Ikoniškas atviras automobilis, skirtas pontifikui pasveikinti minias, buvo perduotas Jeruzalės „Caritas“ ir vyks į Gazos Ruožą, jei Izraelis atidarys blokuojamą humanitarinį koridorių.

Perdarytu automobiliu „Mitsubishi“ popiežius naudojosi per 2014-ųjų vizitą Betliejuje ir nuo to laiko jis buvo eksponuojamas, kaupdamas dulkes ir rūdydamas. Dabar jis suremontuotas ir atnaujintas kaip mobilioji klinika.

„Su šiuo automobiliu galėsime pasiekti vaikus, kurie šiandien neturi galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugų – sužeistus ir prastai maitinamus vaikus“, – sakė Švedijos „Caritas“ generalinis sekretorius Peteris Brune (Peteris Brunė).

Jis naujienų agentūrai AFP teigė, kad Švedijos kardinolas Andersas Arborelius (Andersas Arborelijus) buvo paprašęs popiežiaus, kuris mirė balandžio 21-ąją sulaukęs 88-erių, kad šį nenaudojamą automobilį būtų galima panaudoti teikiant būtinąją sveikatos priežiūrą palestiniečių vaikams.

Jame bus parengta medicininė įranga ir šaldytuvas vaistams, taip pat bus paskirtas vairuotojas ir gydytojų komanda.

„Šis automobilis simbolizuoja Jo Šventenybės meilę, rūpestį ir artumą labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, kurį jis išreiškė per visą krizę“, – sakė Jeruzalės „Caritas“ generalinis sekretorius Antonas Asfaras.

Tačiau lieka neaišku, ar bus ir kada bus atidarytas humanitarinis koridorius, ko tikisi pagalbos agentūros.

Nuo kovo pradžios Izraelis blokuoja humanitarinės pagalbos patekimą į palestiniečių anklavą. 

The post Pranciškaus papamobilis paverstas į vaikų kliniką appeared first on LAIKMETIS.

Nuodėmė – tai, kas mus įkalina, kas sutrauko mūsų ryšius ir neleidžia klausytis Viešpaties, – tiesiog užkemša ausis, širdį, žmogaus gyvenimą, ir Dievo malonė negali laisvai tekėti žmogaus istorijoje ir kitiems.

Gavėnios laikas yra išlaisvinti „kamščius“, išvalyti mūsų širdį, ausis ir akis per išpažintį. Tai yra tiesos valanda: mylinčio Dievo akivaizdoje mes pasakome tiesą apie save, išpažįstame, kad tik iš Dievo ateina atleidimo dovana, laisvė, meilė.

Jėzus yra vienybėje su Tėvu – artėdami prie Jėzaus, artėjame prie Tėvo, – homilijoje mintimis dalijosi vyskupas Saulius Bužauskas.

„Šį vakarą Kauno arkikatedroje meldėmės už Carito Vaiko gerovės instituto komandą, visus vaikų ugdytojus, savanorius ir rėmėjus, taip pat Viešpaties prašėme pašaukimo šeimoms, kad apsispręstų tapti globėjais, įtėviais ir padėtų visiems vaikams augti visavertiškoje aplinkoje.

Maldoje Dievui pavedėme buvusią Carito bendradarbę Redą, kovojančią su sunkia liga, bei visus karitatyvinės misijos dalyvius ir geradarius.

Vaiko gerovės institute ugdomi vaikai prie altoriaus atnešė atnašas – duoną, vyną ir savo kurtus maldavimus Dievui," - sakoma Kauno arkivyskupijos Carito pranešime.

The post Gavėnios rekolekcijų vakaras Kauno arkikatedroje appeared first on LAIKMETIS.

Susikaupimo dieną vedė ir remdamasis popiežiaus Pranciškaus Žinia 2025 m. Gavėniai mąstymais dalijosi Kauno arkivyskupijos CARITO direktorius diakonas Arūnas Kučikas.

„Vykdant CSRITO misiją svarbu suprasti, kad tikra pagalba kyla iš santykio, kuriame kitus laikome broliais ir seserimis“, – be kita, mintimis dalijosi diakonas Arūnas.

The post Kauno Carito susikaupimo diena vyko Palemone appeared first on LAIKMETIS.

„Nuveškite padėką Lietuvai, kad taip palaiko nelaimėje. Kad galiu parnešti maisto anūkams. Mes, seni, nebeatkursim karo sugriauto gyvenimo, tačiau jiems – viskas priešakyje. Dėl jų turim būti stiprūs. Tikėti, kad kažkada baigsis šita beprotybė, dėl kurios vis daugiau žmonių netenka artimųjų, namų“, – sutiktųjų Caritas-Spes Ukraine virtuvėje mintis įgarsina senyvo amžiaus vyras iš Bachmuto. Kai ir daugelis, čia ateina maisto. Netekęs visko, išskyrus gyvybę ir artimuosius. O tai, kaip jis sako, yra labai labai daug.

Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą per Žytomyrą, kur lankėmės, judėjo didžiuliai migracijos srautai. Kaip pasakojo Žytomyro Carito vadovas tėvas Olegas Lučka, 2022-ųjų pradžioje Žytomyro Carite dirbo tik jis ir dar vienas žmogus, o rudenį – jau 76. Vaikams draugiškoje Žytomyro Carito erdvėje vaikų skaičius šoktelėjo nuo 280 iki 1046.

Turniketo neuždėsi

Karitiečiai matė, kiek kančios. Todėl buvo svarbu, kad vaikams padėtų ir psichologai. Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Vita Stadnik, viena mergaitė neištvėrė. Jos mama labai stengėsi jai padėti, ieškojo visokiariopos pagalbos, tačiau buvo akivaizdu, kad jai pačiai labai blogai. Todėl Caritas ėmė rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais.

„Psichologinės, dvasinės traumos – gilios ir turniketo neuždėsi. Didelė problema, kad iš fronto grįžtantys vyrai į šeimas parneša karą. Moterys sako, kad grįžo nebe jų vyrai, o visai kiti žmonės. Taigi pagalba šeimoms, ypač regionuose, ilgai išliks aktuali“, – neabejoja Vita.

Bažnyčia – slėptuvė ir pagalbos vieta

Iš Baltarusijos prasidėjus Žytomyro puolimui, graikų apeigų katalikų šv. Džiuzepės Moskati bažnyčia virto slėptuve. Parapijiečiai padėjo tūkstančiams karo pabėgėlių, kurie per Žytomyrą plūdo į saugesnes šalis, Ukrainos gilumą. Buvo akivaizdu, kad ypač sudėtinga – šeimų su neįgaliaisiais situacija, tad Žytomyro Caritas savo dėmesį nukreipė būtent į juos.

Julija Melnik iš Žytomyro Carito dėkojo Carito rėmėjams iš įvairių šalių. Austrijos Carito dėka dienos centras neįgaliesiems turi generatorius. Dėl nepaliaujamai griaunamos kritinės infrastruktūros, trečia žiema Ukrainoje išties sunki.

Išpažintys Carito socialinėje virtuvėje

Pagalba maistu išlieka esminė. Į Carito-Spes Ukraine socialinę virtuvę pasiimti maisto kasdien ateina ne tik Žytomyre gyvenantys karo pabėgėliai. Aukotojų dėka apie 400 maisto davinių išvežiojama gyvenantiems 30 kilometrų atstumu, apie 110 davinių – 100 kilometrų atstumu, kur neprieinama būtiniausia pagalba. Čia sulaukėme ypač daug padėkų už paramą, kurias perduodame Lietuvos žmonėms, per Caritą aukojantiems Ukrainai.

Natalija pirmąkart namų neteko 2014 m.

49 metų amžiaus ekonomistė Natalija į Žytomyrą atvyko su tėčiu, kuriam 74-eri. Pirmą kartą 2014 m. netekusi namų, ji iš Donecko persikraustė į tėvų namus Bachmute, iš jo bėgo į Žytomyrą. Į socialinę Carito virtuvę moteris atnešė mėlynių, kurių pririnko miške, ir buvo padrąsinta pati ateiti pasiimti maisto sau ir tėčiui, kurį slaugo, tad negali dirbti. Natalija su ašaromis dėkojo Carito aukotojams už paramą Ukrainos žmonėms sunkiu šaliai metu.

Žmoną ištempė iš „kito pasaulio“

O štai Mykolai – 66-eri. Iš Sloviansko su 14 artimųjų jis išvažiavo 2022 m. balandį, kai aplink viskas degė. Prieš tai kovidu visi sirgo. Uošvę palaidojo, o žmoną, galima sakyti, ištempė iš „kito pasaulio“: į Žytomyrą tiesiai iš reanimacijos vežėsi.

Mykola didžiuojasi gavęs darbą mokykloje ir kad yra geriausias kiemsargis mieste. 31-erius metus Murmanske žvejybiniame laive dirbo. Išėjo į pensiją – prasidėjo karas. Tačiau išmokų negauna, nes „rusai pensiją užblokavo“. Su dukra ir martele, kurioms taip pat pavyko įsidarbinti, išlaiko 14 artimųjų, todėl pagalba maistu – labai svarbi.

Kai kalbėjomės, Mykolos namuose Slovianske buvo apsigyvenę Ukrainiečių kariai. „Vaikinai tvarkingi, skaitiklių duomenis siunčia“, – pasidžiaugė Mykola, tikintis, kad greit baigsis karas. Grįš namo ir tada vyks į Murmanską pensijos ieškoti.

Jei ne Caritas – nebūtų išgyvenę

Liudmila iš Lymano Donecko srityje taip pat norėjo padėkoti Caritui ir geradariams. Namų ji neteko pačioje karo pradžioje. Sūnaus namas taip pat buvo sugriautas. Nebeturi kur grįžti. Kelionė iki Žytomyro su neįgaliu vyru, nėščia marčia, mažu anūku ir mama buvo ilga. Dnipre išsinuomojo būstą, tačiau skelbimas pasirodė melagingas. Nakvoję mašinoje, galop susirado vasarnamį netoli Žytomyro. Negalėjo įsivaizduoti, kaip šildysis, kaip gyvens be maisto, be pinigų. Jei ne socialinė virtuvė – nebūtų išgyvenę. Neišsiverstų ir šiandien, nes reikia ir nuomą mokėti, ir mokesčius, o pajamos labai mažos.

Černobylio vaiko svajonė

Žytomyras – vienas iš miestų, nukentėjusių nuo radiacinės taršos po avarijos Černobylio branduolinėje elektrinėje. Kaip pasakojo Černobylio vaiku save vadinantis Caritas-Spes Ukraine vadovas tėvas Viacheslavas Grynievichius, černobyliečiams skirtame profilaktoriume įkurdinti reabilitacijos centrą vaikams su negalia buvo sena jo svajonė. Rėmėjų dėka pavyko ją įgyvendinti. Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą pagalba vaikams tapo dar aktualesnė. Čia padedama ne tik vietinių, bet ir pabėgėlių šeimoms, auginančioms vaikus su specialiais poreikiais.

Ramybės oazė

Kaip pasakojo čia sutikta Irina iš Popasnos Luhansko srityje, reabilitacijos centre ji – su judėjimo negalią turinčia dukrele Marina. Miestas, kuriame jos gyveno, – okupuotas, namai sugriauti, tad nuomojasi būstą Kryvy Righe Diepropetrovsko srityje.

„Šitame Carito centre žmonės, galima sakyti, prisikelia. Atrodo nutolsta problemos. Netrikdo sirenos“, – sako Irina, dėkodama žmonėms, kurių dėka neįgaliųjų tėvai su vaikais gali čia būti. Pasak Irinos, karas – baisiausia, kas gali nutikti. Jai jis prasidėjo 2014 metais. Kažkaip išgyveno tą laiką, nes Popasna išliko Ukrainos, tačiau 2022-ieji buvo tikras siaubas. Negali apsakyti, kaip buvo baisu. Teko bėgti.

Mamos gali kažkiek atsigauti

Vyresnių nei 18 metų neįgaliųjų reabilitacijos valstybė nebeapmoka, tad Halina iš Bedyčivo laiminga, kad Carito dėka ji su proto negalią turinčiu 39-erių sūnumi Igoriu gali čia atvykti.

„Čia tarsi perkrauname smegenis. Atgauname gyvenimo džiaugsmą. Čia visi draugauja, vieni kitais džiaugiasi, paskui grįžę į namus vieni kitiems skambina, bendrauja“, – sako Halina. Vaiko su proto negalia negali palikti vieno. Tačiau kai jie užsiėmimuose, ir mamos gali kažkiek pailsėti.

Sutelkė išblaškytus medikus

Kaip pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko iš okupuotos ir 90 proc. sugriautos Popasnos Luhansko srityje, 2022-ųjų pavasarį apsivertė jos, jos kolegų, vaikų su negalia šeimų gyvenimai. Visiems viską palikus teko bėgti. Popasnos kompleksinės reabilitacijos centro specialistai pabiro kas kur.

„Atsipeikėjus, suvokus, kas atsitiko, ir kad karas greit nesibaigs, teko aktyvuotis. Organizavome nuotolinį palaikymą visur pasklidusioms pacientų šeimoms. Taip pat – vaikams, kurie liko Popasnoje, mat, prasidėjus įnirtingiems mūšiams, žmonės, ypač su fizinę ar psichikos negalią turinčiais vaikais, nebegalėjo išvykti“, – prisimena gydytoja.

„Judantiems tik vežimėliais bet koks keliavimas komplikuotas. O turinčių psichikos sveikatos problemų vaikų elgesys – netipiškas. Daliai visuomenės juos vis dar sunku priimti, todėl ne visi ryžosi išvykti. Stengėmės tokius žmones palaikyti, susitarti, kas juos priims, įtraukdami organizacijas, kurios vietose rūpinasi žmonėmis su negalia, padeda apgyvendinti pacientų šeimas“, – pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia.

Išvykusi ji su kolegomis kurį laiką dirbo kaip savanoriai. Atkūrus centro dokumentus, padėti vaikams važinėjo pagal UNICEF projektą, o paskui buvo pakviesti prisijungti prie Caritas-Spes Ukraine reabilitacijos centro šalia Žytomyro.

Vaikų, kurie net per sporto varžybas nelenktyniauja bet skuba padėti vienas kitam, buvome apdovanoti gerumu. Kaip retoriškai klausė viena mama – ko verta galia, jei tarnauja netiesai? Ir kad iš turinčiųjų negalią, galima pasimokyti žmogiškumo, kurio šiandien taip trūksta pasauliui.

Vien per Lietuvos Caritą likusiems Ukrainoje paaukota per 2,2 mln. eurų

Nuo plataus masto Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Lietuvos Caritas organizavo 7 paramos rinkimo akcijas Ukrainoje likusiems civiliams ir vieną – bėgantiems nuo karo bei prieglobstį radusiems Moldovoje. Humanitarinė parama renkama ir vežama nuolat. Bendradarbiaujant su Caritas–Spes Ukraine ir Caritas Ukraine 24 krovininės mašinos (vilkikai) reikalingiausių daiktų, pasiekė Severodonecką, Lvivą, Mostyską, Odesą, Kijevą, Poltavą, Mykolajevą, Volynę, Dnieprą ir kitus regionus.

Carito sutelkta Lietuvos žmonių pagalba lėšomis, humanitarine pagalba ir į Ukrainą gabentais daiktais sudarė 2.217.237,56 euro. 

Prisidėti prie paramos Ukrainos žmonėms kviečiame pervedant lėšų į specialią Lietuvos Caritas sąskaitą:

Gavėjas: :Lietuvos Caritas

Sąskaita: LT02 7300 0101 3718 2270

Paskirtis: Ukrainos žmonėms.

Tegu Jums už Jūsų gerumą būna atlyginta šimteriopai!

The post Caritas misija karo nusiaubtoje Ukrainoje appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 16-oji vienam iš Lietuvos Carito vadovų – proga prisiminti ir giminės istoriją, senelio dėdę Praną Liatuką, kuris po 1918-ųjų buvo antrasis Lietuvos kariuomenės vadas: „Sovietmečiu apie jį mums nepasakojo, tačiau, kiek atsimenu, mano senelis – mamos tėtis iš Žemaitijos – irgi buvo toks „ant ribos“. Per šeimos, giminės šventes užsisėdėjus ilgiau prie stalo atsiverdavo jo istoriniai pasakojimai apie miestelius, kuriuose teko gyventi, groti. Apie klebonus, žydų parduotuvėles, nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo Kaune. Sovietmečiu nebuvo priimta apie tai kalbėti, bet seneliui kartas nuo karto „pramušdavo“, o aš mėgdavau pasėdėti kartu“.

– Senelis, kaip ir Jūs jaunystėje, buvo muzikantas?

– Taip, Kaune tarnaudamas kariuomenėje jis pramoko muzikos teorijos, su orkestru grojo Karininkų ramovėje, miesto šventėse, o grįžęs į Šilalės kraštą Žemaitijoje vadovavo dūdų orkestrui, kultūros namams. Instrumentavo kūrinius neturėdamas jokio kitokio išsilavinimo, tik Lietuvos kariuomenės muzikos kursus. Aukštas lygis, – galvojau lygindamas, ką mokėjo jis ir aš, baigęs muzikos mokyklą, kur visko mokėmės.

Galvodamas apie nusiteikimo kurti savarankišką valstybę ženklus, paminėčiau tai, kad po Vasario 16-osios, nepaisant sudėtingos situacijos, stokojant lėšų į Vakarus mokytis buvo siunčiami jauni žmonės. Dalis jų – tiek kunigų, tiek pasauliečių teologų, architektų, inžinierių, pasirinkusiųjų kitas profesijas stengėsi kuo greičiau grįžti kurti gyvenimą Lietuvoje, neužsibūdami kultūra, teologija turtinguose Vakaruose – Fribūre, Miunchene, Liuvene ir kt.

Grįžę į Lietuvą jie buvo siunčiami į miestelius, patarnavo žmonėms, juos švietė, nors atstumas tarp to, kur jie studijavo ir aplinkos, kokioje darbavosi grįžę, buvo kosminis. Taip pat jie prisidėjo prie pagalbos organizavimo labiausiai vargstantiems, kaip tą daro Caritas, jau prieš 100 metų, Vakarų pavyzdžiu, į pagalbos tinklą sutelkęs įvairias socialines katalikiškas iniciatyvas.

– Deja, 50 metų trukusi paskutinė okupacija radikaliai keitė Lietuvą. Caritas buvo viena iš organizacijų, kuri negalėjo veikti ir atsikūrė tik su Sąjūdžiu. Galvojant apie šį laiką, ką Jums visų pirma norėtųsi išskirti?

– Laisvės pojūtį, kad gali veikti dėl kitų žmonių. Kad niekas nebevaržo, nieko nereikia atsiklausti. Su jaunimoį organizacija „Actio Catholica Patria“ tuo metu Kaune pradėjome Lietuvoje visiškai naują iniciatyvą „Maistas ant ratų“, išvežiodami šiltą maistą vienišiems ir sergantiems žmonėms.

– Kodėl rūpėjo organizuotas veikimas, struktūrų kūrimas, darbas su jaunimu?

– Man pačiam tuomet buvo 27-28 metai, tad labiausiai galvojau apie jaunus žmones. Buvo noras pakeisti visuomenę. Šiandien tai gali skambėti naivokai, tačiau tuomet tai taip įtraukė, kad tik per rūką prisimenu namus, o juk tuomet jau buvau vedęs, su žmona turėjome dukrą, gimė pirmasis sūnus.

Man tada atrodė, kad mokykla veikia ne taip, ir kad jaunimas turėtų mokytis per patirtį, veikdami. Kvietėme jaunus žmones prisidėti prie pagalbos vargstantiems, paskui dalintis patirtimi, paliečiant kitas svarbias temas.

Sovietiniais laikais net ir darant gerus darbus vyravo kolektyvinis „ura!”, bet labiau primestas, o ne laisvas veikimas išvien, kurio banga atkurtos nepriklausomybės metais kilo. Jaučiau, kad per tai visuomenė gali pradėti laisviau kvėpuoti. Paraleliai vyko privatizacija, kova dėl statuso, resursų. Nesinorėjo, kad laisvė apsiribotų galimybe važiuoti į Jugoslavijos turgus, vežti metalą iš Rusijos, kad tik užsidirbti pinigų, nes tokios galimybės taip pat vėrėsi.

Mus mieste mažiau palietė kolūkių griuvimas, gal tik gimines, tačiau užsidarinėjo gamyklos, įmonės. Ir jauni žmonės, kurie pas mus ateidavo, prasitardavo, kad dalies jų tėvai – nuolatinėje įtampoje, nes jau yra ar gali likti be darbų. Tokios organizacijos, kaip „Actio Catholica Patria“ šiems žmonėms buvo, kaip dabar sakytume, – vilties ženklas, nuolat namuose girdint tėvų pykčius ar dejones „kas dabar bus?“

– Ne visi prisitaikė.

– Ne visi gebėjo prekiauti, turėjo iniciatyvos kažkur važiuoti. Po pervartos dalis visuomenės liko ant ledo. Būdami jauni mes tai matėme per kitus jaunuolius, kurie su mumis bendravo.

Panašiu metu Vilniuje psichologės Onos Polukordienės iniciatyva prasidėjo konsultavimas „Pagalbos jaunimui linijoje“. Jie irgi labai sąmoningai rengė savanorius pagelbėti žmonėms. Klaipėdoje kūrėsi dvasinės pagalbos jaunimui centras, kiek vėliau Vilniuje įsteigus naują pal. Jurgio Matulaičio parapiją aktyvūs katalikai pasauliečiai ėmėsi visiškai naujų iniciatyvų, grupių, stovyklų, bendradarbiaudami su kunigais, Assumption seserimis. Tai buvo visiškai nauja. Sąmoningesnė savanorystė, kai pats ugdaisi ir nori ugdyti kitą.

„Kilti ir kelti“ toks buvo prieš 35 metus Lietuvoje atkurto Carito kvietimas. Tačiau vienaip ar kitaip visi veikėme socialinės laboratorijos principu.

Klojot NVO pamatus nežinodami, kas tai yra?

– Man asmeniškai pasisekė pakankamai anksti patirti, kaip tai veikia Vakaruose. Kad valstybė – ne vien verslas ir valdžia, nuo kurios buvome pavargę, bet ir privačios iniciatyvos dėl bendro visuomenės gėrio. Sovietmečiu dominavusi valdžia per privatizaciją dalį galios perdavė verslui. Mūsų tikslas buvo toje dvipolėje valdžios ir verslo sistemoje rasti galimybių NVO veikimui, tinklinant nevyriausybines organizacijas, tokias, kaip ateitininkai, skautai, kurios atsikūrinėjo, prisijungiant naujoms, kaip Maltos ordinas, ar gimstant kitoms.

Man asmeniškai rūpėjo, kad ir Bažnyčioje jaunimas galėtų būti stiprinamas. Tobula visuomenė atrodė tokia, kurioje nedominuoja nei valdžia, nei verslas, nes yra tik du iš veikėjų. O trečias – lygiavertis NVO sektorius su galimybe žmonėms įsitraukti į problemų sprendimą, pilietines, kultūrines, socialines iniciatyvas. Tikėjau tokiu modeliu ir dabar manau, kad geriau nelabai sugalvosi.

– Kokia mūsų pilietiškumo temperatūra po beveik 35 atkurtos nepriklausomybės metų?

– Žiūrint iš viešojo sektoriaus pusės, kuriam reikėjo atsitraukti paliekant vietos visuomeninėms iniciatyvoms, Lietuvoje NVO situacija yra gera. Tačiau tam reikėjo daug pastangų. Pvz., Savanorystės įstatymas, prie kurio teko dirbti, aiškiai brėžė skirtį tarp savanorystės ir nelegalaus darbo. Turėjo instaliuotis visas paketas teisės aktų, žinoma, su didele pagalba iš Vakarų. Tos pačios Jungtinių Valstijų Amerikos tarptautinės plėtros agentūros USAID, bendradarbiaujant su Atviros Lietuvos fondu, nekalbant apie Vakarų šalių Bažnyčios pagalbą. Šiandien kiek norime galime tai kvestionuoti, tačiau užsienio paramos svarba Lietuvai – akivaizdi.

Tikrai gerai veikiančią NVO sistemą turime nuo maždaug 2010 metų. Pora sunkumų, ypač po to, kai mus nustojo remti Vakarų šalys – lėšų pritraukimas iš privačių aukotojų ir vietos įmonių paramos. Antras – tam tikras pačių NVO nuovargis. Kai buvo daug entuziazmo, trūko galimybių. Kai pradėjo vertis galimybės, dalis entuziastų buvo susiradę ramesnes vietas, išėjo į kitas sferas dėl didesnių resursų išgyventi. Kai kas nusivylė, kiti – nustojo augti ir vystyti savo organizacijas, kaip neretai atsitinka, kad lyderis užsibūna per ilgai.

Kad ir kaip būtų, NVO šiandien gerai organizuotos, įtakingos savo ryšiais, gebėjimu kalbėti su visuomene, politikais, žiniasklaida. Tačiau NVO įvairovei grėsmę kelia iš paties sektoriaus kylantis siekis ją siaurinti, eliminuojant religines bendruomenes. Jos skiriasi nuo NVO, tačiau tikrai nėra valdžios įkurtos, dirba ne dėl pelno, o atliepdamos dvasinius, emocinius, socialinius žmonių poreikius. Bandymas išstumti tokį didelį ir plačiai veikiantį darinį, kaip religinės bendruomenės, mano nuomone, yra didelis minusas NVO sektoriui. Tai mus ne tik priešina, bet ir silpnina.

– Kur buvome ir esame Europos kontekste?

– Atkūrus nepriklausomybę naujai valdžiai buvo neaišku, kas yra NVO ir kam jų reikia. Neva, yra valdžia, kuri, jei ko reikės, įkurs, pasirūpins. Šiandien tuos aidus dar galime girdėti savivaldybėse. Galbūt geriau apmokamų darbo vietų stygius regionuose skatina vietos valdžią veikti per savo įstaigas ir varžo platesnį NVO organizacijų tinklą. Tačiau tikrai einame į priekį, o nacionaliniu mastu esame pasiekę europinį vidurkį.

– Kokius žodžius išskirtumėte, kurie prieš 35 metus buvo reti ar naujiena?

– Visų pirma – „savanoris“. Nes prieš 35 metus šis žodis daugeliui siejosi su savanoriais krašto gynėjais. Kitas žodis, kuris iš pradžių neramino, o paskui nervino prie nuolatinio finansavimo įpratusias institucijas ir žmones – „projektas“. Žodžių junginys, kurio anksčiau nebuvo, ir kuris mums šiandien aktualus – „lėšų telkimas“. Kaip ir „atstovavimas“ kieno nors interesams. Galop, išskirčiau „bendruomenę“, vietoje „visuomenės“ ar „kolektyvo“.

– Visi šie žodžiai – ir apie Caritą, kuriame darbuojatės pastaruosius 8 metus, nors prieš tai prezidento Valdo Adamkaus komandoje kuravote jaunimo politikos bei pilietinio sektoriaus sritis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rūpinotės bendruomenėmis.

– Caritas turi plačiausią pagalbos tinklą Lietuvoje, taigi, „savanoris“, „atstovavimas“, „lėšų telkimas“ – ir mūsų žodynas. Tik tiek, kad būdami Bažnyčios misijos dalimi savo sėkmes ir nesėkmes galime vertinti ne vien „projekto“, bet daug platesnėje perspektyvoje. Tai padeda priimti, kad gal ne viską galiu padėdamas žmogui, bet stengiuosi eiti kartu. Žiūrėti, ką dar galiu padaryti, tačiau pripažinti ir tai, kad asmuo, kuriam padedu, yra daugiau, nei mano pastanga.

Nevertinantis požiūris, besąlygiška pagarba žmogaus orumui leidžia ramiau vertinti situacijas, kurios nuo mūsų nepriklauso. Padėti žmogui be „nervo“ greičiau jį „pastatyti ant kojų“, be pykčio ir nepasitenkinimo, jeigu kažkur nepavyko mums arba jam.

– Kas svarbu Caritui?

– Kad žmogus, kuriam sunku, nesijaustų nereikalingas ir vienišas. Kad būtų, kas jam skiria laiko. Pirmoji pagalba – išklausyti, išgirsti. Išbūti kartu. Jeigu žmogus atkrito – grįžti į tą pačią vietą, nuo kurios buvo atsispirta, priimant, kad ne visada galime padėti, kiek jau padėjome ar norėjome padėti. Tačiau Caritas tai ir specializuota pagalba sprendžiant sunkias konkretaus asmens gyvenimo situacijas.

–Kur link kreipiate savo žvilgsnį ir kviestumėte pažvelgti mus?

– Šiandien galvoju, kad laisvė nėra savaime suprantama ir kad ją reikia apginti ne tik iš išorės. Tikrai norėčiau, kad ne ginklavimuisi būtų skirtos lėšos, bet švietimui, pagalbos tinklams, investavimui į Lietuvos žmones, juk mūsų tiek nedaug. Tačiau tokia yra tikrovė. Todėl svarbu pasikartoti, kad laisvė, nepriklausomybė yra ir vidinės mūsų pastangos siekti, jog kiekvienas žmogus Lietuvoje jaustųsi mūsų visuomenės dalimi.

Teologas, psichoterapeutas Giunter Funke gyvenimą lygina su bandymu statyti plaustą atviroje jūroje. Nepaisant bangavimo raišioti to plausto dalis, kad neišsiskirtų. Suprantant kontekstą – adekvačiai veikti, nepražiūrint kažkurios labai svarbios savo plausto dalies, kurios nebegalėsime pasiekt. Tai tinka kalbant ir apie mūsų galimybes, ir apie jaunąją kartą, ir apie vyresnio amžiaus ar pažeidžiamus žmones.

– Ačiū už pokalbį ir gražios Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos.

The post Lietuvos Carito Tarybos pirmininkas, diakonas Arūnas Kučikas: pagalba – išklausyti, išgirsti, išbūti kartu appeared first on LAIKMETIS.

„Dėkojame Vaidai už prisiimtą atsakomybę ir džiaugiamės, kad galėsime toliau darbuotis kartu. Jos profesionalumas bei gebėjimas burti gerumo darbams – didelė dovana Caritui“ – sako Lietuvos Carito Tarybos pirmininkas diakonas Arūnas Kučikas.

Pasak jo, su atsidavimu V. Kasulaitienė dirbo tiek tiesiogiai padėdama pažeidžiamiems žmonėms, tiek 33 Lietuvos savivaldybėse koordinuodama pagalbos teikimą karo pabėgėliams, taip pat prisidėdama prie daugybės kitų Carito iniciatyvų.

Petys į petį dirbome prasidėjus pandemijai, reaguodami į neteisėtos migracijos krizę, atliepdami į Carito Ukrainoje pagalbos prašymus, nepamiršdami visuomenės grupių, kurioms Caritas padeda Lietuvoje: ligonių, vienišų žmonių, sunkumus patiriančių šeimų, sergančiųjų priklausomybėmis, nuteistųjų ir jų artimųjų, vaikų ir kt.

Perimant vadovavimą Lietuvos Caritui V. Kasulaitienei yra kažkiek nerimo, nes darbo laukas – platus, atsakomybių – daug. Kita vertus, kaip pabrėžė Vaida, šiame lauke ji – ne viena. Tai ir Lietuvos Carito komanda, ir patyrę kolegos regionuose, nekalbant apie platų Carito savanorių tinklą, o taip pat pastaraisiais metais organizacijos gretas pildantį Jaunąjį Caritą, kurio grupės buriasi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose bet ir regionuose.

Kitam organizacijos etapui pasitarnaus ir Lietuvos Carito strategija ateinantiems trims metams, prie kurios intensyviai dirbta metų sandūroje.

„Lietuvos Carito vizija – gailestingumo darbams suvienyta visuomenė. Taigi, apsibrėžėme aiškias veiklos kryptis bei labai konkrečias atsakomybes, kaip darbuosimės toliau telkdami pagalbą vargstantiems ir būdami jų balsu, pagal Lietuvos Carito misiją“, – sakė diakonas A. Kučikas.

Caritas – tarptautinė katalikiška organizacija, padedanti vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ir kitų skirtumų.

Virš 4,5 tūkst. savanorių ir 285 darbuotojus telkiantis Caritas Lietuvoje sukūręs platų vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, padeda patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes.

Caritas jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama grįžti į visuomenę.

The post Lietuvos Carito generalinės sekretorės pareigas laikinai perima V. Kasulaitienė appeared first on LAIKMETIS.

„Caritas visada buvo ir bus vieta, kur kiekvienas gali tikėtis supratimo ir pagalbos. Mūsų misija yra drąsinti žmogų nenuleisti rankų ir siekti oraus gyvenimo“, – teigia Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovė Audronė Kairienė. Pasak jos, naujos patalpos taps ne tik vieta, kur bendruomenė galės augti ir kurti kartu, bet ir sudarys sąlygas efektyvesnei veiklai, leis plėsti paslaugų spektrą bei geriau atliepti žmonių poreikius.

Naujos galimybės bendruomenei

Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centras jau ne vienerius metus kuria viltį ir atveria naujas galimybes grįžtantiems į laisvę asmenims. Centro vadovas Simonas Schwarz pasakoja, kad kasmet Vilniuje apie 400–500 išėjusių į laisvę nuteistųjų susiduria su integracijos sunkumais. „Dirbame tam, kad žmonės, palikę įkalinimo įstaigas, jaustųsi ne tik pasirengę, bet ir matytų prasmę kurti naują gyvenimą. Mūsų pagrindinė veikla – individualios konsultacijos ir atvejo vadyba, prasidedanti dar atliekant bausmę. Paslaugos prasideda nuo apgyvendinimo sprendimų iki teisinės pagalbos ar socialinių ryšių atkūrimo. Mes stengiamės būti ta saugi vieta, kur jie gali atkurti savo gyvenimus ir vėl atrasti pasitikėjimą“, – teigia S. Schwarz ir priduria, kad naujos patalpos ne tik leistų kokybiškiau organizuoti individualias konsultacijas, bet ir sudarytų erdvę bendruomeniniam gyvenimui.

Pasak S. Schwarz, dabartinėse patalpose neįmanoma organizuoti papildomų veiklų, tokių kaip grupiniai užsiėmimai ar dienos centro veikla, kur bendruomenės nariai galėtų praleisti laiką jaukioje ir saugioje aplinkoje. „Norime, kad žmonės turėtų kur susiburti, kurti naujus ryšius ir jaustųsi priimti, galėtų ateiti tiesiog atsigerti kavos ar pasižiūrėti televizorių bei užmegzti artimesnius santykius su kitais bendruomenės nariais“, – pasakoja jis.

S. Schwarz taip pat akcentuoja sudėtingas situacijas, su kuriomis dažnai susiduria nuteistieji: „Labai dažnai jų šeimos yra juos atstūmusios, nes praeities klaidos sugriauna santykius. Mes bandome būti tuo ryšiu, kuris padeda jiems ne tik susigrąžinti artimuosius, bet ir susikurti naujus, palaikančius santykius.“ Pasak jo, darbas su nuteistųjų artimaisiais yra ypatingai svarbus, nes tik stiprūs santykiai ir bendruomenės palaikymas gali padėti išvengti nusikaltimų.

Kartu lengviau daryti pokyčius

S. Schwarz pateikti pavyzdžiai atskleidžia, kaip nuoširdi pagalba gali pakeisti žmonių gyvenimus. „Turime įkvepiančių istorijų, kur nuteistieji atgauna pasitikėjimą savimi, susitaiko su šeimomis ar net tampa pagalbos kitiems šaltiniu. Tokie pasiekimai yra bendruomenės ir veiklios meilės rezultatas“, – sako S. Schwarz.

Pasak jo, nors ne visi nuteistieji gali iš karto pakeisti savo gyvenimus, svarbu, kad jie jaustų, jog yra žmonių, kurie tiki jų galimybėmis. „Net jei pirmą kartą nepavyksta, mes visada būsime šalia ir suteiksime viltį, o kartais žmogus pas mus sugrįžta ir po metų pertraukos“, – pasakoja S. Schwarz.

Vilniaus arkivyskupijos Caritas kviečia visus prisidėti prie pokyčių kūrimo. „Mes galime padaryti daug, jei dirbsime kartu. Kiekvienas iš jūsų galite tapti šios kelionės dalimi prisidėdami savo laiku arba auka. Kviečiame apsilankyti mūsų internetiniame puslapyje ir apie tai sužinoti daugiau“, – ragina A. Kairienė.

The post Kasmet apie 500 nuteistųjų laisvėje patiria sunkumų – Caritas tiesia pagalbos ranką appeared first on LAIKMETIS.

Formulė „savanoriškai nutraukta veikla“ neturėtų nieko apgauti. Jei organizacijos veikla nutraukiama teismo, kurie, galima priminti, Nikaragvoje visiškai priklauso nuo režimo, jos turtas atitenka režimui.

Todėl asociacijos, draugijos, nevyriausybinės organizacijos, gavusios tiesioginius arba netiesioginius ženklus, kad jų veikla yra nepageidaujama, renkasi „savanoriško uždarymo“ kelią, kad išsaugotų tai, ką dar gali išsaugoti.

Katalikiškos žinių agentūros Aciprensa pranešime nurodoma, jog 2024 metais Nikaragvos režimas uždarė per 1700 nevyriausybinių organizacijų, apie pusė jų buvo krikščioniškos, katalikiškos arba protestantiškos. Palengva ir nuosekliai yra gniaužiamos visos pilietinio gyvenimo formos, nuo parapijų „Caritas“ organizacijų iki žemdirbių kooperatyvų.

Nuo 2018 metų uždaryta ar esą „savanoriškai nutraukė veiklą“ kone pusšešto tūkstančio Nikaragvos asociacijų.

Šimtai asmenų, įskaitant kunigus ir vyskupus, kurie režimui pasirodė nepaklusnūs, buvo įkalinti arba ištremti iš krašto.

The post Nikaragvos režimas tęsia represijas: uždaro labdaros draugijas, net vienuolynus appeared first on LAIKMETIS.

„Esu dėkinga Caritui, kuris, galima sakyti, mane užaugino. Vos baigusi socialinio darbo studijas čia pradėjau darbuotis su komanda, padedančia prekybos žmonėmis aukoms, o pastaruosius 9 metus ėjau Lietuvos Carito generalinės sekretorės pareigas.

Per šį laiką prie Carito misijos prisidėjo daugybė kolegų, savanorių, rėmėjų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Esu dėkinga kiekvienam, atsiliepusiam į pagalbos prašymą bei privačias iniciatyvas, pamatant žmogų, šeimą ar net ištisą vargstančią tautą, kaip atsitiko nesiliaujant karui Ukrainoje. Iššūkių – daug, tačiau taip pat ir džiaugsmo bei pasididžiavimo patiriant, kad kartu mes išties galime dar daugiau!” – už bendradarbiavimą dėkinga D. Bukeikaitė.

„Atsakingos pareigos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje D. Bukeikaitei – ne tik jos darbo įvertinimas, bet ir galimybė pasitarnauti didesnei visuomenės gerovei sprendžiant socialines problemas, stiprinant nevyriausybines organizacijas (NVO), taip prisidedant prie brandesnės visuomenės kūrimosi“, – sako Lietuvos Carito Tarybos pirmininkas Arūnas Kučikas.

Dėkodamas D. Bukeikaitei už visus darbo metus, A. Kučikas išskyrė ne tik jos atsidavimą Carito misijai: „Deimantė ne tik atstovavo Caritą tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, bet buvo atpažįstama ir laukiama atokiausių šalies miestelių ir kaimų bendruomenėse.

Žinau, kad tikrai labai daug savęs atidavė, kad Caritas, būdamas arčiausiai vargą patiriančių žmonių, galėtų pamatyti ir kuo taikliau atliepti pagalbos poreikius skirtinguose regionuose, pastebėti kylančius sunkumus bei ieškoti sprendimų. Dėkoju Deimantei už jos energiją, žingeidumą, imlumą ir kad pasiaukojančiai dirbo Caritui, gebėdama vienu metu spręsti daug skirtingų klausimų, neapsiribodama vien tik Carito interesais, bet siekdama bendro darbo su kitomis skurdo mažinimo srityje veikiančiomis organizacijomis ir savivaldybėmis.

Išties didelė pridėtinė vertė, kai į valstybės tarnybą ateina žmonės iš NVO sektoriaus, ypač, jeigu politikos formavimui jie pasitelkiami tose srityse, kurias tikrai gerai pažįsta. Todėl Lietuvos Carito Tarybos pirmininkui norėtųsi linkėti, kad Deimantės talentai ir sumanumas kuo geriau pasitarnautų valstybės reikalams.

Pokyčių laiką jis linkęs priimti ramiai ir su pasitikėjimu. Pagalba žmonėms nesustos, Caritas ir toliau tęs pradėtus darbus bei planuos naujus, remdamasis žmonėmis, kurie pasišventusiai dirba pagalbos vargstantiems lauke. Kas pakeis Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas pradėsiančią eiti Lietuvos Carito generalinę sekretorę bus paskelbta artimiausiu metu.

Caritas – tarptautinė katalikiška organizacija, padedanti vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės.

Virš 4,5 tūkst. savanorių ir 285 darbuotojus telkiantis Caritas Lietuvoje sukūręs platų vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, padeda patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes.

Carito jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama grįžti į visuomenę. Per Lietuvos Caritą parama Ukrainoje likusiems žmonėms jau viršijo 2,2 mln. eurų. Bendra parama lėšomis ir humanitarinei pagalbai gabentais daiktais sudarė 2.217.237,56 eurų.

The post Lietuvos Carito vadovė Deimantė Bukeikaitė tapo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Liturginiai metai eina į pabaigą ir šiandienos skaitiniai mums byloja apie paskutiniuosius dalykus, kai pakils arkangelas Mykolas, kuris stos už Dievo tautą. Evangelijoje girdėjome apie kataklizmus, kurie paženklins paskutines dienas. To laiko dienos ir valandos niekas nežino, išskyrus dangiškąjį Tėvą. Visa tai skatina mus pasitikėti Dievu, kuris save paaukodamas ant Kryžiaus jau atnašavo auką už mūsų nuodėmes.

Giedojome psalmės žodžius: „Globok mane, Dieve: prie Tavęs aš glaudžiuosi“ (Ps  15, 2). Netrūksta nelaimių, nežinios mūsų pasaulyje. Jų akivaizdoje esame kviečiami toliau pasitikėti mus mylinčiu Dievu ir iš Jo semtis ramybės ir jėgos. Mes ateiname prie Jo motinos, Gailestingumo Motinos, prašyti tos ramybės, tos jėgos gyvenimo sūkuriuose žinant, kad Jis jau yra nuėjęs paruošti mums kelią ir kad Marija yra mums duota mūsų užtarti kelionės metu.

Bet visuose išbandymuose mes turime išlikti krikščionimis ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu. Visi išlikti vieno Dievo vaikai. Išlikti vienos Motinos vaikai. Tai reiškia vieni kitiems būti broliai ir seserys. Nelaimėse vaikas visada bėga pas motiną. Nors ir nekantrus, jis yra nuraminamas motinos glėbyje. Pasitiki, kad juo pasirūpins, suteiks, ko jam reikia. Taip ir mes šį sekmadienį atbėgome prie Marijos pasitikėdami jos globa, jos užtarimu. Mes ypatingu būdu esame kviečiami pajusti, kad visi esame broliai ir seserys.

Šiandien Visuotinė Bažnyčia mini Pasaulinę vargstančiųjų dieną. Turime visokių vargstančiųjų. Vargstančiųjų dėl ekonominės padėties, vargstančiųjų dėl karo pasekmių. Migrantų, kurie bėga nuo padėties savo šalyse. Vargstančiųjų dėl įvairiausių priklausomybių. Turime prisiminti, kad jie visi, visi yra mūsų broliai ir seserys.

Savo žinioje Pasaulinei vargstančiųjų dienai popiežius Pranciškus primena, kad vargšams tenka privilegijuota vieta Dievo Širdyje. Jie mums skirti, kad mes už juos melstumės. Ir jie turi ypatingą maldos galią pas Viešpatį. Popiežius rašo: „Taigi maldos autentiškumą patvirtina artimo meilė, tampanti susitikimu ir artumu. Jei malda nevirsta konkrečiais veiksmais, ji yra tuščia. Iš tiesų [kaip apaštalas Jokūbas rašė] „tikėjimas be darbų negyvas“. O jei artimo meilė lieka be maldos, jai kyla grėsmė virsti greitai išsisemiačia filantropija.“

Popiežius Benediktas XVI savo katechezėje sakė: „Be kasdienės ištikimai išgyvenamos maldos mūsų veikimas tampa tuščias, praranda savo giluminę sielą ir virsta paprastu aktyvizmu.“

Gailestingumo darbai neša viltį tiems, kuriems pasitarnaujame.

Ir mums patiems reikia konkrečių darbų. Caritas mūsų vyskupijoje ir Lietuvoje dirba tą darbą ir kviečia mus aukoti reguliariai, ne tik per Advento ar Gavėnios šventes. Kviečia aktyviai prisidėti prie gailestingumo darbų, iniciatyvų. Atsiranda galimybės užsiregistruoti, kad mūsų aukos būtų gaunamos kas mėnesį. Taip pat yra galimybė prisijungti prie savanorių savo parapijoje ar per kitas Carito veiklas, galimybė asmeniškai lankyti mūsų artimus – kaimynus, pažįstamus.

Jubiliejiniai metai, kuriuos švęsime 2025-aisiais metais, kviečia tapti vilties piligrimais, tai yra vilties nešėjais. Atlaidai per ateinančius metus bus siūlomi ne tik už maldas ar piligrimines keliones, bet ir už konkrečiai atliktus gailestingumo darbus: ligonių, vienišų senelių lankymą bei kitokią pagalbą vargstantiesiems.

Gailestingumo darbai neša viltį tiems, kuriems pasitarnaujame. Būti vilties piligrimais reiškia nešti viltį kitiems. Savo žinioje popiežius Pranciškus prisimena šventąją Motiną Teresę.

Jis rašo: „Šiame kontekste gera prisiminti liudijimą, kurį mums paliko Motina Teresė iš Kalkutos, moteris, atidavusi savo gyvenimą vargšams. Šventoji nuolat kartojo, kad būtent iš maldos ji sėmėsi jėgų ir tikėjimo savajai tarnystės vargšams misijai. 1985 m. spalio 26 d. kalbėdama JT Generalinėje Asamblėjoje ir rodydama visiems rožinį, kurį visada laikydavo rankoje, ji sakė: „Esu tik vargšė besimeldžianti sesuo vienuolė. Kai meldžiuosi, Jėzus įlieja savo meilę į mano širdį. O aš einu ir daliju ją visiems vargšams, kuriuos sutinku savo kelyje. Jūs taip pat melskitės! Melskitės ir pastebėsite šalia jūsų esančius vargšus. Galbūt tame pačiame jūsų daugiabučio aukšte. Gal net jūsų namuose yra žmonių, laukiančių jūsų meilės. Melskitės ir jūsų akys atsivers, o širdis prisipildys meilės.“

Tai tas pats raginimas, kurį įvairiuose apsireiškimuose esame girdėję iš Dievo Motinos: melskitės melskitės melskitės. Mes visi kartu ateinam pas Dievo Motiną prašyti jos užtarimo mūsų reikaluose. Kad Jėzus savo meilę įlietų į mūsų širdis ir kad mes mokėtumėm ta meile dalintis su aplink mus esančiais.

Tegu malda ir rūpestis vargstančiaisais padaro iš mūsų visų vilties piligrimus, kad per ateinančius Jubiliejinius metus mes taptume tikrais Jėzaus šviesos ir džiaugsmo nešėjais Dievo Motinos vaikams – mūsų broliams ir seserims. Amen.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: jei malda nevirsta konkrečiais veiksmais, ji yra tuščia appeared first on LAIKMETIS.