Meras Remigijus Šimašius sako, kad leidimas neišduotas, nes tai yra „politinis festivalis“, o jo dalyviai, kaip parodė pirmasis renginys, nesilaiko karantino reikalavimų.

„Joks čia ne protestas ir jokia čia ne konstitucinė teisė realizuoti savo politines pažiūras, tai yra politinis festivalis. Tiesą sakant, mes negalime leisti, kad karantino metu, kai patys organizatoriai be kaukių vaikšto ir nesilaiko taisyklių, nekalbant apie tai, kad nebuvo užtikrinta (saugumas – BNS), būtų vėl tas festivalis tęsiamas, juo labiau, kai nėra prieš ką protestuoti ir tai yra apsimestinis dalykas“, – LRT radijui penktadienį sakė Vilniaus meras.

„Jeigu mes leistume tokius dalykus, tai kitą savaitę turbūt ir reiverių festivalio sulauktume, kuris už kažką ar prieš kažką protestuoja", – pridūrė jis.

Pasak R. Šimašiaus, pirmasis leidimas gegužės mėnesį Vingio parke vykusiam maršui išduotas įvertinus, kad renginys turėjo aiškiu „protesto elementų“, t. y. jo dalyviai pasisakė prieš tuo metu Seime svarstomus projektus, o „dabar jie visiškai išplaukė“. 

„Bet ir tuomet, akivaizdu, kad tai buvo daugiau festivalis, buvo norima ir koncertuoti – mes tam leidimo nedavėme. Bet kai prezidentas sako sveikinimo žodį protestui, tai aš nežinau, ar tai galima dar vadinti protestu“ – tvirtino R. Šimašius. 

Šie klausimai vis tiek bus suderinti nežiūrint į savivaldybės tarnautojų bandymus pažeisti Susirinkimų įstatymą.

Šeimų Sąjūdžio išplatintame pranešime teigiama: „Šie klausimai vis tiek bus suderinti nežiūrint į savivaldybės tarnautojų bandymus pažeisti Susirinkimų įstatymą ir sutrukdyti laiku paskelbti apie mitingą žmonėms, bandant atitolinti jo viešinimą. Šeimų Sąjūdis pateiks naują prašymą su savivaldybės nurodytais reikalaujamais skaičiais. Ir mitingas įvyks ten, kur ir planuojamas - prie Seimo, o ne kažkur kitose vietose".

„Lygiagrečiai bus paduotas skundas į Administracinį teismą dėl neteisėtų ir pažeidžiančių Susirinkimų įstatymą savivaldybės tarnautojų veiksmų", - teigia mitingo organizatoriai.

Vienas iš Šeimų Sąjūdžio lyderių Viktoras Jašinskas savo feisbuko paskyroje taip komentavo savivaldybės sprendimą: „Vilniaus „savivaldybė", galimai spaudžiama mero partijos šeimininkų ir liberalių pažiūrų „koncervatorių", nepagrįstai spjovė visiems nuo melo pavargusiems Lietuvos piliečiams į akis ir neleido taikiai protestuoti prie LR Seimo, birželio 15-17 dienomis. Ką gi, gvildenamas planas „B". Laukite žinių. Bus dar įdomiau. Draudimai skatina mąstyti ir tobulėti. Mes nesustosime ir nepasiduosime!" (kalba netaisyta - Laikmetis.lt past.).

„Didysis šeimos gynimo maršas“ vyko gegužės 15 dieną, kai iš įvairių šalies kampelių į Vingio parką sostinėje susirinko apie 10 tūkst. žmonių, siekiančių išreikšti protestą prieš Stambulo konvenciją ir kitas iniciatyvas, jų teigimu, nukreiptas prieš tradicinę šeimą. Reaguojant į šį renginį, sostinėje panašiu metu rengtos ir kelios akcijos, nukreiptos prieš šį maršą.

Maršo organizatoriai netrukus pranešė apie ketinimus lygiai po mėnesio organizuoti dar vieną mitingą prie Seimo ir Vyriausybės.

The post Vilniaus savivaldybė neleidžia Šeimų Sąjūdžiui mitinguoti prie Seimo appeared first on LAIKMETIS.

Anot jo, sprendimas nepradėti teisenos priimtas ketvirtadienį, nustačius, kad organizatoriai padarė viską, ką galėjo, kad reikalavimų būtų laikomasi. 

„Visi organizatoriai buvo dar kartą įspėti prieš renginį – apie 50 žmonių, kurie ten buvo susiję. Tai organizatoriai, mūsų manymu, ėmėsi tų visų būtinų priemonių, o žmonės kai kurie jų laikėsi, kai kurie – ne“, – sakė R. Matonis. 

Policijos departamento atstovo teigimu, Vingio parke dirbę pareigūnai stengėsi sudrausminti kiek įmanoma daugiau žmonių ir priminti jiems apie karantino reikalavimus, tačiau tądien nė vieno protokolo dėl pažeidimo nebuvo surašyta, o šiuo metu nustatyti visus pažeidėjus būtų neįmanoma. 

„Vėlgi visų nustatyti neįmanoma, o turbūt nebūtų sąžininga vienus bausti, o kitų nebausti. Matė visi, kad tikrai daug buvo, kurie nesilaikė tų reikalavimų“, – kalbėjo jis. 

Pasak Policijos departamento atstovo, apskritai šiame renginyje pareigūnai daugiausiai rūpinosi viešosios tvarkos ir eismo saugumo užtikrinimu, o šiuo požiūriu renginys praėjo tvarkingai. 

„Iš esmės mes manome, kad, kalbant apie viešąją tvarką ir eismo saugumą, tai tikrai gerai (praėjo – BNS), bet yra tie karantino reikalavimai – aš manau, visi matėme, kad jų tikrai ne visi žmonės laikėsi“, – sakė jis. 

R. Matonis taip pat pažymėjo, kad po šio įvykio tapo akivaizdu, jog savivaldybei išdavus leidimą tokio masto renginiui, užtikrinti karantino reikalavimų laikymąsi yra beveik neįmanoma, todėl policija pasiūlė į renginių leidimus svarstančią komisiją įtraukti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovą. 

„Ir dabar svarstant birželio 15–17 dienų renginį, jau tas atstovas yra komisijoje ir jis vertina, ar epidemiologiniu požiūriu toks leidimas gali būti išduotas, ar ne“, – teigė policijos atstovas. 

Pirmieji apie policijos sprendimą nepradėti administracinės teisenos pranešė portalas 15min.lt. 

Gegužės 15-ąją sostinės Vingio parke vykusios akcijos dalyviai siekė išreikšti protestą prieš Stambulo konvenciją ir kitas iniciatyvas, jų teigimu, nukreiptas prieš tradicinę šeimą. Nors renginyje leista 7 tūkst. dalyvių, jų, policijos duomenimis, buvo iki 10 tūkstančių.

Maršo iniciatoriumi ir vadovu nurodomas buvęs „tvarkietis“ Raimondas Grinevičius, tarp organizatorių yra ir humoristas Artūras Orlauskas, Nacionalinio susivienijimo narys Algimantas Rusteika, tinklalapio infa.lt vadovas Arvydas Daunys.

Organizatoriai po pirmojo pavykusio renginio pranešė birželio viduryje planuojantys ir antrąjį. Jei bus išduotas leidimas, žadama rengti trijų dienų mitingą prie Seimo ir vienos dienos mitingus prie Vyriausybės bei Lietuvos radijo ir televizijos. 

The post Policija dėl karantino pažeidimų nebaus „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių appeared first on LAIKMETIS.

Nenuostabu, kad per „Didįjį šeimos gynimo maršą“ ne vienas prisiminė Sąjūdžio mitingus, Atgimimo laikus. Nenuostabu, kad yra dažnai klausiama, jei anais laikais buvo aišku, kad priešinamės okupantams, tai nuo ko ginamės dabar?

Šeima yra tapusi kovos dėl vertybių erdve visoje Vakarų civilizacijoje. Su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti, neverta ir minėti, nes jie ne kartą ir įvairiose plotmėse yra aptarti. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į apibendrinimą, kurį taikliai yra įvardinęs popiežius Pranciškus.

Jis 2016 m., viešėdamas su apaštaliniu vizitu  Sakartvele, pareiškė, kad pastangos „pakeisti požiūrį“ šeimos srityje yra „ideologinė kolonizacija“. Tuomet Šventasis Tėvas perspėjo, kad genderizmo teorija yra dalis „globalaus karo“ prieš tradicines šeimos vertybes ir santuoką. Taip pat teigė, kad supažindinti moksleivius su genderizmo teorija yra „paslėpta indoktrinacija“.

„Viena yra turėti homoseksualių polinkių arba trokšti pasikeisti lytį“, – pontifikas sakė žurnalistams, anuomet skridusiems kartu su juo į Romą, „tačiau kas kita – mokyti apie tai mokyklose“, – pažymėjo jis.

Kita proga, 2019 m. viešėdamas Rumunijoje,  pontifikas vėl pareiškė: „Ideologinės kolonizacijos formos, nuvertinančios žmogų, gyvenimą, santuoką ir šeimą ir, svarbiausia, atitolinantys pasiūlymai, kurie yra tokie pat ateistiški, kaip ir praeityje, žaloja mūsų jaunus žmones ir vaikus ir palieka juos be šaknų, iš kurių jie galėtų augti“.

Tad esame ideologinės kolonizacijos akivaizdoje. Tai tvirtina ne kokie nors sąmokslų teorijų kūrėjai ar šalininkai, bet Katalikų Bažnyčios galva. Šiuo metu Lietuvoje vykstantys procesai yra bandymas pasipriešinti šitai kolonizacijai.

esame ideologinės kolonizacijos akivaizdoje.

Katalikybės bruožas yra rezistentiškumas. Net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis katalikybė išlieka kaip organizuota jėga, sugebanti pasipriešinti didžiausioms neteisybėms, priespaudai ir persekiojimams. Tai gerai žinome iš ne tokios jau senos mūsų istorijos.

Neįmanoma nepriklausomybės kovų gimimo įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios indėlio. Kalbama ne tik apie dvasininkų politinę ir švietėjišką veiklą, bet ir apie intelektualus, maldingus žmones, pogrindinės literatūros platintojus, vienuolijų bendruomenės – ši visuma tapo tikru valstybingumo sąmonės židiniu.

Grįžkime į aktualius įvykius. Mandagus mūsų Bažnyčios hierarchų atsisakymas dalyvauti Marše sukėlė nevienareikšmes reakcijas tarp tikinčiųjų. Daugelio žvilgsniai nukrypo į devyniasdešimtuosius, kai Bažnyčia nevienareikšmiškai parėmė nepriklausomybės kovas. Tačiau čia norėtųsi pasiūlyti prisiminti anuos įvykius truputį atidžiau.

Mitingą Vingio parke kunigas Robertas Grigas taikliai prilygino 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitingui Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. Jis tuomet tapo postūmiu atgimimo procesams Lietuvoje. Jo dalyviai viešoje erdvėje tuomet susilaukė itin neigiamos reakcijos, o ir ten skambėjusios kalbos nebuvo pagal anų laikų normas. Vėliau vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo kalbama daug aptakiau, naudojama nuosaikesnė retorika.

Ir norisi prisiminti, kad nei Sąjūdžio, nei Lietuvos laisvės lygos mitinguose aukštieji tuometinės Bažnyčios hierarchai nedalyvaudavo ir kalbų nesakydavo. Pvz., Sąjūdis nekviesdavo kalbėti sesers Nijolės Sadūnaitės ar kitų disidentų. Jo mitinguose kalbėdavo dabar jau ekskunigas Edmundas Atkočiūnas, o Sąjūdžio Seimo Taryboje buvo tik vienas kunigas Vaclovas Aliulis.

Tad nieko nuostabaus, kad ir prie dabartinio šeimų judėjimo regimai hierarchai neprisideda. Tačiau yra pavieniai dvasininkai, kurie kaip gali, taip ir prisideda prie vertybinio pakilimo, kuris yra taip svarbus mums šiandien. Žinoma, galėtume kalbėti, kad jis galėtų būti dar labiau veiksmingesnis, jei į jį įsijungtų visa Bažnyčios struktūra.

Visgi Bažnyčia yra ne tik struktūra, o mistinis Kristaus Kūnas. Jam būdingi veiksmai dažnai tartum neturintys apčiuopiamo poveikio, bet įgaunantys raišką ilgalaikėje perspektyvoje. Tai nereiškia, kad religiniai veiksmai yra kažkokia magija, per kurią dieviška galia mechaniškai atsiliepia į žmonių maldas. Kalbama apie tikėjimą slėpiningu Dievo veikimu žmonių istorijoje.

Bažnyčia yra ne tik struktūra, o mistinis Kristaus Kūnas.

1987 m., birželio 6 d., popiežius šv. Jonas Paulius II pasimeldęs rožinį seniausioje Romos Marijai skirtoje šventovėje Santa Maria Madžiore, sukalbėjo maldą Dievo Motinai, kurios globai pavedė Lietuvą ir Rusiją. Vatikano radijas šias apeigas transliavo į visą pasaulį. Tais pačiais metais, jis, švenčiant Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejų, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju.

Šia proga Lietuvos vyskupai ir valdytojai išleido raštą, kuriame kvietė dvasiniam pabudimui, o liepos 12 d. Marijampolėje (anuometiniame Kapsuke) vyko J. Matulaičio kūno perkėlimo į altorių iškilmės, per kurias šį miestą užplūdusioje minioje plevėsavo trispalvės, skambėjo tautinės giesmės ir dainos. Visi žinome, kad netrukus šalyje prasidėjo tautinis atgimimas atvedęs prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.

2017 m. kankinys Teofilis Matulionis Vilniuje buvo paskelbtas palaimintuoju. Dalyvaudamas šiame įvykyje, matydamas dvasinę šviesą susirinkusių žmonių veiduose, svarsčiau kuo tai virs ateityje, kaip pasireikš Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Juk neišvengiamai tokios tikėjimo manifestacijos telkia tikinčiuosius bendrystei ir stiprina jų katalikišką tapatybę. Pastaroji yra svarbus veiksnys vystant ir lietuvišką tapatybę.

Šiuo metu mūsų katalikybė pasireiškia pasipriešinimu ideologinei kolonizacijai, nes kaip sakė Lietuvoje viešėdamas popiežius Pranciškus mūsų tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“. Esame savotiškoje kryžkelėje mūsų tautai, kuriai globalių iššūkių akivaizdoje būtini aiškūs orientyrai, kurie neleistų mums tapti dar viena kolonija.

Todėl mes priešinamės.

The post Tomas Viluckas. Kam mes priešinamės appeared first on LAIKMETIS.