Savo kalboje jis pabrėžė, kad „pažangiųjų“ ideologijų plitimas kelia grėsmę individualioms laisvėms ir vakarietiškoms vertybėms. Milei kritikavo vadinamuosius „kolektyvistinius eksperimentus“, kurie, jo manymu, tik sustiprina valstybės galias ir apriboja asmens teises.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į pasaulinius lyderius, kurie, pasak jo, siekia „nutildyti tuos, kurie mąsto kitaip“. Milei kalba buvo gana aštri, todėl reakcija buvo mišri: dalis auditorijos paliko salę, o po kalbos pasigirdo tik minimalūs plojimai.

Kalba išreiškė prezidento požiūrį į dabartines globalias problemas ir pateikė iššūkį vyraujančiai politikai bei ekonominei sistemai.

Prieš metus stovėjau čia, prieš jus vienas ir išsakiau keletą tiesų apie padėtį Vakarų pasaulyje ir jos sukėlė didžiosios dalies Vakarų politinio, ekonominio bei žiniasklaidos isteblišmento nuostabą.

Turiu prisipažinti, kad tam tikra prasme tai suprantu. Prezidentas šalies, kuri dėl daugiau nei 100 metų trukusios sistemingos ekonominės nesėkmės, dėl silpnos šalies pozicijos didžiuosiuose pasauliniuose konfliktuose ir dėl to, kad užsidarė prekyboje, per daugelį metų prarado beveik visą tarptautinę reikšmę.

Tokios šalies, Argentinos, prezidentas atsistojo šioje scenoje ir pasakė pasauliui, kad jis klysta, eina į nesėkmę, kad Vakarai pasimetė ir juos reikia perorientuoti.

Šios šalies, Argentinos, prezidentas, nebuvo politikas, neturėjo įstatymų leidėjų, gubernatorių, verslininkų ar žiniasklaidos grupių paramos. Savo kalboje čia, stovėdamas prieš jus, sakiau, kad tai naujo Argentinos kelio pradžia, kad Argentina per ilgai buvo užsikrėtusi socializmu ir kartu su mumis ji vėl priims laisvės idėjas, modelį, kurį apibendrintai apibūdiname kaip gyvybės, laisvės ir privačios nuosavybės gynimą.

Taip pat sakiau, kad tam tikra prasme Argentina yra „Vakarų ateities kalėdinis vaiduoklis“, nes mes jau patyrėme viską, ką jūs dabar išgyvenate, ir jau žinome, kuo tai baigsis. Po metų turiu pasakyti, kad nebesijaučiu toks vienišas.

Nesijaučiu vienišas, nes pasaulis priėmė Argentiną. Argentina tapo pasauliniu fiskalinės atsakomybės, įsipareigojimo vykdyti savo pažadus ir, žinoma, kovoti su infliacija pavyzdžiu.

Mes taip pat esame naujo politikos vykdymo būdo pavyzdys - sakyti tiesą žmonėms tiesiai į akis ir tikėti, kad jie ją supras.

Taip pat nesijaučiu vienišas, nes per praėjusius metus radau sąjungininkų šioje kovoje už laisvės idėjas visame pasaulyje - nuo nuostabiojo Elono Musko iki nuožmios italų ponios, mano brangiosios Giorgia Meloni; nuo Bukele Salvadore iki Viktoro Orbano Vengrijoje; nuo Benjamino Netanyahu Izraelyje iki Donaldo Trumpo JAV - pamažu formuojasi aljansas tarp visų tų tautų, kurios, kaip ir mes, nori būti laisvos ir tiki jos idėjomis.

Ir pamažu ima byrėti tai, kas kadaise atrodė absoliuti pasaulinė progresyvios kairiosios politikos hegemonija švietimo institucijose, žiniasklaidoje, tarpvyriausybinėse organizacijose ar net tokiuose forumuose kaip Davosas. Ir viliuosi, kad laisvės idėjoms ima rastis viltis.

Šiandien atėjau jums pasakyti, kad mūsų kova dar nėra laimėta. Nors viltis atgijo, mūsų moralinė pareiga ir istorinė atsakomybė - demaskuoti liguistos progresyvios ideologijos statinį, kol mums pavyks atstatyti mūsų istorinę katedrą ir pasiekti, kad dauguma Vakarų tautų vėl priimtų laisvės idėjas.

Kol mūsų idėjos netaps priimtina valiuta tokiuose forumuose kaip šis, negalime nuleisti rankų. Nes turiu pasakyti, kad tokie forumai kaip šis buvo ir tebėra pagrindiniai grėsmingos progresyviosios ideologijos programos, kuri taip kenkia Vakarų pasauliui, kūrėjai ir skatintojai.

Jei norime pokyčių, jei tikrai norime apsaugoti piliečių teises, turime pradėti nuo tiesos sakymo. O tiesa yra ta, kad idėjos, propaguojamos tokiuose forumuose kaip šis, yra labai ydingos. Šiandien norėčiau skirti keletą minučių kai kurioms jų aptarti.

Šiandien mažai kas neigia, kad Vakaruose pučia permainų vėjai. Yra tokių, kurie priešinasi pokyčiams, yra tokių, kurie nenoriai, bet vis dėlto juos priima. Yra atsivertėlių, kurie tokiais tampa matydami, kad tai neišvengiama. Ir galiausiai tarp mūsų yra tokių, kurie visą gyvenimą kovojo, kad permainos ateitų.

Kiekvienas iš jūsų žino, kuriai grupei priklauso. Žinoma, kiekvienos grupės atstovų čia, salėje, gali būti nedaug, tačiau tikriausiai visi žinote, kad į mūsų duris beldžiasi permainų laikai.

Istoriniai pokyčių momentai pasižymi unikalia savybe. Tai laikai, kai dešimtmečius gyvavusios formulės išsenka. Metodai, kadaise laikyti vieninteliais teisingais, nebetenka prasmės, o tai, kas daugeliui atrodė neginčijamos tiesos, galiausiai susiduria su abejonėmis. Tai laikai, kai taisyklės perrašomos, todėl mūsų laikais rezultatus pasiekia rizikuojantys.

Tačiau didžioji Laisvojo pasaulio dalis vis dar mieliau renkasi tai, kas pažįstama, net jei tai ir neteisingas kelias. Ir jie atkakliai taikys nesėkmių receptus, o didžioji našta, kuri yra bendras nesėkmes patiriančių šalių ir institucijų vardiklis, yra progresyviosios ideologijos mentalinis virusas.

Tai didžioji mūsų laikų epidemija, kurią būtina išgydyti. Tai vėžys, kurio reikia atsikratyti. Ši ideologija yra užvaldžiusi svarbiausias pasaulio institucijas, pradedant politinėmis partijomis ir vyriausybėmis pirmaujančiose Vakarų šalyse ir baigiant pasauliniais valdymo institutais, net nevyriausybinėmis organizacijomis, universitetais ir žiniasklaida.

Be to, pastaraisiais dešimtmečiais ji davė toną pasauliniam pokalbiui. Kol neatsikratysime šios bjaurios ideologijos iš savo kultūros, institucijų ir įstatymų, Vakarų civilizacija - ir galbūt net žmonija - negalės grįžti į pažangos kelią, kurio reikalauja mūsų novatoriška dvasia.

Būtina nutraukti šias ideologines grandines, jei norime pradėti naują aukso amžių. Todėl šiandien kelias minutes norėčiau skirti šioms grandinėms nutraukti.

Tačiau pirmiausia pakalbėkime apie tai, už ką mes kovojame. Vakarai yra žmonijos pasiekimų viršūnė derlingoje graikų-romėnų paveldo ir judėjų-krikščionių vertybių dirvoje.

Galutinė pergalė prieš absoliutizmą pasėjo istorijoje precedento neturinčią sėklą. Liberalizmas pradėjo naują žmonijos egzistencijos erą, o naujos moralinės ir filosofinės sistemos, kurioje asmens laisvė buvo aukščiau už tironų užgaidas, rėmuose Vakarai galėjo išlaisvinti kūrybinį žmogaus potencialą ir pradėti precedento neturintį gerovės kūrimo procesą.

Faktai kalba patys už save. Iki 1800 m. pasaulio bendroji produkcija, tenkanti vienam gyventojui, beveik nesikeitė. Tačiau nuo XIX a. dėl pramonės revoliucijos bendroji gamybos apimtis vienam gyventojui padidėjo 20 kartų ir 90 proc. pasaulio gyventojų išbrido iš skurdo, nors gyventojų skaičius išaugo aštuonis kartus.

Ir tai tapo įmanoma dėl pagrindinių vertybių, pagarbos gyvybei, laisvei ir nuosavybei, sujungimo, kuris užtikrino laisvą prekybą, laisvą žodį, religijos laisvę ir kitus Vakarų civilizacijos ramsčius.

Be to, mūsų išradinga faustiškoji tyrinėjimo, pionieriškumo dvasia, nuolat tikrina galimybių ribas, ir šiai pionieriškumo dvasiai šiandien atstovauja, be kita ko, mano brangus draugas Elonas Muskas, kurį progresyvioji ideologija neseniai nepelnytai apšmeižė už nekaltą gestą, tiesiog atspindintį jo entuziazmą ir dėkingumą žmonėms.

Prisiminkime: mes išradome kapitalizmą, pagrįstą santaupomis, investicijomis, darbu ir reinvesticijomis bei sunkiu darbu. Ar ne mes padarėme taip, kad kiekvienas darbuotojas dešimteriopai, šimteriopai, o kodėl ne tūkstanteriopai padidintų savo produktyvumą? Taip įveikėme Maltuso spąstus. Tačiau kažkuriuo XX a. momentu mes pasimetėme, ir liberalūs principai, dėl kurių tapome laisvi ir klestintys, buvo išduoti.

Naujoji politinė klasė, besivadovaujanti kolektyvistine ideologija ir besinaudojanti krizėmis, įžvelgė puikią galimybę telkti valdžią. Visas iki tol ir ateityje kapitalizmo sukurtas turtas turėjo būti perskirstytas pagal tam tikrą centralizuoto planavimo schemą, taip pradedant procesą, kurio padarinius patiriame šiandien.

Propaguodama socialistinę darbotvarkę, tačiau slapta veikdama liberalioje paradigmoje, ši naujoji politinė klasė iškreipė liberalizmo vertybes, todėl laisvę pakeitė išlaisvinimu, o kapitalizmo sukurtam turtui perskirstyti pasitelkė prievartinę valstybės galią.

O šios naujosios vertybių sistemos pagrindas - grėsminga, neteisinga ir bjauri socialinio teisingumo idėja, papildyta teorinėmis marksistinėmis koncepcijomis, kuriomis siekiama išlaisvinti žmones iš jų poreikių. Šios sistemos pagrindas yra fundamentalus teiginys, kad lygybės prieš įstatymą nepakanka, nes egzistuoja paslėpta sisteminė neteisybė, kurią būtina ištaisyti; ši idėja tarnauja kaip aukso kasykla biurokratams, siekiantiems visagalybės.

Iš tikrųjų tai ir yra voukizmo ideologija, Vakarų vertybių griovimo rezultatas. Kiekvienas iš mūsų civilizacijos ramsčių, pasitelkus įvairius kultūrinio pakrikimo mechanizmus, buvo pakeistas iškreipta savo paties versija.

Neigiamos teisės į gyvybę, laisvę ir nuosavybę buvo pakeistos į dirbtinai sukurtą begalinį pozityvių teisių sąrašą. Pirmiausia tai buvo išsilavinimas, paskui būstas, o vėliau atsirado tokie absurdiški dalykai kaip prieiga prie interneto, futbolas per televiziją, teatras, grožio procedūros ir begalė kitų troškimų, kurie buvo paversti pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Visas iki tol ir ateityje kapitalizmo sukurtas turtas turėjo būti perskirstytas pagal tam tikrą centralizuoto planavimo schemą, taip pradedant procesą, kurio padarinius patiriame šiandien.

Teisėmis, už kurias, žinoma, kažkas turi mokėti ir kurios gali būti užtikrintos tik nesibaigiančia bjaurios valstybės plėtra. Kitaip tariant, nuo laisvės, kaip pagrindinės individo gynybos nuo tirono įsikišimo, sąvokos perėjome prie išlaisvinimo per valstybės įsikišimą sąvokos.

Tai tapo voukeizmo - monolitinio mąstymo ideologijos, palaikomos įvairių institucijų, kurių tikslas - bausti dėl kitoniškumo, feminizmo, įvairovės, įtraukties, lygybės, imigracijos, abortų, aplinkosaugos, lyčių ideologijos ir kt. Visa tai - skirtingos to paties žvėries galvos, kuriomis siekiama pateisinti valstybės plėtrą pasisavinant ir iškraipant kilnius tikslus.

Pažvelkime į kai kurias iš jų. Radikalusis feminizmas iškraipo lygybės sąvoką, net ir kilniausia jos forma ji yra perteklinė - Vakarų pasaulyje jau egzistuoja lygybė prieš įstatymą. Viskas, kas virš to, yra privilegijų siekimas, kuris iš tiesų ir yra radikalaus feminizmo tikslas – sukiršinti pusę gyventojų prieš kitą pusę, nors abu turėtų būti vienose gretose.

Mes netgi priėjome iki to, kad daugelyje tariamai civilizuotų šalių, jei nužudote moterį, tai vadinama femicidu. Šis nusikaltimas yra baudžiamas griežčiau nei vyro nužudymas, vien dėl aukos lyties – teisiškai tai reiškia, kad moters gyvybė vertinama labiau nei vyro.

Taip pat mosuojama vėliava dėl atlyginimų skirtumų pagal lytį. Bet kai pažvelgi į skaičius, tampa aišku, kad nėra nelygybės už tą patį darbą. Problema ta, kad dauguma vyrų linkę rinktis geriau apmokamas profesijas nei dauguma moterų.

Tačiau nesiskundžiama, kad dauguma kalinių, santechnikų yra vyrai, ar kad dauguma apiplėšimų ir žmogžudysčių aukų taip pat yra vyrai – nekalbant jau apie tai, kad dauguma žmonių, žuvusių per karus - vyrai.

Bet jei iškelsite šiuos faktus žiniasklaidoje ar net šiame forume, būsite laikomas mizoginu už tai, kad ginat modernios demokratijos ir teisinės valstybės pagrindinį principą – lygybę prieš įstatymą. Ir, žinoma, už tai, kad ginat duomenis.

Voukizmas taip pat pasireiškia niūriu radikaliuoju aplinkosaugos judėjimu ir klimato kaitos darbotvarke. Planetos išsaugojimas būsimoms kartoms yra sveiko proto reikalas. Niekas nenori gyventi šiukšlyne.

Vėlgi, voukizmas sugebėjo iškreipti šią pagrindinę idėją. Nuo aplinkos saugojimo žmonių malonumui perėjome prie fanatiško aplinkosaugos judėjimo, žmones laikančiu vėžiu, kurį reikia išnaikinti, o ekonominė plėtra vertinama kaip nusikaltimas prieš gamtą.

Ir vis dėlto, kai argumentuojame, kad Žemė jau yra pergyvenusi penkis staigius temperatūros pokyčių ciklus, kurių keturių metu žmonės dar neegzistavo, esame vadinami „plokščiažemiais“, siekiant diskredituoti mūsų idėjas, nors mokslas ir duomenys yra mūsų pusėje.

Nenuostabu, kad tie patys žmonės yra pagrindiniai kruvinos ir žudikiškos abortų darbotvarkės skatintojai – darbotvarkės, paremtos maltuziška prielaida, jog per didelis žmonių skaičius sunaikins Žemę, todėl turime įgyvendinti tam tikrą gyventojų kontrolę.

Iš tikrųjų tai buvo taip ekstremalu, kad šiandien Žemėje pradedame matyti populiacijos augimo rodiklio sumažėjimą, kuris darosi problema, nors vis kalbama apie gerą „darbą“, atliktą skatinant abortus.

Šie forumai taip pat skatina LGBT darbotvarkę, siekiant primesti idėją, kad moterys yra vyrai, o vyrai – moterys, remiantis tik savęs suvokimu. Jie nekalba apie tai, kai vyras persirengia moterimi ir ringe užmuša savo priešininkę, arba kai vyras save vadinantis moterimi, kalėjime seksualiai išnaudoja moteris.

Iš tiesų, vos prieš kelias savaites pasaulis aptarė dviejų homoseksualių amerikiečių bylą, kurie gynė seksualinės įvairovės vėliavas, tačiau buvo nuteisti 100 metų kalėjimo už tai, kad daugiau nei dvejus metus prievartavo ir filmavo savo įvaikintus vaikus.

Noriu būti aiškiai suprastas, kai sakau prievartą, tai nėra eufemizmas, nes kraštutinėmis formomis lyčių ideologija yra tiesioginė prievarta prieš vaikus. Jie yra pedofilai. Taigi, noriu sužinoti, kas palaikytų tokį elgesį.

Sveiki vaikai yra negrįžtamai žalojami hormonų terapijomis ir kūno dalių amputacijomis, tarsi penkerių metų vaikas galėtų sutikti su tokiais dalykais. Jei šeima tam nepritaria, visada atsiras valstybės agentai, kurie veiks, jų teigimu, vaiko interesais.

Patikėkite manimi, skandalingi eksperimentai, vykdomi šios nusikalstamos ideologijos vardu, bus pasmerkti ir sulyginti su tamsiausiais mūsų istorijos laikotarpiais. Šioms atgrasioms praktikoms pridengti yra pasitelkiama nuolatinės aukos naratyvas, kuris visuomet pasirengęs mesti kaltinimus homofobija, transfobija ar kitomis išgalvotomis sąvokomis, kurių vienintelis tikslas yra nutildyti išdrįsusius atskleisti šį skandalą – vieną, prie kurio prisideda tiek nacionalinės, tiek tarptautinės valdžios institucijos.

Tuo tarpu mūsų versluose, viešosiose institucijose ir švietimo įstaigose kompetencija buvo atidėta į šalį, pirmenybę teikiant įvairovės doktrinai, kuri yra grįžimas į praeities aristokratines sistemas.

skandalingi eksperimentai, vykdomi šios nusikalstamos ideologijos vardu, bus pasmerkti ir sulyginti su tamsiausiais mūsų istorijos laikotarpiais.

Kuriamos kvotos visoms mažumoms, kurias tik politikai gali sugalvoti, o tai galiausiai kenkia institucijų kompetencijai ir kokybei. Voukizmas taip pat iškraipė imigracijos klausimą – laisvas prekių ir žmonių judėjimas yra fundamentali liberalizmo atrama.

Tai gerai žinome. Argentina, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų šalių tapo stiprios dėl imigrantų, kurie paliko savo tėvynes ieškodami naujų galimybių. Tačiau dabar pereita nuo užsienio talentų pritraukimo, siekiant skatinti vystymąsi, prie masinės imigracijos, kuri nėra grindžiama nacionaliniais interesais, o kalte.

Kadangi Vakarai neva yra visų istorinių pasaulio blogybių priežastis, jie privalo atpirkti savo kaltę atverdami sienas visiems, o tai prilygsta atvirkštinei kolonizacijai, kuri primena kolektyvinę savižudybę.

Todėl ir matome vaizdus, kuriuose minios imigrantų užpuola, užgaulioja ar net nužudo Europos piliečius, kurių vienintelė „kaltė“ buvo tai, kad jie nepriklauso tam tikrai religijai. Bet kai kas nors išdrįsta suabejoti tokia situacija, jis iškart apšaukiamas rasistu, ksenofobu ar net naciu.

Voukizmas taip giliai įsiskverbė į mūsų visuomenę, skatintas tokių institucijų kaip ši, kad net pradėta kvestionuoti biologinės lyties sąvoką per pragaištingą lyties ideologijos įtaką. Tai sukėlė dar didesnę valstybės intervenciją per absurdiškus įstatymus, pavyzdžiui, kai valstybė privalo finansuoti brangias hormonų terapijas ir operacijas tam, kad patenkintų kai kurių individų savivoką.

Tik dabar pradedame matyti visos kartos, sužalojusios savo kūnus, paskatintos kultūros, grindžiamos seksualiniu reliatyvizmu, pasekmes. Šie žmonės visą savo gyvenimą turės praleisti psichiatrinėje gydymo sistemoje, stengdamiesi susidoroti su tuo, ką padarė sau. Tačiau niekas nedrįsta apie tai kalbėti. Negana to, didžioji dauguma taip pat tapo klaidingų mažumos savęs suvokimo interpretacijų aukomis.

Voukizmas taip pat siekia užvaldyti mūsų ateitį, nes dominuodamas pasaulio prestižiškiausių universitetų fakultetuose, jis formuoja mūsų šalių elitus taip, kad šie atmestų ir neigtų kultūrą, idėjas ir vertybes, kurios padarė mus didingais, dar labiau žalodamas mūsų socialinį audinį.

Kokią ateitį mes turime, jei mokome jaunąją kartą gėdytis mūsų praeities? Visa tai buvo užgimę ir vis labiau vystėsi pastaraisiais dešimtmečiais, po Berlyno sienos griuvimo.

Įdomu tai, kad laisvos tautos pradėjo save naikinti, kai nebeturėjo priešininkų, kuriuos reikėjo įveikti. Taika mus susilpnino. Mes pralaimėjome savo pačių pasitenkinimui. Visa tai ir kitos anomalijos, kurių dėl laiko stokos neįmanoma išvardyti, yra grėsmės, kurios šiandien kelia pavojų Vakarams.

Deja, būtent panašias idėjas tokios institucijos kaip ši propaguoja jau 40 metų, ir čia niekas negali apsimesti nekaltu. Dešimtmečius buvo garbinama niūri ir žudanti ideologija, tarsi tai būtų aukso veršis, darant viską, kas įmanoma, kad ji būtų primesta žmonijai.

Ši organizacija kartu su įtakingiausiomis viršnacionalinėmis institucijomis buvo šios barbarybės ideologai. Daugiašalės kreditavimo organizacijos tapo šantažo įrankiais, o daugelis nacionalinių vyriausybių, ypač Europos Sąjunga, veikė kaip jų ginkluota ranka.

Kokią ateitį mes turime, jei mokome jaunąją kartą gėdytis mūsų praeities?

Argi ne tiesa, kad dabar, šią akimirką, Jungtinėje Karalystėje piliečiai yra įkalinami už tai, kad paviešino siaubingus nusikaltimus, kuriuos padarė musulmonų migrantai – nusikaltimus, kuriuos vyriausybė stengiasi nuslėpti? Ar ne Briuselio biurokratai sustabdė Rumunijos rinkimus vien dėl to, kad jiems nepatiko laimėjusi pusė?

Susidūrus su kiekviena iš šių diskusijų, pirmoji voukizmo strategija yra diskredituoti tuos iš mūsų, kurie meta iššūkį šiems dalykams priklijuojant mums etiketes, o paskui nutildant. Jei esate baltaodis, turite būti rasistas. Jei esate vyras, turite būti mizoginas arba patriarchato dalis. Jei esi turtingas, turi būti žiaurus kapitalistas. Jei esate heteroseksualus, turite būti heteronormatyvus, homofobiškas arba transfobiškas.

Kiekvienam iššūkiui jie turi etiketę, o tada bando jus nuslopinti jėga arba teisinėmis priemonėmis. Kadangi po įvairovės, demokratijos ir tolerancijos retorika, kurią jie taip dažnai skelbia, iš tikrųjų slypi jų akivaizdus noras panaikinti nesutarimus, kritiką ir galiausiai laisvę, todėl jie gali ir toliau palaikyti modelį, pagal kurį daugiausia naudos gauna jie.

Dar neseniai girdėjome, kaip kai kurios Europos lyderės ir, sakyčiau, gana rausvos institucijos, iš tikrųjų atvirai kreipėsi į cenzūrą. Tiesą sakant, čia ne cenzūra, o mintis, kad reikia nutildyti tuos, kurie nedalyvauja voukizmo ideologijoje.

O kokią visuomenę gali sukurti voukizmas? Visuomenė, kuri laisvus prekių ir paslaugų mainus pakeitė savavališku turto paskirstymu ginklu. Tokią, kurioje laisvąsias bendruomenes pakeitė priverstine kolektyvizacija. Tokią, kurioje kūrybinį rinkos chaosą pakeitė sterili ir sklerotinė socializmo tvarka. Visuomenė, kupina pasipiktinimo, nes joje yra tik dviejų tipų žmonės – iš vienos pusės grynieji mokesčių mokėtojai, o iš kitos - valstybės naudos gavėjai.

Čia nekalbu apie gaunančius socialinę paramą, nes neturinčius pakankamai valgyti. Aš kalbu apie privilegijuotas korporacijas, bankininkus, kurie buvo išgelbėti per antrinio lygio paskolų krizę, daugumą žiniasklaidos priemonių, indoktrinacijos centrus, prisidengusius universitetais, valstybinę biurokratiją, profesines sąjungas, socialines organizacijas ir klestinčius įmones, atleistas nuo mokesčių, kuriuos moka sunkiai dirbantys asmenys ir paprasti mokesčių mokėtojai.

Aš kalbu apie, deja, tapusi realybe, pasaulį, aprašytą Ayn Rand knygoje Atlas Shrugged. Tai sistema, kur didžiausias laimėtojas yra politinė klasė, tapusi ir šio perskirstymo žaidimo arbitru, ir suinteresuota šalis.

Aš sakau tai vėl, politinė klasė yra tiek arbitras, tiek suinteresuota šalis šiame perskirstyme. Žinoma, tas, kuris perskirsto, ir gauna didžiąją dalį pelno. Tad nepaisant kosmetinių skirtumų tarp įvairių politinių partijų, jos dalijasi interesais, partneriais, sandoriais ir nepajudinamu įsipareigojimu išlaikyti status quo.

Todėl jas visas vadinu valstybės partija, sistema, kuri slepiasi už geranoriškos retorikos, teigdama, kad rinka žlunga, ir kad jie yra atsakingi už šių nesėkmių taisymą per reguliavimus, jėgą ir biurokratiją.

Juk nėra tokio dalyko kaip rinkos nesėkmės. Rinkos nesėkmės, sakau tai vėl, neegzistuoja. Kadangi rinka yra socialinė bendradarbiavimo sistema, kurioje nuosavybės teisėmis yra savanoriškai keičiamasi, o pati rinkos nesėkmių sąvoka yra prieštaravimas savyje.

Vienintelis dalykas, kurį tokia intervencija pasiekia, yra naujų iškraipymų kūrimas kainų sistemoje, taip savo ruožtu trukdant ekonominei apskaitai, taupymui ir investicijoms – galiausiai vedant į dar didesnę skurdą arba siaubingas reguliacijas, kaip kad yra Europoje, žlugdančioje ekonominį augimą.

Kaip dažnai sakau savo kalbose, jei manote, kad yra rinkos nesėkmė, eikite ir patikrinkite, ar valstybė nėra įsitraukusi. Ir jei rasite, kad nėra, patikrinkite dar kartą, nes padarėte klaidą.

Dėl šios pačios priežasties, kadangi voukizmas nėra niekas kitas, kaip tik sistemingas valstybės partijos planas pateisinti jos intervenciją ir padidinti viešąsias išlaidas, tai reiškia, kad mūsų pirmoji ir svarbiausia misija – jei tikrai norime atgauti Vakarų pažangą ir sukurti naują aukso amžių – turi būti radikalus valstybės dalies sumažinimas.

Toks sumažinimas turi vykti ne tik kiekvienoje iš mūsų šalių, bet ir drastiškai visose tarptautinėse organizacijose, nes tai vienintelis būdas išnaikinti šią iškreiptą sistemą, ištuštinti savo išteklius tam, kad grąžintų mokesčių mokėtojams tai, kas jiems priklauso, ir užbaigtų paslaugų pardavinėjimą. Nėra geresnio būdo pribaigti valstybės biurokratiją nei nesuteikti jokių galimybių tokioms paslaugoms būti parduodamoms išvis.

Valstybės funkcijos turi vėl būti ribojamos tik gyvybės, laisvės ir nuosavybės teisių gynimui. Kiekviena kita funkcija, kurią valstybė prisiima, bus valstybės pagrindinės funkcijos sąskaita ir neišvengiamai ves prie „visur esančio Leviatano", nuo kurio šiandien visi kenčiame.

Šiandien esame liudytojai pasaulinio išsekimo sistemos, kuri mums dominavo pastaruosius kelis dešimtmečius. Kaip ir Argentinoje, likusi pasaulio dalis mato gilėjantį vienintelį tikrai svarbų šio amžiaus, ir visų praeities amžių konfliktą – konfliktą tarp laisvų piliečių ir politinės kastos, kuri laikosi už įtvirtintos tvarkos, dar labiau juda cenzūros, persekiojimo ir naikinimo link.

Laimei, visame laisvame pasaulyje organizuojasi tylus daugumos judėjimas. Ir kiekviename mūsų žemyno kampelyje skamba šio laisvės šauksmo aidai. Mes susiduriame su laikmečio pokyčiais, Koperniko perversmu, paradigmų griovimu ir kito kūrimu.

Ir jei pasauliniu mastu įtakingos institucijos, kaip ši, nori atversti naują lapą ir geranoriškai dalyvauti šiame naujame paradigmos pokytyje, joms teks prisiimti atsakomybę už vaidmenį, kurį jos atliko per pastaruosius dešimtmečius, pripažįstant visuomenei savo klaidas.

Baigdamas, norėčiau tiesiogiai kreiptis į pasaulio lyderius, į visus, kurie vadovauja tiek nacionalinėms valstybėms, tiek didžiulėms ekonominėms grupėms ir įtakingoms tarptautinėms organizacijoms, būdami čia šiandien ar klausydamiesi iš savo namų.

Praėjusių dešimtmečių politinės formulės, kurias minėjau savo kalboje, neišsipildė ir dabar žlunga nuo savo pačių svoriu. Tai reiškia, kad mąstydami taip, kaip mąsto visi kiti, skaitydami tai, ką skaito visi kiti, ir sakydami tai, ką sako visi kiti, galite tik suklysti. Nors daugelis vis dar tęsia žygį link bedugnės.

Baigėsi paskutinių 40 metų scenarijus, ir kai sistema užsidaro, istorija atveria naujas galimybes. Todėl visiems pasaulio lyderiams sakau, atėjo laikas ištrūkti iš to scenarijaus. Atėjo laikas būti drąsiems. Atėjo laikas drįsti mąstyti ir rašyti savo eilutes.

Nes kai dabartinės idėjos ir pasakojimai visi sako tą patį – ir sako klaidingus dalykus – būti drąsiam reiškia stovėti už laikų ribų. Tai reiškia pažvelgti į praeitį, nesižavėti laikinu, neprarasti regos visuotinumo. Tai reiškia atgauti tiesas, kurios buvo akivaizdžios mūsų protėviams ir yra Vakarų civilizacijos sėkmės pagrindas, bet kurias pastarųjų dešimtmečių monolitinio mąstymo režimas persekiojo kaip erezijas.

Kaip kartą sakė Čerčilis, kuo toliau žvelgsi atgalios, tuo toliau galėsi matyti. Kitaip tariant, turime susisiekti su pamirštomis tiesomis apie mūsų praeitį, kad išpainiotume dabarties mazgus ir kaip civilizacija žengtume kitą žingsnį į priekį, link ateities.

Ir ką matau žvelgdamas atgal? Kad mes vėl turime priimti paskutinį patikrintą ekonominės ir socialinės sėkmės tezę. Tai yra laisvės modelis, vėl priimant laisvės idėjas. Grįžti prie libertarizmo.

Tai mes darome Argentinoje. Tai tikiu, padarys prezidentas Trumpas naujojoje Amerikoje. Ir tai mes kviečiame daryti visas didžiąsias laisvo pasaulio tautas, jei jos nori sustabdyti laikmetį, kurį aiškiai galima laikyti kelione į katastrofą.

Pagaliau siūlau, kad šiandien mes padarytume Vakarus vėl didžius. Kaip prieš 215 metų, kai Argentina sulaužė savo grandines, taip ir šiandien – kaip skelbia mūsų nacionalinis himnas – kviečia mus visus pasaulio mirtinguosius išgirsti šventą šauksmą: „Laisvė, laisvė, laisvė! Tegul dangaus jėgos būna su mumis!“

Ačiū visiems labai ir velniai griebtų, amžinai tegyvuoja laisvė.

The post Javieras Milei. Padarykime Vakarus vėl didžius appeared first on LAIKMETIS.

Iš 3060 įšventintų Švedijos Bažnyčios tarnautojų 1533, arba 50,1 proc. yra moterys.

1958 m. Švedijos sinode buvo nuspręsta, kad moterys gali būti įšventinamos į kuniges.

Tačiau tuo metu galiojo vadinamoji „sąžinės išlyga“, kuri reiškė, kad vyskupai, nepritariantys moterų įšventinimui, neprivalėjo to daryti. Todėl pirmieji moterų šventinimai įvyko tik 1975 m.

Leidinyje rašoma, kad nuo to laiko Bažnyčios feminizacijos procesas vyko daug sparčiau, nei Švedijos Bažnyčia buvo numačiusi.

1990 m. ataskaitoje teigta, kad prireiks maždaug šimtmečio, kol pusę dvasininkų sudarys moterys, tačiau ši riba buvo pasiekta tik po 30 metų, rašo „Telegrafi“.

Netrukus Švedijos Bažnyčioje liberalizacijos procesas buvo tęsiamas. Štai 2009 m. Eva Brunne tapo pirmąja pasaulyje vyskupe lesbiete.

Švedijos Bažnyčia yra didžiausia liuteronų struktūra pasaulyje. Jai priklauso apie 60 proc. gyventojų. Tačiau tik 2 proc. reguliariai lanko pamaldas.

The post Švedijoje moterų liuteronių dvasininkių yra daugiau nei vyrų appeared first on LAIKMETIS.

„Nuo 2012 iki 2015 m. buvau „Femen“ aktyvistė. Per tuos metus vadovavau kelioms akcijoms nukreiptoms prieš Katalikų Bažnyčią, ypač daug veikiau per kampaniją už tos pačios lyties asmenų santuokas. Tai buvo prieš vienuolika metų. Šiandien mano įsitikinimai ir jausmai pasikeitė“, - rašo ji.

Iš pradžių aktyviai dalyvavusi radikalių feminisčių judėjime, 2019 m. Marguerite Stern išgarsėjo savo veikla dėl smurto prieš moteris, inicijavusi feministinių koliažų judėjimą, kai gatvėse buvo iškabinamos žinutės aukoms pagerbti. 2023 m. kartu su Dorat Muto ji išleido knygą „Transmania“, kurioje tiesiogiai kritikuojamas transseksualumas. Dėl savo nusistatymų ji taip pat prarado paramą aktyvistų sluoksniuose, kuriems priklausė, ir sulaukė iš ten daugybės grasinimų mirtinai susidoroti su ja.

Savo straipsnyje Stern grįžta prie svarbaus jaunystės epizodo, kai ji garsiai protestavo prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros - šį veiksmą ji dabar laiko „savęs neapykantos“ forma. Pakrikštyta ir užaugusi Prancūzijoje, suformuota krikščioniškosios kultūros, dabar ji pripažįsta, kad šis Bažnyčios atmetimas taip pat buvo būdas pakenkti savo tapatybei.

Marguerite Stern pasakoja apie ją vėliau aplankiusį suvokimą: translytiškumo atmetimas atskleidė jos patriotizmo jausmą ir giluminį prisirišimą prie prancūziškų tradicijų. Ji aiškina, kaip apmąstymuose suvokė katalikiškų apeigų svarbą. Ji prisimena savo neseną dalyvavimo Mišiose, patirtį, kuri jai suteikė priklausymo „didingai civilizacijai“ jausmą.

Stern pabrėžia religinių apeigų svarbą „gyvenant kartu“ ir kritikuoja modernybę dėl jos abejingumo šiam kultūriniam ir dvasiniam paveldui. Ji pabrėžia, kad net ir netikintieji turėtų remti katalikiškų tradicijų, kurios atlieka svarbiausią vaidmenį Prancūzijos visuomenėje, išsaugojimą.

Marguerite Stern baigia savo rubriką nagrinėdama šventvagystės klausimą, ir teigdama, kad ji gali būti legalus, bet ne visada moralus poelgis. Ji prisipažįsta, kad praeityje prisidėjo prie paniekos katalikams atmosferos kūrimo, ir apgailestauja, kad pasinaudojo šia atmosfera „amoraliems“ veiksmams.

„Šiandien madinga juodinti katalikus ir vaizduoti juos kaip senus prancūzų idiotus, kurie neturi pakankamai ryšių, kad užsitarnautų žmonių pagarbą. Anksčiau naudojausi šia atmosfera, kad elgčiausi amoraliai, kartu ją stiprindama. Nuoširdžiai už tai atsiprašau“, - rašė ji.

The post Buvusi „Femen“ aktyvistė atsiprašė katalikų appeared first on LAIKMETIS.

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni (Džordža Meloni) perspėjo dėl tarp Europos liberalų populiarėjančios gender ideologijos ir įspėjo, kad šis judėjimas galiausiai „pakenks moterims", kurios taps „pirmosiomis jo aukomis".

Interviu Italijos moterų savaitraščiui „Grazia" Italijos premjerė atmetė progresyvaus judėjimo teiginius, kad lytis yra socialinis konstruktas, kurio prigimtis yra kintanti, ir pabrėžė, kad ją lemia tik biologinė lytis.

„Šiandien reikalaujama vienašališkos teisės skelbti save moterimi arba vyru, be jokio kelio - chirurginio, farmakologinio ar net administracinio. Vyras ir moteris yra įsišakniję kūne, ir tai yra neginčijamas faktas", - žurnalui sakė Meloni.

Ji įspėjo, kad bet koks priešingas siūlymas yra ideologija, kuri galiausiai kėsinasi į moterų teises ir jų saugumą.

Šiandien, norint būti moterimi, teigiama, kad užtenka save tokia paskelbti; tuo tarpu dirbama tam, kad būtų ištrintas moters kūnas, jos esmė, jos skirtingumas.

„Šiandien, norint būti moterimi, teigiama, kad užtenka save tokia paskelbti; tuo tarpu dirbama tam, kad būtų ištrintas moters kūnas, jos esmė, jos skirtingumas. Moterys yra pirmosios lyčių ideologijos aukos. Taip mano ir daugelis feminisčių".

Meloni žodžius įvertino kai kurie LGBT bendruomenės nariai, tarp jų Cristina Gramolini, lesbiečių ir jas remiančių grupių asociacijos ArciLesbica pirmininkė.

„Sutinku su Meloni dėl to, kad suteikimas vyrui galimybės pasiskelbti moterimi be jokių chirurginių, farmakologinių ir administracinių būdų kenkia moterims", - sakė Gramolini, kaip pranešė Italijos laikraštis „Il Giornale".

Vis dėlto Gramolini sakė nesutinkanti dėl lyčių kintamumo, pabrėždama, kad vyrai ir moterys neprivalo taip elgtis ir gali elgtis „laikui bėgant skirtingai", nes „vyriškumas ir moteriškumas nėra natūralūs", kitaip nei moters ir vyro kūnai.

Meloni jau seniai teigia esanti ryžtinga moterų teisių gynėja ir po sėkmės rinkimuose patyrė kai kurių feminisčių grupių spaudimą, kai Italijos žiniasklaida pranešė, kad ji nori panaikinti abortų įstatymus.

The post G. Meloni: moterys bus pirmosios genderizmo aukos appeared first on LAIKMETIS.

Vykdant šią politiką bus atsižvelgta į moterų ir mergaičių poreikius ir teikiama parama, siekiant panaikinti diskriminaciją, o tai, pasak politikių, padės pasiekti didesnį stabilumą visuomenėje. 

„Neraginame kelti revoliucijos, bet darome tai, kas savaime suprantama“, – Berlyne žurnalistams teigė Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (Analena Bėrbok). 

„Feministinė užsienio politika apima visas mūsų užsienio politikos sritis – nuo humanitarinės pagalbos iki stabilizavimo priemonių, taikos misijų ir užsienio kultūros bei švietimo politikos“, – pridūrė ji. 

„Norime, kad visuomenė taptų teisingesnė. Negalima to padaryti be pusės potencialo, tai yra be moterų, ir reikia į jas atsižvelgti“, – sakė Vokietijos plėtros ministrė Svenja Schulze (Svenia Šulcė). 

Kelios šalys įgyvendina feministinę užsienio politiką, kuri teoriškai reiškia žmogaus teisių apsaugą ir moterų bei kitų, dažnai marginalizuotų, grupių prasmingo dalyvavimo priimant sprendimus skatinimą.

Tokioje politikoje paprastai teigiama, kad moterys ir mergaitės turi būti apsaugotos nuo smurto, turėti galimybę reikalauti savo teisių ir dalyvauti priimant politinius sprendimus, o šiems tikslams pasiekti turi būti skiriama pakankamai išteklių.

Vokietijos feministinės vystymosi politinės gairės numato, kad ateityje daugiau nei 90 proc. naujai skiriamų lėšų projektams turėtų būti skiriama pasauliniams projektams, kuriais skatinama lyčių lygybė

Be kita ko, Vokietijos feministinės vystymosi politinės gairės numato, kad ateityje daugiau nei 90 proc. naujai skiriamų lėšų projektams turėtų būti skiriama pasauliniams projektams, kuriais skatinama lyčių lygybė. Vokietijos naujienų agentūra „dpa“ pranešė, kad 2021-aisiais šis rodiklis siekė apie 64 procentus. 

A. Baerbock pabrėžė, kad naujosiose vyriausybės užsienio politikos gairėse taip pat numatyta užtikrinti didesnę lyčių lygybę šalies viduje, ypač Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, kurioje šiuo metu tik 26 proc. ambasadorių yra moterys. 

„Matome, kad galime daug ko pasimokyti iš kitų šalių“, – sakė A. Baerbock ir pabrėžė, kad apie 30 pasaulio šalių oficialiai įsipareigojo vykdyti feministinę užsienio politiką: „nuo Čilės iki Ispanijos ir Mongolijos“.

S. Schulze pridūrė, kad daugiau lygybės turinčiose visuomenėse yra mažiau bado ir skurdo, ir apskritai jos yra stabilesnės. 

„Todėl paprasčiausiai sveiku protu pagrįsta vystymosi politika ypatingą dėmesį skiria tam, kad moterys taip pat turėtų teises, išteklius ir joms būtų atstovaujama“, – teigė S. Schulze.

Vokietijos nevyriausybinė organizacija „Welthungerhilfe“, remianti pagalbos projektus Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, teigiamai įvertino minimą iniciatyvą, tačiau atkreipė dėmesį, kad neaišku, kaip konkrečiai bus įgyvendinamos feministinės gairės ir kaip jos bus finansuojamos.

„Finansavimo klausimas lieka tuščias. Vietos pilietinės visuomenės organizacijos turi būti tinkamai finansuojamos ir turi turėti galimybę lengvai gauti lėšų, – teigiama grupės pareiškime. – Kaip tai bus padaryta, lieka atviras klausimas.“

The post Vokietija pristatė „feministinės užsienio politikos" gaires  appeared first on LAIKMETIS.

Autorių teigimu, translytiškumo ideologija yra pavojinga jaunimui, nes neigia biologinę tikrovę.

Dora Moutot ir Marguerite Stern mato, kad prieš jų akis kyla audra - translytiškumo ideologija.

„Tai politinis aktyvistų, kurie nebūtinai visi yra translyčiai, projektas, bandantis įsiskverbti į visas visuomenės gyvenimo sritis", - teigia jos prancūzų dienraštyje „Le Figaro".

„Anglosaksų pasaulyje šis reiškinys yra daug labiau pažengęs nei Prancūzijoje, tačiau mūsų šalis eina ta pačia kryptimi", - perspėja moterys.

Pasak dviejų aktyvisčių, ši ideologija ypač pavojinga jaunimui: „Ji neigia biologinę tikrovę ir yra pavojinga visiems jauniems žmonėms sakyti, kad biologinė lytis neegzistuoja, kad viskas, kas svarbu norint apibrėžti save, yra lytis".

Jos įžvelgia pavojų, kuris kyla netoli Prancūzijos esančiose šalyse.

„Ispanijoje ar Šveicarijoje siekiama leisti bet kam pakeisti lytį administraciniu būdu, pateikus paprastą prašymą savivaldybei, be jokių medicininių ar psichologinių svarstymų. Prancūzijoje mes nebūtinai esame toli nuo to".

„Le Figaro" straipsnyje abi feministės taip pat kritikuoja žiniasklaidą.

Dora Moutot teigia: „Deja, šiandien dalis vadinamosios kairiosios spaudos pasitenkina tuo, kad kalba apie mus, vadindama mus dešiniųjų pažiūrų aktyvistėmis, arba „fachos". Šioje žiniasklaidoje mes neturime jokios tribūnos, mums nesuteikiama galimybė išreikšti savo nuomonę".

Tačiau „žiniasklaida tiesiog apsivertė, kai tik pradėjome kalbėti apie transidentifikuotus žmones", - teigia prancūzė M. Stern.

„Laikau save didesne feministe nei anksčiau. Būti feministe taip pat reiškia mąstyti priešingai. Mūsų požiūrio tikslas - sugrąžinti moteris į feminizmo centrą. Norime būti šalia, kad kai žmonės pradės abejoti translytiškumo ideologija, mes galėtume jiems pateikti atsakymus."

The post Prancūzijos feministės sukūrė platformą, skirtą kovoti su translytiškumo ideologija appeared first on LAIKMETIS.

Rugpjūčio 28 d. 65 metų Monika Schmid kartu su dviem kunigais, vaivorykštės spalvomis išpuoštą stulą užsidėjusiu diakonu ir dar viena moterimi šventė Mišias - Schmid sukalbėjo eucharistinę maldą, o Mišioms vadovavęs kunigas laužė duoną ir pakėlė eucharistinę taurę.

Teologai apkaltino Moniką Schmid pažeidus liturginę ir kanoninę tvarką, pagal kurią diakonams ir pasauliečiams neleidžiama kalbėti eucharistinių maldų, juo labiau keisti Bažnyčios patvirtintų tekstų ar naudoti savo maldų, taip pat neteisėtai atlikti kunigo pareigų.

Katalikiško moterų judėjimo „Tikėjimo balsai" nariai, kurie internete paskelbė peticiją, solidarizuodamiesi su Monika, nesutinka su Bažnyčios valdžia.

„Esame labai nustebę dėl šio sprendimo <...> Popiežius Pranciškus ne kartą įspėjo dėl istorizmo Bažnyčioje. Neteisinga Bažnyčios mokymą laikyti monolitu, kurį reikia ginti be jokių niuansų", - sakoma peticijoje.

"Visur kitur pasaulyje Katalikų Bažnyčia gyvena ne pagal savo taisykles. Dvigubi standartai ir dvigubas gyvenimas: nuo kunigų su meilužėmis iki kunigų su vaikais <...> Monika Schmid pasisako ne už dvigubus standartus, bet už skaidrumą ir sinodalumą", - pabrėžia peticijos autoriai.

Pati Monika Schmid, jau 37 metus vadovaujanti Ilnau-Efretikono parapijos pastoracinei tarybai, neabejoja savo teisumu. „Padarykite galą baimės kultūrai mūsų Bažnyčioje. Šioje tarnystėje niekas neklausia apie dvasingumą, niekas neklausia apie tikėjimo gilumą. Akivaizdu, kad Bažnyčios vienybė priklauso nuo draudimų, o ne nuo tikėjimo", - Kath.ch citavo Schmid žodžius.

Nors kanoninis „kreatyvinių" Mišių tyrimas tęsiasi, Schmid gynėjai ragina „nelaukti reformos pažangos, bet tiesiog daryti".

The post Šveicarijoje pasaulietė moteris aukojo Mišias su kunigu, vyskupas pradėjo tyrimą appeared first on LAIKMETIS.

Naujasis užsienio reikalų ministras Tobias Billstromas (Tobijas Bilstriomas) apie tai paskelbė iškart po to, kai ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) pristatė savo ministrų kabinetą. Švedijos vyriausybę pirmą kartą remia kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų (SD) partija.

„Feministinės užsienio politikos“ koncepciją yra nukopijavusios kelios šalys, bet ji taip pat erzino kai kurias kitas valstybes, pirmiausia Viduriniuose Rytuose.

Terminą 2014 metais sugalvojo buvusi švedų užsienio reikalų ministrė Margot Wallstrom (Margo Valstriom), lyčių lygybės klausimui skirdama itin svarbią vietą Švedijos tarptautinėje darbotvarkėje.

Tarp tikslų buvo ekonominės emancipacijos, moterų dalyvavimo politikoje skatinimas, kova su lytiniu smurtu.

nevartosime posakio „feministinė užsienio politika“, nes etiketės... dažnai paslepia turinį

„Lyčių lygybė yra viena pagrindinių vertybių Švedijoje, taip pat viena pagrindinių vertybių šiai vyriausybei“, – antradienį švedų naujienų agentūrai TT sakė T. Billstromas, priklausantis konservatyviai Nuosaikiųjų partijai.

„Tačiau nevartosime posakio „feministinė užsienio politika“, nes etiketės... dažnai paslepia turinį“, – sakė jis.

Antradienį iš Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainės buvo šalinamos įvairios publikacijos šia tema.

Didelių pakeitimų nebus

T. Billstromas sakė, kad kitose Švedijos užsienio politikos srityse, įskaitant istorinį šalies stojimo į NATO procesą, didelių pakeitimų nebus.

2015 metais dėl M. Wallstrom kritiškų pastabų apie moterų teises Saudo Arabijoje Rijadas atšaukė savo ambasadorių Stokholme.

Kokiu mastu „feministinė užsienio politika“ buvo sėkminga, sunku įvertinti.

Viename 2021-aisiais paskelbtame dokumente Švedija sakė, kad, be kitų dalykų, tai prisidėjo prie naujų nuostatų dėl moterų dalyvavimo politikoje Moldovoje ir Somalyje, prie lyčių lygybės klausimų įtraukimo į Kolumbijos 2016 metų taikos susitarimą.

Dokumente taip pat teigiama, kad „feministinė užsienio politika“ iš dalies paskatino maždaug 20-yje valstybių priimti naujų įstatymų tokiais klausimais kaip smurtas lyties pagrindu, moterų genitalijų žalojimas, vaikų santuokos.

Nelieka atskiros Aplinkos ministerijos

U. Kristerssonui pristačius naująją vyriausybę taip pat paaiškėjo, kad Švedijoje nebelieka 1987 metais įsteigtos atskiros Aplinkos ministerijos.

Nors premjeras paskyrė klimato ir aplinkos ministrę, kuria tapo 26 metų Romina Pourmokhtari (Romina Purmochtari) – jauniausias asmuo Švedijos ministrų postuose – ji dirbs energijos, verslo ir pramonės ministrės Ebbos Busch (Ebos Buš) Klimato ir verslo ministerijoje. 

Naujienų kanalas „Euronews“ citavo opozicijoje esančių Švedijos žaliųjų lyderį Perą Bolundą, atkreipusį dėmesį, kad pirmą kartą po 35 metų šalis neturės atskiros Aplinkos ministerijos.

„Neįmanoma aiškiau parodyti, kaip ši vyriausybė nevertina aplinkos ir klimato“, – pareiškė P. Bolundas.

„Tai istorinis sprendimas su niokojamomis pasekmėmis aplinkos klausimams“, – sakė jis.

The post Švedija atsisako „feministinės" užsienio politikos appeared first on LAIKMETIS.

82 metų feminizmo ikona už savo bekompromisius atsiminimus apie moters gyvenimą šiuolaikinėje Prancūzijoje vadinama rašytoja žurnalistams Paryžiuje teigė, kad „man tikrai nesusidaro įspūdis, kad aš esu drąsi. Tai nėra drąsa, tai yra būtinybė“.

A. Ernaux teigė, kad literatūra negali turėti „staigaus poveikio“, tačiau ji jautė poreikį palaikyti „moterų ir engiamųjų“ kovą už savo teises.

Kalbėdama savo knygų leidėjo „Gallimard“ biure, esančio Lotynų kvartale, A. Ernaux neslėpė savo džiaugsmo dėl to, kad jaunieji skaitytojai vis dar plūsta pirkti jos knygų.

„Tai parodo, kad tai, ką aš rašau, vis dar yra gyva ir randa atgarsių. Iš visų malonumų, kuriuos galiu turėti kaip rašytoja, šitas yra pats geriausias“, – sakė Nobelio premijos laureatė.

Ji teigė, kad būtent šiuo metu yra svarbu palaikyti feminizmo judėjimą, kai JAV ir kitose pasaulio šalyse yra kvestionuojama teisė į abortą.

„Man neatrodo, kad mes, moterys, tapome lygiavertės su vyrais laisvės ir galios atžvilgiu. Vis dar yra šis dominavimas“, – sakė A. Ernaux.

Ji taip pat išreiškė savo paramą Irano žmonėms, kurie protestuoja prieš privalomą hidžabų dėvėjimą, bei pridūrė, kad „yra visiškai už tai, kad moterys protestuoja prieš šį absoliutų suvaržymą“.

A. Ernaux 2022 metų Nobelio literatūros laureate tapo ketvirtadienį. Ji yra 17-oji moteris, gavusi šį prestižinį įvertinimą, iš 119 laureatų nuo 1901 metų, kai buvo įteikta pirmoji Nobelio literatūros premija.

The post Nobelio literatūros premijos laureatė A. Ernaux: tai ne drąsa, o būtinybė appeared first on LAIKMETIS.

Neseniai JAV Kongreso posėdžio vaizdo įraše, skirtame Aukščiausiojo Teismo sprendimui, kad Konstitucijoje nėra teisės į abortą, respublikonų senatorius Joshas Hawley paklausė Berklio teisės profesorės Khiara Bridges, ar ji, vartodama terminą „asmenys, galintys pastoti", turėjo omenyje „moteris". Bridges atsakė, kad translyčiai vyrai ir nebinariniai asmenys taip pat gali pastoti. Atsakydama į Hawley klausimą, ar dabartinis klausymas taip pat susijęs su moterų teisėmis, Bridges apkaltino jį transfobija:

„Noriu pabrėžti, kad  toks jūsų klausinėjimo būdas yra transfobiškas ir dėl jo translyčiai žmonės patiria smurtą."

Po vaizdo įrašu socialiniame tinkle „Twitter" pasirodė entuziastingų komentarų, kuriuose teigiama, kad Bridges „apšmeižė" senatorių Hawley. Akivaizdu, kad po daugelio metų nesustabdomos trans ideologijos lyderiavimo, per institucijas prasidėjo kontrsmūgis.

Jausmai svarbiau nei faktai

Egzistuoja reta diagnozė, vadinama lyties disforija. Taip mediciniškai vadinama situacija, kai žmogus jaučiasi esąs kitos lyties, nei gimė. Šią diagnozę turintys žmonės stengiasi gyventi ir atrodyti kaip priešingos lyties asmenys, kartais jiems atliekamos operacijos.

Ilgą laiką niekas neabejojo, kad translytė moteris yra biologinis vyras ir atvirkščiai. Tačiau vėliau atsirado šiuolaikinis transseksualų aktyvizmas, teigiantis, kad lemiantys yra ne biologiniai faktai, o atitinkamo asmens vidiniai jausmai. Todėl paplito paprotys skelbti savo įvardžius; tai, kad žmogus atrodo kaip vyras, nereiškia, kad jis negali būti moteris, anot transseksualų. Priešingai, atitinkamo asmens vidinis jausmas visiškai užgožia biologinę tikrovę. Jei kas nors sako, kad yra moteris, vadinasi, jis yra moteris, nesvarbu, ką jis turi tarp kojų. Jei kas nors pareiškia, kad yra priešingos lyties, ir nusprendžia pasidaryti medicinines procedūras, niekas neturi teisės jam to uždrausti.

Jei kas nors sako, kad yra moteris, vadinasi, jis yra moteris, nesvarbu, ką jis turi tarp kojų

Prie to prisidėjo teiginys, kad pati biologinė lytis neegzistuoja. Pasak translyčių aktyvistų, lytis yra spektras, ir niekas negali apibrėžti, kur baigiasi vyras, o kur prasideda moteris. Jie neslepia, kad biologai atkakliai protestuoja, jog tai netiesa. Trans ideologija nėra visiškai nuosekli iš vidaus. Viena vertus, lytis yra spektras, ir kiekvienas gali ją keisti savo nuožiūra. Kita vertus, žmogus gali būti peroperuotas taip, kad iš pirmo žvilgsnio pasižymėtų tipiškais priešingos lyties bruožais.

Galbūt transseksualizmą būtų galima atmesti kaip beprotišką sektą, kurioje keli kairieji daugiausia kenkia patys sau, tačiau ši ideologija prasiskverbė į žiniasklaidą, švietimą ir turėjo neigiamų pasekmių. Viena iš jų - biologinių vyrų, kurie identifikuojasi kaip moterys, įsileidimas į išskirtinai moteriškas erdves.

JAV įsiplieskė „mūšis dėl tualetų", kai translytėms moterims buvo leista naudotis moterų tualetais. Problema iškilo ir sporte, nes vyrai turi aiškų biologinį pranašumą prieš moteris. Prieštaringai vertinamas ir translyčių moterų apgyvendinimas moterų kalėjimuose. Neseniai JAV Naujojo Džersio valstijoje dvi kalinės pastojo po lytinių santykių su translyte moterimi.

Translyčių fabrikas

Vis dėlto daugiausia problemų kelia translytiškumo ir vaikų klausimas. Bet kokios medicininės procedūros jauname amžiuje gali turėti nenuspėjamų pasekmių, todėl būtina elgtis itin atsargiai. Tačiau trans aktyvistai teigia, kad vaikai gali pasirinkti savo lytį, todėl prie jų reikia kuo labiau prisitaikyti. Didžiosios Britanijos LGBT ne pelno siekianti organizacija Stonewall tviteryje parašė:

„Tyrimai rodo, kad vaikai atpažįsta savo trans tapatybę jau nuo dvejų metų. Tačiau daugelyje darželių ir mokyklų mokoma binarinio iš anksto nustatytos lyties supratimo. LGBTQ įtraukiantis ir patvirtinantis švietimas yra labai svarbus visų jaunų žmonių gerovei!"

Tačiau padėtis pradeda keistis. Po protestų „Stonewall" ištrynė savo tviterio žinutę, teigdama, kad norėjo tik atkreipti dėmesį į žalingus lyčių stereotipus. Ketvirtadienį Didžiosios Britanijos NHS paskelbė, kad uždaro liūdnai pagarsėjusią Tavistoko kliniką, tiksliau, skyrių, kuris vadinamas Lytinės tapatybės vystymo tarnyba, sutrumpintai GIDS.

pastaraisiais metais ją sukrėtė skandalai, nes klinika veikė veikiau kaip fabrikas, gaminantis transseksualius vaikus

Tai 1989 m. įkurta specializuota įstaiga, skirta padėti vaikams ir jaunuoliams, turintiems problemų dėl lytinės tapatybės. GIDS turėjo privilegijuotą padėtį Anglijoje, nes buvo vienintelė įstaiga šalyje, kuriai buvo leista atlikti lyties keitimo operacijas vaikams. Tačiau pastaraisiais metais ją sukrėtė skandalai, nes klinika veikė veikiau kaip fabrikas, gaminantis transseksualius vaikus.

Apie GIDS rašiau dar 2020 m. gruodžio mėn:

„Tai neabejotinai yra vaikų sveikatos pergalė. Tavistoko klinika jau kelerius metus susiduria su skandalais. Daugelis įtaria, kad ją perėmė transseksualų aktyvistai, kuriems nerūpi vaikų gerovė, bet jie suinteresuoti sukurti kuo daugiau transseksualų.

Praėjusiais metais vidinėje ataskaitoje buvo įspėta, kad klinika neatitinka savo paskirties, o keli tėvai skundėsi, kad klinika sąmoningai nukreipia vaikus į translytiškumą. Ataskaitą parengęs buvęs darbuotojas daktaras Davidas Bellas kaltino įstaigą nepakankamai atsižvelgus į psichologinius ir socialinius veiksnius, galinčius paveikti vaikus. Per trejus metus atsistatydino 35 psichologai, kai kurie iš jų nuogąstavo, kad klinikoje pernelyg dažnai diagnozuojama lyties disforija.

Praėjusiais metais klinikoje gydyta 2560 jaunuolių, kuriems nustatyta lyties disforija, t. y. 6 proc. daugiau nei ankstesniais metais ir 30 kartų daugiau nei per 10 metų. Iš jų 2 376 buvo jaunesni nei 18 metų, 10 - jaunesni nei 4 metų ir beveik 230 - jaunesni nei 10 metų."

Praėjusiais metais Tavistoko klinikoje buvo ištirta 5 000 vaikų.

Pediatrė ekspertė Hilary Cass sudavė mirtiną smūgį GIDS ataskaitoje, kurioje pasmerkė jos praktiką. Ji apibūdino beprasmišką lytinio brendimo blokatorių naudojimą.

„Mes iki galo nesuprantame lytinių hormonų vaidmens paauglystėje ir to, kaip jie veikia seksualumo ir lytinės tapatybės vystymąsi ankstyvoje paauglystėje, todėl negalime būti tikri dėl šių hormonų antplūdžio sustabdymo poveikio psichoseksualiniam ir lytiniam brendimui. Negalime žinoti, ar lytinio brendimo blokatoriai, užuot laimėję laiko apsisprendimui priimti, nesutrikdo šio apsisprendimo proceso", - rašė Cassas. Ji rekomendavo atlikti lytinio brendimo blokatorių poveikio tyrimus. Tai, kad jie buvo naudojami iki galo nesupratus galimų pasekmių, yra skandalas.

Kairiojo sparno feministės vadovauja šiam klausimui

Įdomu tai, kad kairiojo sparno feministės ėmėsi iniciatyvos reaguoti į translytiškumą. Viena vertus, jos piktinosi, kad sąvoka „moteris" sumenkinama iki nereikšmingumo. Tačiau vaikų atveju jos taip pat atkreipė dėmesį į jų vaikystės metus. Vaikystėje jie maištavo prieš moteriškus stereotipus, ypač sulaukę brendimo ir pradėję atsiskirti nuo berniukų. Julie Bindel, lesbietė radikali feministė, rašė Unherd tinklalapyje:

„Kaip ir dauguma moterų, augdama septintajame dešimtmetyje savivaldybės gyvenvietėje, kovojau su savo jausmais, susijusiais su mergaitiškumu. Konformizmas ten buvo viskas, nekenčiau suknelių, pėdkelnių ir nepaklusnių plaukų, surištų į kuodą. Kartais užsidarydavau vonios kambaryje ir matuodavausi brolio Bruto džinsus ir marškinėlius, įsivaizduodama, kaip būtų, jei galėčiau rengtis taip, kaip noriu. Manęs nedomino berniukai, buvau įsimylėjusi savo geriausią draugę. Jei būčiau gimusi po 40 metų ir turėčiau liberalius viduriniosios klasės tėvus, jie būtų pasiūlę man nuvykti į lyties kliniką, o aš būčiau bėgusi tiesiai ten. Beviltiškai troškau būti berniuku - ne todėl, kad buvau įkalinta netinkamame kūne, bet todėl, kad buvau įkalinta patriarchalinėje visuomenėje, kuri baudžia mergaites už tai, kad jos neatitinka seksualinių stereotipų, kitaip vadinamų „lytimi"."

2017 m. 70 proc. pacientų su GIDS buvo mergaitės, palyginti su 75 proc. prieš 10 metų buvusiais berniukais

Bindel ir kiti į ją panašūs žmonės baiminasi, kad į lyties klinikas dažniausiai kreipiasi tokios mergaitės kaip ji. Užuot pasakius, kad iš to išaugama, arba nuraminusios, kad būti mergaite, kuriai nepatinka sijonai ir lėlės, yra normalu, jos pavadinamos translyčiais berniukais. Skaičiai patvirtina šią prielaidą. 2017 m. 70 proc. pacientų su GIDS buvo mergaitės, palyginti su 75 proc. prieš 10 metų buvusiais berniukais.

Radikalių feminisčių ir konservatorių aljanso dėka translytiškumas Didžiojoje Britanijoje, regis, mažėja. Kalbama ne tik apie Tavistoko klinikos uždarymą. Didžiosios Britanijos teismai ne kartą priėmė palankius sprendimus dėl žmonių, atleistų iš darbo už savo abejones dėl transseksualumo, o po kelių BBC reportažų apie Stonewall praktiką daugelis įmonių ir organizacijų nutraukė ryšius su šia labdaros organizacija.

The post Ondrej Šmigol. Prasidėjo kontrrevoliucija prieš translytiškumą appeared first on LAIKMETIS.