Jos pavyzdys mane įkvepia. Ji tęsia garbingą krikščionių, kurie atleido, tradiciją: amišai atleido savo vaikų žudikui; Everettas Worthingtonas atleido vyrui, kuris išprievartavo ir nužudė jo pagyvenusią motiną; šv. Jonas Paulius II atleido į jį pasikėsinusiam nusikaltėliui.

Ką gi tiksliai padarė Erika Kirk? Atleidimas nėra užmiršimas. Erika niekada neužmirš, kad jos vyras buvo žiauriai nužudytas. „Atleisti ir užmiršti“ skamba gražiai, bet jei kalbame apie žmogžudystę, užmiršti neįmanoma. Tad atleisti nereiškia užmiršti.

Atleisti taip pat nereiškia atsisakyti teisingumo. Teisingumas už nusikaltimą yra būtinas tiek bendruomenės, tiek paties nusikaltėlio gerovei. Teisingos bausmės apsaugo visuomenę, atgrasydamos nuo nusikaltimų, atkuria teisingumo tvarką, kurią pažeidė nusikaltėlis, padeda jam suvokti savo kaltę ir, galbūt, ją apgailėti. Jos taip pat gali padaryti bendruomenę saugesnę, pašalindamos pavojingus nusikaltėlius nuo galimybės toliau daryti žalą. Tad atleisti nereiškia atsisakyti teisingumo.

Atleidimas nereiškia ir susitaikymo su nusikaltėliu. Idealiu atveju nusikaltėlis prašo atleidimo, pasižada niekada daugiau nekartoti nusikaltimo ir siekia atkurti buvusius santykius. Tačiau šiuo atveju įtariamas Charlie Kirk žudikas su Erika Kirk jokio ryšio neturėjo ir, kiek žinau, neprašė atleidimo bei nepasižadėjo daugiau taip nesielgti.

Atleisti reiškia paleisti teisėjo, prisiekusiojo ir budelio vaidmenį.

Atleidimas taip pat nereiškia, kad žmogus pradeda jaustis geriau dėl to, kas įvyko. Laikui bėgant skausmas gali sumažėti: prisiminimas taps ne toks aštrus, netektis – ne tokia skaudi, žaizda – ne tokia gniuždanti. Tačiau tam tikros emocinės žalos pasekmės gali tęstis visą gyvenimą. Kai laikai sunkūs, dažnai patariama: „Gyvenk šia diena.“ O kai laikai nepakeliami, belieka kaip Erika Kirk pacitavo Usha Vance žodžius: „ištverti šias penkiolika minučių ir dar kitas penkiolika minučių po jų.“ Ir vis dėlto, būdama pačioje šio išbandymo ugnyje ji atleido.

Tad atleidimas nėra užmiršimas, nėra atsisakymas teisingumo, nėra susitaikymas, nėra ir geresnė savijauta. Kas gi tuomet yra atleidimas?

Atleisti reiškia atsisakyti keršto. Atleisti reiškia paleisti teisėjo, prisiekusiojo ir budelio vaidmenį. Atleisti reiškia palikti Dievui ir civilinei valdžiai nuspręsti, kokia bus nusikaltėlio bausmė. Vietoje asmeninio atsikeršijimo – akis už akį – atleidimas leidžia kaltininkui susidurti su savo veiksmais ir, galbūt, juos suvokti.

Kodėl Erika Kirk atleido žmogui, kuris nužudė jos vyrą? Ji pasakė: „Atleidžiu jam, nes tai padarė Kristus ant kryžiaus". Jėzus pats įgyvendino tai, ką skelbė: „Jei atleisite žmonėms jų nusižengimus, jūsų dangiškasis Tėvas atleis ir jums. O jei neatleisite, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15).

Tad galima paklausti: kodėl Jėzus tiek daug dėmesio skyrė atleidimui? Viena priežastis gali būti keršto rato nutraukimas. Tačiau atleidimo gėris yra ne tik visuomenei, bet ir pačiam atleidžiančiajam. Kaip pastebi Christopheris Petersonas: „Atleidimas panaikina mūsų pačių neapykantą ir išlaisvina mus iš praeities naštos. Iš tiesų atleidimas vadinamas dorybių karaliene – tie, kurie atleidžia, yra daug ramesni už tuos, kurie neatleidžia, ir pasižymi daugeliu kitų stiprybių.“ Žmonės, net tie, kurie stengiasi vieni kitus mylėti, dažnai vieni kitiems sukelia skausmą. Tad jei neturėsime atleidimo, neturėsime ir ilgalaikių santykių. O ilgalaikiai santykiai yra būtini žmogaus laimei.

Savo kalbą Erika Kirk baigė žodžiais: „Charlie gyvenimas buvo šios šalies lūžio taškas. Tai buvo stebuklas. Tegul tas jo gyvenimo stebuklas tampa ir jūsų lūžio tašku. Rinkitės maldą. Rinkitės drąsą. Rinkitės grožį. Rinkitės nuotykį. Rinkitės šeimą. Rinkitės tikėjimo gyvenimą. O svarbiausia – rinkitės Kristų.“ Erika Kirk mums parodo, kaip tai daroma.

The post Dr. Christopheris Kaczoras. Kaip Erika Kirk moko mus atleisti appeared first on LAIKMETIS.

„Jis norėjo gelbėti jaunus vyrus. Net ir tokį, kuris atėmė jo gyvybę“, – sakė našlė ašarodama, kalbėdama nuo scenos „State Farm Stadium“ tribūnoje su prezidento herbu už nugaros.

Ji pridūrė: „Atleidžiu jam, nes taip padarė Kristus. Ir taip padarytų Charlie.“

„Atsakas į neapykantą nėra neapykanta. Evangelija mums sako, kad atsakymas yra meilė, visada meilė. Meilė priešams ir tiems, kurie mus persekioja“, – tęsė Erika.

Ji sakė nesieksianti mirties bausmės Tyleriui Robinsonui, kaltinamam jos vyro nužudymu, teigdama dienraščiui „New York Times“: „Nenoriu, kad to žmogaus kraujas būtų man įskaitytas. Nes kai ateisiu į dangų ir Jėzus paklaus: ‘Akis už akį? Ar taip mes darome?’ Ir, kad tai mane atitolintų nuo buvimo danguje, nuo buvimo su Charlie?“

Po jausmingos Donaldo Trumpo kalbos, kurioje jis Kirką pavadino „tikru Amerikos didvyriu“, Erika ir buvęs prezidentas scenoje apsikabino. Trumpas pažadėjo, kad poros vaikai užaugs pasaulyje, kuriame jų tėvas bus gerbiamas.

Tačiau būtent Erika pasakė kalbą, kuri pribloškė minią – net tie, kurie žiūrėjo transliaciją lauke, braukė ašaras.

„Tai buvo labai nuoširdu. Aš ją tikrai supratau. Būdama mama ir žmona pati, negaliu net įsivaizduoti“, – sakė viena Finikso gyventoja Stephanie.

Apsirengusi baltai, tramdydama ašaras ir lėtai lipdama prie tribūnos, Erika pasveikino apie 70 tūkst. žmonių minią susirinkusią stadione – bendrai laidotuvėse dalyvavo apie 200 tūkst.: „Tepadeda jums Dievas, kad atvykote iš viso pasaulio pagerbti mano Charlie atminimo.“

Vienu metu ji pareiškė, kad jos vyras „buvo pasiruošęs mirti“. „Kai sakai: ‘Štai aš, Viešpatie, siųsk mane’, Dievas tai priima. Ir Jis tai padarė su Charlie“, – kalbėjo ji, braukdama ašaras.

„Prieš vienuolika dienų Dievas priėmė visišką mano vyro atsidavimą ir pašaukė jį pas save.“

Ji prisiminė rugsėjo 10-osios popietę, kai atvyko į Jutos ligoninę: „Turėjau padaryti tai, kas neįsivaizduojama – pažvelgti į savo nužudyto vyro kūną. Mačiau žaizdą, kuri nutraukė jo gyvenimą. Jaučiau šoką, siaubą ir tokį skausmą, kurio net nežinojau esant.“

„Bet buvo ir kažkas daugiau. Net ir mirties akivaizdoje aš vis dar mačiau vyrą, kurį myliu. Mačiau vieną žilą plauką ant jo galvos šono, apie kurį niekada jam nesakiau – dabar jis žino, atsiprašau, mielasis.“

Ji pastebėjo ir mažą šypsnį ant jo lūpų – tai, anot jos, buvo Dievo gailestingumo ženklas šioje tragedijoje, kuris leido suprasti, kad jis nekentėjo.

Erika taip pat pabrėžė, kad Charlie gyveno be atidėliojimų: „Jis mirė per anksti, bet buvo pasiruošęs mirti. Nieko neatidėliojo. Jam nebuvo nieko per sunku ar per skausminga.“

„Charlie aistringai norėjo pasiekti ir išgelbėti Vakarų ‘prarastus vaikinukus’ – jaunus vyrus, kurie jaučiasi be krypties, be tikslo, be tikėjimo ir priežasties gyventi. Vyrus, švaistančius gyvenimą tuštybėms, prarytus pykčio ir neapykantos. Į universitetus jis eidavo tam, kad parodytų jiems geresnį kelią. Mano vyras Charlie norėjo gelbėti jaunus vyrus – net ir tokį, kuris atėmė jo gyvybę.“

Kalbėdama apie kaltinamąjį Tylerį Robinsoną, Erika sakė: „Tas jaunas žmogus. Tas jaunas žmogus. Ant kryžiaus mūsų Gelbėtojas tarė: ‘Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro’. Tam žmogui, tam jaunam žmogui – aš atleidžiu.“ Minia atsistojusi plojo, daugelio akyse kaupėsi ašaros.

Erika praėjusią savaitę „New York Times“ sakė, kad nešioja krauju suteptą šv. Mykolo arkangelo medalikėlį, kuris buvo ant jos vyro kaklo rugsėjo 10-ąją, kai buvo gėjo mirtinai nušautas, kalbėdamas Jutos slėnio universitete.

Ji atskleidė, kad išvakarėse prieš išpuolį maldavo vyro pradėti dėvėti neperšaunamą liemenę, o vienas draugas siūlė jam kalbėti už neperšaunamo stiklo.

„Dar ne“, – optimistiškai atsakė Charlie, pridurdamas, kad jis pasitiki savo apsaugos komanda ir papildomomis priemonėmis, kurios buvo taikomos universitete.

„Jis išėjo iš šio pasaulio be apgailestavimų. Jis kasdien padarydavo viską, ką galėjo. Bet noriu, kad žinotumėte: Charlie mirė su nebaigtu darbu, bet ne su neišpildyta misija.“

„Labai jo pasiilgsiu, nes mūsų santuoka ir mūsų šeima buvo nuostabi – ir tebėra. Didžiausia Charlie gyvenimo siekiamybė buvo bandymas atgaivinti amerikietišką šeimą“, – sakė ji.

„Kalbėdamas su jaunimu jis visada troško papasakoti apie Dievo žvilgsnį į santuoką ir apie tai, kad jei tik jie išdrįstų taip gyventi, jų gyvenimas taptų toks pat turiningas, kaip tapo mūsiškis.“

The post Erika Kirk atleido jos vyrą nužudžiusiam žmogui ir nesieks mirties bausmės jam appeared first on LAIKMETIS.