Kartu su popiežiumi meldėsi Romos miesto moterų ir vyrų vienuolių bendruomenių nariai, nes nuo 1997 m. per Grabnyčias minima ir Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena.

Homilijoje Pranciškus kalbėjo apie vienuolių duodamus neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus, pagal kuriuos gyvendami jie nori būti šviesos nešėjais mūsų laikų žmonėms.

Visų pirma vienuoliai neturto liudijimu neša Kristaus šviesą į pasaulį. Gyvenime laikydamasis neturto įžado pašvęstasis asmuo liudija meilės pirmumą ir jos grožį, atmeta savanaudiškumą, godumą ir visa kita, kas gali tą grožį suteršti, stengiasi savo gyvenimo blaivumu, dosnumu, solidarumu ir dalijimusi tą grožį išaukštinti.

Antrasis vienuolio pašaukimo bruožas – nešti į pasaulį skaistumo šviesą. Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę, ir jis ją priima nepadalinta širdimi.

Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę

Dabartiniame pasaulyje yra labai daug paviršutiniškai išgyvenamų jausmų, egocentrizmo ir hedonizmo, nesubrendimo ir moralinio neatsakingumo, dėl to, pasak popiežiaus, tikra palaima, tikras vaistas sielai, kai sutinkame moterų ir vyrų vienuolių, kurie duoda brandžių ir džiaugsmingų tarpusavio santykių liudijimą. Jie yra dieviškosios meilės atspindys.

Pranciškus pažymi, kad būtent dėl to labai svarbu, kad vienuoliai gautų gerą formaciją, kad ugdymo procese, ne tik pradinėje, bet ir nuolatinėje formacijoje būtų iškeliamas skaistumo kaip dovanojamos meilės grožis.

Trečiasis aspektas – klusnumo pavyzdžio šviesa. Pašvęstųjų asmenų klusnumas yra priešnuodis individualizmui. Jis skatina tokį tarpasmeninių santykių modelį, kuris pasižymi įsiklausymu, kuriame po ištarto ir išgirsto žodžio seka konkretus veikimas, jei reikia, atsisakant savo pomėgių, planų ir pageidavimų. Iš tiesų tik taip galime tikrai patirti dovanos džiaugsmą, įveikti vienatvę ir atrasti savo egzistencijos prasmę didžiajame Dievo plane.

Baigdamas mišparų homiliją popiežius ragino vienuoles ir vienuolius nuolat atsinaujinti, grįžti prie savo ištakų.

Atsinaujinimas įvyksta ne tik per susitikimus ir posėdžius prie apskritojo stalo, bet visų pirma adoracijoje priešais Švenčiausiąjį, maldoje kartojant šios dienos liturgijoje skambančius žodžius: „Štai aš ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios“.

The post Pranciškus pašvęstiesiems: būkite šviesos nešėjais mūsų laikų žmonėms appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtus metus iš eilės organizuojamą akciją „Eglutė gyvenimui“ miškininkai organizuoja kartu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kraujo centru.

„Kraujo donorystė – nieko nekainuojantis ir itin kilnus poelgis, todėl kviečiame visus, turinčius galimybę, prisijungti prie šios iniciatyvos ir artėjant gražiausioms metų šventėms atlikti gerą darbą“, – pranešime cituojamas Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Idėją kraujo donorams padovanoti eglutes vazonėliuose prieš ketverius metus Kraujo centrui pasiūlė patys miškininkai.

„Be galo džiaugiamės šia besitęsiančia tradicija ir tikime, kad padovanota „Eglutė gyvenimui“ neša labai svarbią žinutę – būkime vieni dėl kitų, nes tik drauge galime padaryti didžius darbus“, – teigė Santaros klinikų Kraujo centro kraujo atstovė Vaida Strakšytė.

Anot Miškų urėdijos, vazonėlyje dovanojama eglutė pasirinkta neatsitiktinai – visi, aukoję kraujo ir gavę šią dovaną, pavasarį ją galės pasodinti, tokiu būdu prisidėdami prie aplinkos tausojimo.

Kasmet Santaros klinikų Kraujo centre kraujo aukoja apie 25 tūkst. žmonių, iš kurių net 80 procentų – nuolatiniai kraujo donorai.

The post Kraujo donorams - dovanų kalėdinės eglutės appeared first on LAIKMETIS.

Norint suprasti, kas yra charizmos, sakė Pranciškus, reikia atkreipti dėmesį į du pagrindinius jų bruožus. Visų pirma charizmos yra dovanos, duodamos „bendram labui“ (plg. 1 Kor 12, 7). Kitaip tariant, jos skirta ne tik tam, kad patiems jas gavusiems žmonėms padėtų eiti šventumo keliu, bet kad tarnautų visai bendruomenei.

Antra, charizmos suteikiamos ne visiems vienodai, bet yra konkrečios dovanos, skirtos konkretiems žmonėms. Tuo jos skiriasi nuo pašvenčiamosios malonės, dieviškųjų dorybių ir sakramentų, kurie yra bendri visiems.

Popiežius priminė, kad šių kiekvieno individualiai gaunamų, bet bendram labui skirtų dovanų svarbą labai iškėlė Antrasis Vatikano susirinkimas, jose įžvelgdamas Bažnyčios atsinaujinimo jėgą.

Charizmos, kad tarnautų visai bendruomenei.

Pranciškus paminėjo ir savo pirmtako Benedikto XVI įžvalgą, kad  atidžiau žiūrėdami į naujųjų laikų Bažnyčios istoriją, galime atpažinti atsinaujinimo dinamiką, kuri dažnai įgauna netikėtas formas, pasireiškiančias gyvybės kupinais judėjimais, ir dėl kurios Bažnyčios gyvybingumas tampa beveik apčiuopiamas.

Pasak Pranciškaus, labai svarbu, kad šiandien Bažnyčioje būtų atpažįstamos ir deramai vertinamos charizmos, nes tai skatina pasauliečių, ypač moterų, aktyvesnį dalyvavimą bendruomenės gyvenime, padeda jų dalyvavimą suvokti ne tik kaip institucinį ir sociologinį faktą, bet atskleidžia jo biblinį bei dvasinį matmenį.

Pasauliečiai nėra išoriniai dvasininkų bendradarbiai ar pagalbiniai būriai, bet turi savų charizmų ir dovanų, kuriomis gali prisidėti prie Bažnyčios misijos, sakė Pranciškus.

Kalbant apie charizmas reikia taip pat išsklaidyti klaidingą jų tapatinimą su įspūdingomis ir nepaprastomis dovanomis bei gebėjimais.

Priešingai, charizmos yra paprastos dovanos, kurios įgyja nepaprastą vertę, kai su meile įsikūnija įvairiose konkretaus gyvenimo situacijose.

The post Pasauliečiai nėra išoriniai dvasininkų bendradarbiai ar pagalbiniai būriai - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

The post Tinkamas sutuoktinis, demonai, dvasinės dovanos ir (ne)teisingas karas appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus papasakotas palyginimas apie talentus (žr. Mt. 25, 14–30) labai vaizdžiai kalba apie būsimą žmogaus akistatą su Dievu. Šeimininkas apdovanojo savo tarnus pagal jų gabumus: vienam davė penkis talentus, kitam du, o trečiam tik vieną, ir tikėjosi, kad jie uoliai darbuosis ir pelnys dar tiek, kiek gavo.

Tie talentai – tai Dievo mums duotos dovanos. Visų pirma, mūsų žmogiškoji prigimtis, apdovanota protu, valia ir jausmais. Dievo dovanos yra mūsų šeima su mums brangiais asmenimis – tėvais, broliais ir seserimis; tauta, kurios dalimi esame. Mūsų gyvenimo dienos, įgytas išsilavinimas, turtas, pinigai – tai vis talentai, už kuriuos kažkada turėsime atsiskaityti.

Yra du būdai, kaip geriausiai galime panaudoti Dievo gautas dovanas – tai Dievo garbinimas ir tarnavimas žmonėms. Ne tai svarbiausia, kuo ir kiek esame Dievo apdovanoti, bet kaip su tomis dovanomis elgiamės.

Patarlių knyga giria mylinčią, sumanią ir darbščią žmoną: „Už perlus brangesnė jos vertė <...>. Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai“ (Pat 31, 10.20).

Psalmių autorius giria Dievo bijantį vyrą: „Laimingas, kuris pagarbiai Viešpaties bijo ir laikosi jo kelio. Savo triūso vaisiais maitinsiesi ir sėkmę patirsi“ (Ps 128, 1–2).

Apaštalas Paulius krikščionis vadina šviesos vaikais: „Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tes 5, 5–6).

Ne tai svarbiausia, kuo ir kiek esame Dievo apdovanoti, bet kaip su tomis dovanomis elgiamės.

Kiekvienas iš mūsų galime eiti keliu, kuriame tikėjimas, tiesa ir meilė statomi pačioje aukščiausioje vietoje, arba gyventi neatsakingai. Mus mylintis Dievas neverčia rinktis vieno ar kito kelio, o tik beldžiasi į mūsų širdis ir rodo į gyvenimą vedantį kelią. Dievas išrinktajai tautai, o kartu ir mums, paliko Dekalogą, kad jis žmonėms rodytų kelią, vedantį į laimingą amžinąjį gyvenimą. Dėl šios priežasties Jėzus Kristus atėjo į žemę, mirė ant kryžiaus, liko Eucharistijoje, įkūrė Bažnyčią, kad ji belstųsi į žmonių protus ir širdis, vis primindama rinktis ne nuodėmės, bet Dievo kelią.

Kol gyvename šiame pasaulyje, nė vienas nesame apsaugotas nuo pavojaus Dievo padovanotus talentus „užkasti į žemę“. Pati didžiausia nelaimė, kuri gali ištikti žmogų, yra tikėjimo į Dievą ir amžinąjį gyvenimą praradimas. Jei viskas matuojama iš žemiškojo gyvenimo perspektyvos, tuomet sunku išvengti klaidų ir Dievo dovanų nepanaudoti. Apie tai apaštalas Paulius rašė pirmiesiems krikščionims: „Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32).

Gyvename sekuliariame pasaulyje, kuris pilnas gundymų visą dėmesį sutelkti tik į tai, ko geidžia mūsų širdis. Turtas ir malonumai pristatomi kaip didžiausios vertybės, ir vargas žmogui, jei jis tuo patiki.

Dieve, stiprink kiekvieną iš mūsų, kad iš tavęs gautų talentų neužkastume ir kada nors išgirstume tavo pakvietimą: „Ištikimasis tarne, eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25, 21).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą - 33 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Ar visos charizmos yra Šventosios Dvasios dovanos? Ar charizma, kaip Dievo dovana, labiau duota žmogui ar bažnyčiai? Ar gali būti išganymas be bažnyčios?

Kviečiame pasiklausyti.

The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Apie charizmas appeared first on LAIKMETIS.

Katalikų bažnytiniame liturginiame kalendoriuje, pirmasis advento sekmadienis – pirmoji naujųjų liturginių metų diena. Bažnytinių metų pradžia įvairuoja, nes būtina, kad prieš šv. Kalėdas, Kristaus Jėzaus Gimimo iškilmes, būtinai būtų keturi advento sekmadieniai. Beje, šių metų Kalėdos irgi sekmadienį! Štai kodėl advento vainiką puošiame keturiomis žvakėmis, kiekvieną sekmadienį uždegdami po vieną daugiau.

Adventas iš lotynų kalbos išvertus reiškia – „atėjimas.“ Tad jeigu yra kažkieno atėjimas, tai to kažko kažkas turi ir laukti. Mes, tikintieji katalikai, laukiame dviejų dalykų.

Pirmas, tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus antrojo ir garbingojo sugrįžimo laikų pabaigoje teisti šio pasaulio ir galutinai bei nekintamai įtvirtinti amžinąją Dievo karalystę. Kada tai bus, niekas nežino, todėl turime nuolat budėti, laukti ir būti pasiruošę susitikti su savo gyvenimo tikruoju šeimininku ir Dievu, kad gautume Jo maloningąjį atpildą.

Antras dalykas, kurio laukiame, šv. Kalėdų – Jėzaus Kristaus gimimo iškilmių. Švenčiame nepakartojamą įvykį žmonijos istorijoje, kaip mus, žmones, sukūręs Dievas pats tampa žmogumi dėl mūsų išgelbėjimo. Įspūdinga yra tai, kad tampa žmogumi ne nukrisdamas iš dangaus, bet ateidamas į šį pasaulį taip, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl labai gražus ir senas advento simbolis mūsų bažnyčiose yra vadinamoji Rarotų žvakė. Ji, papuošta baltu arba žydru kaspinu, statoma prie altoriaus ar švč. Mergelės Marijos atvaizdo, nes simbolizuoja kūdikio besilaukiančią motiną.

Gražu, kad kai kuriose mūsų parapijose yra išlaikytas gražus paprotys pačias pirmąsias ir ankstyvas advento sekmadienių rarotines šv. Mišias aukoti žvakių šviesoje pagerbiant Dievo Motiną Mariją. „Rarotai“, „rarotinė“ yra nuo lotyniško žodžio „rasokit“, tai pirmas žodis labai senos adventinės giesmės „Rasokit dangūs.“

Tikrosios dovanos, tai ne materialūs dalykai, įkainojami pinigais.

Šie du laukimai susijungia į vieną, ir nenuostabu, kad tikintis žmogus, savo esybe yra visuomet laukiantis žmogus. Laukiantis ir pasiruošęs į savo gyvenimą priimti tas dovanas, ir tas malones, kurias tik Dievas gali jam duoti. Tikrosios dovanos, tai ne materialūs dalykai, įkainojami pinigais. Tikrosios dovanos, tai kintanti mūsų širdies ir minties kokybė, kuri ateina per atnaujintus santykius su Dievu, kitais ir pačiu savimi.

Ruošdamiesi šv. Kalėdų šventėms daugiausia dėmesio ir skirkime, kas ir kokie mes esame, kas mums supa, kur ir kokia reikalinga mūsų pagalba, kad įvairiapusiškas gyvenimas, kurį gyvename, būtų paženklintas didesnės ramybės, santarvės, susiklausymo, pagarbos ir meilės. Tai reikalauja kasdienių pastangų ir dieviškos pagalbos, kurios prašome ir atsiveriame jai maldoje.

Taip belaukiančius, taip besiruošiančius Ateinantysis ir Gimusysis gali „užklupti“ bet kada neišgąsdindamas, o pradžiugindamas. Nes mūsų egzistencinis laukimas kažko tikresnio, geresnio, palaimingesnio, amžinesnio išsipildys tik tada, kada laiko ar laikų pabaigoje sulauksime Kristaus – tikrosios šviesos, gyvenimo ir ramybės.

Palaimingo laukimo ir… sulaukimo!

The post Kun. dr. Gediminas Jankūnas. Tikrosios dovanos - neįkainojamos pinigais appeared first on LAIKMETIS.

Šventosioms Mišioms vadovavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Petaris Antunas Rajičius.

Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis savo homilijoje pabrėžė, kad Maltos ordiną ir mūsų įstaigą vienija buvimas dėl kito žmogaus ir pragalbos bei pramos teikimas. Taip pat pabrėžė, kad esame tam, kad tarnautume savo artimui, kuriam reikia pagalbos. Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje apdovanojo įstaigai unikalią dovaną – automobilį, kuris tarnaus hospiso misijai.

Po Šventųjų Mišių vyskupas Darius Trijonis palaimino automobilį.

iškilmė buvo džiugi, pilna dėkingumo, kaip skelbiama hospiso feisbuko paskyroje.

„Nuoširdžiai dėkojame Maltos ordino ambasadoriui Lietuvoje mag. Manfredui L. Ritteriui Mautnerui von Markhofui už išskirtinį atvirumą ir nuostabią dovana mūsų įstaigai", - rašoma pranešime.

The post Maltos ordinas Pal. kun. M. Sopočkos hospisui padovanojo mikroautobusą appeared first on LAIKMETIS.

Dėkinga bendruomenė, atsisveikindama su mylimu klebonu ir sveikindama su jubiliejumi, įteikė jam orginalią dovaną – automobilį „Škoda Oktavia“, kad jis kuo dažniau lankytųsi Leipalingyje, praneša portalas „Mano Druskininkai".

Kunigas dalinasi savo įspūdžiais: „Dėl dovanos labai buvau nustebintas. Džiaugiausi kaip vaikas – tikrai labai sunku tą džiaugsmą išreikšti žodžiais. Bet mane labiausiai nustebino žmonių gerumas, nuoširdumas, kaip jie nuoširdžiai norėjo padovanoti. Negalvojau, kad taip giliai sureaguos dėl mano iškėlimo. Mačiau ašaras žmonių akyse, bažnyčioje Šventų Mišių metu".

Jis pastebi Dzūkijos krašto žmonių nuoširdumą ir dosnumą: „Kada kunigas Mišiose dalija Šventąją Komuniją, tai patarnautojas žmogui po smakru laiko pateną (lėkštelę), kad joks trupinėlis nenukristų ant žemės. Kai man bedalijant Komuniją, ant tos patenos nuriedėjo ašara, labai suspaudė širdį. Dzūkai – labai nuoširdūs, geri žmonės, taip pat labai pamaldūs, geranoriški…"

„Žmonių dėmesys ir pagarba man reiškia, labai daug, įpareigoja dar pasitempti ir toliau nenuvilti –  kur bebūčiau. Buvimas su žmonėmis teikia džiaugsmą. Visada stengiausi būti savimi. Nes kunigas skirtas žmonėms, o ne sau…", - portalui sakė kunigas P. Marčiulionis.

Primename, kad kunigas Paulius Marčiulionis balandžio 22 d. Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos sprendimu buvo atleistas iš Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bei Gerdašių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijų klebono pareigų ir paskirtas Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Krikštonių Kristaus Karaliaus parapijų klebonu.

The post Leipalingio parapijiečiai atsisveikindami su klebonu padovanojo jam automobilį appeared first on LAIKMETIS.

Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams.

Pasak vieno iš žinomiausių pasakojimų apie šventąjį, proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.

visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams.

Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 – ais metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą. Tada atvyko į savo krašto sostinę Mirą, kurioje mirus miesto vyskupui buvo išrinktas į jo vietą.

Apie šį Mikalojaus gyvenimo laikotarpį tradicija pasakoja, jog jis stebuklingai išgelbsti tris karininkus, kurie, būdami neteisingai nuteisti mirti, meldė jo pagalbos. Yra duomenų, kad Mikalojus aktyviai dalyvavo pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje 325 – ais metais. Jis nedvejodamas uždarinėjo pagoniškas šventyklas, tarp jų ir pačią svarbiausią savo krašte deivės Artemidės šventyklą. Mirė gruodžio 6 – ąją dieną, kaip manoma, 343 – iaisiais metais.

tradicija pasakoja, jog jis stebuklingai išgelbsti tris karininkus, kurie, būdami neteisingai nuteisti mirti, meldė jo pagalbos.

Visuose Rytuose žinomo šventojo garsas nuo vienuoliktojo amžiaus iš Bario miesto (kur saugomi jo palaikai) plito visuose Vakaruose. Šventojo Mikalojaus figūra po truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trim neturtingoms seserims.

XVI – XVII a. šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos reformos, nusistačiusios prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko, mat žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „sinterklaas“, apibūdinančio Šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas.

Tačiau mums, krikščionims, šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.

The post Gruodžio 6 - oji - šv. Mikalojaus diena appeared first on LAIKMETIS.