Čia vyskupui Linui OFM įteiktas Kulto dikasterijos dekretas, kuriuo patvirtinama, kad Popiežius laimina Krekenavos Švč. M. Marijos – Materspei – Motinos Vilties – karūnas, pagamintas iš tikinčiųjų paaukoto aukso.

Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas nuncijui pristatė šių karūnų atsiradimo kelią: kiek geros valios žmonių, atsiepdami į Ganytojo kvietimą, kiekvienas su savo istorija, ir su kokia meile aukojo Krekenavos Švč. M. Marijai savo auksą bei su kokia atsakomybe bei meile menininkas atliko savo darbą.

Nuncijus pasidžiaugė, kiek daug šioje karūnoje sudėta dėkingumo, vilties, skausmo, pagarbos ir gyvenimo. Karūnų autorius, lietuvių metalo dailininkas, juvelyras ir dizaineris Eimantas Ludavičius nuncijui detaliau pristatė darbo procesą, rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas nuosekliau papasakojo Krekenavos Švč. Mergelės Marijos – Motinos Vilties stebuklingo paveikslo istoriją.

Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir Krekenavos bazilikos rektorius pakvietė nuncijų atvykti į Krekenavos šventovę, kurioje yra visuomet labai laukiamas.

The post Popiežius palaimino Krekenavos Švč. M. Marijos paveikslo karūnas appeared first on LAIKMETIS.

Sinodas – ir apie kultūrą Bažnyčioje

Prieš sinodinį kunigų pasikalbėjimą ir įspūdžius iš susitikimo Romoje kunigas Gediminas Jankūnas atkreipė dėmesį, jog popiežiaus sušauktas Sinodas yra ne apie Bažnyčios mokymą ar teologiją – jis apie kultūrą Bažnyčioje, kaip joje esame.

Ši kultūra priklauso nuo mūsų kiekvieno elgsenos vieni su kitais. Tai visa mūsų laikysena – ir kalbėjimas, ir klausymas, ir reagavimas.

„Ne iš gero gyvenimo širdys užsidega ar nustoja degti“, – sakė kun. G. Jankūnas, pripažindamas, jog ir patys kunigai Bažnyčios misijoje gali būti proveržis, viltis ir džiaugsmas, tačiau gali būti ir stabdis.

Svečias priminė broliams kunigams, jog prieš 60 metų vykusio Vatikano II Susirinkimo impulsas apie tai, koks turi būti Bažnyčios santykis ir vaidmuo pasaulyje, nėra gerai apmąstytas, jo gairės gal niekada ir nebuvo mėgintos įgyvendinti, o kai kurie Bažnyčios dokumentai (kaip pažymėjo kunigas Gediminas – ir jo paties) lieka net neperskaitomi...

„Mums nereikia trečio Vatikano Susirinkimo. Mums reikia sugrįžti prie tų žodžių, kurie jau buvo pasakyti, ir pasižiūrėti, ar tikrai jie jau pasenę“, – priminė kun. G. Jankūnas.

Jis atkreipė dėmesį, jog kai kas tada Bažnyčios kryptį į atvirumą pasauliui priėmė kaip jos supasaulėjimą. Pasak prelegento, mes galime šaukti susireikšminę, jog Bažnyčia vienintelė teisi – taip, tai bus mums, bet ne pasauliui ir ne pasaulyje.

kai kur pasaulyje į bažnyčią sekmadieniais keliaujama po tris valandas arba šv. Mišias tiesiog po medžiais švenčia 5 tūkstančiai!..

„Šiandien su tuo einame į prekybvietę ir mėginame pasiūlyti tiesą, kurią verta pirkti, verta ja gyventi“, – kalbėjo svečias, minėdamas ir apie sunkumą: kam šiandien kunigas gali pasiūlyti malonę, kai daugelis gali užsidirbti, viską turėti be mūsų?

Kunigas Gediminas paatviravo ir apie skepsį, kuris gali ištikti per ilgesnį kunigo tarnystės laiką. Pasidalijo atvira savo paties patirtimi, kai teko darbuotis Panevėžio vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriumi, ir sakė, jog darė tai formaliai, kaip daugelį kitų darbų: reikia, tai ir darau. Be tikėjimo, jog iš to kas nors išeis... Juk kažkaip išgyvensime... Pasikeitusiose aplinkybėse, mažėjančiose parapijose, su šąlančiais žmonėmis bažnyčiose, su neateinančiomis naujomis kartomis, su brangstančiais remontais...

Popiežius klaũsė parapijų kunigų

Savo brolius kunigystėje kunigas G. Jankūnas pavadino Bažnyčios kūno „pirštais“ sąlyčiui su pasauliu, jeigu vyskupus simboliškai būtų galima pavadinti „rankomis“. Svečio, buvusio arti minėto pasaulinio klebonų susitikimo su popiežiumi, nuomone, todėl ir kilo Pranciškaus dėmesys kunigams: ar jie supranta sinodiškumo iššūkį ir kaip gali jame dalyvauti? Popiežius šitokiu būdu mėgino išgirsti parapijų kunigų balsą – ne kanclerių, generalvikarų, profesorių...

„Ilgainiui tame ūžesyje aš pradėjau girdėti, jog nepaisant visų mūsų skirtumų, yra ir kunigiškoji bendrystė, ir... yra liūdesys. Tik po kelių dienų nuotaika pradėjo lengvėti, pasigirsdavo juoko. Tai buvo ženklas, kad Šventoji Dvasia veikia, kad Ji gali įnešti į mūsų sunkumus tam tikrą jėgos, atokvėpio“, – dalijosi kun. G. Jankūnas apie beveik savaitės susitikimą.

Jis atkreipė dėmesį, jog ten išgirsti klebonų pasidalijimai buvo ne tik „europiniai“: kai kur pasaulyje į bažnyčią sekmadieniais keliaujama po tris valandas arba šv. Mišias tiesiog po medžiais švenčia 5 tūkstančiai!..

Pasak prelegento, tai didžiulis kontrastas mūsų patirtims. Pas mus pasauliečių tarnystės taip neišplėtotos, pasauliečiai kartais nepriima vieni kitų patarnavimų (pvz., pereina į tą eilę, kur Komuniją dalija būtent kunigas), taip lyg norint sustiprinti kunigų galią.

„Reikia Bažnyčios su mūsų gebėjimais ir negebėjimais, su mūsų norais ar nenorais, su mūsų supratimais / nesusipratimais – taip, kaip šeimoje. Aš supratau, kad Sinodinė Bažnyčia yra kviečiama iš salono pereiti į virtuvę – į tikrovę“, – sakė kunigas Gediminas.

Laiškas broliams

„Popiežius Pranciškus šiame susitikime labai dėkojo mums, pabrėžė, kokie esame brangūs. Pajutom tėvišką artumą, rūpestį, kad esame branginami, kad mūsų balsas svarbus, o išeidamas jis pasakė: parašiau jums laiškelį. Su įgaliojimu įteikti savo broliams kunigams. Nustebino, kad tai, kas vyko per keturias dienas, jau gyvai atsispindėjo šiame popiežiaus laiške“, – dalijosi kunigas G. Jankūnas.

Lietuvos delegatas įvykdė popiežiaus Pranciškaus prašymą – perskaitė ir perdavė broliams Kauno arkivyskupijoje Laišką, kuriame Šventasis Tėvas patikina, jog jis irgi keliauja sinodiškumo kelią, laimina visus ir meldžiasi.

The post Kaune vyko sinodinė dvasininkų nuolatinio ugdymo konferencija appeared first on LAIKMETIS.

„Sinodiškumas prasideda ne nuo popiežiaus ar vyskupų, bet nuo kiekvieno pakrikštytojo ir pirmiausia mūsų, kunigų ir diakonų, kurie arčiausiai Dievo žmonių savo kasdienėje tarnystėje mūsų parapijose ir bažnyčiose“, – teigė kunigas Gediminas Jankūnas, sinodiškumo tarp Lietuvos kunigų misionierius, atstovavęs Lietuvai š. m. balandžio 29–gegužės 2 d. Romoje vykusiame pasauliniame susitikime „Parapijų kunigai dėl Sinodo“.

The post Sinodiškumas prasideda ne nuo popiežiaus ar vyskupų - kunigas G. Jankūnas appeared first on LAIKMETIS.

Sprendimas priimtas žiemą

Panevėžio rajono savivaldybės taryba dar vasario mėnesį nusprendė Panevėžio rajono Garbės piliečio vardą suteikti Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektoriui kunigui teologijos dr. G. Jankūnui ir tradiciškai Garbės piliečio regalijos dvasininkui įteiktos liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.

Kunigo kandidatūrą pasiūlė Panevėžio rajono gyventojai, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Panevėžio rajono savivaldybės Šeimos taryba, Panevėžio rajono Krekenavos seniūnija, Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija, Krekenavos lopšelis-darželis „Sigutė“, Krekenavos parapija, Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centras, gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“, Upytės seniūnija.

Garbingas titulas įpareigoja judėti toliau

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektorius kunigas dr. G. Jankūnas sako, kad džiugu, kad juo pasitikima.

„Suteiktas titulas įrodo, kad manimi pasitiki ir atklikti darbai rajone įvertinti garbingu titulu. Įvertinimas suteikia impulsą toliau judėti pasirinkta kryptimi ir neapsiriboti tik religinių apeigų atlikimu, bet būti su žmonėmis. Jausti jų kasdienius rūpesčius, džiaugtis drauge su jais, būti renginiuose. Kita vertus, šis titulas manęs garbingesniu nepadaro, o tikroji garbė – kasdieniai darbai, įsipareigojimai ir abipuse pagarba vieni kitiems“, – nuoširdžiai kalbėjo kunigas, papuoštas Garbės piliečio regalijomis.

Krekenavoje jau 13 metų

Kunigas G. Jankūnas į Krekenavą atvyko prieš 13 metų, kai buvo paskirtas parapijos klebonu ir naujai paskelbtos bazilikos rektoriumi. Taip pat tapo ir Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bei Upytės Šv. Karolio Boromiejaus parapijų administratoriumi.

Kunigas teol. dr. G. Jankūnas yra Piligrimų centro vadovas, šeimų, auginančių vaikus su protine negalia, „Tikėjimas ir Šviesa“ bendruomenės kapelionas, Panevėžio rajono savivaldybės Šeimos tarybos narys, Upytės kaimo kapelos „Vešeta“ narys, Panevėžio apskrities policijos kapelionas, „Caritas“, Skautų draugijos, Šaulių kuopos, jaunimo grupės ir kitų bendrijų idėjinis vedlys ir kuratorius.

Sveikino meras

Be to, kad buvo pagerbtas Panevėžio rajono Garbės pilietis bei giedotas Lietuvos himnas, ant Upytės piliakalnio pasirodė rajono mėgėjų meno kolektyvai, demonstruoti senieji tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai, rodytos vaidybinės miniatiūros bei Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčioje laikomos šv. Mišios už Lietuvos valstybę ir jos žmones.

Susirinkusiuosius su iškilia diena sveikino Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius.

The post Panevėžio rajono Garbės piliečio regalijos įteiktos kunigui G. Jankūnui appeared first on LAIKMETIS.

Būtina registracija (iki liepos 17 d.).

Registracijos forma.

Kunigas Gediminas Jankūnas šia proga, kviesdamas į susitikimą,  į brolius kunigus bei diakonus Lietuvoje kreipiasi savo laišku:

Broliai kunigystėje ir diakonystėje,

Atrodo, kad niekada nebūna patogaus laiko rimtiems pokalbiams ir pasikeitimams. Bet visas laikas tinkamas Dievo malonės priėmimui. Kviečiu Jus, Lietuvos kunigus ir diakonus, atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus mums parašyto Laiško kvietimą „statydinti misionierišką sinodinę Bažnyčią bei entuziastingai angažuotis šiame kelyje“. Tai ne tik teorija, bet ir praktika, kurią daugumai iš mūsų dar reikia patirti ir išmokti. Bet juk mokinystės kelyje su ir paskui Mokytoją Kristų niekam nėra per vėlu ar ne laikas mokytis naujų dalykų. Laiške parapijų kunigams popiežius Pranciškus siūlo „mokytis bendruomeninės įžvalgos meno ir praktikuoti ją pasitelkiant „pokalbio Dvasioje“ metodą. <...> Tai yra esminis sinodinės Bažnyčios pastoracinės veiklos elementas“.

Sinodiškumas prasideda ne nuo popiežiaus ar vyskupų, bet nuo kiekvieno pakrikštytojo ir pirmiausia mūsų, kunigų ir diakonų, kurie arčiausiai Dievo žmonių savo kasdienėje tarnystėje mūsų parapijose ir bažnyčiose.

Mieli Broliai, kviečiu patirti mokymosi ir dalijimosi bendrystę liepos 23 d. Kauno kunigų seminarijos patalpose. Susirinkime ir sinodiškumo praktikai paskirkime visą dieną. Turime nemažai kuo pasidalyti patys ir išgirsti iš kitų, bet... išgirsti ir dieviškąjį Kitą – Šventąją Dvasią, kuri nori prabilti į ir per savo Bažnyčią. Sudarykime Jai ir vienas kitam tokią progą. Registruokimės patys, paraginkime tai padaryti ir kitus, suvažiuokime, klausykimės, kalbėkime, mokykimės, melskimės, valgykime ir pabūkime kartu. Jeigu mes nesikeisime, niekas nesikeis. Sinodiškumas prasideda ne nuo popiežiaus ar vyskupų, bet nuo kiekvieno pakrikštytojo ir pirmiausia mūsų, kunigų ir diakonų, kurie arčiausiai Dievo žmonių savo kasdienėje tarnystėje mūsų parapijose ir bažnyčiose.

Jeigu tik yra galimybė, išbūkime tą dieną kartu iki galo, – ne tik sinodinio kalbėjimosi ir dalijimosi dalyje, bet ir Eucharistijos šventime bei agapėje po jo. Toje dienoje apribokime naudojimąsi telefonais tik pertraukų metu, kad niekas netrukdytų pokalbiui Dvasioje, nes laikas bus šventas, kadangi Švenčiausiasis bus su mumis ir tarp mūsų, mūsų Viešpats ir mūsų Dievas – Viešpats Jėzus Kristus, kurio mokiniais esame ir kurio Bažnyčioje ir Bažnyčiai esame pašaukti kuo tinkamiau pasitarnauti. Iki susimatymo Kaune, Gediminas Jankūnas, Sinodiškumo tarp Lietuvos kunigų misionierius.

The post Jau netrukus - Lietuvos kunigų ir diakonų sinodinis susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

„Sinodo patirtis pastūmėjo Šventąją Dievo tautą į misiją. Sinodinėje patirtyje yra entuziastingų ir kūrybingų atsakymų, bet taip pat pasipriešinimo ir susirūpinimo. Tačiau dauguma ataskaitų išreiškia džiaugsmą dėl nueitos kelionės, kuri įpūtė naujos gyvybės daugeliui vietos bendruomenių, paskatino reikšmingus pokyčius buvimo Bažnyčios dalimi būde. Sinodinės Bažnyčios daigai jau dygsta!“, – pareiškė ateinančios Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos pagrindinis pranešėjas kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas SJ.

Popiežius Pranciškus visą Bažnyčią pakvietė leistis į sinodinį kelią 2021 metais, siekdamas gaivinti ir stiprinti tą Bažnyčios gyvenimo matmenį, kuris visada egzistavo, bet neretai buvo apmiręs ar nustumtas į antrą planą: kvietimą visiems tikintiesiems prisidėti prie Bažnyčios misijos. Prisidėti ne kaip pasyviems subjektams, kurie gauna ir vykdo nurodymus, bet kaip aktyviems Bažnyčios Kūno nariams, kuriuose veikia Šventoji Dvasia. Kaip sako pačios Bažnyčios teologinė tradicija, bendras Dievo tautos sensus fidei („tikėjimo jausmas“) neklysta. 2024 metų rudens Vyskupų sinodo asamblėja apžvelgs Dievo tautos balsus, apibendrintus darbiniame dokumente Instrumentum laboris. Ką tik pasibaigęs teologų susitikimas taip pat buvo skirtas šio dokumento rengimui.

Galima priminti, kad ankstesniame pasirengimo Sinodui apie sinodiškumą etape susitiko klebonai. Balandžio 28–gegužės 1 dienomis Romos apylinkėse vykusiame susitikime dalyvavo ir iš Krekenavos atvykęs kun. Gediminas Jankūnas.

The post Romoje baigėsi ruošiančių Sinodą susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl skilo brangus bokšto stiklas, klausiame mažosios bazilikos kleboną dr. Gediminą Jankūną.

– Pavasario orai keičiasi kone kiekvieną dieną: kepina saulė, lyja, sninga, vėl atšyla ir vėl atšąla. Gal bažnyčios bokšto lango stiklas ir skilo dėl stiprių oro permainų?

– Tai atsitiko ir dėl šalčio, ir dėl varpų gausmo. Per šalčius stiklas įšalo, o nuo varpų judėjimo ir garso vibracijos grūdintas stiklas sutrūkinėjo, suaižėjo. Suveikė fizikos dėsniai. Tiksliau negaliu paaiškinti, bet, manau, susidėjus šiems visiems faktoriams – stiklas neatlaikė. Veikė visos jėgos: šaltis, oras, varpų gausmas ir vibracija.

– Tai dabar į bazilikos bokštą nebeleisite lankytojų pasižvalgyti po Krekenavos apylinkes?

– Dėl žmonių saugumo į bokšto apžvalgos aikštelę lankytojų nebeleisime. Stiklas yra suaižėjąs ir kas nors netyčia gali į jį atsiremti ir lango stiklas gali išlinkti, o gal ir iškristi. Gali nukentėti ir žmonės. Todėl apsidraudėme ir į bokštą lankytojų nebeleidžiame. Jis, aišku, pats neiškris ir pavojaus nekelia.

– Ką planuojate su lango stiklu daryti?

– Stiklas visai nesudužo – jis yra su plėvele. Stiklas brangus – jo kaina apie 3500 eurų. Šią dieną lėšų neturime ir stiklo pakeisti negalime. Tačiau perspektyvoje reikia galvoti, kuo pakeisti suaižėjusį stiklą. Gal kitokią konstrukciją pasirinkti? Bet reikia specialisto, kuris įvertintų situaciją ir galėtų pasiūlyti alternatyvą, kokį stiklo paketą galima būtų įdėti vietoje įskilusio stiklo. Kad situacija nepasikartotų, būtina gerai apgalvoti, kuo pakeisti stiklą. Beje, stiklo keitimas gali kainuoti daugiau nė 3,5 tūkst. eurų, jeigu norime turėti tvirtą stiklą, kuris atlaikytų šaltį, karštį ir varpų gausmo vibraciją.

The post Suaižėjo Krekenavos bazilikos bokšto stiklas appeared first on LAIKMETIS.

Susitikimas su parapijos tikinčiaisiais

Balandžio 14 d. Šv. Mišiomis baigėsi Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos kanoninė vizitacija.

Maldos su bendruomenę dieną - sekmadienį vyskupas meldėsi kartu su parapijos tikinčiaisiai.

Šv. Mišių metu klebonas Gediminas Jankūnas pateikė raportą - ataskaitą.

Po šv. Mišių buvo pašventintas parapijos 540 metų įsteigimo atminimo akmuo.

Apie vyskupų vizitacijas

„Krekenavos baziliką, kaip Švč. Mergelės Marijos šventovę, vyskupai lanko kas mėnesį, Didžiųjų Žolinės atlaidų dienomis kardinolus, arkivyskupus, vyskupus sutinkame kasdien, tačiau jie čia atvyksta kaip piligrimai ir svečiai.

Bažnyčios kanonų teisė nurodo vietos vyskupui skirti kunigus prižiūrėti, administruoti vietines bendruomenes, vadinamas parapijomis. Patikrinti, kaip paskirtiesiems kunigams sekasi darbuotis parapijose, vyskupas turėtų kas penkerius metus. Patikrinti, ar viskas parapijoje tvarkoma atsakingai. Tas patikrinimas vadinamas kanonine vyskupo vizitacija“, – paaiškino kun. dr. Gediminas Jankūnas „Jūsų Panevėžys".

Istorijos puslapiuose žinoma Krekenavos kanoninė vizitacija, vykusi 1936 metais, kuomet parapiją vizitavo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jis buvo pasitiktas iškilmingai su gausiais kaimų, vienkiemių, organizacijų vartais, vadinamaisiais bromais.

„Dažniausiai vyskupo vizitacija susideda iš šių pagrindinių dviejų dalių: dalykinių susitikimų ir iškilmingos maldos su bendruomene. Dalykinėje dalyje vyskupas išsamiai susipažįsta su atliktais ir vykdomais sielovados darbais, susitinka su toje teritorijoje veikiančių įstaigų vadovais, bendrauja su bažnyčios pastoracinės ir ekonominės tarybos nariais ir su aktyviais parapijiečiais, patikrina, kaip laikomasi liturginės, administracinės ir finansinės tvarkos, įvertina bažnyčios, klebonijos ir kitų parapijai priklausančių pastatų būkles. Dažniausiai sekmadienį su visa parapija švenčia Eucharistiją – šv. Mišias, jų metu išklauso klebono ataskaitą, vadinamą raportu. Tai tarsi vietos tikinčiųjų bendruomenės – parapijos – auditas, kuris numatytas Bažnytinės teisės kodekse“, – pasakojo dvasininkas naujienų portalui.

Vizituodamas vyskupas siekia skelbti Evangeliją, gaivinti tikėjimą, viltį ir meilę, kviesti išpažinti ir liudyti Kristų, rūpintis dvasine gerove.

Parapijos sukaktis

Tačiau tai bus ne vienintelis vyskupo tikslas. Kaip minėta, vyks ir parapijos 540 metų įsteigimo atminimo akmens šventinimas.

„Krekenavos parapijai šie 2024 metai yra neeiliniai, nes mini 540 metų parapijos įsteigimo sukaktį. 1484 metais (šventojo Kazimiero Jogailaičio mirties metais, popiežiumi esant Sikstui IV) Rodų dvaro savininkai broliai Visgirdavičiai (Visgirdos) Stanislovas ir Aleksandras, kartu su našle Katerina Bundyriene iš Krekenavos dvaro ir jos sūnumi Florijonu, dovanojo dalį savo žemių Krekenavos bažnyčiai išlaikyti, taip suteikdami Krekenavoje gyvenusiam kunigui savarankiškumą. Beneficiją, t. y. geradarybę, dovaną, auką, patvirtino Vilniaus vyskupas Andriejus II Goškevičius. Patvirtinimu įsteigiama Krekenavos parapija, jau stovėjusi medinė koplyčia tampa Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia“, – istorija su „Jūsų Panevėžys" dalijosi kun. dr. G. Jankūnas.

Neeilinei datai paminėti bazilikos šventoriuje pastatytas atminimo akmuo, primenantis altorių. Pastatytas toje vietoje, kur istoriškai ir stovėjęs senosios medinės Krekenavos bažnyčios altorius. Pastačius (1901 m.) dabartinę mūrinę Krekenavos bažnyčią, senoji buvo išardyta. Taigi šventoriuje, tarp atsodintų Maironio liepų, vietos ūkininkų atgabentas nemažas akmuo iš Krekenavos parapijos Pempių kaimo, kurį dovanojo Jelizavieta Viplentienė ir Linas Kelertas. Krekenavos Pempių kaimas garsus ir tuo, kad istorijos suirutėse kažkada jame gyvenę sentikių tikybos tikintieji. Atminimo paminklą Krekenavos parapijos įsteigimui atminti parengė Krekenavos gimnazijos mokytojas Vigimantas Urnikas.

The post Krekenavoje vyko kanoninė vyskupo vizitacija, pašventintas parapijos 540 metų įsteigimo atminimo akmuo appeared first on LAIKMETIS.

Tą dieną, kaip įprasta, maldoje buvo paminėti kunigų amžiaus bei tarnystės jubiliejai. Tokius jubiliejus kovą švenčia Kauno arkivyskupijos dvasininkai – prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kunigai Ričardas Birbilas, Valdas Šidlauskas, Vidmantas Balčaitis, Valdas Paura OCD.

Gavėnios meto tema katechezę Šiluvos bazilikoje sakė svečias iš Panevėžio vyskupijos kunigas Gediminas Jankūnas, atvykęs iš giminingos Marijos šventovės Lietuvoje – Krekenavos, kur tarnauja bazilikos rektoriumi bei šios parapijos klebonu. Katechezės apmąstymo pagrindas buvo arkivyskupijos intencija – šį mėnesį meldžiamės už asmeninį ir bendruomeninį atsivertimą.

Kun. G. Jankūnas atkreipė dėmesį, ką reiškia žodis ir veiksmas „atsiversti“. Krikščioniškoje teologijoje metanoia, galėtume sakyti, yra atsisukimas, atsigręžimas į Dievą. Katechezės mintimi, žmogus, turėdamas laisvę, natūraliai vis stengiasi nuo Dievo kažkur pabėgti. Atsigręžti į Dievą neišeina natūraliai – tam reikia paties Dievo pagalbos, taip pat ryžto, valios.

„Jei norime atsisukti į Dievą, turime atsisukti į Jėzų. Jėzus yra mūsų tikėjimo veidas ir vardas“, – sakė kun. G. Jankūnas, skatindamas apmąstyti santykį su Juo. Kartais daug galime pasakyti apie kitą žmogų, tačiau ar daug pasakome, pasidalijame apie Jėzų: kaip Juo sekame? Kaip Jo meilę patiriame?

Katechezėje pabrėžta, jog pirma yra asmeninis atsivertimas. Kai keičiasi asmenys, keičiasi ir bendruomenė.

„Sugrįžti prie Kristaus – tai atsisukti į santykį, kuris įpareigoja“, – sakė kun. G. Jankūnas, kalbėdamas apie kelią, kuris su Jėzumi bus kryžiaus, pasiaukojimo, meilės kelias.

Katechezėje (jos įrašą galima išgirsti čia) minėta intencija buvo kalbama Rožinio malda, o vėliau buvo švenčiama arkivyskupo Kęstučio Kėvalo vadovaujama Eucharistijos liturgija. Ją koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, vyskupas Saulius Bužauskas bei grupė kunigų.

Homilijoje vysk. S. Bužauskas sakė: Dievas yra ištikimas mūsų gyvenimo keliuose, ir ragino nepamesti tikėjimo; nors ir visko netektume, nors ir ateitų kokių nors sunkumų, reikia prisiminti, jog Dievas neapleis. Atlikę savo gyvenimo „revizijas“, pamatytume, jog sunkiausiais momentais Dievas buvo arti.

Homilijoje paraginta atlikti vidinį darbą – per šią Gavėnią apsispręsti atsisakyti kokios nors ydos ir susitelkti į priešingą jai dorybę.

„Viešpats stato mus greta Mergelės Marijos, jeigu mes atsiliepiame, branginame Viešpaties žodį, stengiamės pritaikyti savo gyvenime“, – sakė vyskupas S. Bužauskas.

Piligrimams, kurie norėjo susitaikyti su Dievu velykine išpažintimi, patarnavo Kėdainių dekanato kunigai. O šio dekanato Kėdainių Šv. Jurgio parapijos choras giedojo pagrindinėse šv. Mišiose.

The post Jei norime atsisukti į Dievą, turime atsisukti į Jėzų - kun. G. Jankūnas Šiluvoje appeared first on LAIKMETIS.

Keturi kapelionai

Virginijus Veilentas yra Lietuvos karinių oro pajėgų, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kapelionas. Be to, kunigui suteiktas karinis laipsnis – pulkininkas leitenantas.

Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. Gediminas Jankūnas yra Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kapelionas, Panevėžio Švč. Trejybės rektorato dekanas Pavelas Andžejevskis – Respublikinės Panevėžio ligoninės kapelionas, Kristaus Karaliaus katedros administratorius kunigas Kęstutis Palepšys – Panevėžio kalėjimo kapelionas.

Turi nemažai įsipareigojimų

Kunigas bei pulkininkas leitenantas V. Veilentas pasakojo, kad Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) kapelionu buvo paskirtas, kai 2005 metais grįžo iš Romos.

„Nuo 2005 metų esu Lietuvos KOP kapelionas, o vėliau, kai Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kapelionas išėjo į atsargą, tapau ir bataliono kapelionu. Dar vėliau buvau paskirtas ir KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kapelionu. Turiu nemažai įpareigojimų“, – juokiasi kunigas, kuris dar spėja kas sekmadienį aukoti šv. Mišias Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčioje.

Dirba įvairūs specialistai

Pasak kunigo, kapeliono pareigos susijusios su dvasiniais reikalais.

„Kapeliono darbas nėra pavienis, jis – komandinis. Kapelionas yra kariuomenės visumos dalis ir turi savo užduotis. Kariai, kurie ruošiami ginti Tėvynę, kovoti ir kariauti, turi būti atitinkamai remiami ir išklausomi. Kariams teikiama psichologinė, socialinė, dvasinė pagalba. Kariuomenėje ši sistema puikiai funkcionuoja, nes dirba įvairių sričių specialistai, tarp jų ir kapelionas, kuris rūpinasi karių dvasiniais reikalais“, – sakė V. Veilentas ir pajuokavo, kad kariais rūpinasi švenčiausioji trejybė: psichologas, socialinis darbuotojas ir kapelionas.

Kapelionas visada pasirengęs

Lietuvos KOP ir Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kapelionui labiausiai rūpi karių dvasinė gerovė.

„Dvasinė gerovė apima tikinčių žmonių sielovadą, tam tikras apeigas, kurios susijusios su įprastu žmonių gyvenimu. Tai ir artimųjų mirtys, tuoktuvės, vaikų gimimai, vaikų paruošimas Pirmajai Komunijai ir kiti dalykai. Tokie pagrindiniai darbai. Kreipiasi kariai įprastais klausimas, o kapelionas visada pasirengęs pagelbėti“, – tvirtino kunigas.

Kreipiasi kariai įprastais klausimas, o kapelionas visada pasirengęs pagelbėti.

Kapelionas sako, kad galėtų geriau atlikti kapeliono pareigas, jis turi įrengtus kabinetus.

„Tos patalpos yra Kaune, Lietuvos KOP štabe, Karaliaus Mindaugo husarų batalione, aviacijos bazėje Šiauliuose. Darbų specifika parodė, kad reikia turėti patalpas, kad galėčiau geriau atlikti tarnystę. Beje, daugiausia darbo turiu Pajuostyje – Karaliaus Mindaugo husarų batalione ir Radviliškyje, kur bazuojasi Šiaulių oro pajėgų įgula. Tai sukuosi per tuos padalinius kaip voverytė rate ir stengiuosi suteikti reikiamą pagalbą“, – šypsosi V. Veilentas ir sako, kad kariuomenė turi parengtas programas, kurios pagelbsti sprendžiant stresines situacijas.

Saugo Dievo įstatymų ribas

Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. G. Jankūnas prisipažino, kad nebuvo baugu imtis kapeliono pareigų.

„Ne vienerius metus priklausau Panevėžio rajono saugos tarybai. Be to, dažnai teko bendrauti su buvusiu kapelionu Eugenijumi Troickiu, bendrauti su bendruomenių pareigūnu Dariumi Petraičiu. Be to, policijos pareigūnai ir dvasininkai saugo ribas. Policininkai – įstatymo, o dvasininkai – Dievo įstatymų nustatytas ribas“, – atviravo dvasininkas ir prisiminė kapeliono darbo pradžią.

„Darbo pradžia buvo 2019 m. rugsėjo mėnesį. Generalinis kapelionas Algirdas Toliatas pasitarė su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu, kas galėtų perimti kapeliono pareigas. Pasiūlė man ir prisiėmiau šią tarnystę. Įdomiausia, kad normaliai dirbti pradėjau pasibaigus COVID-19. Pusantrų metų policininkai žinojo, kad yra kapelionas, bet darbai vyko daugiau nuotoliu“, – pasakojo G. Jankūnas.

Kabineto neužrakina

Pasak kapeliono, jau ketvirti metai, kaip tarnystė vyksta normaliai.

„Dirbu renginiuose, susitikimuose, o kiekvieną savaitės penktadienį važiuoju į komisariatą. Turiu kabinetą ir galiu bendrauti su pareigūnais, o jie žino, kur penktadienį gali rasti kapelioną. Atsirado stiprus bendrystės ryšys. Esu policijos departamento Žmogiškų išteklių psichologų skyriaus darbuotojas ir privalau atlikti pavestus darbus bei apie juos informuoti departamentą, todėl kabinetas – būtinas“, – aiškino kunigas ir sakė, kad kapeliono kabinetas nėra užrakinamas.

„Paprašiau todėl, kad komisariato darbuotojai galėtų ateiti bet kada. Jie gali pasinaudoti kompiuteriu arba jiems reikia privačios konferencijos, arba netrukdomai pasikalbėti, kai to labiausiai reikia. Todėl džiaugiuosi, kad bendruomenei galiu suteikti naudą net nebūdamas komisariate. Kai būnu, vietoje nesėdžiu. Jeigu sėdėčiau, tai niekas nevyktų. Einu koridoriais, šmirinėju, užsuku į kabinetus, pasikalbu su darbuotojais. Be to, visi žino, kad kapelionas penktadieniais būna komisariate“, – sakė G. Jankūnas ir teigė, kad policijos pareigūnams, administracijos darbuotojams dažniausiai teikia dvasinę pagalbą ir pataria įvairiais religiniais klausimais.

Kunigo tarnystė – mokėti būti šalia

Panevėžio Švč. Trejybės rektorato dekaną P. Andžejevskį dirbti Respublikinės Panevėžio ligoninės kapelionu paskyrė prieš 6–7 metus tuometis Panevėžio vyskupas, o dabar Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.

„Dažniausiai galvojama, kad kapelionas suteikia ligoniams patepimo sakramentą, bet tai yra kiekvieno kunigo pareiga. Ligoninės kapeliono darbas daugiau yra su įstaigoje dirbančiu personalu. Kalbėtis su medikais, su slaugytojomis ir kitais darbuotojais. Manau, kad kapeliono pareiga – būti tarp medicinos darbuotojų, juos girdėti, išklausyti. Tokia tai tarnystė. Kita vertus, pokalbiai vyksta ir su ligoniais, su jų artimaisiais. Juk pastarieji irgi išgyvena dėl artimųjų ligų ir jiems reikia paguodos žodžio“, – kalbėjo kunigas ir sakė, kad kartais padeda ne ilgos litanijos, bet pats paprasčiausiais klausimas „Kaip jaučiatės?“

Pasak ligoninės kapeliono, medikai kreipiasi į jį ir prašo dvasinės pagalbos.

„Medikai išgyvena ligonių ligas, mirtis ir kaip reikės pasakyti artimiesiems apie jų artimo žmogaus mirtį. Todėl ir medikams būtinas raminantis pokalbis, o kartais net nereikia nieko sakyti, o tik būti šalia ir išklausyti. Kunigo tokia tarnystė – mokėti klausyti, mokėti patarti ir nukreipti žmogaus mintis reikiama kryptimi. Kunigas – tik Dievo įrankis, ir kartais užtenka vieno žodžio, už kurį sulauki padėkos“, – pasakojo kunigas P. Andžejevskis.

Kaip tampama kapelionai

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM aiškino, kaip tampama kapelionais, ar jiems yra priskirtos kadencijos užimti šias pareigas.

„Panevėžio vyskupijos kapelionai – skirtingi. Ypač išsiskiria kunigas Virginijus Veilentas. 2005 metais V. Veilentas grįžo į Lietuvą ir buvo priskirtas Lietuvos kariuomenės ordinariatui kaip Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas. Todėl jo paskyrimas yra kitoks nei kitų kunigų. Kapelionui leidimą arba siuntimą dirbti suteikia vyskupas.

Dviem kapelionams – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui dr. Gediminui Jankūnui ir Karaliaus katedros administratoriui kunigui Kęstučiui Palepšiui leidimus suteikiau aš, o Panevėžio Švč. Trejybės rektorato dekanas Pavelas Andžejevskis kapelionu tapo siuntimą gavęs iš tuomečio vyskupo Liongino Virbalo.

Be to, kai kurių kapelionų paskyrimo klausimus svarsto Vyskupų konferencija. Kapelionų kadencijos yra, bet pasibaigus laikui, jos atnaujinamos arba kapelionas pakeičiamas, jeigu kunigas pats paprašo, arba kai tai verčia padaryti aplinkybės – kunigas perkeliamas į kitą parapiją ir nebegali eiti kapeliono pareigų.“

The post Keturi Panevėžio vyskupijos kunigai paskirti dirbti kapelionais appeared first on LAIKMETIS.