2016 metais, Pan-Afrikos kongreso Dievo Gailestingumo sekmadienį Ruandoje metu, Afrikos vyskupai pašventė visą žemyną dieviškajam gailestingumui. Vis dėlto Filipinai taps pirmąja atskira valstybe, žengiančia šį išskirtinį žingsnį.

„Tai išskirtinis ir precedento neturintis įvykis. Niekada anksčiau pasaulio istorijoje nebuvo atvejo, kai visa šalis pašvęstų save dieviškajam gailestingumui“, – sakė tėvas Jamesas Cervantesas iš Nekaltai Pradėtosios Marijos (marijonų) kongregacijos. „Tikiu, kad Šventoji Dvasia įkvepia mūsų vyskupus vesti tautą šventumo keliu.“

Ši didinga iniciatyva prasidėjo nuo vieno žingsnio – nuoširdaus tėvo Cervanteso laiško šalies vyskupams, kuriame jis kvietė visą tautą pašvęsti save dieviškajam gailestingumui. Vyskupijos entuziastingai atsiliepė į kvietimą, ir idėja sparčiai pasklido po visą šalį.

Filipinų Vyskupų Konferencijos (CBCP) nuolatinė taryba oficialiai patvirtino sprendimą, paskelbdama, kad nacionalinis pašventimas dieviškajam gailestingumui vyks per visas Mišias šių metų balandžio 27 dieną, kaip 2025-ųjų Jubiliejinių metų šventimo dalis.

Kardinolas Pablo Virgilio Davidas, CBCP prezidentas, išplatino kreipimąsi, kviesdamas visas vyskupijas, parapijas, vienuolines bendruomenes ir katalikiškas institucijas aktyviai dalyvauti šiame reikšmingame dvasiniame įvykyje.

„Šis visuotinis pašventimas bus gilaus mūsų pasitikėjimo dieviškuoju gailestingumu išraiška – pasitikėjimo, kuris šiais nerimo ir išbandymų laikais išlieka paskutine mūsų viltimi“, – sakė kardinolas Davidas. „Kaip mūsų Viešpats Jėzus sakė šventajai Faustinai: ‘Aš trokštu, kad mano gailestingumas būtų garbinamas, ir aš duodu žmonijai paskutinę išganymo viltį – kreipimąsi į mano gailestingumą.’“

Jis apibūdino šį nacionalinį pašventimą kaip „kolektyvinį tikėjimo ir vilties atsaką“ į rimtus iššūkius, su kuriais šiandien susiduria šalis ir pasaulinė bendruomenė – tokius kaip grėsmė pasauliniam karui, plačiai paplitusi korupcija, tiesos nuosmukis bei nuolatinė opozicija Bažnyčios mokymui apie gyvybę ir šeimą.

Pašventimo apeigos vyko per visas Mišias visoje šalyje antrąjį Velykų sekmadienį, kuris taip pat vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu.

The post Filipinai tapo pirmoji šalis visiškai pasišventusi Dieviškąjam Gailestingumui appeared first on LAIKMETIS.

Mišiose dalyvavo net apie 200 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo daug vaikinų bei merginų iš įvairių pasaulio šalių, nes, jei ne popiežiaus mirtis, šią dieną turėjo būti švenčiamas Paauglių jubiliejus ir vykti Karolio Akučio kanonizacija. Skelbimo šventuoju iškilmės įvyks vėliau; jų datą paskelbs naujasis popiežius.

Prisikėlęs Jėzus pasirodo išsigandusiems, užrakintame kambaryje pasislėpusiems mokiniams. Jie sukrėsti, jų širdis slegia liūdesys. Šio sekmadienio Evangelijos scena puikiai atspindi ir mūsų visų vidinę būseną. Ganytojas, kurį Viešpats buvo davęs savo tautai, popiežius Pranciškus, baigė savo žemiškąją kelionę ir mus paliko, sakė kardinolas Pietro Parolinas Mišių homilijoje.

Vis dėlto Evangelija mums sako, kad būtent tokiais tamsos momentais Viešpats atneša mūsų širdims prisikėlimo šviesą. Popiežius Pranciškus nuo pat savo išrinkimo akimirkos mums dažnai kartodavo, kad visko centre yra Evangelijos džiaugsmo žinia.

Pasak kardinolo, tą Velykų džiaugsmą, kuris palaiko išmėginimų ir liūdesio valandą, šią dieną galima beveik apčiuopti Šv. Petro aikštėje. Jį matome jaunuolių ir paauglių, kurie atvyko iš viso pasaulio švęsti Jubiliejaus, veiduose. „Jums noriu skirti ypatingą sveikinimą, – sakė jiems kardinolas. – Norėčiau, kad pajustumėte Bažnyčios apkabinimą ir popiežiaus Pranciškaus, kuris labai norėjo su jumis susitikti, meilę.“

Kardinolas ragino Mišiose dalyvavusius paauglius ir jaunuolius, kaip ir visus dabartinių laikų jaunus žmones, kuriems tenka susidurti su įvariais mūsų epochos iššūkiais, atsiminti, kad tikroji žmogaus gyvenimo viltis yra Jėzus Kristus.

Toliau homilijoje kardinolas priminė, kad šią dieną, antrąjį Velykų sekmadienį, Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo šventę. Būtent Tėvo gailestingumas, didesnis už mūsų ribotumą, už visus žmogiškuosius skaičiavimus, buvo pagrindinis popiežiaus Pranciškaus mokymo ir jo intensyvios apaštalinės veiklos bruožas.

Gailestingumas yra tikėjimo šerdis. Jis mums primena, kad neturime savo santykio su Dievu ir savo buvimo Bažnyčioje suvokti pagal žmogiškas ar pasaulio kategorijas, nes geroji Evangelijos žinia pirmiausia yra atradimas, kad mus myli Gailestingasis ir Gerasis Dievas.

Todėl esame pašaukti gyventi ne pagal naudos kriterijus, neturime leisti, kad mus apakintų egoizmas, bet turime atsiverti dialogui su kitais, priimti kiekvieną gyvenimo kelyje sutinkamą žmogų, sugebėti atleisti. Tik gailestingumas gydo, tik gailestingumas kuria naują pasaulį, sakė kardinolas Pietro Parolinas Gailestingumo sekmadienio Mišių homilijoje.

The post Kardinolas Pietro Parolinas: Gailestingumas yra tikėjimo šerdis appeared first on LAIKMETIS.

Pradžioje popiežius perskaitė maldą, kurioje prašė Dievo, visų Tėvo, kuriam niekas nėra svetimas ir niekas nėra atskirtas nuo jo tėvystės, su meile saugoti pabėgėlius, tremtinius, segregacijos aukas, apleistus ir beglobius vaikus, kad visi jie surastų namų ir tėvynės šilumą. Dievas tepadaro ir mūsų širdis jautrias ir dosnias vargšams bei engiamiesiems.

Komentuodamas per susitikimą perskaitytą palyginimą apie gerąjį samarietį, popiežius sakė, kad mūsų laikų migracijos keliuose daug brolių ir seserų atsiduria tokioje pačioje padėtyje kaip palyginime minimas keliautojas: jie apiplėšiami ir sumušami, apgaudinėjami nesąžiningų prekeivių žmonėmis, parduodami kaip prekės, pagrobiami, įkalinami, išnaudojami ir pavergiami, žeminami, kankinami ir prievartaujami. Daug migrantų miršta taip ir nepasiekę kelionės tikslo.

Mes, nors visa tai matome, praeiname pro šalį dėl savanaudiškumo, abejingumo ar baimės. Tuo tarpu samariečio laikysena – gailestingumas, kuris yra Dievo ženklas žmogaus širdyje, o jo vaisius – ne tik vienkartinis geras darbas, bet brolybė. „Kaip gerasis samarietis, esame pašaukti tapti visų šiuolaikinių keliautojų artimaisiais, gelbėti jų gyvybes, gydyti jų žaizdas, malšinti jų kančias“, – pabrėžė Pranciškus.

esame pašaukti tapti visų šiuolaikinių keliautojų artimaisiais, gelbėti jų gyvybes, gydyti jų žaizdas, malšinti jų kančias.

Deja, labai dažnai tragiškai baigiasi migrantų kelionės. Dėl to būtina stengtis padaryti migracijos kelius saugesnius, kad šiandienos keliautojai netaptų plėšikų aukomis. Būtina dauginti pastangas kovojant su nusikalstamais tinklais, kurie pelnosi iš migrantų svajonių. Tačiau lygiai taip pat būtina plėsti saugesnius reguliarius migracijos kanalus.

Žiūrint į dabartinę pasaulio padėtį yra akivaizdu, kad būtina suderinti demografinę ir ekonominę politiką su migracijos politika, nes tai būtų naudinga visiems. Taip pat reikia atsiminti, kad dėmesys turi būti skiriamas pažeidžiamiausiems asmenims. Taip pat būtina skatinti bendrą atsakingą požiūrį į migracijos srautų, kurie artimiausiais metais gali didėti, valdymą, pažymėjo popiežius.

The post Popiežius Šv. Petro aikštėje vadovavo maldai už migrantus appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kviečia: „Susitikime kongrese Vilniuje – mieste, kurį pasirinko Dievas, kad per šv. Faustiną ir pal. M. Sopočką primintų pasauliui apie savo gailestingumą.“

Kodėl Vilnius?

Vilniui tenka ypatinga vieta Dievo Gailestingumo istorijoje. Pamaldumas Dievo Gailestingumui pradėjo formuotis 1933 m. į Vilnių atvykus vienuolei Faustinai Kovalskai.

Tuo metu ses. Faustina patyrė regėjimus – Jėzus jos prašė priminti žmonijai apie Dievo gailestingumą ir nurodė, kaip konkrečiai jo siekti.

Padedant kun. Mykolui Sopočkai, ses. Faustinos nuodėmklausiui, Vilniuje nutapytas pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas (1934 m.), pradėta kurti nauja vienuolija, rašomas dienoraštis.

Vilniuje buvo padiktuota ir Gailestingumo vainikėlio malda, o nutapytasis Dievo Gailestingumo paveikslas 1935 metų Atvelykio sekmadienį pirmą kartą viešai išstatytas Aušros Vartų koplyčioje. Dievo Gailestingumo šventė pirmą kartą švęsta Vilniuje 1946 metais, leidus tuomečiam arkivyskupui Mečislovui Reiniui.

Vietos, susijusios su Dievo Gailestingumo pamaldumu Vilniuje: www.cityofmercy.lt. 

Nuolatinė transliacija iš Dievo Gailestingumo šventovės, kurioje gerbiamas pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas: www.gailestingumas.lt. Kiekvieną dieną 15 val. čia kalbama Dievo Gailestingumo vainikėlio malda.

Apie kongresą

Pasauliniai Gailestingumo kongresai (angl. World Apostolic Congress on Mercy), kuriais siekiama skelbti ir liudyti Dievo gailestingumą – jo begalinės meilės ir vilties žinią konkrečiam žmogui ir visam pasauliui, pritraukia tūkstančius dalyvių iš įvairių šalių. Susirinkusieji klauso liudijimų, dalyvauja paskaitose, kultūriniuose renginiuose, šv. Mišiose, skiriama laiko maldai ir Švč. Sakramento adoracijai, misijoms.

Kas trejus metus vis kitoje šalyje vykstantis Pasaulinis Gailestingumo kongresas yra Katalikų Bažnyčios iniciatyva, kurią įgyvendina Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba kartu su vietos, kurioje numatomas renginys, vyskupija.

Pasauliniai Gailestingumo kongresai yra vykę Romoje, Italijoje (2008 m.), Krokuvoje, Lenkijoje (2011 m.), Bogotoje, Kolumbijoje (2014 m.), Maniloje, Filipinuose (2017 m.) ir Apijoje, Samoa (2023 m.).

Popiežius Jonas Paulius II

Popiežius Jonas Paulius II per savo pontifikatą itin rūpinosi skleisti žinią apie Dievo Gailestingumą. Popiežius šventąja paskelbė ses. Faustiną, nustatė, kad pirmasis sekmadienis po Velykų švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis, 2002 m. paaukojo pasaulį Dievo Gailestingumui išreikšdamas troškimą, kad žinia apie gailestingąją Dievo meilę taptų žinoma visiems žemės žmonėms ir pripildytų jų širdis vilties.

Tebuvo praėję keletas mėnesių nuo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II mirties, kai 2005 m. Krokuvoje kilo Pasaulinio Gailestingumo kongreso idėja.

Šią Pasaulinio Gailestingumo kongreso idėją palaimino popiežius Benediktas XVI. Pirmąjį kongresą Romoje 2008 metais globojo penkiolika žymių pasaulio kardinolų, tarp jų – kardinolai Audrys Juozas Bačkis iš Lietuvos ir Jorge Mario Bergoglio iš Argentinos (popiežius Pranciškus).

Daugiau informacijos.

The post Šeštasis Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas vyks Vilniuje appeared first on LAIKMETIS.

Lukas rašo: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo <...> ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 44–47). Jėzaus sekėjai visą laiką jautė gyvą reikalą praktikuoti gailestingumą, todėl savo gėrybėmis dalijosi su stokojančiais tikėjimo broliais ir seserimis. Šiandien bandoma keisti visuomenę į gera tik įstatymais ir politinėmis priemonėmis, ir matome, kad tos priemonės neatneša laukiamų rezultatų. Žmones į gera gali pakeisti tik gyvenimu paversta Evangelija.

Evangelistas Jonas pasakoja apie Jėzaus pasirodymą savo mokiniams. Pasirodęs Jėzus kalbėjo: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,- sulaikytos“ (Jn 20, 21.23). Jėzus siunčia savo mokinius nešti Dievo gailestingumo – atleisti nuodėmes trokštantiems atkurti meilės vienybę su Dievu.

Svarbiausios priežastys, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominės, bet dvasinės. Mes leidžiame viešpatauti nuodėmei, mums sunku nusižeminti ir apgailėti savo klaidų kelią.

Per pirmąjį Jėzaus pasirodymą apaštalo Tomo nebuvo. Kristaus mirtis ant kryžiaus jį tiek paveikė, kad jis nepajėgė tikėti draugų pasakojimu apie prisikėlusį ir pasirodžiusį jų Mokytoją. Vėl pasirodęs Kristus Tomui paliepė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, bet jį atgaivino.

Svarbiausios priežastys, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominės, bet dvasinės.

Dievo meilė ir gailestingumas suspindėjo ant kryžiaus medžio. Nekaltasis Dievo Avinėlis prisiėmė mūsų kaltes ir prie kryžiaus prikalė mūsų skolų raštą. Maža to, Jėzus paliko mums regimus ženklus, liudijančius Dievo gailestingumą. Tie svarbiausi gailestingumo ženklai yra Sutaikinimo sakramentas ir Eucharistija. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“, – šiuos žodžius tardamas, Jėzus įsteigė Sutaikinimo sakramentą, kurį priimdami patiriame Dievo gailestingumą.

Paskutinės vakarienės metu įsteigė Eucharistiją ir paliepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Eucharistijoje prisimenama ir sudabartinama kryžiaus auka ir leidžiama mums realiai patirti, kaip labai esame Dievo mylimi. Okupacijos metai apiplėšė mūsų dvasią ir mes užmiršome žvelgti vieni į kitus kaip į brolius ir seseris.

1993 m. atvykęs į Lietuvą šv. Jonas Paulius II drąsino mus pradėti naują gyvenimą, užmirštant tai, kas buvo praeityje. Jis priminė pareigą eiti atsakingos laisvės keliu, nors šiame kelyje „išliks kančia ir kryžius, o vakarykščius išmėginimus lydės šios dienos ir rytojaus išbandymai“. Jonas Paulius II Vilniuje kalbėjo: „Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.“

Dažniau prisiminkime šio šventojo popiežiaus raginimą statyti gyvenimą ant Evangelijos pamatų; tie pamatai yra meilė ir gailestingumas.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Gailestingumo šviesa appeared first on LAIKMETIS.

Šis pasakojimas eilinį kartą primena, kaip Dievas mus labai myli. Jeigu Jėzus būtų tik smerkęs nuodėmę, bet neparodęs gailestingojo Dievo veido, Evangelijos žinia neturėtų to žavesio, kuriuo ji patraukia visus geros valios žmones.

Dievui esame brangūs; jis mus myli net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame. Jėzus skelbė, jog „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

Apsilankydamas turtingo Jericho muitininko namuose, Jėzus nepabijojo, kad kai kas gali jo nesuprasti, ir ta proga pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas <...>. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 9–10).

Kai mes klaidžiojame nuodėmės keliuose, mylintis Dievas įvairiais būdais mus kalbina.

Kai mes klaidžiojame nuodėmės keliuose, mylintis Dievas įvairiais būdais mus kalbina. Pats efektyviausias prakalbinimas įvyksta per patiriamą kančią. Kol esame sveiki, materialiai apsirūpinę ir viskas gerai sekasi, mums gali atrodyti, kad Dievas nereikalingas. Kančiai pasibeldus į mūsų duris, staiga suvokiame, kad be Dievo žmogaus gyvenimas yra sunkiai pakeliamas.

Dievo gailestingumą labiausiai patiria tie, kurie patys praktikuoja gailestingumą. Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Nežinia, ar Jėzus būtų užėjęs į Zachiejaus namus, jei šis muitininkas nebūtų praktikavęs gailestingumo. Zachiejus galėjo pasakyti Jėzui: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams, ir jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Tiesiog stebėtinas šio vyro didžiadvasiškumas.

Kartais mums gali atrodyti, kad Dievo gailestingumas mus aplenkia. Ne kartą nutinka, kad maldaujame gerąjį Dievą išpildyti vieną ar kitą mūsų norą, o įvyksta visiškai kita; dažnai atrodo, tarsi Dievas mūsų prašymų negirdi. Šv. Augustinas primena: „Jei kas nors įvyksta ne taip, kaip buvome meldę, kantriai tai priimkime ir už viską dėkokime, nė kiek neabejodami, jog buvo naudingiau, kad išsipildytų Dievo, o ne mūsų valia.“

Mes esame linkę viską sverti trumpalaikėje perspektyvoje; čia ir dabar norime patirti Dievo įsikišimą, tačiau Dievas viską matuoja amžinybės perspektyva. Šitai labai taikliai įvardija apaštalas Paulius: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4–5).

Todėl nesiliaukime dėkoję Dievui už jo gailestingąją meilę, kuri mus kreipia, kad vis labiau vertintume tai, kas pasitarnauja amžinai mūsų laimei. Kasdien teskamba iš mūsų širdžių psalmės žodžiai: „Tavo veido, Viešpatie, ieškau“ (Ps 28, 7).

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ. „Tavo veido, Viešpatie, ieškau!“ - XXXI eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Iš tikrųjų, sakė popiežius, Evangelija yra ugnis. Ji yra žinia, kuri, įsiveržusi į istoriją, paverčia pelenais seną gyvenimo būdą, ragina mus išeiti iš individualizmo, įveikti savanaudiškumą, pereiti iš nuodėmės ir mirties vergijos į naują gyvenimą su Prisikėlusiuoju. Kitaip tariant, Evangelija nė vieno nepalieka tokio, koks ji buvo, bet provokuoja keistis ir kviečia atsiversti. Evangelija nesuteikia žmogui palaimingos ramybės, bet įžiebia nerimą, kuris skatina rūpintis kitais žmonėmis. Evangelija šildo mus Dievo meile, tačiau, antra vertus, ji sudegina mūsų egoizmą, apšviečia tamsiąsias gyvenimo puses, naikina mus pavergusius stabus.

Evangelija nesuteikia žmogui palaimingos ramybės, bet įžiebia nerimą, kuris skatina rūpintis kitais žmonėmis

O ką mums reiškia šie Jėzaus žodžiai, klausė Pranciškus. Jėzus mus kviečia iš naujo pakurstyti savo tikėjimo liepsną, kad jis netaptų antraeiliu dalyku mūsų gyvenime, kad nesusiaurintume jo iki savo asmeninio komforto lygmens, kad aktyviai dalyvautume visuomenės ir Bažnyčios gyvenime, nevengtume iššūkių. Trumpai tariant, tikėjimas – tai ne migdanti lopšinė, bet ugnis, uždegta tam, kad budėtume ir veiktume.

Popiežius prašė savęs klausti: ar myliu Evangeliją? Ar dažnai ją skaitau? Ar nešiojuosi ją su savimi? Ar tikėjimas, kurį išpažįstu ir švenčiu, suteikia man tik palaimingą ramybę, ar įžiebia manyje ir liudijimo ugnį? Mes, kaip Bažnyčia, taip pat turime savęs klausti: ar mūsų bendruomenėse dega Dvasios ugnis, maldos ir meilės aistra, tikėjimo džiaugsmas? O gal esame apsnūdę ir viską darome tik iš įpročio?

Teužtaria mus Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri ryžtingai priėmė į save Šventosios Dvasios ugnį, meldė popiežius, baigdamas trumpą sekmadienio vidudienio katechezę.

Somalio gyventojams gresia mirtinas pavojus

Sekmadienio vidudienį popiežius taip pat atkreipė dėmesį į rimtą humanitarinę krizę, ištikusią Somalį ir kai kurias kaimynines šalis.

„To regiono gyventojams, kurie jau ir taip gyvena labai sunkiomis sąlygomis, dabar dėl sausros iškilo mirtinas pavojus. Tikiuosi, kad tarptautinis solidarumas padės veiksmingai reaguoti į ekstremalią situaciją“, – sakė popiežius, konstatuodamas, kad, deja, dabartiniu metu daugiausia dėmesio ir išteklių skiriama karui, užmirštant kitas maksimalaus įsipareigojimo reikalaujančias sritis – kovą su badu, sveikatos apsaugą, švietimą.

Popiežius kviečia: melskime Dievo gailestingumo kenčiančiai Ukrainai

Sekmadienį po „Viešpaties angelo“ maldos popiežius pasveikino piligrimus, susirinkusius į Krokuvos Gailestingumo šventovę, kur prieš 20 metų popiežius Jonas Paulius II iškilmingai pavedė visą pasaulį Dievo gailestingumui.

„Dabar labiau nei bet kada anksčiau mes suvokiame to gesto prasmę. Šiandien norime jį atnaujinti malda ir savo gyvenimo liudijimu. Gailestingumas yra kiekvieno iš mūsų ir viso pasaulio išgelbėjimo kelias. Ypatingai meldžiame Viešpaties gailestingumo iškankintiems Ukrainos žmonėms.“

The post Popiežius: Evangelija sudegina mūsų egoizmą, apšviečia tamsiąsias gyvenimo puses appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus viešąją veiklą galima apibūdinti kaip liudijimą apie Dievo meilę bei gailestingumą. Savo mokiniais Jėzus išsirinko ne elito žmones, bet paprasčiausius darbininkus ir net nusidėjėlius, kaip antai, Galilėjos žvejus bei muitininkus.

Palyginime apie paklydėlį sūnų Jėzus pasakojo apie tėvo džiaugsmą, kai jis galėjo apkabinti po ilgų klaidžiojimų sugrįžusį sūnų. Sūnus prašė tėvo būti tik jo tarnu, o tėvas jam iškėlė pokylį (Lk 15, 1–32).

Prikaltas ant kryžiaus Jėzus besigailinčiam už savo nusikaltimus plėšikui ištarė: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Mirčiai pasmerktas plėšikas prašė Jėzų tik prisiminti jį, o Jėzus pasakė, kad jis bus su juo danguje.

Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus paliepė savo mokiniams vykdyti gailestingumą. Evangelijoje pagal Joną pasakojama apie Jėzaus pasirodymą savo mokiniams, kurio metu suteikė jiems galią atleisti nuodėmes. Jėzus parodė jiems rankas ir šoną ir kvėpdamas į juos tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Tokiu būdu Jėzus Bažnyčiai paliko Dievo gailestingumo dovaną – Sutaikinimo sakramentą, kurio teikėjais paskyrė savo mokinius. Kiekvieną kartą, kai mes priimame Sutaikinimo sakramentą, patiriame Dievo gailestingumo stebuklą – atgauname Krikšto nekaltumą.

Mums, net ir labai sunkiai nusidėjusiems, reikia tik vertai pasinaudoti Dievo gailestingumu. Vertai pasinaudojame Dievo gailestingumu tuomet, kai mumyse yra gyva atsivertimo dvasia, o ji gyva, kai save tikriname, ar gyvename taip, kaip mokė Kristus, ir apgailime, kur būname klydę.

Mums, net ir labai sunkiai nusidėjusiems, reikia tik vertai pasinaudoti Dievo gailestingumu.

Jėzus kvietė savo klausytojus būti gailestingumo nešėjais. Kalno pamoksle Jėzus skelbė: „Palaiminti gailestingieji, nes jie laimės gailestingumą“ (Mt 5, 7).

Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes beveik visose srityse padarėme didelę pažangą, tačiau viena sritis liko apleista. Visuomenėje labai maža meilės bei gailestingumo. Sugebame kitus kritikuoti, bet nerangūs – atleisti, siekiame teisingumo, bet užmirštame gailestingumą, gindami savo garbę varstome teismų duris, bet užmirštame belstis į Dievo gailestingumo duris.

Dievo Gailestingumo sekmadienis kviečia pasitikrinti, kaip atsiliepiame į Jėzaus pakvietimą būti gailestingumo nešėjais.

Gailestingumo Motina, padėk mums būti bent šiek tiek panašiems į tavo Sūnų, kuris mus mylėdamas paaukojo net savo gyvybę. Padėk mums eiti gailestingumo keliu.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Dievo Gailestingumo sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

The post Kardinolo Audrio Juozo Bačkio homilija Dievo Gailestingumo savaitės Šv. Mišiose appeared first on LAIKMETIS.

Evangelija pasakoja apie nusidėjusią moterį kaltinančius fariziejus (Jn 8, 1–11). Jie griežtai laikėsi Mozės įstatymo ir reikalavo, kad visi elgtųsi panašiai. Atrodytų, kad jų tikėjimas buvo labai geras, tačiau Jėzus nė karto nepagyrė fariziejų.

Priešingai, nepraleisdavo progos jų papeikti ir savo klausytojams nurodydavo taip nesielgti, kaip fariziejai elgiasi: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23, 2–3).

Apie tokį fariziejišką tikėjimą apaštalas Jokūbas rašo: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2 ,14.26).

Evangelijoje minima nusidėjėlė nesilaikė Mozės įstatymo. Jei tikėjimas nedaro įtakos žmogaus elgesiui, jis dažniausiai būna labai paviršutiniškas. Nusidėjusią moterį gelbsti nuolankumas, todėl Jėzaus nuosprendis pilnas gailestingumo: „Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).

Paulius iki atsivertimo buvo labai uolus fariziejus ir persekiojo krikščionis. Pažinęs Kristų, jis tapo uoliausiu jo mokiniu. Paulius apie savo tikėjimą rašo Laiške filipiečiams: „Dėl Kristaus aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų. Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 8.13–14).

Kiekvienas žmogus turi kažką, ką labai vertina. Tai gali būti brangūs asmenys, reikalingi daiktai, įgytos mokslo žinios ar kiti vertingi dalykai. Tačiau mūsų vertybių skalėje tikėjimas į Kristų turi stovėti pačioje aukščiausioje vietoje, ir pagal šį tikėjimą turi būti matuojama visa kita. Apaštalas Paulius taip ir daro; jam, palyginus su Kristumi, viskas yra tik šiukšlės.

Mūsų vertybių skalėje tikėjimas į Kristų turi stovėti pačioje aukščiausioje. vietoje

Turbūt per TV esate matę, kaip Rusijos prezidentas Putinas cerkvėje drauge su kitais meldžiasi ir daro kryžiaus ženklą; atseit, tiki į Kristų. Tačiau nekaltų žmonių, net vaikų žudymas Ukrainoje kalba apie tai, kad jo tikėjimas greičiau yra tik vaidyba. „Tikėjimas be darbų yra negyvas“ (Jok 2, 26).

Dievo gailestingumas įvairiais būdais beldžiasi į žmogaus širdį, ragindamas palikti nuodėmės kelią. Kartais pasibeldžia, siųsdamas kančią, kuri priverčia perkainoti turimas vertybes. Šitaip atsitiko su šv. Ignacu Lojola. Tarnaudamas karaliui, jis siekė tik garbės.

Viename mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir, besigydydamas sutrupintus kaulus, iš nuobodulio pradėjo skaityti knygą apie šventųjų gyvenimus, nes romanų apie riterių nuotykius ligoninėje nebuvo. Beskaitydamas suprato, koks tuščias buvo ligšiolinis jo gyvenimas ir kad verta tarnauti tik dangaus Karaliui. Liga ir kančia perkeitė jauno vyro mąstymą ir jis tapo didžiu šventuoju.

Mūsų dėmesį yra prikaustęs antrą mėnesį vykstantis karas Ukrainoje. Milijonams ukrainiečių jis atnešė sunkiai pakeliamų išbandymų. Net iš šalies stebėti, kas vyksta Ukrainoje, yra labai sunku. Tegu išgyvenama kančia ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje daugelį tiesiog priverčia perkainoti ligšiolines savo vertybes ir siekti tokių, kurių bombomis neįmanoma sunaikinti.

Gavėnia kviečia kiekvieną pasitikrinti, ar esame nuoseklūs savo tikėjimo kelionėje, ar mūsų darbai atitinka Evangelijos reikalavimus. Turėkime nuolankumo ir drąsos pripažinti, jei kur nors žengėme ne Evangelijos keliu.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Esu Kristaus pagautas - V Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.