Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla pastaruoju metu tapo politine Lietuvos valstybės ir visuomenės problema. Sau priskyręs Konstitucijoje nenumatytas teises, Konstitucinis Teismas iš garbingo Konstitucijos normų saugotojo tapo įstatymų leidimo institucija, taip perimdamas Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos funkciją. Savo kompetenciją viršijantis Konstitucinis Teismas ne tik pažeidžia valdžių padalijimo principą, bet ir paneigia Tautos kaip suvereno teises.

Suverenitetas priklauso Tautai

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso tik Tautai. Pašauktas saugoti Konstituciją teismas nėra jos kūrėjas. Tik suverenas gali tarti galutinį žodį apie jo paties įsteigtą konstitucinę normą. Kilus ginčui dėl Konstitucijoje įtvirtintos normos ir jos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jį išspręsti gali tik suverenas.

Konstitucinis Teismas, suteikdamas Konstitucijos normoms naują prasmę, paneigia Konstituciją kaip visuomenės sutartį

Konstitucija išreiškia visuomenės sutartį – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtą įsipareigojimą. Kaip visuomenės sutartis, Konstitucija autentiškai aiškinama tik tada, kai tokiu aiškinimu nėra paneigiamos vertybės bei akivaizdžios tiesos, kuriomis vadovaudamasi Tauta referendume pritarė Konstitucijai. Kai Konstitucinis Teismas Konstitucijos normoms suteikia naują, anksčiau nebuvusią ir nežinotą prasmę, kuriai dauguma piliečių referendume nebūtų pritarę, taip aiškinama Konstitucija nustoja būti visuomenės sutartimi ir tampa siauros grupės įkaite.

Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų įtvirtinti žmogaus prigimtį ignoruojančios „lyčiai neutralios“ šeimos sampratos

Pritardama Konstitucijos nuostatai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, Tauta kaip politinis suverenas vadovavosi akivaizdžia tiesa, kad šeimos santykių pagrindas yra prigimtinis lyčių papildomumas. Ši savybė prigimtinę šeimą išskiria iš visų kitų žmonių bendro gyvenimo formų. Konstitucinis Teismas savo nutarimais Lietuvą įtraukė į prigimtinės tvarkos nepaisymo eksperimentą.  

Stiprėja demokratijai ir teisinei valstybei pavojingos tendencijos

Neteisėtai plėsdamas savo galias Konstituciją aiškinti tik pagal jam priimtinus standartus, Konstitucinis Teismas skatina valstybės, tautos suvereniteto ir demokratijos autoriteto menkinimą. Kai įstatymų leidžiamoji valdžia sumažinama iki kelių piliečių tiesiogiai nerinktų Konstitucinio Teismo teisėjų, demokratija nustoja būti tikra demokratija ir tampa „valdoma demokratija“, kontroliuojama teisininkų oligarchijos.

Konstitucinio Teismo reformos poreikis

Konstitucija įtvirtina Tautos ir kiekvieno piliečio teisę priešintis konstitucinės tvarkos pažeidimams. Susidariusi situacija kelia grėsmę Lietuvių Tautos suverenitetui ir pačios Konstitucijos viršenybei. Todėl, kreipiamės į LR Prezidentą ir LR Seimą, prašydami inicijuoti Konstitucinio Teismo reformą. Ji turėtų užtikrinti Tautos suverenitetą ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams Konstitucijos aiškinimo galia keičiant Konstitucijos normų prasmę. Konstitucijos autentiškos prasmės saugojimas negali būti paaukotas grupiniams interesams ir tapti vyriausybės bei partijų įrankiu, leidžiančiu apeiti demokratinį procesą.

Kardinolas J. Em. Sigitas Tamkevičius SJ

Disidentas, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė

Prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė

Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

Prof. habil. dr. Angelija Valančiūtė

Atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas

Prof. dr. Vilmantė Borutaitė

Prof. dr. Rasa Jančiauskienė

Prof. dr. Andrius Macas

Prof. dr. Albinas Plėšnys

Prof. dr. Gediminas Jaruševičius

Prof. dr. Gediminas Karoblis

Prof. dr. Birutė Obelenienė

Prof. dr. Gailius Raškinis

Prof. dr. Vidas Pilvinis

Prof. dr. Rasa Žukienė

Doc. dr. Darius Alekna

Doc. dr. Lina Šulcienė

Doc. dr. Simona Milčiuvienė

Doc. dr. Tauras Antanas Mekas

Dr. Violeta Vasiliauskienė

Dr. Vincentas Vobolevičius

Dr. Vygantas Malinauskas

Dr. Živilė Advilonienė

Dr. Mindaugas Rukanskis

Dr. Dalia Rukanskienė

Dr. Daiva Kristina Kuzmickaitė

Diana Karvelienė

Virgilijus Rudzinskas

Audrius Globys

The post Visuomenininkai kreipiasi: apginkime Tautos suverenitetą, demokratiją ir teisinę valstybę appeared first on LAIKMETIS.

Pranešimą norisi pradėti nuo akivaizdaus, nors nežinia kodėl nustebinti galinčio teiginio, – bet kuri visuomenė reikalauja didesnės ar mažesnės diktatūros. Su diktatūra pirmą kartą susiduriame rašydami diktantus. Lotyniškas dictare reiškia diktavimą, nurodymą ir pasakinėjimą. Apšvietos filosofai, o dabar liberalūs intelektualai, mano, kad, tikintieji Dievą yra neišsilavinę, atsilikę ir perauklėjimo verti žmonės. Su atsilikusiais žmonėmis esą nėra prasmės kalbėtis. Juos reikia pergudrauti, išgąsdinti ir priversti paklusti. Rašant diktantą, rašoma tik tai, ką skaito mokytojas.

Šiandien kalbama apie demokratijos ir kapitalizmo, demokratijos ir krikščionybės konfliktus, tačiau užmirštama, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberaliosios demokratijos terminas slepia šį konfliktą. Kuo stipriau priprantama prie šių terminų, tuo labiau prarandamas liberalizmo ir demokratijos skirtumo suvokimas. Niekas negali pasakyti, kas turi, o kas neturi teisės vadintis demokratija. Vienos šalies demos gali nepritarti tam, kas susilaukia kitos šalies demos pritarimo, ir tarp jų neįmanomas sutarimas. Demokratija kaip santvarka neturi visuotinio modelio, ir yra daug norinčių primesti savo modelį.

Liberalizmą ir demokratiją skiria ne trumpalaikiai, o esminiai nesutarimai. Vien istoriškai tarp demokratijos ir liberalizmo galima rasti dviejų su puse tūkstantmečių skirtumą. Nesunku suprasti „antikinės demokratijos“ terminą, tačiau nėra prasmės kalbėti apie „Antikos liberalizmą“. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos į liberalizmą buvo žiūrima kaip į kraštutinumą. Tik po karo Vakarų politinį diskursą užkariavo samprotavimai apie liberaliąją demokratiją. Liberalai pripažįsta tik liberaliąją demokratiją, ir jiems netinka šiaip demokratija. Jie į šią santvarką žiūri atsargiai, nes žino, kad demokratinė dauguma teisėtai gali atmesti liberalizmą.

Liberalai mano, kad nėra visuomenės ir realiai egzistuoja tik individai. Visuomenė yra nieko už savęs neturinti proto abstrakcija. Demokratai galvoja kitaip. Jų tikslas – rūpintis demos, tauta, bendruoju gėriu ir piliečių tarpusavio supratimu. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai valdžios sprendimai gali prieštarauti piliečių laisvei ir lygybei. Jie siūlo individo sąvoka grįstą visuomenės, kuri jiems neegzistuoja, supratimą. Į visus iškylančius moralinius ir dvasinius klausimus jie turi tą patį atsakymą – laisvė. Nėra reikalo klausti apie jos prasmę, nes išgirsime tą patį atsakymą. „Ar leisti eutanaziją?“. Laisvė. „Kiek yra lyčių?“. Laisvė. „Ar padoru taip elgtis?“. Laisvė. „Ar padoru taip nesielgti?“. Laisvė. Greitai suprantame, kad su jais neverta rimtai kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais, ir tada jų klausiame „Ar verta su jumis kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais?“ Atsakymas tas pat –„laisvė“.

Liberalai pripažįsta tik liberaliąją demokratiją, ir jiems netinka šiaip demokratija.

Demokratija šiuo metu pajungta liberalizmo ideologijai. Tai nėra toks geras dalykas, kaip atrodė sovietmečio pabaigoje, kai pirkome viską, ką mums davė idėjų importuotojai. Demokratinė visuomenė turi skilti į dalis. Jai reikia tų, kurie savęs nelaiko liberalais ir taip apsaugo nuo suvienodėjimo. Prie demokratijos galima prijungti daug skirtingų ideologijų, ir liberalizmas čia nėra privalomas. Ši santvarka nėra tapati liberalizmui, panašiai kaip ir kitoms ideologijoms. Liberalai siūlo gyventi pagal savo gėrio ir pasaulio sampratą. Tačiau tikrovėje viskas kitaip – staiga ateina diktanto diena, ir tada mes išgirstame, kad reikia gyventi pagal diktantą.

Liberalizmo politinės filosofijos tikslas negatyvus – apriboti valdžios kišimąsi į žmogaus gyvenimą. Tai geras, tačiau retai sutinkamas dalykas. Realybė kitokia. Rinkimus laimi kokia nors liberali partija, ir per teisėtai išsikovotą politinę valdžią pradeda diktuoti savo įsitikinimus. Paskui to paties trokšta jų priešai, ir laukia dienos, kada galės visiems diktuoti savo įsitikinimus. Diktavimas tampa demokratijų gyvenimo pagrindu. Visi nesustodami kalba apie neutralumą, nešališkumą ir toleranciją, bet kiekvienas nori, jog tai būtų įgyvendinta pagal jo įsitikinimus. Atrodo, mes jau gimstame tik tam, kad vieną dieną kitus priverstume rašyti diktantą. Priešu padarėme populizmą, vis dar bijome totalitarizmo, bet nematome ideologinio diktato siautėjimo.

Diktavimas tampa demokratijų gyvenimo pagrindu.

Liberalai beveik iki kurtumo negalios neturi klausos tautų kultūrai ir istorijai. Juos domina kosmopolitiniai principai. Jų politinė doktrina reikalauja užtikrinti laisvę ir lygybę bet kurioje pasaulio vietoje. Jeigu kas nors jaučiasi turintis pareigą Lietuvai, tai jiems antraeilis dalykas. Jų nuomone, visas pasaulis turi būti sutvarkytas tais pačiais principais. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Liberalioji Kanada per vieną naktį staiga suprato, jog gyvena ne tik ekonominiais interesais, bet ir kultūriniais prisirišimais. Paaiškėjo, kad juos vienija daugybėje pasaulio vietų besimėtantis, bet į jų vėliavą įkeltas klevo lapas. Ne ekonominės naudos išskaičiavimas ir politinė galia, o paprastas klevo lapas kanadiečiams yra politinės bendruomenės telkimo pagrindas.

Demokratija reikalauja kultūrinį tapatumą turinčios ir jį saugančios visuomenės. Liberalų akys nukreiptos kitur – į kratos, t.y. valdymą, valdžios skaidrumą, atskaitomybę, valstybės institucijų funkcionavimą ir viešąjį administravimą. Demokratams rūpi konkretų kultūrinį ir istorinį patyrimą turinčios bendruomenės tęstinumas bei solidarumas. Jie supranta, kad Lietuva ir Latvija skiriasi savo kultūra ir istorinio tęstinumo suvokimu. Liberalai tam niekada neturėjo klausos. Kai jie prabyla apie tautą ir liaudį, tai primena klausos neturinčių muzikologų samprotavimus.

Nors liberalioji demokratija nejaučia jokių sentimentų religijai, ją valdo begalinis noras tapti tikėjimu. Tai keistas liberalios demokratijos nenuoseklumas. Demokratinės visuomenės piliečiai viską nori formuoti savo valia, be kokių nors nuorodų į Dievą. Jiems viskas turi būti imanentiška ir jie gali paklusti tik savo pačių valiai. Krikščionybę ir bet kurią kitą religiją jie suvokia kaip savo moralinės autonomijos suvaržymą. Karlo Marxo žodžiais, „demokratinei valstybei, tikrai valstybei, nereikia religijos, kad ji save politiškai papildytų. Priešingai, ji gali abstrahuotis nuo religijos, nes joje žmogiškasis religijos pagrindas yra išreikštas pasaulietiškai“. Šiandien Marxas būtų nustebęs – modernioji demokratija turi religinių pretenzijų.

 „Liberaliosios demokratijos“ terminas yra supaprastinimas, nes visuomenėje yra, buvo ir bus neliberaliai mąstančių žmonių. Žmonių pasaulis yra pliuralistinis. Turėdami tą patį protą, jie mąsto skirtingomis gėrio sampratomis. Bendrasis gėris yra išbandymas. Veikimas kartu su kitais savaime nereiškia bendradarbiavimo. Tai rodo lietuviška patirtis. Lietuviai ne asmeniniu įsitraukimu dalyvauja bendrojo gėrio kūrime, bet mieliau pasiduoda nešami visuomenės, tarytum ji būtų Nemunas. Nuo to neapsaugo nei liberalizmas, nei liberalioji demokratija. Priešingai, liberalų nuolatinis siūlymas individui iškilti aukščiau visuomenės griauna bendrumą. Jie moka ginti žmogaus teises, tačiau bejėgiai bendrumo ir solidarumo kūrimo reikale.

Moralinio ir kultūrinio liberalizmo šalininkai negali savo įsitikinimų paversti visos visuomenės gyvenimo pagrindu, nes tai prieštarautų laisvės, lygybės, moralinio pliuralizmo ir valstybės neutralumo principams. Tikras liberalizmas turi būti neutralus moralinio ir kultūrinio liberalizmo atžvilgiu. Norėdami pateisinti savo vardą, tikri liberalai negali savo moralės perkelti į politiką, nes tai paneigia nešališkumo ir sąžiningumo idėjas. Politinis liberalizmas gali būti apgintas tik atsisakius pretenzijų į liberalų moralės išskirtinumą. Liberalai ir neliberalai yra lygūs demokratijos piliečiai. Liberalai turi teisę save vadinti liberalais, bet jie negali reikalauti, kad taip save vadintų visi liberalios visuomenės piliečiai. Tai kertinis politinio liberalizmo akmuo.

Liberalų susižavėjimas negatyviąja laisve demokratiją pavertė negatyviąja demokratija. Jos esmę apibūdina Pierre‘as Rosanvallonas: „Čia yra tam tikras dalyvavimas viešajame gyvenime, tačiau daugiausiai priešiškas. Čia yra tam tikras įsipareigojimas, tačiau daugiausiai įsipareigojimas atmesti. Čia yra tam tikras nuomonės pareiškimas, tačiau tik trumpų šūkių ir kaltinimų forma.“ Rosanvallono nuomone, šiuolaikinė demokratija sukūrė savo antipodą – kontrdemokratiją. Pastaroji yra kaip „...pastovus nepasitikėjimas demokratija, papildantis įprastinę epizodinę rinkiminės atstovaujamosios demokratijos sistemą“. Gyvename su savimi kovojančios demokratijos laikais. Po džiugios rinkimų nakties ateina kovos su išrinktaisiais diena. Tie, kurie rinkimų naktį atrodė mūsų atstovais, po kelių mėnesių virsta neapykantos objektais.

Kažkada liberalai žadėjo apginti kiekvieno asmens privatumą, t.y. sąžinės ir žodžio laisvę. Dabar įsivaizduojamos laisvės vardan jie gina politinį korektiškumą, hate speech ir cancel culture. Katalikų ir protestantų religinių karų laikais įsitvirtino požiūris, kad politinė valdžia neturi kištis į žmogaus pažiūras net tada, kai jos atrodo kvailos arba naivios. Tai buvo pagrindinė liberalizmo dogma. Tačiau tik tol, kol jiems nekilo noras imtis krikščionybę imituojančios sielovados. Atsargiai į valdžią žiūrėję liberalai užsikrėtė privatumo supolitinimo liga. Dabar jau už ne vietoje tyliai sukalbėtą maldą galima patekti į kalėjimą, kaip atsitiko Anglijoje.

Kol liberalai tikėjimą Dievu suprato kaip privatų reikalą, jie nedrįso imtis piliečių sielų ganymo misijos. Tikėjimas buvo suvokiamas kaip grynai privatus reikalas. Tačiau pamatę, kad krikščionybė traukiasi į visuomenės pakraštį, jie nutarė galintys sukurti savo religiją. Šiandien vis geriau matosi, kad pagrindinis sąžinės laisvės gynėjas buvo krikščionybė. Nors liberalai į ją visada žiūrėjo kritiškai, būtent ji juos labiausiai išmokė tolerancijos. Apaštalo Paulius žodžiais, „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 15). Šiandien viskas pamažu keičiasi – dabartinis dvasinis žmogus jau ne tik negali pats spręsti apie viską, bet visiškai priklauso nuo į politinę valdžią rinkimais patekusių politikų malonės.

Tai svarbi Vakarų politinio gyvenimo permaina. Vieną kartą įsiskverbus į žmogaus sielą be jo sutikimo, sunku susilaikyti nuo pagundos tai daryti nuolatos. Randama vis naujų priežasčių skverbtis ten, kur anksčiau įeidavo tik asmuo ir Dievas. Kiekviena į rinkimus einanti partija žada keisti sielas, ir tai jau daro ne tik liberalai. Tai tapo šių dienų politinio gyvenimo prakeiksmu. Baigiasi po kruvino ir baisaus Trisdešimtmečio karo Vakaruose įtvirtinta sąžinės laisvė. Dabar pagrindinis politikų tikslas – diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija to nebegali sustabdyti.

Šiandien Marxas būtų nustebęs – modernioji demokratija turi religinių pretenzijų.

Prancūzų filosofas Alain Badiou pastebėjo, kad demokratija virto moderniojo pasaulio emblema: „...gali ką nori sakyti apie politinę sistemą, rodyti lygių neturintį „kritinį užsidegimą“, pasmerkti „ekonominį siaubą“, tačiau tau visada bus atleista, jeigu tai darai vardan demokratijos“. Jeigu šis Badiou pastebėjimas yra tiesa, o taip atrodo, viskas, kas buvo šiame pranešime pasakyta apie liberalizmą, ir ypač jo ryšius su diktatūra, pasakyta vardan demokratijos.

Jeigu tikėti Friedrichu Hayeku, liberalai jau vieną kartą norėjo daugiau liberalizmo, ir tai virto keliu į vergovę. Tada jie vardan didesnės laisvės žiūrėjo ta pačia kryptimi su socialistais. Atrodo, jie nepasimoko, ir vėl iš naujo lipa ant to paties grėblio. Šiandien jie visomis spaudimo viešąja nuomone priemonėmis stengiasi sužadinti neapykantą jiems nepatinkantiems įsitikinimams. Anksčiau liberalai pripažino skirtumus. Dabar jie darosi jiems nepakantūs. Demos jiems yra tarsi valymui skirtas audinys, jų ginama demokratija gali būti vadinama sanacine. Panašiai kaip anekdote, kai vanduo į baseiną žadamas prileisti tik išmokus nerti nuo 10 metrų bokšto, liberalai žada vandens į demokratijos baseiną įleisti tik praėjus jų idėjines treniruotes.

Tie, kas prieš du šimtus metų sugalvojo mąstymą ideologijomis, pamiršo pasakyti, kada tai baigsis. Daugybė požymių rodo, kad jų reikia atsisakyti, tačiau kol kas nežinome kaip tai padaryti. Mūsų noras gilinti laisvę virsta naujomis nelaisvėmis, panašiai kaip noras gilinti demokratiją virsta reliatyvizmu, nihilizmu ir cinizmu. Politinės ideologijos jau ne šalina, o dirbtinai kuria konfliktus. Pradėjome vienas kitam trukdyti džiaugtis laisve primesdami savo išsigalvotus laisvės diktantus. Apie kažką panašaus gieda psalmininkas: „Apkarto jau man gyventi su tokiais, kurie neužkenčia ramybės. Aš jiems kalbu apie taiką, o jie veržias į karą“ (Ps 119, 6–7).

The post Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Demokratijos ir liberalizmo konfliktas appeared first on LAIKMETIS.

JAV viceprezidentas J. D. Vance'as (Dž. D. Vansas), kuris vasarį lankydamasis Miunchene demonstratyviai susitiko su AfD lydere Alice Weidel (Alis Veidel), priminė Berlyno sienos griuvimą.

„Vakarai drauge nugriovė Berlyno sieną. Ją atstatė – ne sovietai ar rusai, o vokiečių isteblišmentas“, – penktadienį socialiniame tinkle „X“ parašė J. D. Vance'as.

AfD, kuri kaip ir D. Trumpas pasisako prieš imigraciją, amerikiečių viceprezidentas pavadino populiariausia Vokietijos partija.

JAV valstybės sekretorius Marco Rubio (Markas Rubijas) taip pat pasmerkė Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos BfV sprendimą dėl AfD, kuriuo pareigūnams suteikiama daugiau įgaliojimų stebėti šią partiją – bus panaikintos kliūtys tokiems veiksmams kaip telefono pokalbių klausymasis ar slaptųjų agentų naudojimas.

„Vokietija ką tik suteikė savo šnipų agentūrai naujas galias stebėti opoziciją, – „X“ parašė M. Rubio. – Tai ne demokratija – tai užmaskuota tironija.“

„Vokietija turėtų keisti kursą, – sakė M. Rubio, kuris taip pat yra D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. – Išties ekstremistinė yra ne populiarioji AfD (...), o isteblišmento mirtinai atvirų sienų imigracijos politika, kuriai nepritaria AfD.“

Vokietijos užsienio reikalų ministerija atkirto, kad sprendimas buvo priimtas po nepriklausomo tyrimo, ir priminė nacistinę praeitį.

„Tai demokratija, – „X“ angliškai atsakė ministerija. – Mes iš savo istorijos pasimokėme, kad dešiniojo sparno ekstremizmą reikia stabdyti.“

Tokie vieši ginčai būtų neįsivaizduojami daugumos ankstesnių JAV administracijų laikais.

Tačiau D. Trumpas ir jo padėjėjai ne kartą kritikavo Vokietiją, pavyzdžiui, smerkė buvusios kanclerės Angelos Merkel prieš dešimtmetį padarytą sprendimą priimti Sirijos pilietinio karo ir kitų konfliktų pabėgėlius.

AfD, kuri laikosi griežtos pozicijos imigrantų atžvilgiu, jau kelerius metus buvo Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos tyrimo objektas, o keli vietiniai partijos skyriai jau buvo pripažinti kraštutinių dešiniųjų ekstremistais.

BfV išplatintame pareiškime teigiama, kad partiją nuspręsta priskirti prie dešiniųjų ekstremistų grupių, nes buvo atvejų, kai AfD siekė pakenkti laisvai ir demokratinei Vokietijos santvarkai.

D. Trumpo administracija taip pat gynė Prancūzijos dešiniųjų lyderę Marine Le Pen(Marin Le Pen), kuri buvo nuteista dėl netinkamo Europos Parlamento lėšų panaudojimo ir dėl to negali siekti renkamo posto.

The post JAV prezidento administracija piktinasi vokiečių sprendimais dėl AfD appeared first on LAIKMETIS.

„Je suis Marine (Aš esu Marine)!“ – prancūziškai socialiniame tinkle „X“ paskelbė Vengrijos nacionalistų lyderis Viktoras Orbanas, perfrazuodamas šūkį „Je suis Charlie“, plačiai naudotą po 2015-aisiais islamistų įvykdyto išpuolio prieš prancūzų satyrinį laikraštį „Charlie Hebdo“, siekiant išreikšti solidarumą su šiuo leidiniu.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad šis nuosprendis sustiprino Maskvos nuomonę, jog „vis daugiau Europos sostinių eina demokratinių normų pažeidimo keliu“.

Pirmadienį teismo nuosprendžiu M. Le Pen užkertamas kelias 2027 metais kandidatuoti į prezidento postą ir skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau ji nesės į kalėjimą: pusės bausmės vykdymas bus atidėtas, o kitus dvejus metus ji bausmę atliks su sekimo prietaisu.

Nors vėliau jos advokatas pareiškė, kad ji apskųs nuosprendį, M. Le Pen šalininkai šalyje ir užsienyje kritikavo teismo sprendimą.

„Sukrėstas“

Įskaitant M. Le Pen, devyni jos partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) nariai buvo nuteisti už schemą, pagal kurią jie pasinaudojo EP išlaidomis ir įdarbino padėjėjų, kurie iš tikrųjų dirbo partijai.

RN lyderis Jordanas Bardella (Žordanas Bardela) „X“ pareiškė, kad M. Le Pen tapo neteisingo nuosprendžio auka, ir pridūrė, kad Prancūzijos demokratijai „vykdoma mirties bausmė“.

Nyderlandų dešiniųjų politikas Geertas Wildersas (Gertas Vildersas) teigė esąs sukrėstas sprendimo.

„Esu sukrėstas neįtikėtinai griežto nuosprendžio (M. Le Pen) atžvilgiu. Palaikau ir tikiu ja visu 100 procentų ir tikiu, kad ji laimės apeliaciją ir taps Prancūzijos prezidente“, – „X“ sakė G. Wildersas.

Ispanijos dešiniųjų partijos „Vox“ lyderis Santiagas Abascalis (Santjagas Abaskalis) taip pat išreiškė savo palaikymą ir „X“ rašė: „Jiems niekada nepavyks nutildyti prancūzų tautos balso.“

Vasarį S. Abascalis Madride priėmė M. Le Pen, V. Orbaną ir kitus dešiniųjų lyderius.

Prilygino Rumunijos atvejui

Italijos vicepremjeras ir partijos „Lega“ („Lyga“) lyderis Matteo Salvini (Matėjas Salvinis) teismo sprendimą pavadino „Briuselio karo paskelbimu“.

„Blogas filmas, kurį stebime ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Rumunijoje“, – socialiniuose tinkluose rašė M. Salvini.

„Mes nesileidžiame įbauginami, nesustojame: visu greičiu pirmyn, mano drauge!“ – sakė jis.

Kovo pradžioje Rumunijos rinkimų biuras atmetė dešiniųjų politiko Calino Georgescu (Kelino Džordžesku) kandidatūrą gegužę iš naujo vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Aršus Europos Sąjungos (ES) ir NATO kritikas išgarsėjo pernai lapkritį, kai netikėtai laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą. Vėliau Konstitucinis Teismas panaikino rinkimų rezultatus dėl įtariamo Rusijos kišimosi ir masinių C. Georgescu reklamų socialiniuose tinkluose.

C. Georgescu, kuris neigia bet kokius ryšius su Maskva, pirmojo turo rezultatų anuliavimą vadina „oficialiu valstybės perversmu“, o vėlesnį draudimą kandidatuoti – „tiesioginiu smūgiu demokratijai“.

The post Prancūzijos teismas pašalino Marin Le Pen penkeriems metams iš politikos appeared first on LAIKMETIS.

Čia išvardinau tik keletą vertybinių grupių, o visas vertybes vargu ar suskaičiuoti įmanoma. Tai kurioms iš tų vertybių kyla pavojus? Gal toms, apie kurias š. m. vasario 12 d. LNK „Kakadu“ laidos metu prabilo kuriamos „Vertybių partijos“ steigėjai – prostitucijos ir pornografijos? Iš pastarosios, pasirodo, galima būtų net tankų Lietuvos gynybai nupirkti. O gal visoms kyla pavojus? Bet šito būti negali vien jau todėl, kad dažnos vertybės viena kitai prieštarauja.

Labai nustebau ir dėl teiginio, kad moterims gimdant daugiau vaikų gali sužlugti demokratija. To suprasti irgi nepajėgiu. Nes demokratija yra valstybės valdymo forma, ir su moterų noru arba nenoru gimdyti vaikus nesusijusi niekaip. Nebent tartume, kad skatinimas gimdyti vaikus žlugdė visus buvusius bei esamus valdymo būdus (imperinį, monarchinį, aristokratinį, meritokratinį, timokratinį, plutokratinį, autoritarinį, despotišką, tironišką ir t. t.).

Tačiau nežiūrint to, kas šalis valdė kadaise ir valdo dabar, gyventojų skaičiaus augimą visada skatino. Išimtis tik viena - niūrūs kinų despoto Mao Dzedongo laikai, kai dėl beprotiškų komunistinių pertvarkų neliko ko valgyti, o žmonių skaičius vis augo ir augo, perkopė net milijardą.    

Tad tenka tarti, kad lyčių lygybės eksperte pristatomai teisininkei arba trūksta žinių, kas iš tiesų yra demokratija ir kokios egzistuoja vertybės, arba ji sąmoningai iškreipia politikų norą kaip nors įveikti Lietuvoje bręstančią demografinę krizę. Norėčiau tikėti, kad žinių jai pakanka - juk ne kiekvieną žmogų ekspertu vadiname. Bet kai Rugilė Butkevičiūtė ima aiškinti, kad mokslas įrodė, jog net urvuose gyvenusios moterys jau dirbo vyriškus darbus (medžiojo), o tai, pasak jos, įrodo, kad net ir tada moterims rūpėjo ne vien vaikai ir jų gimdymas, darosi keista.

Kam laužtis pro atviras duris, įrodinėti tai, kas visiems puikiai žinoma? Juk ir dabar nepaprastai daug moterų dirba sunkius „vyriškus“ darbus. Tiesa, ir čia yra viena išimtis – daugumoje šalių iki šiol moterims draudžiama dirbti fizinį darbą giliai po žeme šachtose. Lyčių lygybės ekspertei derėtų tuo susirūpinti: juk akivaizdi nelygybė, vyrams šachtose leidžiama dirbti, o moterims – ne! Bet jai rūpi kas kita: kodėl moterys negali turėti teisės negimdyti vaikų?

Ir čia vėl kyla klausimas: o kas iš jų tokią teisę atėmė ar ketina atimti? Kam skambinti pavojaus varpais, jei net menkiausio pavojaus nėra? Kas jau kas, o lyčių lygybės ekspertė turėtų žinoti, kad XXI amžiuje bent Vakarų šalyse niekam net mintis nekyla atimti iš moters teisę negimdyti vaikų. Dar daugiau, skatinami abortai, peršamos kontraceptinės priemonės.   

R. Butkevičiūtė pavojų vis tiktai regi. „Nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, moterų gyvenimo pasirinkimai vis dar dažnai vertinami per tradicinius lyčių stereotipus“, - teigia ji. Ir priduria: „Vienas iš giliausiai įsišaknijusių stereotipų – kad tikra moteris turi būti motina“. O tuos stereotipus, pasak jos, siekia įtvirtinti pradėjęs plisti „socialinis programavimas bei plačiai viešinami naratyvai, kurie neturi jokio pagrįstumo“.   

Įpratęs dirbti mokslinį darbą, įpratau bet kuriuos teiginius tikrinti ir darsyk patikrinti, sužinoti jų logiką, kilmę. Todėl perskaičius ekspertės teiginį, kad „viešinami naratyvai“ (lietuviškai sakant, pasakojimai, tekstai) apie tradicinius lyčių stereotipus neturi jokio pagrįstumo, išsyk kilo klausimas: kuo straipsnio autorė grindžia šį teiginį? Kokie tyrinėjimai, kokios mokslinės studijos leidžia bent jau įtarti, kad tradicinės moters ir vyro sampratos yra niekuo nepagrįstos? Ir apie kokį „socialinį programavimą“ autorė kalba?

Tai, ką čia rašau – ne mokslinė studija. Bet jeigu prireiktų, galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija. Visuomenę net įkyriai siekiama įtikinti, kad lytis (gender) yra ne tik biologinis reiškinys, bet ir socialinis bei kultūrinis, tad lytinė tapatybė nebūtinai atitinka biologinę lytį, o LGBT bendruomenė neteisėtai yra skriaudžiama.  

Ir ne tik siekiama įtikinti, bet – jei tik įmanoma - griebiamasi net represijų. Prieinama net iki to, kad vyrą įvardinus „jis“, o moterį – „ji“, iš darbo atleidžiama. Nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad lyčių lygybė yra galima bei siektina tik ekonominėje, socialinėje, moralinėje bei politinėje srityse, bet ne biologinėje prigimtyje, genetikoje. Juk ką nori daryk, bet vyras vaiko nepagimdys, nors „lyčių lygybės ekspertai“ to ir labai trokštų. Nebent visai nelauktai taip atsitiktų translyčiui, kuris save laiko vyru, o iš tiesų yra moteris...

galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija.

Paminėtas įprotis išsiaiškinti teiginių logiką ir jų kilmę mane privertė pasidomėti, kas paskatino R. Butkevičiūtę rašyti, švelniai tariant, neapgalvotus žodžius. Prisiminiau garsųjį ginčą tarp vieno iš materialistinės filosofijos pradininkų Johno Locke‘o ir šiek tiek anksčiau gyvenusio idealisto ir radikalaus dualisto Rene Descartes‘o. Pastarasis tvirtino, kad jau gimdamas žmogus atsineša su savimi „įgimtas idėjas“, kurias galima pavadinti ir įgimtais proto, gebėjimų bei charakterio bruožais ar bent jau polinkiais. J. Locke‘as jį kritikavo sakydamas, kad žmogus gimsta tarsi „tabula rasa“ (švari lenta“), ir tik gyvenimo patirtys suformuoja jo charakterį, protą, lemia pasirinkimus. Tad ir kilo man klausimas: kas lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus: ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys?

Beveik iki pat XX a. pabaigos toks klausimas būtų atrodęs bent jau beprasmis – vyravo požiūris, kad teisus buvo J. Locke‘as, kad žmogaus elgesį ir net gebėjimus lemia tik mokymas, ugdymas, gyvenimo patirtys. Bet kompleksiškumo teorija (kuri vadinama ir sinergetika) bei  kognityviniai mokslai šį požiūrį stipriai išklibino. Remdamasis jais, straipsnyje „Tabula rasa“ problema ir žmogiškosios vertybės“ (Socialinių mokslų studijos, 2011, 3(2), p. 399–408) jau parodžiau, kad vis tiktai teisesnis buvo R. Descartes‘as, nors ir J. Locke‘as savaip buvo teisus. Nors žmogaus gyvenimą labai veikia mokymas, ugdymas, įtaigos, patirtys, bet apie 60% žmogaus pasirinkimų ir veiksmų lemia būtent „įgimtos idėjos“, arba tai, kas dabar vadinama genetiniu ir socialiniu kodais.

Apie socialinį kodą prabilta tik XXI amžiaus pradžioje. Jį trumpai galima apibūdinti kaip spontaniškai ir nesąmoningai kūdikystėje bei ankstyvojoje vaikystėje (iki 2-3 metų), o gal net prenitalinėje būklėje (taip tvirtina transpersonaliniai psichologai) įsisavintą kalbinę, dorovinę, kultūrinę aplinką.

Čia svarbu pabrėžti, kad įsisavinama būtent nesąmoningai, o ir ta aplinka irgi veikia nesąmoningai – nei tėvas, nei motina kūdikio specialiai nemoko keiktis ar nesikeikti, mylėti arba nekęsti, ir t.t. Sąmoningas ugdymas (vartojant R. Butkevičiūtės terminologiją - programavimas) prasideda tiktai tada, kai tėvai pradeda suvokti, kad vaikas jau ima suprasti, kas jam yra sakoma.

Tad tai, kas filosofijoje ir sociologijoje vadinama socialiniu kodu, ir tai, kas vadinama socialiniu programavimu, reikšmingai skiriasi, nors žodžiai kodavimas ir programavimas dažnai tapatinami. Kita vertus, nors žmogaus elgesiui ir pasirinkimams didesnę įtaką daro įgimta ir/ar nesąmoningai suformuota informacija, tai nereiškia, kad socialinis programavimas yra neveiksmingas.

Jau paminėti „naujieji mokslai“ (ir taip jie kartais vadinami) parodė, kad intensyvus ilgalaikis socialinis programavimas gali daryti įtaką net genetiniam kodui, ir kuo ankstyvesniame amžiuje jis prasideda, tuo didesnė jo įtaka. Ne be reikalo sakoma: „Lenk medį kol jaunas“. Tą R. Butkevičiūtė ir daro. Neseniai kartu su sociologe Reda Jureliavičiūte išleido knygutę „Paskui ribas. Pažintis su savo ribomis“. Ji skirta – kaip pristatoma – supažindinti net trijų metų vaikučius su lytinio smurto prevencija...

Šį trumpą ekskursą į filosofiją ir gamtos bei socialinis mokslus padariau tik tam, kad bandyti atsakyti į klausimą, kas labiau lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus - ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys. Atsakymas peršasi varganas – tą sužinot neįmanoma. Nors įgimti polinkiai žmoguje dominuoja, bet ir jie paveikiami. Gal ateityje ir bus atrasta, kaip „pasverti“, kas labiau veikia žmogų, bet kol kas apie tas įtakas galime spėlioti tik iš žmogaus nuveiktų darbų.

Jais ir pasidomėjau. Pakako į „Google“ paieškos lauką įvesti lyčių lygybės ekspertės vardą ir pavardę, kai išvydau svetainę „Moterų informacijos centras“, o joje – vėl ekspertės vardą ir pavardę. Šiame centre, kuris  prisistato daugelio lyčių lygybės klausimų iškėlimo ir jų sprendimo Lietuvoje pradininku ir giriasi įgyvendinęs tarptautinį projektą „GENDER-ED: kova su lyčių stereotipais švietime ir profesiniame orientavime“, R. Butkevičiūtė gan ilgai teikė juridines paslaugas nukentėjusioms nuo smurto moterims, o vėliau įsteigė panašias paslaugas teikiančią įmonę „Ribologija“.

Štai, vaizdžiai sakant, ir išlindo yra iš maišo! Šį lietuvišką posakį ne atsitiktinai pavartojau. Minimos organizacijos pavadinimas tarsi turėtų byloti, kad jo paskirtis – informuoti moteris jas dominančiais klausimais (be abejo, ir kaip apginti savo teises, kaip apsisaugoti nuo galimo smurto, ir t.t.), bet kažkodėl jos veikla skirta ne moters ir vyro lygybės klausimams spręsti, o daugelio lyčių lygybei įteisinti, „kovai su lyčių stereotipais“. Kodėl apgaudinėjama, dezinformuojama, kodėl organizacijos vykdoma veikla - genderizmo idėjų skleidimas  - dangstoma „moterų informacijos centro“ vardu?

Atsakymo ir vėl nežinau. Bet pradėjau suprasti, kodėl lyčių lygybės ekspertė (beje, lyčių lygybės ekspertai Lietuvos aukštosiose mokyklose kol kas nerengiami) smerkia „tradicinius lyčių stereotipus“ ir bijo, kad politikai ims moteris versti gimdyti. Supratau, kad jai kur kas labiau rūpi ne moterys, o „įvairių lyčių“ asmenys – ne be reikalo ji pristatoma genderizmo idėjas skleidžiančio centro buvusia lydere.

Tad užuot „tiesiai ir šviesiai“ pasakius, kad translyčiai, interlyčiai ir kitos „socialinės lyties“ atstovai ne tik nenori gimdyti vaikų, bet gal ir negali, kalba ir rašo apie žlugdomas vertybes bei demokratiją, neturinčius jokio pagrįstumo viešus naratyvus (reikia manyti, kad pagrįsti yra tik genderizmo naratyvai), ir t. t. Žodžiu, turi omenyje viena, o rašo ką kita, ir dar neprofesionaliai, nors ir prisistato eksperte.

The post Prof. dr. Saulius Kanišauskas. Ekspertė skambina pavojaus varpais: nejau moterims reikia gimdyti?! appeared first on LAIKMETIS.

„Grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju, kalbėdamas apie Europą, nėra Rusija. Tai ne Kinija ir ne bet kuris kitas išorės veikėjas. Tai, dėl ko nerimauju, yra grėsmė iš vidaus. Europos atsitraukimas nuo kai kurių savo svarbiausių vertybių“, – Miuncheno saugumo konferencijoje sakė J. D. Vance'as. 

„Bijau, kad Britanijoje ir visoje Europoje žodžio laisvė mažėja“, – pareiškė jis. 

Simboliška, bet taip sutapo, kad J. D. Vance'as kalba nuskambėjo netrukus po to, kai Miunchene migranto - Afganistano piliečio vairuojamam automobiliui įsirėžus į žmonių minią buvo sužeista 30 žmonių. Tai buvo programinė kalba apie naujosios JAV administracijos vertybinę poziciją.

J. D. Vance'as kalbėjo: „Mane pribloškė tai, kad vienas buvęs Europos komisaras neseniai per televiziją džiūgavo, jog Rumunijos vyriausybė tiesiog panaikino rinkimų rezultatus. Jis netgi įspėjo, kad, jei reikalai nesusiklostys taip, kaip suplanuota, tas pats gali nutikti ir Vokietijoje. Tokie neatsargūs pareiškimai amerikiečiams skamba šokiruojančiai.“

Jau daugelį metų mums sakoma, kad viskas, ką finansuojame ir remiame, yra daroma demokratinių vertybių vardan. Bet kai matome, kad Europos teismai atšaukia vienus rinkimus, o aukšto rango pareigūnai grasina atšaukti kitus, turime savęs paklausti: ar tikrai laikomės pakankamai aukštų standartų? Ir aš sakau „mes“, nes esu įsitikinęs, kad esame vienoje komandoje.“

„Turime ne tik kalbėti apie demokratines vertybes. Turime jomis gyventi. Mes taip pat manome, kad artimiausiais metais Europa privalo žymiai stipriau prisidėti prie savo gynybos.“

„Daugelio iš jūsų atmintyje vis dar gyvas Šaltasis karas, kai demokratijos gynėjai stojo prieš daug tironiškesnes jėgas šiame žemyne. Pagalvokite apie tą pusę, kuri cenzūravo disidentus, uždarinėjo bažnyčias ir naikino rinkimus. Ar jie buvo geri vaikinai? Tikrai ne. Ir ačiū Dievui, kad jie pralaimėjo Šaltąjį karą. Jie pralaimėjo, nes nevertino ir negerbė nuostabių laisvės dovanų: laisvės kurti, suklysti ir statyti. Ir deja, kai žiūriu į šių dienų Europą, kartais sunku suprasti, kas nutiko kai kuriems Šaltojo karo nugalėtojams“, - stebėjosi JAV viceprezidentas.

„Pažvelkite į Briuselį, kur ES komisarai perspėja piliečius, kad esant neramumams gali išjungti socialinius tinklus vos tik pamatys kažką, ką jie laiko „neapykantos kurstymu“. Pažvelkite į šią šalį, kur policija surengė reidus prieš piliečius, įtariamus paskelbus antifeministinius komentarus internete, vykdydama „kovą su mizoginija internete“.

„Kartais garsiausi cenzūros balsai ateina ne iš Europos, o iš mano paties šalies, kur ankstesnioji administracija grasino ir spaudė socialinių tinklų bendroves cenzūruoti vadinamąją ‚dezinformaciją‘“.

„Pavyzdžiui, tokią „dezinformaciją“, kad koronavirusas galėjo išplisti iš laboratorijos Kinijoje. Mūsų pačių vyriausybė spaudė privačias įmones nutildyti žmones, kurie drįso pasakyti tai, kas vėliau tapo akivaizdžia tiesa. Jei Bideno administracija desperatiškai siekė nutildyti žmones dėl jų nuomonių, tai Trumpo administracija elgsis visiškai priešingai. Ir tikiuosi, kad galime kartu dirbti šiuo klausimu.

Vašingtone dabar atsirado naujas šerifas. Ir vadovaujant Donaldui Trumpui, galime nesutikti su jūsų pažiūromis, bet mes kovosime už jūsų teisę jas reikšti viešojoje erdvėje, nesvarbu, ar su jomis sutinkame, ar ne.“

„Geroji naujiena - aš tikiu, jog jūsų demokratijos yra kur kas stipresnės, nei daugelis žmonių mano. Ir iš tikrųjų tikiu, kad leidžiant savo piliečiams laisvai reikšti mintis, jos taps dar stipresnės. Ir visa tai vėl grąžina mus į Miuncheną, kur šios konferencijos organizatoriai uždraudė įstatymų leidėjams, atstovaujantiems populistinėms partijoms tiek iš kairės, tiek iš dešinės, dalyvauti diskusijose. Amerikoje mums atrodo, kad čia ne tiek siekiama apsaugoti demokratiją, kiek įsitvirtinę elito sluoksniai ginasi nuo kitaminčių,“ – pareiškė J. D. Vance'as.

„Bet ar iš tikrųjų tikime demokratija? Jei tikime, privalome išklausyti savo piliečių balsą. Ir jei bijote savo rinkėjų – nėra nieko, ką Amerika gali dėl jūsų padaryti.

Vašingtone dabar atsirado naujas šerifas. Ir vadovaujant Donaldui Trumpui, galime nesutikti su jūsų pažiūromis, bet mes kovosime už jūsų teisę jas reikšti viešojoje erdvėje, nesvarbu, ar su jomis sutinkame, ar ne.

Tačiau, jeigu iš tiesų norite klestinčios demokratijos, kurioje sprendimai priimami piliečių valia, tuomet negalite jų ignoruoti ar nutildyti. Demokratijos esmė – tai piliečių balsas,“ – įsitikinęs JAV viceprezidentas.

„Mūsų tautos susiduria su daugybe iššūkių, tačiau didžiausias iš jų yra masinė migracija. Šiandien beveik kas penktas žmogus šioje šalyje yra atvykęs iš užsienio. Tai istorinis rekordas. Panaši situacija ir Jungtinėse Valstijose – taip pat rekordinis skaičius. Niekas Europoje per rinkimus nebalsavo už tai, kad būtų atvertos durys milijonams nepatikrintų migrantų. Bet vis daugiau žmonių balsuoja už lyderius, kurie žada užbaigti šią nekontroliuojamą migraciją. Ir jei mes nepriimsime sprendimų šiuo klausimu, tai mūsų piliečiai priims sprendimus už mus.“

„Demokratija slypi mūsų piliečių išmintyje ir jų balse. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: „Nebijokite“. Nebijokime savo žmonių, net jei jų nuomonė skiriasi nuo mūsų. Ačiū visiems. Sėkmės jums. Telaimina jus Dievas.“

Vertė Valdas Sutkus

The post JAV viceprezidento J. D. Vance'o kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje santrauka appeared first on LAIKMETIS.

„Manau, be abejo, sutelkėme rinkėjus, bet tai rodo ir permainų poreikį, naujo puslapio poreikį, išsaugant tai, kas yra tikrai gera, kas tvirtai pastatyta kaip pamatas“, – sekmadienio vakarą BNS sakė buvęs krašto apsaugos ministras.

„Visa tai saugosime ir net auginsime, kai kalbame apie valstybingumą, mūsų gynybą ir demokratiją, bet šalia to, matyt, turėsime versti naują puslapį ir apvažiuoti Lietuvą, sustiprinti pozicijas didmiesčiuose, kai kur atgauti pozicijas didmiesčiuose, pasibelsti į regionų žmonių protus ir širdis. Aš tą tikrai žadu daryti, esu pasirengęs tai daryti su didžiule energija“, – kalbėjo jis.

Savo „Facebook“ paskyroje L. Kasčiūnas tvirtino vesiąs TS-LKD atvirumo ir dialogo su visuomene keliu.

„Sieksime būti visos Lietuvos žmonių pasitikėjimo verta partija, bursime šviesiausius protus strateginiams valstybės tikslams“, – teigė jis.

Kalbėdamas su BNS politikas sakė partijoje sieksiąs derinti modernumą ir tradicijas.

„Išsaugome tai, kas gera, tvirta, kas pasiteisino dešimtmečiais, kas mus įkvepia iš Sąjūdžio, iš laisvės kovų. Visa tai (reikia – BNS) sujungti su tam tikra energija, su modernumo ir pagarbos tradicijai darna“, – sakė L. Kasčiūnas.

Per atvirus TS-LKD pirmininko rinkimus už L. Kasčiūną balsavo 13 tūkst. 488 arba 78 proc. partijos narių ir rėmėjų.

Iš viso konservatorių lyderį rinko 17,1 tūkst. žmonių, dauguma jų – 10,1 tūkst. – nebuvo partijos nariai. TS-LKD leido pirmininką rinkti ir iš anksto užsiregistravusiems nepartiniams partijos simpatikams.

L. Kasčiūnas didžiausiai opozicinei partijai, Seime turinčiai 28 atstovus, vadovaus ketverius metus. Pareigas jis pradės eiti po partijos suvažiavimo kovo mėnesį.

Konservatorių lyderio rinkimai buvo paankstinti iš šių pareigų po pralaimėtų Seimo rinkimų pernai spalį pasitraukus buvusiam užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Jis TS-LKD vadovavo beveik dešimtmetį.

Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius BNS L. Kasčiūno pergalę apibūdino kaip „milžinišką revoliuciją pačiai partijai“.

Anot jo, anksčiau rinkimus dažniausiai laimėdavo perrinkimo siekiantis partijos pirmininkas arba žmogus, kurį palaikydavo partijos elitas.

Vis tik šį kartą laimėjo karjerą partijoje „iš apačios daręs“ politikas, nebuvęs itin artimu nei su buvusiu pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu, nei su viena iš partijos lyderių Ingrida Šimonyte, nei su kitu buvusio pirmininku, eurokomisaru Andriumi Kubiliumi.

„Partijai tikrai didelis lūžis iš istorinės pusės“, – pabrėžė M. Baltrukevičius.

Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili BNS teigė, jog L. Kasčiūno pergalei įtakos turėjo ir tai, kad partijos „liberalusis flangas stipraus kandidato ir neturėjo“.

„Išsaugome tai, kas gera, tvirta, kas pasiteisino dešimtmečiais, kas mus įkvepia iš Sąjūdžio, iš laisvės kovų. Visa tai (reikia) sujungti su tam tikra energija, su modernumo ir pagarbos tradicijai darna“, – sakė L. Kasčiūnas.

Šiai politinės jėgos daliai priskiriamas G. Landsbergis pasitraukė iš aktyvios politikos, o buvusi premjerė I. Šimonytė nusprendė rinkimuose nesivaržyti.

„Akivaizdu, kad situacija keičiasi, situacija keičiasi gana stipriai“, – sakė politologė.

G. Burbulytės-Tsiskarishvili teigimu L. Kasčiūnas artimiausiu metu vengs radikalesnių ėjimų, nes tai gali lemti liberalesnių rinkėjų praradimą.

„Manau, kad kol kas jis truputėlį laviruos“, – sakė politologė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventas, socialinių mokslų daktaras L. Kasčiūnas TS-LKD priklauso nuo 2011 metų.

2000–2002 metais jis priklausė Lietuvos nacionaldemokratų partijai, dėl ko iki šiol sulaukia klausimų ir kritikos.

L. Kasčiūnas pernai trumpiau nei metus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė, atstatydinusi Arvydą Anušauską ir paskyrusi L. Kasčiūną, teigė, kad šiai sričiai reikia didesnio aktyvumo. 

Į ministro kėdę politikas sėdo iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigų. 

Parlamente L. Kasčiūnas dirba trečią kadenciją – nuo 2016 metų. Anksčiau jis buvo Rytų Europos studijų centro (dabar – Geopolitikos ir saugumo studijų centras) vadovas, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

Keturių vaikų tėvas svarbiausiais savo tikslais nurodo puoselėti tautiškumą, krikščioniškąsias vertybes, stiprinti Lietuvos valstybingumą. 

The post Laurynas Kasčiūnas tapo nauju Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedliu appeared first on LAIKMETIS.

Šiuolaikinis marksizmas – tai ideologija, kuri iš pažiūros kalba apie lygybę ir teisingumą, akcentuoja visokias ten įtrauktis, tvarumus ir kitokias įvairoves, tačiau praktiškai žlugdo ekonomiką, griauna tradicines krikščioniškas vertybes ir naikina kertines visuomenės institucijas bei asmens laisvę. Ši ideologija, dažnai vadinama kultūriniu marksizmu arba leftizmu, išsikerojo taip plačiai, kad daugelis jos jau net nebepripažįsta kaip problemos – lyg ilgai ignoruotas vėžys, kurio simptomai tampa gyvenimo norma.

Rusiška dabartinė marksizmo atmaina – valstybinis kapitalizmas ir vienintelės neklystančios valstybinės ideologijos diktatas leidžia valdžiai Rusijoje kontroliuoti viską: ekonomiką, kultūrą, laisvą žodį, o galiausiai ir gyvenimus pačių žmonių, kuriuos diktatorius siunčia į karą vardan dirbtinai sukonstruoto naratyvo, kuris įperšamas liaudžiai per valstybės kontroliuojamą žiniasklaidą.

Kinija net ir neslepia, kad vadovaujasi kiek modernizuota komunizmo ideologijos versija. Lotynų Amerika – puikus marksizmo laboratorijos pavyzdys, kur šis eksperimentas pasiekė tikrai įspūdingas formas. Venesuela, kadaise klestėjusi ir turtingiausia Pietų Amerikos šalis, dabar marksistinės politikos yra paversta griuvėsiais. H. Chavezas ir jo įpėdinis N.Maduro vardan lygybės ir socialinio teisingumo taip sugebėjo sunaikinti šalies ekonomiką, įstumdami ją į tokį skurdą, kad žmonės dabar stovi valandų valandas eilėse dėl būtiniausių produktų. Socializmo pažadas „visiems po lygiai“ pavirto atgrasia realybe, kurioje visi yra daugmaž panašiai skurdūs. Kubą vis dar pagiria romantiškai nusiteikę užsienio kairieji intelektualai, tačiau nekalba apie tai, kad žmonės priversti ten gyventi lyg nuo 1950-ųjų metų užkonservuotame pasaulyje.

Vakarų pasaulis, tuo tarpu, į naujas aukštumas iškėlė kitą marksizmo atmainą - leftistinę socialdemokratiją, už kurios slypi tradicijų griovimas ir asmens atsakomybės naikinimas, kolektyvizmo, kaip progreso simbolio, primetimas visuomenei. Akcentuojama, kad kolektyviniai sprendimai ir mitologizuotas „bendrasis gėris“ yra svarbesni už asmens teises, nepriklausomybę ir laisvę. Bandoma įtvirtinti naujus socialinius modelius, kurie neturi jokio stabilumo ar asmeninės atsakomybės pagrindo.

Tradicinės šeimos samprata marginalizuojama, vietoj jos propaguojama valstybės atsakomybė už vaikų auklėjimą, kuriami ir propaguojami visokiausi lyčiai neutralios partnerystės institutai. Kultūrinės vertybės ir istorija perrašomos, akcentuojant vakarietiškos civilizacijos egzistencinę kaltę ir atsakomybę Trečiojo pasaulio šalims už kadaise buvusį kolonializmą. Daugelis klasikinių autorių romanų jau perrašyti taip, kad atitiktų naujas politinio korektiškumo normas, mat juose yra išsireiškimų ar apibūdinimų, kurie dabar laikomi „seksistiniais“ ar „rasistiniais“, ar šiaip „kultūriškai jautriais“ ir vadinami „neapykantos kalba“, dėl ko ir yra naikinami.

Leftistinė socialdemokratija remiasi principu, kad valstybė turi užtikrinti visų žmonių gerovę, nepriklausomai nuo pačių tų žmonių pastangų ar atsakomybės. Tai jau išplito iki tokio lygio, kad rimtai teigiama, jog Vakarų šalys turi priimti pas save nelegalius migrantus iš viso pasaulio ir jais rūpintis, mokėti jiems pašalpas. Atsirado ir „universalių bazinių pajamų“ eksperimentų, kai žmogus gauna pinigų iš valstybės vien tik už tai, kad jis egzistuoja.

Vakarų pasaulis, tuo tarpu, į naujas aukštumas iškėlė kitą marksizmo atmainą - leftistinę socialdemokratiją, už kurios slypi tradicijų griovimas ir asmens atsakomybės naikinimas, kolektyvizmo, kaip progreso simbolio, primetimas visuomenei.

Tai sukuria sistemą, kurioje asmeninės atsakomybės samprata beveik išnyksta. Žmonės pripranta prie minties, kad nepriklausomai nuo jų pačių pastangų, valstybė pasirūpins viskuo – nuo nemokamo švietimo ir sveikatos apsaugos iki pašalpų, kurios bus politkorektiškai pavadintos „universaliomis pajamomis“, kad tik neįžeistų tų pašalpinių orumo. Iš sovietinių laikų dar pamenu tą „šviesios komunizmo ateities“ lozungą „iš kiekvieno - pagal jo galimybes, kiekvienam – pagal jo poreikius“.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti patrauklu, tačiau ilgainiui tokia sistema naikina žmonių motyvaciją dirbti ir prisidėti prie bendro gėrio, o tuo pačiu dar ir išpučia biurokratinį aparatą, kuris tampa vis labiau nekontroliuojamas. Pareigos nyksta, o jų vietą užima „teisės“. Ir kuo didesnis nevykėlis, tuo daugiau vietos jo vertybių balanse užima ne pareigos, o teisės.

D. Trumpas, nevyniodamas žodžių į kokią nors minkštą medžiagą, tiesiai šviesiai rėžia, kad Vakarai grimzta į ideologinę prarają ir juda link dvasinio bankroto. Jis nesutinka su tuo taikstytis ir su jam būdinga agresyvia retorika stoja prieš Vakarų civilizacijos pamatus naikinantį marksizmą visų pirma pačiose JAV, o kartu ir visame Vakarų pasaulyje. D. Trumpas veikia kaip tam tikra „sveikos nuovokos chemoterapija“ – stipraus poveikio vaistas, dažnai gan nemalonus ir turintis šalutinių poveikių, tačiau būtinas, kai marksizmo vėžio metastazės jau išplito daugumoje Vakarų šalių institucijų.

Lengvų sprendimų nebėra, vėžys negydomas ramunėlių arbata. Trumpo ir jo komandos veiksmai remiasi, bet neapsiriboja vien ideologija – jis taip pat siekia pakeisti nusistovėjusią globalią politinę tvarką. Po Antrojo pasaulinio karo suformuota Jungtinių Tautų sistema pamažu įtvirtino idėją, kad visos pasaulio šalys – nuo stipriausių demokratijų iki skurdžiausių diktatūrų – turi vienodą balsą.

Ši „lygybės“ iliuzija tapo pagrindiniu principu, nepaisant to, kiek kiekviena šalis prisideda prie pasaulio gerovės ir stabilumo. D. Trumpas atvirai prieštarauja šiai logikai, teigdamas, kad stipriausia pasaulio ekonomika, pagrindinis Vakarų saugumo garantas – JAV nusipelno ypatingo statuso.

Tai nėra vulgarus populizmas ar vien tik asmeninis narcisizmas, kaip bando pavaizduoti kritikai. Tiesiog tai logiška realybės analizės išvada: daugelis šalių nori JAV apsaugos, Ukraina prašo ginklų, Izraelis tikisi pagalbos sprendžiant konfliktus su agresyviu arabų pasauliu. Tačiau ar visos šios šalys, savo ruožtu, prisideda prie JAV gerovės? Trumpo požiūriu, jei pasauliui reikia JAV, tada ir JAV turi teisę pageidauti kažko mainais. Galbūt retųjų metalų kasyklų Grenlandijoe, galbūt ideologinės bei vertybinės bendrystės. Trumpo politika yra apie partnerystę. Jam reikia stiprių partnerių, o ne JAV aptarnaujamų ir šelpiamų klientų. Liurbių ir menkystų jis nemėgsta. Menkystas jis tiesiog niekina.

Žinoma, toks požiūris sukelia susierzinimą ir pasipriešinimą, kadangi pasaulis jau buvo įpratęs gyventi kitaip. Priprato prie „globalios draugystės“ idėjos, kur visi lygūs, o turtingesnės šalys privalo dalytis savo resursais su visais, nesvarbu, ar ką nors gauna mainais. Nors ir visuotinai nemėgstamas, bet dienos pabaigoje už viską privalo sumokėti tas dėdė iš anapus Atlanto.

Bet Trumpo ši „globalios moralės“ paradigma netenkina. Jis atvirai kvestionuoja, kodėl JAV turi būti dosni, kai kitos šalys tik laukia paramos, o pačios neįdeda jokio apčiuopiamo indėlio. Trumpo politika – tai kova ne tik už JAV, bet ir už Vakarų pasaulį, kurį marksizmas bando paversti dar vienu nevykusiu „socialiniu eksperimentu“, naujųjų laikų komunistine utopija, kur žeminami kuriantys bei dirbantys ir aukštinami pašalpų gavėjai.

JAV rinkimus laimėjusio trampizmo tikslas – sugrąžinti Vakarams tradicinės krikščioniškos kultūros pusiausvyrą, net jei tai reiškia griauti ilgus metus kurtą neomarksistinę politkorektiškumo paradigmą. Jau pasitaiko ir dar pasitaikys įvairių perlenkimų bei nukrypimų, kurie tikrai duos peno kritikai. Trampizmo metodika ne visiems patinka, tačiau, kaip ir chemoterapija, ji skirta tam, kad ligos apniktas organizmas išliktų ir atsitiestų.

The post Valdas Sutkus. Sveikos nuovokos chemoterapija prieš marksizmo vėžį appeared first on LAIKMETIS.

Pradedu rinkti parašus dėl Konstitucijos 9 (ir 147) straipsnio pataisos. Konstitucijos 9 str. 3 dalis nustato, kad: „Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.” Nuoroda į šį skaičių taip pat pateikta Konstitucijos 147 straipsnyje. Pakeitimas labai paprastas: siūlysiu keisti referendumo kartelę iš „300 tūkst. “ į „150 tūkst.“ – lygiai per pusę.

Kodėl 150 tūkst.? Nes tai yra 6-7 procentai visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių (procentas nuolat auga dėl neigiamos demografinės situacijos Lietuvoje). Kartu tai yra 10-12 procentų aktyvių Lietuvos piliečių, kurie dalyvauja rinkimuose. Jei virš 10 procentų aktyvių Lietuvos piliečių siekia svarstyti klausimą referendume – toks klausimas turi būti referendume svarstomas.

Suprantu, kad tiksliau būtų Konstitucijos tekstą formuluoti procentu – tarkime, „7 procentai” piliečių, turinčių rinkimų teisę, bet prasidės įvairūs „kabinėjimaisi” prie sąvokų, argumentai, kad netikslu, klausimai, ar visais atvejais bus paskaičiuota ir kaip bei pan. Todėl siūlau paprasčiausią būdą – pakeisti skaičių į skaičių.

Kadangi 9-asis Konstitucijos straipsnis keičiamas tik privalomuoju referendumu, o pasiūlymą surengti referendumą gali pateikti 300 tūkst. piliečių, gaunasi uždaras ratas: reikia per trumpą laiką surinkti 300 tūkst. piliečių parašų tam, kad nuspręstume, jog ateityje tų 300 tūkst. parašų nebereikia. (Primenu, per visą 35 metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istoriją tik vieną kartą tebuvo sugebėta surinkti 300 tūkst. parašų, tačiau nė karto piliečių iniciatyva joks referendumas nebuvo surengtas.)

Konstitucijoje yra alternatyva. Siūlymą rengti referendumą gali teikti 1/4 Seimo narių grupė. Surinkus 36 Seimo narių parašus, turės būti skelbiamas balsavimas Seime dėl privalomojo referendumo surengimo. Šia alternatyva pasinaudosiu. Viešai skelbsiu visus Seimo narius, kurie sutiko, ar atsisakė pasirašyti už Jūsų teisę spręsti klausimus referendume: kitaip tariant, už tiesioginės demokratijos triumfą, kai atstovaujamoji demokratija nesuveikia.

O Jums tereikės sekti mano kassavaitinius įrašus ir nuspręsti, kurie Seimo nariai iš tiesų vykdo Konstitucijos imperatyvus: Konstitucijos 2 straipsnis pabrėžia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, 3 straipsnis nustato, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, 4 straipsnis įtvirtina, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”, o 9 straipsnis pabrėžia, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.

Startuojam.

The post Ignas Vėgėlė. Startuojam appeared first on LAIKMETIS.

Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teigė, kad modernioji Lietuva – inteligentijos kūrinys. Ji prasidėjo nuo „tėvų kūrėjų“. Tada viskas buvo inteligentijos rankose. Tačiau šiandien susiduriama su priešinga tendencija. Pavyzdžiui, universitetas dabar visiškai pataikauja visuomenės skoniui. XIX-XX a. inteligentai įtikino, kad jais gali būti paprasti žmonės, kad ir jie gali siekti aukštesnio išsilavinimo, ugdytis, tapti dvasios aristokratais. Dažnai jais ir tapdavo valstiečių vaikai. Šiandien skaityti ir rašyti moka visi, bet neliko inteligentų kaip visuomenės sluoksnio ir jų gyvenimo tikslo bei misijos. Dabar inteligento sąvoką keičia intelektualo sąvoka.

Kas buvo inteligentas, moderniosios Lietuvos kūrėjas? Kodėl jis traukiasi iš mūsų gyvenimo? Dabartiniuose universitetuose studijuoja daug studentų, tačiau jie nesiruošia būti inteligentais, nes turi kur kas labiau biurgeriškų svajonių. Taip pat ir svajojantys būti mokslininkais nebus inteligentai. Šiandien universitetai gamina mokslinę produkciją. O aš visada galvodavau, kad mes ją kuriame. Patyriau kultūrinį šoką, kai Vilniaus kunigų seminarijoje įvedė politinę filosofiją ir tapau dėstytoju.

Dvasios ugdymas yra visai kas kita, negu ruošimas būti profesoriais. Studentai žino, kad bus priversti gyventi funkcionalizmo pasaulyje, todėl jų išsilavinimas yra nukreiptas į prisitaikymą prie pasaulio. Studentai nepakartojami, nes dėstytojus vadina dėstytuvais – tai tobulai pagauta kalba. Ir anksčiau taip buvo, kaip Maironis rašė savo moksladraugiams, bet seniau inteligentai turėjo laisvės ir laisvųjų menų supratimą. Artes liberales – paskutinis reliktas, pasitraukęs su senaisiais inteligentais. O juk laisvieji menai ir kuria išsivadavimą iš funkcionalistinio pasaulio.

Inteligentas nėra vien tas, kuris perduoda informaciją, bet moka daryti dalykus neverčiamas būtinybės – jis gali laisvu laiku skaityti R. Dekartą ar Šv. Augustiną, jis nėra liberalas, nuolat postringaujantis apie liberalizmą, mokantis tik kelias dogmas ir taip manąs pakeisiantis pasaulį. Inteligentui pasaulio pažinimas nesusiveda į techniką, į metodus. Jis supranta, kad kultūra negali būti redukuojama į mokslą. Kultūra reiškia kultūrą. Inteligentas nenori, kad viskas pavirstų tik informacija ir kad jos perdavimas būtų lygus pasaulio pažinimui. Dabar dažnai yra klausiama, o kam to reikia? To reikia laisvei, kuri nėra Laisvės partija, – tam, kad išsivaduotume iš kasdienių konvencijų, nusistovėjusių dogmų ir pragmatinių interesų.

Laisvės neduoda universitetai, kuriems žinojimas yra prekė ir kurie neturi ryšių su žmogaus dvasiniais poreikiais. Vakaruose tai jau – neišvengiama realybė. Universitetai tapo pragmatiški, materialūs. Kai mokslai lieka be religijos, jie gadina žmogų. Taip sakydavo XVIII a. filosofai. Ž. Ž. Ruso rašė, kad yra daug menininkų, muzikantų, bet nebėra piliečių. Dabar lietuvis yra vartotojas, jis papildomai nenori prisiimti dar ir naštos būti piliečiu. Tai krikščioniškos, platoniškos žmogaus sampratos atsisakymo padarinys. Žmogus ugdomas be sampratos, kas yra žmogus. Krikščioniui viskas aišku: yra Dievo Sūnus, tad stenkitės būti panašūs. Švietimo projektuose rašoma apie institucijas, bet nieko – apie žmogų.

Sudėtingiausia yra tai, kad mokslai moko viską vertinti nuasmenintai, nešališkai. Tai ruošimas demokratinei visuomenei. Kai perkeliam į politiką mokslinį mąstymą, jis virsta atsidavimo tautai atmetimu. Dabar esame mokomi apie viską mąstyti matematiškai. Jei save siejam su lietuvių tauta, esam šališki, turim pareigas Lietuvai. Ją sugriauti nesudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, bet kuo daugiau nešališkumo, tuo mažiau Lietuvos. Jei kas XIX a. būtų pasvajoję apie tiek universitetų ir, įsivaizduokit, gautų mokslą ir dėl to nebejaustų ryšio su tėvyne…

Be tautininkiškumo nebūtų tarptautininkiškumo. Dabar vis dažniau dingsta supratimas apie moralę, atsidavimas bendruomenei, kuris yra moralinio tapatumo dalis. Manoma, kad moralinis individualizmas gali peržengti bet kokią bendruomenę, bet tai yra fikcija – niekas nėra tik individas, kiekvienas turi šeimą, tikėjimą. Jei matome tik konkuruojančius individų interesus, mums gresia išnykimas. Jei norime save suprasti kaip moralės subjektus, tai autonomija nuo valstybės negalima.

Taip jau atsitiko, kad esat lietuviai. O šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos. Taip normos yra išvedamos iš kitų normų. Teisė kuriama ne iš žmonių įsitikimų, tarsi pas mus nebūtų jokio normalumo, iš kurio galima išvesti normas. Tokiu būdu tvarką pradeda kurti importuotos normos – pati šalis jų nebeformuoja. Taip susiduriama su paradoksu – nuo konkrečios kultūros atsieta teisės norma. Taigi abstrakčios Europos Sąjungos normos iškyla virš individualaus Lietuvos atvejo.

Lietuvos žmonės turėjo tam tikrą šeimos supratimą, bet dabar į jį nekreipiama dėmesio, dabar egzistuoja ne Lietuvoje suformuotos teisės normos. Tai prasilenkia su demokratija. Kas yra šeima – atsakant į šį klausimą, nebežiūrima į konkretų šios institucijos supratimą, bet būtinai surandama importuota norma. Vadovaujamės copy paste principu. Lietuvos žmonių tvarkos supratimą dabar keičia teisės tvarka. Visa teisė suvedama į normas. Kuo labiau didėja kosmopolitinio normatyvizmo įtaka, tuo mažiau reikalinga darosi Lietuva. Tad rimtesnis klausimas – kaip suderinti tai, kas visuotina ir konkretu? Europos Sąjunga čia turi didelių problemų.

šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos.

Kristus yra Dievas ir konkretus žmogus – tai etalonas, kaip suderinti konkretumą ir visuotinumą. Tačiau piliečių galvose dažnai nelieka jokios prigimtinės normos. Nelieka konkrečios visuomenės tvarkos, todėl galima įvedinėti bet kokią normą ir ją padaryti galutinę. Toks teisinis normatyvizmas išlaisvina iš normos, kuri vadinasi Lietuva. Valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas. Moralė, religija ir filosofija yra laikomos privačiu reikalu, kuris neturi daryti įtakos teisingumui.

Todėl inteligentijos nuosmukis susijęs su katalikybės pasitraukimu į visuomenės pakraštį. Miesčionių visuomenėse įsigali pinigų valdžia. Bažnyčia tam priešinasi, nes siekia to paties, ko siekė ir inteligentai. Tuo tarpu mokslininkai vis labiau tampa turistais savo tėvynėje, stebi procesus iš šalies, tarsi nevertina, kad nebūtų per didelio prisirišimo prie Lietuvos. Smalsumas yra kosmopolitiškas, o mokslas vertinamas finansine sėkme, tad inteligentai paverčiami ekonominio intereso tarnais ir pinigų pagalba įtraukiami į naują kultūros industriją. Kultūra jau yra ne dvasios ugdytoja, bet pramonė. Net kūrybinė inteligentija pradeda veikti galvodama apie finansinę sėkmę. Valstybė į juos žiūri kaip į žmogiškąjį kapitalą. Todėl patriotizmas nesunkiai paverčiamas pajuokos objektu, nes jis suvokiamas kaip atgyvenęs dalykas. Patriotizmo kritika yra ne patriotizmo kritika, už jos yra ištikimybės suvokimo krizė.

Dekartas negali išvesti „mes“. Jam vienintelis neabejotinas dalykas yra abejojantis subjektas. Europos sąjunga yra partikuliari. Ant jos pečių krenta laikinumas, ji nėra pranašesnė nei tautinės valstybės. Universalumas nėra beribis. Todėl šiandien inteligentai gali ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sugriauti: jie gali ne tik tarnauti nacionaliniams interesams, bet ir virsti viską naikinančiais skepticizmo kūrėjais. Anksčiau Lietuva turėjo intelektualinį gyvenimą, kai „raidžių žmonės“, mokantys kalbėti mokslo kalba, kalbėjosi su piliečiais paprasta kalba.

Dabar mokslininkai rašo tik tai, už ką moka, į žurnalus, kurių neskaito visuomenė, ypač į užsienio žurnalus, kad tik užsitikrintų sau karjerą. Dabar jie neklauso vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Inteligentiją pakeitė viešoji nuomonė, kuri tapo politine ir ekonomine jėga. Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją suverenas yra tauta, bet iš tiesų ji yra viešoji nuomonė. Pasaulietiniai inteligentai norėjo, kad viską valdytų protas – Apšvietos idealas – išsivadavęs iš prietarų, bet taip neatsitiko. Šiandien inteligentus keičia manipuliacijos specialistai, ne Platonas, Aristotelis ir Augustinas šiandien atstovauja protą.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus. Dalis jų sako, kad to ir norėjo, kas yra dabar, bet skirtumas jaučiasi. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai, racionalus egoizmas, dabar jau tapęs iracionaliu. Šis egoizmas prasilenkia su Krikščionybe, prieš save matančia Kristų.

Apaštalas Petras teigė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt, 3, 15).“ Anksčiau ši nuostata net universiteto nebaigusį žmogų padarydavo inteligentu. Inteligentas supranta, kad duoti yra svarbiau negu gauti; kad kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Tai paprasta prieš save matant Kristų, bet dabartinė viešoji nuomonė nenori tokių inteligentų, reikalaujama, kad jie gyventų kaip netikintys. Tad šiandien ir inteligentai, ir krikščionys nebėra toleruojami.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus.

Net N. Makiavelis sakė, kad jei krikščionys būtų geri, jis būtų nieko prieš. Bet kuri protinga valstybė tai turėtų suprasti, nes tai viena iš jos išlikimo sąlygų. Dabartinė viešoji nuomonė pjauna šaką, ant kurios visi sėdime. Niekas neturi geresnio recepto išsaugoti Lietuvai negu tie, kurie saugo krikščioniškąsias bendruomenes.

Inteligentas supranta, kad buvimas inteligentu nėra svarbiausias dalykas, jis turi distanciją laikino gyvenimo atžvilgiu, suvokia, koks silpnas ir pažeidžiamas jis yra. Inteligencija tam ir reikalinga, kad kovotumėm su savo silpnybėm. Taip pat šiuolaikiniam pasauly sunku įsivaizduoti santuokos ištikimybę, bet jauni žmonės to nori – tai leidžia sukurti šviesuomenę – panašiai ir su noru būti inteligentu. Su Lietuva ir inteligentija tas pats – patriotizmas yra ištikimybė – tačiau ne aklas, dažnai kupinas prieštaravimų. Ištikimybė reikalauja intelekto. Inteligentas myli tėvynę nežemindamas kitų tautų, nebijo to, kas svetima. Jis nesigėdija tapatintis su Krikščionybe – tai jį skiria nuo pasaulietinio inteligento.

Inteligento misija – žodžiais ir veiksmais rodyti žmogaus priedermių taurumą, nesavanaudiškai daryti gera, kaip tai daro Dievas. Vasario 16-osios aktą pasirašė keturi kunigai, kiti buvo katalikai, vienas protestantas. Visi žinojo, kad žmogaus siela gali kopti aukščiau. Lietuvą sukūrė katalikai inteligentai, bet dabar ją valdo katalikybei nepalanki viešoji nuomonė savo ištakomis siekianti Prancūzijos revoliuciją. Šiandien norima ištrinti skirtumus tarp tautų. Norima, kad lietuviai taptų svečiais savo visuomenėje ir imigrantas net taptų pranašesniu už juos. Tai politiškai pavojingas įsitikinimas, nes žmonija nėra politinė sąvoka. Šiuo metu Jungtinių tautų neveiksnumas tai atspindi – tai tik formali institucija. Todėl kosmopolitizmas sėkmingai gali veikti tik atsižvelgdamas į partikuliarius dalykus. Todėl šiandien mes ir vėl iš naujo privalome išmokti derinti visuotinumą su konkretumu, europietiškumą su tautiškumu, tikėjimo principus su konkrečia socialine bei ekonomine tikrove.

The post Prof. Alvydas Jokūbaitis. Kataliko inteligento misija šiandien appeared first on LAIKMETIS.