Nuo lotyniško žodžio „ambasadorius“ kilęs „Legatus“ tikslas – suteikti katalikams prezidentams, generaliniams direktoriams ir vadovaujantiems partneriams galimybę tapti tuo, ką šventasis Paulius pavadino „Kristaus ambasadoriais“ (plg. 2 Kor 5, 20), – paaiškino „Legatus“ prezidentas Stephenas Henley.

Siūlydamas tarpusavio paramos grupes, tinklus, pranešėjus, piligrimines keliones ir kasmetinį tarptautinį aukščiausiojo lygio susitikimą, „Legatus“ siekia „įkvėpti narius gyventi savo tikėjimu visose gyvenimo srityse“. Šiuo metu Šiaurės Amerikoje yra apie 90 Legatus skyrių.
Skyriaus susirinkimai vyksta kartą per mėnesį, juose nariai ir jų sutuoktiniai turi galimybę dalyvauti išpažintyje ir Mišiose, kalbėti rožinį, vakarieniauti su kokteiliu ir skaityti pranešimus.

„Visa tai turi padėti sustiprinti narių santuoką, tarpusavio palaikymo grupę, šios grupės tinklą, o paskui padrąsinti juos išeiti ir gyventi savo tikėjimu“, – sakė Henley. „Tomas manė, kad jei galime suburti šiuos katalikų vadovus, kiek dar galime pakeisti visuomenę su šiais didelę įtaką ir poveikį turinčiais žmonėmis?“

Legatus nariais ir pranešėjais yra nemažai žinomų katalikų lyderių, tarp jų – Kristan Hawkins, ne pelno siekiančios organizacijos „Students for Life of America“ prezidentė Kristan Hawkins ir Amerikos katalikiškojo universiteto (The Catholic University of America) Bušo verslo mokyklos Vašingtone dekanas Andrew Abela.

Hawkins, Abela ir Henley interviu CNA pateikė tris patarimus, kaip katalikišką pasaulėžiūrą perkelti į darbo vietą.

1. Įsipareigokite laikytis savo prioritetų.

Abelai katalikų tikėjimas ne visada buvo toks svarbus kaip dabar. Būdamas paauglys jis net nustojo praktikuoti.

„Grįžau į vidurį 20-ies, kaip bebūtų juokinga, studijuodamas verslo mokykloje“, – prisiminė jis. Būdamas studentas 1991 m. jis susidūrė su naująja popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Centesimus annus“, ir popiežiaus apmąstymai apie ekonomiką pakeitė jo gyvenimo trajektoriją.
„Vos po kelių mėnesių grįžau į Bažnyčią“, – sakė jis. „Kai grįžau į tikėjimą, norėjau sužinoti, ką mano naujai atrastas katalikų tikėjimas reiškia gyvenimui versle.“

Dirbęs tokiose įmonėse kaip „Procter & Gamble“, „McKinsey & Company“ ir „Corporate Executive Board“, 2002 m. Abela pradėjo dėstyti Amerikos katalikų universitete. Jis taip pat yra „Fortune 100“ sąrašo korporacijų konsultantas.

„Verslą palikau ir perėjau į akademinę veiklą dėl to, kad norėjau visą laiką skirti klausimams apie tai, ką reiškia būti ištikimu kataliku darbo vietoje, nagrinėti“, – aiškino jis.

Tikėjimo kaip savo prioriteto patvirtinimas atvedė Abelą prie naujų galimybių, pavyzdžiui, išleisti knygą „Katekizmas verslui: Katekizmas: sunkūs etiniai klausimai ir katalikų mokymo įžvalgos“, o neseniai – „Superįpročiai: Sėkmingo gyvenimo universali sistema“.Nuo 2000 m. priklausydamas Legatus, Abela paminėjo, kad nariai gali laikytis organizacijos vadinamojo „dvasinio plano“ – kasdien dalyvauti Mišiose, kasdien kalbėti rožinį ir kas mėnesį atlikti išpažintį.

Šį planą, žinomą kaip „Tres Magna“ arba „Didysis trejetas“, įkvėpė buvęs Majamio „Dolphins“ vyriausiasis treneris Donas Shula, kuris „tobulą sezoną siejo su tuo, kad kasdien eidavo į Mišias“, – paaiškino Henley. „Tomas [Monaghanas] pagalvojo, kad jei jis gali eiti, nėra jokios priežasties, kodėl aš negalėčiau eiti.“

„Kasdienės Mišios, kasdienis rožinis ir kasmėnesinė išpažintis sustyguos jūsų gyvenimą ir prioritetus“, – pridūrė Henley.

2. Susiraskite palaikančią bendruomenę.

Kai Hawkins pirmą kartą susidūrė su Legatus, ji nebuvo katalikė. Hawkins buvo užauginta evangelikale. Po 2006 m. įvykusio „Studentų už gyvybę“ (Students for Life) starto ji pradėjo kalbėti Legato renginiuose.

2014 m. Hawkins nusprendė aplankyti Gvadalupės Dievo Motinos baziliką Meksikoje, „Legatus remiamą piligriminę kelionę“. „Ten buvau vienintelė protestantė“, – prisimena ji. „Ten nusprendžiau, kad pradėsiu RCIA [Suaugusiųjų krikščionių įvesdinimo apeigynas].“

Netrukus po to, kai tapo katalike, ji tapo visateise Legato nare.

„Būdama už gyvybę pasisakanti aktyvistė, kuri steigia organizaciją už gyvybę, noriu gelbėti kūdikius, noriu nutraukti abortus, noriu padėti kuo daugiau šeimų ir moterų. Ne pelno siekiančią organizaciją pradedi ne todėl, kad būtinai esi puikus verslo lyderis ar turi visų šių įgūdžių. Jūs pradėjote šią ne pelno siekiančią organizaciją, šią misiją, nes norite, kad ši misija būtų įvykdyta“, – sakė Hawkins. „Man tai yra vienas iš galingų privalumų būti Legate, nes turiu draugų ir mentorių, kurie sėkmingai dirbo pelno siekiančiame pasaulyje, kuriems galiu paskambinti ir užduoti klausimus.“

„Šie ryšiai yra labai svarbūs ir galingi. Mano darbas, kurį dirbu, yra nuolatinis dvasinis puolimas“, – pridūrė ji. „Vienas iš geriausių Legato dalykų yra tai, kad bet kurią akimirką galiu paskambinti bet kuriam iš savo Legato draugų, ir jie bus šalia. Jie žino mūsų atliekamo darbo galią ir pasipriešinimą, su kuriuo susiduriame.“

Būdamas Legatus nariu Abela taip pat randa bendruomeniškumo jausmą, be to, stengiasi kurti palaikančią katalikišką bendruomenę Amerikos katalikiškame universitete.

„Su studentais dalijamės katalikų socialinės doktrinos principais, tokiais dalykais kaip žmogaus orumas ir solidarumas, ir stengiamės šiuos principus įtraukti į visus savo užsiėmimus“, – aiškino jis. „Taip pat vis dažniau stengiamės suteikti jiems galimybių praktikuoti įvairias dorybes kaip studijų ir mokyklinio darbo dalį.“

Pavyzdžiui, aiškino Abela, „norėdami išmokyti magistrantus priimti sprendimus, mes atliekame keletą išgyvenimo simuliacijų, kai lėktuvas sudūžta Kanados šiaurėje ir jūs turite nuspręsti, ką daryti. Mes jiems siūlome atlikti sprendimų priėmimo pratybas, kuriose jie aiškiai praktikuoja apdairumo arba praktinės išminties dorybę, įprotį priimti išmintingus sprendimus. Išskaidome praktinės išminties sudedamąsias dalis, į kurias įeina tokie dalykai kaip budrumas, pasirengimas ir argumentavimas, ir liepiame jiems pabandyti jas taikyti priimant sprendimus.“
Šiuos klasėje įgytus įgūdžius galima pritaikyti ne tik versle, bet ir asmeniniame gyvenime.

3. Rodykite elgesį, kurio tikitės iš kitų, ir džiaukitės savo bendradarbių sąžiningumu.

Henley nuomone, autentiškas katalikų tikėjimo liudijimas darbo vietoje gali prasidėti nuo paprasto „labas“.

„Pirmiausia vadovaukitės auksine taisykle“, – sakė jis. „Eidami koridoriumi pasisveikinkite su valytoju, vadovu ir visais kitais. Tai labai svarbu.“
Jis pridūrė: „Kitas praktiškas dalykas: pasinaudokite proga pasimelsti prieš valgį. Jei einate į verslo pietus, nustebsite, kiek daug žmonių sako: „Taip, žinoma, pasimelskime“. Žmonės vis labiau meldžiasi prieš valgį. Tai, kad tai darote, rodo, jog esate drąsus vadovas ir kad esate dvasingas.“

Abela sutiko, kad tokie įpročiai labai svarbūs, ir apie juos kalbėjo savo knygos „Superįpročiai“ pristatyme: praėjusį mėnesį per 2025 m. „Legatus“ aukščiausiojo lygio susitikimą jis pristatė savo knygą „Įpročiai: universali sėkmingo gyvenimo sistema“.

„Pagrindinis knygos akcentas – supratimas, kad tokie dalykai kaip darbštumas, sąžiningumas ir atsparumas nėra genetinės savybės. Tai įpročiai, kuriuos kiekvienas gali įgyti praktikuodamasis“, – aiškino Abela. „Įmonės gali sutelkti dėmesį į vieną svarbiausių dorybių ir suteikti darbuotojams galimybių praktikuoti šias dorybes.“

Pavyzdžiui, Abela papasakojo apie „GrowVirtue App“ – dirbtinio intelekto valdomą programėlę, „paremtą knygos turiniu“, kuria organizacijos gali naudotis norėdamos įvertinti, kurias dorybes jų įmonė jau yra įsisavinusi, į kurias dorybes galėtų orientuotis, ir patarimus, kaip daryti pažangą.

„Svarbu, kad įmonė pasirinktų dorybę, kuri, jos manymu, šiuo metu būtų tiesiogiai naudinga įmonei“, – sakė Abela. „Nors asmeniniai rezultatai yra privatūs, visa įmonė gali matyti, kuriose dorybėse darbuotojai kaip visuma yra silpniausi. Taigi, jei stengiatės tobulėti klientų aptarnavimo srityje, galite skatinti bičiulystės arba draugiškumo dorybę.“

Abela aptarė dorybių pripažinimo vertę tiek įmonės viduje, tiek už jos ribų.

„Pamatykite veikiančius pavyzdžius arba paskaitykite apie pavyzdžius“, – siūlė jis. „Galite liepti darbuotojams žiūrėti vaizdo įrašus arba dalytis straipsniais, kuriuose demonstruojami tam tikros dorybės veikimo pavyzdžiai. Taip pat galite pasirūpinti, kad vyresnieji darbuotojai būtų pavyzdys jaunesniems darbuotojams.“

„Svarbiausia, suteikite darbuotojams galimybę praktiškai išbandyti dorybes ir suteikti grįžtamąjį ryšį“, – pridūrė jis. „Kai įmonės skiria apdovanojimus, jos linkusios tai daryti labiau remdamosi pagrindinėmis vertybėmis. Jos turėtų pereiti prie pagrindinių dorybių ir skirti juos žmonėms, kurie yra tos dorybės pavyzdys.“

Galiausiai katalikų tikslas – gyventi autentišką gyvenimą, kuris kitus trauktų pas Kristų.

„Išlikite ištikimi tam, kas esate – nepasiduokite“, – sakė Hawkinsas. „Jus pažins iš jūsų vaisių. Manau, kad tai labai svarbu. Nebūtina dirbti judėjime už gyvybę ar konkrečiai apaštalavimo organizacijoje, kad būtumėte geras katalikas, ištikimas krikščionis darbo vietoje. Tai galite daryti bet kokiame darbe, bet kokiose pareigose – „McDonald’s“ ar „Fortune 500“ kompanijoje.“

The post Katalikai verslininkai keičia kultūrą: Legatus appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėti gerai ir nekalbėti blogai – tai nuolankumo išraiška, o nuolankumas yra esminis Kalėdų, kurias netrukus švęsime, slėpinio bruožas. Bažnyčios bendruomenė gyvena džiaugsmingoje ir broliškoje santarvėje tiek, kiek jos nariai eina nuolankumo keliu, atsisakydami blogai mąstyti ir blogai kalbėti apie kitus. Pasak popiežiaus, Laiške romiečiams skambantį šv. Pauliaus reikalavimą laiminti ir nekeikti (plg. Rom 12, 14), šiandien mes turime suprasti kaip prašymą visada gerai kalbėti apie kitus, niekada nekalbėti blogai apie žmones, kurie dirba su mumis, apie vadovus, kolegas, apie visus.

Popiežius priminė nuo seno krikščioniškojo dvasingumo tradicijoje žinomą nuolankumo dorybės praktikavimo būdą, kurį Bažnyčios tėvai vadina „savęs kaltinimu“. Pranciškus paminėjo, ką apie tai sako VI amžiaus krikščionių mąstytojas Dorotėjas iš Gazos – to pirmaisiais krikščionybės amžiais klestėjusios miesto, kurio pavadinimas šiandien yra tapęs mirties ir naikinimo sinonimu. „Jei nuolankųjį ištinka koks nors blogis, jis tuoj pat atsigręžia į save ir nusprendžia, kad to nusipelnė. Jis neleidžia sau priekaištauti kitiems ar ko nors kaltinti. Jis paprasčiausiai ištveria, nesijaudindamas, nesikankindamas ir būdamas visiškai ramus“, – citavo popiežius Dorotėją Gazietį.

Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai.

Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai. Tokio dvasinio stiliaus šaknys glūdi Dievo žodžiu maitinamame nuolankume. Nuolanki širdis nusižemina kaip Dievo Sūnus, kurį šiomis dienomis kontempliuojame kaip mažą kūdikį prakartėlėje.

Ką gi daro Dievas, matydamas blogio prispaustos žmonijos dramą? Jis nenuleidžia iš dangaus savo teisingumo, nenubaudžia nusikaltusiųjų, kaip tikėjosi pranašai iki pat Jono Krikštytojo. Dievas yra Dievas, jo mintys – ne mūsų mintys, jo keliai – ne mūsų keliai. Jo šventumas yra dieviškas ir todėl mūsų akyse paradoksalus. Aukščiausiasis ateina pas mus pasidarydamas mažas.

Žmogaus atsakas į tokį Dievo veikimą yra nuolankumas, kurį Bažnyčios tėvai vadina savęs kaltinimu. Ir tai nėra moralinis faktas, bet teologinis – tai Dievo dovana, Šventosios Dvasios malonė, kurią priimdami sekame paties Dievo duotu pavyzdžiu.

Esame Dievo palaiminti ir kaip tokie ir mes galime laiminti, sakė Pranciškus. Per Kalėdas apmąstomi išganymo istorijos įvykiai mus kviečia pasinerti į šį slėpinį. O geriausias pavyzdys, iš kurio galime pasimokyti, kaip visada yra mūsų Motina Mergelė Marija. Žiūrėdami į ją – Bažnyčios paveikslą – esame skatinami apmąstyti gerumo matmenį Bažnyčios bendruomenės gyvenimo lygmenyje. Priklausydami Bažnyčiai, kuri yra Dievo palaiminimo žmonijai ženklas ir įrankis, visi esame pašaukti laiminti vieni kitus.

Savo kalbą popiežius užbaigė linkėjimu, kad visi dirbantieji Romos kurijoje, kuri yra tarsi didelės dirbtuvės, kuriose atliekama daugybė skirtingų užduočių, tačiau visi dirba dėl to paties tikslo, skleistų Dievo ir Bažnyčios palaiminimą pasaulyje.

Šeštadienį per popiežiaus susitikimą su Romos kurijos vadovais buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Jeruzalės lotynų patriarchui neleidžiama Kalėdų proga aplankyti Gazos. Penktadienį per bombardavimą žuvo keli vaikai. „Tai žiaurumas. Tai ne karas. Turiu pasakyti tai, kas slegia širdį“, – sakė Pranciškus.

The post Nuolankumas yra esminis Kalėdų slėpinio bruožas, primena popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėdami apie nacionalinį saugumą neišvengiamai turime kalbėti ir apie karą. Nes tik būdami visapusiškai pasirengę kovai, galėsime ją laimėti.

Karas vyksta ne tik fizinėse srityse: sausumoje, jūroje, ore, kosmose, bet ir informacinėje erdvėje. Joje mes jau kariaujame ne vienerius metus, nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo.

Ir jei Vakarų pasaulis Šaltojo karo metu laimėjo ekonominę kovą, tai, ideologinę, deja, pralošė. Ir visa tai dabar Rytų kaimynams duoda nemažai dividendų.

Turime nebijoti tai pripažinti, kaip ir kelti klausimą, ar tokioje ideologinėje terpėje iš viso bus tų patriotų, kurie reikalui esant eis ginti Tėvynę? Juk patriotizmas iki karo Ukrainoje buvo jau beveik eliminuotas iš viešos erdvės.

Kaip žinia, bet kokiam pasipriešinimui yra labai svarbus mūsų nusiteikimas bei ryžtas. Deja, kalbant apie gynybą, labai mažai dėmesio kreipiama į kognityvinę erdvę. Ir tai yra didelė problema. 

Kognityvinę erdvę sudaro mūsų išsilavinimas bei kultūra, žinių lygis, kokį mes suteikiame vaikams mokykloje, ir kokį jie pasaulėvaizdį joje susiformuoja.

Retorinis klausimas, kuo šiandien virsta mokyklos: tam tikrais uab'ais vaikų užimtumui ir krepšelių įsisavinimui, ar mes jose tikrai vaikus išmokome, suteikiame jiems kokybiškų žinių bei ugdome Tėvynės meilę?

Religija – dar vienas svarbus veiksnys, lemiantys valią gintis. Neatsitiktinai visi partizanai pirmiausia buvo giliai tikintys žmonės, kuriems Dievas, Tėvynė ir Šeima buvo svarbiausi prioritetai būtent tokia tvarka.

Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.

Visuomenės pasiryžimui gintis taip pat labai svarbu per kur mes ir kokią gauname informaciją, kaip ją suvokiame. Negalime ignoruoti ir globalios aplinkos poveikio. Visi šitie dalykai lemia žmonių elgseną. Taigi, ją galima prognozuoti. Ir, deja, mūsų situacija nėra labai gera.

Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo mes Lietuvos kariuomenėje svarstydavome įvairius galimus karinio konflikto scenarijus:

Hibridinį karą.Jį pradeda informaciniai karai, taip pat gali būti užsukamos dujos, atjungiama elektra, prasidėti šantažai, žmonių grobimai. 

Suplanuota ataka. Suplanuotą ataką galima numatyti, kaip 2022 metais Ukrainos žvalgyba jau prieš kelis mėnesius numatė, kad šalis bus puolama, tai rodė tam tikri indikatoriai. Taigi, jai galima pasiruošti.

Ostaigi ataka būna iš anksto nepastebėta. Pavyzdžiui, koks tūkstantis Wagner samdinių staigiai kerta sieną, išžudo pasieniečius ir užima kelias gyvenvietes. Tuomet mes būtume labai stipriai įkliuvę.

Tačiau ne mažiau svarbi bet kokio karinio scenarijaus dalis – gyventojų sampratos ir požiūrio keitimas.

Čia ir prieiname prie kognityvinio mūšio lauko. Priešų tikslas – pasiekti, kad žmogus nenorėtų kariauti, būtų palaužta jo valia, kad jis neturėtų Tėvynės, kad žodis patriotizmas būtų sušluotas su šiukšlėmis kažkur giliai po kilimu.

Ir mes tai padarėme mes patys! Trisdešimt metų patriotizmą stūmėme iš viešos erdvės.

Jį, kai ir religiją, irgi buvome devalvavę iki filatelistų būrelio lygio. Tiesa, dabar jau pamažu randasi šioks toks supratimas, kad tai yra svarbūs dalykai. 

Žinoma, būtinas ir fizinis karinės galios komponentas. Pirmiausia tai yra kariai – kiek mūsų yra. Tada ginkluotė bei technika, kurios kiekis ir kokybė tiesiogiai priklauso nuo gynybai skiriamų lėšų. O logistika ir turimos atsargos padiktuoja, ką galime nuveikti turėdami karius, ginklus ir techniką. 

Bet yra dar vienas reikšmingas komponentas, apie kurį ir vėl per mažai kalbama, tai yra moralinis komponentas. Į jį telpa motyvacija ir vadyba.

Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.

Juk labai svarbu, ar žmonės į kariuomenę ateina savo noru, ar tiesiog suvaryti, prievarta.

Bet net ir labiausiai motyvuotų karių ryžtą gali užgesinti tie, kas vadovauja, kokį vadovavimo stilių naudoja.

Ar tvirtą vertybinį stuburą turintys vadai, ar kokie nors bestuburiai. Tai labai svarbu, nes jei reiks kariauti, teks paskui kažką sekti. Niekas neis paskui amebas ir klumpeles.

Pasiruošimas karui turi būti realus, o ne rūpestis trimis „P“ – popieriumi, prezentacijomis powerpoint'e ir pašnekesiais – kurie veda į nieką.

Žinoma, kad moraliniam komponentui yra svarbus ir karių skaičius. Kovinė dvasia priklauso ir nuo to, ar susirinks 300 ar 30 tūkstančių karių, ir nuo to, kokiais ginklais jie turės kautis. 

Tačiau tie kariai negali būti tik statistiniai vienetai. Jų intelektas irgi svarbus.

Visi šie dalykai telpa į moralės apibrėžimą. Ir jei moralinis komponentas lygus nuliui, galima turėti kokios tik nori ginkluotės – ji nesuveiks.

Taigi, mūšio laukas yra mūsų galvose.

Mes esame ES, NATO nariai, tačiau neturime bijoti ir pripažinti ten egzistuojančių ydų.

Gyvendami už geležinės uždangos net neįtarėme jas egzistuojat, įsivaizdavome Vakarus kone kaip rojų žemėje.

Jai žlugus – pasaulį visi pamatėme labai skirtingai. Dabar jau visur turime susiskaidžiusias visuomenes, o pandemija tai dar labiau katalizavo.

Mačiau kaip tuo metu, pavyzdžiui, iš vienos kuopos tapo dvi kuopos. Vieni vakcinavosi, kiti ne ir dėl to tarpusavyje nesišnekėjo. Pandemija ir ribojimai baigėsi, bet žymės žmonių galvose vis tiek yra likusios.

Kai kuriais klausimais mes negalime susikalbėti net savo artimųjų, giminių ratuose, arba jų sąmoningai vengiame, arba jos sukelia rimtus konfliktus.

Mes gyvename informaciniuose burbuluose ir turime suprasti, kad juose veikia įvairios ideologijos.

O ideologija gali keisti žmones, ypač jaunus. Kaip iš plastelino ji gali nulipdyti žmogų, bet gali ir špygą.

Šiandien daug kalbama apie vakarietiškas vertybes: pagarbą žmogui, pakantumą ir toleranciją.

Tačiau realybėje jau matome situaciją, kad jeigu nešoki pagal mažumos dūdelę, tai jau tampi mažų mažiausiai keistas ir įtartinas.

Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.

Kažkada labai nuodugniai ir atidžiai perskaičiau Antano Maceinos disertaciją apie tautinį auklėjimą. Žmogaus ugdymas, jo vertybinių nuostatų formavimas prasideda šeimoje, tada darželyje, mokykloje. Jau ten turi būti kalbama apie patriotizmą, keliamos vėliavos ir giedamas himnas.

Buvau pasibaisėjęs, kai šiemet Žemaitijos Kadetų gimnazijos atidarymo renginyje Alsėdžiuose, gal tik kokie penki ar dešimt procentų susirinkusiųjų giedojo himną. Kaune per bet kokias šventes ar iškilmes gieda visi. Kaip skiriasi mažos Lietuvos kraštai, kas su jais nutiko?

Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.

Nes dabar rūpestis juo paliktas tik kariuomenei bei Šaulių sąjungai. Šios organizacijos kažkaip turi iš žmogaus nulipdyti patriotą, net jei prieš tai kelis dešimtmečius neaišku kas kitur buvo jam diegiama ir aiškinama, kokią įtaką padarė nesibaigiančios švietimo reformos ir mokymo programų kaitos. 

Kas šiandien apjungia Lietuvos žmones?

Kurdami valstybę mes norėjome, kad tai būtų partizanų Lietuva. Dabar gi niekas neprižiūri nei koplytstulpių, nei kitų atminties ženklų, viskas palikta vėl tik Šaulių sąjungai. Ir mes einame bei tvarkome. Bet kas bus, kai mūsų neliks? Juos, kaip ir tautos atmintį, užžels miškas?

Lietuviškumas –  kalba, papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas – tai turėtų būti labai saugojama bei puoselėjama. Ne tik šios sąvokos, bet ir jų turinys.

Reikia didžiuotis savo tapatybe, tuo, kas esame.

Juk gali du žmonės dirbti tą patį darbą, tik vienas apie jį sakys, jog skaldau akmenis, o kitas, kad statau katedrą. Taip ir valstybės kūrimas bei gynimas. Ką bedarytume, turime būti savo šalies patriotai.

The post Plk. ltn. Linas Idzelis. Ar bus pasiryžusių ginti Tėvynę, kai patriotizmą pakišome po kilimu? appeared first on LAIKMETIS.

Gyvename labai sekuliariame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigais ir aukšta padėtimi visuomenėje. Visur matome kyšančius puikybės ragus. Jeigu esi silpnas, negabus, neturtingas, tuomet sekuliarioje visuomenėje esi tik nulis. Žiniasklaida dažniausiai rašo ir kalba tik apie kuo nors reikšmingus žmones.

Jėzaus kuriamoje bendruomenėje – Bažnyčioje tikroji žmogaus didybė bus ne valdžios turėjimas ar užimamos svarbios pareigos, bet tarnavimas, ne puikybė, bet nuolankumas. Jėzus mokiniams kalbėjo apie tarnavimą: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17, 10).

Noras būti dideliam ir svarbiam yra gerai pažįstamas kiekvienam žmogui. Tai bene pats svarbiausias ir sunkiausiai nugalimas žmogaus gundymas. Tik tikėjimas į Dievą, kaip visa ko pradžią ir šaltinį, padeda žmogui susivokti, kad vienintelis didis pasaulyje yra Dievas, o žmogus tampa didis tik tuomet, kai ištikimai eina Dievo rodomu keliu.

Jėzaus kuriamoje bendruomenėje – Bažnyčioje tikroji žmogaus didybė bus ne valdžios turėjimas ar užimamos svarbios pareigos, bet tarnavimas, ne puikybė, bet nuolankumas.

Kartą mokiniai paklausė Jėzų: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 3–4).

Nuolankumas yra pati svarbiausia dorybė, kuria turi pasižymėti tikri Jėzaus sekėjai. Pasaulio vaikai šios dorybės nesupranta arba ją supranta iškreiptai, vadindami ją žmogų žeminančia yda, – nuolankumas tapatinamas su vergiškumu. Sovietiniais laikais daugelis vergiškai klausydavo, ko reikalavo save neklystančia laikiusi kompartija; o dabar daugelis vergiškai klauso Briuselio pareigūnų. O kai tie įsakymai kartais kertasi net su žmogaus prigimtimi, nedrįsta garsiai pasakyti, kad tai amoralu. Iš tikrųjų toks elgesys nėra nuolankumas, bet tik apgailėtinas vergiškumas.

Evangelinis nuolankumas, kurio mokė Jėzus, yra visiškai kitoks. Jis neatskiriamas nuo tiesos ir meilės. Jėzus kalbėjo: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.“ Jėzus tautos vadams pasakydavo karčią tiesą apie jų veidmainiškumą, nors žinojo, kad už tai teks sumokėti gyvybės kainą. Tikrai nuolankus žmogus taip pat visada turi stovėti tiesos bei teisingumo pusėje, nors už tai tektų ir labai skaudžiai nukentėti. Pirmieji krikščionys Romoje buvo verčiami nusilenkti stabams ir tokiu būdu išgelbėti savo gyvybę. Jie atsisakydavo tai padaryti ir būdavo atiduodami žvėrims sudraskyti. Tačiau jie rinkosi mirtį, nes buvo įsitikinę, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Tikras nuolankumas yra neatskiriamas nuo meilės dorybės. Myli tas, kuris gerbia visus žmones, nors jie būtų patys nereikšmingiausi. Maža to, Jėzus mokė mylėti net priešus. Prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Pasitikrinkime, ar branginame nuolankumo dorybę ir ją praktikuojame.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jei kas trokšta būti pirmas“ (Mk 9 ,35) - 25 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Geras gyvenimas žmogui yra gyvenimas, praeinantis ieškant gero gyvenimo žmogui“. (Alasdair MacIntyre)[1]

Posakis „Mylėk ir daryk ką nori“ dažnam žmogui rėžia ausį ir širdį, nes jis asocijuojasi ne tik su įtampomis Bažnyčioje seksualinės moralės klausimu, bet ir su visuomenėje stiprėjančia tendencija ieškoti meilės nemąstant apie tikrovės tiesą.

 „Mylėk ir daryk ką nori“ mūsų kultūroje skamba kaip refrenas, nebūtinai verbaline forma. Jis tampa šio laikmečio kodu, ir tai kelia rūpestį, ypač tada, kai jis virsta krikščionio gyvenimo charakteristika.

Nors, kita vertus, kodėl tai turėtų kelti rūpestį? Juk šis nurodymas suformuluotas šventojo Augustino, Hipono vyskupo ir vieno garsiausių Vakarų Bažnyčios daktarų.[2]

Beje, tame pačiame pamoksle yra dar dvi ištarmės, kurios šiandienos kontekste gali dar labiau įtempti, būtent – „Meilė (dilectio) yra Dievas“[3] ir „Veikti prieš meilę – tai veikti prieš Dievą“[4]. Ir vyskupas Augustinas įrodinėja šių ištarmių teisingumą. Gal jis kalba apie meilę, kuria mylimas tik Dievas? Ne, ir apie meilę žmogui. Ir meilė žmogui, pasak jo, yra Dievas.

Ir tai nėra loginė klaida, atsitiktinė apaštalo Jono formuluotės „Dievas yra Meilė“ inversija. Bent dešimtį kartų skirtinguose veikaluose Augustinas pakartoja, kad Meilė yra Dievas.[5] Ir ne tik jis. Taip rašo ir šventieji vyskupai Ambraziejus bei Cezarijus Arlietis ir netgi popiežius šventasis Leonas Didysis.[6]

O gal tai reiškia, kad Bažnyčios istorija mums pateikia įrodymus apie vadinamąjį evangelinio mąstymo platumą, t. y. apie tai, kad Bažnyčios moralės mokyme integruotas dorybių etikos modelis, kviečiantis prie tam tikros gyvenimo tvarkos, nėra vienintelis, taigi, nėra būtinas, o gal ir visai nereikalingas krikščionio gyvenimui, nes neatitinka tikrosios Evangelijos dvasios? 

Klausantis mūsų brolių ir sesių, vadinamųjų progresyviųjų krikščionių, ir skaitant jų tekstus susidaro įspūdis, kad būtent taip ir yra. Pasak vieno aktyviau veikiančių Lietuvos viešajame forume šios tikinčiųjų grupės atstovo, skelbiančio savo poziciją per visuomeninį transliuotoją, pastaruosius pusantro tūkstančio metų Bažnyčia yra „sustingusios moralės [...] saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis.“[7] „Realus dvasinis gyvenimas iškeistas į kažkokį nepasiekiamą idealą, kuris tėra gyvenimo iškamša“[8]. Seksualinei moralei taikydama „represyvumo logiką“ Bažnyčia siekė žmonių kontrolės.[9] „Daugybė religijos ar tautos mylėtojų atrodo lyg lunatikai, fosilijas laikantys dabartinio gyvenimo idealais ir pykstantys ant visų, kurie pagal jų fantasmagorines idėjas atsisako gyventi“[10].

Kaip alternatyva dorybių etikos modeliui yra siūloma Dievo meilės skelbimo ir liudijimo laikysena.[11] Neįmanoma jos kvestionuoti, tačiau Dievo meilės skelbimas yra siūlomas būtent kaip alternatyva, tarsi meilė ir tvarkingas gyvenimas galėtų eliminuoti vienas kitą. Beje, studijuojant Sinodo dokumentus susidaro įspūdis, kad jiems būdinga ta pati tendencija: dorybių etika čia jei ne eliminuojama, tai bent jau ignoruojama.

Taigi, atrodo, kad ištarmės „Meilė yra Dievas“ bei „Mylėk ir daryk ką nori“ įvardija vadinamųjų progresyviųjų krikščionių požiūrio esmę, pirmiausia seksualinės moralės klausimu. Jos abi labai taikliai nurodo problemą, kuri yra ne tik viena labiausiai skaldančių tiek katalikų, tiek visas krikščionių bažnyčias, bet ir supriešinanti visuomenę. Žinoma, jeigu šios ištarmės atsiejamos nuo konteksto, kuriame jas formulavo Bažnyčios tėvai, kitaip tariant, jeigu jos suprantamos neteisingai.

Susipriešinimas yra rimta problema, taip pat ir susipriešinimas Bažnyčioje. Šiandien mes iš tiesų išgyvename Bažnyčios krizę. Manau, galima būtų pasakyti, kad išgyvename krizę dėl meilės. Ir ne tik seksualinės moralės srityje. Dalis krikščionių mano, kad senasis Bažnyčios moralės mokymas atstumia savo draudimais, taisyklėmis, normomis ir prieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Svarbiausia – išgyventi meilės jausmą ir leisti mylėti kitam. Ko tam reikia? Pažinimo. Ne to, cituojant minėtą autorių, „sunkaus teologinio, filosofinio, kultūrinio balasto [...], kuris su Evangelija nieko bendra neturi“ ir kurio būtina atsikratyti,[12] reikia pažinimo, kuris yra įsiklausymas į žmogaus būseną, įsižiūrėjimas į jo prigimties niuansus ir subtilumus[13], pažinimo, kuris randasi gilinantis į subtilų ir jautrų sielos gyvenimą“[14] ir „verčia įžvelgti homoseksualios meilės vertingumą“[15].

Šiuose teiginiuose daug teisingų dalykų. Ir vis dėlto kažkas juose ne taip, būtent – pačiame meilės suvokime.

Problema ta, kad meilę, ir evangelinę meilę taip pat, krikščionys supranta skirtingai. Esame susipriešinę dėl meilės, nors pati meilės esmė prieštarauja susipriešinimui, jos esmė – jungti ir vienyti, bet vis dėlto atrodo, kad šiandien būtent dėl jos visoms krikščionių bažnyčioms kyla skilimo pavojus.

Įdomu, kad ir Augustino nurodymas „Mylėk ir daryk ką nori“ gimė gilios Bažnyčios krizės Šiaurės Afrikoje kontekste, donatizmo ir oficialiosios bažnyčios kovos sąlygomis iki ginkluoto susipriešinimo, smurto ir žudynių. Tai buvo rimtas Bažnyčios skilimas, kurį Augustinas jautriai ir skausmingai išgyveno. Pats patyrė „tyros ir teisios“ donatistų bažnyčios, be jokios dėmės ir raukšlės (Ef 5, 27), neapykantą. Sykį per stebuklą nebuvo nužudytas.

Ką reiškia Augustinui „Mylėk ir daryk ką nori“?

Augustinas laikomas autoriumi, kurio tekstai tampa ypač aktualūs krizės laikotarpyje. Taigi, šiandien jis galbūt galėtų mums pagelbėti. Daugiau nei dvi dešimtys tekstų buvo parašyta kovojant už Bažnyčios vienybę.

Augustinui Bažnyčia – visi Kristų tikintys žmonės. Ne tik dabar gyvenantys, bet ir gyvenę prieš mus nuo teisiojo Abelio laikų ir gyvensiantys po mūsų iki pasaulio pabaigos. Visi jie – vienas Kristaus kūnas.[16] Augustinas nepripažįsta jokio separatizmo. Bažnyčios skilimas jam yra gili drama, situacija, kuri neatitinka tikrovės tiesos. Pasak jo, krikščionims skilimai neįmanomi.

Kodėl? Nes jie myli. Ne tik savuosius, bet ir kitaip manančius.

Tačiau mylėti žmogų – reiškia norėti jo išganymo. Ir todėl kartais būtina pagelbėti jam palikti klaidą. O kartais prireikia net prievartos (coertio). Ir Dievui jos prireikia. Pavyzdžiui, Petrui ir kitiems apaštalams pakviesti Jėzui jos nereikėjo, o Sauliui – prireikė. Numetė ant žemės ir ištiko aklumu. Grąžinti žmogų į teisingą kelią ir yra meilė.[17]

Toks Augustino samprotavimas šiandienos žmogui yra beveik nepakeliamas. Jis tarsi patvirtina, cituojant kardinolą Ratzingerį, daugelio įsitikinimą, kad krikščionybės istorija yra ne „išlaisvinančios tiesos ir meilės plitimo, bet [...] susvetimėjimo ir prievartavimo istorija“.[18] Bet Augustino nurodymas  „Mylėk ir daryk ką nori“ su prievarta siejasi tiesiogiai. 

Jis sako:

„Tėvas muša vaiką, o vagis jį glosto. Argi kalbėdami apie pačius veiksmus – mušimą ir glostymą, nepasirinktume glostymo, o mušimo argi neatmestume? Tačiau žvelgiant į tą, kuris veikia, matyti, kad muša meilė, o glosto nedorybė. Žiūrėk, ką primygtinai čia pabrėžiame: žmonių elgesį atskleidžia tik meilės šaknis. Gali būti daugybė iš pažiūros gerų veiksmų, bet jų šaknis nėra meilė. Juk erškėčiai taip pat apsipila žiedais. Ir yra veiksmų, kurie atrodo tikrai šiurkštūs, netgi žiaurūs, bet drausmei jie reikalingi, jų priežastis – meilės įsakymas. Kartą visiems laikams tau duodame trumpą nurodymą: Mylėk ir daryk, ką nori: jei tyli, tylėk iš meilės; jei šauki, šauk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei tausoji, tausok iš meilės; tebūna vidinė šaknis meilė, iš jos gali kilti tik gėris.“[19]

Štai Augustino ištarmės kontekstas. Mylint kartais galima net prievarta.

Ir čia jis kalba apie evangelinę meilę. Galima jam nepritarti dėl prievartos panaudojimo pateisinimo, galima nepripažinti jo suformuluoto teologinio jos pagrindimo, galima kritiškai vertinti jo kovą už Bažnyčios vienybę taikant politinę galią ir fizinę jėgą, – šiandieninė Bažnyčia šiais klausimais laikosi kitos pozicijos, – bet argi tame, ką jis sako, nėra tiesos?

Jis rašo:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.[20]

Augustino pozicija yra pozicija „man rūpi“, „man brangu“, „svarbu“, „man ne tas pats, pražūsi tu ar ne“. Jis su meile žvelgia į žmogų. Bet žvelgia į jį ne tik kaip į tą, su kuriuo dalijasi žemiškąja bendryste ir kuriam linki žemiškos sėkmės, paguodos ir sielos poilsio. Jis žvelgia į žmogų kaip į tą, su kuriuo kartu yra pašauktas dalyvauti tobuloje dieviškoje palaimoje.[21]. O tai labai daug ką keičia. Jis iš tikrųjų labiausiai bijo, kad brolis nepražūtų ir neprarastų tos galimybės.

Tokia laikysena šiandieninei Vakarų visuomenei yra beveik nesuprantamas svetimkūnis. Bet Augustinui ji ir reiškia sekti Jėzų.[22] Jei myli žmogų, o jis klysta, stenkis pašalinti jo klaidą, ir dėl to daryk ką nori.[23] Progresyviesiems krikščionims tokia refreno semantika aiškiai ne prie širdies.[24] Tai laikoma pretenzija „kontroliuoti žmonių gyvenimus“[25], „nurodinėti, kaip gyventi“, „auklėti ir kontroliuoti visuomenę“[26].

Kokia meilė Augustinui yra Dievas?

O dabar grįžkime prie Bažnyčios tėvų mokymo apie Meilę, kuri yra Dievas.

Ką Augustinas turi galvoje taip drąsiai apversdamas pirmajame Jono laiške esantį „Dievas yra Meilė“?

„Meilė“ jam nėra vienareikšmė sąvoka. Veikale De civitate Dei jis rašo apie dvi skirtingas meilės rūšis, kurios formuoja gilią perskyrą tarp žmonių ir padaro juos dviejų skirtingų miestų piliečiais:

„Dvi meilės rūšys kuria du miestus: žemiškąjį – meilė sau, auganti iki pat neapykantos Dievui, Dangaus miestą kuria meilė Dievui, auganti iki neapykantos sau. Pirmasis miestas aukština pats save, antrasis – Dievą. Pirmasis ieško žmonių garbės, antrajam didžiausia garbė yra pats Dievas, sąžinės liudytojas. Pirmasis aukštai iškelia galvą, antrasis sako savo Dievui: Tu esi „mano garbė, tu pakeli mano galvą“ (Ps 3, 4). Pirmajame viešpatauja valdžios geismas, būdingas ir valdovams, ir tautoms, kurioms jie vadovauja; antrajame ir valdantieji, ir jiems paklūstantys pavaldiniai su meile tarnauja vieni kitiems. Pirmasis savo iškiliausius žmones vertina už jų žmogišką galią, antrasis sako savo Dievui:  „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe“ (Ps 18, 2).“[27]

Ir vienam, ir kitam miestui būdinga meilė. Bet skirtinga, lotynų kalba vadinama skirtingais vardais – caritas ir cupiditas. Meilė tėra kryptis, vektorius. Ją determinuoja jos objektas. Dvi meilės rūšys skiriasi savo objektu: caritas yra į Kūrėją nukreipta meilė, cupiditas – į kūrinius, taigi ir į save.

Dangaus, arba dieviškąjį, miestą kuria meilė Dievui, jo valdovas yra Kristus.[28] Šio miesto pilietis yra piligrimas, gyvenantis pagal dieviškus standartus,[29] ir jis amžinai karaliaus kartu su Viešpačiu. Žemiškojo miesto pilietis – galios trokštantis šio pasaulio valdovas, gyvenantis pagal kūno, o ne dvasios tvarką,[30] ir jo laukia amžinasis pasmerkimas.[31]

Mūsų svarstymas ragina klausti, kokia meilė yra Dievas?

Akivaizdu, kad ne cupiditas, bet meilė, kuria mylime Dievą.

O šiai meilei, pasak Augustino, būdinga tvarka, kurią nurodo Didžiojo įsakymo eiliškumas: pirmiausia mylėti Dievą, ir tik po to – artimą. Pirmiausia – Dievas, o visa kita – sąryšyje su Juo ir dėl Jo. Ši meilė yra pati Šventoji Dvasia. Taip mylėdami „mes pasiliekame Dieve ir Jis mumyse“[32].

O jeigu mylime žmogų? Meilė žmogui yra Dievas tada, kai ji dalyvauja meilėje Dievuje, kai yra meilės Jam išraiška.

Susipriešinimą, kuris šiandien būdingas krikščionių bažnyčioms, pavadinome susipriešinimu dėl meilės sampratos. Abi pusės nesutaria, ką laikyti evangeline meile. Atrodo, kad „progresyviems“ krikščionims perskyra tarp caritas ir cupiditas neegzistuoja ir jokios hierarchijos tarp meilės Kūrėjui ir meilės kūriniui nėra. Ir tai klaida. Klaida, kurią reikia taisyti.

Bet ar dėl to mes susipriešinę?

Juk jeigu aš myliu caritas meile, man neįmanoma pasielgti netinkamai[33]. Kaip sako Augustinas, tas, kuris myli, gyvena šviesoje. Jis įžengė į dieviškąjį atgailos kinkinį, buvo nuneštas į Dangų, kur gyvena Meilė, ir Ji įsikūrė jo širdyje. Šia meile jis apgaubia visą pasaulį. Todėl gali būti taikingas net su donatistais ir paversti juos savo broliais ir draugais. Tikroji mūsų susipriešinimo priežastis, pasak jo, yra ne sampratos, o evangelinės meilės nebuvimas.[34]

Mūsų susipriešinimo objektas – meilė – iš esmės turi neutralizuoti, eliminuoti patį susipriešinimą. Ji yra susipriešinimo vaistas, ir šiandien – kelias išeiti iš krizės.

Taigi, ištarmė „Meilė yra Dievas“ iš tiesų nusako Bažnyčios mokymo esmę. Ir tinkamai suprastas refrenas „Mylėk ir daryk ką nori“ iš tiesų yra imperatyvas krikščionio elgsenai. Beje, Augustinas yra pirmasis teologas, pavadinęs krikščionybę meilės religija.

Ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Ir vis dėlto, ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Kartais manoma, kad Augustinas pateikė alternatyvą antikiniam dorybių etikos modeliui, tačiau Augustino moralės teorija aiškiai priklauso Katalikų Bažnyčios mokymo tradicijai ir apima dorybių etikos principus. Beje, dorybėms jis paskyrė XIX-ąją De civitate Dei knygą.

Bet vis dėlto, kam caritas meilei reikia dorybių? Juk dalyvaujame Šventojoje Dvasioje, pačioje dieviškoje tikrovėje.

„Progresyviesiems“ krikščionims akivaizdu, kad nereikia. Bet atrodo, kad jie laikosi tokio požiūrio ne todėl, kad gilinasi į Šventąjį Raštą, Bažnyčios tradiciją, skaito laiko ženklus Šventosios Dvasios vedami ir taip suprato, kad mylint dorybių nereikia. Alasdairas MacIntyre‘as argumentuotai įrodo, kad dorybių atmetimas šiandien yra dėsnis, kuris siejasi su moralės suvokimo Vakarų kultūroje krize.[35] Pasak jo, šiuolaikinėse demokratijose dorybių etika yra nebeįmanoma. Ir jis nurodo kodėl. Nes paneigtos objektyvios moralinės vertybės, įsigalėjo etinis pliuralizmas, vartojamos moralinės kategorijos prarado savo skaidrumą, galiausiai įsivyravo emotyvizmas, analitinės filosofijos teorija, „teigianti, jog visi [...] moraliniai sprendiniai, yra ne kas kita kaip preferencijų išraiškos, požiūrio ar jausmo išraiškos“[36]. „Kitaip tariant, jei teigiu, kad kažkas yra teisinga ar gera, aš nesakau nieko kito, o tik tai, kad aš tai palaikau, man tai patinka.“[37]

Taigi, „pažangioji“ krikščionybė nesako nieko kita, o tik atkartoja Vakarų socialinėse praktikose ir institucijose įsitvirtinusią paradigmą.[38]

Tūkstantmetė Bažnyčios tradicija rodo, kad dorybių etika neprieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Ji atliepia tikrovės tiesą, kad vien savo buvimu žmogus neturi išsipildymo ir palaimos. Dorybė yra priemonė save išbaigti, ištobulinti tuo būdu, kuris atitinka prigimtį. Ne sunkūs pančiai ar žmogų laužanti praktika, bet ultimum potentiae – daugiausia, kuo jis gali būti. Ji įgyvendina prigimtinį žmogaus potencialą ir yra pastovi jo kryptis į prigimties išsipildymą.[39]

Įgyjamų keturių dorybių schemą, kuri pirmą kartą pasirodo Platono „Valstybėje“[40] ir kurią šv. Ambraziejus pavadina kardinaline krikščionybė papildė įlietomis, arba teologinėmis – tikėjimo, vilties ir meilės, – dorybėmis.

Pasak Maksimo Išpažinėjo, „žmogus pašauktas per malonę tapti tuo, kas Dievas yra iš prigimties“. Taigi, krikščioniškoji žmogaus samprata iškelia žmogui tikslą – sudievėti (kitaip nei šiandieninė Vakarų kultūra su protagorišku prinicpu „žmogus visų daiktų matas“, t. y. tas, kuris neturi jokios užduoties, jokio tikslo, kuris yra pilnai įgyvendintas ir todėl jį reikia palikti ten, kur jis yra).

Teologinės dorybės suteikia žmogui sukilnintą buvimą, kuris gerokai pranoksta tai, kuo jis gali būti pats iš savęs. Jos įgyvendina aukščiausią – antgamtinį – žmogaus buvimo potencialą.[41]

Bet kam reikia kardinalinių dorybių, jei turi kilnesnes – teologines?

Į šį klausimą tradicinė Bažnyčios moralės teorija atsako taikydama aristotelinę metodologinę priemonę – materijos ir formos perskyrą. Molio puodynė yra molis (materija) ir pavidalas (forma). Žmogus yra kūnas (materija) ir dvasinė siela (forma). Žmogaus prigimtis, ištobulinta įgytosiomis, kardinalinėmis dorybėmis (materija) yra „įpavidalinama“ teologinėmis dorybėmis (forma). Įgytosios ir įlietosios dorybės negali vienos be kitų. Kaip puodynė be molio ar siela be kūno. 

Ar tikrai dorybių etika yra žmogaus kontrolės įtvirtinimas, kaip mano „progresyvieji“ krikščionys? Ar tikrai tai tik „grynai teorinis žmogaus įsivaizdavimas“[42]?

Man rodos, mūsų oponentai klysta atsisakydami evangelinę meilę sieti su Bažnyčios moralinio mokymo visuma. Ragindami gilintis išimtinai į „žmogaus gyvenimo konkretybę“[43], jie susiaurina pažinimo horizontą. Skaityti reikia ne tik žmogaus gyvenimo evangeliją, bet ir visą tikrovę. Tai ir įgalina padaryti svarbiausioji kardinalinė dorybė protingumas.

O kai šią dorybę išbaigia teologinė meilės dorybė, žmogus siekia „džiaugsmo pilnatvės“, kuri yra tada, kai kartu su visais, taip pat ir klystančiais broliais ir sesėmis, meilės vienybėje išgyveni dieviškąją palaimą[44].

Pabaigti pirmiausia sau norėčiau pasakyti jau skaitytą Augustino paraginimą:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.

[1] After Virtue. London: Duck worth (1985), 219. Cit. iš Anzenbcher. Etikos įvadas. P. 142

[2] Ji suformuluota pamoksle, komentuojančiame pirmąjį apaštalo Jono laišką: In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII.

[3] Ten pat. VII, 6.

[4] Ten pat. VII, 5.

[5] Roland Teske. Augustine‘s Inversion of 1 John 4:8 // Philosophy Faculty Research and Publications, 2008. https://epublications.marquette.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1000&context=phil_fac

[6] Ten pat.

[7] LRT. 2024.03.17

[8] LRT. 2023.12.26.

[9] LRT. 2024.02.04.

[10] LRT. 2024.03.17

[11] „Ieškoti būdų, kaip žmonėms parodyti Tikrovę – tą žodžiais neišsakomą Dievo meilę, kuri gaubia kiekvieną žmogaus ląstelę kiekvieną jo gyvenimo akimirką, be mažiausios intencijos sukelti kaltės jausmą“ (Aleksandravičius P. Už ką teisiama Suomijos parlamentarė Päivi Räsänen? LRT. 2024.05.12).

[12] LRT. 2023.11.26

[13] LRT. 2023.12.26.

[14] LRT. 2024.03.31

[15] LRT. 2023.10.15

[16] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 208-209.

[17] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 214.

[18] Ratzinger. Tikėjimas, religija ir kultūra // Bažnyčios žinios, 2006, rugsėjo 15, Nr. 17. P. 15

[19] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 8.

[20] Contra Litteras Petiliani Donatist. Cirtensis Episcopi, I, 27. 29, 29. 31.

[21] Thomas Aquinas. De Caritate, 7, c.

[22] Jėzus „pamilo neteisiuosius ir šalino neteisingumą: [...] pamilo ligonius ir aplankė juos, kad jie pasveiktų“. (Tractatus VII, 7)

[23] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011)

[24] Ypač jiems nepatiktų ši pastraipa: „Nemanyk, kad myli tarną, kai jo nemuši, myli sūnų, kai jo nedrausmini, myli artimą, kai jo nebaudi: tai ne meilė, o tiesiog silpnumas. Tebūna meilė karšta taisyti ir keisti: jei įpročiai geri, tegul jie džiugina; jei blogi, tebūna keičiami ir taisomi. Mylėk ne žmogaus klaidą, bet patį žmogų: nes žmogų sukūrė Dievas, o klaidą – žmogus. Mylėk ką sukūrė Dievas ir nemylėk ką padarė žmogus. Mylėdamas vieną, atmeti kitą; įvertindamas vieną, keiti kitą. Bet ir tada, kai būsi griežtas, būk griežtas iš meilės, dėl pataisymo.“ (Tractatus VII, 11)

[25] LRT. 2023.10.15.

[26] LRT. 2023.12.26.

[27] De civitate Dei, XIV, 1.

[28] De civitate Dei, XVI.

[29] De civitate Dei, XIV, 4.

[30] De civitate Dei, XIV, 11.

[31] De civitate Dei, XIV, 28.

[32] De Trinitate, 41.

[33] „Neįmanoma mylėti ir būti blogu žmogumi“ (In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 6)

[34] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus II.1.

[35] Alasdair MacIntyre. Trumpa etikos istorija, Etikos dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimtojo amžiaus. Charibdė, 2014.

[36] After Virtue, 1996, 11-12

[37] Andrius Bielskis. Egidijus Mardosas. Alasdairo MacIntyre praktinė filosofija: prasmės klausimas kaip politinis klausimas // Filosofija. Sociologija, 2014. T. 25. P. 147.

[38] Ten pat. P. 148.

[39] Josef Pieper. Faith. Hope. Love. Ignatius press, San Francisco, 1997. P. 99

[40] 427e, 435 b-c

[41] Pieper. Ten pat.

[42] LRT. 2023.12.26.

[43] Ten pat.

[44] (Plg., Augustinus. In Epistolam Joannis Ad Parthos,  Tractatus I, 3)

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Kam krikščioniui kardinalinės dorybės? Mylėk ir daryk ką nori appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus savo pasisakymuose ir dokumentuose ne kartą yra užsiminęs apie gender ideologiją ir neigiamas jos pasekmes šiandienos pasaulyje. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Amoris Laetitia apie meilę šeimoje rašo: „<...>iššūkį kelia įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters.

Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti. Nerimą kelia tai, jog kai kurios tokio pobūdžio ideologijos, pretenduojančios atsiliepti į tam tikrus kartais suprantamus lūkesčius, mėgina įteigti, kad yra vienintelės teisingos, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus“ (AL 56). Šioje pastraipoje įvardytos bent trys esminės problemos, kurias ši ideologija kelia: (a) klaidingas įsitikinimas, kad lytis yra tik socialinis konstruktas; (b) šis įsivaizdavimas peršamas švietimo programoms ir (c) šią nuostatą norima įtvirtinti įstatymuose kaip neginčytiną tiesą. 

2017 m. spalio 5 d., kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos generalinės asamblėjos nariams, popiežius Pranciškus užsiminė, kad „esame ant kultūrinės revoliucijos slenksčio“. Jis pabrėžė, kad „neseniai pateiktas siūlymas asmens orumą didinti radikaliai panaikinant lytinį skirtingumą ir dėl to mūsų supratimą apie vyrą ir moterį nėra teisingas. Užuot kovojus su neteisingomis lytinio skirtingumo interpretacijomis, kurios sumažintų esminę šio skirtingumo svarbą žmogaus orumui, toks pasiūlymas paprasčiausiai jį panaikintų, siūlydamas procedūras ir praktiką, dėl kurių jis taptų nesvarbus asmens raidai ir žmogiškiesiems santykiams. Tačiau „neutralumo“ utopija panaikina ir žmogaus orumą, susijusį su lytiniu skirtingumu, ir asmeninį naujos gyvybės kūrimo pobūdį“.

Iš to kylanti problema, apie kurią popiežius kalba, yra „biologinė ir psichologinė manipuliacija lytiniu skirtumu, kurią biomedicininės technologijos dabar gali paversti paprastu asmeninio pasirinkimo reikalu – o taip nėra! – rizikuoja sunaikinti energijos šaltinį, kuris maitina vyro ir moters sandorą, darančią ją kūrybingą ir vaisingą“. Šiame kreipimesi yra išryškinta keletas minčių: mūsų lytinis skirtingumas yra sudedamoji žmogaus orumo dalis; lytinio skirtingumo niveliavimas yra utopija; tai naikina vyro ir moters sąjungą, žmogaus lytiškumo vaisingumą.

Ne kartą savo kalbose popiežius Pranciškus gender ideologiją siejo su ideologine kolonizacija, turinčia įtaką „santuokos krizei“, nes ši ideologija neigia vyro ir moters prigimties skirtingumą ir abipusiškumą. Jis yra kritikavęs šios kolonizacijos formą mokyklose, nes ji iškreipia žmogaus lytiškumo ir vienas kitą papildančių vyro ir moters vaidmenų supratimą (Popiežiaus kalba susitikime su Sakartvelo vyskupais, 2016 m. spalio 1 d.). O posinodiniame apaštališkajame paraginime Querida Amazonia (2020) užsimena apie lyčių ideologijos klausimą, kalbėdamas apie vietinių kultūrų apsaugą nuo išorinės įtakos, įskaitant ideologinę.

Vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų, kuriame įvardijama gender ideologijos problema, yra neseniai, 2024 m. balandžio 2 d., pasirodžiusi Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija Dignitas Infinita dėl žmogaus orumo. Joje gender teorija pristatoma kaip „itin pavojinga, nes joje ištrinami skirtumai siekiant visus sulyginti“ (DI, 56). Taip dar kartą primenama Bažnyčios pozicija, „kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, ir jie turėtų būti priimami pagarbiai, su atida vengiant, kaip nors netinkamai juos atstumti, ypač agresyviai ir smurtingai jų atžvilgiu elgtis“ (55).

Tačiau pabrėžiama, kad kai biologinė lytis yra atskiriama nuo socialinio-kultūrinio lyties aspekto ir tampa teorija, įgaunančia ideologijos bruožų, ji tampa pavojinga. Taip „siekiama paneigti didžiausią įmanomą skirtį tarp gyvų būtybių – lytinį skirtingumą. Šis pamatinis skirtumas yra ne tik didžiausias, kokį tik galime įsivaizduoti, bet ir gražiausias bei galingiausias: vyro ir moters poroje jis pasiekia nuostabiausią abipusiškumą ir taip kildina mus nepaliaujamai žavintį stebuklą – taip į pasaulį ateina naujos žmogiškosios būtybės“ (58).

Šiame pristatyme norėčiau pakomentuoti, mano manymu, labai pavojingą iš gender ideologijos kylančią neigiamą įtaką – grėsmę nacionaliniam saugumui. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, mažai sietini dalykai, vis dėlto jie turi vidinių sąsajų, kurias verta aptarti, ypač tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva. Čia svarbi ne tik mūsų krašto geografinė padėtis ar demografija, bet ir palyginti jaunos mūsų demokratijos bei laisvės iššūkiai. Gender ideologija skatina visuomenės narių susipriešinimą vienų su kitais, tėvų su vaikais ir visuomenės piliečių nepasitikėjimą šalies valdžia bei šalies įstatymų autoritetu.

Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.

Gender ideologija skatina visuomenės narių susipriešinimą vienų su kitais, tėvų su vaikais ir visuomenės piliečių nepasitikėjimą šalies valdžia bei šalies įstatymų autoritetu.

Čia galima įvardyti kelias, jau dabar ryškėjančias grėsmes, keliančias visuomenės socialinio audinio áižėjimą. Pirmiausia tai švietimo aplinka. Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį. Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą.

Tai aiški įtaka gender ideologijos, kuri iš esmės neatitinka krikščioniškosios antropologijos lytiškumo sampratos. O ši sako, kad „lytiškumas“ suprantamas kaip esminė žmogaus savybė, dovanota sukūrimo metu, tai – vyriškumas arba moteriškumas. Lytiškumas nėra ir negali būti pasirenkama lytinė tapatybė, nes jis atskleidžia vyro ar moters savybių visumą kaip prigimties duotybę. Žmogus savo prigimtimi sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (plg. KBK, 343), todėl sudaro „vieningą visumą“. Lytiškumas negali būti traktuojamas tik kaip lytinės orientacijos ar tik kaip lytinio potraukio raiška. Tai apima visą buvimo vyru ar moterimi tikrovę.

Lytinio tapatumo pasirinkimo samprata, ypač ją pristatant bendrojo ugdymo programoje, neišvengiamai priešins visuomenę, nes kels rimtą susirūpinimą dėl galimai pažeidžiamos konstitucinės katalikų tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. LR Konstitucijos 26 straipsnyje teigiama, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Kitaip tariant, Konstitucija draudžia, kad su vaikų auklėjimo pasaulėžiūra susiję dalykai būtų primetami kokio nors mokomojo dalyko be tėvų žinios ir sutikimo. Lytinis auklėjimas pirmiausia yra tėvų teisė ir pareiga. Todėl šia prasme Bažnyčia pabrėžia subsidiarumo principą, kurio turėtų paisyti mokykla. Ji turėtų būti pagalba tėvams, turintiems teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Tai tėvų teisė ir laisvė, kurias jiems garantuoja LR Konstitucija. Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai.

Teiginį apie šį daugumos visuomenės dalies įsitikinimą galima daryti ir analizuojant, kaip dauguma žmonių supranta šeimos struktūrą, tai, kas apima ir lytiškumo raiškos sampratą. 2022 m. kovo ir birželio mėnesiais Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras Vilmorus atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 metų požiūrio tyrimą. Buvo teirautasi, ar yra pritariama, ar nepritariama Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuris įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas. Abu šie tyrimai atskleidė, „kad Partnerystės ir Civilinės sąjungos įstatymų projektams nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (73,8 proc. kovą, 68,2 proc. birželį), o juos palaiko mažuma – kovą kiek daugiau nei dešimtadalis (14,8 proc.), birželį penktadalis (20,1 proc.), maždaug kas dešimtas (atitinkamai 11,4 proc. ir 11,7 proc., žr. 1 pav.) neturi nuomonės“.

Šis tyrimas rodo, kad tradicinę šeimos sampratą palaiko dauguma visuomenės narių. Šiuo atžvilgiu gender ideologija, daranti įtaką lyčių sampratos pokyčiams, yra grėsmingas iššūkis nacionalinei vienybei, nes prieštarauja daugumos gyventojų požiūriui. Nacionaliniam saugumui labai svarbi gyventojų socialinė sanglauda, jos narius vienijanti bendra vertybių sistema, todėl šeimos, socialinių normų ir lyčių tapatybės pokyčiai neišvengiamai ardys šį visuomenės narių tarpusavio sutarimą ir vienybę.

Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos. Tai galioja Lietuvai dar ypač dėl kaimyno Rytuose. Todėl vyriausybė turėtų formuoti politiką, glaudžiai susijusią su švietimu, teisėsauga ir įstatymų kūrimu, kuri stiprintų visuomenės daugumos pasitikėjimą valdžios institucijomis.

Ir, atvirkščiai, nepasitikėjimas įstatymu neišvengiamai turės įtaką nacionaliniam saugumui, nes silpnins piliečių motyvaciją ginti valstybę, jei jos įstatymai negins šeimos interesų. Be to, nepasitikėjimas įstatymine aplinka neišvengiamai radikalizuotų įvairias visuomenės grupes, kurių veikimas dažnai tampa vidinių krašto neramumų priežastimi. Nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir poliarizacija visuomenėje yra vienos iš aštriausių grėsmių nacionaliniam saugumui.

Su gender ideologija susijusios politikos įgyvendinimas neišvengiamai kels teisinius ginčus ir politikų tarpusavio kovas. Nesutarimai ir konfliktai tokiais klausimais kaip lytinio tapatumo samprata apskritai gali stabdyti teisėkūros procesus ir kelti politinį nestabilumą. Aišku, yra teigiančių, kad visų „lyčių“ lygybė stiprina visuomenės atsparumą ir prisideda prie nacionalinio saugumo. Jie mano, kad tai yra žmogaus teisių gynimas, įvairovės skatinimas, kuris kaip tik didina solidarumą, o tai, reikalui esant, reiškia ir gynybinį veiksmingumą. Tačiau toks manymas labiau remiasi emociniu ir teoriniu, o ne praktiniu argumentu.

Gender ideologija neišvengiamai sės visuomenėje asmens ir šeimos tapatybės sumaištį. Tai gali sukelti vaikų ir jaunimo raidos sutrikimų ir psichinės sveikatos riziką. Tai gali paveikti vaikus ir jaunimą abejoti savo lytimi, ieškoti „naujų“ lytinių tapatybių, eksperimentuoti su lytiškumo raida, iškreipti normalią jos raidą. Tai gali reikšti ir vaisingumo praradimą. Būtų naivu tikėti, kad gender ideologija nepaveiktų gimstamumo rodiklių, kurie šiuo metu Vakarų visuomenėse susiduria su demografine žiema. Tai ypač skausmingai atsiliepia Lietuvai. Gyventojų skaičiaus mažėjimas neišvengiamai reiškia ir silpnėjančias pajėgas apginti savo valstybę.

Apibendrintai galime tarti, kad gender ideologija yra pavojingas socialinis eksperimentas, nes interpretuoja žmogaus tikrovę ignoruodama jo prigimtį. Nacionalinis saugumas remiasi vidine piliečių motyvacija ginti savo valstybę, nes ji gina žmogaus prigimtines teises – asmens orumą, šeimą ir laisvę. Gender ideologijos grėsmė nacionaliniam saugumui kyla dėl šią pasaulėžiūrą išpažįstančiųjų pastangos paversti ją politine ideologija. Čia iškyla potencialus pavojus kriminalizuoti nepritariančius šiai ideologijai, jos postulatus paverčiant nekvestionuojamais.  

Grėsmė nacionaliniam saugumui kils, jei augs nepasitikėjimas valstybės gebėjimu saugoti šeimą, o tai kurs ir nesaugumo aplinką visuomenės viduje. Jei visuomenės daugumos ir valstybės valdžios pasaulėžiūros kirsis, piliečiai nebesijaus atstovaujami valdžios, todėl ja nepasitikės. O tai gali labai sumažinti moralinę galią esant reikalui ginti savo valstybę. Krašto gynybai reikalinga vidinė motyvacija, o jos esmė – ginamos fundamentalios vertybės: šeima, kurioje gimsta vaikai, ir laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus nepažeidžiant valstybės įstatymų.

„Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127, 1). Ar mes statome namus, kurių nori Viešpats? Ar galime tikėtis išlaikyti saugią mūsų Tėvynę, jei negerbtume mums Kūrėjo padovanotos prigimties?

The post Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas. Gender ideologija ir nacionalinis saugumas appeared first on LAIKMETIS.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Šiandien susirinkę Šiluvoje, kartu su daugeliu dalyvių, kurie jungsis kartu internetinės transliacijos dėka, turėsime progą kartu apmąstyti temas, svarbias ne tik mūsų tikėjimui, bet ir mūsų tautos ateičiai. Šiluvos Deklaracija, kurią šiandien drauge vėl apmąstysime, kviečia susitelkti į vertybes ir dorybes, būtinas laisvai ir klestinčiai visuomenei.

Šių dienų pasaulyje, kur moralinės vertybės dažnai nublanksta asmeninių interesų sūkuriuose, mums svarbu prisiminti, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės. Jos yra esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą. Šiluvos Deklaracija mums primena, kad be dorybių ugdymo, be pagarbos žmogaus prigimtiniam orumui ir laisvei, tikra laisvė ar stabilumas nebus įmanomi.

Kaip krikščionys, esame pašaukti ne tik saugoti savo tikėjimą, bet ir dalytis juo su visuomene. Turime parodyti, kad Evangelijos tiesa išlaisvina ir suteikia tikrą gyvenimo prasmę. Todėl ši konferencija, neatsižvelgiant į tai, ar dalyvaujate gyvai, ar virtualiai, yra ne tik galimybė diskutuoti, bet ir įsipareigoti kiekvienam iš mūsų asmeniškai ugdyti ir skleisti tas dorybes, kurios mūsų visuomenei atneš šviesą ir viltį.

Tegu Šiluvos globėja, Švenčiausioji Mergelė Marija, lydi mus šiame bendrame kelyje stiprindama mūsų tikėjimą ir ryžtą siekti dorybių ir tiesos, kad mūsų visuomenė taptų bendradarbiavimo, tiesos siekimo ir krikščioniškos meilės pavyzdžiu.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Dorybės -  pamatai valstybės stabilumui ir saugumui appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijoje kalbėta apie krikščioniškosios kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.

Renginys pradėtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO sveikinimo žodžiu, kurį perskaitė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas TOLIATAS. Arkivyskupas pabrėžė, kad šių dienų pasaulyje, kur moralinės vertybės dažnai nublanksta asmeninių interesų sūkuriuose, mums svarbu prisiminti, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės, bet esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą. Pasak jo, be dorybių ugdymo, be pagarbos žmogaus prigimtiniam orumui ir laisvei, tikra laisvė ar stabilumas nėra įmanomi.

Dalyvius sveikino ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas ULEVIČIUS, pabrėžęs, kad didžiausius pokyčius lemia ne dramatiški įvykiai, bet vidinės nuostatos, susiformavę visuomenės įpročiai, kurių vaisiai pasidaro matomi visuomenės sukrėtimų laikotarpiais ir lemia jų rezultatą ateinančioms kartoms.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius GLOBYS sveikinimo kalboje priminė pop. Benedikto XVI mintis apie „antropologinę revoliuciją“, kuria siekiama griauti „senąjį pasaulį“ ir kurios vaisius jau matome: vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas, sportas, didėja visuomenių susiskaldymas, o demografinė krizė jau kelia grėsmę ištisų tautų išlikimui.

Pirmąjį konferencijos pranešimą apie gender ideologiją ir grėsmę nacionaliniam saugumui skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis KĖVALAS. Jo teigimu, „Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.“

Arkivyskupas pateikė konkretų pavyzdį: „Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį. Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą. [...] Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai. [...]  Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos.

Konferenciją tęsė antisovietinio pogrindžio dalyvis, dukart politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas Petras PLUMPA, kalbėjęs apie žmogaus gyvybę kaip visų dorybių pagrindą: „Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė. [...] Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.

Vytautas Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentė dr. Lina ŠULCIENĖ pranešime analizavo šv. Augustino suformuluotas ištarmes „Mylėk ir daryk, ką nori“ ir inversiją „Meilė yra Dievas“ bei teigė, kad tada, kai yra netinkamai suvokiamos, jos taikliai įvardija šiandieninės „progresyviosios“ krikščionybės poziciją. Pasak prelegentės, šiandieninis visoms krikščionių bažnyčioms būdingas susipriešinimas yra dėl skirtingo supratimo, kas yra evangelinė meilė, o tiksliau – dėl prieštaravimų tarp paviršinės, individualistinę šiandienos kultūrą atitinkančios ir tūkstantmetės Bažnyčios tradicijos puoselėjamos, dorybių etikos modelį integruojančios meilės sampratos.

Pirmąją renginio dalį užbaigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas JOKUBAITIS, pabrėžęs, kad „Lietuva vis labiau išgyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais.“ Filosofas mūsų valstybę palygino su suskilusiu, avarinės būklės namu: „Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? [...] Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams.“

Antroje renginio dalyje į dalyvius kreipėsi Vašingtono etikos ir viešosios politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas, katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as WEIGELIS. Prelegentas kalbėjo apie krikščionio būseną ir misiją moderniame pasaulyje. Pasak mąstytojo, vieša moralė ir tiesa paremti atramos taškai pliuralistinėje visuomenėje svarbesni nei bet kada anksčiau. Visuomenė be tiesos apie žmogaus prigimtį taptų nuolatinių konfliktų vieta. Laisvė, neorientuota į tiesą, galiausiai pražudo pačią laisvę. G. Weigelis pabrėžė, kad jeigu nėra atramos taškų, tuomet neįmanoma spręsti konfliktų tarp žmonių ir laimi tas, kuris stipresnis. Jeigu visuomenės gyvenimas neparemtas tiesa, jis paremtas galia.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas IDZELIS pranešime kalbėjo apie kognityvinę erdvę kaip mūšio lauką. Prelegentas pabrėžė, kad mūšio laukas yra pirmiausia mūsų galvose, o tik po to fizinėje sferoje. Prelegento teigimu, jeigu visuomenėje gyvenantys žmonės neturi moralės, yra dezorganizuoti, tuomet nebus ir kam kariauti. Tačiau kad kariautų, žmogus turi aiškiai žinoti, dėl ko tai daro. Karininko teigimu, kognityvinėje erdvėje visuomenę jungiančiais faktoriais tampa tradicija, panašus gyvenimo būdas, bendri papročiai, kultūra, etnografinis tautiškumas, ir jeigu visuomenėje šie dalykai žeminami, nepalaikomi, tuomet nebelieka pagrindo, įgalinančio jos narius ginti visiems jiems bendrus dalykus. Tokia visuomenė nebeturi valios kovoti ir gintis.

Paskutinį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas dr. Darius KUOLYS, kuris atsispyrė nuo filosofo Juozo Girniaus žodžių: „Ar galime žinoti, dėl ko verta gyventi, jeigu nežinome, dėl ko verta mirti?“ Prelegentas klausė, kas šiandien mus galėtų sieti į politinę bendruomenę, kokios dorybės ir idėjos? Kodėl, būdami skirtingų įsitikinimų, turėtume guldyti galvas vieni už kitus? Pasak D. Kuolio, čia esminiu tampa mūsų kaip tautos santykis su savo istorija. Būtent joje galime atrasti Lietuvos tradiciją ir intelektualinį savarankiškumą, aklai nekopijuojant kitų šalių praktikų. Turime įprasti į istoriją žvelgti kaip į savo istoriją, ją išjausti, priimti kaip savo savastį, o ne nuolatos ieškoti „atpirkimo ožių“ už nepasisekusius mūsų istorijos puslapius. Mąstytojas palinkėjo gyvo, sveiko santykio su istorija, nuo jos nebėgant, bet priimant ją kaip mūsų pačių dalį ir nuo jos atsispiriant kurti vieningesnę politinę bendruomenę.

Po pranešimų sekė diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas ŽUKAS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas MALINAUSKAS, o moderavo žurnalistas Virginijus SAVUKYNAS. Gen. ltn. Vytautas Jonas Žukas pasakojo, kaip stipriai keičiantis valdžioms keitėsi ir suvokimas apie stiprios kariuomenės reikalingumą, buvo laužomi dar pernai pasirašyti jos finansavimo susitarimai, todėl nebuvo nuoseklumo ir galimybės sukurti stiprios kariuomenės. Generolas pabrėžė konsolidacijos, bendros ambicijos ir tikslo svarbą, kad keičiantis valdžioms nesikeistų svarbiausi vardikliai.

Vygantas Malinauskas įvardino skirtumą tarp vertybių ir dorybių: dorybė nukreipta ne į tai, ką tu vertini ir kas tau patinka, o į tai, kas yra objektyvus gėris. Vertybė yra kiekvienam žmogui skirtinga – vieni vertina pinigus, kiti vertina šeimą. Vertybės neturi etinės, moralinės vertės, todėl negali būti valstybės pagrindas. O mus jungia kultūra, kurioje tam tikri dalykai yra net svarbesni už tavo gyvenimą. Dabar gi Lietuvos 2050 vizija nesiekia dorybingos visuomenės, o kalba tik apie materialiai apsirūpinusią visuomenę.

Savo ruožtu Virginijus Savukynas atkreipė dėmesį, kad mūsų istorijos programa – tai, kaip mokomi mūsų vaikai – yra labai fragmentiška, nepateikiami jokie įkvepiantys atvejai iš mūsų istorijos, kurie skatintų jaunuolius sekti jų dorybėmis. Tai dar labiau išplėtojo diskusijoje dalyvavęs VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis, kalbėjęs, kad klasikinėje tradicijoje karas ir valdymas ar kultūra nebuvo atskirti, senovės Graikijoje ar Romoje politikai buvo ir kariai. Dabartinėje visuomenėje karas yra tapęs svetimkūniu. Dėl to sunkiau matyti bendrą mūsų visų egzistavimo, vieningumo tikslą. Politikas turėtų būti dorybės pavyzdys, vadovauti pavyzdžiu.

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kad tam, jog būtų galima ugdyti dorybes, yra būtina ne visus pasirinkimus laikyti nevienodai vertingais. Jei visi pasirinkimai gerbiami, tuomet nebelieka pagrindo skleistis dorybei, nes dorybė yra geras įprotis, gebėjimas priimti gerus sprendimus gyvenimo situacijose. Jei skatinimas ugdyti dorybes yra laikomas diskriminaciniu, tai galiausiai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes dorybių neugdanti visuomenė negebės ir kovoti.

The post Konferencija Šiluvoje: diskusija apie dorybes ir nacionalinį saugumą appeared first on LAIKMETIS.

Konferencija sugrąžina mintis prie 2021 m. rugsėjo 12 d. paskelbtos Šiluvos deklaracijos, priminusios būtinybę gerbti Dievo sukurtąjį pasaulį, jo tvarką ir jame slypintį pamatinį asmens ir visuomenės gėrį. Tai jau antroji tokia konferencija, skirta šiai deklaracijai apmąstyti. Šių metų konferencijoje bus kalbama apie krikščioniškos kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.

Konferencijoje savo apmąstymais dalinsis Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas, garsus JAV katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as Weigelis, filosofai prof. dr. Alvydas Jokubaitis ir doc. dr. Lina Šulcienė, 2023 m. Laisvės premijos laureatas, disidentas Petras Plumpa, kultūrologas dr. Darius Kuolys, Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Diskusijose įžvalgas pateiks buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis, teisininkas dr. Vygantas Malinauskas, ją moderuos žurnalistas Virginijus Savukynas.

Daugiau informacijos ir konferencijos programą rasite čia.

Konferencijos globėjai:  J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir J.E. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Konferencijos organizatoriai – Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Laisvos visuomenės institutas.

Konferencija vyks Šiluvoje. Gyvai kviečiame dalyvauti asmenis, gavusius vardinius kvietimus. Visus kitus maloniai kviečiame konferenciją stebėti nuotoliniu būdu.

Renginio tiesioginė transliacija

The post Konferencijos Šiluvoje tiesioginė transliacija appeared first on LAIKMETIS.

Konferencija sugrąžina mintis prie 2021 m. rugsėjo 12 d. paskelbtos Šiluvos deklaracijos, priminusios būtinybę gerbti Dievo sukurtąjį pasaulį, jo tvarką ir jame slypintį pamatinį asmens ir visuomenės gėrį. Tai jau antroji tokia konferencija, skirta šiai deklaracijai apmąstyti. Šių metų konferencijoje bus kalbama apie krikščioniškos kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.

Konferencijoje savo apmąstymais dalinsis Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas, garsus JAV katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as Weigelis, filosofai prof. dr. Alvydas Jokubaitis ir doc. dr. Lina Šulcienė,2023 m. Laisvės premijos laureatas, disidentas Petras Plumpa, kultūrologas dr. Darius Kuolys, Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Diskusijose įžvalgas pateiks buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis, teisininkas dr. Vygantas Malinauskas, ją moderuos žurnalistas Virginijus Savukynas.

Daugiau informacijos ir konferencijos programą rasite čia.

Konferencijos globėjai:  J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir J.E. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Konferencijos organizatoriai – Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Laisvos visuomenės institutas.

Konferencija vyks Šiluvoje. Gyvai kviečiame dalyvauti asmenis, gavusius vardinius kvietimus. Visus kitus maloniai kviečiame konferenciją stebėti nuotoliniu būdu.

Renginio tiesioginė transliacija vyks per Delfi.lt, Laisvos visuomenės instituto ir Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos Facebook ir YouTube paskyras, internetiniame portale „Laikmetis“, Katalikų medijų centro Youtube paskyroje ir kitur.

The post Rugsėjo 6 d. Šiluvoje vyks konferencija „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ appeared first on LAIKMETIS.