Kaip vertinate Europos Komisijos, kuriai pastaruosius penkerius metus vadovavo Ursula von der Leyen, pasiekimus?

Neigiamai, keliais aspektais. Visų pirma, ES nepavyko įgyvendinti pagrindinių politikos sričių - nuo imigracijos iki užsienio politikos. Antra, per pastaruosius penkerius metus matėme, kaip vis sparčiau buvo siekiama politinio korektiškumo - nuo lyčių ideologijos iki žodžio laisvės slopinimo - kuris kartu su dirigistiniu požiūriu visose srityse, ypač aplinkosaugos klausimais, paskatino sukurti supervalstybę, kuri nori nurodinėti piliečiams, kaip gyventi, ką valgyti, kokį automobilį pirkti, kaip kalbėti.

Esant tokiai padėčiai, raginimas "daugiau Europos" arba "Jungtinių Europos Valstijų" reiškia tikdar labiau pabloginti padėtį. Todėl turime iš naujo apsvarstyti dabartinį Europos modelį ir kurti tautų Europą, priimdami Paryžiaus pareiškime "Europa, kuria galime tikėti" išdėstytas vertybes.

Kas šiandien kelia didžiausią grėsmę ES? Žalioji darbotvarkė, nelegali imigracija, federalistų planai atimti iš ES valstybių narių suverenitetą?

Visi šie klausimai kelia pavojų Europai. Kiekvienas iš jų atskirai yra savotiškas pavojus, tačiau būtent žaliosios darbotvarkės, nelegalios imigracijos, genderizmo ir kėsinimosi į mūsų nacionalinį suverenitetą derinys lemia, kad Europos Sąjunga vis labiau atitrūksta nuo savo piliečių poreikių ir yra vis labiau susieta su Briuselio valdžios reikalavimais.

Tačiau norint suprasti Europą krečiančių politinių, ekonominių, migracijos ir socialinių krizių priežastis, būtina imtis veiksmų ne tik dėl pasekmių, bet ir dėl priežasčių. Pagrindinė priežastis - vertybių ir kultūros krizė, apėmusi visus Vakarus ir ypač Europą. Krizė, kurią Benediktas XVI smerkia savo knygoje "Tikroji Europa", kurioje pirštu rodo į didėjančią sekuliarizaciją. Žymiausias XX a. katalikų filosofas Augusto Del Noce pasmerkė 1968 m. seksualinės revoliucijos pasekmes mūsų visuomenei, kurios kvestionuoja šeimos instituciją.

Kaip Giorgia Meloni, Viktoro Orbano ir Mateuszo Morawieckio konservatyviosios vyriausybės paveikė Europos politiką?

Morawieckio pralaimėjimas Lenkijoje, taip pat nesugebėjimas Ispanijoje suformuoti VOX ir Liaudies partijos vyriausybės buvo smūgis idėjai sukurti konservatyvią Europą. Tačiau Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties. Nors Šiaurės Europos šalyse stebime vis akivaizdesnę sekuliarizaciją ir daugiakultūriškumą, o Prancūzijoje abortai įtraukti į Konstituciją ir Ispanijoje įtvirtinamos vis radikalesnės priemonės, tuo pat metu Italija ir Vengrija priešinasi šioms "vertybėms", kurios, deja, vis labiau plinta Vakaruose.

Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties

Taip pat pamatysime, kas nutiks lapkričio mėn. per rinkimus Jungtinėse Valstijose, kurių rezultatai turės įtakos ir Europos politikai.

Kaip D. Trumpo prezidentavimas pakeistų JAV ir Europos santykius?

Donaldo Trumpo užsienio politika jo prezidentavimo laikotarpiu buvo labai sėkminga. Jis suprato Kinijos keliamą pavojų, įgyvendindamas jos sulaikymo priemones. Artimuosiuose Rytuose Abraomo susitarimais jis skatino Izraelio ir arabų pasaulio suartėjimą.

Jis paskelbė husių judėjimą teroristine organizacija, jo prezidentavimo laikotarpiu nebuvo jokių karų. Nežinau, ar, jei jis būtų buvęs prezidentas, nebūtų kilęs karas Ukrainoje, bet Rusija ir Kinija tikrai būtų labiau bijojusios Jungtinių Valstijų.

Ar ES yra pakankamai stipri, kad apsisaugotų nuo geopolitinių konfliktų, karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose karinių ir ekonominių padarinių?

Daug diskutuojama apie galimybę sukurti bendrą Europos kariuomenę kaip gynybos priemonę ir suteikti ES daugiau svorio tarptautiniuose scenarijuose, ypač karo atveju, tačiau ką daryti su Europos kariuomene, jei neturime bendros užsienio politikos? Kaip naudosime šią kariuomenę, jei Prancūzijos, Vokietijos, Italijos - jau nekalbant apie visų kitų Europos tautų interesus - interesai nesutampa? Tiesa ta, kad šiandien ES nėra svarbi diplomatinė veikėja, ir visais svarbiausiais atvejais, kai ji buvo raginama išsakyti savo nuomonę, ji to nepadarė.

Kas lemia konservatyvių ir dešiniųjų partijų augimą Europoje?

Vakaruose praradome sveiko proto sąvoką. Politinio korektiškumo, "cancel culture" ir "wokeizmo" sąveika rodo, kad ribojama žodžio laisvė ir kartu bandoma ne tik pakeisti mūsų istoriją, bet ir ištrinti praeitį.

Taigi, mūsų nacionalinė ir europinė tapatybė, kurią nori ginti konservatyviosios partijos, kelia abejonių. Tai nereiškia priešiškumo naujovėms, bet reiškia, kad reikia žvelgti į ateitį ir kartu išsaugoti tradicijas ir papročius, kuriems gresia išnykimas.

Ar po Europos Parlamento rinkimų konservatyviosios jėgos turi galimybę susivienyti, glaudžiau bendradarbiauti?

Yra du lygmenys: vienas - kultūrinis, kitas - politinis. Kultūriniu požiūriu pastaraisiais metais daug nuveikta: tokie žurnalai kaip " The European Conservative", tokios grupės kaip "Vanenburg", tokios iniciatyvos kaip Konservatizmo darbo grupė, daugybė Vengrijoje gimusių projektų padėjo sukurti Europos konservatorių tinklą. Politiniu požiūriu prioritetas yra pakeisti dabartinę daugumą Briuselyje ir neleisti socialistams ir toliau būti pagrindiniais sprendimų priėmėjais ES institucijose.

Kokios temos lems Europos Parlamento rinkimų Italijoje rezultatus?

Pagrindinės Italijos Europos Parlamento rinkimų kampanijos temos bus ekonomika, imigracija, aplinka ir užsienio politika. Tačiau Europos Parlamento rinkimai bus interpretuojami daugiausia nacionaliniame kontekste kaip balsavimas už arba prieš Meloni vyriausybę.

Deja, tai dažnai Italijoje pasitaikanti problema, kai į tarptautines situacijas žiūrima kaip į nacionaliniu mastu svarbias, neskiriant reikiamo dėmesio tarptautinėms Europos balsavimo pasekmėms. Italijoje balsuosime pagal proporcinę sistemą, taigi be koalicijų, tačiau iššūkis bus suprasti, kokie bus atskirų partijų rezultatai ir ar "Fratelli d'Italia", "Lega" ir "Forza Italia" gaus daugiau balsų nei Demokratų partija, "Penkių žvaigždučių judėjimas" ir kairieji.

Nepaisant to, kad Italijos konservatyvioji vyriausybė vykdė kampaniją už nelegalios migracijos sustabdymą, ji susiduria su vis didėjančiu į Italiją atvykstančių migrantų skaičiumi. Ką galima padaryti, kad jie būtų sustabdyti?

Vienintelis būdas sustabdyti nelegalią migraciją - sustabdyti jų išvykimą iš Šiaurės Afrikos. Sprendimas nėra migrantų perskirstymas, neteisėtus migrantus iš Italijos perkeliant į kitas Europos šalis. Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą. Prieš kurį laiką ėmiau interviu iš buvusio Australijos ministro pirmininko Tonio Abboto (Tony Abbott), sukūrusio projektą "No Way". Manau, kad Australijos modelio taikymas Viduržemio jūros regione (nors ir su tam tikrais skirtumais) yra tinkamas būdas: Šiaurės Afrikos šalyse steigti karštuosius taškus, pasitelkti karinį jūrų laivyną migrantams jūroje gelbėti ir grąžinti juos atgal į Afriką. Tai skaudžiai smogtų prekeiviams žmonėmis.

Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą

Pastaruosius kelis mėnesius Italijos ūkininkai kartu su ūkininkais iš visos Europos protestavo prieš nacionalinius ir ES reglamentus, kurie žlugdo jų pragyvenimo šaltinius. Ar ūkininkų maištas turės kokių nors pasekmių Europai dėl nacionalinių ir ES ekologinių taisyklių?

Ūkininkų protestai yra teisėti ir turi būti palaikomi. Mane pribloškė Italijoje vykusiame proteste ūkininko iškeltas ženklas: "Mes esame ne teršėjai, o maisto gamintojai". Vien tai, kad tie, kurie labai sunkiai dirbdami tiekia maistą ant mūsų stalo, turi teisintis, nes yra kaltinami teršimu, byloja, kokį lygį pasiekė ekologinis absurdas.

Vis dėlto akivaizdu, kad visa tai yra politiškai sumanyta, nes kol ūkininkai kaltinami ir puolami, skatinamas sintetinio maisto plitimas. Šiandien susidūrėme su prieštaravimu: norime smogti Europos ūkininkams, tuo pat metu importuodami vaisius ir daržoves iš Šiaurės Afrikos, nežinodami, ką valgome, nesilaikydami tų pačių maisto kontrolės standartų, ir tuo pat metu naikindami Europos žemės ūkio tiekimo grandinę.

The post Francesco Giubilei. Reikia permąstyti Europos Sąjungos modelį appeared first on LAIKMETIS.

Protestuotojai nešėsi laišką su reikalavimais, kurį ketino įteikti žemės ūkio ministrui Marekui Vyborny. Čekijos vyriausybė neigia, kad protestai susiję su žemės ūkiu, o premjeras Petras Fiala kaltina organizatorius "prorusiškumu" arba kitais politiniais tikslais. P. Fiala sakė, kad vyriausybė derasi su "tais, kurie atstovauja ūkininkams".

Europos konservatoriai manifestacijoje kalbėjosi su 42 metų protestuojančiu ūkininku Vojtěchu, kuris valdo šeimos ūkį netoli Prahos:

"Esame čia, nes nesutinkame su kai kuriais dalykais, kuriuos daro mūsų vyriausybė - mes nesutinkame su [žaliąja] naująja sutartimi".

Kalbate apie Ukrainos grūdus ir kitus žemės ūkio produktus, kuriems netaikomi tokie patys reglamentai kaip ES žemės ūkio produktams?

Ne tik Ukrainos, bet daugiausia Ukrainos. Girdėjau apie Moldovą, Vietnamą ir t. t., bet Europos Sąjungai nepriklausančios valstybės dabar gali prekiauti toje pačioje rinkoje kaip ir mes. Tačiau mes turime kitokius - visiškai kitokius [apribojimus ir reglamentus].

Ir, žinoma, dėl ES reglamentų gamyba tampa daug brangesnė?

Taisyklės reiškia brangesnius produktus. Mašinos kainuoja gal du kartus brangiau nei kitose ES nepriklausančiose šalyse. Taip pat naudojame brangesnes trąšas - ir, žinoma, negalime jų naudoti tiek, kiek reikia, nes turime būti reguliuojami. Turime būti labai atsargūs, ką naudojame laukuose. Viską, ką naudojame, turime registruoti, administruoti ir t. t. - o paskui parduodame toje pačioje rinkoje kaip ir ūkininkai, kuriems šie reikalavimai netaikomi.

Tai nėra sąžininga. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mes čia esame.

Ar esate čia ir dėl "Žaliojo sandėrio" politikos, kurią Briuselis primeta ūkininkams?

Kai Žaliojo sandėrio politika primetama tik Europoje, tai visiškai žlugdo Europą, nes dėl to mes tampame daug mažiau konkurencingi.

Mes vis dar galime turėti "Žaliąjį sandėrį" arba padėti Ukrainos ūkininkams, bet ne kartu

Dabar turime du sprendimus: Mes vis dar galime turėti "Žaliąjį sandėrį" arba padėti Ukrainos ūkininkams, bet ne kartu. Turime atsisakyti Žaliojo susitarimo apribojimų ir šiek tiek priartėti prie to, [kaip ūkininkaujama] Ukrainoje, tada galėsime jiems padėti - arba eiti savo keliu, Europos keliu, Žaliojo susitarimo keliu, bet be importo iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių. Negalime derinti šių dviejų dalykų.

Pastebėjau, kad traktoriai neužstoja viso kelio. Ar tai padaryta iš pagarbos į darbą važiuojantiems žmonėms?

Kaip matote, mūsų vilkikai užstoja tik vieną iš trijų eismo juostų, likusios eismo juostos yra visiškai laisvos. Nenorime nieko blokuoti. Tiesiog norime parodyti vyriausybei, kad esame čia ir kad mums tai kelia susirūpinimą.

Gerbiame čia vykstantį eismą. Nenorime kelti problemų. Tai viena iš priežasčių, kodėl atvykome čia labai anksti ryte. Nenorime blokuoti kelio į Prahą. Mes tik norime būti pastebėti. Norėtume pradėti dialogą su savo vyriausybe, nes ji ignoruoja mūsų rūpesčius ir niekada neklausia mūsų nuomonės. Todėl tikimės, kad ši demonstracija jų mieste privers juos pradėti dialogą.

Ar tikitės, kad vyriausybė reaguos į šiuos protestus?

Taip, dėl mūsų protestų jie žengė keletą nedidelių žingsnių. Atrodo, kad bus padaryta nedidelių pokyčių. Turiu vilties, nes manau, kad parodėme, jog nesame kvaili, pikti ūkininkai. Nenorime nieko sunaikinti ar sužlugdyti. Norime tik pasakyti tai, ko mums reikia.

The post Protestuojantys ūkininkai Čekijoje: negalima įsileisti maisto produktų iš trečiųjų šalių appeared first on LAIKMETIS.

Viena jų vadinosi „Čempionų pusryčiai“, bet buvo nei apie sportą, nei apie konditerijos meną. „Čempionų pusryčiai“ buvo niekingas vienos bendrovės prekės ženklas, nors tai, ką ji siūlė, čempioniška nebuvo. Net pusryčiams nelabai. Lyg kokia jūros kiaulytė – sūriam vandeny neplaukioja ir niekada niekada (kiek besistengtum) nepasiekia kepto paršelio stadijos. Kadangi paprastai rašau apie politiką, tai neabejokite – tie pusryčiai su visomis kiaulėmis – tai politika. Valgyti (politikoje ypač) galima viską, tačiau verta turėti galvoje, kad meluoja dažniausiai ne tai, kad etiketėje rašoma neįskaitomo mažumo raidelėmis. Meluojama pačiomis didžiausiomis. O šiaip jau žinotina, kad sveikas maistas yra tai, ką dažniausiai rekomenduoja valgyti tada, kai su sveikata ne viskas tvarkoje. Amerikiečiai valgo labai greiti ir labai nesveikai, žino tai, galėtų daryti kitaip, bet nedaro. Nes etiketė sako, kad jie vis dar čempionai visose gyvenimo sferose. Juk didžioji valstybė, ar ne?

Žinia, esame gyvi ne vien duona. Tai yra, ne vien kūnišku maistu. Yra dar daug dvasinio maisto, tame tarpe ir... politinio (politika juk savaip dvasios būsena). Ar jums skanu, gal esate kokie nors politikos veganai, gal vengiate politikos desertų, o gal jais piktnaudžiaujate. Proga pagalvoti. Amerikiečiai, minėjau, valgo daug, bet labai nesveikai (pasak „sveikuolių“), prancūzo maistas labai gražus, italo (pasak jų pačių) labai skanus, mūsų ne tik skanus, bet riebus ir turintis kitų gerų savybių. Mokslininkai sako, kad organizmas pats žino, ko jam reikia, ką valgyti, o ko - ne. Žinojimas išoriškai pasireiškia per skonį – jei neskanu, reiškia ir nereikia, jei skanu, dažniausiai ir sveika (neklausykime tų „dietologų“, kurie ragina valgyti neskaniai – tai bus veikiau maisto vartojimas, o ne malonus valgymas).

Pastarosiomis dienomis politinių diskusijų erdvėje mirga-marga klausimas, kodėl čia mums toje Europoje (o ir už „balos“ taip pat) šitaip nesiseka. Rinkimus laimi ne tiek, kurie pagal mūsų supratimą turėtų laimėti, koalicijas tenka sudaryti „iš bėdos“, visokie musulmonai gauna laisvę ir... renkasi ne liberalus, bet „hamasus“ o kiti net talibus. Minėtasis Vonnegutas sakydavo, kad prisikvėpavo kažkiosios blogus chemijos, mūsų padangėje mėgstama sakyti – „kažko ne tokio užvalgė“. Iš tiesų vis daugiau protingų žmonių sako, kad mūsų regiono politinio maisto virtuvė prasta ir tolydžio prastėja. Gyvenime ne kartą pietavau ar vakarieniavau su paties aukščiausio politikos lygio galvomis ir net jų kaklais. Lėkštėje būdavo kas nors gražaus, bet nelabi skanu, nes tokiais atvejais orientuojamasi ne į subtilų, o veikiau banalų, politiškai korektišką skonį, tinkantį visiems.

Žinomas politologas – bulgaras Ivanas Krastevas - pastebėjo, kad Europos Sąjunga iš savo politinio meniu išmetė visą druską ir prieskonius – ES politikoje nėra tautiško ir religinio faktoriaus, nors beveik visas pasaulis sudarytas iš tautinių bei tikėjimu paremtų valstybių. Maistas lyg ir sveikas, bet be skonio... Tai, ką šiandien siūlome aplinkiniam pasauliui, tikėdamiesi, kad jis vis dar žavisi mumis, darosi vis labiau neįdomu. Mūsų „dienos pietūs“ iš demokratijos, rinkos ekonomikos ir dar kažkokių žmogaus teisių deserto, užsakinėjamos vis rečiau. Ne atsitiktinai kalbama, kad demokratijos mažėja, rinką keičia protekcionizmas, o su tomis žmogaus teisėmis, daugiau nesusipratimų nei džiaugsmų.

Patys politkulinarai savo maistą vadina liberalizmu (kartais socializmu, bet ingredientai labai panašūs). Kitas žinomas (ir prieštaringai vertinamas) JAV politologas John Mearsheimer (teko su juo net gyvai pasiginčyti), nagrinėdamas vienos ar kitos šalies užsienio politikos nesėkmes, pastebėjo, kad tautiškumas (nacionalizmas) yra žmonėms priimtinesnis, nei liberalizmas, ypač kai pastarasis atgabenamas iš užsienio. Todėl, Europoje vis dar nesuprantama, kodėl vienintelis „teisingas“ maistas taip nevalgomas pasaulyje ne tik nuo Gazos iki Kabulo. Neskanus jis ir kokiose nors Balkanuose. Kuo toliau į Rytus nuo Briuselio, tuo labiau politinės druskos trūkumas atsiliepia rinkimų rezultatams, o kur nors piečiau... neįmanoma.

Minėtasis Krastevas savo rašiniuose per daug atsargus – tauta, tikėjimas ir šeima, nėra prieskoniai. Tai pagrindiniai patiekalai, be kurių organizmui gresia neišvengiama distrofija. Liberalizmas, socializmas, visokios lygybės ir individualios teisės iš žmonių pasiversti pasakų personažais. Kai kurie mano kolegos sako, kad tas liberalizmas, būdamas teoriškai sveikas ir pats savaime ne toks jau absoliutus blogis, praktiškai tampa nuodu, nes nuodija gyvenimą savo banalybėmis ir beskonybėmis. Man regis, lietuvis nėra tikro liberalizmo priešas, bet kaip ten bebūtų savas tautiškas cepelinas, kotletukas ar lašinių bryzas vis tiek skaniau. Ir gerai, kad taip. Nebijokime tų savo cepelinų. Ypač politinių.

O jei rimtai – kai girdžiu dejones, kad jaunimas nelabai nori ginti tėvynę, mergaitės bodisi motinystės ir dėl to esame išmirštanti tauta, nebemokame kartu gyventi ir sulaukti senatvės, nebežinome kur ta mūsų istorija ir dabartis, klausiu savęs, o kokiu politiniu maistu esame gyvi, ar ne vis dar tuo liberaliai socialistiniu, kuriame nėra ne tik druskos bet dar daug ko daugiau. Taigi, „nesveikas“ maistas yra varančioji jėga, politikoje tai tikrai taip. Beskonės idėjos miršta, nors ir vadinamos čempionų pusryčiais.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Čempionų pusryčiai appeared first on LAIKMETIS.

Po kelionės po Artimuosius Rytus ir derybų dėl Izraelio karo su islamistų grupuote „Hamas“ J. Borrellis surengė vaizdo susitikimą su 27 ES šalių užsienio reikalų ministrais.

ES vyriausiasis diplomatas rašytinėje ES susitikimo santraukoje teigė, kad po diskusijų visame regione jis padarė esminę politinę išvadą: „Manau, kad geriausia Izraelio saugumo garantija yra Palestinos valstybės sukūrimas.“

J. Borrellis tvirtino, kad pasibaigus dabartiniam konfliktui Izraelis neturėtų okupuoti Gazos Ruožo ir kad šios teritorijos kontrolė turėtų būti perduota Palestinos autonomijai.

„Nepaisant didžiulių iššūkių, turime toliau svarstyti Gazos ir būsimos Palestinos valstybės stabilizavimo klausimus“, – sakė jis.

J. Borrellis, apsilankęs keliose arabų valstybėse, teigė, kad šiuo metu dėl beviltiškos humanitarinės padėties Gazos Ruože reikia imtis skubių priemonių.

J. Borrellis, apsilankęs keliose arabų valstybėse, teigė, kad šiuo metu dėl beviltiškos humanitarinės padėties Gazos Ruože reikia imtis skubių priemonių

„JT Saugumo Tarybos rezoliucija, kuria raginama nedelsiant paskelbti humanitarines pertraukas, yra didelis žingsnis į priekį, tačiau turime užtikrinti, kad ji būtų greitai įgyvendinta“, – sakė ES pareigūnas.

Kitas didelius nuogąstavimus keliantis klausimas buvo tas, kad konfliktas gali dar labiau paaštrinti nestabilią padėtį Vakarų Krante ir įtraukti kitus veikėjus Artimuosiuose Rytuose.

„Didėjant ekstremistų ir naujakurių smurtui prieš palestiniečius, kyla realus pavojus, kad situacija gali paaštrėti, – sakė J. Borrellis. – Pranešimai apie husių užgrobtą laivą yra dar vienas nerimą keliantis signalas, liudijantis apie [konflikto] išplitimo regione pavojų.“

Irano remiami Jemeno husių sukilėliai sekmadienį teigė Raudonojoje jūroje užgrobę Izraelio verslininkui priklausantį krovininį laivą ir nukreipę jį į savo šalies pakrantę.

The post J. Borrellis: Palestinos valstybės sukūrimas – geriausia Izraelio saugumo garantija appeared first on LAIKMETIS.

Europos Komisija pranešė, kad „TikTok“ ir „YouTube“ išsiuntė oficialius prašymus pateikti informaciją.

Tai pirmas žingsnis vykdant procedūras, pradėtas pagal naująjį ES skaitmeninio turinio įstatymą.

The post ES pradėjo „TikTok“ ir „YouTube“ tyrimą dėl vaikų apsaugos appeared first on LAIKMETIS.

V. Orbanas kalbėjo šalies vakaruose esančiame Vespreme per nacionalinę šventę 1956 metų Vengrijos sukilimui prieš sovietų įtaką paminėti. Tą sukilimą Maskva užgniaužė triuškinama karine jėga.

„Kartais istorija kartojasi. Laimei, tai, kas iš pradžių buvo tragedija, antrą kartą geriausiu atveju yra farsas. Maskva buvo tragedija. Briuselis yra nevykusi dabartinė parodija“, – maždaug tūkstančiui šalininkų pareiškė nacionalistinių pažiūrų lyderis.

„Turėjome šokti pagal Maskvos dūdelę. Briuselis irgi groja, bet mes šokame, kaip norime, ir visai nešokame, jei nenorime“, – pridūrė jis.

V. Orbanas nuolat konfliktuoja su ES dėl įvairių klausimų, nuo žiniasklaidos ir teismų nepriklausomumo iki migracijos ir LGBTIQ teisių.

Pernai Europos Komisija įšaldė milijardus Vengrijai paskirtų eurų – dėl Budapešto pozicijos įstatymo viršenybės ir teisių klausimais.

V. Orbanas sprendimą sulaikyti šias lėšas palygino su sovietų priekaištais.

Draugų pamokslavimas nepasikeitė, tik dabar tai vadinama paramos sąlygų procedūra

„Draugų pamokslavimas nepasikeitė, tik dabar tai vadinama paramos sąlygų procedūra. Partinis papeikimas Vengrijai dabar vadinamas Briuselio procedūra dėl teisinės valstybės“, – sakė jis.

Nuo 2010 metų valdantis nacionalistų lyderis dažnai lygina Briuselį ir sovietinių laikų Maskvą.

Tačiau šį kartą V. Orbanas teigė, kad ES dar nėra beviltiška.

„Maskva buvo nepataisoma, bet Briuselį ir Europos Sąjungą galima pataisyti. Vis tiek bus Europos rinkimai“, – sakė jis, turėdamas galvoje Europos Parlamento rinkimus kitų metų birželį.

V. Orbanas yra išreiškęs viltį, kad kitos populistinės partijos padarys proveržį rinkimuose ir privers ES keisti savo kursą dėl migracijos, LGBTIQ ir kitų klausimų.

Tuo metu Budapešte tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijoje „demokratijai apginti“ ir reikalavo geresnių sąlygų mokytojams, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistas.

Keli protestuotojai smerkė V. Orbaną dėl palaikomų ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nepaisant Maskvos invazijos į Ukrainą.

„Mano nuomone, 1956-ųjų vengrai spjautų ant Orbano, jei pamatytų jį nusilenkiant Rusijos diktatoriui [Vladimirui] Putinui“, – sakė 47 metų buvusi mokytoja Teri Magos (Teri Magoš), dabar ieškanti darbo užsienyje.

Jos nuomone, V. Orbanas išduoda Europos vertybes ir aljansus.

The post V. Orbanas: ES yra Sovietų Sąjungos parodija appeared first on LAIKMETIS.

Jei ši tezė jus suglumino, jei pasirodė net nekrikščioniška ar nepatikėjote ja, „pasiguglinkite“ ir paskaitykite Jungtinių Tautų dokumentuose surašytus teisės principus. Tad, jei skelbiate totalų karą teroristams ir tuo pat metu ruošiatės bet kokia kaina apsaugoti civilius, teks spręsti labai keistą teisinį-politinį kazusą.

Šiandien šis kazusas yra bene pagrindinis vadinamoje Gazos problemoje. Izraelis turi visas teises nušluoti nuo Žemės paviršiaus neabejotinai teroristinę organizaciją vadinamą "Hamas" (pažodžiui reiškiančią „jėgą“ arba „drąsą“). Ir sakosi tai padarysiąs. Viso pasaulio registruotos ir neregistruotos humanitarinės organizacijos turi teisę reikalauti, kad tas karas nenuskriaustų beveik dviejų milijonų labai labiausiai ir dar labiau nekaltų Gazos civilių. Ir tikrai išsireikalaus...

Izraelio karinė operacija atidėliojama, neva, dėl blogo oro ar galimybės išsiderėti įkaitus. Bet iš tikro ji nevyksta, nes vis tik neaišku, kaip atskirti, kas čia kaltas, kas kaltas truputį, kas nekaltas visai? Kurioje vietoje Gazos jaunuolis iš gimnazisto virsta teroristu – ar tada, kai meta mokyklą ir pasiduoda „gatvės“ nusikaltėlių įtakai, ar dar mokyklos suole, kur mokytojai civiliai (gaunantys atlyginimus iš humanitarinės pagalbos fondų) moko skaityti ir pasaulį pažinti iš vadovėlių, kuriose rašoma, kaip neapkęsti ir žudyti žydus ir kitus „klaidatikius“. Jei mokytojai čia nieko dėti, tai gal kalti tie, kas finansuoja tokių vadovėlių leidimą (daugiausiai finansuojame mes – Europos Sąjunga)?

Sakome, laisvė turėti savo nuomonę. Gal? Jauni teroristai tokiais tampa ne pabėgę iš namų, o gyvendami šeimose, kur taip pat aiškinama, kad jų bendruomenės misija yra sunaikinti tą kitą bendruomenę ir tai yra kur kas prasmingiau, nei integruotis į taikų tautų sambūvį. Juos rengia ir maitina mamos, kurios žino, kad jų vaikai ir vyrai eis kažkur kažką žudyti... Šeimos taip pat daugiausiai gyvena iš humanitarinės pagalbos, kurią teikiame taip pat daugiausiai mes.

Pavyzdžius galima tęsti, bet, manau supratote esmę. Kariai auga ir bręsta kariuomenėje, kur galioja karo etika ir karo taisyklės, teroristai bręsta civilinėje aplinkoje, tokioje, kur taisyklės negalioja. Todėl kariai yra bendruomenės gynėjai, o teroristai – nusikaltėliai... Bet ne visai čia viskas iki galo vienodai traktuojama.

Tikriausiai teko girdėti sakant, kad Amerika su visais likusiais Vakarais „laimi karus, bet nemoka laimėti taikos“. Taip nutiko Afganistane, taip nemaža dalimi nutiko Irake ir Sirijoje, taip gali nutikti ir Gazoje.

Tam visai formalių priežasčių, paaiškinančių. Pirma – teisinė. Jungtinių Tautų pasaulio tvarkos samprata (formaliai tebegaliojanti) sukurta pagal kinų karo meno guru Sun Tzu filosofiją. Ji aiškiai atskiria, kas gali ir turi kariauti, o kam pridera gyventi „taikų“ gyvenimą. Todėl turime apibrėžtus įvairius kombatanto, civilio, belaisvio, pabėgėlio, nepilnamečio ir t.t. statusus. Visi esame sudėlioti į savotiškas lentynėles. Aš esu civilis, tad į mane šauti negalima (neteisėtas taikinys), tačiau man taip pat nepridera kištis į kariaujančių reikalus, jiems kaip nors talkinti ir patarinėti...

Turėtų viskas būti aišku ir teisinga: mes – Vakarai – turime technines galimybes laimėti prieš bet kurios šalies ginkluotąsias pajėgas. Bet kodėl nelaimime? Ogi todėl, kad realus pasaulio gyvenimas klostosi veikiau pagal XIX amžiaus karo teoretiko Carlo von Clausewitzo įžvalgas. Jos sako, kad kare dalyvaujame visi, kiekvienas savaip, ir kariškiai kariauja ne todėl, kad jiems patinka, kariauja dėl mūsų visų, mes – civiliai – esame jų darbdaviai, tad jei ką, mes esame dėl visko ir „kalti“ ir iš tikro kalti.

O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?

Antra – karo apibrėžimas. Esu ne kartą rašęs, karai iš esmės būna dviejų rūšių. Techniniai karai, kuriuose laimi techninės priemonės ir kurių pasekmė yra ekonominių, ūkinių bei teisinių problemų sureguliavimas. Tai - nežūtbūtiniai karai, greičiau varžybos, kurių rezultatus gali akceptuoti ir pralaimėjęs. Tokius karus mes ir mokame kariauti.

Kas kita – civilizacijų karai. Techniniai laimėjimai juose - tik regimybė, civilizacijų karo negalima laimėti technika. Tokiame kare nepakanka įrodyti vien tik fizinį pranašumą. Zbigniewas Brzezinskis dar prieš kelis dešimtmečiu teisingai teigė, kad jokios politinės ar moralinės problemos negalima išspręsti vien techninėmis priemonėmis.

O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?

Dauguma šiuolaikinių karų turi civilizacinių karų bruožus. Todėl pastebima, kad jie yra ilgi ir nesibaigia aiškiomis pergalėmis. Veikiau pereina į kažkokius neapibrėžtus sprendimus, neva, tikintis, kad viską išspręs kokie nors rinkimai ar rinkos ekonomika... Praktika rodo, kad išrenka „ne tuos“, ir taika būna pralaimėta. Gazoje techninis laimėjimas visai nebus tikroji pergalė.

Civilizacinius karus galiausiai laimi ne technika, iš tikro laimi tie, kurie iš pažiūros lyg ir visai nekariauja. Galima laimėti „dainuojančiomis revoliucijomis“, bet galima laimėti ir su teroristais.

Afganistane ir dabar Gazoje vyksta kažkas mums – taisyklių apologetams - nesuvokiama. Kariaujame prieš nelabai žinia ką, prieš terorizmo ar islamizmo fantomą (teroristinės organizacijos neturi savo aiškios struktūros ir skiriamųjų ženklų), ir saugom nuo karo, neva, civilius. Tai lyg karas prieš nacizmą, neskelbiant karo Vokietijai kaip valstybei. Labai tikėtina, kad fizinį karą Izraelis laimės ar net jau laimėjo, bet civilizacinis karas vyksta toliau. Ne visi arabai ir palestiniečiai yra "Hamas" šalininkai, yra net priešininkų, bet tie priešininkai visai nebūtinai mūsų šalininkai. Mes, ką ten bedeklaruotume, nesame islamo civilizacijos draugai.

Tokia tad diagnozė. O ką daryti? Ar ši Kartagina turi būti sunaikinta, ar..? Apie tai II dalyje po dviejų savaičių. Gali iš karto pasakyti, kad nacių ir sovietų taikytų metodų tikrai nesiūlysiu. Ne todėl, kad jie nepasiteisino, o todėl, kad žmonėms taip elgtis nederėtų.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Tie (ne)kalti civiliai. I dalis. Diagnozė appeared first on LAIKMETIS.

Nors Lenkijos valdančioji konservatyvioji partija "Įstatymas ir teisingumas" (PiS) išlieka didžiausia frakcija parlamente, ji prarado valdančiąją daugumą. Kai kurie PiS pareigūnai dėl pralaimėjimo kaltino partijos paramą Ukrainai, taip pat žemės ūkio produktų kainų nuosmukio, kurį sukėlė per šalį nukreiptas grūdų importas, padarinius.

Galimas vyriausybės pasikeitimas Varšuvoje teikia vilčių, kad bus atšaldoma 55 mlrd. eurų ES paramos Lenkijai, kuri šiuo metu yra sustabdyta. Finansavimas sustabdytas dėl Europos Komisijos ir PiS ginčo dėl tariamų "teisinės valstybės" pažeidimų, susijusių su paskyrimais į Lenkijos teismų sistemą.

D. Tuskas jau yra pareiškęs, kad jo pirmasis prioritetas, jei jis suformuos liberaliąją koaliciją, bus atlaisvinti šias lėšas. Pagal Briuselio finansavimo iniciatyvas po COVID Lenkijai numatyta skirti 22,5 mlrd. eurų tiesioginio ES finansavimo ir 34,5 mlrd. eurų subsidijuojamų paskolų.

Nors naujai vyriausybei Varšuvoje suformuoti gali prireikti daug savaičių trunkančių derybų, Belgijoje gimęs ES teisingumo komisaras Didier Reyndersas teigė, kad ES stebi jų rezultatus. Jis pareiškė, kad lėšos bus išmokėtos tik tuo atveju, jei bus visiškai laikomasi visų ES sąlygų.

lėšos bus išmokėtos tik tuo atveju, jei bus visiškai laikomasi visų ES sąlygų

Pastaraisiais metais tiek Vengrijai, tiek Lenkijai buvo taikomos finansinės sankcijos dėl to, kad jų konservatyvios vyriausybės piktnaudžiauja institucine galia, ką daugelis vadino grubiu Europos Komisijos kišimųsi į valstybių narių vidaus reikalus.

PiS, siekdama nuraminti Komisiją, anksčiau įgyvendino Lenkijos teismų sistemos reformas. Šių veiksmų imtasi po to, kai ES vasario mėn. pradėjo teisinį ginčą ir padavė Lenkiją į Europos Teisingumo Teismą, kaltindama ją ignoruojant ES teisės viršenybę.

Tikimasi, kad naująją Lenkijos vyriausybę sudarys įvairialypė kairiųjų, centristinių ir agrarinių partijų koalicija. Tuo tarpu PiS, kaip manoma, nori pasinaudoti savo kontroliuojama Lenkijos prezidento institucija, kad galėtų vetuoti teisės aktus.

Kalbėdamas su "Euronews", anoniminis šaltinis iš ES aparato sakė, kad jie tikisi, jog Lenkija vėl taps "patikima partnere", nors kai kurie klausimai, susiję su Ukraina, abortais ir migracija, greičiausiai liks neišspręsti.

The post Naujoji Lenkijos valdžia tikisi gauti iš Briuselio užšaldytus 55 mlrd. eurų appeared first on LAIKMETIS.

Išpūsta biurokratija (ir negražūs pastatai) Briuselyje ir Strasbūre? Prievartinis kūdikių žudymo, eutanazijos, lyčių maišymo, sekuliarizacijos, imigracijos ir į neišmanymą orientuoto "švietimo" diegimas ištisoms tautoms, regionams, provincijoms ir miestams. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Vargu ar galima kaltinti visus, turinčius smegenų, kad jiems šios idėjos kelia pasibjaurėjimą.

Be abejo, tiesa, kad pirminė Europos Sąjungos idėja, kurią matė Šumanas, de Gasperis ir Adenaueris, labai skyrėsi nuo tos, kuri vyrauja šiandien. Beje, daugumos piliečių supratimas apie pagrindinius gėrio ir blogio klausimus pasikeitė dėl švelnaus dešimtmečius trukusio valdžios, žiniasklaidos, švietimo ir kitų panašių piktavalių spaudimo. Daugeliu atžvilgių valdomieji buvo tyliai sugadinti priimant "dovanas" iš valdančiųjų - visada apeliuojančių į pažeistą savo pavaldinių prigimtį. Tikėti Dievu, karaliumi (jei toks yra), šalimi ir šeima yra kraštutinumas; nuosaikumas - tai leisti sau elgtis ir laikytis įsitikinimų, kurie dar prieš pusę amžiaus daugeliui būtų kėlę pasibjaurėjimą. Europos Sąjungos plėtra vyko lygiagrečiai su šiais pokyčiais ir daugeliu atžvilgių juos skatino.

Be to, ji ėmė agresyviai bausti ir (arba) įžeidinėti valstybes nares - daugiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybes, nors savo dalį gavo ir Italija - kurios nepritaria tokiai politikai. Kadangi vis daugiau nacionalinių vyriausybių, reaguodamos į vidaus ar išorės problemas, tampa dešiniosiomis, Briuselis ir Strasbūras neabejotinai taps dar priešiškesni jų atžvilgiu. Bet, galbūt, tikroji problema yra ne Europos Sąjunga, o ši Europos Sąjunga?

Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas "fašistiniu", rodo visišką dabartinio etoso beprotybę

Liūdna tiesa yra ta, kad ES moraliai ir dvasiškai sunyko kartu su visa kita Europoje. Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas "fašistiniu", rodo visišką dabartinio etoso beprotybę. Tai, kad Europos tradicinės religinės institucijos prisideda prie smerkiančiųjų choro, yra ir šios sunkios psichinės ligos simptomas, ir dalinė priežastis.

Du pasauliniai karai, žinoma, buvo svarbus šios beprotybės veiksnys.

Liūdna tiesa yra ta, kad daugelis dabartinių Vakarų Europos vyriausybių ir eurokratų savo pagrindinėmis nuostatomis apie Dievą, žmogų ir valstybę turi daugiau bendro su Ašies lyderiais nei su labai didele dalimi tų, kurie kovojo prieš ją. Jei tie didvyriai sugrįžtų šiandien, dabartiniai valdantieji juos apšauktų "fašistais" ir "kraštutiniais dešiniaisiais".

1815-1939 m. konservatorių ar dešiniųjų "pagrindinės srovės" grupės paprastai turėjo penkis bendrus pagrindinius ramsčius: altorių, sostą, subsidiarumą, solidarumą ir tam tikrą visa apimančios struktūros, idėją: Šventoji sąjunga, Res publica Christiana, Abendlandas, Okcidentas arba krikščionybė. Coudenhove-Kalergi ir de Rohan pažiūros į pastarąją daug kur įgavo populiarumo. Po 1945 m. Europą valdžiusios Amerikos ir Sovietų Sąjungos dinastijos nebūtų leidusios įgyvendinti pirmųjų dviejų ramsčių - tačiau Jungtinės Valstijos pasirodė esanti šalis, kurioje trečiasis ir ketvirtasis ramsčiai galėtų sėkmingai egzistuoti ir be karaliaus ar įsteigtos Bažnyčios.

Būtent iš pastarosios krikščionių demokratų tėvai, ES kūrėjai, sėmėsi daug įkvėpimo, kartu su visais jų pirminių pažiūrų likučiais, su kuriais galėjo susitaikyti geranoriškesnė iš dviejų okupacinių valdžių. Jie teisingai matė, kad Karolio Didžiojo karūna, jo, kaip Pater Europae, įvaizdis ir nuolat minimos krikščioniškosios vertybės buvo galingi simboliai, galintys priminti tokią Europą, kokią jie tikėjosi sukurti. Tačiau jų veiksmingumas priklausė nuo to, ar dauguma europiečių buvo a) istoriškai sąmoningi ir b) "krikščioniški" tam tikra prasme.

Nepaisant to, tiek nuoširdžiai tikintys, tiek ciniški ES ir Europos Tarybos aparatai ir toliau ieškojo "Europos sielos", kuri suteiktų dvasią vis didesniam ir stipresniam valstybės aparatui, kuris buvo kuriamas septintajame, aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose ir suteiktų jo subjektams bendrą tapatybę. Taigi, kaip rašoma ES interneto svetainės kultūros paveldo skiltyje:

„Europos kultūros paveldas - tai turtinga ir įvairialypė kultūrinės ir kūrybinės raiškos mozaika, ankstesnių europiečių kartų palikimas ir palikimas ateinančioms kartoms. Jis apima gamtos, pastatų ir archeologines vietoves, muziejus, paminklus, meno kūrinius, istorinius miestus, literatūros, muzikos ir audiovizualinius kūrinius, Europos piliečių žinias, praktiką ir tradicijas.

Kultūros paveldas praturtina asmeninį piliečių gyvenimą, yra kultūros ir kūrybos sektorių varomoji jėga ir atlieka svarbų vaidmenį kuriant ir stiprinant Europos socialinį kapitalą. Jis taip pat yra svarbus ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos šaltinis, galintis atgaivinti miestų ir kaimo vietoves ir skatinti tvarų turizmą".

Šia nuvalkiota frazeologija bandoma nuslėpti visišką atskirtį tarp Europos paveldą sukūrusių ir dabartinį viešąjį gyvenimą skatinančių impulsų. Pavyzdžiui, nors 60 Europos paveldo ženklu pažymėtų objektų - tai įvairios vietos, tiesiogiai susijusios su ES kūrimu ir (arba) plėtra, ir kelios vietos, susijusios su istoriniu liberaliosios demokratijos kūrimu, likusios buvo pastatytos religinių, karališkųjų ar aristokratinių asmenybių.

Šio atotrūkio realybė tampa dar ryškesnė, jei pažvelgsime į Europos Tarybos kultūrinius maršrutus. Nors kai kurie iš jų yra grynai estetinio ar ekonominio pobūdžio, dauguma jų yra religiniai ar monarchiniai: Santjago de Kompostelos piligrimų keliai; Via Francigena; Europos žydų paveldo kelias; Šventojo Martyno iš Tūro kelias; Kluni vietovės Europoje; Via Regia; Transromanica; Europos kapinių kelias; Šventojo Olafo kelias; Hugenotų ir Valdensijos kelias; Via Habsburg; Imperatoriaus Karolio V Europos kelias; Napoleono kelionės tikslas; Reformacijos keliai; Europos istorinių sodų kelias; Kirilo ir Metodijaus kelias; Europos d'Artanjano kelias, Europos vienuolynų kelias, Karolio Didžiojo kelias, Kolumbo kelias ir ilgiausias ir daugiausiai pasakantis Jeruzalės kelias.

Niekas neabejoja, kad visi šie dalykai iš tiesų yra brangūs lobiai, kuriuos labai verta išsaugoti - bendras Europos paveldas. Tačiau šis paveldas sukurtas būtent tų reiškinių dėka, kuriuos menkina svarbiausios Europos institucijos.

Be abejo, tiesa, kad tam tikra suvienyta Europa yra būtina, norint išsaugoti ją sudarančių šalių nepriklausomybę didžiųjų pasaulio supervalstybių akivaizdoje. Tačiau dabartinėje situacijoje be sielos ES užsienio ir imigracijos politika radikaliai svyruos tarp neveiksmingos ir despotiškos. Otto von Habsburgas išsakė svarbią mintį:

Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai

„Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai. Žmogaus orumo samprata ir žmogaus teisių plėtra neįsivaizduojama be krikščionybės ir jos žydiškų šaknų. Nors dažnai teigiama, kad žmogaus teises suformulavo tik Apšvietos epocha, reikia pabrėžti, kad Apšvietos laikotarpio mąstytojai savo filosofinį pagrindą taip pat rado labdaringume ir viduramžių vienuolių scholastikoje. Jei tikėjimas išnyksta, Visagalio vietą užima kiti stabai. Žmogus orientuojasi į transcendenciją. Dievą pakeičia pakaitiniai stabai arba pakaitinės ideologijos, pavojingai žadančios žmogui rojų žemėje. Žvilgsnis į pasaulio žemėlapį rodo: neturėdama savo dvasios, ši Europa pasmerkta išnykti. Gyvybingas politines jėgas sukuria tik idėja, nes tai yra siela - taip pat ir žemynų. Europa buvo, kol buvo krikščioniška.

Ji nėra krikščioniška, taigi ji nėra ir Europa - nebent norima Europą priešpriešinti krikščionybei, kaip tai darė Novalis ir keli ispanų mąstytojai. Todėl reikia pirmojo iš penkių minėtų ramsčių - Altoriaus. Europa turi atgauti tikėjimą, jei nori vėl būti Europa.

Šalia altoriaus yra sostas. Idėja, kad visos Europos tautos atgautų savo monarchijas, atrodo bent jau tokia pat egzotiška, kaip ir idėja, kad visas žemynas atgautų savo religiją. Tačiau pagalvokite akimirką: dabartiniams oligarchams tampant vis bjauresniems ir nekompetentingesniems, perspektyva, kad juos pakeis tokie pat bjaurūs, bet kompetentingesni vadovai, tampa vis didesnė.

Fašistai, kurių baiminasi oligarchai, gali tapti baisia realybe dėl pačių oligarchų veiksmų.

Tačiau, kaip pastebėjo Otto von Habsburgas, krikščioniškoji imperija iš tikrųjų gali įgauti visai kitokią formą, nei galima įsivaizduoti:

„Kartais, kaip ir Senojo Testamento žydų tauta, apie viską galvojame pernelyg žemiškai. Jie laukė Mesijo kaip karaliaus politine prasme, o mes manome, kad imperija turėtų reikštis istorijoje žinomomis formomis. Tačiau iš tikrųjų krikščioniškoji imperija yra veikiau solidarumo dvasia, Pax Christi mintis, praktinis Evangelijos principų įgyvendinimas, Kristaus karalystę pripažįstančių laisvų tautų bendradarbiavimas."

Mes patys turėtume stengtis būti verti to, ką nuveikė mūsų protėviai, ir puoselėti savyje tą patį tikėjimą ir ištikimybę, kurie juos gaivino. Galime stoti ginti to, kas mums buvo palikta, ar tai būtų istorinis pastatas, ar Mišios, ar vietinis liaudies šokis. Visos tokios pastangos galiausiai padės sukurti imperiumą, nesvarbu, ar jį matysime mūsų dienomis, ar ne, ir nesvarbu, kokiu pavidalu jis pasireikš. O Europos Sąjunga? Atsivertimai, kurių skaičius bus pakankamas, kad pakeistų visuomenę, pakeis ir jos institucijas. Ar tos institucijos sunyks, ar toliau egzistuos, priklauso tik nuo to, ar jos nusipelnė išlikti po imperinio "atkūrimo".

The post Charles A. Coulombe. Ar Europos Sąjunga gali būti išgelbėta? appeared first on LAIKMETIS.

Lenkijos vyriausybė neseniai visoje šalyje surengė vadinamuosius "šeimos piknikus", kad sustiprintų savo pagrindinį rinkimų pažadą saugoti ir puoselėti tradicinę šeimą.

Kitame renginyje Ministro Pirmininko pavaduotojas Jarosławas Kaczyńskis (Jaroslavas Kačynskis) teigė, kad grybavimas yra esminė Lenkijos žmonių laisvė, kuriai ES kelia grėsmę.

"Turime šią laisvę, einame grybauti. Didžiulė lenkų dalis eina grybauti… Tai mūsų laisvės dalis ir mes neleisime, kad ši laisvė iš mūsų būtų atimta", - sakė jis Chelme.

Šią savaitę J. Kaczyńskis pakartojo šį teiginį interviu dešiniajam savaitraščiui "Sieci", kaltę dėl šios laisvės tariamo pavojaus suverčiant ES politikai ir pagrindiniam jo partijos oponentui artėjančiuose rinkimuose Donaldui Tuskui.

"Jei D. Tuskas grįš į valdžią, jis viską išparduos… Net Lenkijos miškus perims Briuselis. Tuskas čia buvo atsiųstas, kad jiems būtų lengviau", - tęsė jis.

Europos Sąjungos Tarybos Miškininkystės darbo grupei pirmininkaujanti Ispanija pasiūlė parengti naują ES Reglamentą, kuriuo būtų uždrausta gyventojams miškuose laisvai rinkti grybus.

Tačiau valstybėse narėse taikoma skirtinga politika. Nepriklausomo Lenkijos leidinio "Oko Press" duomenimis, Lenkijos ir Čekijos įstatymai neriboja, kiek vidutiniškai galima pririnkti grybų. Pastaruoju atveju tai prilyginama sportui, o Čekijos hidrometereologijos institutas skelbia žemėlapius, kuriuose nurodomos geriausios sąlygos grybams rinkti.

Nyderlanduose žmonės gali rinkti grybus tik jiems priklausančiame sklype

Tuo tarpu Prancūzijoje ir Vokietijoje nustatytas atitinkamai 250 gramų grybų limitas.

Šie apribojimai nustatyti tam, kad žmonės vienu metu nesurinktų kelių kilogramų grybų.

Nyderlanduose žmonės gali rinkti grybus tik jiems priklausančiame sklype.

Pagal Sutarties dėl ES veikimo 4 straipsnį ES ir valstybės narės gali dalytis tam tikra kompetencija, kuri gali būti susijusi su vidaus rinka, transportu, aplinka, žemės ūkiu ir žuvininkyste. Miškininkystė nėra viena iš tokių kompetencijų.

Net jei Briuselis nuspręstų, kad ši kompetencija priklauso ES, ši priemonė būtų taikoma tik tuo atveju, jei būtų manoma, kad ES gali daug geriau nei valstybė narė spręsti tam tikrą klausimą. Tai nėra prievolė, o išimtys yra dažnesnės nei taisyklės įgyvendinimas.

Tuo tarpu Lenkijos žurnalas "Wprost" pasidomėjo, ar po Kaczyńskio pareiškimų terminas "grybas" išpopuliarėjo.

Jie stebėjo socialinės žiniasklaidos tendencijas, ieškodami bendrinių raktažodžių, kurie galėtų dominti rinkėjus, pavyzdžiui, infliacija, Ukraina ar pats Donaldas Tuskas.

"Grybai" pranoko juos visus.

Drėgmę mėgstantys grybai yra vienas pagrindinių Vidurio - Rytų Europos patiekalų, pradedant tirštais padažais ir baigiant tuo, kad jais skaninami pyragaičiai ir koldūnai.

The post Atsisveikinsime su grybavimu? ES siūloma įvesti ribojimus grybų rinkimui appeared first on LAIKMETIS.