Pasitaiko, kad žmonės užsimiršta, pasididžiuoja, pasuka iš gero kelio, išpuiksta, supyksta, skriaudžia vienas kitą.Visi žmonės klysta. Kartais nemokame gražiai bendrauti ir savo šeimoje, negerbiame ir nemylime savo moters ar vyro, dukros, sūnaus ar tėvų. Įžeisti savo mylimą žmogų galime ne tik pakeldami ranką, bet ir piktaisžodžiais. O žodžių sukeltas skausmas neretai išlieka ilgiau už fizinį. O juk reikia vienam kitą saugoti, gerbti, mylėti, tausoti, auginti, atleisti, užjausti, padėti, pastiprinti. Kitas žmogus – esame mes patys. Kodėl vis pamirštame šią svarbią tiesą? Dėl to yra gaila. Norėtųsi padėti žmonėms, kad jie mažiau klystų, rečiau skaudintų kitus ir save. Juk skaudindami kitus, labiausiai pakenkiame sau.

Kad būtume tikrai laimingi ir kad žmonėms su mumis būtų tikrai gera, reikia nedaug. Savo širdyje turime pažadinti tikrąją meilę. Pradėkime nuo savęs, nuo savo tyros širdies, ir moteriai bus gera su savo vyru, o vyrui – su savo moterimi. Mylėkime vieni kitus visa savo širdimi ir visa savo siela, visais savo gerais darbais, ir pamatysime, kad net ir mus taip dabar varginantis koronavirusas yra tikrai ne toks jau pavojingas. Kur yra tikroji meilė, ten vyksta patys nuostabiausi dalykai. Kur meilės nėra, ten kyla nerimas, problemos ir įvairios ligos.

Gerumas yra tikrasis vaistas. Tyra širdis ir šviesios darnios mintys yra visos stiprybės, kurios dabar mums taip labai visiems reikia, esminis šaltinis. Būkime tikrai artimi vieni kitiems savo širdim, savo protu, tikėjimu, bendraukime, džiaukimės, juokimės, mylėkime, ir pamatysime labai gerų rezultatų.

Kai kas galbūt meilę vadina kvailyste ir pyksta ant meilės tikriausiai dėl to, kad patys nemoka mylėti ar patyrė didelį skausmą. Dėl to, žinoma, liūdna. Vis tik, prisiminkime, kad laimi tas, kuris gerbia, myli, girdi, stengiasi suprasti ir supranta. Tokie žmonės yra – didieji žmonės. Prie tokio žmogaus prisiglaudęs ir pats tampi didesniu žmogum.

Į „Didįjį šeimų gynimo maršą" ateis tūstančiai gerų žmonių. Galbūt pasitaikys tarp jų ir vienas kitas mąstantis kiek netvarkingai, dar negalintis gražiai išsakyti savo minčių. Bet juk glaudžiasi toks žmogus prie gerų žmonių, tvarkingų vertybių, jis stengiasi, tobulėja, auga, ir jis – užaugs. Tai ir juo reikia pasidžiaugt. Gyvenimas yra augimas.

Visi žmonės savo širdy yra geri, išmintingi, mieli, šviesūs, įkvepiantys ir stiprūs. Tik tas stiprumas ir šviesa yra šiek tiek nevienoda. Įvairovė puošia pasaulį ir jį giliai įprasmina. Požiūrių įvairove reikia džiaugtis. Vis tik gaila, kad pasitaiko ir pykstančių, per daug siaurai mąstančių žmonių. Žmogus juk yra ne daiktas ir gyvena jis ne kelis dešimtmečius, ne šiaip sau. Žmogus yra amžinoji dvasinė būtybė, esanti tam, kad savo gražiais darbais sustiprintų ir papuoštų šį ir net kitą pasaulį. Teisingai viską matant yra akivaizdu, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas, iš pačios jo prigimties, yra iki paskutinio lašo nesavanaudiškas.

Dabar labiausiai bijome pažvelgti į savo sielą ir pamatyti kitų žmonių širdis. Dėl to pradedame bijoti viso pasaulio ir negalime ištarti nuoširdaus žodžio: myliu. Myliu visą gyvenimą, savo vyrą ar žmoną, sūnų ir dukrą, mamą ir tėvą, sesę ir brolį. Labai myliu Lietuvą. Myliu pasaulį. Labai myliu Dievą. Dėl to tikrai myliu ir save patį. Taip žmogus atveria savo širdį ir prasmingai gyvena, tikrai džiaugiasi ir išsipildo. Visi žmonės yra – Dievo vaikai. Gaila, kad kartais tai užmirštame.

Gal kartais pajuntame pyktį ir LGBT žmonėms. Bet ar tikrai jis turi pagrindo? Mūsų pasaulio politika dabar yra taip toli nuo žmogaus, kad jau vyro nuo moters neskiria. O apie netradicinės orientacijos problemas žino dar mažiau. Valdžia tiesiog eina paskui greitus pinigus, be jokių kitų vertybių. Visų žmonių, šeimų, tautų, tradicijų, papročių ir problemų dabar kaip nebūta. Liko tik spekuliacija.

Tuo tarpu Šeimų gynimo maršo dalyviai sako, kad gina tikrąją meilę. Gina tradicinę šeimą, kurios pamatą sudaro nuoširdi nesavanaudiška vyro ir moters meilė. Iš šios meilės gimsta jų dukra ir sūnus. Taip vyro ir moters meilė auga, įveikdama net mirtį. Dar daugiau, ši meilė augina patį gyvenimą. Iš vyro ir moters darnios meilės išauga visos tautos, kurios sukuria valstybes. Nesavanaudiškos valstybės savo unikalumu ir gėriu puošia ir kuria visą pasaulį.

Šeimų sąjūdis primena, kad nesavanaudiška šeimos meilė yra pamatinė meilė, kuri padeda išsiskleisti kiekvieno žmogaus dvasiai, kiekvienai šeimai ir tautai. Ši meilė yra kertinė vertybė, kuri teikia kiekvienam žmogui, šeimai ir šaliai tikrai didelę pilnatvę, prasmę, meilę, stiprybę, tikslą ir laimę. Būtent ši atsakinga šeimos meilė sudaro tikrai tvirtus šalies ekonomikos, politikos, teisės ir kultūros pagrindus. Sąjūdžio dalyviai primena, kad Lietuvos valdžia užmiršo, kas yra tikroji meilė, šeima ir tauta. Jie primena, kad Lietuvos valstybę kuria lietuvių tauta. O tautą sudaro lietuviškos mylinčios, augančios šeimos.

Į klausimą, kaip LGBT žmonių neteisingo požiūrio įteisinimas gali pakenkti tradicinėms šeimoms, šeimų sąjūdžio dalyviai sako: jeigu sunaikinsime pamatines vertybes – tai sunaikinsime save, šeimą, tautą ir pasaulį.

jeigu sunaikinsime pamatines vertybes – tai sunaikinsime save, šeimą, Tautą ir pasaulį.

Be to, meilė nieko nepalieka, neatstumia ir viską kas yra gera atkuria, atstato. Žmonėms, kurie kelia ranką prieš save, savo šeimą ir tautą, reikia padėti, juos sustabdyti, nes jie klysta. Savęs ir kitų žmonių naikinti ir žaloti negalima. Taip darantiems žmonėms reikia padėti teisingai matyti ir suprasti save ir pasaulį. Reikia padėti gyventi tikrai pilnavertį ir prasmingą gyvenimą. Visi žmonės gali pakeisti savo mintis, atstatyti savo teisingas vertybes, sukurti gražias tradicines šeimas ir tikrai jomis džiaugtis. Keisti reikia ne visą pasaulį, ne savo fizinį kūną, tik – savo mintis. Tai tikrai padeda, to pakanka, tai nieko nekainuoja, ir dovanoja visą gražų gyvenimą.

Kur yra tikroji meilė, ten - gyvenimas, gėris ir laimė, kurie  auga; auga žmonės, šeimos, tautos ir visas pasaulis. Taip pat auga ir šalies ekonomika, įveikdama visas iš godumo, melo ir netiesos kylančias problemas.

Vertybės kyla ne iš greitų pinigų ir ne iš popkultūros. Vertybės yra dalykas amžinas, jos kyla iš žmogaus širdies, iš jo nesavanaudiško gyvenimo, gerų minčių, tikrai kilnių ketinimų. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip žmogus supranta tikrąją meilę, išmintį ir tobulėjimą. Jeigu esminis vertybių matas – vien tik jis pats, tai jau reikėtų suklusti.

Tikrai galime visi draugiškai sugyventi. Reikia tiek nedaug - tik prisiminti kas yra nesavanaudiška meilė ir tikrai atsakingai kurti, branginti ir saugoti savo gražią šeimą, nuoširdžiai mylėti savo moterį, vyrą, vaikus, savo tautą ir visą pasaulį. Tik mylėdami kitus, mylėsime save.

The post Remigijus Jakulevičius. Į „Didįjį šeimų gynimo maršą" ateis tūkstančiai gerų žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Pokalbio dalyviai: br. Benediktas Jurčys, br. Paulius Vaineikis, br. Astijus Kungys, kun. Algirdas Toliatas, kun. Simas Maksvytis.

The post „Vilties miesto“ laidos pokalbis „Didžiojo šeimų gynimo maršo" tema appeared first on LAIKMETIS.

Taip pat broliai išreiškė atsiprašymą „už šį akibrokštą" ir dar kartą priminė, kad Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija nedalyvaus „Didžiajame šeimų gynimo marše".

Kiek anksčiau buvo paskelbta, kad br. Pauliui Vaineikiui yra uždrausta dalyvauti marše. Kadangi jis yra saistomas paklusnumo įžado, tad jo gegužės 15 d. vyksiančiame renginyje neišvysime.

The post Vilniaus broliai pranciškonai pasmerkė br. P. Vaineikio pasisakymus appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau yra ir kitoks - „pareikalautasis gailestingumas“. Reiškinys, kurio, būdamas sunkume, bėdoje, negalioje, persekiojančiose ydose, reikalauji, neretai nieko pats nenorėdamas keisti, nenorėdamas šauktis Dievo pagalbos, atsiverti Jam, nei Jo susitikti, nei apskritai sąmoningai pripažindamas, kad esi bėdoje. O tikrai esi. Sąžinė tarsi bando pasakyti, kad negerai, todėl lyg ir gailestingumo šauksmas teisingas, tačiau nepripažinęs, kad pats, be Dievo, nieko negali, – pradedi gailestingumo ne maldauti, o reikalauti.

Dar blogesnis derinys, kai propaguoji akiplėšiškai blogas praktikas ir reikalauji, kad Tau visi būtų ir gailestingi, ir dar aktyviai propaguoji šių praktikų įteisinimą. Tampi jų uolus ambasadorius.

Tendencijos Lietuvoje labai nerimastingos šia prasme. Blogiausia, kad į tuos žaidimus ir paantrinimus jučiomis ar nejučiomis įsitraukiame mes patys.

Prieš kelias dienas sukėlė nerimą vienas tikrai išsilavinęs ir įtaigus Lietuvos brolijos narys (iš Gailestingumo ir šalies sostinės) „krikščioniškame elektroniniame njūspeiperyje nupliekęs ir „galutinai demaskavęs“ kitą brolijos narį (iš Žemaitijos). O nupliekė nepelnytai ir, deja, pasalūniškai. Tiesioginiame eteryje nesidrovėdamas paleido žinią, kad brolijos vadovas jau anksčiau uždraudė šiam žemaičiui kažkur dalyvauti. Drąsiai atversdamas kortas visiems. Kaip čia su meile artimam? O juk jei žemaitis brolijos narys daro ne taip, tai Tu jį, savo brolį, sudrausk taip kaip pridera – prie keturių akių. Tik kažin ar žemaitį reikia apskritai barti. Tose nuostabiose, rytais paslaptinguose ūkuose paskendusiose, žemėse dar labai daug tikrosios gyvybės ir blaivios nuovokos. Žemaitija, apskritai, kaip galinčia kažką į gera pakeisti Tėvynėje, jau seniai įsitikinau.

Žemaitija, apskritai, kaip galinčia kažką į gera pakeisti Tėvynėje, jau seniai įsitikinau.

Tiesa, pasisakydamas pašnekovas dar ragina visus krikščionius atsiriboti ir nemarširuoti. Labai madinga dabar nuo visko atsiriboti. Lai projektėliai vyksta, o mes privalome ramiai pasėdėti. Pageidautina - „ant nusiraminimo kėdutės“. Rankytes, kaip darželinukai, susidedame ant keliukų ir tyliai, ramiai sėdime. Nes juk nieko neišmanome. O, va, dėdės ir tetos geriau žino. Juk gero nori. Leiskime viskam įvykti. Ir, šiukštu, privalome jokiais būdais netriukšmauti!

Na, sakyčiau, su tais susirūpinusiu veidu teikiamais paraginimais reikėtų būti gerokai santūresniems.

Beje, atsiribojantysis tekstą, kaip ir pridera, pagardina labai moderniomis, nomenklatūrinėmis tapusiomis klišėmis – pasikartojančiu frazių apie neapykantos kalbą bei smurtą kaišiojimu ir įpynimu. Čia pat neatsargiai girdamas labai gudrų politikų pseudo atsitraukimo planą (laikinos strategijos dalis), suprasdamas ar ne - netiesiogiai propaguoja Stambulo konferencijos ir kitas mainstrymines idėjas. Tekste didžiai lenkdamasis džiaugiasi sumaniais valdžios žmonėmis. Tokia real politik - judant sutartos suvalstybintos katalikiškos pozicijos link.

Atsimenate Oskarą laimėjusį 1986 metų filmą „Misija“, žinomą ne tik dėl savo siužeto, bet ir dėl Ennio Moriccone (Enijaus Morikonės) muzikos? Ten tėvas Gabrielius kovoja prieš brutalią realpolitik jėgą maldos keliu, bet atsivertėlis Rodrigo už Ttikėjimą kovoja ginklu. Žūsta abu. Tačiau abu jie daug labiau gyvesni už tuos XVIII amžiaus real politik veikėjus.

Reikalavimai ir gailestingumas niekaip nedera.

Dabar labai madinga reikalauti gailestingumo, juo manipuliuoti, kristi apimtiems apsimestinės bejėgystės, reikalauti „neteisti kitų“ (kas būtų visiškai teisinga, jei tai nebūtų reikalavimas pateisinti blogas praktikas), o kartais šiuo „pareikalautu gailestingumu“ tiesiog daužoma kitaip manantiems per galvą.

Ir visgi vertėtų apmąstyti apie tai kaip Šventoji Faustina matė Dievo gailestingumą.

Sesuo Faustina kviečia besąlygiškam pasitikėjimui Dievo gailestingumu. Reikalavimai ir gailestingumas niekaip nedera.

The post Prof. dr. Andrius Macas. Neteologiškai - „Dievo gailestingumas” ir „pareikalautasis gailestingumas” appeared first on LAIKMETIS.

Pateikiame jo pasisakymo Rukloje vaizdo įrašą.

The post Kunigas Arnoldas Valkauskas: pilietinių iniciatyvų reikia, kad valdžia neužmigtų appeared first on LAIKMETIS.