Todėl pranašo lūpomis Viešpats ir sako: „Išsivesiu tave į dykumą ir kalbėsiu į tavo širdį“ (plg. Oz 2, 16). Kai Viešpats išsiveda mus į dykumą ir kalba į mūsų širdį, tai jau išankstinis dangaus ragavimas ir nuostabiausia dykumos dovana, apie kurią evangelistai tyli. Jėzui tai — Tėvo patirtis Šventosios Dvasios Meilės bendrystėje, intymi Tėvo ir Sūnaus paslaptis, paslėpta nuo mūsų akių. Nė žodžio apie tai nepasakyta Evangelijoje. Galime tik nujausti, kas galėjo dykumoje įvykti tarp Tėvo Širdies ir Sūnaus Širdies per tas 40 dienų.

Tačiau dykuma gali būti ir pragaras, kur klaidžioja piktosios dvasios, simbolinė mirties vieta — nes ten nėra gyvybės. Nebent piktosios dvasios simboliais tapę šakalai, gyvatės, skorpionai ir liūtai: „Jūsų priešas velnias lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), rašo apaštalas Petras. Būtent dykumoje, kur įmanomas giliausias Dievo Meilės patyrimas, ir vyksta aršiausia kova, nes kovojama dėl svarbiausio — amžinojo gyvenimo, kuris yra bendrystė su Dievu. Šėtonas prisiartina gundyti Jėzų — taigi ir mus, nes esame Jėzaus Kūnas — Bažnyčia.

Evangelistas Morkus nedetalizuoja, kaip Jėzus buvo gundomas ir kaip nugalėjo. Vis dėlto galime trumpai prisiminti, kad šėtonas gundė tose srityse, kur gimtoji nuodėmė žmogui palikusi randus: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16): „Liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona, jeigu Tu esi Dievo Sūnus!“ (plg. Mt 4, 3). Šėtonas taip nori sužadinti kūno geismą Jėzuje. Jėzus iš tikrųjų alkanas, ir tikrai būtų gera po keturiasdešimties dienų pasninko pagaliau atsigaivinti duona ir vandeniu. Atrodytų, labai geras pasiūlymas, tačiau iš piktojo niekada nieko gero negali laukti. Vadinasi, šitas pasiūlymas neišvengiamai kažkuo yra blogas. Ir kuo gi jis blogas? Jis kviečia Jėzų pasinaudoti savo dieviškąja galybe dėl savęs.

Atkreipkite dėmesį, Jėzus niekada neatsisakė išgydyti žmogaus, išvaduoti jį iš piktosios dvasios: atverti neregiui akis (plg. Lk 18, 35—43; Mk 8, 22—26; Jn 9, 1—7), kurčiajam ausis (plg. Mk 7, 31—37), atleisti nuodėmes tam, kuris prislėgtas nevilties (plg. Mt 9, 1—2). Bet Jis niekada nedarė stebuklo sau, nes Meilė — tai rūpintis kitu, ne savimi. Todėl Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms. Jis tai darys iki laikų pabaigos.

Šėtonas gundo Jėzų tuštybe: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, juk parašyta: angelai nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4, 6; plg. Ps 90(91), 11—12). Jis jau supranta, koks yra Jėzaus ginklas — Jėzus pirmąjį gundymą atrėmė Dievo žodžiu. Tad ir šėtonas išsitraukia tą patį ginklą — Dievo žodį, 91-ąją psalmę, bet labai kruopščiai pacituotą. Jis necituoja tolesnių šios psalmės eilučių, kur parašyta: „Nes Tu mindžiosi skorpioną ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (plg. Ps 90(91), 13) — juk tie padarai yra piktosios dvasios simbolis…

Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms.

Kodėl ši pagunda bloga? Dievo žodis, net ir šėtono kalbamas, liudija tiesą. O tiesa yra ta, kad angelai iš tiesų siunčiami saugoti mus, tik jie tai daro ne beatodairiškai, nes Dievas mums davė protą suvokti, kas yra pavojinga, ir patiems pasisaugoti. Angelai mus saugo ten, kur mūsų protas per menkas suprasti, kas pavojinga — taip, kaip mamos saugo vaikus, kurie nesupranta, jog elektrinė plytelė gali būti pavojinga. Bet niekas nepagalvos saugoti nuo raudonai įkaitusios plytelės paauglio. Ir jau tikrai nebus protingas tas paauglys, kuris, norėdamas išbandyti, ar iš tiesų Dievas jį myli ir saugo, uždės ranką ant tos plytelės. Dievo gundymas įvyksta tada, kai savo protu supranti, jog pavojinga, ir vis tiek lendi į ugnį, lendi į nuodėmę.

Pagaliau gundymas trečiuoju geismu (ankstesnysis buvo akių geismas) — gyvenimo puikybe: „Pagarbink mane, ir aš Tau atiduosiu visas šitas karalystes, kurios man priklauso“ (plg. Mt 4, 9). Ši pagunda — melas nuo pradžios iki galo. Pirmiausia, šėtonui tos karalystės nepriklauso, net jeigu jis jas ir yra pavergęs, kaip rašo šv. Jonas savo Pirmajame laiške: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Dievas yra pasaulio Šeimininkas ir Valdovas, nes Jis jį sukūrė, o šėtonas yra uzurpatorius, vagis ir plėšikas (plg. Jn 10, 8). Jis meluoja atiduosiąs Jėzui visa, jeigu šis pagarbinsiąs jį. Tiek daug žmonių patiki šiuo melu ir parduoda savo sielą už pelus — valdžią, pinigus, garbę, malonumus… Bet šėtonas ir čia apgauna. Iš pradžių duoda, o paskui išduoda. Netenki ne tik to, ką gavai, bet nebeturi ir to, ką anksčiau turėjai: lieki paniekintas ir sutryptas visų akyse, sulaužyta sveikata ir širdimi…

Ir pagaliau, „pagarbink“ — t. y. pripažink, kad aš Tavo šaltinis, kad nuo manęs priklausai, kad aš Tave palaikau būtyje ir gyvenime. Tai pats akiplėšiškiausias melas. Ir vienintelis atsakymas yra ne diskusija (nors Jėzus puikiausiai galėjo argumentuotai, metafiziškai įrodyti šitą baisų melą ir klaidą), bet vėl — Dievo žodis (tokiu būdu Jis mus moko, kad šiukštu nesileistume į jokias diskusijas su piktuoju): „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

Štai trys pavyzdžiai, duoti mums kaip paviržėlis mūsų keturiasdešimties dienų kelionei per dykumą, Gavėnios dykumą, į Pažado, į Prisikėlimo žemę. Turime neišleisti iš akių, dėl ko esame toje keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumoje — tikrai ne vien tam, kad pasninkautume, melstumės ir dalintume išmaldą (plg. Mt 6, 1—18). Tai tik priemonės; tikslas yra pasiekti Jėzaus Prisikėlimo slėpinį — Jo Šlovę, kuri suspindės mūsų širdyse iš naujo Velykų naktį. Tačiau, kad kelyje nenusilptume, ir kad ta keturiasdešimties dienų kelionė per dykumą iš tikrųjų neštų vaisių, apvalytų mus nuo vergavimo dvasiniam Egiptui ir Sodomai (plg. Apr 11, 8), kaip apaštalas Jonas Apokalipsėje vadina mūsų pasaulį, pavergtą piktojo, mums būtinai reikalingos šios priemonės, kurias duoda Jėzus: pasninkas, malda ir išmalda.

Pasninkas — kad nugalėtume save: širdies pasninkas nugalėti savo jausmus, geismus, aistras; akių, klausos — juslių pasninkas, kad nugalėtume savo priklausomybes nuo to, kas yra mus pavergę šiame dvasiniame Egipte ir dvasinėje Sodomoje. Malda — kad nugalėtume Dievą taip, kaip Jokūbas prie Jaboko upelio nugalėjo Jį, pasirodžiusį angelo pavidalu (plg. Pr 32, 23—33). Ir išmalda — kad nugalėtume artimą, nugalėtume jį taip, kaip Jėzus — Meile, pačia didžiausia, kuri yra atiduoti gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 3). Juk išmalda yra mūsų gyvybės atidavimas. Na, žinoma, ne visos — tik lašelio, — atitrauktas skanesnis kąsnelis nuo burnos, atidėtas broliui, kuris tokio, o gal ir jokio, neturi.

Štai trys ginklai pergalei — vidinei pergalei prieš save, prieš Dievą, prieš artimą, — Meilės pergalei, kuri mus parengia įžengimui į Pažado, į Prisikėlimo žemę.

Jėzus ten, toje dykumoje, „buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo“ (plg. Mk 1, 13). Per šį Gavėnios laikotarpį mums taip pat teks buvoti su žvėrimis. Aš čia, žinoma, turiu omenyje pirmiausia ne brolius ir seseris… Apie juos galbūt galėtume geriau pasakyti: „Ir angelai jam tarnavo.“ Žvėrys gyvena mumyse: liūtai, vilkai, beždžionės ir kiaulės, — visas zoologijos sodas! Rojuje visa kūrinija pakluso Adomui ir Ievai, nes šie buvo tobuloje vienybėje su Dievu (plg. Pr 1, 27—28). Izaijas pranašauja, kad taip bus ir vėl: „Liūtas ir jautis kartu ės šiaudus, vilkas viešės pas avį, vaikas kiš ranką į angies urvą, ir nebebus daroma jokio blogio visame mano šventajame kalne“ (plg. Iz 11, 6—9). Tačiau dabar mūsų vidus, buvęs rojumi, tapo pavojinga dykuma. Kad tie „žvėrys“ vėl mums paklustų, turime leisti Naujajam Adomui ištiesinti mūsų valią, suderinti ją ir vėl suvienyti su Dievo Valia. Tik taip mūsų protui ir valiai vėl paklus mūsų aistros, jausmai, mūsų instinktai. Tada ir angelai galės mums patarnauti kaip nuostabiausiam Dievo kūrybos šedevrui — Jo gulbės giesmei.

Ši Gavėnia turi mums tapti naujuoju katechumenatu: Velykų naktį atnaujinsime Krikšto pažadus, kuriuos krikštijami duoda neofitai, išsižadėsime piktosios dvasios ir visų jos pagundų, išpažinsime tikėjimą, kuris mums atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai valandai, kai visa širdimi, nesvyruojančiu tikėjimu, tvirta ir gryna valia vėl galėsime pasakyti tuos žodžius, mes turime pasirengti.

Tam Bažnyčia mus ir veda į keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumą — naująjį katechumenatą, per kurį turime atnaujinti savo tikėjimą, savo meilę Jėzui, savo pasirinkimą ir pasiryžimą priklausyti vien tik Jam. Todėl, broliai, seserys, žiūrėkime, kokiu keliu eisime per tą dykumą! Nes prieš mus yra du keliai: vienas — į dangų, susitikimą su Viešpačiu, o kitas — į pragarą, jeigu įsileisime į pokalbius su piktąja dvasia.

Rinkimės gyvenimą, o ne mirtį!

IŠĖJO SĖJĖJAS SĖTI, leidykla „Lumina vera“. Vilnius. 2022 m.

The post Br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius CSJ. Dykumoje appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra nemažai tų, kuriems aukščiau visko yra jų gerovė, sėkme, sveikata, komfortas, jų teisių bei privilegijų gynyba... Nieko keisto, kad dauguma iš jų ieško vaistų nuo depresijos, bando įvairius mokymus. Pabando ir krikščionybę. Pabando krikščionybę kaip vieną iš priemonių savo gerovei ir sveikatai pagerinti. Pavaikšto į bažnyčią, pasimeldžia... ir nusivilia. „Meldžiausi, – sako jie, – bet man nepadėjo.“ „Matau aplink tiek krikščionių, kurie nei savo gerove, nei savo sveikata niekuo nesiskiria nuo netikinčių.“ „Maža to, turi įvairių ilgai besitęsiančių problemų, nuodėmių.“ „Jie užsiiminėja savitaiga, tik laksto po maldos susirinkimus be jokių matomų rezultatų.“

Ir tada toliau ieško „vaistų“ nuo savo depresijos pas ekstrasensus arba Rytų mokymuose, arba pas gyvenimo guru, arba pas psichologus. Nesu nusiteikęs prieš psichologiją. Labai ją gerbiu ir vertinu. Išbandžiau pats. Tikrai veikia ir labai padeda. Tačiau esu įsitikinęs, kad nei tikėjimas negali pakeisti psichologijos, nei psichologija tikėjimo. Rinktis psichologiją vietoje tikėjimo man tas pats, kas rinktis mašiną vietoje namo.

Prieš keletą metų stebėjau Brazilijos ir Vokietijos futbolo rungtynes. Taip, čia buvo tos istorinės 2014 m. rungtynės, kai brazilai pralaimėjo vokiečiams 7:1! Nuoširdžiai sirgau už brazilus. Ir pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia sirgti už komandą. Kuo labiau pralošinėjo mano komanda, tuo labiau man skaudėjo. Ir kadangi pralaimėjimas buvo didelis, skausmo buvo taip pat nemaža. Kartu su manimi futbolą žiūrėjo ir mano 9-metis sūnus. Jis taip pat rungtynių pradžioje buvo nusiteikęs sirgti kartu su manimi už brazilus. Tačiau jau po 3 įvarčio jis pasakė man: „Tėti, aš jau nebesergu už brazilus, aš sergu už vokiečius.“ Suprantama, vaikas norėjo išvengti skausmo. Ir tai normalu. Normalu vaikui. Arba tai yra normaliai vaikiška.

Vaikiška yra panaudoti aukščiausias jėgas savo gerovei. Būtent taip religijotyrininkai apibūdina žmonijos pradinę religijos stadiją – magiją. Tačiau žmogus turi ir aukščiausią savo sielos dalį, kuri trokšta tiesos daugiau nei savo geroves ir net paties gyvenimo. Trokšta tos tiesos, kuri demaskuoja ir skaudina jį patį. Kuri parodo jo paties neatitikimus su ta tiesa. Toks buvo Sokratas. Nors jis ir ne krikščionis, tačiau neišsižadėjo tiesos gyvybes sąskaita.

K. S. Liuisas viename iš interviu yra taikliai pasakęs: „Jūs tikriausiai žinote, kad aš ne visada buvau krikščionis ir atsiverčiau ne tam, kad rasčiau laimę. Žinojau, kad butelis vyno man suteiks ją greičiau. Jei jūs ieškote religijos, kuri padarys jūsų gyvenimą patogų ir lengvą, nepatarčiau rinktis krikščionybės. Tikriausiai yra amerikietiškų tablečių. Iš jų jums bus kur kas daugiau naudos.“

Gavėnia paryškina tiesą, kad mūsų tikras tikėjimo motyvas negali būti lengvo ir patogaus gyvenimo ieškojimas. Mes pamilome Tiesą ir Tiesos Karalių labiau už savo gerovę ir įvaizdį. Gavėnia lyginama su dykuma. Dykuma, kuri asocijuojasi mums su nepatogumu, pavojumi, bejėgiškumu. Ji lyginama su Jėzaus gundymais dykumoje. Jei sutiktume dykumoje piktą žmogų, mums natūraliai įsijungtų pavojaus signalas. Tačiau dykumoje, jei tapatinamės su Kristumi, mūsų laukia visas piktas būtybes pranokstantis savo piktumu velnias. Ir tai labai pavojinga. Gavėnia lyginama su Mozes buvimu 40 dienų ir naktų ant Sinajaus kalno. Tačiau ir Sinajaus kalnas mums liudija apie didelį pavojų. Dievas perspėjo Mozę, kad paprasti žmonės ir net kunigai, be specialaus pašventinimo, jei lips į Sinajaus kalną – pražus. Taigi velnias dykumoje ir Sinajaus kalnas primena mums dar kartą per gavėnią, jog tikėti Dievu yra labai pavojinga.

Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą. Ji veda mus per išbandymus ir nepatogumus, kurių galėtų būtų mažiau jei vaikiškai atsisakytume tikėjimo. Vienas iš tikinčiojo nepatogumų yra sąžiningai pripažinti savo silpnumą ir nuodėmingumą. Kažkas gali sušukti mums piktdžiugiškai „Koks tu krikščionis, jei padarei tą ar kitą nuodėmę?“, „Verčiau tu apsimetėlis!“ „Kokia tavo Bažnyčia, jei Ji padarė tą ar kitą klaidą istorijos tėkmėje?“ Skamba maždaug taip pat, kaip Kristui tyčiodamiesi šaukė ant kryžiaus: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar.“ Todėl Dovydas meldžiasi 13 psalmėje „Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!“

Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą.

Taip. Gal mums ir yra naudos, kada mums taip šaukia. Nes dažnai bažnyčios „žiūrovai“ taikliai ir teisingai pamato mūsų klaidas. Vienas jų Frydrichas Nyčė. Jo meistriška kritika krikščionims nepaliko abejingo nė vieno Bažnyčios mokytojo. Žinoma, lengva stebint futbolo rungtynes matyti visų žaidėjų klaidas. Kitas reikalas dalyvauti žaidime. Dažnai tokie „žiūrovai“ reikalauja iš krikščionio ir Bažnyčios ne dalinio panašumo į Kristų, bet absoliutaus. Tačiau tokiam „absoliučiai tobulam krikščioniui“ jau nebereikia nei išpažinties, nei gavėnios ir net paties Kristaus! Suprantama, tai toli nuo Kristaus mokymo.

Kai kurie iš jų sako: „Nė vienas negali vadintis krikščioniu, nes nė vienas nėra toks, kaip Kristus.“ Pagal juos, krikščionybės apskritai nėra. Tačiau gera naujiena yra ta, kad išpažintis ir gavėnia reikalingi ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, vyskupams, kardinolams ir popiežiui.

Pagal Nyčę, žmogus turi 3 tobulinimosi stadijas: kupranugaris, liūtas, vaikas. Žaidžiantis vaikas, pagal jį, yra viršūnė. Pagal apaštalą Paulių, tai dar ne viršūnė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11). Vaikams negalima ten, kur pavojinga. Tačiau jei šiandien Nyčė būtų gyvas, pasakyčiau jam, visiems Bažnyčios stebėtojams ir sau pačiam: „Lipkime iš vaikiškų lovyčių, meskime iš savo burnos smagių mokymų „čiulptukus“, pakilkime iš „žiūrovų“, stebinančių Bažnyčios „rungtynes“, patogių vietų ir eikime patys į gavėnios žaidimo aikštę!“

The post Artūras Chalikovas. Tikėti Dievu – pavojinga appeared first on LAIKMETIS.

   Netrūkus Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.
    Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12-15)

Pradėjome gavėnios kelionę. Nors šis karantino laikas reikalauja griežtai nešioti apsaugines kaukes, bet gavėnia kviečia padėti į šalį visas mūsų vidines kaukes ir pasirodyti kokie esame Dievo akivaizdoje, išgryninti savo širdis.

Šiandienos evangelija mums kalba apie Jėzaus viešos veiklos pradžia.  Pradėdamas  savo misija, jis pasitraukia į dykumą 40 dienų. Šis 40 dienų laikotarpis - tai nuoroda į Išėjimo įvykį, Izraelio tautos klajones į Pažado žemę. Ir dabar Jėzus, naujasis Mozė, vedą visą žmoniją į Dievo karalystę. Jėzus prieš skelbdamas Gerąją Naujieną, išeina į dykumą, kad būtų pats išbandomas. Tuo mokydamas savo paties pavyzdžiu, visų kartų krikščionys išstovėti išbandymuose ir sunkumuose.

Evangelistas Morkus nedaugiažodžiauja ir pateikia tik faktą, kad Jėzus buvo piktojo gundomas. Kiti evangelistai mums pasakoja, kad šie gundymai buvo trys: duona, valdžia ir stebuklais. Piktasis neišgalvoja nieko naujo, nes šios pagundos žmoniją lydi tiek, kiek ji egzistuoja. Kiekvienas savo gyvenime esame gundomas teikti pirmenybę tik medžiaginei tikrovei, piktnaudžiauti valdžia ir naudotis religija kaip manipuliacijos priemone.

Jėzus atmeta šiuos gundymus parodydamas tikrojo žmogiškumo veidą. Žmogus gyvas ne viena duona, jis nesinaudoja galios pirmenybe ir tarnauja tik vienam Dievui. Iš istorijos žinome, kad taip gyventi pavyksta ne visiems. Net Bažnyčioje, kuri yra Kristaus kūnas, istorijos tėkmėje buvo daugybė pavyzdžių, kaip turto, galios ir manipuliacijos religija pagundos tapdavo krikščionišką pašaukimą iškraipančiomis grimasomis.

Evangelistas Morkus Jėzaus dykumoje vaizdiniu mums parodo, kad jis yra kūrinijos Viešpats, nes jam tarnauja žvėrys ir angelai. Tai, kas yra gamtiška, kūniška ir tai, kas yra nematoma, dvasiška, nusilenkia Tam, kuris stoja į akistatą su chaosu ir išeina nugalėtoju.

Šis evangelinis pasakojimas mus kviečia stabtelėti mūsų kasdienybės karuselėje, duoti daugiau erdvės Dievui mūsų gyvenimuose. Rinktis maldą, bendrystę su Viešpačiu, tikėjimo darbus, gėrį mūsų kryžkelėse ir išmėginimuose.

Evangelistas Morkus atskleidžia Jėzaus tvirtumą kovoje su blogiu. Tuo kviesdamas ir mus rinktis Jėzaus pusę, kad galėtume būti kartu su Juo nugalėtojais savo gundymuose ir kovose. Žinoma, viskas nėra lengvai duodama ir nėra viskas paprasta. Bet šį evangelija atskleidžia, kad mes nesame vieni mūsų sunkumuose ir išbandymuose. Galime visada remtis į tą, kuris visą praėjo ir iškentė dėl kiekvieno iš mūsų ir visada tiesia pagalbos ranką.

Esame drąsinami eiti gyvenimo keliu su Jėzumi, kuris yra tikras Gėris ir mūsų laimės šaltinis. Išgirsti Jo kvietimą: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

The post I gavėnios sekmadienis. Gavėnia kviečia padėti į šalį visas mūsų vidines kaukes appeared first on LAIKMETIS.