Britų mokslininkai kartu su JAV viešosios nuomonės institutu Gallup penkerius metus 21 šalies respondentams uždavinėjo klausimus, kaip jie vertina savo gerovę. Galiausiai jie priėjo prie netikėtos išvados: tie, kurie dažniau lanko bažnyčią, sinagogą ar mečetę, jaučiasi laimingesni.

Pirmieji Pasaulinės žmonių gerovės apklausos rezultatai buvo paskelbti kovo 28 d. Keliomis dienomis anksčiau JAV įsikūrusi "Sapien Labs", kuriai vadovauja neuromokslininkė Tara Thiagarajan, paskelbė savo apibendrinamąją ataskaitą. Abi tyrėjų grupės priėjo prie nepaprastai panašių išvadų: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės.

Tačiau, nepaisant skambių antraščių, viskas nėra taip vienareikšmiška. "Atrodo, kad dvasingumas ir aktyvi religinė praktika gerina psichinę gerovę, nes didina meilę, kurią jaučiate kitiems. Ir nors žmogus gali pradėti mylėti kitus ir rūpintis jų gerove įvairiais būdais, aktyvi religinė praktika yra gana patikimas būdas to pasiekti, - sako pati daktarė Thiagarajan, - tačiau ji jokiu būdu nieko negarantuoja."

"Sapien Lab" padarė ir kitų įdomių išvadų. Pavyzdžiui, tiems, kurie netiki Dievu, sunkiau ką nors mylėti. Šį tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji. O žmonės, kuriems blogiausiai sekasi mylėti savo artimuosius, gyvena Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Kalbant apie britų mokslininkų ir Gallupo atliktą žmogaus gerovės matavimą, reikia pasakyti, kad tai gana sudėtingas ir išsamus parametras, kuris apskaičiuojamas remiantis respondentų atsakymais į 12 klausimų. Jų buvo prašoma savarankiškai įvertinti savo laimės ir pasitenkinimo gyvenimu lygį, fizinę ir psichinę sveikatą, finansinį stabilumą, taip pat atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę ir dorybes. Galiausiai jų buvo klausiama apie dvasines praktikas ir religijos vietą jų gyvenime.

tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji.

Apklausa parodė, kad gerovės rodiklis buvo vidutiniškai aukštesnis tų, kurie save laikė dvasingais ar religingais. Vidutinis gerovės balas 0,23 yra aukštesnis tų, kurie religiją laiko svarbia kasdienio gyvenimo dalimi.

Tačiau tyrimo autoriai pažymi, kad šis rodiklis atskirai nuo kitų veiksnių mažai ką bendro turi su tikrąja padėtimi. Pavyzdžiui, žmonių finansinė gerovė jiems daug svarbesnė nei nuolatinis lankymasis bažnyčioje ar mečetėje. Turinčių darbą žmonių finansinė padėtis yra vidutiniškai 0,22 geresnė nei bedarbių. Tuo tarpu tie, kurie mano, kad jų dabartinių finansinių pajamų pakanka patogiam gyvenimui, vidutiniškai 2,02 balo aukštesniu gerovės indeksu nei tie, kuriems gyvenime trūksta pinigų.

Tad ataskaitos autoriai apibendrina: šie apklausų rezultatai tėra žmonių asociacijų rinkinys, o tikruosius priežastinius ryšius mokslininkai galės nustatyti tik atlikę kelias tokių apklausų bangas. Tai buvo tik pirmoji banga, trukusi apie penkerius metus.

The post Autoritetingi tyrimai tvirtina: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės appeared first on LAIKMETIS.

„Šventieji" - dviejų dalių serialas, kurio pirmieji keturi epizodai bus rodomi lapkričio 16 d., sekmadienį, o paskutinieji - 2025 m. gegužę.

Kiekviename epizode daugiausia dėmesio skiriama vienam iš šventųjų - Žanai d'Ark, Pranciškui Asyžiečiui, Jonui Krikštytojui, Tomui Beketui, Marijai Magdalietei, Mozei Etiopiečiui, Sebastijonui ir Maksimilijonui Kolbei.

„Seriale nagrinėjami šie žmonės bei jų gerumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo veiksmai", - pranešė „Deadline". Scorsese ji ves, prodiusuos, pasakos už kadro ir bus vykdantysis serialo prodiuseris.

Tai ne pirmas režisieriaus projektas, paremtas tikėjimu. Jis režisavo TTeddy Bear Award®" apdovanojimui nominuotą filmą „Tyla", kuriame pasakojama apie dviejų katalikų kunigų gyvenimą Japonijoje.

Šiuo metu Scorsese kuria filmą apie Jėzų. Pernai jis susitiko su popiežiumi Pranciškumi ir „atsiliepė į popiežiaus kvietimą menininkams - vieninteliu jam žinomu būdu sumanė ir parašė filmo apie Jėzų scenarijų". Scenarijus bus paremtas japonų rašytojo Shusaku Endo knyga „Jėzaus gyvenimas".

Interviu laikraščiui „Los Angeles Times" Scorsese paaiškino šio savo naujo sumanymo priežastis. „Bandžiau filmuose „Kundune", "Paskutiniame Kristaus gundyme", net „Niujorko gaujose" tam tikrais būdais surasti kelius į atpirkimą, į žmogaus būseną, kai jis turi susidoroti su neigiamais dalykais savo viduje, - sakė jis.

Ar būname padorūs, o paskui išmokstame tapti nepadorūs? Ar galime pasikeisti? Ar kiti priims tą pasikeitimą? Manau, kad tai iš tikrųjų yra visuomenės ir kultūros, kuri yra sugedusi, nes nėra pagrindo moralei ir dvasingumui, baimė. Ne religija, ne dvasingumas, o viso šito paneigimas."

„Taigi man tai yra savojo kelio ieškojimas… jei norite, „religingumo" prasme, bet nemėgstu vartoti šio termino, nes jis dažnai klaidingai interpretuojamas, - pridūrė jis. - Tačiau yra pagrindiniai pamatiniai įsitikinimai, kuriuos turiu - arba bandau juos rasti - ir naudojuosi šiais filmais, kad tai įvyktų."

Šiuo projektu Scorsese tikisi pakeisti žmonių požiūrį į religiją. „Bandau rasti naują būdą, kaip padaryti ją prieinamesnę ir pašalinti neigiamą svorį to, kas siejama su organizuota religija", - sakė jis.

„Dabar užtenka ištarti žodį „religija", ir visi iškart ima pykti, nes ji žlugo daugeliu atžvilgių", - aiškino jis. - Tačiau tai nereiškia, kad pirminis impulsas buvo klaidingas. Grįžkime atgal.

Tiesiog pagalvokime apie tai. Galite religija atmesti, bet ji gali pakeisti jūsų gyvenimą - net jei ją atmesite. Neatmeskite jos iš karto. Tai viskas, apie ką aš kalbu. Ir tai sakau kaip žmogus, kuriam po poros dienų bus 81 metai. Jūs suprantate, apie ką aš kalbu?" - retoriškai klausė legendinis kino režisierius.

The post Legendinis kino režisierius M. Scorsese prodiusuoja dokumentinį serialą apie šventuosius appeared first on LAIKMETIS.

„Mano paslaptis, mano didžioji paslaptis, yra melstis", - sako sesuo Inah Canabarro Lucas (Ina Kanabaro Lukas), seniausia vienuolė pasaulyje, kuriai šiuo metu yra 115 metų.

„Kiekvieną dieną meldžiuosi rožinį už visus žmones visame pasaulyje", - žurnalistus tikina Brazilijos pietuose gyvenanti sesuo.

Gerontologinių tyrimų grupės duomenimis, ši teresiečių vienuolė taip pat yra vyriausias žmogus Brazilijoje ir Lotynų Amerikoje.

Savo gerą nuotaiką ir džiaugsmą sesuo Inah išreiškė keliais žodžiais, kuriuos spėjo pasakyti kovo 9 d. interviu „ACI Digital", CNA naujienų partneriui portugalų kalba. Interviu metu ji kelis kartus pakartojo maldą Mergelei Marijai, melsdama ja „už visus viso pasaulio žmones".

Šiuo metu vienuolė gyvena Porto Alegrėje, Rio Grande do Sul valstijoje, Santo Enrikė de Oso namuose, esančiuose greta Brazilijos seserų teresiečių provincijos namų - bendruomenės, į kurią įstojo 1927 m., būdama 19 metų.

Pasak namų koordinatorės sesers Lúcios Ignez Bassotto (Liucijos Ignes Basoto), sesuo Inah „visada orientuojasi į kitus, o ne į save". Ji „labai ištvermingas žmogus, nėra reikli, viską vertina, laiko geru, nepaprastai žavisi kongregacija, kitų kompanija. Ji meldžiasi už visus, jai rūpi visi".

„Jos gyvenimas tikrai pavyzdingas", - tęsė sesuo, kuri garbingo amžiaus vienuolę pažįsta nuo studijų Sant'Ana do Livramento miestelyje laikų.

Dar viena sesers savybė - ji visada nori būti aktyvi, ir toliau dalyvauja bendruomenės maldose, mėgsta būti sode ir leisti laiką su seserimis.

Inah pasakojo, kad nors per pastarąsias porą savaičių pagyvenusios vienuolės sveikata šiek tiek pablogėjo, tomis dienomis, kai ji jaučiasi gerai, ji yra labai kalbi ir mėgsta humorą.

Dar visai neseniai, sesuo Inah „piešė servetėles, darė atvirukus, darė daugybę dalykų. Kai neturėdavo ką veikti, ji pasiimdavo kortų kaladę ir pradėdavo žaisti. Jei neturėdavo su kuo žaisti, žaisdavo viena. Jai būdavo labai smagu."

Inah Canabarro Lucas gimė 1908 m. gegužės 27 d. San Fransisko de Asiso miestelyje Rio Grande do Sul vakaruose ir yra priešpaskutinis iš septynių generolo Davido Canabarro (Deivido kanabaro), vieno iš pagrindinių farupilos (Farroupilha) revoliucijos (1835-1845 m.) Rio Grande do Sul mieste lyderių vaikų.

Kai ji buvo dar vaikas, vienas iš jos brolių pasakė motinai, kad Inah turėtų mokytis vienuolyne savo mieste. Tada ji jo paklausė: „Kas yra vienuolės?" Motina atsakė, kad tai moterys, kurios atsidavusios meldžiasi Dievui. Ina tuomet atsakė: „Aš būsiu vienuolė."

Sesuo Inah mokėsi vienuolių mokykloje, o sulaukusi 19 metų išvyko atlikti noviciato pas seseris teresietes į Montevidėjų Urugvajuje.

Per daugiau nei šimtmetį ji patyrė daugybę pokyčių pasaulyje ir Bažnyčioje. Ji išgyveno du pasaulinius karus ir matė 10 pontifikų. Tais metais, kai ji gimė, popiežiumi buvo šventasis Pijus X.

Teta Ina nuo pat vaikystės buvo labai liesa ir liekna", - ACI Digital" pasakojo vienuolės sūnėnas 83 metų Kléberas Canabarro Lucas ( Kleberas Kanabaras Lukasas). Dėl jos trapios išvaizdos visi manė, kad ji ilgai negyvens.

Štai kodėl ji čia išbuvo 115 metų, o likusios klasės jau nebėra", - pastebėjo jis.

Sesuo Inah yra didžiausias religingumo, tikėjimo, geranoriškumo pavyzdys, malonus ir geros nuotaikos žmogus; tokia ji buvo visą gyvenimą. Dabar vargšė su amžiumi nyksta", - pažymėjo jis.

Bet Dievas jai padės, ir ji sulauks 116, 117 metų, mums bus 120, jei Dievas duos", - sakė sūnėnas.

„Ji yra nepaprastai laimingas žmogus, kuris pilnas gyvenimo ir meilės, tikros meilės", - sakė 83 metų sesuo Teresinha de Aragón, kuri pažinojo vienuolę nuo vaikystės, nes jos sesuo mokėsi Sant'Ana do Livramento mokykloje.

115 metų vienuolė yra žmogus, „kuris visus laiko savo širdyje. Nėra jokių išimčių. Ji su visais elgiasi gerai, su meile, nesvarbu, ar jie būtų maži, ar suaugę, ar pagyvenę. „Ji yra žmogus, kuris myli tikra meile", - pasakojo sesuo Teresinha.

Visą gyvenimą sesuo Inah buvo mokytoja. Ji dėstė portugalų kalbą, matematiką, gamtos mokslus, istoriją, meną ir tikybą tereziečių mokyklose Rio de Žaneire, Itakiio ir Sant'Anos do Livramento mieste, kurį mylėjo, nes jame praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Pasak jos sūnėno, ji buvo ´griežta, drausminga ir meili mokytoja, kuri užkariavo visų širdis".

Daugelis seserų, šiuo metu gyvenančių Porto Alegrės provincijos namuose, buvo vienuolės mokinės arba pasakoja, kaip sesuo Ina padėjo joms atrasti savo pašaukimą.

Be to, sesuo Inah yra viena iš nedaugelio savo kongregacijos vienuolių, vis dar dėvinčių savo abitą. Pasak jos bendruomenės seserų, nuo Vatikano II Susirinkimo (1963-1965 m.) jo dėvėti neprivaloma. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, ar jį dėvėti, ar ne. Kadangi pagyvenusi sesuo nėra pilnai pajėgi to nuspręsti pati ir visada dėvėjo savo abitą, jos globėjai nusprendė visada ją taip rengti, nes „ji visada matė save kaip vienuolę".

„Jaučiuosi labai laiminga, labai dėkinga Dievui, nes būtent [sesuo Inah] mane nukreipė šiuo keliu ir dabar galiu būti jai naudinga, padėti akimirkomis, kai jai manęs reikia", - sakė sesuo Velmira, kuri yra slaugytoja ir pastaraisiais metais rūpinosi sesers sveikata.

„Sesuo Inah padėjo man rasti šią vietą, kurioje jaučiuosi tokia laiminga, man labai gera su visais", - sakė ji.

Reikšmingas jos gyvenimo pasiekimas - Santa Teresės mokyklos Sant'Ana do Livramento mieste įkūrimas žygiuojant orkestrui, kuris grojo 115 muzikos instrumentų ir koncertavo visoje Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje.

Ji taip pat buvo mentorė ir padėjo sukurti garsųjį Pomolio instituto, esančio Riveroje (Urugvajus), giminingame Sant'Ana do Livramento mieste, maršų orkestrą.

Sesuo Inah taip pat yra entuziastinga futbolo klubo „Sport Clube Internacional", įkurto 1909 m., kai jai buvo vieneri metai, rėmėja.

Be to, kad sakė, jog meldžiasi už visus, tarp keleto žodžių, kuriuos sesuo Inah ištarė per interviu, buvo ir pagyrimas jos mėgstamai komandai, „nes tai liaudies komanda, gerų, neturtingų, labai sąžiningų ir gerų žmonių komanda".

The post Vyriausia pasaulio vienuolė kasdien meldžiasi už žmoniją appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Apie dvasios giedrumą appeared first on LAIKMETIS.

Sekmadienį, kaip ir dera Viešpaties dieną, miesto bažnyčios varpai tikinčiuosius dukart kvietė maldos sukaupčiai – votyvos ir sumos šv. Mišioms: nuo seno šioje parapijoje švenčiami Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Tačiau skirtingai nei eiliniais sekmadieniais, šįkart valanda tarp šv. Mišių buvo užpildyta muzika. Nuostabiai skambėjo Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškojo kultūros centro Česlovo Sasnausko choro (vadovas Mindaugas Radzevičius) atliekami kūriniai. Kolektyvas giedojo ir šv. Mišiose. Tarpais atrodė, kad pats Dievas su angelais nusileido į šią šventovę.

Dėkodamas giesmininkams parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis priminė, kad jau daug metų gyvuoja ši graži tradicija, kai šv. Petro ir Pauliaus atlaidų proga parapija tikintiesiems dovanoja šio choro atliekamus sakralinės muzikos koncertus. Tikimasi, kad atlaidų dvasingumą papildo dvasingas ir labai jautrus giedojimas, suteikiantis Dievui garbę, o žmonėms džiaugsmą. Miesto, kultūros įstaigų, bendruomenės atstovai padėkojo chorui ir jo vadovui už sakraliąją giją, įpintą į miesto šventės renginių juostą. Šventės organizacinio komiteto vardu buvo padėkota klebonui kan. D. Jasulaičiui už nuoširdžią bendrystę, bendruomenės telkimą, bendrus renginius. Po audringų plojimų, klebonas pakvietė minutėlę kitą pailsėti ir susitelkti atlaidų šv. Mišių aukos šventimui.

Visu grožiu suspindo šioms atlaidų šv. Mišioms pirmąkart po restauracijos įžiebtas didysis bažnyčios sietynas. Tai kaip palikimas iš XIX amžiaus viduryje parapijoje besimeldusių tikinčiųjų. Vilkaviškio vyskupijoje panašus klasicizmo stiliaus sietynas yra išlikęs Griškabūdžio bažnyčioje.

Atlaidų šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Plokščių parapijos klebonas Gediminas Marcinkevičius. Iškilmingumo suteikė tai, kad svečias kunigas Evangeliją ir pamokslą sakė iš sakyklos. Jis plačiau pristatė apaštalų Petro ir Pauliaus misiją krikščionių bažnyčioje, akcentavo kiekvieno dabartinių laikų tikinčiojo pašaukimą melsti Viešpatį, kad bažnyčioje nepritrūktų kunigų ir uolių katalikų. Taip pat priminė pareigą per senesniosios kartos žmones gautą tikėjimą perduoti jaunajai kartai. Pasidalijo pastebėjimu, jog, kasmet lankydamasis Kudirkos Naumiesčio parapijoje šv. Petro ir Pauliaus atlaiduose, nesutinka dalies vyresniosios kartos žmonių. Liūdnoka, kaip šioje, taip ir kitose parapijose, išėjusiųjų pas Viešpatį vietos bažnyčioje lieka tuščios…

Liūdnoka, kaip šioje, taip ir kitose parapijose, išėjusiųjų pas Viešpatį vietos bažnyčioje lieka tuščios…

Pamokslininkas kvietė ištikimuosius bažnyčios bendruomenės narius būti uoliais tikėjimo liudytojais ir skelbėjais, melsti malonių sau, savo artimiesiems ir greta esantiems. Dievo malonių linkėjo visiems šventųjų apaštalų vardus turintiems žmonėms. Išreiškė viltį šios parapijos atlaiduose atsilankyti ir kitais metais bei pamatyti ne sumažėjusį, bet didesnį tikinčiųjų ir svečių būrį.

Atlaidai baigėsi iškilminga Eucharistijos procesija. Prieš šv. Mišias parapijietės Romualdos Jakaitienės rūpestingai sukviesti į šv. Mišias atėję vaikai nešė bažnytinių vėliavų kaspinus, barstė gėles. Tačiau dangus procesijos aplink bažnyčią dalyviams siuntė tikrą kūno ir dvasios stiprumo išbandymą – įsisukęs vėjas, beveik vėtra, guldė, plaikstė vėliavas ir rūbus… Bet su Viešpačiu juk „nebijom nei vėtrų, nei audrų…“

Žmonės iš šventovės skirstėsi klebono D. Jasulaičio padėkomis apipilti už dvasinę ir organizacinę bendrystę, choro giesmės lydimi. Tik šventoriuje juos iš dangaus pasitiko kita laukta Dievo malonė - vasariškas lietus.

The post Kudirkos Naumiestis minėjo savivaldos ir karališkųjų Magdeburgo teisių suteikimo metines appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Ignacas Lojola sako, kad, jei suprantame, jog mūsų minčių pradžia, vidurys ir pabaiga yra gera ir teisinga, jei tai, ką apmąstome, yra nukreipta į gėrį, vadinasi tas mintis mums įkvėpė gerasis angelas. Tačiau, jei mūsų mintys veda prie ko nors blogo, jei atima iš mūsų budrumą ir galiausiai pakenkia mūsų sielai, tai yra aiškus ženklas, kad  tos mintys kyla iš piktosios dvasios.

Toks yra priešo, piktosios dvasios, velnio stilius, sakė popiežius, – prisistatyti gudriai, užmaskuotai. Jis pakužda mums tai, kas mums labiausiai rūpi, kam esame jautriausi, ir tada žingsnis po žingsnio traukia mus prie savęs. Blogis įsiskverbia slapta, kad žmogus jo nepastebėtų, todėl svarbu kantriai tikrinti savo mintis, ypač kasdien atliekant sąžinės tyrimą. Turime mokytis iš savo kasdienės patirties, iš to, kas mums nutinka, ir nekartoti tų pačių klaidų.

Kiekvienas esame kviečiamas tobulėti.

Kuo geriau pažįstame save, tuo geriau matome, kokiais keliais piktoji dvasia įsiskverbia į mūsų širdį. Turime žinoti savo silpniausias vietas ir jas stebėti su ypatingu budrumu. Jei matome, kas  mumyse vyksta, tai yra ženklas, kad Dievo malonė veikia mumyse ir padeda mums augti.

Tai ir yra tikroji paguoda, sakė Pranciškus. Tai patvirtinimas, kad darome tai, ko Dievas iš mūsų nori, kad einame jo keliais – gyvenimo, džiaugsmo ir ramybės keliais. Iš tiesų, dvasinė įžvalga mums padeda suprasti ne tik tai, kas yra tikrasis gėris, bet ir tai, kas yra gera man čia ir dabar. Kiekvienas esame kviečiamas tobulėti, atmesti patrauklius, bet nerealius ir kenksmingus siūlymus, stengtis vengti klaidų einant link tikrojo gėrio.

Po katechezės popiežius Pranciškus paminėjo šia dieną – lapkričio 30-ąją – minimą apaštalo šv. Andriejaus, Simono Petro brolio, Konstantinopolio Bažnyčios globėjo, šventę. Šia proga į Stambulą nuvyko Romos Bažnyčios delegacija. „Noriu išreikšti ypatingą meilę savo brangiam broliui patriarchui Baltramiejui I ir visai Konstantinopolio Bažnyčiai.

Tegul šventųjų brolių apaštalų Petro ir Andriejaus užtarimas kuo greičiau suteikia Bažnyčiai visišką vienybę ir taiką visam pasauliui, ypač kenčiančiai brangiai Ukrainai, kuri yra mūsų širdyse ir maldose“, – sakė Pranciškus.

The post Mokykimės iš savo kasdienės patirties - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Įvykiai, susiję su Jėzaus atėjimu į pasaulį, nebuvo tokie paprasti, kaip galėtų atrodyti žvelgiant į Kalėdų prakartėlę. Daug kartų skaitę Mato ir Luko evangelijų pradžią, gali manyti, kad suvokė viską, kas ten parašyta apie Jėzaus gimimą. Tačiau iš naujo lėtai ir mąsliai perskaitę tas jau pažįstamas vietas rasime daug apmąstytinų dalykų.

Kokio didžiulio tikėjimo buvo pareikalauta iš Juozapo! Kokie jausmai ir mintys turėjo užplūsti jo protą ir širdį! Jis žinojo, kad Marija labai gera, šventa ir maldinga. Tačiau kai „dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18) – jų garbinamos Viešpaties Dvasios veikimu, – kiek daug stiprybės iš Šventosios Dvasios jis pats turėjo gauti, kad galėtų priimti tai, jog Viešpats pasirinko jo išsirinktą moterį, ir patikėti, kad šis vaikas yra tikrai Dievo Sūnus.

Juozapo tikėjimas Dievu ir jo būsimąja žmona buvo tvirtas, jo meilė jiems – besąlygiška, tačiau vis dėlto kai ko jo tikėjimas ir meilė negalėjo iki galo perprasti. Kas galėjo numanyti, jog Dievo Sūnus gims pasaulyje ne galybės ir spindesio aplinkoje, bet kelionės metu, ir bus paguldytas ėdžiose? Kas šis Dievo Sūnus, kuriam buvo parinktas toks gimimas?

Piemenys, išgirdę angelų žinią, „labai išsigando“ (Lk 2, 9). Ką reiškė angelų žodžiai? Išrinktosios tautos lauktasis Mesijas turėjo būti žemiškasis karalius, atkariausiantis Dovydo karalystę iš romėnų. Izaijo knyga jiems teigė priešingai: ten pranašaujama apie ateisiantį kenčiantį Viešpaties tarną, kuris ims nešti jų nuodėmes.

Tai ir buvo Kristus, kurį piemenys rado ėdžiose: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2). Viena vertus, pasirodžius angelui piemenis nutvieskė Viešpaties šlovė, kita vertus – kūdikis gimė varge.

„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“ Ji taip pat turėjo iki galo nesuvokti viso to, kas vyko. Marija žinojo, jog Viešpats tikrai veikė, ir kad tai, kas vyko, buvo jo išganymo plano dalis. Tačiau žinoti, jog Dievo ranka mus veda, nėra tas pat, kas suvokti viską, ką jis daro. Marijos tikėjimas, jos meilė Dievui, jos atsidavimas Dievo valiai išliko ir nemažėjo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

žinoti, jog Dievo ranka mus veda, nėra tas pat, kas suvokti viską, ką jis daro.

Vis dėlto jai reikėjo dėmėtis ir širdyje apsvarstyti įvykius, lydėjusius Kristaus atėjimą į pasaulį ir į jos gyvenimą. Marija, svarstanti šiuos įvykius savo širdyje, yra mums pavyzdys, parodantis, kaip maldingai naudotis Šventuoju Raštu.

Paprastai įsivaizduojame maldą kaip žodžius, sudėstytus į vaikystėje išmoktus poterius arba spontaniškai kylančius iš širdies. Žodžiai iš tikrųjų yra vienas maldos aspektas, tačiau jie turi būti grindžiami tiesioginiu ryšiu su Dievu ir iš jo kilti. Kasdienos gyvenime su draugu pirmiausia turime būti, kad galėtume su juo kalbėti. Panašiai yra ir mums kalbantis su Dievu: turime būti jo akivaizdoje, jo klausytis, jam kalbėti – tai yra tikroji malda. Rašto skaitymas gali atlikti svarbų vaidmenį ateinant į Dievo akivaizdą ir jo klausantis. Daugybei mūsų kasdienis Rašto skaitymas yra geriausias įmanomas tramplinas į maldą. Marija mums duoda pavyzdį.

Evangelijose nerasime daug Marijos žodžių. Jose aprašoma, kad ji visą laiką buvo Viešpaties gyvenime, pati likdama atokiau. Marija dalyvavo Kanos vestuvėse, kai, pasak Jono evangelijos, Jėzus parodė savo pirmąjį ženklą. Ji stovėjo Kryžiaus papėdėje.

Sekminių dieną buvo Aukštutiniame kambaryje drauge su susirinkusiais mokiniais, ir ant visų nužengė Šventoji Dvasia. Marija nebuvo pašaukta viešai skelbti Gerosios Naujienos, gydyti ligonių ar daryti stebuklų. Jos pašaukimas buvo tiesiog dalyvauti ir saugoti Jėzaus gyvenimo įvykius savo širdyje. Net ir tuomet, kai Jėzaus veiksmai ją glumino ar skaudino – pavyzdžiui, kai dvylikametis Jėzus pasiliko Jeruzalėje, – ji „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 52).

Būti Jėzaus akivaizdoje ir laikyti jo žodžius širdyje yra pirmasis maldos žingsnis. Tai taip pat pirmasis Rašto skaitymo vaisius: mes tiesiog dalyvaujame, Dievo išganymo planui skleidžiantis per Abraomą, Mozę, pranašus ir galiausiai – per Jėzų. Mūsų skaitymas, studijos ir ypač Dievo žodžio klausymas iš Rašto puslapių duoda mums lobį, kurį galime laikyti savo širdyje.

Svarstydama Jėzaus gyvenimo įvykius, Marija ne vien apgalvojo juos iš naujo. Mes persvarstome dalykus, kai jie nėra susiję su mumis ir nedaro mums didelio poveikio. Juo labiau ji nesuko galvos dėl to, kas vyko, – mes kartais panašiai elgiamės, kai gyvenimas, atrodo, nesirutulioja ta vaga, kuria, mūsų manymu, turėtų.

Marijos svarstymas buvo ją giliai palietusių įvykių apmąstymas – jis buvo pripildytas tikėjimo, kad Dievo ranka veikė kiekvienu metu, net jeigu ji iki galo nesuvokė Dievo plano.

Marija žinojo, jog visa, kas vyksta, vyksta dėl Dievo meilės jo tautai ir jai asmeniškai. Savo širdyje ji saugojo tą meilę ir drauge ją grąžino. Marijos apmąstymas buvo pastanga kuo tobuliau atsiliepti ir įžengti į tuos slėpinius, kuriais ji buvo pašaukta gyventi.

Atsižvelgdami į tai, galime geriau suvokti Jėzaus žodžius apie jo motiną: „Jam buvo pranešta: Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti. O jis atsakė: Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 20–21). „Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai! O jis atsiliepė: Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28).

Šie žodžiai nebuvo Marijos atmetimas: juk ji išgirdo Dievo kvietimą per angelą Gabrielių ir atsiliepė į jį. Ji iš tikrųjų buvo Jėzaus žodžių ir gyvenimo įvykių liudininkė, laikiusi juos savo širdyje. Tai, ką Šventoji Dvasia joje nuveikė Jėzaus prasidėjimo momentu ir ką toliau tęsė jos gyvenime, buvo daug reikšmingiau negu vien biologinis jos motinystės faktas.

Panašiai kaip Marija laikė visus dalykus savo širdyje, mes esame pašaukti laikyti mums skirtą Dievo žodį, kartodami „dieną ir naktį“ (Joz 1, 8).

Laikytis žodžio

„Jėzus jam atsakė: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Mes paprastai suvokiame šią vietą kaip to paties Jono evangelijos skyriaus penkioliktosios eilutės pakartojimą: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“ Iš tikrųjų paklusti iš dalies reiškia „laikytis Jėzaus žodžio“. Tačiau posakis „laikytis žodžio“ turi dar gilesnę reikšmę.

Jėzus žadėjo savo mokiniams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Tai galėtume nusakyti kitais žodžiais: „Jei ir toliau klausysite mano žodžio ir priimsite jį į širdį, darysite tai, kas iš tikrųjų būtina, kad būtumėte mano mokiniai. Aš apreiškiu tiesą trokštantiems išgirsti mano žodį, o mano apreikšta tiesa parodys jiems teisingą kelią ir duos tikrą laisvę.“

Priešingai nei mokiniai, atmetusieji Jėzų atmetė ir jo žodį. Jėzus jiems parodė, jog jų troškimo jį nužudyti priežastis – jiems skirto žodžio atmetimas: „Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse“ (Jn 8, 37).

Priešybė tampa aiški: atmesti Jėzų reiškia atmesti jo žodį, atsisakyti jo klausyti ir neleisti, kad jis įsiskverbtų į širdį. Žmonės, kurie seka Jėzų, klausosi jo žodžio, trokšta, kad tas žodis juos ugdytų, nuolat jį apmąsto, saugo širdyje ir mintyse, jam paklūsta. Besilaikantieji Jėzaus žodžio leidžia, kad jis juos perskverbtų ir perkeistų.

Mums pažadėta: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai“ (Jn 8, 31). Čia pateikiamas įvaizdis: laikytis Jėzaus žodžio reiškia gyventi jame. Tarsi Jėzaus žodyje gyventume kaip šeimos namuose: tai saugi ir pažįstama vieta, kur visuomet galime grįžti, kur mylime ir esame mylimi, vieta, leidžianti įsišaknyti mus kartais varginančiame ar gluminančiame pasaulyje. Dievo žodžio palyginimas su namais turi artimo pažinimo prasmę; jis reiškia ir tai, kad Dievo žodis yra pirmoji vieta, kur įleidžiame šaknis besikeičiančiame ir praeinančiame pasaulyje.

Širdyje saugodami Dievo žodį, padarydami jį savo namais, leisdami jam mus perskverbti, žengiame pirmą maldos žingsnį. Perėjimas nuo skaitymo ir klausymo į maldą nėra staigus. Pagarbiai skaitydami Bibliją, mes iš tikrųjų pradedame melstis. Tinkamas psalmės skaitymas yra malda.

Septynioliktajame Jono evangelijos skyriuje Jėzaus žodžius Tėvui priimame kaip savo maldą, drauge su Kristumi prašydami Tėvą, kad būtume viena su juo ir visais krikščionimis, prašydami, kad būtume pašventinti tiesa.

Stebėdamiesi Dievo meile mums, saugodami ją savo širdyje, esame tokios nuostatos kaip apaštalas Paulius, kuris sušuko: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33), – juk šis šūksnis yra malda.

Šventasis Raštas nėra vien tiktai mums skirtas Dievo žodis. Tai taip pat mūsų kalbėjimasis su Dievu pagal jo įkvėpimą. Biblija nėra vienakryptis kelias, vedantis nuo Dievo į mus; ji ir mūsų bendravimas su Dievu. Šis bendravimas prasideda tuomet, kai klausomės Dievo ir saugome jo žodžius savo širdyje – tas saugojimas tampa mūsų malda.

Vatikano II Susirinkimas moko: „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“ (DV, 25).

Nors nuo Rašto skaitymo į maldą pereinama laipsniškai, malda skiriasi nuo paprasto Rašto skaitymo. Reguliariai kasdien skaitydami Raštą, siekiame pirmiausia suprasti tekstą ir klausytis Dievo žodžio per Biblijos žodžius. Maldoje pradedame pokalbį su Dievu ir savo širdies mintis išreiškiame savo arba Rašto žodžiais.

Be laiko, kurį praleidžiame skaitydami Raštą, privalome rasti laiko asmeninei maldai, bendravimui su Dievu. Daugelis maldos laiką pasirenka tuoj pat po Rašto skaitymo, idant išgirstas žodis galėtų tapti pokalbio su Dievu pagrindu. Kiti linkę verčiau atskirti skaitymo ir maldos laiką. Tačiau kad ir kaip būtų, svarbu apibrėžtai pasirinkti tiek skaitymo, tiek maldos laiką. Neturėtume susitelkti į vieną, taupydami kito sąskaita.

Anksčiau kalbėjome apie kasdienio Rašto skaitymo laiko panaudojimą. Galima taip pat pasiūlyti būdų, kaip naudotis Raštu praturtinant maldoje su Dievu praleidžiamą laiką.

Siekdami, kad Rašto skaitymas taptų mūsų gyvenimo dalimi, turime pasiryžti kasdien skaityti Bibliją, panašiai privalome žengti tam tikrus žingsnius, kad iš tikrųjų Dievo žodį saugotume širdyje ir atsilieptume į jį malda. Galime taikyti du metodus – melstis su Raštu ir melstis Rašto žodžiais. Šios prieigos nereikalauja jokio ypatingo pasirengimo, jos tiesiog daugeliui padeda pereiti nuo skaitymo į maldą.

Malda su Šventuoju Raštu

Vienas sėkmingas būdas naudoti Raštą maldoje yra vadovautis sena krikščioniškąja tradicija – „skaityti, mąstyti, melstis“: pirmiausia perskaitome Rašto ištrauką, tuomet mąstome apie ją, tada kalbamės su Dievu maldoje. Praktiškai šios pakopos glaudžiai susijusios. Tai veikiau ne trys etapai, bet trys aspektai to vyksmo, kai mums skaitant Raštą maitinama mūsų malda.

Šiuos žingsnius ar aspektus galime įvardyti ir šitaip: „skaitymas, apmąstymas, klausymas, pokalbis, garbinimas“. Išvardyti veiksmai neišskiria vienas kito, bet yra maldingo naudojimosi Raštu skirtingi aspektai. Skaitome mąstydami, apsvarstydami, kas sakoma. Klausomės Dievo, mums kalbančio per Rašto žodžius, taikydami juos savo gyvenime. Užmezgame pokalbį su Kristumi, su meile atsiliepdami į jo meilę mums, su Jėzumi bendraujame tarsi šnekučiuotumės su bičiuliu.

Tačiau mūsų pokalbis su Jėzumi skiriasi nuo paprasto pašnekesio su draugu. Jis yra Kristus, Dievo Sūnus, ir mūsų atsakas jam turi būti garbinimas. Garbinti galime dėkojimo ar šlovinimo malda, tai gali būti visiškai bežodis tylus širdies garbinimas Dievo akivaizdoje.

mūsų pokalbis su Jėzumi skiriasi nuo paprasto pašnekesio su draugu.

Anksčiau kalbėjome, kad kasdienis Rašto skaitymas turėtų prasidėti malda – bent paprasta malda: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9). Kadangi maldoje mums į pagalbą ateina Šventoji Dvasia, kuri įkvepia mus melstis (Rom 8, 26–27), turėtume pradėti savo maldą su Raštu šaukdamiesi Šventosios Dvasios artumo ir pagalbos.

Ypač būtina stengtis stoti Dievo akivaizdon. Turime būti vienumoje su Dievu, ne tik kai klausomės, ką jis mums sako Rašto žodžiais, bet ir atsiliepdami jam, bylojančiam per mūsų maldą. Buvimas vienumoje su Dievu nereiškia mūsų problemų ignoravimo ar pastangų vien valios jėga išstumti iš savo proto visus kitus užsiėmimus. Tai reiškia atnešti juos Dievui, sudėti prie jo kojų ir išsivaduoti nuo jų.

Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Dievą, o ne į problemas ar išsiblaškymus. Tuomet sugebėsime pažvelgti į savo problemas Dievo šviesoje, jo žvilgsniu. Galėsime klausytis, ką jis mums sako apie problemas, nes labiau klausysimės jo, negu rūpinsimės problemomis.

Buvimas vienumoje su Dievu taip pat nereiškia, kad turėtume užsidaryti nuo visų. Galime būti jo artumoje melsdamiesi ir būdami tarp kitų žmonių; kita vertus, galime būti užsidarę savo kambarėlyje, o mintimis skrajoti kažin kur. Būti vienumoje su Dievu – tai visa esybe būti jo artumoje, nesvarbu, ar meldžiamės vieni, ar su kitais.

Taigi pirmiausia turėtume melsti tikro buvimo Dievo artumoje. Šia malda turėtume prašyti, kad Šventoji Dvasia patrauktų mus į vienumą su Dievu, padarytų dėmesingus jo žodžiui, gebančius su meile atsiliepti į jo meilę mums. Nereikia reikalauti iš savęs akimirksniu pasiekti kažkokią mistinę būseną, tačiau taip pat nederėtų apleisti šios maldos; geriau keletą minučių ilgėliau pasirengti, negu įsiveržti į maldai skirtą laiką su mintis užvaldžiusiais išsiblaškymais.

Nuo pradžios maldos pereinant prie maldos su Šventuoju Raštu galimos kelios prieigos – jomis visomis siekiama to paties tikslo ir jos turi bendrų bruožų.

Viena prieiga yra perskaityti Biblijos vietą, tuomet ją apmąstyti ir pradėti su Kristumi pokalbį, pagrįstą mūsų skaitymu ir mąstymu. Pasirinkti galime tą Rašto vietą ar skyrių, kuriuos esame numatę tą dieną skaityti, ypač jei skaitome Naująjį Testamentą. Taip pat skaitinys gali būti specialiai parengtas maldai – galbūt tai ištrauka iš Evangelijų, – pavyzdžiui, jei Raštui skaityti skirtu laiku skaitome Senąjį Testamentą ir mums ta medžiaga naudotis kaip pagrindu maldai pasirodys per sudėtinga.

Skaitinio apimtis neturi būti didelė – užtenka keleto pastraipų. Mums reikia pagrindo apmąstymui ir maldai; nebūtina susipažinti su visu knygos skyriumi ar peržvelgti visą Šventojo Rašto knygą. Rūpestingai perskaitytą pasirinktą ištrauką apmąstome, skonėjamės ja, sugeriame ją mintimis bei širdimi ir klausomės, ką Viešpats mums per ją sako. Tuomet tai gali tapti mūsų maldos ir pokalbio su Kristumi medžiaga.

Kita prieiga yra patį skaitymą padaryti malda, pokalbiu su Kristumi. Tuomet reikia skaityti labai lėtai, stabtelint prie kiekvienos eilutės, kartais kiekvieno žodžio. Perskaitome eilutę, ją apmąstome, klausomės per ją mums bylojančio Dievo žodžio ir atsiliepiame iš visos širdies. Galime pereiti prie kitos eilutės tik tuomet, kai perpratome visą pirmosios reikšmę, įsidėjome ją į savo širdį Dievo akivaizdoje.

Meldžiantis šiuo būdu, nenustatoma pasirinkto teksto apimtis. Jei skaitome ištrauką, nelabai stipriai bylojančią mūsų širdžiai, pasibaigus maldos laikui gali pasirodyti, kad perskaitėme visai nemažai – tiesiog tą dieną jokia perskaityta Rašto vieta nesuteikė pakankamai medžiagos apmąstymui ir maldai. Kitą dieną, gal ėmęsi kitos Rašto knygos, pamatysime, kad visas maldos laikas praėjo apmąstant vienintelę eilutę ir meldžiantis vien jos sukeltomis įžvalgomis.

Kad ir kokį metodą pasirinktume, turime pirmiausia turėti galvoje, jog skaitome ir meldžiamės siekdami giliau įžengti į Kristaus gyvenimą. Nesistengiame būtinai peržvelgti tam tikrą Rašto dalį. Nesistengiame atitikti visų tobulos maldos kriterijų. Gali pasitaikyti gerų ir nesėkmingų dienų, gali tekti patirti sausrą ir nusivylimą.

Galime išgyventi, kad Dievas meilingai siekia bendrystės, panašiai kaip apreikšdamas sužadėtuves su išrinktąja Izraelio tauta. Svarbi mūsų ištikimybė ir širdies nuostata atsigręžiant į jį ir atsiveriant Šventosios Dvasios galybei. Mūsų gaunamos įžvalgos ir patiriama maldos gelmė yra Šventosios Dvasios dovana, ji pavaldi jos, o ne mūsų kontrolei.

Dažniausiai naudojamasi abiejų minėtų metodų deriniu. Reguliariu skaitymo metu verta pasižymėti eilutes, patraukiančias dėmesį ir užgaunančias širdį. Tikėtina, kad jos teiks peno apmąstymui ir bus pritaikomos gyvenime. Jei kuri nors perskaityta eilutė tiesiogiai byloja taip, tarsi per ją Viešpats kalbėtų asmeniškai man, žinoma, verta ją pasižymėti, – o kartais čia pat pereiti į maldą, atidedant užsibrėžtą skaitymą vėlesniam laikui.

Pabaigę skaityti, pasižymėtas vietas galime apmąstyti atskirai po vieną.

Pabaigę skaityti, pasižymėtas vietas galime apmąstyti atskirai po vieną. Jos tampa maldos pagrindu ir leidžia klausytis, ką Viešpats nori per tai pasakyti. Patirtis rodo, jog net iš pažiūros „sausose” Rašto vietose atsiranda tai, kas šviežiai ir netikėtai užgauna mintį ir duoda peno maldai. Jei viena pasižymėta vieta nesuteikia maldai atspirties, galime imtis kitos. Tačiau dažniausiai jau pirmosios ištraukos pakanka kaip medžiagos skirtam maldos laikui – iš naujo apmąstant jos žinią, pritaikymą asmeniniam gyvenimui, leidžiant įsismelkti į širdį išgirstajam Dievo žodžiui.

Meldžiantis su Raštu minėtais metodais gresia vienas pavojus: maldos laikas gali virsti vien Rašto skaitymo laiku. Kad ir kaip svarbu skaityti Raštą, būtina taip pat melstis. Dažnai geriausia malda būna atsiliepimas į skaitytą ir apmąstytą Rašto žodį. Rašto skaitymas bei studijos niekuomet neturėtų pakeisti maldingo atsigręžimo į Dievą ir pokalbio su juo. Jei suvokiame, kad praleidžiame vis daugiau laiko skaitydami Raštą, turėtumėme imtis tinkamų priemonių pusiausvyrai atgauti. Gal Viešpats ir nori, kad daugiau skaitytume Raštą, tačiau veikiausiai jis nenori, kad skaitytume maldos sąskaita.

Svarbu, kad mūsų skaitymas vestų į maldą ar taptų malda. Apie Kristų Šventajame Rašte skaitome kaip apie „jį“, o malda kreipiamės į jį „Tu”. Nepasitenkiname vien skaitydami apie jį, bet kalbame kaip asmuo su asmeniu. Šv. Teresė Avilietė apibūdino maldą kaip pokalbį širdis į širdį su Tuo, kuris mus myli; ji aiškino, jog malda reiškia ne daug galvoti, bet daug mylėti. Šios įžvalgos padeda Raštu grindžiamai maldai.

Skaitymas ir apmąstymas suteikia mums medžiagos pokalbiui su Kristumi. Pavyzdžiui, jei tą dieną skaitome Evangelijos palyginimą apie sūnų palaidūną, dienos malda gali būti sutelkta į nuodėmingumą ir nuolatinio atleidimo poreikį. Galime išsakyti Kristui savo troškimą jį mylėti ir gailėtis, kad nemylime jo tobulai. Galime prašyti jo stiprybės pradėti iš naujo ir vėl grįžti į Tėvo namus. Galime dėkoti už tai, kad Tėvas mūsų su ilgesiu ieško ir laukia grįžtant. Galime džiaugtis, jog jis pasitikdamas rengia puikų pokylį.

Maldos pokalbį nulemia skaitoma Rašto vieta, Šventosios Dvasios įkvėpimai ir mūsų poreikiai. Kai kurios vietos kreipia džiaugtis Dievo meile ir dėkoti už ją. Kitos vietos atskleidžia, ką reiškia būti mokiniu, atiduoti savo gyvenimą – tai gali įkvėpti nusižeminus parpulti žemėn atsiduodant Dievui.

Kad ir kokią ištrauką skaitytume, šventoji Teresė siūlo pokalbiui du raktus: pirma, mūsų malda turi būti paprastas, bet nuoširdus pokalbis, jis turi būti neformalus ir nepretenzingas. Antra, šiam pokalbiui labiau būdinga mūsų meilė negu minties ar išraiškos protingumas. Tai mūsų atsakymas, kai klausomės Dievo žodžio, bylojančio mums per Rašto žodžius.

Mūsų pokalbyje nebūtinai turi būti daug žodžių – galima apsieti visai be jų. Gali atsitikti taip, kad imsime spontaniškai šlovinti Dievą dėkodami už jo meilę mums, džiaugdamiesi, kad jis yra Dievas ir kad pašaukė mus pas save. Jausdami spontanišką troškimą giedoti, nemanykime, jog tai nedera. Pati Šventoji Dvasia vadovauja mūsų maldai: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

Mūsų pokalbis lygiai taip pat gerai gali baigtis tyla, pagarbia baime Dievo akivaizdoje ramiai ilsintis jo rūpestingos meilės glėbyje. Šventieji mus moko melstis be žodžių: tai tiesiog buvimas Dievo artumoje, apimtam mumyse esančios jo Dvasios. Daugeliui tai gali būti atsitiktinė patirtis – jos neįstengsime pasiekti savo pastangomis, bet galime priimti kaip Dievo siųstą dovaną.

Tiek šlovinimo šūksniai, tiek ramus buvimas prie Jėzaus kojų yra vertingi maldos būdai, deramai atbaigiantys iš Rašto kylančią maldą. Jėzus sveikino minios šūksnius, sakydamas, jog jei žmonės tylės, akmenys šauks; jis taip pat pagyrė Mariją, tyliai parimusią prie jo kojų ir klausiusią jo žodžių.

Melstis Rašto žodžiais

Kitas būdas praturtinti maldą yra melstis Biblijoje esančiomis maldomis, padarant jas įprastine savo maldos gyvenimo dalimi.

Kai apaštalai paprašė Jėzaus išmokyti juos melstis, jis išmokė juos maldos, kurią daugelis žino kaip „Tėve mūsų“. Ji mums taip gerai žinoma, kad dažnai ją kalbėdami nesusimąstome, kokia yra visa tariamų žodžių prasmė. Verta imtis periodiškai apmąstyti „Tėve mūsų“ tekstą, susitelkiant ties kiekvieno žodžio reikšme, meldžiantis lėtai ir sąmoningai. Jau pirmieji žodžiai „Tėve mūsų“ yra tokie apstūs prasmingumo, kad gali būti apmąstymų ir pokalbio su Dievu pagrindas.

Tačiau „Tėve mūsų“ nėra vienintelė Naujojo Testamento malda. Apreiškimo knygoje užrašytas Jono regėjimas, kai danguje skamba šventųjų bei angelų maldos. Jos išreiškia nesuvokiamą Dievo didybę, jomis garbinama ir šlovinama: „ Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Kai kuriuose Pauliaus laiškuose aiškiai cituojami ankstyvieji Bažnyčioje giedoti himnai. Ryškiausias tokių himnų pavyzdys pateikiamas Laiške filipiečiams (2, 6–11); kitas pavyzdys yra Kol 1, 15–20.

Senajame Testamente taip pat yra maldų. Mozės pergalės giesmė perėjus per Raudonąją jūrą (Iš 15, 1–18) yra viena iš daugelio giesmių, kuriomis šlovinamas Dievas ir jam dėkojama už išgelbėjimą. Šių maldų galime rasti ir kitose Senojo Testamento knygose. Kai kuriuose Biblijos vertimuose stengiamasi išryškinti, kad tai yra šlovinimo himnai.

Būdingos Biblijos maldos yra psalmės. Psalmės išsirutuliojo iš išrinktosios tautos maldos bei garbinimo praktikos. Daugelis jų skirtos giedoti šventykloje. Psalmės parašytos beveik per aštuonis šimtmečius, jos atspindi besikeičiantį izraelitų likimą per visą tą laiką. Kai kurios yra šlovinimo himnai; kai kuriomis dėkojama Dievui už išlaisvinimą nuo priešų. Kitose psalmėse maldaujama Dievo išlaisvinti, klausiama, kiek ilgai teks laukti, kol jis įsikiš ir vėl išgelbės savo tautą. Psalmės pagal pradinį sumanymą buvo skirtos giedoti. Jų muzika neišliko, liko tik poetinė forma.

Psalmėmis meldėsi Jėzus ir jo sekėjai. Pavyzdžiui, kančios išvakarėse „pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mt 26, 30). Psalmės buvo ankstyvosios Bažnyčios maldos: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). „Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16). „Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda“ (Jok 5, 13).

Turėtume padėti pastangų, kad psalmės taptų mūsų maldomis. Psalmės yra įkvėptos Šventosios Dvasios – visų maldų įkvėpėjos. Psalmės nuo Dovydo laikų iki dabar yra Dievo pašauktųjų maldos; Bažnyčia jas vertino nuo Kristaus laikų.

Mums gali pasirodyti sunku melstis kai kuriomis psalmėmis. Kai kur psalmėse reiškiami jausmai, su kuriais nenorėtume tapatintis: tai didžiavimasis savo teisumu, panieka priešams. Abejotina, ar daugelis mūsų galėtų paprastai, autentiškai melstis: „Teapiberia Viešpats juos žarijomis! Tebūna sužerti į duobę, kad niekad nesikeltų!“ (Ps 140, 11). Nors tai kraštutinis pavyzdys, yra tikra tai, jog kai kurios psalmės labiau išreiškia mūsų jausmus negu kitos.

Daugelyje psalmių labai gerai išsakoma tai, ką norime išreikšti savo maldoje. Gali būti, kad pirmąkart perskaičius visas šimtą penkiasdešimt psalmių vos pusė jų pasirodys bylojančios į širdį. Tačiau tikėtina, kad vėliau pamėgsime melstis ir tomis, kurios iš pradžių atrodė neturinčios nieko bendro su mūsų gyvenimu.

Nebūtinai kiekviena psalmė išreiškia mūsų išgyvenamą nuotaiką. Kai kurios jų (pavyzdžiui, 51-oji) labiau tinka nuodėmėms išpažinti ir prašyti atleidimo. Kitos išreiškia šlovinimą, dar kitos pagalbos šauksmą. Maldos gyvenimą palyginus su metų laikais, galima sakyti, kad kiekvienam metų laikui yra tinkamų psalmių.

Pirmasis žingsnis meldžiantis psalmėmis yra susipažinti su jomis ir toliau brandinti pažinimą.

Pirmasis žingsnis meldžiantis psalmėmis yra susipažinti su jomis ir toliau brandinti pažinimą. Pradžioje verta jas perskaityti ir studijuoti kaip ir kiekvieną kitą Rašto dalį. Studijuojant dera atsižvelgti į tai, kad psalmės yra poezija. Iš įvairių vertimų pasirenkame tą, kurio ritmika ir vaizdiniai geriausiai mums byloja.

Iš pagrindų susipažinę su psalmėmis galime pradėti jomis naudotis. Mums naudinga, kad psalmės yra labai įvairios. Galbūt norėsime pradėti savo maldos laiką recituodami psalmę. O gal savo maldą užbaigsite pasirinkdami iš jūsų jau pamėgtų psalmių tą, kuri geriausiai apibendrina ir atspindi tos dienos maldą.

Maldos vaisius

Kristus mus pašaukė į vienybę su Dievu. Esame pašaukti bręsti pagal Kristaus paveikslą kasdien augdami Šventosios Dvasios mumyse puoselėjamu gyvenimu ir išreikšdami jį meile bei tarnyste kitiems. Maldos tikslas yra vienybė su Dievu, mūsų gyvenimo perkeitimas į Kristaus atvaizdą. Šventuoju Raštu grindžiama malda ypač kreipia į šį tikslą, kadangi skaitant jis nuolat išlieka prieš mūsų akis.

Mūsų malda turi būti tikras „Viešpaties ieškojimas“. Kartais Rašto žodžiais tarsi skydu prisidengiama vengiant akis į akį sutikti Jėzų ir pripažinti jo viešpatavimą: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą.Tie Raštai ir liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39–40).

Taigi mūsų skaitymas ir malda turi būti ne tik žodžių klausymasis ar jų vartojimas, bet gyvo Jėzaus buvimo pripažinimas ir meilingas atsigręžimas širdimi į jį. Jėzaus kvietimas „Sek paskui mane“ nėra vien tik pakvietimas gyventi laikantis tam tikro gyvenimo būdo ar aukštų moralinių standartų; pirmiausia tai kvietimas užmegzti asmeninį ryšį su juo. Krikščionybės esmė yra sekti ne pateikta doktrina, bet Jėzaus Kristaus asmeniu.

Rašto skaitymu pagrįsta kasdienė malda turėtų padėti mums siekti vienybės su Dievu kasdieniuose gyvenimo įvykiuose. Tinkamai klausydamiesi, išgirsime Dievą, mums švelniai kalbantį apie konkrečius gyvenimo rūpesčius ir ypatingas mūsų meilės reikalingas situacijas.

Evangelistas Jonas nurodė, kad nepajėgdami mylėti brolio ar sesers, kuriuos matome, vargiai galėsime mylėti Dievą, kurio nematome (1 Jn 4, 20). Tinkamas Rašto skaitymas turėtų išlaikyti mūsų maldos sąsają su žeme tam, kad ji iš tikrųjų būtų nukreipta į dangų.

Tuo pat metu „čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14). Malda stojame priešais Dievo slėpinį, siekdami giliau jį pažinti. Bažnyčios šventiesiems malda buvo tas kelias, kuriame pažinimas ir meilė galiausiai tapo tuo pačiu dalyku, pasirengimu tai dienai, kurią pamatysime Dievą akis į akį.

Paulius meldė, kad Efezo krikščionys augtų Dievo pažinimu: „kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 17–19).

Pabrėžtina, kad Pauliaus malda nurodo į apreikštuosius dalykus; mūsų kelias į pilnutinį Dievo pažinimą turi vadovautis jo paties Apreiškimu. Šventajame Rašte turime ieškoti Dievo apreiškimo, kad mūsų maldingumas augtų pažįstant jį.

Gilinant šį pažinimą ir meldžiantis Šventosios Dvasios vaidmuo yra labai svarbus. „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 10). Iš Tėvo gelmių kylanti Dvasia apreiškia mums Tėvą; Tėvui meldžiasi mūsų gelmėse esanti Dvasia. Dievo žodžio klausymosi ir mūsų atsako maldoje galutinis vaisius yra ši dvejopa Šventosios Dvasios veikla. Ši veikla padaro mus panašius į Kristaus atvaizdą ir vienija su Tėvu. Maldos kelias yra kelias pas Tėvą.

The post Malda su Šventuoju Raštu appeared first on LAIKMETIS.

Dvasinė įžvalga apima įvarius žmogiškuosius gebėjimus: atmintį, intelektą, valią, jausmus. Dažnai nemokame įžvelgti, kas yra gera ir vertinga, o kas – ne, nes nepakankamai gerai pažįstame save ir nežinome, ko iš tikrųjų norime. Pasak Pranciškaus, pažinti save nėra sunku, tačiau tam reikia laiko ir pastangų. Reikia kantriai tyrinėti savo sielą. O tam, savo ruožtu, reikia nurimti, sustoti ir pamąstyti, kaip mes elgiamės, kokie jausmai mus aplanko, kokios mintys mus veikia.

Sugebėti taip pažvelgti į save – tai malonė, sakė popiežius. Iš tiesų mums dažnai daro didelę įtaką klaidingi įsitikinimai apie tikrovę, pagrįsti ankstesne patirtimi, labai dažnai nesame visiškai laisvi siekti to, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Gyvendami informacinių technologijų amžiuje žinome, kaip svarbu žinoti slaptažodžius, kad galėtume patekti į laikmenas, kuriose saugoma asmeninė ar kitaip vertinga informacija. Analogiškai yra ir su mūsų dvasiniu gyvenimu, jis irgi turi savo slaptažodžius. Yra žodžių, kurie paliečia mūsų širdį, kuriems esame jautriausi. Gundytojas, t. y. velnias, gerai žino šiuos raktažodžius ir moka jais pasinaudoti. Turime tai atsiminti, nes kitaip atsidursime ten, kur nenorime būti.

Nepakankamai gerai pažįstame save ir nežinome, ko iš tikrųjų norime.

Popiežius pridūrė, kad pagunda nebūtinai reiškia nedviprasmiškai blogus dalykus. Dažnai pagunda reiškia pernelyg didelį ne pačių svarbiausių dalykų sureikšminimą. Tai gali būti, pavyzdžiui, mokslinis laipsnis, karjera, ryšiai – visi tie dalykai, kurie patys savaime yra vertingi, bet, jei jų siekiame nebūdami laisvi, rizikuojame puoselėti nerealius lūkesčius.

Štai kodėl svarbu pažinti save, žinoti savo širdies slaptažodžius, žinoti, kam esame jautriausi, kad apsisaugotume nuo tų, kurie įtikinamais žodžiais mėgina mumis manipuliuoti. Tai padės atpažinti, kas mums iš tiesų svarbu, ir atskirti tai nuo laiko madų ar efektingų, paviršutiniškų šūkių.

Labai naudinga priemonė gali būti sąžinės patikrinimas. Pasak popiežiaus, tai iš tiesų labai vertinga ir patartina praktika. Vakare ramiai  peržvelkime, kas įvyko per dieną, mokykimės pastebėti, ką vertiname ir ką renkamės, kam teikiame didžiausią reikšmę, ko ir kodėl siekėme ir ką pasiekėme. O svarbiausiai – išmokime atpažinti, kas tikrai džiugina širdį.

Malda ir savęs pažinimas padeda augti laisvėje. Tai yra pagrindiniai krikščioniškos egzistencijos elementai, brangūs elementai, padedantys rasti savo vietą gyvenime, baigė katechezę Pranciškus.

The post Kantriai tyrinėkite savo sielą - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Apie centro „Casa della Madia" („Madia namai") įkūrimą E. Bianchi paskelbė savo asmeniniame tinklaraštyje. Pasak jo, „Casa della Madia" jis sukūrė tam, kad galėtų „ramiai nugyventi paskutinius savo gyvenimo metus".

1965 m. E. Bianchi įkūrė Bose vienuolyną - ekumeninę įvairių krikščioniškų konfesijų vienuolių bendruomenę, kurios prioras buvo iki pat savo atsistatydinimo 2017 m. Tuomet buvo išrinkta nauja vadovybė, tačiau E. Bianchi buvo apkaltintas piktnaudžiavimu įgaliojimais ir naujojo vyresniojo autoriteto menkinimu.

2019 m. Vatikanas nusiuntė pas Bianchi komisiją - apaštališkąją vizitaciją, po kurios Šventojo Sosto valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas nurodė Bianchi ir trims jo bendradarbiams 2020 m. palikti bendruomenę. Sprendimui pritarė popiežius Pranciškus. Konfliktas tuo nesibaigė ir Bianchi iš vienuolyno išvyko tik 2021 m. birželį.

„Casa della Madia", naujasis Bianchi centras, įsikūręs Albiano ūkyje Italijos Trento provincijoje. Padedamas draugų ir paėmęs paskolą, vienuolis nusipirko ūkį ir šiuo metu jį remontuoja. Kai darbai bus baigti, „ši sodyba taps namais, kuriuose galės apsistoti visi norintys gyventi kartu su manimi, draugai ir svečiai, ieškantys tylos, dialogo ir svetingumo", - rašė E. Bianchi.

Pasak jo, „Casa della Madia" nėra bandymas atkurti Bose ar įkurti naują vienuolių bendruomenę. „Noriu gyventi taip, kaip visada gyvenau: kaip vienuolis, o ne kaip eremitas. Eidami šiuo keliu pamatysime, ką Viešpats mums yra paruošęs", - rašė E. Bianchi. - Be abejo, tai bus maldos, susitikimo, brolybės ir seserystės, dalijimosi žodžiais, pamaldumo ir vilties vieta".

The post Vatikano nubaustas vienuolis Enzo Bianchi įkūrė naują dvasinį centrą appeared first on LAIKMETIS.

„Karmelio grožis“ – tai išgrynintas klasikinis Brandsmos karmelitų dvasingumo aprašymas, kuriame dėstoma plačiai apimanti karmelitų maldos mokyklos vystymosi perspektyva nuo Viduramžių iki XX a. vidurio, įtraukiant ir „senosios observancijos“, arba OCarm, ir „basųjų“, arba šv. Teresės, tradicijas, laikant jas tos pačios šaknies atžalomis.

„Karmelitų dvasingumas – tai maldos gyvenimas, broliškumas, apaštalavimas. Tokį gyvenimo būdą galime taikyti ir savo kasdieniame gyvenime, taip suteikdami jam gilesnę prasmę ir išsipildymą per tikėjimą, viltį ir meilę“, – tokia mintis skamba knygoje „Karmelio grožis“ ir kviečia skaitytoją į savo kasdienybę įnešti dalelę karmelitų dvasios.

Knygos ištrauka

Kontempliatyvaus gyvenimo augimas dykumoje, stiprinantis eucharistiniu maistu 

Karmelitų dvasingumui labai būdinga dvasinį gyvenimą suvokti kaip augantį; ir čia Pranašo gyvenimas suteikia mums dar vieną svarbią pamoką. Dvasiniam mūsų gyvenimui, lygiai kaip ir fiziniam, reikia maisto.

Šventajame Rašte rašoma, kaip Elijas, pasisėmęs jėgų iš mistinio maisto, kurio jam parūpino angelas, iki Horebo kalno ėjo keturiasdešimt dienų ir naktų. (plg. 1 Kar 19, 8) Ten jam buvo leista išvysti Dievą. Mūsų dvasinis ir mistinis gyvenimas trokšta šventojo Maisto, kurį Dievas teikia mums per Šventąjį Altoriaus Sakramentą.

Karmelio mokykloje mistinis kontempliatyvus gyvenimas yra eucharistinio gyvenimo vaisius. Elijo gyvenime stulbinamai išnyra Švenčiausias Altoriaus Sakramentas, mūsų maldos gyvenimo šaltinis. Jam patiekta stebuklinga duona yra tobulas paveikslas to eucharistinio maisto, kurio pastiprinti keliaujame gyvenimo kelionę čia, žemėje.

Nėra taip, kad Karmeliui buvo patikėtas ypatingas Švč. Sakramento kultas, bet galime pasakyti, kad tai visada buvo nuolatinė ir svarbi karmelitų tradicijos dalis. Daugelis mūsų vienuolynų buvo eucharistinio garbinimo centrai.

Šv. Mariją Magdaleną de Pazzi į Florencijos Karmelį patraukė tai, kad seserys kasdien priimdavo šventąją Komuniją, o tai anais laikais nebuvo įprasta. Šv. Teresei nebuvo didesnio džiaugsmo nei duris atvėrusi nauja bažnyčia ar koplyčia – Viešpaties buveinė. Reguloje numatyta, kad visi karmelitų bendruomenės nariai kasdien aplankytų Šventąją Auką ir kad koplyčia būtų vienuolyno viduryje, lengvai pasiekiama bet kuriuo metu, o Liturginės valandos būtų kalbamos prieš Švč. Sakramentą.{...} l

Dvejopas kontempliatyvaus gyvenimo tikslas: asketinis ir mistinis

Šioje mokykloje mistinis gyvenimas yra neribojama ir gryna Dievo dovana. Vis dėlto jis karmelitui nustatytas kaip gyvenimo tikslas, kaip šlovė, kuria Dievas gali karūnuoti mūsų gyvenimą žemėje.

Tai nurodo, kad karmelitų dvasingumas turi stengtis pakylėti sielas iki tokio nusiteikimo, su kuriuo dera tokia laisva Dievo dovana. Bet tiesa, kad net tokia sielos būsena, kad ir kokia tobula, nereiškia, jog ši dovana bus įteikta kaip teisėtai priklausanti. Ji visada lieka laisvai teikiama Dievo.

Teologai daug diskutavo dėl šio ypatingo mistinio gyvenimo aspekto, ir tai glaudžiai susiję su kitu klausimu, į kurį pateikta daugybė atsakymų – ypatingas išrinkimas, arba pašaukimas mistiniam gyvenimui.

Šiuo klausimu turime labai daug skirtingų nuomonių. Vieni pabrėžia mistinį gyvenimą kaip ypatingą Dievo dovaną, ir dėl to tai negali būti pašaukimo objektas. Kiti eina toliau ir sako, kad tokios malonės negalime nei trokšti, nei melsti ją gauti.

Tokiu požiūriu, mistiniam būviui neįmanoma nei pasiruošti, nei kelti klausimo apie tinkamą nusiteikimą. Ir nors ši mokykla pripažįsta „imlumą“, vis dėlto pareiškia, kad toks imlumas nieko nenusveria, nes Dievas dalija savo dovanas, kaip nori, ir žmogus savo pastangomis to imlumo negali nei padidinti, nei jo auginti. Tai „OratioInfusa“ mokykla, mistinę malonę laikanti laisvai teikiama dovana.

Priešingos pozicijos laikosi „OratioAcquisita“ mokykla, mieliau pabrėžianti žmogaus veiklą, kartais tarsi teigdama, kad Dievas, kurio dosnumo niekas neperžengs, yra įpareigotas suteikti šią malonę tiems, kurie deda visas įmanomas pastangas tapti jos verti. Ši malonė yra teisėtai įgyta dvasinio gyvenimo karūna, tad jei ji suteikiama ne visiems, nereiškia, kad Jis nenori ja pasidalyti su visais žmonėmis; tiesiog tik saujelė pasistengė tapti jos verti.

Karmelitai – darbščiosios bitelės

Žakas de VitriKarmelio kontempliatyviuosius palygino su zujančiomis bitelėmis. Ieškodamos medaus jos skraidžioja virš plačiausių viržynų. Medaus atsargas surenka atokiau nuo gyvenimo keliamų dulkių ir nešvarumų, gaiviose ir atvirose erdvėse. Žemiškais reikalais besirūpinantiems ta vieta atrodo nuobodi ir nepatraukli, bet kontempliatyviesiems dykuma žydi tarsi rožė.

Ankstyvą rudenį kiekvienas viržio ūgliukas apsisiaučia karališka livrėja, ir tos atokios viržynės sužėri nuo vieno krašto iki kito kaip purpurinis atgailos simbolis. Varpelių gelmėse glūdi medus.

Argi tai ne tobulas mūsų gyvenimo vaizdinys? Visame rudeniniame mūsų gyvenimo viržyne žydi begalė ūgliukų – paprastos mūsų kasdienės pareigos, atliekamos su meilės ir atgailos dvasia. Jose apstu medaus. Tad tarsi darbščios bitelės kaupkime dvasines atsargas iš savo kasdienių įprastų veiksmų.

Karmelitas – dar viena Marija

Kad ir kaip gražiai pamaldumą Marijai aprašė brolis Šventojo Augustino Mykolas, Karmelio tradicijoje gyvas dar vienas šio pamaldumo aspektas, apie kurį užsimenama aukščiau minėtame veikale, bet plačiau nevystoma.

Vis dėlto, norint ištirti giliausias Karmelio mokyklos gelmes, būtina apžvelgti išskirtinius jo bruožus. Turime pasiekti panašumą į Mariją, ypač tam, kad pripažintume joje didžiausią tobulumą, kurį žmogus yra pasiekęs Dievo malone.

Šis tobulumas taip pat gali augti mumyse, jei atsispindėsime Marijoje ir vienysimės su ja. Toks turėtų būti mūsų pamaldumo Marijai tikslas: būti dar viena Dievo Motina, kad ir mumyse būtų pradėtas Dievas ir kad mes Jį pagimdytume.

Įsikūnijimo slėpinys parodė, koks vertingas Dievui žmogus, kaip artimai Dievas nori su žmogumi susivienyti. Šis slėpinys mūsų protų dėmesį į amžiną Sūnaus gimimą iš Tėvo patraukia kaip į giliausią Jo Meilės slėpinio priežastį.

Švenčiant trejas šventąsias Kalėdų Mišias, pirmiausia švenčiamas gimimas iš Tėvo, tada iš Švč. Mergelės Marijos ir galiausiai Dievo gimimas mumyse. Tai daroma sąmoningai, ir šis trigubas gimimas turi būti suprantamas kaip vienos amžinos Meilės apreiškimas. Mums turėtų nuolat būti Kalėdos, tokį trigubą gimimą visada turėtume vertinti kaip vieno didžio meilės vyksmo etapus.

Marija yra Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus Motina ir Dievo Šventosios Dvasios sutuoktinė. Joje įvyksta tas trigubas gimimas. Turime iš jos mokytis, kaip tą įgyvendinti savyje.

Švenčiausioji Trejybė ir mus pasirinko kaip buveinę, kad apdovanotų tokiomis pačiomis išimtinėmis teisėmis, kuriomis žavimės Marijoje ir kurias Dievas nori suteikti mums. Tuo norėčiau pasakyti, kad „Įsikūnijimo slėpinys yra dar viena karmelitų mistikos, karmelitų dvasinio gyvenimo santrauka“.

Marija – mūsų pavyzdys siekiant pirmo mistinio gyvenimo laipsnio: Dievo gimimas mumyse

O dabar paskutinė mintis. Mistinio gyvenimo pradžia yra Dievas, veikiantis ir gyvenantis mumyse. Dievo veikime turime įžvelgti tęsiamą Kūrimą, kuris savo ruožtu yra amžino Sūnaus gimimo iš Tėvo bei Šventosios Dvasios gimimo iš Tėvo ir Sūnaus tąsa ir tolesnis atskleidimas. Mūsų gyvenime turi vėl atgimti žinojimas, kad Dievas yra mumyse, kad mumyse gyvena Švenčiausioji Trejybė.

Dievas turi mumyse vėl gyventi, vėl gimti. Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį, kad galėtume savo prigimtį suvienyti su dieviškumu. Turime vienytis su Kristumi, o Jame, su Juo ir per Jį – su Švenčiausiąja Trejybe. Joks kitas kūrinys nepatyrė tokios malonės giliau nei Marija. Ji yra mūsų Motina ir pavyzdys, kaip Dievas vėl turi gimti mumyse.

Turime pripažinti, kad esame jos vaikai, nes jos Sūnus yra mūsų Brolis. Ji taip pat išmokys mus, kaip pradėti Kristų, Jį išnešioti ir pagimdyti. Marijos žodžiais drauge su šv. Terese tarkime: „Ecceancilla Domini, fiatmihisecundumverbumtuum“ – „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“ (plg. Lk 1, 38).

The post Karmelio grožis pal. Tito Brandsmos akimis appeared first on LAIKMETIS.