"Ko vengrų tauta reikalauja iš Briuselio?" - klausė V. Orbanas. - paklausė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas socialiniame tinkle X. "Taika, laisvė ir vienybė", - rašė premjeras, išvardydamas šalies pasiūlymus.

Taigi vienas iš punktų buvo raginimas "apsaugoti Europos krikščioniškąjį paveldą".

V. Orbanas taip pat reikalavo "uždrausti nenatūralų mūsų vaikų perauklėjimą".

Anksčiau Vengrijos ministras pirmininkas sakė, kad ES visais įmanomais būdais skatina LGBT ideologiją, atmesdama krikščioniškąjį paveldą.

The post V. Orbanas pareikalavo, kad Europos Sąjunga saugotų Europos krikščioniškąjį paveldą appeared first on LAIKMETIS.

Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teigė, kad modernioji Lietuva – inteligentijos kūrinys. Ji prasidėjo nuo „tėvų kūrėjų“. Tada viskas buvo inteligentijos rankose. Tačiau šiandien susiduriama su priešinga tendencija. Pavyzdžiui, universitetas dabar visiškai pataikauja visuomenės skoniui. XIX-XX a. inteligentai įtikino, kad jais gali būti paprasti žmonės, kad ir jie gali siekti aukštesnio išsilavinimo, ugdytis, tapti dvasios aristokratais. Dažnai jais ir tapdavo valstiečių vaikai. Šiandien skaityti ir rašyti moka visi, bet neliko inteligentų kaip visuomenės sluoksnio ir jų gyvenimo tikslo bei misijos. Dabar inteligento sąvoką keičia intelektualo sąvoka.

Kas buvo inteligentas, moderniosios Lietuvos kūrėjas? Kodėl jis traukiasi iš mūsų gyvenimo? Dabartiniuose universitetuose studijuoja daug studentų, tačiau jie nesiruošia būti inteligentais, nes turi kur kas labiau biurgeriškų svajonių. Taip pat ir svajojantys būti mokslininkais nebus inteligentai. Šiandien universitetai gamina mokslinę produkciją. O aš visada galvodavau, kad mes ją kuriame. Patyriau kultūrinį šoką, kai Vilniaus kunigų seminarijoje įvedė politinę filosofiją ir tapau dėstytoju.

Dvasios ugdymas yra visai kas kita, negu ruošimas būti profesoriais. Studentai žino, kad bus priversti gyventi funkcionalizmo pasaulyje, todėl jų išsilavinimas yra nukreiptas į prisitaikymą prie pasaulio. Studentai nepakartojami, nes dėstytojus vadina dėstytuvais – tai tobulai pagauta kalba. Ir anksčiau taip buvo, kaip Maironis rašė savo moksladraugiams, bet seniau inteligentai turėjo laisvės ir laisvųjų menų supratimą. Artes liberales – paskutinis reliktas, pasitraukęs su senaisiais inteligentais. O juk laisvieji menai ir kuria išsivadavimą iš funkcionalistinio pasaulio.

Inteligentas nėra vien tas, kuris perduoda informaciją, bet moka daryti dalykus neverčiamas būtinybės – jis gali laisvu laiku skaityti R. Dekartą ar Šv. Augustiną, jis nėra liberalas, nuolat postringaujantis apie liberalizmą, mokantis tik kelias dogmas ir taip manąs pakeisiantis pasaulį. Inteligentui pasaulio pažinimas nesusiveda į techniką, į metodus. Jis supranta, kad kultūra negali būti redukuojama į mokslą. Kultūra reiškia kultūrą. Inteligentas nenori, kad viskas pavirstų tik informacija ir kad jos perdavimas būtų lygus pasaulio pažinimui. Dabar dažnai yra klausiama, o kam to reikia? To reikia laisvei, kuri nėra Laisvės partija, – tam, kad išsivaduotume iš kasdienių konvencijų, nusistovėjusių dogmų ir pragmatinių interesų.

Laisvės neduoda universitetai, kuriems žinojimas yra prekė ir kurie neturi ryšių su žmogaus dvasiniais poreikiais. Vakaruose tai jau – neišvengiama realybė. Universitetai tapo pragmatiški, materialūs. Kai mokslai lieka be religijos, jie gadina žmogų. Taip sakydavo XVIII a. filosofai. Ž. Ž. Ruso rašė, kad yra daug menininkų, muzikantų, bet nebėra piliečių. Dabar lietuvis yra vartotojas, jis papildomai nenori prisiimti dar ir naštos būti piliečiu. Tai krikščioniškos, platoniškos žmogaus sampratos atsisakymo padarinys. Žmogus ugdomas be sampratos, kas yra žmogus. Krikščioniui viskas aišku: yra Dievo Sūnus, tad stenkitės būti panašūs. Švietimo projektuose rašoma apie institucijas, bet nieko – apie žmogų.

Sudėtingiausia yra tai, kad mokslai moko viską vertinti nuasmenintai, nešališkai. Tai ruošimas demokratinei visuomenei. Kai perkeliam į politiką mokslinį mąstymą, jis virsta atsidavimo tautai atmetimu. Dabar esame mokomi apie viską mąstyti matematiškai. Jei save siejam su lietuvių tauta, esam šališki, turim pareigas Lietuvai. Ją sugriauti nesudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, bet kuo daugiau nešališkumo, tuo mažiau Lietuvos. Jei kas XIX a. būtų pasvajoję apie tiek universitetų ir, įsivaizduokit, gautų mokslą ir dėl to nebejaustų ryšio su tėvyne…

Be tautininkiškumo nebūtų tarptautininkiškumo. Dabar vis dažniau dingsta supratimas apie moralę, atsidavimas bendruomenei, kuris yra moralinio tapatumo dalis. Manoma, kad moralinis individualizmas gali peržengti bet kokią bendruomenę, bet tai yra fikcija – niekas nėra tik individas, kiekvienas turi šeimą, tikėjimą. Jei matome tik konkuruojančius individų interesus, mums gresia išnykimas. Jei norime save suprasti kaip moralės subjektus, tai autonomija nuo valstybės negalima.

Taip jau atsitiko, kad esat lietuviai. O šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos. Taip normos yra išvedamos iš kitų normų. Teisė kuriama ne iš žmonių įsitikimų, tarsi pas mus nebūtų jokio normalumo, iš kurio galima išvesti normas. Tokiu būdu tvarką pradeda kurti importuotos normos – pati šalis jų nebeformuoja. Taip susiduriama su paradoksu – nuo konkrečios kultūros atsieta teisės norma. Taigi abstrakčios Europos Sąjungos normos iškyla virš individualaus Lietuvos atvejo.

Lietuvos žmonės turėjo tam tikrą šeimos supratimą, bet dabar į jį nekreipiama dėmesio, dabar egzistuoja ne Lietuvoje suformuotos teisės normos. Tai prasilenkia su demokratija. Kas yra šeima – atsakant į šį klausimą, nebežiūrima į konkretų šios institucijos supratimą, bet būtinai surandama importuota norma. Vadovaujamės copy paste principu. Lietuvos žmonių tvarkos supratimą dabar keičia teisės tvarka. Visa teisė suvedama į normas. Kuo labiau didėja kosmopolitinio normatyvizmo įtaka, tuo mažiau reikalinga darosi Lietuva. Tad rimtesnis klausimas – kaip suderinti tai, kas visuotina ir konkretu? Europos Sąjunga čia turi didelių problemų.

šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos.

Kristus yra Dievas ir konkretus žmogus – tai etalonas, kaip suderinti konkretumą ir visuotinumą. Tačiau piliečių galvose dažnai nelieka jokios prigimtinės normos. Nelieka konkrečios visuomenės tvarkos, todėl galima įvedinėti bet kokią normą ir ją padaryti galutinę. Toks teisinis normatyvizmas išlaisvina iš normos, kuri vadinasi Lietuva. Valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas. Moralė, religija ir filosofija yra laikomos privačiu reikalu, kuris neturi daryti įtakos teisingumui.

Todėl inteligentijos nuosmukis susijęs su katalikybės pasitraukimu į visuomenės pakraštį. Miesčionių visuomenėse įsigali pinigų valdžia. Bažnyčia tam priešinasi, nes siekia to paties, ko siekė ir inteligentai. Tuo tarpu mokslininkai vis labiau tampa turistais savo tėvynėje, stebi procesus iš šalies, tarsi nevertina, kad nebūtų per didelio prisirišimo prie Lietuvos. Smalsumas yra kosmopolitiškas, o mokslas vertinamas finansine sėkme, tad inteligentai paverčiami ekonominio intereso tarnais ir pinigų pagalba įtraukiami į naują kultūros industriją. Kultūra jau yra ne dvasios ugdytoja, bet pramonė. Net kūrybinė inteligentija pradeda veikti galvodama apie finansinę sėkmę. Valstybė į juos žiūri kaip į žmogiškąjį kapitalą. Todėl patriotizmas nesunkiai paverčiamas pajuokos objektu, nes jis suvokiamas kaip atgyvenęs dalykas. Patriotizmo kritika yra ne patriotizmo kritika, už jos yra ištikimybės suvokimo krizė.

Dekartas negali išvesti „mes“. Jam vienintelis neabejotinas dalykas yra abejojantis subjektas. Europos sąjunga yra partikuliari. Ant jos pečių krenta laikinumas, ji nėra pranašesnė nei tautinės valstybės. Universalumas nėra beribis. Todėl šiandien inteligentai gali ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sugriauti: jie gali ne tik tarnauti nacionaliniams interesams, bet ir virsti viską naikinančiais skepticizmo kūrėjais. Anksčiau Lietuva turėjo intelektualinį gyvenimą, kai „raidžių žmonės“, mokantys kalbėti mokslo kalba, kalbėjosi su piliečiais paprasta kalba.

Dabar mokslininkai rašo tik tai, už ką moka, į žurnalus, kurių neskaito visuomenė, ypač į užsienio žurnalus, kad tik užsitikrintų sau karjerą. Dabar jie neklauso vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Inteligentiją pakeitė viešoji nuomonė, kuri tapo politine ir ekonomine jėga. Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją suverenas yra tauta, bet iš tiesų ji yra viešoji nuomonė. Pasaulietiniai inteligentai norėjo, kad viską valdytų protas – Apšvietos idealas – išsivadavęs iš prietarų, bet taip neatsitiko. Šiandien inteligentus keičia manipuliacijos specialistai, ne Platonas, Aristotelis ir Augustinas šiandien atstovauja protą.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus. Dalis jų sako, kad to ir norėjo, kas yra dabar, bet skirtumas jaučiasi. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai, racionalus egoizmas, dabar jau tapęs iracionaliu. Šis egoizmas prasilenkia su Krikščionybe, prieš save matančia Kristų.

Apaštalas Petras teigė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt, 3, 15).“ Anksčiau ši nuostata net universiteto nebaigusį žmogų padarydavo inteligentu. Inteligentas supranta, kad duoti yra svarbiau negu gauti; kad kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Tai paprasta prieš save matant Kristų, bet dabartinė viešoji nuomonė nenori tokių inteligentų, reikalaujama, kad jie gyventų kaip netikintys. Tad šiandien ir inteligentai, ir krikščionys nebėra toleruojami.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus.

Net N. Makiavelis sakė, kad jei krikščionys būtų geri, jis būtų nieko prieš. Bet kuri protinga valstybė tai turėtų suprasti, nes tai viena iš jos išlikimo sąlygų. Dabartinė viešoji nuomonė pjauna šaką, ant kurios visi sėdime. Niekas neturi geresnio recepto išsaugoti Lietuvai negu tie, kurie saugo krikščioniškąsias bendruomenes.

Inteligentas supranta, kad buvimas inteligentu nėra svarbiausias dalykas, jis turi distanciją laikino gyvenimo atžvilgiu, suvokia, koks silpnas ir pažeidžiamas jis yra. Inteligencija tam ir reikalinga, kad kovotumėm su savo silpnybėm. Taip pat šiuolaikiniam pasauly sunku įsivaizduoti santuokos ištikimybę, bet jauni žmonės to nori – tai leidžia sukurti šviesuomenę – panašiai ir su noru būti inteligentu. Su Lietuva ir inteligentija tas pats – patriotizmas yra ištikimybė – tačiau ne aklas, dažnai kupinas prieštaravimų. Ištikimybė reikalauja intelekto. Inteligentas myli tėvynę nežemindamas kitų tautų, nebijo to, kas svetima. Jis nesigėdija tapatintis su Krikščionybe – tai jį skiria nuo pasaulietinio inteligento.

Inteligento misija – žodžiais ir veiksmais rodyti žmogaus priedermių taurumą, nesavanaudiškai daryti gera, kaip tai daro Dievas. Vasario 16-osios aktą pasirašė keturi kunigai, kiti buvo katalikai, vienas protestantas. Visi žinojo, kad žmogaus siela gali kopti aukščiau. Lietuvą sukūrė katalikai inteligentai, bet dabar ją valdo katalikybei nepalanki viešoji nuomonė savo ištakomis siekianti Prancūzijos revoliuciją. Šiandien norima ištrinti skirtumus tarp tautų. Norima, kad lietuviai taptų svečiais savo visuomenėje ir imigrantas net taptų pranašesniu už juos. Tai politiškai pavojingas įsitikinimas, nes žmonija nėra politinė sąvoka. Šiuo metu Jungtinių tautų neveiksnumas tai atspindi – tai tik formali institucija. Todėl kosmopolitizmas sėkmingai gali veikti tik atsižvelgdamas į partikuliarius dalykus. Todėl šiandien mes ir vėl iš naujo privalome išmokti derinti visuotinumą su konkretumu, europietiškumą su tautiškumu, tikėjimo principus su konkrečia socialine bei ekonomine tikrove.

The post Prof. Alvydas Jokūbaitis. Kataliko inteligento misija šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Komisija trečiadienį paskelbė Lietuvai skirtą ekonominių ir socialinių iššūkių ataskaitą ir rekomendacijas.

„Lietuva Europos Sąjungoje (ES) išsiskiria ypač mažais nekilnojamojo turto, kapitalo, transporto priemonių mokesčiais. Savo ruožtu mažos biudžeto pajamos ir nepakankamas finansavimas turi neigiamą įtaką viešųjų paslaugų kokybei“, – rašoma rekomendacijose.

Anot Komisijos, neadekvatus finansavimas lemia, kad socialinės apsaugos sistema yra mažiau efektyvi apsaugant žmones nuo skurdo, sveikatos apsauga yra mažiau prieinama, trūksta gydytojų ir slaugytojų, tuo metu nepatenkintų medicinos paslaugų poreikių lygis ir pacientų priemokos Lietuvoje yra vienos aukščiausių ES.

Komisija ragina Lietuvą skirti daugiau dėmesio vėluojančioms reformoms, ypač mokesčių reformos įgyvendinimui.

Pasak EK, pagal paskutinį Lietuvos ekonomikos gaivinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ pakeitimą, Lietuva iki 2026 metų pabaigos gali gauti 3,8 milijardų eurų ES subsidijų ir paskolų.

„Norint pasinaudoti visomis numatytomis lėšomis ir pasiekti planuotus tikslus, svarbu sparčiai įgyvendinti numatytas reformas ir investicijas“, – nurodė Komisija.

Be to, Lietuva raginama užtikrinti adekvatų sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir bendrųjų viešųjų paslaugų finansavimą.

Komisija taip pat atkreipia dėmesį ir į mažas lietuvių pensijas, rekomenduoja didinti senatvės pensijas, tuo pat metu užtikrinant pensijų sistemos tvarumą.

„Senatvės pensijų lygis Lietuvoje, palyginti su žmonių pajamomis prieš pensiją, yra vienas žemiausių ES, o vidutinė pensija 2023 metais, nepaisant didėjimo pastaraisiais metais, išliko žemiau skurdo rizikos lygio“, – skelbia Komisija.

EK taip pat ragina Lietuvą mažinti skirtumus tarp regionų, skatinti savivaldybių bendradarbiavimą teikiant viešąsias paslaugas ir gerinti viešojo susisiekimo sistemos koordinavimą.

„Viešojo susisiekimo sistema Lietuvoje dėl koordinavimo trūkumo išlieka fragmentuota, trūksta transporto jungčių ir bazinių paslaugų keleiviams – tai lemia žemiausią naudojimąsi viešuoju transportu ES ir dar labiau apsunkina prieigą prie viešųjų paslaugų ir darbo vietų, ypač kaimiškose ir nutolusiose vietovėse“, – teigia EK.

Komisija siūlo Lietuvai stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą ir plėsti ligų prevenciją.

„Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje taip pat vis dar nepakankamai remiasi ankstyva ligų diagnostika ir pirmine priežiūra, prevencinių programų, ligų tyrimų, sveikos gyvensenos propagavimo programų apimtys išlieka nepakankamos, o prieiga prie jų ribota, todėl žmonių mirtingumas nuo išvengiamų ir išgydomų ligų išlieka aukštas“, – rašoma rekomendacijoje.

EK taip pat rekomenduoja Lietuvai didinti aukštojo mokslo atitiktį darbo rinkos poreikiams.

„Nepaisant vienos didžiausių aukštąjį mokslą įgijusių asmenų dalies, Lietuvos įmonėms trūksta darbuotojų su rinkai reikalingais įgūdžiais“, – tvirtina Komisija.

Šie kasmet visoms ES valstybėms narėms skelbiami dokumentai yra analitinė pagalba bei ekonominės ir socialinės politikos koordinavimo instrumentas, kuris, anot EK, padeda siekti tvaresnio, pažangesnio ir įtraukesnio ekonomikos augimo visose Bendrijos šalyse.

The post Europos Komisija: Lietuva ES išsiskiria ypač mažais kai kuriais mokesčiais appeared first on LAIKMETIS.

Kaip vertinate Europos Komisijos, kuriai pastaruosius penkerius metus vadovavo Ursula von der Leyen, pasiekimus?

Neigiamai, keliais aspektais. Visų pirma, ES nepavyko įgyvendinti pagrindinių politikos sričių - nuo imigracijos iki užsienio politikos. Antra, per pastaruosius penkerius metus matėme, kaip vis sparčiau buvo siekiama politinio korektiškumo - nuo lyčių ideologijos iki žodžio laisvės slopinimo - kuris kartu su dirigistiniu požiūriu visose srityse, ypač aplinkosaugos klausimais, paskatino sukurti supervalstybę, kuri nori nurodinėti piliečiams, kaip gyventi, ką valgyti, kokį automobilį pirkti, kaip kalbėti.

Esant tokiai padėčiai, raginimas "daugiau Europos" arba "Jungtinių Europos Valstijų" reiškia tikdar labiau pabloginti padėtį. Todėl turime iš naujo apsvarstyti dabartinį Europos modelį ir kurti tautų Europą, priimdami Paryžiaus pareiškime "Europa, kuria galime tikėti" išdėstytas vertybes.

Kas šiandien kelia didžiausią grėsmę ES? Žalioji darbotvarkė, nelegali imigracija, federalistų planai atimti iš ES valstybių narių suverenitetą?

Visi šie klausimai kelia pavojų Europai. Kiekvienas iš jų atskirai yra savotiškas pavojus, tačiau būtent žaliosios darbotvarkės, nelegalios imigracijos, genderizmo ir kėsinimosi į mūsų nacionalinį suverenitetą derinys lemia, kad Europos Sąjunga vis labiau atitrūksta nuo savo piliečių poreikių ir yra vis labiau susieta su Briuselio valdžios reikalavimais.

Tačiau norint suprasti Europą krečiančių politinių, ekonominių, migracijos ir socialinių krizių priežastis, būtina imtis veiksmų ne tik dėl pasekmių, bet ir dėl priežasčių. Pagrindinė priežastis - vertybių ir kultūros krizė, apėmusi visus Vakarus ir ypač Europą. Krizė, kurią Benediktas XVI smerkia savo knygoje "Tikroji Europa", kurioje pirštu rodo į didėjančią sekuliarizaciją. Žymiausias XX a. katalikų filosofas Augusto Del Noce pasmerkė 1968 m. seksualinės revoliucijos pasekmes mūsų visuomenei, kurios kvestionuoja šeimos instituciją.

Kaip Giorgia Meloni, Viktoro Orbano ir Mateuszo Morawieckio konservatyviosios vyriausybės paveikė Europos politiką?

Morawieckio pralaimėjimas Lenkijoje, taip pat nesugebėjimas Ispanijoje suformuoti VOX ir Liaudies partijos vyriausybės buvo smūgis idėjai sukurti konservatyvią Europą. Tačiau Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties. Nors Šiaurės Europos šalyse stebime vis akivaizdesnę sekuliarizaciją ir daugiakultūriškumą, o Prancūzijoje abortai įtraukti į Konstituciją ir Ispanijoje įtvirtinamos vis radikalesnės priemonės, tuo pat metu Italija ir Vengrija priešinasi šioms "vertybėms", kurios, deja, vis labiau plinta Vakaruose.

Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties

Taip pat pamatysime, kas nutiks lapkričio mėn. per rinkimus Jungtinėse Valstijose, kurių rezultatai turės įtakos ir Europos politikai.

Kaip D. Trumpo prezidentavimas pakeistų JAV ir Europos santykius?

Donaldo Trumpo užsienio politika jo prezidentavimo laikotarpiu buvo labai sėkminga. Jis suprato Kinijos keliamą pavojų, įgyvendindamas jos sulaikymo priemones. Artimuosiuose Rytuose Abraomo susitarimais jis skatino Izraelio ir arabų pasaulio suartėjimą.

Jis paskelbė husių judėjimą teroristine organizacija, jo prezidentavimo laikotarpiu nebuvo jokių karų. Nežinau, ar, jei jis būtų buvęs prezidentas, nebūtų kilęs karas Ukrainoje, bet Rusija ir Kinija tikrai būtų labiau bijojusios Jungtinių Valstijų.

Ar ES yra pakankamai stipri, kad apsisaugotų nuo geopolitinių konfliktų, karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose karinių ir ekonominių padarinių?

Daug diskutuojama apie galimybę sukurti bendrą Europos kariuomenę kaip gynybos priemonę ir suteikti ES daugiau svorio tarptautiniuose scenarijuose, ypač karo atveju, tačiau ką daryti su Europos kariuomene, jei neturime bendros užsienio politikos? Kaip naudosime šią kariuomenę, jei Prancūzijos, Vokietijos, Italijos - jau nekalbant apie visų kitų Europos tautų interesus - interesai nesutampa? Tiesa ta, kad šiandien ES nėra svarbi diplomatinė veikėja, ir visais svarbiausiais atvejais, kai ji buvo raginama išsakyti savo nuomonę, ji to nepadarė.

Kas lemia konservatyvių ir dešiniųjų partijų augimą Europoje?

Vakaruose praradome sveiko proto sąvoką. Politinio korektiškumo, "cancel culture" ir "wokeizmo" sąveika rodo, kad ribojama žodžio laisvė ir kartu bandoma ne tik pakeisti mūsų istoriją, bet ir ištrinti praeitį.

Taigi, mūsų nacionalinė ir europinė tapatybė, kurią nori ginti konservatyviosios partijos, kelia abejonių. Tai nereiškia priešiškumo naujovėms, bet reiškia, kad reikia žvelgti į ateitį ir kartu išsaugoti tradicijas ir papročius, kuriems gresia išnykimas.

Ar po Europos Parlamento rinkimų konservatyviosios jėgos turi galimybę susivienyti, glaudžiau bendradarbiauti?

Yra du lygmenys: vienas - kultūrinis, kitas - politinis. Kultūriniu požiūriu pastaraisiais metais daug nuveikta: tokie žurnalai kaip " The European Conservative", tokios grupės kaip "Vanenburg", tokios iniciatyvos kaip Konservatizmo darbo grupė, daugybė Vengrijoje gimusių projektų padėjo sukurti Europos konservatorių tinklą. Politiniu požiūriu prioritetas yra pakeisti dabartinę daugumą Briuselyje ir neleisti socialistams ir toliau būti pagrindiniais sprendimų priėmėjais ES institucijose.

Kokios temos lems Europos Parlamento rinkimų Italijoje rezultatus?

Pagrindinės Italijos Europos Parlamento rinkimų kampanijos temos bus ekonomika, imigracija, aplinka ir užsienio politika. Tačiau Europos Parlamento rinkimai bus interpretuojami daugiausia nacionaliniame kontekste kaip balsavimas už arba prieš Meloni vyriausybę.

Deja, tai dažnai Italijoje pasitaikanti problema, kai į tarptautines situacijas žiūrima kaip į nacionaliniu mastu svarbias, neskiriant reikiamo dėmesio tarptautinėms Europos balsavimo pasekmėms. Italijoje balsuosime pagal proporcinę sistemą, taigi be koalicijų, tačiau iššūkis bus suprasti, kokie bus atskirų partijų rezultatai ir ar "Fratelli d'Italia", "Lega" ir "Forza Italia" gaus daugiau balsų nei Demokratų partija, "Penkių žvaigždučių judėjimas" ir kairieji.

Nepaisant to, kad Italijos konservatyvioji vyriausybė vykdė kampaniją už nelegalios migracijos sustabdymą, ji susiduria su vis didėjančiu į Italiją atvykstančių migrantų skaičiumi. Ką galima padaryti, kad jie būtų sustabdyti?

Vienintelis būdas sustabdyti nelegalią migraciją - sustabdyti jų išvykimą iš Šiaurės Afrikos. Sprendimas nėra migrantų perskirstymas, neteisėtus migrantus iš Italijos perkeliant į kitas Europos šalis. Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą. Prieš kurį laiką ėmiau interviu iš buvusio Australijos ministro pirmininko Tonio Abboto (Tony Abbott), sukūrusio projektą "No Way". Manau, kad Australijos modelio taikymas Viduržemio jūros regione (nors ir su tam tikrais skirtumais) yra tinkamas būdas: Šiaurės Afrikos šalyse steigti karštuosius taškus, pasitelkti karinį jūrų laivyną migrantams jūroje gelbėti ir grąžinti juos atgal į Afriką. Tai skaudžiai smogtų prekeiviams žmonėmis.

Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą

Pastaruosius kelis mėnesius Italijos ūkininkai kartu su ūkininkais iš visos Europos protestavo prieš nacionalinius ir ES reglamentus, kurie žlugdo jų pragyvenimo šaltinius. Ar ūkininkų maištas turės kokių nors pasekmių Europai dėl nacionalinių ir ES ekologinių taisyklių?

Ūkininkų protestai yra teisėti ir turi būti palaikomi. Mane pribloškė Italijoje vykusiame proteste ūkininko iškeltas ženklas: "Mes esame ne teršėjai, o maisto gamintojai". Vien tai, kad tie, kurie labai sunkiai dirbdami tiekia maistą ant mūsų stalo, turi teisintis, nes yra kaltinami teršimu, byloja, kokį lygį pasiekė ekologinis absurdas.

Vis dėlto akivaizdu, kad visa tai yra politiškai sumanyta, nes kol ūkininkai kaltinami ir puolami, skatinamas sintetinio maisto plitimas. Šiandien susidūrėme su prieštaravimu: norime smogti Europos ūkininkams, tuo pat metu importuodami vaisius ir daržoves iš Šiaurės Afrikos, nežinodami, ką valgome, nesilaikydami tų pačių maisto kontrolės standartų, ir tuo pat metu naikindami Europos žemės ūkio tiekimo grandinę.

The post Francesco Giubilei. Reikia permąstyti Europos Sąjungos modelį appeared first on LAIKMETIS.

Protestuotojai nešėsi laišką su reikalavimais, kurį ketino įteikti žemės ūkio ministrui Marekui Vyborny. Čekijos vyriausybė neigia, kad protestai susiję su žemės ūkiu, o premjeras Petras Fiala kaltina organizatorius "prorusiškumu" arba kitais politiniais tikslais. P. Fiala sakė, kad vyriausybė derasi su "tais, kurie atstovauja ūkininkams".

Europos konservatoriai manifestacijoje kalbėjosi su 42 metų protestuojančiu ūkininku Vojtěchu, kuris valdo šeimos ūkį netoli Prahos:

"Esame čia, nes nesutinkame su kai kuriais dalykais, kuriuos daro mūsų vyriausybė - mes nesutinkame su [žaliąja] naująja sutartimi".

Kalbate apie Ukrainos grūdus ir kitus žemės ūkio produktus, kuriems netaikomi tokie patys reglamentai kaip ES žemės ūkio produktams?

Ne tik Ukrainos, bet daugiausia Ukrainos. Girdėjau apie Moldovą, Vietnamą ir t. t., bet Europos Sąjungai nepriklausančios valstybės dabar gali prekiauti toje pačioje rinkoje kaip ir mes. Tačiau mes turime kitokius - visiškai kitokius [apribojimus ir reglamentus].

Ir, žinoma, dėl ES reglamentų gamyba tampa daug brangesnė?

Taisyklės reiškia brangesnius produktus. Mašinos kainuoja gal du kartus brangiau nei kitose ES nepriklausančiose šalyse. Taip pat naudojame brangesnes trąšas - ir, žinoma, negalime jų naudoti tiek, kiek reikia, nes turime būti reguliuojami. Turime būti labai atsargūs, ką naudojame laukuose. Viską, ką naudojame, turime registruoti, administruoti ir t. t. - o paskui parduodame toje pačioje rinkoje kaip ir ūkininkai, kuriems šie reikalavimai netaikomi.

Tai nėra sąžininga. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mes čia esame.

Ar esate čia ir dėl "Žaliojo sandėrio" politikos, kurią Briuselis primeta ūkininkams?

Kai Žaliojo sandėrio politika primetama tik Europoje, tai visiškai žlugdo Europą, nes dėl to mes tampame daug mažiau konkurencingi.

Mes vis dar galime turėti "Žaliąjį sandėrį" arba padėti Ukrainos ūkininkams, bet ne kartu

Dabar turime du sprendimus: Mes vis dar galime turėti "Žaliąjį sandėrį" arba padėti Ukrainos ūkininkams, bet ne kartu. Turime atsisakyti Žaliojo susitarimo apribojimų ir šiek tiek priartėti prie to, [kaip ūkininkaujama] Ukrainoje, tada galėsime jiems padėti - arba eiti savo keliu, Europos keliu, Žaliojo susitarimo keliu, bet be importo iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių. Negalime derinti šių dviejų dalykų.

Pastebėjau, kad traktoriai neužstoja viso kelio. Ar tai padaryta iš pagarbos į darbą važiuojantiems žmonėms?

Kaip matote, mūsų vilkikai užstoja tik vieną iš trijų eismo juostų, likusios eismo juostos yra visiškai laisvos. Nenorime nieko blokuoti. Tiesiog norime parodyti vyriausybei, kad esame čia ir kad mums tai kelia susirūpinimą.

Gerbiame čia vykstantį eismą. Nenorime kelti problemų. Tai viena iš priežasčių, kodėl atvykome čia labai anksti ryte. Nenorime blokuoti kelio į Prahą. Mes tik norime būti pastebėti. Norėtume pradėti dialogą su savo vyriausybe, nes ji ignoruoja mūsų rūpesčius ir niekada neklausia mūsų nuomonės. Todėl tikimės, kad ši demonstracija jų mieste privers juos pradėti dialogą.

Ar tikitės, kad vyriausybė reaguos į šiuos protestus?

Taip, dėl mūsų protestų jie žengė keletą nedidelių žingsnių. Atrodo, kad bus padaryta nedidelių pokyčių. Turiu vilties, nes manau, kad parodėme, jog nesame kvaili, pikti ūkininkai. Nenorime nieko sunaikinti ar sužlugdyti. Norime tik pasakyti tai, ko mums reikia.

The post Protestuojantys ūkininkai Čekijoje: negalima įsileisti maisto produktų iš trečiųjų šalių appeared first on LAIKMETIS.

Viena jų vadinosi „Čempionų pusryčiai“, bet buvo nei apie sportą, nei apie konditerijos meną. „Čempionų pusryčiai“ buvo niekingas vienos bendrovės prekės ženklas, nors tai, ką ji siūlė, čempioniška nebuvo. Net pusryčiams nelabai. Lyg kokia jūros kiaulytė – sūriam vandeny neplaukioja ir niekada niekada (kiek besistengtum) nepasiekia kepto paršelio stadijos. Kadangi paprastai rašau apie politiką, tai neabejokite – tie pusryčiai su visomis kiaulėmis – tai politika. Valgyti (politikoje ypač) galima viską, tačiau verta turėti galvoje, kad meluoja dažniausiai ne tai, kad etiketėje rašoma neįskaitomo mažumo raidelėmis. Meluojama pačiomis didžiausiomis. O šiaip jau žinotina, kad sveikas maistas yra tai, ką dažniausiai rekomenduoja valgyti tada, kai su sveikata ne viskas tvarkoje. Amerikiečiai valgo labai greiti ir labai nesveikai, žino tai, galėtų daryti kitaip, bet nedaro. Nes etiketė sako, kad jie vis dar čempionai visose gyvenimo sferose. Juk didžioji valstybė, ar ne?

Žinia, esame gyvi ne vien duona. Tai yra, ne vien kūnišku maistu. Yra dar daug dvasinio maisto, tame tarpe ir... politinio (politika juk savaip dvasios būsena). Ar jums skanu, gal esate kokie nors politikos veganai, gal vengiate politikos desertų, o gal jais piktnaudžiaujate. Proga pagalvoti. Amerikiečiai, minėjau, valgo daug, bet labai nesveikai (pasak „sveikuolių“), prancūzo maistas labai gražus, italo (pasak jų pačių) labai skanus, mūsų ne tik skanus, bet riebus ir turintis kitų gerų savybių. Mokslininkai sako, kad organizmas pats žino, ko jam reikia, ką valgyti, o ko - ne. Žinojimas išoriškai pasireiškia per skonį – jei neskanu, reiškia ir nereikia, jei skanu, dažniausiai ir sveika (neklausykime tų „dietologų“, kurie ragina valgyti neskaniai – tai bus veikiau maisto vartojimas, o ne malonus valgymas).

Pastarosiomis dienomis politinių diskusijų erdvėje mirga-marga klausimas, kodėl čia mums toje Europoje (o ir už „balos“ taip pat) šitaip nesiseka. Rinkimus laimi ne tiek, kurie pagal mūsų supratimą turėtų laimėti, koalicijas tenka sudaryti „iš bėdos“, visokie musulmonai gauna laisvę ir... renkasi ne liberalus, bet „hamasus“ o kiti net talibus. Minėtasis Vonnegutas sakydavo, kad prisikvėpavo kažkiosios blogus chemijos, mūsų padangėje mėgstama sakyti – „kažko ne tokio užvalgė“. Iš tiesų vis daugiau protingų žmonių sako, kad mūsų regiono politinio maisto virtuvė prasta ir tolydžio prastėja. Gyvenime ne kartą pietavau ar vakarieniavau su paties aukščiausio politikos lygio galvomis ir net jų kaklais. Lėkštėje būdavo kas nors gražaus, bet nelabi skanu, nes tokiais atvejais orientuojamasi ne į subtilų, o veikiau banalų, politiškai korektišką skonį, tinkantį visiems.

Žinomas politologas – bulgaras Ivanas Krastevas - pastebėjo, kad Europos Sąjunga iš savo politinio meniu išmetė visą druską ir prieskonius – ES politikoje nėra tautiško ir religinio faktoriaus, nors beveik visas pasaulis sudarytas iš tautinių bei tikėjimu paremtų valstybių. Maistas lyg ir sveikas, bet be skonio... Tai, ką šiandien siūlome aplinkiniam pasauliui, tikėdamiesi, kad jis vis dar žavisi mumis, darosi vis labiau neįdomu. Mūsų „dienos pietūs“ iš demokratijos, rinkos ekonomikos ir dar kažkokių žmogaus teisių deserto, užsakinėjamos vis rečiau. Ne atsitiktinai kalbama, kad demokratijos mažėja, rinką keičia protekcionizmas, o su tomis žmogaus teisėmis, daugiau nesusipratimų nei džiaugsmų.

Patys politkulinarai savo maistą vadina liberalizmu (kartais socializmu, bet ingredientai labai panašūs). Kitas žinomas (ir prieštaringai vertinamas) JAV politologas John Mearsheimer (teko su juo net gyvai pasiginčyti), nagrinėdamas vienos ar kitos šalies užsienio politikos nesėkmes, pastebėjo, kad tautiškumas (nacionalizmas) yra žmonėms priimtinesnis, nei liberalizmas, ypač kai pastarasis atgabenamas iš užsienio. Todėl, Europoje vis dar nesuprantama, kodėl vienintelis „teisingas“ maistas taip nevalgomas pasaulyje ne tik nuo Gazos iki Kabulo. Neskanus jis ir kokiose nors Balkanuose. Kuo toliau į Rytus nuo Briuselio, tuo labiau politinės druskos trūkumas atsiliepia rinkimų rezultatams, o kur nors piečiau... neįmanoma.

Minėtasis Krastevas savo rašiniuose per daug atsargus – tauta, tikėjimas ir šeima, nėra prieskoniai. Tai pagrindiniai patiekalai, be kurių organizmui gresia neišvengiama distrofija. Liberalizmas, socializmas, visokios lygybės ir individualios teisės iš žmonių pasiversti pasakų personažais. Kai kurie mano kolegos sako, kad tas liberalizmas, būdamas teoriškai sveikas ir pats savaime ne toks jau absoliutus blogis, praktiškai tampa nuodu, nes nuodija gyvenimą savo banalybėmis ir beskonybėmis. Man regis, lietuvis nėra tikro liberalizmo priešas, bet kaip ten bebūtų savas tautiškas cepelinas, kotletukas ar lašinių bryzas vis tiek skaniau. Ir gerai, kad taip. Nebijokime tų savo cepelinų. Ypač politinių.

O jei rimtai – kai girdžiu dejones, kad jaunimas nelabai nori ginti tėvynę, mergaitės bodisi motinystės ir dėl to esame išmirštanti tauta, nebemokame kartu gyventi ir sulaukti senatvės, nebežinome kur ta mūsų istorija ir dabartis, klausiu savęs, o kokiu politiniu maistu esame gyvi, ar ne vis dar tuo liberaliai socialistiniu, kuriame nėra ne tik druskos bet dar daug ko daugiau. Taigi, „nesveikas“ maistas yra varančioji jėga, politikoje tai tikrai taip. Beskonės idėjos miršta, nors ir vadinamos čempionų pusryčiais.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Čempionų pusryčiai appeared first on LAIKMETIS.

Po kelionės po Artimuosius Rytus ir derybų dėl Izraelio karo su islamistų grupuote „Hamas“ J. Borrellis surengė vaizdo susitikimą su 27 ES šalių užsienio reikalų ministrais.

ES vyriausiasis diplomatas rašytinėje ES susitikimo santraukoje teigė, kad po diskusijų visame regione jis padarė esminę politinę išvadą: „Manau, kad geriausia Izraelio saugumo garantija yra Palestinos valstybės sukūrimas.“

J. Borrellis tvirtino, kad pasibaigus dabartiniam konfliktui Izraelis neturėtų okupuoti Gazos Ruožo ir kad šios teritorijos kontrolė turėtų būti perduota Palestinos autonomijai.

„Nepaisant didžiulių iššūkių, turime toliau svarstyti Gazos ir būsimos Palestinos valstybės stabilizavimo klausimus“, – sakė jis.

J. Borrellis, apsilankęs keliose arabų valstybėse, teigė, kad šiuo metu dėl beviltiškos humanitarinės padėties Gazos Ruože reikia imtis skubių priemonių.

J. Borrellis, apsilankęs keliose arabų valstybėse, teigė, kad šiuo metu dėl beviltiškos humanitarinės padėties Gazos Ruože reikia imtis skubių priemonių

„JT Saugumo Tarybos rezoliucija, kuria raginama nedelsiant paskelbti humanitarines pertraukas, yra didelis žingsnis į priekį, tačiau turime užtikrinti, kad ji būtų greitai įgyvendinta“, – sakė ES pareigūnas.

Kitas didelius nuogąstavimus keliantis klausimas buvo tas, kad konfliktas gali dar labiau paaštrinti nestabilią padėtį Vakarų Krante ir įtraukti kitus veikėjus Artimuosiuose Rytuose.

„Didėjant ekstremistų ir naujakurių smurtui prieš palestiniečius, kyla realus pavojus, kad situacija gali paaštrėti, – sakė J. Borrellis. – Pranešimai apie husių užgrobtą laivą yra dar vienas nerimą keliantis signalas, liudijantis apie [konflikto] išplitimo regione pavojų.“

Irano remiami Jemeno husių sukilėliai sekmadienį teigė Raudonojoje jūroje užgrobę Izraelio verslininkui priklausantį krovininį laivą ir nukreipę jį į savo šalies pakrantę.

The post J. Borrellis: Palestinos valstybės sukūrimas – geriausia Izraelio saugumo garantija appeared first on LAIKMETIS.

Europos Komisija pranešė, kad „TikTok“ ir „YouTube“ išsiuntė oficialius prašymus pateikti informaciją.

Tai pirmas žingsnis vykdant procedūras, pradėtas pagal naująjį ES skaitmeninio turinio įstatymą.

The post ES pradėjo „TikTok“ ir „YouTube“ tyrimą dėl vaikų apsaugos appeared first on LAIKMETIS.

V. Orbanas kalbėjo šalies vakaruose esančiame Vespreme per nacionalinę šventę 1956 metų Vengrijos sukilimui prieš sovietų įtaką paminėti. Tą sukilimą Maskva užgniaužė triuškinama karine jėga.

„Kartais istorija kartojasi. Laimei, tai, kas iš pradžių buvo tragedija, antrą kartą geriausiu atveju yra farsas. Maskva buvo tragedija. Briuselis yra nevykusi dabartinė parodija“, – maždaug tūkstančiui šalininkų pareiškė nacionalistinių pažiūrų lyderis.

„Turėjome šokti pagal Maskvos dūdelę. Briuselis irgi groja, bet mes šokame, kaip norime, ir visai nešokame, jei nenorime“, – pridūrė jis.

V. Orbanas nuolat konfliktuoja su ES dėl įvairių klausimų, nuo žiniasklaidos ir teismų nepriklausomumo iki migracijos ir LGBTIQ teisių.

Pernai Europos Komisija įšaldė milijardus Vengrijai paskirtų eurų – dėl Budapešto pozicijos įstatymo viršenybės ir teisių klausimais.

V. Orbanas sprendimą sulaikyti šias lėšas palygino su sovietų priekaištais.

Draugų pamokslavimas nepasikeitė, tik dabar tai vadinama paramos sąlygų procedūra

„Draugų pamokslavimas nepasikeitė, tik dabar tai vadinama paramos sąlygų procedūra. Partinis papeikimas Vengrijai dabar vadinamas Briuselio procedūra dėl teisinės valstybės“, – sakė jis.

Nuo 2010 metų valdantis nacionalistų lyderis dažnai lygina Briuselį ir sovietinių laikų Maskvą.

Tačiau šį kartą V. Orbanas teigė, kad ES dar nėra beviltiška.

„Maskva buvo nepataisoma, bet Briuselį ir Europos Sąjungą galima pataisyti. Vis tiek bus Europos rinkimai“, – sakė jis, turėdamas galvoje Europos Parlamento rinkimus kitų metų birželį.

V. Orbanas yra išreiškęs viltį, kad kitos populistinės partijos padarys proveržį rinkimuose ir privers ES keisti savo kursą dėl migracijos, LGBTIQ ir kitų klausimų.

Tuo metu Budapešte tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijoje „demokratijai apginti“ ir reikalavo geresnių sąlygų mokytojams, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistas.

Keli protestuotojai smerkė V. Orbaną dėl palaikomų ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nepaisant Maskvos invazijos į Ukrainą.

„Mano nuomone, 1956-ųjų vengrai spjautų ant Orbano, jei pamatytų jį nusilenkiant Rusijos diktatoriui [Vladimirui] Putinui“, – sakė 47 metų buvusi mokytoja Teri Magos (Teri Magoš), dabar ieškanti darbo užsienyje.

Jos nuomone, V. Orbanas išduoda Europos vertybes ir aljansus.

The post V. Orbanas: ES yra Sovietų Sąjungos parodija appeared first on LAIKMETIS.

Jei ši tezė jus suglumino, jei pasirodė net nekrikščioniška ar nepatikėjote ja, „pasiguglinkite“ ir paskaitykite Jungtinių Tautų dokumentuose surašytus teisės principus. Tad, jei skelbiate totalų karą teroristams ir tuo pat metu ruošiatės bet kokia kaina apsaugoti civilius, teks spręsti labai keistą teisinį-politinį kazusą.

Šiandien šis kazusas yra bene pagrindinis vadinamoje Gazos problemoje. Izraelis turi visas teises nušluoti nuo Žemės paviršiaus neabejotinai teroristinę organizaciją vadinamą "Hamas" (pažodžiui reiškiančią „jėgą“ arba „drąsą“). Ir sakosi tai padarysiąs. Viso pasaulio registruotos ir neregistruotos humanitarinės organizacijos turi teisę reikalauti, kad tas karas nenuskriaustų beveik dviejų milijonų labai labiausiai ir dar labiau nekaltų Gazos civilių. Ir tikrai išsireikalaus...

Izraelio karinė operacija atidėliojama, neva, dėl blogo oro ar galimybės išsiderėti įkaitus. Bet iš tikro ji nevyksta, nes vis tik neaišku, kaip atskirti, kas čia kaltas, kas kaltas truputį, kas nekaltas visai? Kurioje vietoje Gazos jaunuolis iš gimnazisto virsta teroristu – ar tada, kai meta mokyklą ir pasiduoda „gatvės“ nusikaltėlių įtakai, ar dar mokyklos suole, kur mokytojai civiliai (gaunantys atlyginimus iš humanitarinės pagalbos fondų) moko skaityti ir pasaulį pažinti iš vadovėlių, kuriose rašoma, kaip neapkęsti ir žudyti žydus ir kitus „klaidatikius“. Jei mokytojai čia nieko dėti, tai gal kalti tie, kas finansuoja tokių vadovėlių leidimą (daugiausiai finansuojame mes – Europos Sąjunga)?

Sakome, laisvė turėti savo nuomonę. Gal? Jauni teroristai tokiais tampa ne pabėgę iš namų, o gyvendami šeimose, kur taip pat aiškinama, kad jų bendruomenės misija yra sunaikinti tą kitą bendruomenę ir tai yra kur kas prasmingiau, nei integruotis į taikų tautų sambūvį. Juos rengia ir maitina mamos, kurios žino, kad jų vaikai ir vyrai eis kažkur kažką žudyti... Šeimos taip pat daugiausiai gyvena iš humanitarinės pagalbos, kurią teikiame taip pat daugiausiai mes.

Pavyzdžius galima tęsti, bet, manau supratote esmę. Kariai auga ir bręsta kariuomenėje, kur galioja karo etika ir karo taisyklės, teroristai bręsta civilinėje aplinkoje, tokioje, kur taisyklės negalioja. Todėl kariai yra bendruomenės gynėjai, o teroristai – nusikaltėliai... Bet ne visai čia viskas iki galo vienodai traktuojama.

Tikriausiai teko girdėti sakant, kad Amerika su visais likusiais Vakarais „laimi karus, bet nemoka laimėti taikos“. Taip nutiko Afganistane, taip nemaža dalimi nutiko Irake ir Sirijoje, taip gali nutikti ir Gazoje.

Tam visai formalių priežasčių, paaiškinančių. Pirma – teisinė. Jungtinių Tautų pasaulio tvarkos samprata (formaliai tebegaliojanti) sukurta pagal kinų karo meno guru Sun Tzu filosofiją. Ji aiškiai atskiria, kas gali ir turi kariauti, o kam pridera gyventi „taikų“ gyvenimą. Todėl turime apibrėžtus įvairius kombatanto, civilio, belaisvio, pabėgėlio, nepilnamečio ir t.t. statusus. Visi esame sudėlioti į savotiškas lentynėles. Aš esu civilis, tad į mane šauti negalima (neteisėtas taikinys), tačiau man taip pat nepridera kištis į kariaujančių reikalus, jiems kaip nors talkinti ir patarinėti...

Turėtų viskas būti aišku ir teisinga: mes – Vakarai – turime technines galimybes laimėti prieš bet kurios šalies ginkluotąsias pajėgas. Bet kodėl nelaimime? Ogi todėl, kad realus pasaulio gyvenimas klostosi veikiau pagal XIX amžiaus karo teoretiko Carlo von Clausewitzo įžvalgas. Jos sako, kad kare dalyvaujame visi, kiekvienas savaip, ir kariškiai kariauja ne todėl, kad jiems patinka, kariauja dėl mūsų visų, mes – civiliai – esame jų darbdaviai, tad jei ką, mes esame dėl visko ir „kalti“ ir iš tikro kalti.

O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?

Antra – karo apibrėžimas. Esu ne kartą rašęs, karai iš esmės būna dviejų rūšių. Techniniai karai, kuriuose laimi techninės priemonės ir kurių pasekmė yra ekonominių, ūkinių bei teisinių problemų sureguliavimas. Tai - nežūtbūtiniai karai, greičiau varžybos, kurių rezultatus gali akceptuoti ir pralaimėjęs. Tokius karus mes ir mokame kariauti.

Kas kita – civilizacijų karai. Techniniai laimėjimai juose - tik regimybė, civilizacijų karo negalima laimėti technika. Tokiame kare nepakanka įrodyti vien tik fizinį pranašumą. Zbigniewas Brzezinskis dar prieš kelis dešimtmečiu teisingai teigė, kad jokios politinės ar moralinės problemos negalima išspręsti vien techninėmis priemonėmis.

O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?

Dauguma šiuolaikinių karų turi civilizacinių karų bruožus. Todėl pastebima, kad jie yra ilgi ir nesibaigia aiškiomis pergalėmis. Veikiau pereina į kažkokius neapibrėžtus sprendimus, neva, tikintis, kad viską išspręs kokie nors rinkimai ar rinkos ekonomika... Praktika rodo, kad išrenka „ne tuos“, ir taika būna pralaimėta. Gazoje techninis laimėjimas visai nebus tikroji pergalė.

Civilizacinius karus galiausiai laimi ne technika, iš tikro laimi tie, kurie iš pažiūros lyg ir visai nekariauja. Galima laimėti „dainuojančiomis revoliucijomis“, bet galima laimėti ir su teroristais.

Afganistane ir dabar Gazoje vyksta kažkas mums – taisyklių apologetams - nesuvokiama. Kariaujame prieš nelabai žinia ką, prieš terorizmo ar islamizmo fantomą (teroristinės organizacijos neturi savo aiškios struktūros ir skiriamųjų ženklų), ir saugom nuo karo, neva, civilius. Tai lyg karas prieš nacizmą, neskelbiant karo Vokietijai kaip valstybei. Labai tikėtina, kad fizinį karą Izraelis laimės ar net jau laimėjo, bet civilizacinis karas vyksta toliau. Ne visi arabai ir palestiniečiai yra "Hamas" šalininkai, yra net priešininkų, bet tie priešininkai visai nebūtinai mūsų šalininkai. Mes, ką ten bedeklaruotume, nesame islamo civilizacijos draugai.

Tokia tad diagnozė. O ką daryti? Ar ši Kartagina turi būti sunaikinta, ar..? Apie tai II dalyje po dviejų savaičių. Gali iš karto pasakyti, kad nacių ir sovietų taikytų metodų tikrai nesiūlysiu. Ne todėl, kad jie nepasiteisino, o todėl, kad žmonėms taip elgtis nederėtų.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Tie (ne)kalti civiliai. I dalis. Diagnozė appeared first on LAIKMETIS.