Čia išsyk turiu pridurti, kad demagogija (eristika) nesvetima ir aršiems Stambulo konvencijos bei Partnerystės įstatymo priešininkams. Jie irgi aimanuoja, kad Lietuvoje nėra demokratijos, tvirtina, kad kovoja tik už demokratines vertybes ir teises. Sakau „irgi“, nes homoseksualų teisių bei laisvių gynėjai savo oponentus pirmiausiai kaltina tuo, kad jie, atseit, nepaiso demokratinių principų.

Tame kartais net įžeidžių žodžių kare demokratijos terminas tapo panašus į futbolo kamuolį, kurį spiria bet kas, kam jis pasitaiko po kojomis. Ir gal net nežino, kad egzistuoja ne tik procedūrinės, bet ir substancinės (visuomenės „bendros valios“, siekiančios užtikrinti „bendrąjį gėrį“) demokratijos formos.

Žmogaus laisves bei teises (bet ne atsakomybę!) išaukštinusi substancinė liberalios demokratijos forma nėra viena ir vienintelė. Greta jos iki šiol egzistuoja ir konservatyvioji bei socialinė demokratijos formos, pagaliau libertalinė, net bjaurus populizmas.

Tad apie kokią demokratiją kalbama, kokios demokratijos siekiama? Gal konservatyviosios, kuri pabrėžia tradicijų svarbą ir individo paklusnumą visuomenei? Bet ji liberalams netinkama. Gal socialinės, kuri trokšta panaikint nelygybę, bet pirmiausiai turtinę? O gal libertaliosios, siūlančios visas problemas palikti spręsti „laisvajai rinkai“? Štai ta „laisvoji rinka“ ims ir nuspręs, kas visuomenei yra naudingiau – teisė sudaryti vienalytes santuokas, ar teisė gimdyti ir auginti vaikus...

Tad nežinau, ar diskusijose dėl Partnerystės įstatymo kai kurie lietuvių politikai iš tiesų nesupranta, kad demokratija yra daugialypė ir daugiaveidė, ar bijo prisipažinti, kokią demokratijos formą jie atstovauja, todėl veidmainiauja. Aišku tik viena: demokratijos terminas neteisėtai tapo eristika užsiimančių demagogų ginklu.

Blogiausia, kad eristika užsiima ne tik politikai, bet ir žmonės, kurių pareiga ginti teisybę ir teisę. Turiu omenyje Konstitucinio Teismo teisėjus. Viešai svarstant Partnerystės įstatymo projektą, ne sykį girdėjau nuorodas būtent į jų sprendimus dėl šeimos sampratos. Bent jau Lietuvoje tuokiasi (sudaro santuoką) ir savo bendrą gyvenimą vadina šeima tik vyras ir moteris. Taip buvo prieš šimtmečius, taip yra ir dabar.

Tai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu“. Ne dviejų vyrų ar dviejų moterų, o vyro ir moters susitarimu! Tiesa, Konstitucijos rengėjams nė į galvą nešovė mintis parašyti, kad santuokoje gyvenantys vyras ir moteris yra šeima. Regimai, buvo manoma, kad tai, ką visi puikiai žino, nebūtina aiškinti.

Deja, deja! Ši, atrodytų, nereikšminga spraga Konstitucijoje pagimdė reikšmingą 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo sprendimą[i]. Konstitucinio Teismo nutarimo II dalies 15.1 straipsnyje rašoma: „Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir Valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. 

Atrodytų, viskas puiku! Tradicinė šeimos samprata ne tik apginta, bet ir darsyk įtvirtinta. Bet čia pat, tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarimo II dalies 15.1 straipsnyje daroma išvada, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatos“.

Liežuvis neapsiverčia tokią išvadą pavadinti keista. Greičiau ji absurdiška. Teigti, kad Konstitucijoje įtvirtintas šeimos ir santuokos ryšis yra neginčijamas ir neatsiejamas, ir čia pat padaryti išvadą, kad konstitucinę šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, kad jį būtina papildyti kitokiais ryšiais, yra maždaug tas pats, jeigu teigčiau, jog tai, kas parašyta Konstitucijoje, neatitinka Konstitucijos dvasios, o tai, kas joje neparašyta, yra konstituciška.

Matyt, jei Konstitucinio teismo teisėjams prireiktų įrodyti, kad vanduo yra sausas, o medį dera vadinti žole, jie ir tą padarytų. Tokio poreikio kol kas dar nėra, užtat yra poreikis įtvirtinti vienalyčių asmenų siekį jų bendrą gyvenimą laikyti šeima. Šis poreikis Lietuvos teisėsaugos elitui kyla iš įsitikinimo, kad Europos Sąjungos teisė privalo būti viršesnė už Lietuvos teisę. To Konstitucinio Teismo teisėjai tiesiai nesako, bet aptariamo Nutarimo 3 skyriaus 1 straipsnyje tvirtina, jog konstitucinė šeimos asamprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus. Vienas iš jų – ratifikuota „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“, kurioje „garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą“.

Aš niekaip negaliu suprasti, kaip iš pagarbos šeimos gyvenimui galima logiškai išmąstyti, jog šeima turi būti laikoma ir vienalyčių asmenų bendras gyvenimas, bet Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tą padarė sakydamas, jog „šeimos gyvenimo gerbimas“ reiškia, kad „biologinė ir socialinė tikrovė yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiems faktams“.

Man toks „šeimos gyvenimo gerbimo“ paaiškinimas primena senovės graikų demagogo žodžius, kad jei ragų tu nepametei, tai nesi vertas turtą valdyti. Pagarba šeimai ir de facto tikrovė nieko bendro neturi ir negali turėti, bet elementari logika Europos Žmogaus Teisių Teismui svetima, o Lietuvos Konstitucinis Teismas seka jo pėdomis, cituoja EŽTT sprendimus ir daro išvadą, kad jie privalomi ir Lietuvai.

Ši išvada grindžiama Vakarų pasaulyje pradedančia įsivyrauti teismų praktika, kai civilinėse bylose sprendimai priimami remiantis labai konkrečias teisines kolizijas anksčiau nagrinėjusių teismų sprendimais (precedentais). Tokie precedentai tampa pagrindu naujiems teisiniams sprendimams (Konstitucinio Teismo nutarimo III dalies 1 straipsnyje tai vadinama „teisės aiškinimo  šaltiniu“) ir įgauna normatyvų pobūdį.

Jei nekreipti dėmesio į nelogišką pagarbos šeimai siejimą su „socialine ir biologine tikrove“ ir EŽTT sprendimą perteikti paprastais žodžiais, tai tam tikrą logiką vis tiktai galima rasti. Ji skaidri tarsi vaiko ašara: jeigu vienalyčiai asmenys vis tiktai (de facto) gyvena kartu ir tokį gyvenimą laiko esant šeima, tai tokius faktinius santykius įteisinti būtina vien jau todėl, kad jie egzistuoja.

jeigu vienalyčiai asmenys vis tiktai (de facto) gyvena kartu ir tokį gyvenimą laiko esant šeima, tai tokius faktinius santykius įteisinti būtina vien jau todėl, kad jie egzistuoja.

Bet jau seniai yra žinoma, kad moralės srityje iš deskriptyvių, indikatyvių teiginių (teiginių apie faktus) normatyvių, imperatyvių išvadų (privalėjimo teiginių) logiškai išvesti yra neįmanoma. Paprasčiau sakant, tuo, kas yra, neįmanoma pagrįsti to, kas turi būti. Ši išvada pavadinta „Hume‘o dėsniu“. Taikant jį teisei, jis suprantamas taip: precedentų praktikos logiškai pagrįsti yra neįmanoma.

Jeigu žmonės meluoja, vagia, prievartauja, net žudo, tai nereiškia, kad toks de facto elgesys privalo būti elgesio norma. Jeigu kai kurie žmonės save laiko esant Napoleonais, Einšteinais ar Cezariais, tai nereiškia, kad turime pripažinti, jog jie iš tiesų tokie yra. Jeigu vyras mano, kad jis yra moteris, ir atvirkščiai, tai nereiškia, kad tokį jų manymą privaloma laikyti biologiniu faktu. Jeigu de facto (faktiškai) egzistuoja ir poligaminės, poliandrinės, leviratinės ir t.t. šeimos, tai nereiškia, kad tokias šeimos privalo tapti norma ir Lietuvoje.

Beje, tokį siekį norint galima įžvelgti net Partnerystės įstatyme. Tiesa, čia rašoma ne apie šeimą, o tik apie partnerystę, bet pasikartosiu, kad net nebandoma slėpti, jog šis įstatymas yra pirmas žingsnelis link vienodos lyties asmenų santuokos įteisinimo. Tai štai, Partnerystės įstatymo 2 straipsnis aiškiai nurodo, kad parnerystė – tai asmenų bendras gyvenimas, ir nenurodo, kiek tų asmenų gali būti. Tad išeitų, kad parnerystę gali užregistruoti ir vyras bei trys moterys (žingsnis į poligamiją) ar moteris ir penki vyrai (žingsnis į poliandriją), kaip ir bendrai gyvenantys keturi vyrai ar penkios moterys. To šis įstatymas, regimai, nedraudžia.

Įstatymų žinovas šią mano prielaidą gali užginčyti sakydamas, kad Partnerystės įstatyme apstu nuorodų į Civilinį Kodeksą, o ten rašoma apie dviejų asmenų partnerystę. Bet Partnerystės įstatyme įvardintuose Civilinio Kodekso straipsniuose apie partnerių skaičių nė žodžio nėra. Jie skirti tik partnerių turtiniams santykiams ir sąlygoms, kada partnerystė gali būti pripažinta negaliojančia. Tad kilus teisiniam konfliktui bet kuris apsukresnis advokatas gali teismo pareikalauti pripažinti ir poligaminę ir poliandrinę partnerystę, o gal net ir šeimą.

Teisės aktuose eristiką (demagogiją) įžvelgti ganėtinai sunku, bet viešose diskusijose dėl Partnerystės įstatymo bei Stambulo konvencijos ji akis bado. Jei senovės graikų demagogas pavartojo tik ragų metaforą, tai dabartiniai Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo gynėjai savo oponentus viešai išvadina stereotipinio mąstymo, prietarų, mitų, melagienų skleidėjais, homofobais, viduramžių atgyvenomis ir net „žviegiančiais plokščiažemiais“.

Beje, jei pastarojo įžeidaus epiteto autorius neabejotinai žino fizikos dėsnius, tai „Hume‘o dėsnį“ vargu ar jis žino. Nes jeigu žinotų, tai nemanytų, kad jo įsitikinimai turi tapti norma visiems, o jeigu netapo, tai jie yra „plokščiažemiai“.

Be abejo, „skolingi nelieka“ ir tradicinės šeimos gynėjai. Nemaža jų dalis irgi purvinais epitetais drabstosi, nepaiso elementarios logikos. Bet dabar man rūpi „pažangos gynėjų“ logika, nes būtent ji užtvindė  radijo ir televizijos laidas, interneto portalus. Girdint jų pasisakymus, skaitant jų straipsnius ir straipsnelius, ne sykį man kilo mintis, kad „juokiasi puodas, jog katilas juodas“. Kaltindami oponentus „stereotipiniu mąstymu“ ir net neišmanymu, lietuviški žmogaus laisvių ir teisių gynėjai nepastebi, kad patys kartoja stereotipinėmis tapusias neoliberalų frazes, o ir logikos jų šnekose ganėtinai maža.

Štai jie tvirtina, jog pasisakantys prieš Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą skaldo visuomenę. Suprask, daro bloga. O jei pasisako už Konvenciją ir partnerystę, tai argi neskaldo?! Ir argi šalies Prezidentas neturi teisės turėti savos nuomonės, ją išsakyti?

„Lytinę tapatybę politikai supranta kitaip, nei kiti žmonės“ – vienoje televizijos laidoje išgirdau Seimo nario žodžius. Vargšai tie „kiti žmonės“! Nė neįtaria, kad politikais tapę Seimo nariai lytinę tapatybę bematant ima suprasti kitaip, nei supranta neišmanėliai juos išrinkę piliečiai.

Iki šiol maniau, kad politikams pirmiausiai turi rūpėti šalies ateitis, bet dar vienas Seimo narys į radijo laidos vedėjo klausimą, ar priimtas Partnerystės įstatymas ateityje netaps pagrindu  įteisinti vienalyčių asmenų santuoką,  atsakė: „Kas bus ateityje, politikams neturi rūpėti“. Žodžiu, priimkime Partnerystės įstatymą, o po to – nors ir tvanas! Štai tokius politikus rinkome!..

Bala nematė, ką rinkome, tą ir išrinkome. Regimai, ir patys esame tokie. Bet kai siekiant savo tikslų atvirai meluoti imama, tampa koktu. „Melagienų skleidėjais“  galima pavadinti ne vien kai kuriuos ginančius tradicinę šeimą, bet ir ne vieną  „žmogaus laisvių bei teisių gynėją“. Pavardžių neminėsiu, bet jų „logika“ bent jau keista. Net ne logika, o eristika, pagaliau melagystė.

Teigiama ir nuolat kartojama, jog lytinis švietimas mokyklose nėra Konvencijos objektas, apie jį Konvencija apskritai nekalba.

Štai reikalaujama „sugriauti Stambulo konvenciją liečiančius mitus“. Jų įvardijama ganėtinai daug, bet apsiribosiu tik dviem. Teigiama ir nuolat kartojama, jog lytinis švietimas mokyklose nėra Konvencijos objektas, apie jį Konvencija apskritai nekalba. Bet Konvencijos 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai parašyta: „Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta (...) mokymo medžiaga, pavyzdžiui, (...) nestereotipinių lyčių vaidmenų“. Ką reiškia „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“, suprast nesunku.

Jau ir dabar kai kuriose itin pažangiose (neoliberalų požiūriu) šalyse vaikų darželiuose ir mokyklų pradinėse klasėse berniukai mokomi būti mergaitėmis, ir atvirkščiai. Tačiau teigiama, kad Stambulo konvencijoje tokie kraštutinumai nepaminėti, ir nesusipratimai, atseit, kyla tik dėl angliško žodžio „gender“ neteisingo vertimo į lietuvių kalbą: „gender“ išversta kaip „socialinė lytis“, o turėtų būti „socialiniai vaidmenys“ arba „lytis socialiniu aspektu“. (Beje, pirmapradė šio angliško žodžio prasmė yra „lytis“, „giminė“, ir jis vartojamas nusakant gramatinę formą: masculine gender - vyriškoji giminė, feminine gender - moteriškoji giminė, neuter gender – nekatroji giminė).

Paprastas klausimas: jei padaryta klaida, tai kodėl oficialaus dokumento neteisingas vertimas į lietuvių kalbą iki šiol neištaisytas? Juk tą dokumentą Seimas turėtų (ar neturėtų)  ratifikuoti, bet ratifikuoti tai, kas klaidinga, yra net ne klaida, o nesąmonė. Atsakymas, mano manymu, ganėtinai paprastas: kai kalbama ir rašoma apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, kitaip šį žodį išverst neįmanoma.

Dar 1990 metais knygoje „Lyties rūpesčiai“ JAV retorikos profesorė Judita Butler pareikalavo iš kalbos pašalinti „prievartinio heteroseksualumo“ (moters ir vyro biologinės lyties) sampratą ir gender suprasti tik lyčių vaidmenų (tame tarpe ir „nestereotipinių“) prasme. O jei prisiminti, jog dar anksčiau, 1970 metais, knygoje „Lyties dialektika“ S. Firestone pareiškė, kad „lytis yra išmokstama“, tampa aišku, ką iš tiesų slepia Stambulo konvencijoje pavartotas angliškas žodis gender, ir ko siekiama.

Bet jeigu „lytis yra išmokstama“, tai ar nekyla pavojus, kad homoseksualūs asmenys vaikus ims mokyti, jog pamilti priešingos lyties asmenį ir su juo šeimą sukurti yra didžiausia klaida?

Štai to „konservatyvi visuomenė“ labiausiai ir bijo. Bijo leisti homoseksualiems asmenims kurti šeimas, nes šeimos samprata suponuoja vaikus, nesvarbu, ar jie savi būtų, ar įvaikinti (čia galimybės įvairios ir gana plačios). Bijoma, kad „netradicinės šeimos“ ims vaikus „mokyti lyties“ ir taip plėsti homoseksualių asmenų ratą, sparčiai ardyti „tradicinės šeimos“ sampratą.

Beje, ruošiant dirvą „netradicinei šeimai“, žiniasklaidoje klausiama: kodėl tose „tradicinėse šeimose“ vyksta „visai netradiciniai dalykai“? Kodėl jose apstu barnių ir net neapykantos vietoje meilės, klesti neištikimybė, skyrybos, apstu nesantuokinių ir apleistų vaikų, pagaliau seksologijos vadovėliuose neaprašytų lytinių santykių? Ar tai nerodo, jog ta garbinama „tradicinė šeima“ yra nieko verta?

Vien jau tai, kad net Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje, kurią savo nutarimu LR Seimas 2008 birželio 3 d. patvirtino, greta darnios, daugiavaikės ir išplėstinės šeimos sampratų įvardintos ir nepilnos, krizę išgyvenančios, socialinės rizikos šeimos, rodo, kad su ta „tradicine šeima“ tikrai ne viskas gerai, todėl ją seniai laikas keisti tik meile ir tarpusavio supratimu, emociniu prieraišumu bei savanorišku apsisprendimu grindžiamais santykiais. Be abejo, turima omenyje, kad tokie santykiai būdingi tik homoseksualiems partneriams.

Tokie argumentai manęs neįtikina vien jau todėl, kad egzistuoja minėtasis „Hume‘o dėsnis“. Neįtikina dar ir todėl, kad priekaištai „tradicinei šeimai“ yra dirbtini, gal net eristika, dengianti siekį patenkinti netradicinius lytinius (sekso) santykius.

Pagaliau tie kurie vardina „tradicinės šeimos“ ydas, gal net nežino, kad ne tik praeities ir dabarties mistikai, bet ir šiuolaikiniai psichologai tvirtina, jog būtent šeima yra svarbiausia žmogaus gyvenimo mokykla, o joje klaidų neįmanoma išvengti vien jau todėl, kad mokiniai dvasiškai dar nesubrendę, mokytis tingi, arba laiko tuos mokslus tuščiais. Be to, homoseksualių partnerių santykiai irgi nėra idealūs, gal net labiau komplikuoti vien jau dėl to, kad homoseksualams partnerius rasti ir pasirinkti yra kur kas sunkiau nei heteroseksualams, nes jų mažuma.

Bet svarbiausia ne tai. Jeigu siekiantys įteisinti „netradicinę šeimą“ tvirtina, kad „tradicinė šeima“ yra vos ne viduramžių atgyvena, tai kodėl homoseksualūs asmenys tas „atgyvenusias“ tradicijas atkakliai siekia pratęsti ir gyventi šeimoje, santuokoje, o ne partnerystėje?

Bene ryškiausiai tai regima Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonko atsakyme  į TV laidos „Alfa taškas“ vedėjo  Rimvydo Paleckiu atkakliai kartojamą klausimą, ar Partnerystės įstatymas Lietuvos gėjus tenkina. Pagaliau V. Simonko atsakė, kad nieko kito geriau šiuo metu, regimai, pasiekt neįmanoma, tad reikia džiaugtis bent tuo, kas yra. Bet gėjai trokšta, kad jų bendras gyvenimas būtų vadinamas šeima, trokšta tokių pat santuokos iškilmių, šventės, kaip ir kuriant tradicinę šeimą.

gėjai trokšta, kad jų bendras gyvenimas būtų vadinamas šeima, trokšta tokių pat santuokos iškilmių, šventės, kaip ir kuriant tradicinę šeimą.

Kodėl? Atsakymas ganėtinai paprastas. Todėl, kad žodis šeima tapo sakralumo (šventumo) simboliu. Dvasininkai santuoką šventina Dievo (dievų) vardu, sekuliarioje visuomenėje ji šventinama Valstybės vardu, bet visais atvejais santuoka, kurios esmėje glūdi žmogiškos giminės pratęsimas ir išsaugojimas, yra laikoma esmine vertybe, užtikrinančia, kaip rašoma Konstitucinio Teismo nutarime, Tautos ir Valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Santuokos iškilmės tą tarpusavio įsipareigojimą vienas kirą mylėti ir gerbti, padėti vienas kitam „iki karsto lentos“ ir saugoti šeimą, vaikus, ją įtvirtina ir artimųjų bei visuomenės akyse.  

Nežiūrint to, jog vienalyčiai kartu gyvenantys asmenys negali pratęsti žmogiškos giminės egzistencijos, tad ir tautos gyvybingumo užtikrint negali, jie yra kilę iš tėvo ir motinos ryšių, ir tie ryšiai jiems yra išskirtiniai, šventi. Tai įaugę ne tik į visuomenės sąmonę, bet ir į kolektyvią pasąmonę, ir būtent todėl net nevalingai trokštama, kad ir vienalyčių vienas kitą mylinčių asmenų partnerystė būtų pripažinta esant šventa.

Iš tiesų, nieko naujo po šia saule nėra! Tik truputį kitaip.   

The post Prof. dr. Saulius Kanišauskas. Nieko naujo nėra po šia saule (II) appeared first on LAIKMETIS.

Šiuos žodžius prisiminiau įsiliepsnojus ginčams dėl Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo projekto. Išties, nieko naujo nėra po šia saule! Apgaulė, klasta, apsimetimas kitokiu, nei iš tiesų esama, maištingos dvasios numaldymas kitaros ir lyros garsais – visa tai žinoma buvo ir Homero laikais. V a. pr. Kr. gyvenęs Herodotas persų karalaius Kyro lūpomis tvirtino, kad žmonių likimas eina ratu, ir praeitis stebėtinai primena dabartį (Herodotas. Istorija. Vilnius: Mintis, 1988, p. 23, 50-52, 69, 86).

Apsupto Aliato kariuomenės Mileto valdovas Trasibulas visą mieste esantį maistą ir svaiginančius gėrimus paliepė nugabenti į aikštę, o miletiečiams paliepė gerti, puotauti. Visa tai pamatė atvykęs Aliato šauklys ir pranešė savo valdovui, kad miletiečiai, užuot mirę iš bado, puotauja. Aliatas pult neišdrįso, Miletas liko išgelbėtas.

Medijoje gyvensęs Dejokas užsimanė valdžios, bet jos siekė ne ginklu, o tariamu savo dorumu, teisingumu. Visi jo dorybėmis patikėjo ir jį išrinko karaliumi. Vos tik Dejokas įgijo valdžią, kai tapo tironu. Šalį valdė pasitelkęs krūvą seklių, kurie viską matė, girdėjo, Dejokui pranešdavo, o tas žiauriai baudė.

Krezas, bijodamas prarasti persų malonę, Kyro paprašė, kad į maištinguosius  Sardus pasiųstų savo pasiuntinį, kuris persivilktų kitokiais drabužiais, Sardų vaikus išmokytų skambinti kitara ir lyra. Tada tie vaikai iš vyrų virs moterimis, ir galima bus nebijoti, kad jie vėl sukils.

Jei Herodotas apgaulių (tiesa, ne vien jų) istoriją tiktai atskleidė, tai išgarsėjęs savo aporijomis, dėl kurių ir dabartiniai logikai suka sau galvas, jo bendraamžis Zenonas Elėjietis pasiūlė eristikos meną. Eristikos tikslas – ne tiesos siekis, o siekis bet kokiomis priemonėmis pašnekovą įtikinti tuo, kas jam yra sakoma, nežiūrit to, ar tai yra tiesa, teisinga, logiška. Štai klasikinis eristikos pavyzdys.

Eristikos tikslas – ne tiesos siekis, o siekis bet kokiomis priemonėmis pašnekovą įtikinti tuo, kas jam yra sakoma.

Du Atėnų polio piliečiai nesutarė, kam priklauso šalia jų žemių esantis dar vienas žemės sklypas. Pirmasis pilietis savo teisę valdyti tą sklypą grindė žmonių liudijimais, jog kadaise sklypą valdė jo protėviai. Antrasis pilietis su tuo nesutiko. Nutarė ginčą išspręsti teisme. Pirmasis pilietis pasikliovė savo gebėjimu viską paaiškinti logiškai, o antrasis pasisamdė demagogą.

Demagogais buvo vadinami išsilavinę (sofistų apmokyti) žmonės, kuriems pavesdavo tvarkyti polio ūkinius, finansinius, teisinius reikalus. Šiandieną juos vadintume valstybės tarnautojais. Kai visos protingos kalbos išseko, netikėtai demagogas pirmojo piliečio paklausė: „Ar ne jūs pametėte ragus?. – „Ne, - nustebo žmogus, – tikrai jų nepamečiau.“ – „Piliečiai teisėjai, - demagogas suriko, - jei jis nepametė savo ragų, tad jis raguotas! Bet jei jis raguotas, negeba susitvarkyti net su savo žmona, tai kaip susitvarkys su dar vienu žemės sklypu?! Kam jis jam reikalingas?!“. Teisėjai nusprendė, kad demagogas teisus, žemės sklypas atiteko antrajam Atėnų polio piliečiui.

Eristika tapo sofistų mokymo metodu. Šie senovės graikų filosofai atėniečius (ir pirmiausia demagogus) mokė ne tiktai menų, gimnastikos, matematikos, logikos, bet ir eristikos. Ne tik mokė, bet ir ja puikiai naudojosi. Tik Sokratui pavyko jų subtilią apgaulę praskleisti, bet savo gyvenimo kaina.

Sofistai tvirtino, kad  nėra vienos ir visuotinos tiesos, kiekvienas žmogus turi savo tiesą; ir ji keičiasi, kinta. Jie buvo įsitikinę ir to mokė kitus, kad dorovės nėra bei negali būti vienos, nes viskas yra skirtingų papročių ir susitarimų dalykas. Jie ragino tirti ne gamtą, o žmogų, nes tik žmogus yra visų daiktų matas, o praktinių tikslų siekiantys tyrimai privalo remtis jusline patirtimi grindžiamais faktais, o ne proto konstruktais. 

Bene žymiausio sofisto Protagoro ištarta frazė, kad „žmogus yra visų daiktų matas“ (šiandieną dažniau sakoma: „Žmogus yra visų vertybių matas“) tapo savotišku humanizmo manifestu. Sofistinė filosofija – tai humanistinė filosofija, atsigrįžusi į žmogų ir jo reikmes. Bet ji yra ir reliatyvistinė, konvencionalistinė filosofija, net vilties nenorinti niekam suteikti, kad pasaulyje yra kas nors tikro ir tvirto, ką Sokratas, o vėliau ir Platonas, vadino gėriu, tiesa.

Po dviejų su puse tūkstančio metų sofizmas atgimė ir suklestėjo. Tik dabar jis ne sofizmu vadinamas, o postmodernizmu. Postmodernistai ne tik plėtoja sofistų mintis, bet ir reikalauja dekonstruoti (sugriauti) įsivyravusią pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą, o ant griuvėsių statyti tikrovės kaleidoskopinį žaismą, kuriame žaižaruojanti laisvė būtų pagardinta S. Freude‘o įvardintais seksualiniais kompleksais. Be to, politikoje jis vargu ar atsiejamas nuo neoliberalizmo idėjų, o pastarosios, pasak Vytauto Rubavičiaus ir kitų autorių, paradoksaliai persipynė su bene aršiausiu liberalizmo priešu – marksizmu.

Nors eristikos sinonimu tapęs demagogijos terminas jau senovės graikų pradėtas tarti su panieka, bet eristika (demagogija) postmodernizmo epochoje niekur nedingo. Su ja susiduriame vos ne kasdieną, kai kuriems žmonėms ji net profesija tapo. Šios profesijos atstovai save vadina influenceriais (lietuviškai būtų „nuomonės formuotojais“). Influenceriai net slėpti nebando, kad jų „formuojama nuomonė“ su tiesa, o kartais ir logika, dažnai nieko bendro neturi. Jiems svarbu siekiamas tikslas, o ne tiesa. Bet atvirai išsakomas tikslas ne visiems gali patikti, todėl stengiamasi jį užmaskuoti įtaigių, kartais net simbolinę prasmę turinčių žodžių srautu. 

žodžiai paveikūs, jie keičia sąmonę, o sąmonė keičia pasaulį.

Nes žodžiai paveikūs, jie keičia sąmonę, o sąmonė keičia pasaulį. Tą senovės graikai irgi žinojo. Tai, ką vadiname būtimi arba tikrove, jau paminėto Zenono Elėjiečio mokytojas Parmenidas susiejo su mąstymu: mąstyti ir būti yra tas pats. Tad būties esmė esanti mąstymas, arba tai, ką vėliau Platonas pavadino idėjomis. Po beveik dviejų tūkstančių metų Rene Descartes‘as rašys: „Cogito, ergo sum” (“Mąstau, vadinasi esu”). Dar po dviejų šimtmečių G. W. Hegelis kartos Parmenido žodžius: mąstymas ir būtis yra tapatūs dalykai. Bet tai, kas yra mąstoma, išsakoma žodžiais. Tad ne tik mąstymas, bet ir jį išsakantis žodis įtakoja tikrovę, ją keičia, o gal net ir kuria.

Savaip šią mintį perteikia krikščioniška sąmonė. „Iš pradžių buvo Žodis. [....] Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“  - taip prasideda apaštalo Jono Evangelija. Be abejo, čia kalbama apie Jėzų, kuris, būdamas Dievas, buvo ir žmogus, gyveno tarp mūsų. Bet prieš tampant žmogumi Jis buvo tik žmogumi tapsiančio Dievo idėja, mintis, dieviškas Žodis.

Šiandieną vargu ar kas nors prisimins Parmenidą, o ir jo pasekėjai jau seniai pamiršti. Bet supratimas, kad sąmonė gimdo žodžius, o žodžiai paveikia sąmonę, ir taip mintys tampa kūnu, niekur nedingo.

Dar daugiau, jis tapo šiuolaikinių socialinių technologijų pagrindu. Jei Krezas siūlė tik persirengti moteriškais rūbais ir užliūliuoti maištingą Sardų jaunimą kitaros garsais, jei Dejokas užliūliavo tautą tariamomis savo dorybėmis, o Mileto valdovas vardan saugumo paskutines maisto atsargas įsakė sušlamšti, tai dabartiniai neoliberalūs ir postmodernūs homoseksualų teisių bei laisvių gynėjai siekia įtikinti, kad rengiamas Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas su homoseksualais beveik nieko bendro neturi. Nes jis, atseit, skirtas ne tiek gan neskaitlingų homoseksualų teisėms bei laisvėms apginti, kiek daugiau nei pusei milijono Lietuvos vyrų bei moterų, kurie neįregistravę santuokos gyvena kartu. Aš nežinau, iš kur šis skaičius atsirado, bet jis nuolat kartojamas.

Šį argumentą girdėjau nesyk. Ir net buvau patikėjęs, kad Partnerystės įstatymas tikrai reikalingas, nes jis apgins ne tik homoseksualų, bet ir sugyventinių teises. Čia žodį „sugyventiniai“ vartoju tą prasme, kurią jam jau seniai suteikė liaudis, ir kuris įtvirtintas LR Civilinio Kodekso 3.229 straipsnyje – tai vyras ir moteris, kurie neįregistravę santuokos gyvena bendrai. Tiesa, Civilinis Kodeksas (toliau – CK) naiviai patikina, kad sugyventiniai turi tikslą sukurti šeimyninius santykius, t. y., susituokti, bet vargu ar visi sugyventiniai tą daro ir ketina daryti.

Bet kai kelis kartus perskaičiau Partnerystės įstatymo projekto tekstą ir jame esančias nuorodas į CK, supratau, jog aš klydau. Nes šis įstatymas yra gryna demagogija, arba eristika. Sugyventiniams, kurių Lietuvoje iš tiesų ganėtinai daug, jis nereikalingas ne tiktai todėl, kad jų teisės ir pareigos yra kuo aiškiausiai apibrėžtos CK, bet dar ir todėl, kad savo partnerystės dauguma sugyventinių ne tik neužregistravo, kaip to reikalauja CK,  bet ir neketina šito daryti. 

Ką tik minėjau, visos sugyventinių teisės ir pareigos įvardintos CK, ir konkrečiai - 15 skyriuje. CK 3.229 straipsnis tokį bendrą gyvenimą nedviprasmiškai partneryste vadina. Kita vertus, Partnerystės įstatymo (projekto) 9 straipsnis nurodo, kad visos partnerių teisės ir pareigos yra nustatytos CK. Apstu ir konkrečių nuorodų į CK straipsnius (3.37 - 3.48 str., 3.42 str. 1 d., 3.43 str. 2 d., 3.47 str., 3.229 - 3.235 str.). Todėl teisėtai kyla klausimas: kam reikalingas dar vienas partnerystės santykius reguliuojantis teisės aktas (Partnerystės įstatymas), jei partnerystė ir jos teisiniai santykiai jau seniai yra apibrėžti?

Čia ir regiu eristiką, arba demagogiją – užmaskuotą apgaulę.

Atsakymas peršasi paprastas: jis reikalingas tik homoseksualių, translyčių ir t.t asmenų partnerystei įteisinti, ir niekam kitam! Bet visa tai slepiama, Įstatymo projekte apie homoseksualus, translyčius ir pan. nė žodžio nėra. Čia ir regiu eristiką, arba demagogiją – užmaskuotą apgaulę. Jei CK 3.229 straipsnyje partneriais apibrėžiami įregistravę partnerystę asmenys ir aiškiai nurodoma, kad tie asmenys yra vyras ir moteris, tai Įstatyme (2 str.) partneriais apibrėžiami asmenys, kurie partnerystę įregistravo, ir nieko daugiau. Tad nesunku suprasti, kad parteriais čia laikomi bet kurie asmenys, net ir taip vadinamos „trečiosios lyties“.

Tebūnie taip, sutinku. Ir net pritariu seniai subrendusiai minčiai, kad jei du vienos lyties asmenys negali gyventi vienas be kito, tai ne tik reikia pripažinti jų teisę gyventi kartu, bet ir tą teisę užtikrinti. Bet jų teisę gyventi kartu (ir iš čia kylančias pareigas, atsakomybę, pagaliau santykius kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis) būtina apibrėžti nedviprasmiškai. Mano manymu, siekiant tiesos, o ne eristikos, reikėtų įstatymą pavadinti Vienos lyties asmenų partnerystės įstatymu, ir niekaip kitaip.

Tačiau taip pavadintas įstatymas vargu ar būtų priimtas. Nes politikai puikiai supranta, kad bent kol kas didžioji Lietuvos visuomenės dalis vienos lyties asmenų santuokai nepritaria, tad bijoma, kad nepritars ir vienos lyties asmenų partnerystei.

Zenono Elėjiečio veidmaininga eristika giliai įleido šaknis ir iki šiol neišnyko.

Būtent ta baimė Partnerystės įstatymo rengėjus ir jo šalininkus verčia veidmainiauti, klaidinti visuomenę sakant, kad Partnerystės įstatymas skirtas ne tik homoseksualams, bet ir sugyventiniams vyrams bei moterims. Elgiamasi panašiai, kaip pasielgė senovės graikų demagogas, pavartojęs įžeidžią ragų metaforą tam, kad ginčijamą žemės sklypą atiduoti jį pasamdžiusiam Atėnų piliečiui. Žmonos neištikimybė savo vyrui nieko bendro su nuosavybės teise neturi, bet senovės graikų demagogui tai kuo mažiausiai rūpėjo.

Panašiai elgiamasi ir dabar. Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas ir CK XV skyrius „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ irgi nieko bendro neturi, nes juose esmingai skiriasi partnerių apibrėžimai, bet šiuolaikiniams demagogams į tai nusispjaut. Viešai skelbdami mintį, kad Partnerystės įstatymas tik patikslina CK nurodytas partnerių teises ir pareigas, jie šiuos teisės aktus vos ne tapatina (tai regima net iš jų pavadinimų) ir taip maskuoja Partnerystės įstatymo tikrąją paskirtį. Ją jau minėjau – tai siekis  įteisinti homoseksualių žmonių partnerystę, o vėliau, galimai, ir jų santuoką. Zenono Elėjiečio veidmaininga eristika giliai įleido šaknis ir iki šiol neišnyko. Nieko naujo po šia saule nėra...

The post Prof. dr. Saulius Kanišauskas. Nieko naujo nėra po šia saule (I) appeared first on LAIKMETIS.