Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Remiantis Evangelijomis, Senąja Sandora ir istorine rekonstrukcija, galima apžvelgti, kokie maisto produktai ir simboliai buvo pasitekti Paskutinės vakarienės metu.

Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7–8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente – laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12). Todėl ir vakarienės elementai atitiko šios šventės liturgiją ir simboliką.

Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną – paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip kasdienės duonos paplotis tapo amžinojo gyvenimo ženklu.

Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui – išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6–7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27–28). Vynas tampa Kristaus aukos simboliu ir Jo kraujo ženklu, kuris suteikia atleidimą ir atveria kelią į amžinąją sandorą.

Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3–13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29). Jėzus ne tik švenčia atminimą apie Dievo išlaisvinimą, bet pats tampa tuo išlaisvinimu.

Kitas tradicinis Pesacho valgis – karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Tai galėjo būti momentas, kai mokiniai kartu mirkė karčias žoles į actą ar sūrų padažą – kaip daroma pagal senovinį ritualą.

Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29). Tai galėjo būti ir tipiškas to meto rūgštus vynas, vadinamas posca, kurį gėrė romėnų kareiviai ir net vargingesni žmonės.

Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. Evangelijose šis valgis neminimas, tačiau jis tikėtina buvo vakarienės dalis.

Paskutinės vakarienės metu valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza – taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo. Evangelijoje pagal Joną minima, kad mokinys „gulėjo prie Jėzaus krūtinės“ (Jn 13,25), o tai rodo, kad vakarienė buvo švenčiama gulint.

Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas. Tai buvo įprastas maistas, kuris papildė šventinį stalą.

Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras – Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę. Paprastas duonos paplotis ir vyno taurė tampa gyvu Dievo artumo ženklu. Vakarienė, kurią šventė Jėzus su mokiniais, ne tik atveria kelią į kryžių, kančią, bet ir į prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Tai stalas, prie kurio kviečiama visa žmonija.

The post Ką per Paskutinę vakarienę valgė Jėzus su mokiniais? appeared first on LAIKMETIS.

„Esame nepaprastai palaiminti, kad turime puikų jaunimą, puikią mūsų Tėvynės nuotaiką. Meldžiamės, kad pasaulis, blaškomas nerimo audrų, būtų Viešpaties malonių sustiprintas, įsivyrautų taika bei ramybė“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, pasveikindamas LR Seimo bei Kauno miesto valdžios atstovus, įvairias organizacijas ir ypač jaunimą, pripildžiusį šventovę savo džiaugsmo, jaunatviškumo ir savo bendruomenių vėliavų.

Sakydamas homiliją, arkivyskupas atkreipė dėmesį į šiandien ypač svarbius mūsų himno žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kovo 11-oji mums primena, kaip ši vienybė sužydėjo ir kokią galią tai turėjo mūsų Nepriklausomybės atkūrime.

Homilijoje raginta pamąstyti apie mus vienijančias krikščioniškąsias vertybes kaip tikrąjį vienybės pamatą.

Arkivyskupas kvietė šiais Jubiliejaus metais nešti viltį kitiems, puoselėti vienybę, prasidedančią žmogaus širdyje, vienybėje su savo Kūrėju.

The post Iškilminga Eucharistija Kauno arkikatedroje pažymėta Kovo 11-oji appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčia kategoriškai draudžia naudoti tokius pakaitalus kaip ryžių ar bulvių miltai, pranešė „The Independent“.

Diskusijos prasidėjo po to, kai į Anglikonų Bažnyčios valdymo organą kreipėsi sinodo narė kanauninkė Alice Kemp, prašydama apsvarstyti galimybę komunijai naudoti be glitimo ir nealkoholinius elementus žmonėms, kurie negali vartoti alkoholio ir glitimo.

„Tiek kunigai, tiek parapijiečiai, kurie negali vartoti glitimo ir (arba) alkoholio, turi priimti komuniją tik vienu pavidalu arba jiems gali būti uždrausta priimti abu pavidalus, jei jie negali vartoti nei glitimo, nei alkoholio“, - teigė ji.

Ličfildo vyskupas ir Bažnyčios liturgijos komisijos pirmininkas Michaelas Ipgrave'as atsakė, kad toks žingsnis paneigtų dvi nusistovėjusias tradicijas.

„Pirmoji yra ta, kad per šventąją Komuniją pašventinami elementai yra duona, pagaminta iš kviečių, ir fermentuotos vynuogių sultys.

Antroji yra ta, kad prireikus priimti šventąją Komuniją vienu pavidalu reiškia visapusiškai dalyvauti sakramente, kaip dažnai praktikuojama ligonių ar vaikų komunijoje. Net ir tie tikintieji, kurie fiziškai negali priimti komunijos, turėtų būti užtikrinti, kad tikėjimu dalyvauja Kristaus Kūne ir Kraujyje“, - sakė Ipgrave'as.

The post Anglikonų Bažnyčia neleido komunijai naudoti nealkoholinio vyno ir duonos be glitimo appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau kaip mums sekasi? Kokia nuotaika tvyro? – kvietė ganytojas mąstyti apie klestinčią murmėjimo, nuolatinio nepasitenkinimo kultūrą. Tokį išbandymą patyrė ir išrinktoji tauta, to būta ir Jėzaus kartoje.

Viskas blogėja, nieko gero... Tai nekrikščioniška laikysena.

„Per tokią laikyseną ir nusiteikimą Dievas nėra garbinamas. Turime būti vilties bendradarbiai, kurie bando šiame pasaulyje įžvelgti Dievo iniciatyvą, ir tai liudyti kitiems“, – ragino ganytojas.

„Jubiliejiniai metai mokys mus vilties meno“, – sakė arkivyskupas.

Padėkodamas piligrimams arkivyskupas K. Kėvalas palinkėjo artėjančių Kalėdų džiaugsmo ir pakvietė susitikti Šiluvoje jau kitais – Jubiliejaus – metais.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: Jubiliejiniai metai mokys mus vilties meno appeared first on LAIKMETIS.

„Tai - didžiausia katalikų apklausa, kada nors atlikta Jungtinėse Valstijose“, – sakė Vicki Yamasaki, koalicijos atstovė spaudai. „Apklausos tokių organizacijų, kaip Pew Research ir Center for Applied Research in the Apostolate, dalyvių skaičiumi nė iš tolo neprilygsta pastarajai apklausai”.

Jungtinių Valstijų Katalikų Vyskupų Konferencija (USCCB) pradėjo daugiametę Nacionalinio Eucharistinio atsinaujinimo kampaniją 2021 m., kaip atsaką į „Pew Research” tyrimą 2019 m., kuris atskleidė, kad dauguma katalikų nebetiki tikru Jėzaus Kristaus buvimu Šv. Eucharistijoje. Beveik 7 iš 10 katalikų tiki, kad tai tėra simbolinis atminimas.

„Pew Research”apklausa atskleidė didelį nerimą keliančią problemą, todėl RPC ir inicijavo apklausą, kad išsiaiškintų pagrindinę šios problemos priežastį, pasigilintų į klausimą, kodėl, pasauliečių nuomone, nunyko tikėjimas Tikruoju Buvimu”, - sakė Jimas Hobartas, naujausią apklausą padėjusios atlikti įmonės „Public Opinion Strategies”, bendradarbis.

Tai ne tik vienintelė didžiausia kada nors atlikta katalikų pasauliečių apklausa Jungtinėse Valstijose, bet ir vienintelė, tyrusi, kokios yra tikėjimo Tikru Buvimu praradimo priežastys.

Apklausoje buvo gauta beveik 16 tūkst. atsakymų, pateikta daugiau nei 250 000 žodžių atsakymų į atvirus klausimus. Apklausa buvo atvira visiems JAV katalikams, joje dalyvavusius galima apibūdinti kaip „labai praktikuojančius tikėjimą”, kurių daugiau nei 97 proc. dalyvauja Šv. Mišiose mažiausiai kartą per savaitę. 79 proc. respondentų išimtinai arba dažniausiai dalyvauja įprastose Šv. Mišiose.

Naujausios apklausos rezultatai rodo, kad tikėjimo Tikruoju Buvimu praradimui didžiausią įtaką turėjo:

1. Šv. Komunijos priėmimas į rankas (nurodė 57, 74 proc. respondentų);
2. Skandalas, kylantis teikiant Šv. Komuniją viešiems nusidėjėliams, kurie atmeta Katalikų Bažnyčios mokymą (politikai, abortų gynėjai ir t.t. – 56, 20 proc.);
3. Nuolankumo ir pagarbos trūkumas Švč. Sakramento akivaizdoje (minimas bendras pagarbumo Šv. Mišių metu sumažėjimas, nederama apranga, garsūs pokalbiai, požiūris į Šv. Mišias kaip į socialinį sambūrį ir t.t. – 54, 56 proc.);
4. Nerūpestingas kunigų požiūris į Šv. Eucharistiją (įvardijama pagarbos stoka, skubėjimas liturgijoje, nerūpestingas elgesys su Švč. Sakramentu – 51, 30 proc.);
5. Tikinčiųjų katechezės apie transsubstanciaciją trūkumas (49, 48 proc.);
6. Reguliaraus priminimo tikintiesiems trūkumas dėl būtinybės būti malonės būklėje priimant Šv. Komuniją (48, 04 proc.);
7. Tabernakulio patraukimas iš šventovės centro (47, 50 proc.);
8. Šv. Mišių kaip aukos pobūdžio išryškinimo praradimas (45, 39 proc.);
9. Priminimo tikintiesiems stoka, kad Šv. Eucharistija būtina jų išganymui (45, 37 proc.);
10. Prarastas antgamtiškumo jausmas (42, 28 proc.).

„Kaip mes suprasime, kad įvyko tikėjimo Tikruoju Buvimu atkūrimas?”, - klausė koalicijos narys kunigas Chadas Rippergeris. „Kai eilė prie klausyklų išpažinčiai bus tokia pat ilga, kaip eilė einančių priimti Šv. Komuniją“.

„Šiuo metu turime atskirtį tarp mūsų garbinimo būdo ir to, kuo tikime. Nėra vieno „sidabrinės kulkos“ atsakymo šiai problemai išspręsti. Reikės integruoto, daugialypio požiūrio”, - sakė koalicijos narys J. H. Westenas.

RPC yra neformali įtakingų katalikų, pasauliečių bei kunigų, grupė, kurios misija - vertinga pagalba JAV vyskupams jų daugiametėse pastangose atkurti tikėjimą Jėzaus Kristaus Tikruoju Buvimu Šv. Eucharistijoje.

Kartu su viešu tyrimo rezultatų paskelbimu, RPC paskelbė atvirą laišką USCCB, ragindami apsvarstyti gautus rezultatus ir į juos atsižvelgti, siekiant Nacionalinio Eucharistinio atsinaujinimo tikslų, pateikdami veiksmų planą, kaip sugrąžinti tikėjimą Tikru Jėzaus Kristaus Buvimu Šv. Eucharistijoje.

The post Paskelbus apklausos rezultatus paaiškėjo, kodėl JAV katalikai nebetiki Jėzaus buvimu Šv. Eucharistijoje appeared first on LAIKMETIS.

Tarptautinis eucharistinis kongresas vyko Šilinių atlaidų Šiluvoje dienomis, todėl šiemet maldininkai Jūsų juose nematė. Ar pirmąkart Jums būnant vyskupu taip nutiko?

Iš tiesų, kiek pamenu, per didžiuosius Šiluvos atlaidus kaip vyskupas nedalyvavau pirmą kartą. Taip nutiko, nes vykau į svarbų bažnytinį renginį – Eucharistinį kongresą toli už Atlanto. Tokia Bažnyčios praktika, kad šalies Vyskupų konferencijos skiria delegatą tarptautiniams Eucharistiniams kongresams. Jau kuris laikas ši pareigybė paskirta man. Tad Ekvadore vykęs kongresas jau penktasis, kuriame teko dalyvauti. Šį kartą kongreso data sutapo su atlaidų Šiluvoje data.

Gal pirmiausiai papasakokite apie tai, kas yra tas Tarptautinis eucharistinis kongresas, kokia jų istorija, kelintąkąrt jis vyko šiemet?

Šiemet Ekvadoro sostinėje Kite vykęs Tarptautinis eucharistinis kongresas – jau 53-asis. Šių kongresų ištakos – dar XIX amžiuje, Prancūzijoje. Tuo metu šioje šalyje, galėtume sakyti, nuvilnijo eucharistinio pamaldumo banga. Jos atgarsius atspindi „Marijos radijo“ Lietuvoje jau kuris laikas tęsiami šventojo kunigo Petro Juliano Eimaro knygos apie eucharistinį pamaldumą skaitymai. Jie tiesiog stebina giliu dvasiniu įžvalgumu apie Eucharistiją, Jėzaus buvimą joje, pamaldumą į Viešpatį Švenčiausiame sakramente. Kaip tik šio šventojo, taip pat tuo metu gyvenusio monsinjoro Gastono de Ségur, dar kelių kitų šį pamaldumą anuomet skatinusių katalikų pastangomis labai išplito Švenčiausio sakramento adoracijos.

Taip pat plėtėsi ir piligriminių kelionių praktika į šventoves, saugančias praeities eucharistinių stebuklų atminimą. Buvo organizuojamos ir konferencijos, susibūrimai siekiant padėti geriau pažinti, aptarti Eucharistijos slėpinį platesniame tikinčiųjų rate. Tuomet taip pat kilo idėjos eucharistinį pamaldumą plėsti, išnešti į didesnes erdves. Taip atsirado ir eucharistinių kongresų praktika. Pradžioje mažesnių, o vėliau – ir tarptautiniu mastu. Pirmuoju tarptautiniu Eucharistiniu kongresu laikomas 1881 metais vykęs tarptautinis Eucharistijos mylėtojų susibūrimas Lilyje. Kongresas pranoko lūkesčius ir davė pradžią tolimesniems tokiems kongresams. Jie tęsiasi iki mūsų dienų išlaikant nuo pat pradžių jiems parinktą pavadinimą.

Tolimesni Eucharistiniai kongresai vyko Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Popiežiaus Leono XIII kvietimu jau aštuntasis Eucharistinis kongresas 1893 metais vyko Jeruzalėje.

Vėlesniais metais po Antrojo pasaulinio karo Tarptautiniai eucharistiniai kongresai įgavo maždaug ketverių metų ritmą. Tiesa, priešpaskutinis, Budapešte Vengrijoje vykęs kongresas, dėl pandemijos buvo metais pavėlintas. Kai kuriuose kongresuose dalyvauja dešimtys tūkstančių dalyvių, kai kuriuose šimtai tūkstančių, yra buvę ir virš milijono. 2016 metais Filipinuose, Cebu mieste eucharistinėje procesijoje valstybės institucijų duomenimis dalyvavo apie milijonas tikinčiųjų, o kongreso uždarymo šv. Mišiose – daugiau kaip du milijonai. Ir prieškaryje kai kurie kongresai suburdavo labai gausias tikinčiųjų minias. Tai tikrai nepakartojama tikėjimo, bažnytinės bendrystės patirtis.

Šių metų  Eucharistinio kongreso tema  „Brolybė pasauliui išgydyti“. Tai ir atliepas į karinių konfliktų tikrovę, solidarumo pasaulyje stoką, ir siekis paskleisti žinią, kad Kristus kviečia ir veda į vienybę, žmonių tarpusavio artimesnę bendrystę. Šią mintį savo sveikinime plėtojo ir popiežius Pranciškus. Jis minėjo jog: „… nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių buvo aiškiai suvokiamas glaudus ryšys, kuris sieja Eucharistiją ir žmonių brolybę“.

O kodėl šiemetinis kongresas surengtas būtent Ekvadore? Kuo ši Lotynų Amerikos šalis ypatinga, kad renginio vieta pasirinkta būtent ji?

Šiemet kongresas buvo siejamas su Ekvadoro iškilmingo pasiaukojimo Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai 150-osiomis metinėmis. Jei gerai žinau, tai buvo vienas pirmųjų pasaulyje ar pats pirmasis tokio pobūdžio pasiaukojimas. Jam prisiminti, prasmingiau įkūnyti, tai progai taip pat buvo pastatyta Nacionalinė pasiaukojimo bazilika – didžiulė šventovė, ko gero, pats didžiausias ir aukščiausias statinys visoje šalyje tuo metu. Ir pasiaukojimui ir šiai statybai tuo metu susijungė visa šalis: ir tikintieji, ir šalies vadovai. Kad būtų galima bent kažkiek suvokti šios šventovės dydį, galima prisiminti jog jos aukštis – 115 metrų, o  ilgis – 140 metrų, kai, pavyzdžiui, Kaune esanti paminklinė Kristaus Prisikėlimo Bazilika yra 69 metų ilgio. Įvertinant šių bažnyčių dydžius,  į šventovę Kite, ko gero, būtų galima sutalpinti bent penkias Kauno Prisikėlimo bazilikas. Kai maža mūsų delegacija iš Lietuvos pirmą kartą vykome aplankyti šią baziliką, mus vežęs vairuotojas su didžiausiu entuziazmu pasakojo apie šią šventovę, kartu paminėdamas, kad ji pastatyta ant pusiaujo ir ją statant taip pat buvo brandinama mintis, jog iš šios vietos Dievo meilė, pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, kaip iš pasaulio centro, sklis į visą pasaulį. Jo žodžiuose ir mūsų dienomis atsispindėjo anuomet, prieš 150 metų buvusio pakilimo ir entuziazmo aidai, didelis savo šalies patriotizmas. Ten būnant ši mintis apie Dievo meilę sklindančią iš pusiaujo – geografinio pasaulio centro į visas šalis, labai gyvai ir pagaunančiai nuskamba.

Ar žinote duomenis, iš kiek pasaulio šalių atstovai kongrese dalyvavo, kiek jų buvo, iš kur atvyko daugiausiai? Matyt, europiečių ir azijiečių buvo mažiau?

Daugiausia dalyvių buvo, be abejo, iš Pietų ir Centrinės Amerikos. Dėl didelio atstumo ir kelionės kaštų europiečių, savaime suprantama, buvo mažiau. Iš Azijos teko sutikti dalyvių iš keleto šalių. Ypač įsidėmėjau svečius iš Taivano, kur tarp katalikų stipri eucharistinio pamaldumo tradicija. Pamenu, 51-ajame Eucharistiniame kongrese Filipinuose 2016 metais Taivano delegacija buvo ypač gausi, net keli šimtai tikinčiųjų. Tikslaus kongreso Ekvadore dalyvių skaičiaus neteko sužinoti, kiek pamenu, atstovaujam buvo apie 70-čiai šalių, kuriose daugiau katalikų. Gana gausi delegacija buvo iš tolimosios Australijos. Būtent dėl to, kad kitas – 54-asis – Tarptautinis eucharistinis kongresas 2028 metais vyks šioje šalyje, Sidnėjaus mieste.

Papasakokite apie kongreso eigą, kur ir kaip vyko darbas, ką jame sužinojote, su kuo turėjote galimybę artimiau pabendrauti? Skaičiau apie įvairių pasaulio šalių vyskupų pasisakymus, kas Jums labiausiai įsiminė?

Sekmadienio rytą Kongresas prasidėjo šventomis Mišiomis senajame Kito oro uoste. Tai labai didelė atvira erdvė, kurioje galėjo sutilpti gausus dalyvių skaičius. Atidarymo pradžioje buvo transliuojamas ir popiežiaus Pranciškaus vaizdo sveikinimas visiems Kongreso dalyviams, organizatoriams. 

Kasdien Kongreso programoje vyko Eucharistijos šventimas, atskiroje koplyčioje Švč. Sakramento adoracija. Mažesnėje erdvėje, nesutelpant visiems norintiems dalyvauti adoracijoje, ji buvo įkurdinta daug didesnėje patalpoje.

Kasdien vykdavo konferencijos, buvo dalijamasi liudijimais, kaip Eucharistija praturtina, augina, keičia kasdienį gyvenimą bendruomenėse, parapijose, vienuolijose. Keletas liudijimų, papildytų ir vaizdo medžiaga, buvo siejami su misijomis Amazonės baseine, ten gyvenantiems vietinių genčių žmonėms. Buvo prisimintas ir neseniai vykęs Amazonės regiono sinodas.

Vakarais buvo galima susipažinti ir su Ekvadoro kultūra, šalies žmonių gyvenimu. 

Šeštadienio šventos Mišios vyko pavakare svarbioje Kito miesto Šv. Pranciškaus aikštėje ir po jų visi dalyviai jungėsi į eucharistinę procesiją senamiesčio gatvėmis į mano jau paminėtą Nacionalinę pasiaukojimo baziliką. Visas procesijos kelias buvo išklotas, gal tikriau išpuoštas nepertraukiamu gėlių kilimu. Įvairios bendruomenės, žmonių grupės po nedidelį plotą gatves buvo išpuošę įvairiais ornamentais, atvaizdais, sukomponuotais iš gėlių žiedų, jų žiedlapių. Nebus per stipru pasakyti, jog šis vaizdas atrodė tiesiog pritrenkiantis. Gal apie pusantro kilometro ilgio ir viso gatvės pločio vientisam kilimui, matyt, reikėjo ne mažiau kaip šimtų tūkstančių, jei ne milijono natūralių gėlių žiedų. Jį suruošti dirbo šimtai, gal net tūkstančiai žmonių. Apie tai kalbant galima prisiminti ir kelionėje girdėtą pasakojimą, jog Ekvadore auginama labai daug gėlių, ypač rožių. Todėl sakoma jog ekvadoriečiui pasiperšant sužadėtinei dovanoti keletą rožių būtų per mažai. Jų tokia proga turėtų būti bent šimtas. Taigi ruošiantis eucharistinei procesijai Viešpačiu buvo padovanota gal ir koks milijonas.

Šeštadienio procesijai ir Kongreso uždarymo šventoms Mišioms rugsėjo 15 dieną, sekmadienį, vadovavo popiežiaus legatas kardinolas Baltazar Enrique Porras Cardozo iš Venesuelos. Šiose šventose Mišiose daugiau kaip 1600 vaikų iš visos šalies priėmė Pirmąją Šventą Komuniją. 

Kongrese vykusios konferencijos buvo labai turtingos savo turiniu. Sunku būtų kažką išskirti, mačiau labai daug svarbių, kartu įdomių dalykų. Galima trumpai paminėti keletą labiau įsiminusių įžvalgų. Pavyzdžiui, Eucharistija, švenčiama bendruomenėje, stiprina tarpusavio pasitikėjimą, taip labiau tampame broliais ir seserimis Kristuje. Eucharistija skatina socialinį aktyvumą, artimo meilės darbus. Eucharistija ugdo amžiną meilę Kūrėjui, bet taip pat ir artimui. Eucharistija ypač mus priartina prie laisvos Kristaus aukos ir įkvepia mus laisvai meilės aukai. Eucharistijos šventimas mus nuolat skatina susitaikinimui. Susimąstyti paskatino ir Santo Domingo arkivyskupo Francisco Ozoria Acosta mintis, jog jokia sielovadinė veikla negali pakeisti Eucharistijos. Tai, žinoma, tik padrikos mintys iš daug platesnio konteksto. 

Gerai įsiminė ir daug paprastų kasdieninių momentų kongrese. Pavyzdžiui, kasdien atskiroje erdvėje buvo klausoma išpažinčių. Nesirinkdamas nuodėmklausio, Susitaikinimo sakramento malone pasinaudojau ir aš. Po išpažinties su patarnavusiu kunigu pasikeitėme dar keliais sakiniais. Pasirodo, nors jis gimęs ir augęs Niujorke, šiuo metu kunigas ir vienuolis, o jo močiutė lietuvė.

Kitas įsiminęs epizodas susijęs su šventomis Mišiomis. Po jų šventimo vienas iš vyskupų supainiojęs pasiėmė ne savo, bet mano mitrą, pijusę ir vyskupišką kryžių, dovanotą kongreso organizatorių. Kai kitą dieną apie tai pasipasakojau vienam iš šalia buvusių ekvadoriečių vyskupų (beje, po kongreso popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu), jis apie tai pasakė ir netoliese buvusiam Kito arkivyskupui. Šis, sužinojęs, kad aš iš taip toli atvykau į kongresą, nieko nelaukdamas nusikabino nuo kaklo savo kryžių ir savomis rankomis jį uždėjo man. Taip pat tuoj iš krepšio išėmė savo atsarginę pijusę ir uždėjo man ant galvos. O pats ėjo aukoti Mišių be kryžiaus. Pirmoji mintis, kuri tuomet atėjo į galvą, buvo. jog šis jo gestas labai atitiko ir kongreso temą – brolybė gydo pasaulį.

Kaip reziumuotumėte šį renginį? Kokį esminį įspūdį jis Jums paliko?

Labai šilta, miela, nuoširdi  Dievo tautos, galėtume sakyti, geriausio jos branduolio, bendrystė. Su kažkuo dalijantis įspūdžiais po kelionės išsprūdo toks apibūdinimas – geriausio Bažnyčios koncentrato susitikimas. Dalyvaudamas kongrese taip pat turėjau galimybę pažinti, kokį nepaprastą, pozityvų indėlį į Pietų Amerikos kultūras įnešė krikščionybė. 

Nacionalinių delegatų susitikime, aptariant kongresą, ypač buvo pabrėžiamas šiltas, broliškas ekvadoriečių priėmimas, gera Kongreso organizavimo patirtis. Taigi šis Eucharistinis kongresas buvo tiesiog džiugi, miela, nuostabi tikėjimo šventė.

Ekvadoras – valstybė Lotynų Amerikos žemyno šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno, jos plotas 283 561 km², o gyventojų – daugiau kaip 17 milijonų. Taigi plotu keturiskart didesnė už Lietuvą, o gyventojų – bent šešiskart daugiau. Žinoma, nemaža dalis dėl Andų kalnų negyvenama. Įdomu, o kokia šioje šalyje Katalikų Bažnyčios padėtis? Kiek čia yra vyskupijų, maždaug kokia dalis save laiko katalikais, kaip jie aktyviai lanko bažnyčias? Gal patys Ekvadoro atstovai apie tai pasakojo?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų pastebėti, jog tai ne tik šalis, kurioje yra geografinis pasaulio centras. Ji turi kelis, labai skirtingus gamtinius regionus, kurie taip pat daro įtaką ir sielovados savitumams. Pajūris – tai tropinė zona, kur visada šilta, drėgna, daug žalumos, kurortinė nuotaika. Kiek toliau nuo vandenyno per visą šalį eina Andų kalnų grandinė. Kai kurių viršukalnių aukštis virš penkių ir net virš šešių kilometrų. Kalnų zonoje gyvenimas gana skirtingas. Aukščiau ir daug vėsiau. Pavyzdžiui, pati sostinė yra beveik trijų kilometrų aukštyje. Dar vienas regionas –  pats didžiausias, jis yra apie 48 procentai šalies teritorijos, tai Amazonės baseino, tropinių miškų regionas, kur gyvena daugiausia senųjų vietinių gyventojų gentys. Ir jų kultūra, ir religinė patirtis gana skirtingos. Ten daugiausia darbuojasi misionieriai, nešdami sunkią skurdo ir įvairių tropinių ligų naštą. Šiuose regionuose ypač dažni maliarijos, dengės, geltonojo drugio atvejai. Vietiniai gyventojai prie šių sąlygų labiau prisitaikę, tačiau iš kitur atvykę kunigai ir seserys vienuolės misionieriai dažnai sudeda daug aukų. Šio regiono sielovada labiau paremta simbolių kalba, kad vietiniai gyventojai geriau suprastų. Kongreso metu buvo paminėta, jog rengiamas ir šioms gentims specialus katekizmas, labiau naudojant simbolių, įvaizdžių kalbą.

Kiek buvo galimybių pasikalbėti su šios šalies dvasininkais, supratau, kad sekmadienio Mišių lankomumas gerokai didesnis nei mūsų šalyje, statistiškai arti 20 procentų, kai kuriuose regionuose ir – iki 70 procentų. Katalikai – šalies gyventojų dauguma, apie 94 procentai. Bažnyčia pakankamai gyva ir gyvybinga. Čia labai stipri marijinio pamaldumo tradicija. 

Gal žinote, ar Ekvadore eina katalikiška spauda, ar yra laikraščių, žurnalų?

Sutikau tik Ekvadoro „Marijos radijo“ bendradarbius. Jų misija labai vaisinga. Dėl spaudos nežinau, tačiau svarbu prisiminti, kad visoje Pietų ir Centrinėje Amerikoje dominuoja ispanų kalba ir, be abejo, jie gali naudotis daug turtingesne leidybos, radijo ir televizijos transliacijų skleidžiama religine žinia.

O kokį įspūdį paliko ši šalis, jos sostinė Kitas? 

Dar kartą paminėsiu jog šis apie 2 milijonus gyventojų turintis miestas yra įsikūręs seno inkų miesto vietoje, aukštai kalnuose. Kai kurios miesto vietos siekia tris kilometrus virš jūros lygio. Pirmas dienas jaučiasi ir deguonies stygius. Tokiame aukštyje jau nėra nei ligas pernešančių uodų, ar kitokių vabzdžių. Puikiai jaučiasi tik katės. Naktys visu metus gana vėsios, tik apie 8-9 laipsniai šilumos. Dieną sušyla iki 19-21 laipsnio, jei saulėta. Dažnai lyja, nors Kongreso metu nelijo nei vieną dieną. Kaip pasakojo viena vietinė gyventoja, tai buvo išimtis.

Negali nepastebėti, jog Kitas labai švarus miestas. Ypatingas jo senamiestis, labai turtingas ispaniškojo laikotarpio paveldu. Kiek skaičiau, šis senamiestis pirmasis pasaulyje iš miestų centrų UNESCO buvo įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčių puošyba, auksuoti medžio drožiniai, įrengiant altorius tiesiog stebina. Panašių analogų Lietuvoje net neturime.

Kito unikalumas ir mieste ant Paneciljo kalvos pastatyta, kaip vietiniai mini, pati didžiausia Marijos skulptūra pasaulyje, laiminanti ir sauganti Kito miestą ir visą šalį. Ši Marijos skulptūra matoma iš daugelio miesto vietų. Ji sukurta pagal pasakojimą apreiškimo knygoje, tik mums neįprastos išvaizdos – su angelo sparnais. Ši Marijos skulptūra atverta lankymui ir pašventinta 1975 metais. Postamento viduje yra muziejinė ekspozicija, per ją galima užlipti į terasą iki Marijos kojų, iš kur gerai matosi įspūdinga miesto panorama. Tai tam tikra analogija Brazilijoje, Rio de Žaneire esančios Viešpaties Jėzaus skulptūros, tik kiek mažesnė.

Dėkoju už pasidalijimą įspūdžiais. Tikimės, kad skaitytojai, juos išgirdę, pasidarys išvadas apie tai, ką tikėjimas ir Švenčiausioji Mergelė Marija reiškia šios pusiaujo valstybės gyventojams.

Vysk. Rimanto NORVILOS nuotraukos

The post Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila: nuostabi tikėjimo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtadienį paskelbtame vaizdo įraše, kuris greitai paplito internete, matyti, kaip G. Whitmer maitina influencerę Liza Plank „Dorito“ traškučiais.

Šis vaizdo įrašas sulaukė didelės kritikos, nes daugeliui žiūrovų pasirodė, kad Plank kūno laikysena atsiklaupus ir „Dorito“ dėjimas ant liežuvio pašiepia šventosios Komunijos priėmimą.

Tad skečas sukėlė diskusijų, nes daugelis katalikų jį įvertino kaip pasityčiojimą iš Eucharistijos.

„Siužetas žengia toliau nei jį įkvėpusi virusinė internetinė tendencija, konkrečiai imituodamas katalikų, priimančių Šventąją Eucharistiją, laikyseną ir gestus, kuriuose, kaip tikime, iš tiesų dalyvauja Jėzus Kristus“, - penktadienį paskelbtame pareiškime sakė Mičigano katalikų konferencijos pirmininkas ir generalinis direktorius Paulas Longas (Polas Longas).

„Tai ne tik nemalonu ar „keista“; tai pernelyg gerai žinomas pavyzdys, kai išrinktas pareigūnas tyčiojasi iš religingų asmenų ir jų praktikos“, - tęsė P. Longas. „Nors dialogas šiuo klausimu su gubernatoriaus biuru yra vertinamas, nepriklausomai nuo to, ar buvo siekiama įžeisti katalikus ir Eucharistiją, tai turėjo įžeidžiantį poveikį.“

Whitmer atstovas spaudai „Fox News Digital“ pareiškime teigė, kad „gubernatorės socialinė žiniasklaida yra gerai žinoma dėl to, kad į savo komunikaciją įtraukia popkultūros elementų“.

Mičigano katalikų konferencijos vadovas Longas reikalauja, kad valstybės pareigūnai gerbtų religingus žmones.

„Šios valstijos ir visos šalies žmonės pavargo ir toliau reiškia nerimą dėl kasdien vis žemėjančios mandagumo ir pagarbos tikėjimo žmonėms kartelės“, - sakė Longas.

„Mičiganas yra religiškai įvairi valstija, kurioje yra klestinčių krikščionių, žydų ir musulmonų tikinčiųjų bendruomenių, - tęsė Longas. „Atėjo laikas viešąsias pareigas einantiems asmenims, jų vadovams ir strategams sugrąžinti pagarbos, mandagumo ir dėkingumo lygį tiems, kurie rado ramybę ir gyvenimo pilnatvę garbindami Dievą ir tarnaudami artimui.“

The post Mičigano katalikų vyskupai pasmerkė valstijos gubernatorės elgesį appeared first on LAIKMETIS.

Mičigano gubernatorė demokratė dalyvavo interviu su feministinių pažiūrų tinklalaidininke Liz Plank (Liz Plank), bei taip pat paskelbė trumpą vaizdo įrašą, kuriame ji maitina ją „Nacho Cheese Doritos“, kai ši klūpo prieš Mičigano gubernatorę.

Plank veda laidą „Pokalbiai su traškučiais“ (anglų k. - Chip Chat), kurioje laidos dalyviai pasakoja apie savo mėgstamus užkandžius ir kalbasi jiems rūpimais klausimais.

Daugelis katalikų piktinosi, kad vaizdo įraše, kuriame dalinami traškučiai, matosi akivaizdi aliuzija į Komunijos veiksmą, buvo pasityčiota iš Eucharistijos sakramento.

Whitmer žvelgia į kamerą dėvėdama Kamalos Harris kamufliažinio dizaino kepuraitę, po to, kai pamaitina klūpančią Plank „Nacho Cheese Dorito“, kurią Harris dažnai apibūdina kaip savo mėgstamiausią užkandį.

Šį veiksmą galima apibūdinti tik kaip „pasityčiojimą iš katalikų ir Šventosios Komunijos sakramento“, - teigė organizacija „CatholicVote“, pridurdama, kad „jau nekalbant apie bjaurias pornografines užuominas“.

Grupės prezidentas, reaguodamas į tai, pareiškime DailyMail.com pareikalavo Whitmer atsiprašyti.

„Katalikai reikalauja nedelsiant atsiprašyti už įžeidžiantį Gretchen Whitmer pasirodymą, kuriame tyčiojamasi iš to, kas katalikams švenčiausia,“ - pareiškė Brianas Burchas (Brajanas Barčas).

„Ji tęsė demokratų neapykantos tradiciją tyčiotis iš katalikų ir tikinčių žmonių, kurie nepalaiko jų kairiosios darbotvarkės, kuria siekiama įvesti mirties kultūrą.“

Lietuvos tinklaraštininkas, JAV politinio gyvenimo ekspertas Mindaugas Montvilas savo socialinio tinklo paskyroje, komentuoja šį įvykį (kalba netaisyta – red. past): „Dabartinės demokratų partijos neapykanta viskam, kas siejasi su tradicija, tikėjimu, ar bendrai normaliu žmogiškumu yra tokia stipri, kad jie netgi nebesugeba susitvardyti priešrinkiminiu laikotarpiu.

Nors, ypač šiame rinkimų cikle, išmanių politinių technologų patarimų klausydami, jie labai stengiasi susigražinti kažkokį tai normalumo fasadą, bet PASTOVIAI išnyrančios tokios istorijos įrodo, koks yra bendras šių žmonių požiūris: jie tiesiog labai nuoširdžiai tos nekenčia kitos - tradicionalistinės, krikščioniškos, ir bendrai normalių sveikų žmonių Amerikos.“

JAV prezidento rinkimai vyks lapkričio 5 d.  

The post JAV Mičigano valstijos gubernatorė išsityčiojo iš Eucharistijos appeared first on LAIKMETIS.

Liturgijoje patarnavo organizacijos bendradarbiai bei vadovas diakonas Arūnas Kučikas.

Diakono paskelbtoji Evangelija pagal Luką bylojo apie Jėzaus pamoką mokiniams, kai Jis pamokė juos melstis dangaus Tėvui.

Homiliją pasakęs vyskupas S. Bužauskas atkreipė dėmesį, jog malda „Tėve mūsų“ – tai pati brangiausia ir svarbiausia malda, nes jos mus išmokė pats Jėzus ir ją melsdami mes labai jautriai, kaip vaikai, kreipiamės į savo dangiškąjį Tėvelį.

Prašome kasdienės duonos, ir į tą prašymą telpa viskas, ko mums, žmonėms, reikia kasdieniame gyvenime: ne tik tos paprastos duonos, kurios galime nusipirkti prekybos centruose, bet ir kitų materialių bei dvasinių dalykų, ir dangiškosios duonos, kurios susirenkame prie altoriaus.

The post Kauno arkivyskupijos Carito bendradarbiai susibūrė į maldos vakarą appeared first on LAIKMETIS.

„Įsidėmėkime širdyje šiuos žodžius – „davė mokiniams“ (Mk 14, 22). Eucharistijoje pirmiausia ryškėja dovanos matmuo“, – pažymėjo Pranciškus. Jėzus paima duoną ne tam, kad ją suvalgytų vienas, bet kad sulaužytų ir padalintų mokiniams. Šis gestas atskleidžia Jėzaus tapatybę ir misiją. Jis nepasilaikė vien sau savo dieviškojo gyvenimo ir savo šlovės, bet, apaštalo Pauliaus žodžiais, „apiplėšė save“ (žr. Fil 2, 1–11), kad pasidalintų mūsų žmogiškumu ir įvestų mus į amžinąjį gyvenimą. Visas Jėzaus gyvenimas yra dovana.

Tad galime suprasti, kad Eucharistijos šventimas ir eucharistinės duonos valgymas nėra nuo gyvenimo atskirtas liturginis aktas ar tik asmeninės paguodos akimirka. Kaip Jėzus paėmė duoną, laužė ją ir davė mokiniams, taip ir mes, būdami suvienyti su juo, galime tapti duona, laužoma ir duodama kitiems, dalytis tuo, kas esame ir ką turime. Šv. Leonas Didysis yra pasakęs, kad priimdami Kristaus Kūną tampame tuo, ką valgome. 

Eucharistijos dėka tampame naujo pasaulio pranašais ir statytojais.

Štai kam esame pašaukti: tapti tuo, ką valgome, tapti „eucharistiniais“ žmonėmis, kurie nebegyvena sau (žr. Rom 14, 7), vadovaudamiesi turėjimo ir vartojimo logika, bet moka savo gyvenimą paversti dovana kitiems. 

Eucharistijos dėka tampame naujo pasaulio pranašais ir statytojais. Pradedame laužyti ir dalinti savo gyvenimo duoną, kai įveikiame egoizmą ir atsiveriame meilei, kai puoselėjame broliškumo ryšius, kai dalijamės savo brolių ir seserų kančiomis, taip pat savo duona bei ištekliais su stokojančiaisiais, kai savo talentais tarnaujame visiems. 

Tad paklauskime savęs: gyvenu tik sau, ar dovanoju gyvenimą kitiems taip, kaip Jėzus? Ar eikvoju save kitiems, ar esu užsidaręs savo mažame „aš“? Ar moku dalytis kasdienėse situacijose, ar siekiu tik savo naudos? 

Tegul Mergelė Marija, kuri priėmė Jėzų, iš dangaus nužengusią Duoną, ir save visą dovanojo kartu su juo, padeda ir mums tapti meilės dovana, susivienijusia su Jėzumi-Eucharistija, meldė popiežius.

The post Popiežius skatina „dalinti savo gyvenimo duoną" appeared first on LAIKMETIS.