Dėl PVM lengvatos su Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininku susikibusi premjerė teigia, kad Mykolo Majausko nebegali vadinti savo draugu, o už tariamą savivalę politikas turės atsakyti prieš partijos etikos sargus. Spėliojama, kas nutiks, jei Lietuvai dar labiau prasiskolinus, palūkanos, už kurias jau dabar Lietuva sumoka per milijardą eurų, išaugs dar labiau.

Laužomos galvos, kaip atrasti „eldoradą“ energetinių kaštų kompensacijoms arba kur iškapstyti lėšų infliacijos suvalgytiems valstybės tarnautojų atlyginimams. Visoje šioje atmosferoje premjerę Ingridą Šimonytę aplanko išganinga mintis – reikia skirti dar 37 mln. eurų žydams, nukentėjusiems per Antrąjį pasaulinį karą.

Visą tai užsimota daryti net ir tada, kai buvę premjerai teigia, jog restitucijų klausimas žydams yra galutinai išspręstas ir nuogąstavo, kad tokios kompensacijos už privatų turtą, prarastą karo metais, sukels chaosą ir atidarys tikrą Pandoros skrynią, klausiant, kam restitucijos vis dar priklauso, o kam jau nebe.

kompensacijos už privatų turtą, prarastą karo metais, sukels chaosą ir atidarys tikrą Pandoros skrynią.

Visai kitaip į tokius siūlymus reaguoja Geros valios fondo valdybos pirmininkė Faina Kukliansky. Anot p. Fainos, tokio ministrės pirmininkės pasiūlymo priėmimas yra išbandymas Seimui ir visai valstybei. Mat skyrus 37 mln. eurų už karo metais prarastą privatų žydų turtą Lietuvos vardas taptų pagirtas tarp valstybių.

Vos 37 mln. eurų ir visos įvaizdžio bėdos dingtų. Lietuvos niekas nebevadintų žydšaudžių kraštu, valstybės vardą dergiantys ar mirusius laisvės kovotojus žmogžudžiais įvardinti siekiantys veikėjai būtų sudrausminti.

Tačiau tiesa ta, kad greičiausiai niekas nieko neatsiprašys ir purvo nuo Lietuvos vardo nugremžti neskubės. Kaip neskubėjo ir visus pastaruosius 11 metų nuo 2011-ųjų. kai žydų bendruomenei buvo atiduoti du pastatai Vilniaus centre ir skirta daugiau nei 110 mln. litų.

Taip jau susiklostė, kad minėtoji Faina Kukliansky per visą pastarąjį dešimtmetį nuolat atsidurdavo smaigalyje visų iniciatyvų, kuriose sudėtingais istorijos momentais laviruoti bandę Lietuvos laisvės gynėjai buvo apšaukinėjami žydšaudžiais, bandoma naikinti jų atminimo lentas, pervadinti jų vardais pavadintas gatves.

Dažniausiai tas daryta visiškai eliminuojant istorinį kontekstą, ištraukiant abejotinos reikšmės faktą ir pastatant mirusį asmenį į vienas gretas su realius nusikaltimus vykdžiusiais žmogžudžiais. Ne kartą naudotasi ir Rusijos arba sovietiniais laikais kurptom bylom prieš partizanus ar kitus laisvės gynėjus kaip „faktine medžiaga“.

Bene tragikomiškiausi F. Kukliansky bandymai diskredituoti Lietuvos istoriją buvo partizanų vado A. Ramanausko – Vanago apšaukimas galimu žydų žudiku arba raginimas neskelbti 2021 partizano J. Lukšos – Daumanto metais, nes šis esą priklausė Lietuvos aktyvistų frontui, kurio dalis asmenų (bet ne jis pats) vertinami nevienareikšmiškai.

Taigi, nepaisant prezidento A. Brazausko apgailestavimų ir kompensacijų, kurias tuometis premjeras A. Kubilius įvardino „pavyzdžiu kitoms šalims“, geresnio įvaizdžio pasaulyje ir darnesnių santykių su žydų bendruomenės lyderiais pasiekti nepavyko.

Tai, kad Lietuvoje nuo gyventojų skaičiaus procentaliai buvo daugiausia pasaulio teisuolių, gelbėjusių žydus, Geros valios fondas, panašu, užmiršo paminėti. Šalia bandymų surasti Lietuvoj mirusių nacių, toks faktas liko pasauliui nepagarsintas.

Viena ranką diskredituojant Lietuvos istoriją, įkalant lietuviams menkavertiškumo kompleksą, o kita lyg pasiūlant išeitį – finansinę indulgenciją įvaizdžio problemoms išspręsti.

Apskritai, viskas panašiau į tai, kad gavę lėšų žydų bendruomenės lyderiai nusprendė nesantaiką tarp žydų ir lietuvių gilinti dar labiau. Tokia taktika turi savo logiką.

Viena ranką diskredituojant Lietuvos istoriją, įkalant lietuviams menkavertiškumo kompleksą, o kita lyg pasiūlant išeitį – finansinę indulgenciją įvaizdžio problemoms išspręsti. Toks skaudžių praeities įvykių išnaudojimas, siekiant finansinės naudos turi savo pavadinimą – „Holokausto industrija“.

Tokiu „verslu“ užsiima ne tik ponia F. Kukliansky ir jos ratelis, bet ir populiarumo siekiantys knygų autoriai, pavyzdžiui, Rūta Vanagaitė su „Mūsiškiais“ ar Silvia Foti, apdergusi savo senelį J. Noreiką ir išleidusi apie tai knygą.

Baisių antraščių apie savo partizanus prisiskaitę lietuviai patys puola atšaukinėti K. Škirpai dedikuotas gatves ar šalinti lentas, net neturėdami realaus paaiškinimo, kuo tas K. Škirpa ar J. Noreika iš tiesų prisidėjo prie Holokausto. Bet juk geros propagandos esmė – prevenciškai kirsti per emocijas, kad visi galimi oponentai pasimestų ir pritiltų.

Dėl to, kad būtų nekeliama daugiau problemų, Lietuvos istorija „kancelinama“, o kad blogi žodžiai liautųsi – susimokama. Bet visą tai niekuo neprimena gera valia grįstų kompensacijų mokėjimą, kaip simbolinį susitaikymo aktą, o greičiau kažkokį reketo epizodą iš filmų apie gangsterius.

Tad tokios kompensacijos išties yra išbandymas Seimui ir valstybei. Išbandymas, parodysiantys ar vieni piliečiai yra lygesni už kitus. Finansuosime šį antisemitų kūrimo šou toliau ir susimokėsime dar daugiau, ar visgi pasakysime, kad iš savo pusės atlikome viską, todėl, ačiū, pakaks.

The post Dovilas Petkus. Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai"? appeared first on LAIKMETIS.

Ji pripažino, kad projektas dėl naujų 37 mln. eurų kompensacijų yra kompromisinis, tačiau bendruomenė jį vertina teigiamai.

„Mes tai labai vertiname. Aš manau, kad bus kritikos iš visur. Lietuva galbūt mažiausiai kritikuotų ir turėtų kritikuoti, bet, galbūt, ir žmonės bus nepatenkinti, kad didysis kapitalas neatgavo savo lėšų ir neatgaus, kadangi tai yra tik simbolinė suma, kuo valstybė šiandien gali atsilyginti. Turiu omenyje kritiką iš buvusių savininkų pusės“, – BNS sakė F. Kukliansky.

„Bet tai yra tam tikras išbandymas valstybei, ar bus priimtas tas įstatymas, ar ne“, – kalbėjo ji.

Didelės finansinės naštos neįžvelgia

Pasak LŽB pirmininkės, 37 mln. eurų, kurių mokėjimą Geros valios fondui numatoma išdėstyti iki 2030-ųjų vidurio, neturėtų būti didelė finansinė našta Lietuvai, tačiau turės teigiamą poveikį jos tarptautiniam įvaizdžiui.

„Žiūrint iš finansinės pusės, nesu ekonomistė, bet man atrodo, kad per 30 milijonų eurų valstybei nėra didelė suma, juo labiau, kad ji neišmokama iš karto, o išmokama per eilę metų. Bet aš vis dėlto esu žydė. Tad išleidžiant pinigus reikia galvoti, ką tu gauni, ką prarandi. Man atrodo, kad Lietuva šiuo atveju gauna gerokai daugiau, nei praranda“, – kalbėjo F. Kukliansky.

„30 mln. eurų nei karo Ukrainoje, nei Lietuvos ekonomikos neišgelbės, o geram vardui tai turės didelę įtaką“, – pabrėžė ji, užbėgdama už akių galimai kritikai, jog pinigus labiau vertėtų skirti dabartinės geopolitinės situacijos sukeltų problemų sprendimui.

Bet aš vis dėlto esu žydė. Tad išleidžiant pinigus reikia galvoti, ką tu gauni, ką prarandi. Man atrodo, kad Lietuva šiuo atveju gauna gerokai daugiau, nei praranda

Pagal dabar galiojantį Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, religinėms bendruomenėms iki 2023-iųjų kovo numatyta išmokėti 37 mln. eurų kompensacijų.

Naujos redakcijos įstatyme premjerė Ingrida Šimonytė siūlo numatyti papildomus 37 mln. eurų ir už privatų nusavintą turtą. Kompensacijos būtų mokamos nuo 2024-ųjų liepos ir baigtos išmokėti per šešerius metus – iki 2030-ųjų liepos.

Vertina I. Šimonytės požiūrį

„Premjerė, kaip žmogus, kiek žinau, yra labai jautri mūsų žydų tragedijos klausimu. Be abejo, kaip žmogus, ji, matyt, norėtų bent kažkiek išspręsti tą klausimą, kiek tai yra įmanoma apskritai išspręsti“, – apie kol kas asmeninę I. Šimonytės iniciatyvą kalbėjo F. Kuklansky.

I. Šimonytė antradienį teigė, kad naujų kompensacijų mechanizmas buvo derintas tiek su LŽB, tiek ir su JAV Amerikos žydų kongresu.

Tuo metu F. Kuklansky tvirtino, kad šį įstatymą, kaip ir bet kuriuos kitus teisės aktus, lydi kompromisai, kurie gali ir nepatikti nusavinto turto teisėtiems savininkams, gyvenantiems tiek užsienyje, tiek Lietuvoje

„Bet kuris įstatymas yra susitarimo reikalas – moralės, gero elgesio, sveiko proto susitarimas (...). Ką reiškia suderinta? Kaip mano senelis sakydavo: duoda – imk, muša – bėk. Tad atsakymas paprastas. Aišku, esame suinteresuoti, kad žmonėms būtų kuo geriau atlyginta. Bet mes labai dėkingi ir už tai, kas yra stengiamasi padaryti, jeigu tai bus padaryta“, – kalbėjo F. Kukliansky. 

Pasak jos, iki šiol visoje Europoje sunkiai sprendžiami klausimai dėl, pavyzdžiui, nusavintų meno kūrinių, kitų kilnojamų vertybių, o šios svarstomos kompensacijos yra vienintelis būdas žmonėms, nukentėjusiems nuo okupacinio nacių režimo, gauti bent simbolinę kompensaciją.

Ji priminė, kad ir 2011-aisiais patvirtintas kompensacijų mechanizmas religinėms bendruomenėms sunkiai skynėsi kelią tarp politikų, tad ir dabar nesitiki lengvų sprendimų.

Kompensacijos beveik visiškai panaudotos

F. Kukliansky teigimu, didžioji dalis iš per dešimtmetį baigiamų išmokėti 37 mln. kompensacijų jau yra panaudota „žydų reikalams“, taip pat ir kitų religijų ir kitų tautybių asmenų iniciatyvoms, skirtoms puoselėti žydų istoriją bei tradicijas ir taip „išlaikyti atmintyje pražuvusią žydų bendruomenę“. Dalis kompensacijų iškeista į nekilnojamąjį turtą – sinagogas, pastatus, kuriuose įsikūrusios žydų organizacijos. 

„Galiu pasakyti, kad buvusysis įstatymas labai daug padėjo ne tik patiems žydams, iš kurių tas turtas buvo nusavintas, bet ir apskritai valstybei, Lietuvos visuomenei. Todėl kad daugybė projektų buvo vykdomi ne tik su žydais, bet ir su įvairaus tikėjimo, įvairiais žmonėmis, kuriems atrodė, kad jie gali kažkokį indėlį įnešti Lietuvos kultūrai ir bendradarbiauti su žydais. Tad nuo to niekam blogiau nepasidarė“, – kalbėjo LŽB vadovė.

Anot jos, ligšiolinis Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas buvo netobulas, nes neleido skirti bent simbolinių išmokų tiesiogiai per Holokaustą nukentėjusiems asmenims – getų, koncentracijos stovyklų kaliniams, kuriems, be kita ko, nebuvo atkurta ir Lietuvos pilietybė, nes šie dar iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pasirinko išvykti gyventi į Izraelį.

„Šių žmonių atžvilgiu buvo ypatingai nesąžiningai pasielgta ir aš galvoju, kad šitos klaidos turėtų būti atitaisytos. Tačiau atidaryti Pandoros skrynią ir atnaujinti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą Vyriausybė nesiryžta“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.

„Todėl tas klausimas ir yra sprendžiamas kompensaciniu mokėjimu, nes nacionalizuotos ir kitaip nusavintos buvo žymiai didesnės pinigų sumos, vertybės. Tai – tiesiog valstybės gera valia bent kiek kompensuoti asmenims padarytą žalą“, – tikino ji. 

The post F. Kukliansky: Lietuva, mokėdama kompensacijas žydams gaus gerą tarptautinį įvaizdį appeared first on LAIKMETIS.