„Šis sprendimas palieka gerų vilčių, kad šis projektas vėl turi grįžti į Seimą“, – per spaudos konferenciją antradienį sakė parlamentaras.

Jis teigė, kad šis ir panašūs klausimai turėtų būti ne Seimo narių, o Teisingumo ministerijos prerogatyva.

„Mes kiekvieną kadenciją matome skirtingų požiūrių žmonių, skirtingų interesų laukų ir panašiai, įtakos iš kitų sferų, dėl to teisiškai laikytis politikams yra labai sudėtinga“, – sakė R. Šarknickas.

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė sakė, kad bendrija dar aiškinsis, kokie veiksmai galimi po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.

„Dabar vėl reikia žiūrėti, ar mums tą dešimt metų reikia laukti, ar galime ir vėl bandyti kreiptis – mes šitą turėtume išsiaiškinti ir tuomet nuspręsime“, – sakė ji.

Pasak krivės, „Romuvos“ bendruomenė tikėjo, kad laimės, su šiuo sprendimu išsipildė jų „viltys ir teisėti lūkesčiai“, dėl ko jie yra labai laimingi.

I. Trinkūnienė pabrėžė, kad „Romuva“ atitiko visus keliamus reikalavimus, turi labai didelį ir stiprų palaikymą visuomenėje.

Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas priminė apie teisės viršenybės principą.

„EŽTT sprendimas mums priminė, jog, nepaisant to, kad Lietuvoje iš tikrųjų labai komplikuota yra religijos ir valstybės santykių schema, vis dėlto net ir šiuo atveju egzistuoja teisės viršenybės principas ir jo turėtų būti laikas. Taip pat mums buvo priminta demokratijos pamoka, kad dauguma negali apriboti mažumos grupių teisių“, – kalbėjo profesorė.

Pasak jos, Lietuva turėtų vėl svarstyti „Romuvos“ statuso klausimą.

„Reikia tikėtis, kad šita pamoka, kurią EŽTT padarė Lietuvos valstybei ir visuomenei, bus išmokta ir artimoje ateityje, tikėtina, politikai turbūt turėtų pirmiausia imtis iniciatyvos ir keisti Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostatą dėl to, kad bendruomenė, gavusi neigiamą atsakymą iš Seimo dėl valstybės pripažinimo, turi laukti dešimt metų“, – sakė M. Ališauskienė.

2019 metais grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl įstatyme numatyto 25 metų veiklos termino, reikalingo netradicinės religinės bendruomenės pripažinimui. 

R. Šarknickas vylėsi, jog Konstitucinis Teismas artimiausiu metu taip pat pateiks savo sprendimą dėl šio klausimo.

2019 metais Seimas atsisakė suteikti „Romuvai“ valstybės pripažinimą. Už religinės bendruomenės pripažinimą balsavo 40 Seimo narių, prieš buvo 31 ir susilaikė 15 parlamentarų.

Netenkinus „Romuvos“ prašymo, pakartotinai bendruomenė dėl valstybės pripažinimo gali kreiptis po dešimties metų.

Su valstybės pripažinimu „Romuva“ būtų įgijusi teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos kriviai būtų buvę privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, sudarytos santuokos būtų pripažintos kaip sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje.

Bendruomenė skunde Strasbūro teismui teigė, kad, nors atitiko visus kriterijus, Seimo nariai nesirėmė atsakingų institucijų išvadomis, tačiau grindė sprendimą savo religiniais įsitikinimais ir politiniais interesais.

„Romuva“ tvirtino, jog buvo traktuojama kitaip nei kitos bendruomenės, kurioms šis statusas buvo suteiktas. Be to, jai nebuvo suteikta veiksmingos teisinės gynybos priemonės dėl šio sprendimo.

Pasak EŽTT, nebuvo iki galo aišku, ar Seimo sprendimas yra viešojo administravimo aktas, kurį galėtų vertinti administracinis teismas, todėl nusprendė, kad „Romuva“ neturėjo efektyvios teisinės gynybos galimybės dėl tokio sprendimo.

EŽTT pabrėžė, kad valstybinės institucijos privalo likti neutralios ir nešališkos, kai priima sprendimus dėl religijos, ir atkreipė dėmesį, kad anksčiau valstybinis pripažinimas suteiktas ir bendruomenėmis, turėjusioms mažiau palaikytojų nei „Romuva“, laikant joms reiškiamą visuomenės paramą pakankama.

„Teismas nematė priežasčių kvestionuoti išvadų, kurias padarė Teisingumo ministerija, kad besikreipusi bendruomenė atitiko teisinius reikalavimus, kad jai būtų suteiktas valstybės pripažinimas“, – konstatuojama pranešime.

Be to, EŽTT atkreipė dėmesį, kad diskusijose Seimo nariai kėlė abejones dėl religinės bendruomenės tikėjimo, kas nėra suderinama su nešališkumo reikalavimu.

Į EŽTT besikreipusi „Romuva“ neprašė atlyginti jokios žalos.

Per 2001 metų gyventojų surašymą senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkst. gyventojų, o 2011 metais – 5,1 tūkst. gyventojų.

The post EŽTT: Lietuva netinkamai sprendė dėl „Romuvos“ valstybinio pripažinimo, pažeidė konvenciją appeared first on LAIKMETIS.

Klausimai kyla ne dėl to ar šios laisvės, įskaitant religijos laisvę, yra reikalingos. Dėl to visi sutaria. Klausimai kyla dėl to, kokios šių laisvių ribos pateisinamos laisvoje visuomenėje. Tai yra kokius ir kokiu pagrindu apribojimus žmogaus laisvėms, įskaitant religijos laisvę, gali nustatyti įstatymų leidėjas. Tarptautiniai žmogaus teisių aktai, įtvirtinantys pamatines žmogaus laisves nurodo ir bendrus tokių apribojimų leistinumo pagrindus. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma:

“Kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų”.

Panašios nuostatos yra ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje:

„Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje  visuomenėje visuomenės  saugumui,  viešajai  tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”.

Daugiausiai šiandien problemų keliantis religijos laisvės ribojimo pagrindas – „kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Kaip parodė kitų šalių patirtis, būtent diskusija kyla dėl to kiek religinė bendruomenė ar atskiri tikintieji religijos pagrindu gali atsisakyti vykdyti pareigas susijusias su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis įtvirtintomis įstatymuose (pvz. teisė nebūti diskriminuojamam dėl lytinės orientacijos, lyties tapatybės, šeiminės padėties ir pan.). LR Konstitucija dar turi atskirą specialų 27 straipsnį numatanti pareigą tikintiesims laikytis įstatymų:

„Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“.

Tokia Konstitucijos nuostata numatanti pozityviosios teisės viršenybę savaime yra potencialus įtampos tarp religijos laisvės ir teisinės tvarkos šaltinis. Pastaruoju metu religijos laisvės ribų klausimas iškilo dar viename kontekste – visuomenės sveikatos.

Diskusija apie religijos laisvę šiandien dažnai suredukuojama į klausimą – kiek žmogaus vidinės vertybinės nuostatos ir preferencijos gali pateisinti atsisakymą vykdyti įstatymus. Kitaip tariant, religijos laisvės klausimas svarstomas kaip asmens autonomijos ir jos ribų klausimas. Tačiau, kaip nurodo M. J. Sandel savo knygoje „Liberalism and the Limits of Justice“, toks religijos laisvės tapatinimas su individo autonomija ištrina ribą tarp asmeninių preferencijų ir sąžinės.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, religijos laisvei taikytini tie patys standartai, kaip ir individo autonomijai apskritai. Kitaip tariant, tikintis žmogus kitų asmenų teisių ir laisvių atžvilgiu nėra labiau autonomiškas nei visi likę visuomenės nariai. Pavyzdžiui, jei negaliu atsisakyti tenkinti reikalavimus kylančius iš įstatymuose įtvirtintų kito asmens teisių vien dėl to, kad man nepatinka jo gyvenimo būdas, kodėl tuomet turėčiau turėti teisę diskriminuoti kitą asmenį dėl to, kad jo gyvenimo būdas yra kritikuotinas vertinant iš mano išpažįstamos religijos perspektyvos?

Į autonomiją bandoma apeliuoti grindžiant ne tik asmeninę religijos laisvę, bet ir institucinę. Kai šią žiemą premjerė viešai paragino vyskupus neatnaujinti viešų šv. Mišių, kai kurie komentatoriai šiuose pasisakymuose įžvelgė pasikėsinimą į religijos laisvę. Ne todėl, kad tai parodė jog Vyriausybė de facto religijos laisvės nelaikė prioritetinė ar egzistenciškai svarbia, bet todėl, kad komentatorių manymu Bažnyčia yra autonomiška ir ji neprivalo laikytis valstybės nustatyto teisinio reguliavimo. Tačiau, kaip ir religijos laisvės asimiliavimo su individo autonomija atveju, toks religijos laisvės tapatinimas su institucine autonomija didelei visuomenės daliai atrodė tiesiog kaip religinės bendruomenės reikalavimas sau privilegijų sunkmečiu nesilaikyti tvarkos valstybėje. Tuo labiau, kad karantino tvarka, bent jau formaliai, buvo orientuotą į visos visuomenės bendrąjį gėrį – visuomenės sveikatą.

Kaip atkreipia dėmesį Michael J. Sandel, toks religijos laisvės tapatinimas tik su autonomija – nesvarbu individo, bendruomenės ar institucijos, neišvengiamai susilpnina pati religijos laisvės pagrindą ir veda į jos reikšmės visuomenėje sunykimą bei suredukavimą į kitas „svarbesnes“ teises bei laisves.

Pasak M. J. Sandel, religinės nuostatos negali būti suredukuojamos į individo autonomiją pirmiausiai todėl, kad religingas žmogus nėra „autonomiškas“ religinių tiesų atžvilgiu. Tai yra jis jų privalo laikytis ne todėl, kad pats jas pasirinko ar jos jam labai patinka, bet todėl, kad turi moralinę pareigą. Šiuo požiūriu religijos laisvė yra ne laisvė elgtis savo nuožiūra, bet laisvė vykdyti moralines pareigas, kurios yra neatsiejamos nuo asmens tapatybės, savivertės, orumo bei išreiškia asmens pamatinį egzistencinį poreikį. Paneigti ar neteisėtai apriboti religijos laisvę neišvengimai reiškia asmens kaip moralinio subjekto ir jo pamatinių egzistencinių poreikių ignoravimą.

Tad, draudimas karantino metu dalyvauti šv. Mišiose tuo metu, kai tikintieji galėjo apsipirkinėti prekybos centruose iš esmės reiškė, jog asmens galimybė vykdyti jo tapatybės šerdį sudarančias moralines pareigas valstybėje buvo laikoma ne tokia svarbia. Galima prisiminti ir Niujorko valdžios sprendimą nedrausti dalyvauti „Black Lives Matters“ (liet. „Juodaodžių gyvybės yra svarbios“) protestuose karantino metu, nes tai buvo „essential“ (ang. svarbu). Ir lygiai tuo pat metu neleisti dalyvauti religinėse apeigose, nes Niujorko gubernatoriaus nuomone Dievo garbinimas buvo „nonessential“ (ang. nesvarbu).

Šis epizodas vaizdžiai iliustruoja, jog šiuolaikinis pasaulis į religija vis mažiau žiūri, kaip į tai, kas yra esmingai svarbu žmogaus egzistencijai.

Atsisakymas religijos laisve tapatinti vien tik su asmens ar bendruomenės autonomija savaime neatsako į klausimą dėl religijos laisvės ribų teisėtumo. Tai, kad asmuo nėra autonomiškas religinių tiesų atžvilgiu ir turi moralinę pareigą jas vykdyti savaime nereiškia, kad asmuo gali daryti visuomenėje viską, ką jam nurodo religija. Pavyzdžiui, religija gali reikalauti už kai kurias nuodėmes taikyti mirties bausmę, leisti priverstines santuokas ir pan.. 

Tai savaime nesuteikia ir negali suteikti teisės išpažįstamos religijos nepaisyti valstybės įstatymų. Kitaip tariant, religijos laisvė priklauso ne tik nuo religijos pobūdžio ir jos egzistencinės svarbos asmeniui, bet ir nuo jos turinio. Kaip nurodo Sandel:

„Moralinis teisės į religijos laisvę pagrindimas yra neišvengiamai vertinamojo pobūdžio; [Religijos] laisvės pateisinimas negali būti visiškai atsietas nuo esminio sprendimo dėl moralinės praktikos, kurią ji gina, vertės

Tai veda prie svarbios išvados - skirtingų religijų išpažinėjų religijos laisvės apimtis visuomenėje neišvengiamai yra skirtinga. Ne visos religijos vienodai prisideda prie puoselėjimo to, kas visuomenėje laikytina svarbiomis vertybėmis. Lietuvoje tai iš dalies atspindi religijų diferencijavimas į tradicines, valstybės pripažintas ir kitas religines bendrijas. Tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje turi daugiau religijos laisvės ir teisių, nei kitos religinės bendruomenės. LR Konstitucinis teismas savo 2000 06 13 nutarime tokį diferencijavimą pateisino tuo, kad

„jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis“.

Kitaip tariant, šių religijų tradicijos ir nuostatos labiau prisidėjo prie suformavimo ir išsaugojimo to, ką dabartinė visuomenė laiko svarbiu bei vertingu.

Tačiau, religijos laisvės ribų pateisinimas bandant grįsti jį vien tik su visuomenės tradicija ir paveldu nėra pakankamas. Ypač, kai kalbama apie šiuolaikines visuomenes, kurios dažnai neturi arba jau nebeturi aiškios sąsajos su kokia nors istoriškai susiklosčiusia religine tradicija ar tradicijomis.

Geresnį orientyrą ieškant religijos laisvės ribas pateisinančių kriterijų mums duoda prigimtinės teisės samprata. Religijos praktikavimas yra reikšmingas todėl, kad kultivuoja savo narių dorybes, kurios esmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio. Bendrasis gėris suponuoja prigimtinę teisę. Religijos laisvė kyla ne iš pozityviosios, bet iš prigimtinės teisės. Lygiai taip pat religija gali būti apribojama tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti kitų asmenų prigimtines teises.

Šiandien religijos laisvei problemas kelia ne jos suderinamumas su kitų visuomenės narių prigimtinėmis teisėmis, bet tendencija žmogaus prigimtines teises pakeisti įstatymų leidėjo sukurtomis pozityviosiomis teisėmis, o bendrąjį gėrį pakeisti ideologiniais konstruktais. Taip įstatymų leidėjo valia sukuriant naujus pretekstus riboti religijos laisvę. Todėl, religijos laisvės ir religijos ribų klausimas neišvengimai yra ir prigimtinės teisės atpažinimo bei pripažinimo klausimas.

Valstybė negali nustatyti religijos laisvės apribojimų pozityviosios teisės aktais, kurie nėra suderinami su prigimtinėmis teisėmis. Iš kitos pusės, bent jau Katalikų tradicija sutinka, kad objektyvios normos lemiančios sugyvenimo visuomenei principus, tai yra prigimtinė teisės reikalavimai, yra prieinami proto svarstymams ir yra nepriklausomi nuo religinių įsitikinimų. Kalbėdamas Vestminsteryje popiežius Benediktas XVI sakė:

„Katalikų tradicija laikosi nuomonės, jog objektyvios normos, lemiančios teisingą veiklą, prieinamos protui, nepriklausomai nuo apreiškimo turinio. Remiantis tokiu  supratimu, religijos vaidmuo politiniuose debatuose yra ne tiek pateikti tas normas, tarsi jų neįstengtų įžvelgti tikintieji, – ir  juolab nesiūlyti konkrečių politinių sprendimų, visiškai esančių už religijos kompetencijos ribų, – bet veikiau padėti išgryninti ir parodyti tai, kaip protas taikytinas objektyviems moralės principams atrasti“.

Sykiu Popiežius pastebėjo, kad

„Be religijos teikiamos pataisos protas gali tapti iškraipymų auka, pavyzdžiui, manipuoliuojamas ideologijos arba taikomas iš dalies, iki galo neatsižvelgiant į žmogaus kilnumą“.

Be deramai apsaugotos ir teisingai suprastos religijos laisvės nėra įmanoma derama pagarba žmogaus orumui. Ši laisvė gali būti tinkamai apsaugota tik tuo atveju jei valstybė išsaugo pagarbą visuomenės narių prigimtinėms teisėms ir nebando ją pakeisti ideologinėmis nuostatomis.

The post Vygantas Malinauskas. Religijos laisvė Lietuvoje ir pasaulyje appeared first on LAIKMETIS.