Konferencijos dalyvius sveikino LSMU Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius, Slaugos fakulteto dekanė prof. Jūratė Macijauskienė.

Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas linkėjo, kad visus stiprintų niekada nenuvilianti viltis, o visi vieni iš kitų išmoktume atrasti bendrystės, dovanojimo ir dalijimosi džiaugsmą.

Aštuoniuose pranešimuose pristatyta pagalba, teikiama šiandien demencija sergantiems žmonėms; aptarta, su kokiais iššūkiais susiduria sergantieji delyru, kaip užtikrinamas demencija sergančio žmogaus orumas ir pagarba jam.

Klaipėdos universitetinės ligoninės kapelionas kunigas prof. dr. Saulius Stumbra pasidalijo mintimis apie demenciją kunigo, o VDU Katalikų teologijos doktorantė sesuo Dominyka Violeta Slepikaitė DP, dvasine asistente dirbanti Utenos socialinės globos namuose, – pašvęstųjų gyvenime.

Monsinjoras doc. dr. Artūras Jagelavičius kalbėjo apie sakramentų teikimą žmonėms, sergantiems demencija.

The post Kauno klinikose vyko mokslinė-praktinė konferencija „Klinikinė pastoracija: orumas ir dvasingumas demencijoje“ appeared first on LAIKMETIS.

Sesuo Inah tapo seniausiu pasaulio žmogumi po to, kai 2024 m. gruodžio 29 d. mirė 16 dienų už Inah vyresnė japonė Tomiko Itooka. Tyrėjų grupė „LongeviQuest“, kuri specializuojasi kartografuojant vyresnius nei 100 metų žmones, patvirtino, kad vienuolė dabar yra seniausias žmogus pasaulyje.

2024 m. kovo mėn. sesuo Inah sakė ACI Digital, kad viena iš jos ilgaamžiškumo paslapčių yra malda: „Kasdien meldžiuosi rožinį už visus pasaulyje.“

Šiuo metu sesuo Inah gyvena Porto Alegrėje, Rio Grande do Sul valstijoje, Santo Enrique de Ossó prieglaudoje, esančioje šalia Brazilijos seserų tereziečių provincijos namų - bendruomenės, į kurią 1927 m. ji buvo priimta būdama 19 metų.

Pasak jos sūnėno, prieš kelias dienas Inah turėjo sveikatos problemų ir gydytojai patarė jai pailsėti, tačiau dabar ji jaučiasi gerai.

Sesers Inos ilgaamžiškumą lėmė jos dvasingumas, sakė sūnėnas, nes „ji visada buvo maža vienuolė, kuri daug meldėsi, daug meldėsi; ji visą gyvenimą skyrė maldai“. Jis taip pat kalbėjo apie kitas savybes, tokias kaip „jos gerumas, kai ji visada norėjo daryti gera kitiems, jos asmenybei būdingas geras humoras, optimizmas ir ryžtas gyvenime“.

The post Seniausiu žmogumi pasaulyje tapo vienuolė iš Brazilijos appeared first on LAIKMETIS.

Pokalbyje aptariamos temos:

00:00 Netikri egzorcistai

03:18 Kaip atpažinti tikrus egzorcistus?

06:12 Pasirinkimas - kunigystė

08:20 Egzorcisto pašaukimas

10:06 Teologijos daktaro disertacijos tema

11:05 Dirbtinis intelektas - demonas?

15:27 ChatGPT: jei būtų šetonas, kokius žmogaus klaidinimo būdus siūlytų

16:00 Objektyvios tiesos ir moralės normų neigimas

18:14 Nihilizmas ir beprasmybės jausmas

19:32 Ezoterinės ir okultinės praktikos

20:45 Per dvasinę patirtį matytas vaizdinys nebūtinai yra tiesa

24:50 Monster gėrimas ir 666 skaičius

27:40 Apple logotipas

32:00 Ar galima parduoti sielą?

32:52 LRT straipsnis, kritika egzorcistų asociacijai

34:32 Mitas: dvasinė patirtis skirta tik kunigams ir tik per juos galima ją patirti

38:05 Asmeninė patirtis - New age

40:45 Bažnyčia ir dvasingumas

42:15 Ar katalikai gyvena tik savo smėlio dežėje?

44:08 Kritika: ar Bažnyčia atgaivnimo egzorcizmą viduramžiuose, kaip būdą pritraukti tikinčiuosius?

46:37 Kritika: egzorcistas.lt klausimynas ar jis nekuria prietaringo mąstymo

50:00 Ar vien todėl, kad apsilankei Merkinės piramidėje, tampi apsėstas?

53:08 Vakarietiška jogos modifikacija

55:05 Sutikimas pakoreguoti klausimyną

56:04 Ajuaska, narkotikai, šamanai

58:57 Ar new age atstovai lankosi pas egzorcistus

1:00:47 Rebefingas, kursai, marketingas

1:04:30 Ar kunigai turi tapti kaip guru?

1:05:32 Noriu būti šventas?

1:07:10 Kas stipriau egzorcizmo malda ar sakramentinė išpažintis?

1:09:28 Jėzus nugalėtojas!

The post Pokalbis su kun. A. Valkausku apie šiuolaikinius dvasingumo iššūkius appeared first on LAIKMETIS.

„Šis pamaldumui į Uolos Dievo Motiną suteiktas pripažinimas mums yra didelio džiaugsmo ir gyvo pasitenkinimo šaltinis", - sako Lokrio vyskupas Francesco Oliva (Frančesko Oliva).

„Uola tampa oficialiai pripažinta marijine vieta, ypatingu ženklu mums visiems. Prisijunkite prie mūsų ir dalyvaukite iškilmingoje Eucharistijos šventėje Uolos Dievo Motinos šventovėje 2024 m. rugpjūčio 5 d. 17.30 val. Tai bus visos mūsų vyskupijos Bažnyčios džiaugsmo ir padėkos diena. Kviečiame visą bendruomenę pasiruošti kasdien sukalbėti šventąjį rožinį ir melstis už Šventąjį Tėvą Pranciškų", - naujiena džiaugiasi ir tikinčiuosius kviečia vyskupija.

Cosimo Fragomeni (Kosimas Fragomenis), paprastas pietų Italijos Kalabrijos regiono jaunuolis, 1968 m. gegužės 11 d. regėjo Švč. Mergelę Mariją. Nepaprastą reginį jis matė ant smiltainio uolos netoli savo namų. Regėjimai kartojosi ir kitas keturias dienas.

Pasak regėtojo, Dievo Motina ragino atsiversti ir melstis, ji taip pat išsakė troškimą, kad ta vieta, kurioje ji pasirodė jaunuoliui, taptų maldos vieta, kur žmonės galėtų susitikti su Dievo gailestingumu, pasakoja „Vatican News".

Po regėjimų Cosimo iškalė uoloje nišą ir joje pastatė marmurinę Mergelės Marijos statulą. Pasklidus garsui apie regėjimus į tą vietą praėjo keliauti piligrimai. Iš pradžių buvo pastatyta nedidelė koplyčia, tačiau didėjant piligrimų srautui buvo pastatyta didesnė šventovė.

Pats Cosimo 1987 m. tapo pranciškonų tretininku. 2008 m. maldos vietą pradėjo globoti vietinė vyskupija ir šventovei buvo suteiktas „Olos Dievo Motinos“ titulas.

Šių metų birželio pradžioje vietos vyskupas kreipėsi į Tikėjimo mokymo dikasteriją su prašymu pateikti oficialų šventovei pradžią davusių reiškinių vertinimą.

Dikasterija, rašo kardinolas, teigiamai vertina žinias apie toje vietoje tikinčiųjų gaunamas dvasines malones, tačiau taip pat ragina vietos vyskupą būti budriam.

Dikasterija, vadovaudamasi prieš porą mėnesių paskelbtomis „Normomis vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių“, paskelbė Nihil obstat išvadą. Tai reiškia, kad, nors Bažnyčia nepatvirtina antgamtinio reiškinio tikrumo, ji pritaria toje vietoje susiformavusiam pamaldumui, jame įžvelgdama Dievo Dvasios veikimo ženklus.

„Sekuliarizuotame pasaulyje, kuriame tiek daug žmonių praleidžia savo gyvenimą be jokio ryšio su transcendencija, piligrimai, gausiai lankantys Uolos šventovę, yra galingas tikėjimo ženklas“, – rašo dekrete Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas (Viktoras Manuelis Fernandesas).

Dikasterija, rašo kardinolas, teigiamai vertina žinias apie toje vietoje tikinčiųjų gaunamas dvasines malones, tačiau taip pat ragina vietos vyskupą būti budriam, kad nebūtų manipuliacijų, nebūtų siekiama ekonominės naudos, prašo atidžiai stebėti, kad nebūtų tikėjimo mokymo klaidų, kurios pakenktų tikintiesiems ir Bažnyčios patikimumui.

Vietos vyskupas, gavęs dikasterijos atsakymą, pakvietė vyskupijos tikinčiuosius dalyvauti rugpjūčio 5 d. popietę šventovėje planuojamoje iškilmingoje padėkos šventėje.

The post Pripažinta italo kataliko išgyventa neeilinė dvasinė patirtis appeared first on LAIKMETIS.

Dažniausiai pradedu nuo etimologinės žodžio kilmės. Jis yra kilęs iš lotynų kalbos ex-ercere, o tai reiškia – „lavinti, treniruoti, intensyviai kuo nors užsiimti“ ir ilgainiui pasiekti tokį lygį, kad būtų galima daugiau ar mažiau užtikrintai kuo nors užsiimti, ką nors daryti, kuo nors naudotis.

Mūsų įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556) savo Dvasinių pratybų knygelėje pratybas lygina su visiems gerai pažįstamomis veiklomis. Pirmiausia jis kalba apie kūno pratybas, tokias kaip „vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas“. Tada jis ima kalbėti ir apie dvasines pratybas, kurias supranta kaip „kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą“.

Sutvarkyti savo gyvenimą

Jeigu sportuojant ir treniruojant kūną, svarbu atgauti arba išsaugoti sveikatą, tai dvasinėmis pratybomis siekiama kito tikslo – sutvarkyti savo gyvenimą arba suteikti jam naują kryptį. Tam padeda tylos laikas kasdienybėje arba atsiskyrimas nuo pasaulio rekolekcijų namuose arba vienuolyne.

dvasinėmis pratybomis siekiama sutvarkyti savo gyvenimą arba suteikti jam naują kryptį.

Vokietijos komikas Karlas Valentinas yra pasakęs: „Šiandien save nudžiuginsiu ir aplankysiu save. Tikiuosi, būsiu namie!“ Kasdienybėje dažniausiai gyvename „išorėje“, užsiimdami įvairiais dalykais. Dvasinės pratybos – tai proga sustoti ir grįžti į save. Kaip minėjau, pats žodis kilęs nuo lotyniškojo exercere – lavinti. Bet jo šaknis yra arcere – „apjuosti, apsupti, aptverti“. Dvasinėse pratybose „apsupame“ save išorine tyla, kad nurimtų vidinis triukšmas ir neramybė. Kai pamažu grįžtame į save, netikėtai iškyla įvairūs dalykai, kurie gali būti gražūs ir džiugūs, bet taip pat ir liūdni bei pilni kančios, ypač tada, kai svečiuojamės ne tik savo vidinėje gražioje „svetainėje“, bet nusileidžiame ir į savo vidinį „rūsį“.

Budrumas stebint vidinius judesius

Dvasinės pratybos – tai ne tik protinis darbas, kai apsiriboju tik supratimu. Čia paliečiamas visas žmogus, taigi – ir jo širdis bei jausmai. Ignacui Lojolai visada buvo svarbu stebėti savo vidinius judesius (mociones). Jis pats su tuo susidūrė. Kai dėl sutrupintos kojos kelio keletą mėnesių teko praleisti lovoje, jis ėmė svajoti. Svajojo apie savo, kilmingojo, gyvenimą dvare. Šios svajos ilgainiui ėmė jį varginti. Tada jis pradėjo skaityti apie Jėzaus gyvenimą ir šventųjų istorijas. Ir čia jis padarė svarbų vidinį atradimą! Svajonės apie herojiškus žygius sekant Kristumi jo sielą „maitino“ ilgiau nei svajos apie dvariškio gyvenimą. Tai buvo pirmasis pastebėjimas ir vidinių judesių skyrimas, kuris turėjo didelės reikšmės ateityje.

Augantis budrumas stebint šiuos vidinius judesius jam leido palikti seną gyvenimą, vedė jį, kaip piligrimą, per daugelį išorinių ir vidinių kraštovaizdžių, padarė jį Draugijos įkūrėju ir daugelio žmonių trokštamu palydėtoju. Todėl vidinių judesių atpažinimas ir skyrimas per dvasines pratybas yra labai svarbus. Kaip žinia, keturios akys mato daugiau! Todėl per dvasines pratybas padeda dvasinis palydėtojas, su kuriuo kasdien susitinkama ir kalbama apie tai, kas liečia žmogaus vidų. Per palydėjimo pokalbį palydimasis tolesnei kelionei gauna šv. Rašto vietą, paveikslą ar kitą tekstą. Ypač per šv. Rašto tekstus paaiškėja, kad Dievo žodis yra gyvas ir galingas ir veda link To, kuris yra Kelias ir nori mus nuvesti į gyvenimo pilnatvę!

T. Albertas Holzknechtas, SJ, gimė 1963 metais Pietų Tirolyje. 1989 metais įšventintas į kunigus, jis 16 metų buvo Bresanonės/Brikseno parapijos kunigas. 2005 m. įstojo į Jėzaus Draugijos noviciatą. Atlikęs įvairias tarnystes Vienoje, nuo 2011 m. dirbo Graco akademinėje sielovadoje ir buvo Graco ir Leobeno katalikiškos akademinės jaunimo bendruomenės dvasinis asistentas. Po savo terciato, paskutiniojo jėzuitų ugdymo etapo, jis yra rekolekcijų palydėtojas Drezdeno HohenEicheno rekolekcijų namuose, o 2020 m. sausio 1 d. perėmė vadovo pareigas.

The post Albert Holzknecht SJ. Dvasinės pratybos appeared first on LAIKMETIS.

The post Dvasinė ekologija visiems. A. Lukaševičius ir A. Valkauskas appeared first on LAIKMETIS.

Britų mokslininkai kartu su JAV viešosios nuomonės institutu Gallup penkerius metus 21 šalies respondentams uždavinėjo klausimus, kaip jie vertina savo gerovę. Galiausiai jie priėjo prie netikėtos išvados: tie, kurie dažniau lanko bažnyčią, sinagogą ar mečetę, jaučiasi laimingesni.

Pirmieji Pasaulinės žmonių gerovės apklausos rezultatai buvo paskelbti kovo 28 d. Keliomis dienomis anksčiau JAV įsikūrusi "Sapien Labs", kuriai vadovauja neuromokslininkė Tara Thiagarajan, paskelbė savo apibendrinamąją ataskaitą. Abi tyrėjų grupės priėjo prie nepaprastai panašių išvadų: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės.

Tačiau, nepaisant skambių antraščių, viskas nėra taip vienareikšmiška. "Atrodo, kad dvasingumas ir aktyvi religinė praktika gerina psichinę gerovę, nes didina meilę, kurią jaučiate kitiems. Ir nors žmogus gali pradėti mylėti kitus ir rūpintis jų gerove įvairiais būdais, aktyvi religinė praktika yra gana patikimas būdas to pasiekti, - sako pati daktarė Thiagarajan, - tačiau ji jokiu būdu nieko negarantuoja."

"Sapien Lab" padarė ir kitų įdomių išvadų. Pavyzdžiui, tiems, kurie netiki Dievu, sunkiau ką nors mylėti. Šį tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji. O žmonės, kuriems blogiausiai sekasi mylėti savo artimuosius, gyvena Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Kalbant apie britų mokslininkų ir Gallupo atliktą žmogaus gerovės matavimą, reikia pasakyti, kad tai gana sudėtingas ir išsamus parametras, kuris apskaičiuojamas remiantis respondentų atsakymais į 12 klausimų. Jų buvo prašoma savarankiškai įvertinti savo laimės ir pasitenkinimo gyvenimu lygį, fizinę ir psichinę sveikatą, finansinį stabilumą, taip pat atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę ir dorybes. Galiausiai jų buvo klausiama apie dvasines praktikas ir religijos vietą jų gyvenime.

tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji.

Apklausa parodė, kad gerovės rodiklis buvo vidutiniškai aukštesnis tų, kurie save laikė dvasingais ar religingais. Vidutinis gerovės balas 0,23 yra aukštesnis tų, kurie religiją laiko svarbia kasdienio gyvenimo dalimi.

Tačiau tyrimo autoriai pažymi, kad šis rodiklis atskirai nuo kitų veiksnių mažai ką bendro turi su tikrąja padėtimi. Pavyzdžiui, žmonių finansinė gerovė jiems daug svarbesnė nei nuolatinis lankymasis bažnyčioje ar mečetėje. Turinčių darbą žmonių finansinė padėtis yra vidutiniškai 0,22 geresnė nei bedarbių. Tuo tarpu tie, kurie mano, kad jų dabartinių finansinių pajamų pakanka patogiam gyvenimui, vidutiniškai 2,02 balo aukštesniu gerovės indeksu nei tie, kuriems gyvenime trūksta pinigų.

Tad ataskaitos autoriai apibendrina: šie apklausų rezultatai tėra žmonių asociacijų rinkinys, o tikruosius priežastinius ryšius mokslininkai galės nustatyti tik atlikę kelias tokių apklausų bangas. Tai buvo tik pirmoji banga, trukusi apie penkerius metus.

The post Autoritetingi tyrimai tvirtina: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės appeared first on LAIKMETIS.

„Šventieji" - dviejų dalių serialas, kurio pirmieji keturi epizodai bus rodomi lapkričio 16 d., sekmadienį, o paskutinieji - 2025 m. gegužę.

Kiekviename epizode daugiausia dėmesio skiriama vienam iš šventųjų - Žanai d'Ark, Pranciškui Asyžiečiui, Jonui Krikštytojui, Tomui Beketui, Marijai Magdalietei, Mozei Etiopiečiui, Sebastijonui ir Maksimilijonui Kolbei.

„Seriale nagrinėjami šie žmonės bei jų gerumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo veiksmai", - pranešė „Deadline". Scorsese ji ves, prodiusuos, pasakos už kadro ir bus vykdantysis serialo prodiuseris.

Tai ne pirmas režisieriaus projektas, paremtas tikėjimu. Jis režisavo TTeddy Bear Award®" apdovanojimui nominuotą filmą „Tyla", kuriame pasakojama apie dviejų katalikų kunigų gyvenimą Japonijoje.

Šiuo metu Scorsese kuria filmą apie Jėzų. Pernai jis susitiko su popiežiumi Pranciškumi ir „atsiliepė į popiežiaus kvietimą menininkams - vieninteliu jam žinomu būdu sumanė ir parašė filmo apie Jėzų scenarijų". Scenarijus bus paremtas japonų rašytojo Shusaku Endo knyga „Jėzaus gyvenimas".

Interviu laikraščiui „Los Angeles Times" Scorsese paaiškino šio savo naujo sumanymo priežastis. „Bandžiau filmuose „Kundune", "Paskutiniame Kristaus gundyme", net „Niujorko gaujose" tam tikrais būdais surasti kelius į atpirkimą, į žmogaus būseną, kai jis turi susidoroti su neigiamais dalykais savo viduje, - sakė jis.

Ar būname padorūs, o paskui išmokstame tapti nepadorūs? Ar galime pasikeisti? Ar kiti priims tą pasikeitimą? Manau, kad tai iš tikrųjų yra visuomenės ir kultūros, kuri yra sugedusi, nes nėra pagrindo moralei ir dvasingumui, baimė. Ne religija, ne dvasingumas, o viso šito paneigimas."

„Taigi man tai yra savojo kelio ieškojimas… jei norite, „religingumo" prasme, bet nemėgstu vartoti šio termino, nes jis dažnai klaidingai interpretuojamas, - pridūrė jis. - Tačiau yra pagrindiniai pamatiniai įsitikinimai, kuriuos turiu - arba bandau juos rasti - ir naudojuosi šiais filmais, kad tai įvyktų."

Šiuo projektu Scorsese tikisi pakeisti žmonių požiūrį į religiją. „Bandau rasti naują būdą, kaip padaryti ją prieinamesnę ir pašalinti neigiamą svorį to, kas siejama su organizuota religija", - sakė jis.

„Dabar užtenka ištarti žodį „religija", ir visi iškart ima pykti, nes ji žlugo daugeliu atžvilgių", - aiškino jis. - Tačiau tai nereiškia, kad pirminis impulsas buvo klaidingas. Grįžkime atgal.

Tiesiog pagalvokime apie tai. Galite religija atmesti, bet ji gali pakeisti jūsų gyvenimą - net jei ją atmesite. Neatmeskite jos iš karto. Tai viskas, apie ką aš kalbu. Ir tai sakau kaip žmogus, kuriam po poros dienų bus 81 metai. Jūs suprantate, apie ką aš kalbu?" - retoriškai klausė legendinis kino režisierius.

The post Legendinis kino režisierius M. Scorsese prodiusuoja dokumentinį serialą apie šventuosius appeared first on LAIKMETIS.

„Mano paslaptis, mano didžioji paslaptis, yra melstis", - sako sesuo Inah Canabarro Lucas (Ina Kanabaro Lukas), seniausia vienuolė pasaulyje, kuriai šiuo metu yra 115 metų.

„Kiekvieną dieną meldžiuosi rožinį už visus žmones visame pasaulyje", - žurnalistus tikina Brazilijos pietuose gyvenanti sesuo.

Gerontologinių tyrimų grupės duomenimis, ši teresiečių vienuolė taip pat yra vyriausias žmogus Brazilijoje ir Lotynų Amerikoje.

Savo gerą nuotaiką ir džiaugsmą sesuo Inah išreiškė keliais žodžiais, kuriuos spėjo pasakyti kovo 9 d. interviu „ACI Digital", CNA naujienų partneriui portugalų kalba. Interviu metu ji kelis kartus pakartojo maldą Mergelei Marijai, melsdama ja „už visus viso pasaulio žmones".

Šiuo metu vienuolė gyvena Porto Alegrėje, Rio Grande do Sul valstijoje, Santo Enrikė de Oso namuose, esančiuose greta Brazilijos seserų teresiečių provincijos namų - bendruomenės, į kurią įstojo 1927 m., būdama 19 metų.

Pasak namų koordinatorės sesers Lúcios Ignez Bassotto (Liucijos Ignes Basoto), sesuo Inah „visada orientuojasi į kitus, o ne į save". Ji „labai ištvermingas žmogus, nėra reikli, viską vertina, laiko geru, nepaprastai žavisi kongregacija, kitų kompanija. Ji meldžiasi už visus, jai rūpi visi".

„Jos gyvenimas tikrai pavyzdingas", - tęsė sesuo, kuri garbingo amžiaus vienuolę pažįsta nuo studijų Sant'Ana do Livramento miestelyje laikų.

Dar viena sesers savybė - ji visada nori būti aktyvi, ir toliau dalyvauja bendruomenės maldose, mėgsta būti sode ir leisti laiką su seserimis.

Inah pasakojo, kad nors per pastarąsias porą savaičių pagyvenusios vienuolės sveikata šiek tiek pablogėjo, tomis dienomis, kai ji jaučiasi gerai, ji yra labai kalbi ir mėgsta humorą.

Dar visai neseniai, sesuo Inah „piešė servetėles, darė atvirukus, darė daugybę dalykų. Kai neturėdavo ką veikti, ji pasiimdavo kortų kaladę ir pradėdavo žaisti. Jei neturėdavo su kuo žaisti, žaisdavo viena. Jai būdavo labai smagu."

Inah Canabarro Lucas gimė 1908 m. gegužės 27 d. San Fransisko de Asiso miestelyje Rio Grande do Sul vakaruose ir yra priešpaskutinis iš septynių generolo Davido Canabarro (Deivido kanabaro), vieno iš pagrindinių farupilos (Farroupilha) revoliucijos (1835-1845 m.) Rio Grande do Sul mieste lyderių vaikų.

Kai ji buvo dar vaikas, vienas iš jos brolių pasakė motinai, kad Inah turėtų mokytis vienuolyne savo mieste. Tada ji jo paklausė: „Kas yra vienuolės?" Motina atsakė, kad tai moterys, kurios atsidavusios meldžiasi Dievui. Ina tuomet atsakė: „Aš būsiu vienuolė."

Sesuo Inah mokėsi vienuolių mokykloje, o sulaukusi 19 metų išvyko atlikti noviciato pas seseris teresietes į Montevidėjų Urugvajuje.

Per daugiau nei šimtmetį ji patyrė daugybę pokyčių pasaulyje ir Bažnyčioje. Ji išgyveno du pasaulinius karus ir matė 10 pontifikų. Tais metais, kai ji gimė, popiežiumi buvo šventasis Pijus X.

Teta Ina nuo pat vaikystės buvo labai liesa ir liekna", - ACI Digital" pasakojo vienuolės sūnėnas 83 metų Kléberas Canabarro Lucas ( Kleberas Kanabaras Lukasas). Dėl jos trapios išvaizdos visi manė, kad ji ilgai negyvens.

Štai kodėl ji čia išbuvo 115 metų, o likusios klasės jau nebėra", - pastebėjo jis.

Sesuo Inah yra didžiausias religingumo, tikėjimo, geranoriškumo pavyzdys, malonus ir geros nuotaikos žmogus; tokia ji buvo visą gyvenimą. Dabar vargšė su amžiumi nyksta", - pažymėjo jis.

Bet Dievas jai padės, ir ji sulauks 116, 117 metų, mums bus 120, jei Dievas duos", - sakė sūnėnas.

„Ji yra nepaprastai laimingas žmogus, kuris pilnas gyvenimo ir meilės, tikros meilės", - sakė 83 metų sesuo Teresinha de Aragón, kuri pažinojo vienuolę nuo vaikystės, nes jos sesuo mokėsi Sant'Ana do Livramento mokykloje.

115 metų vienuolė yra žmogus, „kuris visus laiko savo širdyje. Nėra jokių išimčių. Ji su visais elgiasi gerai, su meile, nesvarbu, ar jie būtų maži, ar suaugę, ar pagyvenę. „Ji yra žmogus, kuris myli tikra meile", - pasakojo sesuo Teresinha.

Visą gyvenimą sesuo Inah buvo mokytoja. Ji dėstė portugalų kalbą, matematiką, gamtos mokslus, istoriją, meną ir tikybą tereziečių mokyklose Rio de Žaneire, Itakiio ir Sant'Anos do Livramento mieste, kurį mylėjo, nes jame praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Pasak jos sūnėno, ji buvo ´griežta, drausminga ir meili mokytoja, kuri užkariavo visų širdis".

Daugelis seserų, šiuo metu gyvenančių Porto Alegrės provincijos namuose, buvo vienuolės mokinės arba pasakoja, kaip sesuo Ina padėjo joms atrasti savo pašaukimą.

Be to, sesuo Inah yra viena iš nedaugelio savo kongregacijos vienuolių, vis dar dėvinčių savo abitą. Pasak jos bendruomenės seserų, nuo Vatikano II Susirinkimo (1963-1965 m.) jo dėvėti neprivaloma. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, ar jį dėvėti, ar ne. Kadangi pagyvenusi sesuo nėra pilnai pajėgi to nuspręsti pati ir visada dėvėjo savo abitą, jos globėjai nusprendė visada ją taip rengti, nes „ji visada matė save kaip vienuolę".

„Jaučiuosi labai laiminga, labai dėkinga Dievui, nes būtent [sesuo Inah] mane nukreipė šiuo keliu ir dabar galiu būti jai naudinga, padėti akimirkomis, kai jai manęs reikia", - sakė sesuo Velmira, kuri yra slaugytoja ir pastaraisiais metais rūpinosi sesers sveikata.

„Sesuo Inah padėjo man rasti šią vietą, kurioje jaučiuosi tokia laiminga, man labai gera su visais", - sakė ji.

Reikšmingas jos gyvenimo pasiekimas - Santa Teresės mokyklos Sant'Ana do Livramento mieste įkūrimas žygiuojant orkestrui, kuris grojo 115 muzikos instrumentų ir koncertavo visoje Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje.

Ji taip pat buvo mentorė ir padėjo sukurti garsųjį Pomolio instituto, esančio Riveroje (Urugvajus), giminingame Sant'Ana do Livramento mieste, maršų orkestrą.

Sesuo Inah taip pat yra entuziastinga futbolo klubo „Sport Clube Internacional", įkurto 1909 m., kai jai buvo vieneri metai, rėmėja.

Be to, kad sakė, jog meldžiasi už visus, tarp keleto žodžių, kuriuos sesuo Inah ištarė per interviu, buvo ir pagyrimas jos mėgstamai komandai, „nes tai liaudies komanda, gerų, neturtingų, labai sąžiningų ir gerų žmonių komanda".

The post Vyriausia pasaulio vienuolė kasdien meldžiasi už žmoniją appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Apie dvasios giedrumą appeared first on LAIKMETIS.