Iš Sevilijos kilęs Miguelis Ayuso buvo pirmas ir vienintelis Švč. Jėzaus Širdies misionierių komboniečių kongregacijos narys kardinolų kolegijoje.

2019 m. popiežius Pranciškus jį konsekravo vyskupu, paskyrė Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininku (nuo 2022 m. dikasterijos prefektu) ir Romos Bažnyčios kardinolu. Kardinolas lydėjo popiežių į Maroką, Iraką ir Jungtinius Arabų Emyratus, kur Abu Dabyje popiežius kartu su didžiuoju Al Azharo imamu pasirašė katalikų ir musulmonų santykiams pamatinį dokumentą apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje.

Be kelionių su popiežiumi ir asmeninių ryšių su musulmonų pasaulio lyderiais, kardinolas bendravo su induistais, budistais, sikhais, šintoistais, konfucianistais ir tradicinių religijų atstovais liudydamas, kad geriems tarpreliginiams santykiams padeda asmeninė draugystė.

Bendravimas su kitų religijų, visų pirma su islamo pasaulio, atstovais buvo kardinolo gyvenimo pašaukimas, atsiskleidęs dar 1982 m. Romoje, kai rengdamasis išvykti misionieriumi į Afriką, Miguelis Ayuso studijavo Popiežiškąjame arabistikos institute ir, po dviejų dešimtmečių sielovadinio darbo Kaire (Egiptas) ir Chartume (Sudanas) su lotynų katalikų bendruomenėmis ir migrantais iš kitų Afrikos kraštų, sugrįžo į Romą vadovauti minėtajam Popiežiškajam arabistikos institutui. Tuo pat metu jis buvo paskirtas Popiežiškojo tarpreliginio dialogo tarybos patarėju.

2012 m. Miguelis Ayuso tapo šios tarybos sekretoriumi, o sunegalavus pirmininkui 2016 m. tapo faktiniu tarybos vadovu, kol galiausiai prieš penkerius metus buvo popiežiaus paskirtas jos pirmininku.

Bendravimas su kitų religijų, visų pirma su islamo pasaulio, atstovais buvo kardinolo gyvenimo pašaukimas.

Komboniečių kongregacija pareiškime dėl kardinolo M. Ayuso mirties patikino, kad yra maldos vienybėje su visais gedinčiais ir dėkojo Dievui už kardinolo gyvenimą bei tarnystę misijose ir Romoje. Sevilijos ganytojas pareiškė visos arkivyskupijos šeimos užuojautą dėl Romoje mirusio komboniečių misionieriaus, profesoriaus, rašytojo, teologo, arabistikos tyrinėtojo ir islamologo mirties.

Didysis Al Azharo imamas Al Tayyebas pareiškė užuojautą popiežiui Pranciškui, taip pat melsdamas Dievo paguodos ir kantrybės malonės velionio artimiesiems. Pasak didžiojo imamo, kardinolas M. Ayuso buvo išskirtinis pasiaukojančios tarnystės žmonijai pavyzdys, o jo pastangos puoselėti santykius su musulmonais, ypač su Al-Azharo akademija ir musulmonų vyresniųjų taryba – labai svarbios.

Al Tayyebas, be to, pabrėžė kardinolo M. Ayuso lemiamą vaidmenį propaguojant ir skleidžiant su popiežiumi pasirašytą dokumentą dėl žmonijos brolybės bei jo indėlį į Aukštąjį žmogaus brolybės komitetą, sudarytą iš trijų monoteistinių religijų atstovų.

Priminsime, kad komiteto nariai per pirmąjį susitikimą komiteto pirmininku išrinko kardinolą M. Ayuso. Komiteto sudėtyje veikiantis Zayedo premijos už žmonijos brolybę skyrius užuojautoje patikino, kad velionis bus prisimenamas kaip nepailstantis religijų dialogo šauklys, skyręs savo gyvenimą tarnauti žmonijai ir tiesti tiltus tarp skirtingos kilmės žmonių.

Mirus kardinolui Migueliui Ayuso MCCJ kardinolų skaičius sumažėjo iki 232. Po naujų kardinolų skyrimo konsistorijos š. m. gruodžio 7 d. kardinolų skaičius išaugs iki 253, tarp kurių bus trys kardinolai iš Lietuvos: A. J. Bačkis, S. Tamkevičius SJ ir Rolandas Makrickas, kuris būdamas 52 metų bus tarp 140 kardinolų, galinčių dalyvauti konklavoje.

The post Mirė Vatikano tarpreliginio dialogo dikasterijos prefektas appeared first on LAIKMETIS.

86 metų Pranciškus, penktadienį atvykęs su pirmuoju popiežiaus vizitu į šią Azijos valstybę, esančią tarp Kinijos ir Rusijos, buvo pasveikintas per oficialią sutikimo ceremoniją, kurios metu pro valstybinius rūmus pražygiavo metaliniais šarvais dėvintys mongolų raiteliai.

Popiežius, kuris mojavo miniai priešais didžiulę bronzinę Čingischano statulą, o grupė jaunų mongolų katalikų skandavo „Viva il Papa!“, ieško neutralaus sąjungininko jautriame regione, nes siekia pagerinti Vatikano santykius su abiem Mongolijos kaimynėmis.

Pasitelkė jurtos simboliką

Popiežius Pranciškus, pasveikintas prezidento Uchnos Churelsucho, kuris vilkėjo tradicinį rūbą, pavadino save draugystės piligrimu ir gyrė šalies dorybes.

„Man didelė garbė būti čia, džiaugiuosi, kad atkeliavau į šį svarbų ir didžiulį kraštą, pas žmones, kurie gerai nusimano apie kelionės prasmę ir vertę. Tai atskleidžia jų tradiciniai būstai „ger” – gražūs keliaujantys namai“, – sakė popiežius Pranciškus per pirmą oficialų susitikimą Mongolijos sostinėje kreipdamasis į valdžios, diplomatinio korpuso, pilietinės visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus.

Ger, tradicinis mongolų kilnojamas, apskritimo formos būstas, iš medinio karkaso ir vilnonio audeklo suręsta palapinė, taip pat žinoma jurtos pavadinimu, popiežiaus kalboje buvo pagrindinis simbolinis raktas į daugelį į kitų temų.

„Įsivaizduodavau, kad pagarbiai ir su jauduliu pirmą kartą įžengsiu į vieną iš šių apskritų palapinių, išsibarsčiusių didingoje Mongolijos žemėje, kad su jumis susitikčiau ir geriau jus pažinčiau. Tad štai aš prie įėjimo, draugystės piligrimas, ateinantis pas jus ant „pirštų galų“ ir džiugia širdimi, trokštantis žmogiškai praturtėti jūsų draugijoje“, – sakė Šventasis Tėvas.

Įėjus į draugų namus gražu prisiminti ankstesnius susitikimus ir apsikeisti dovanomis, pažymėjo popiežius, primindamas, kad diplomatiniai santykiai tarp Šventojo Sosto ir Mongolijos yra neseni – šiais metais minima 30 metų sukaktis, bet lygiai prieš 777 metus, 1246-aisiais, trečiąjį mongolų imperatorių Guyugą aplankė pranciškonas brolis Jonas (Giovanni da Pian del Carpine’as) ir įteikė jam Inocento IV laišką. Šis netrukus liepė parengti atsakomąjį laišką ir uždėjo savo antspaudą. Būtent šio iki šiol Vatikano bibliotekoje saugomo laiško kopija, pagaminta naudojant geriausias technologijas, ir buvo popiežiaus dovana mongolams. „Tegul jis tampa senos draugystės, kuri auga ir atsinaujina, ženklu“, – sakė Pranciškus. 

Įprasta, kad anksti ryte iš palapinės išėję vaikai apžvelgia prieš jas plytinčias erdves, suskaičiuoja auginamus gyvulius ir pasako tėvams. Ir mums, anot Pranciškaus, naudinga apžvelgti platų mus supantį horizontą, ne apsiriboti siauru žvilgsniu, bet matyti toliau. Panašiai kaip iš klajonių stepėse patirties atsiradusios palapinės paplito visame regione, pritapo įvairiose kultūrose. Mongolijos dykumos, upelių išraižytos kalnų grandinės, taigos, spygliuočių miškai, pažvelgus iš aukštai, yra tarsi prabangiai dekoruotas audinys, atskleidžiantis visos planetos grožį.

Mongolų gyvulių augintojų ir žemdirbių išmintis, dėmesinga trapiai ekosistemos pusiausvyrai, yra pamoka tiems, kurie nori ne užsidaryti trumparegiškuose interesuose, bet ir ateinančioms kartoms palikti svetingą bei vaisingą žemę. Mongolijos žmonių rūpestingumo kultūra ir atsakingos valstybės ekologinės politikos gerbia tai, ką krikščionys vadina kūrinija, geranoriško Dievo sumanymo vaisiumi.

Mongoliškos palapinės, pridūrė popiežius, šiandien galėtų būtų pavadintos daugiafunkciniais „išmaniais“ ir „žaliais būstais“, neturinčiais jokio neigiamo poveikio aplinkai. O mongoliškoji holistinė šamanizmo tradicija ir pagarba kiekvienai gyvai būtybei, grindžiama budistine filosofija, yra svarbus indėlis į neatidėliotiną užduotį saugoti planetą.

Tradicinius būstus ger galima pamatyti kaimeliuose ir gyvenvietėse: tai vertinga tradicijos ir modernumo sąjunga. Palapinėse kartu gyvena jauni ir seni – taip išsaugomos šaknys, tuo pat metu atsiveriant globaliems vystymosi iššūkiams ir demokratijai. Mongolija turi svarbų tarptautinį vaidmenį Azijoje, balsą Jungtinių Tautų Organizacijoje ir siekia pamatinių žmogaus teisių standartų – Pranciškus paminėjo ryžtingą Mongolijos nusiteikimą prieš branduolinių ginklų grėsmę, taip pat mirties bausmės atsisakymą.

Mongoliškos palapinės, pridūrė popiežius, šiandien galėtų būtų pavadintos daugiafunkciniais „išmaniais“ ir „žaliais būstais“, neturinčiais jokio neigiamo poveikio aplinkai.

Mongolų palapinės žinomos ir tuo, kad tinka įvairiausio klimato sąlygoms skirtingiausiuose regionuose, kaip liudija gerai žinoma mongolų imperijos istorija. Šiemet Mongolija mini Čingischano 860 metų gimimo sukaktį. Imperija apėmė tolimas skirtingas žemes, o valdovai mokėjo pripažinti jų gyventojų talentus, juos derinti dėl bendro vystymosi ir užtikrinti taikų sugyvenimą. „Debesys praeina, o dangus lieka“, – citavo popiežius vietinę patarlę, linkėdamas, kad visuotinė brolybė išsklaidytų karo debesis.  

„Čia, savo istorija ir dangumi turtingoje šalyje, prašykime tokios dovanos iš Aukštybių ir drauge kurkime taikos ateitį“, – sakė popiežius.

Įžengus į tradicinę palapinę, žvilgsnis tuoj krypsta į viršų – į apvalią angą, pro kurią patenka šviesa. Pati mongolų tradicija padeda žvelgti į viršų, į nuo seniausių laikų mongolų gerbiamą mėlyną dangų. Į viršų pakeltos akys byloja apie atvirumą religiniam mokymui, didžiulės erdvės palankios dvasingumui, vidui ir tylai, stebėjimui ir nuostabai, nuolankumui ir esmei. Tai priešingi dalykai šiandienos vartotojiškumui, kuris nepaiso kitų žmonių, gerų tradicijų ir kuria daug neteisybių. O religijos, jei remiasi savo pradiniu dvasiniu paveldu ir nėra sugadinamos nukrypimų, iš tiesų padeda sveikų ir klestinčių visuomenių kūrimui, nes tikintieji deda pastangas, kad pilietinis sugyvenimas ir politika tarnautų bendrajam gėriui, priešinasi korupcijai.  

Pasak popiežiaus, Mongolijos praeityje buvo gerbiami ir derinami skirtingi religiniai balsai. Todėl religinės laisvės įrašymas į dabartinę konstituciją buvo labai natūralus. Buvo peržengta ateistinė ideologija, siekusi ištrinti religinį jausmą, kurį vadino kliūtimi pažangai, ją pakeitė esminė skirtingų religinių įsitikinimų žmonių harmonijos ir bendro veikimo dėl tautų moralinės ir dvasinės pažangos vertybė. Šiuo požiūriu ir mongolų katalikų bendruomenė džiaugiasi galėdama įnešti savo indėlį. Ji pradėjo švęsti savo tikėjimą prieš trisdešimt metų tradicinėje palapinėje, o dabartinė katedra sostinėje taip pat primena jos formą.

Visus gerbdami, dalyvaudami tarpreliginiame dialoge, stodami už teisingumą, taiką ir socialinę santarvę, katalikai nori prisidėti prie savojo krašto augimo, užtikrino popiežius, linkėdamas, kad tai palengvintų ir nacionalinė įstatyminė aplinka bei rengiamas susitarimas tarp Mongolijos bei Šventojo Sosto. Katalikų bendruomenė, be grynai religinių dalykų, taip pat vykdo daug iniciatyvų švietimo, socialinės paramos ir sveikatos apsaugos, kultūros srityse.

„Jos gerai liudija Jėzaus Evangelijos nuolankumo, broliškumo ir solidarumo dvasią, vienintelį kelią, kuriuo katalikai pašaukti eiti kelionėje, kuria jie dalijasi su visais žmonėmis žemėje“, – sakė popiežius. Jo kelionės šūkis „Viltis kartu“ – nori pabrėžti bendros kelionės potencialą, o Katalikų Bažnyčia yra prisidėjusi prie ištisų tautų gyvenimo daugybėje sričių: nuo meno iki mokslo ar bendro sugyvenimo.

„Tegul įvairūs mongolų visuomenės sluoksniai, čia gerai atstovaujami, toliau dovanoja pasauliui unikalios tautos grožį ir kilnumą“, – linkėjo popiežius susitikimo dalyviams, su kuriais atsisveikino padėkodamas mongoliškai – Bayarlalaa! 

Vatikanas stiprina savo pozicijas Azijoje

Pastaraisiais metais Mongoliją kamuoja korupcija ir aplinkos būklės blogėjimas: jos sostinėje oro kokybė yra viena blogiausių pasaulyje, o praėjusiais metais skandalas dėl pareigūnų lėšų iššvaistymo sukėlė gatvių protestus.

Be to, didžiuliams šalies teritorijos plotams dėl klimato kaitos, per didelio ganyklų skaičiaus ir kasybos gresia dykumėjimas.

Ši kelionė – Pranciškaus antroji per metus į šį regioną po pernai rugsėjį įvykusio vizito į Kazachstaną – yra geopolitiškai strategiškai svarbi.

Manoma, kad tai paskatins trapią Mongolijos demokratiją ir gali padėti Bažnyčiai užmegzti ryšius su galingesnėmis kaimyninėmis šalimis.

„Tai akivaizdus Šventojo Sosto siekis pasirūpinti Vidurine Azija ir nepalikti jos Rusijai ar Kinijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė katalikybės Azijoje tyrinėtojas Michelis Chambonas (Mišelis Šambonas).

Šis vizitas – 43-oji Pranciškaus kelionė per jo, kaip Katalikų Bažnyčios vadovo, dešimtmetį – taip pat yra labai svarbus siekiant palikti galimybę geresniems Vatikano ryšiams su Pekinu ir Maskva, dar nepasiūliusioms popiežiui kvietimo.

„Tai būdas nepasiduoti, priminti jiems: „Aš esu čia!“ – sakė M. Chambonas. – Tai būdas nesėdėti Romoje ir nelaukti, kol kas nors įvyks, o pasinerti į įvykius.“

The post Popiežius mongolams: esu draugystės piligrimas, ateinantis pas jus ant „pirštų galų“ appeared first on LAIKMETIS.

Susitikimą, bendradarbiaudamas su kitomis Šventojo Sosto institucijomis, surengė Vatikano fondas „Fratelli Tutti“.

Susitikimo programoje buvo 29 Nobelio premijos laureatų – pavienių asmenų, asociacijų, organizacijų – konferencija ir vakaro programa Šv. Petro aikštėje.

Tarp susitikime dalyvaujančių Nobelio premijos laureatų yra ne vienas, kuris jos nusipelnė būtent už dideles, ištvermingas ir vaisingas pastangas, praeityje ar šiandien, įtvirtinti žmonių brolybę, kartais labai sunkiuose kontekstuose, kuriuose dešimtis metų buvo liejamas kraujas, vyravo nesantaika.

Dar kiti buvo apdovanoti Nobelio premija už, galima sakyti, prielaidų kūrimą, be kurių žmonių brolybė ir socialinė draugystė būtų neįmanoma: už pastangas užtikrinti žmonių orumą, jų teises ir laisves, už teisingumą, pradedant nuo Lietuvoje gerai žinomo Lecho Valensos, buvusio Lenkijos „Solidarumo“ lyderio.

Galima paminėti buvusį Kolumbijos prezidentą Juaną Manuelį Santosą, kuris pasiekė susitarimą tarp penkiasdešimt metų kovojusių grupuočių, laureatę iš Liberijos Leymah Robertą Gbowee, padariusią itin daug dėl susitaikymo ir moterų teisių savo šalyje, gydytoją ginekologą Denisą Mukwege iš Kongo Demokratinės Respublikos, gydžiusį tūkstančius seksualinę prievartą konfliktų zonose patyrusių moterų ir, pačiam neplanavus, tapus jų teisių, taikos ir teisingumo čempionu, Tarptautinę branduolinių ginklų panaikinimo organizaciją, atstovaujamą direktoriaus Danielio Hogstos, kai šiandien vėl lengva ranka švaistomasi branduoliniais grasinimais, tūkstančius žmonių iš skurdo rato ištraukusių mikrokredito programų iniciatorių Muhammadą Yunusą iš Bangladešo.

Į Pasaulinį brolybės susitikimą Romoje atvyko ir paskutiniosios Nobelio taikos premijos laureatė – Ukrainos „Pilietinių laisvių centro“ atstovė Oleksandra Matvijčuk, 2022 metais pelniusi ją kartu su Rusijos žmogaus teisių gynimo grupe „Memorial“ ir Baltarusijos teisių gynimo grupės „Viasna“ vadovu Alesiu Beliackiu.

Į Nobelio premijos laureatų grupę birželio 10 dienos ryte kreipėsi artimiausias popiežiaus Pranciškaus bendradarbis kardinolas Pietro Parolinas, pasak kurio, jų susitikimas ir buvimas kartu yra vilties ženklas pasauliui. 

„Jūs pasiryžote sujungti kiekvieno turimų skirtumų ir patirties turtus, kad liudytumėte tai, kas bendra mūsų žmogiškumui ir leidžia atpažinti, kad esame broliai ir seserys, kaip moko Šventasis Tėvas Pranciškus savo magisteriume. Veikimas brolybės dvasia yra atsakomybė, kurios negali vengti tie, kurie pašaukti gaivinti tarptautinių santykių kultūrą", – sakė kardinolas P. Parolinas.

„Daugelis iš jūsų savo pasirinkimais ir gestais konfliktų zonose, savo gyvenimo pavyzdžiu parodėte, kad nutrūkus dialogui santykiai sunyksta ir kad vienijanti brolybė yra stipresnė už skausmą, kuris skiria. Daugelis iš jūsų gali paliudyti, kad kantrus dialogo tinklo audimas yra sunkus, dažnai skaudus ir malonumo neteikiantis, tačiau būtent dėl to tai kilniausias darbas žmonių bendruomenės labui vietos ir tarptautiniu mastu“, – pridūrė jis.

Popietinė ir vakaro programa Šv. Petro aikštėje ir jos prieigose drąsina kartu švęsti žmonių brolybę: liudijimais, pasakojimais, muzikiniais kūriniais, tarp atlikėjų – ir garsusis italų tenoras Andrea Bocelli.

The post Romoje vyko pasaulinei žmonių brolybei skirtas susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

J.-P. Vesco biografijoje nurodoma, kad 1962–aisiais metais gimęs ganytojas baigė literatūros, o vėliau – teisės studijas ir nuo 1989–ųjų iki 1995–ųjų metų praktikavo advokato profesiją Lione ir Paryžiuje. 1995–aisiais metais įstojo į dominikonų ordiną, apsigynė dar vieną akademinį laipsnį iš kanonų teisės, davė vienuolinius įžadus ir 2001 – aisiais metais gavo kunigystės šventimus.

Po to beveik metus praleido Jeruzalėje, kurioje studijavo biblines disciplinas, ir 2002 – aisiais metais buvo pasiųstas į Alžyrą, į Orano vyskupiją. 2013 – ųjų sausį buvo paskirtas jos vyskupu, o dabar – Alžyro arkivyskupijos ganytoju.

Oficialiai arkivyskupijos ganytojo pareigas dominikonas perims 2022 – aisiais vasario 11 dieną, per Lurdo Dievo Motinos iškilmę. Šiose pareigose jis pakeis jėzuitą Paulą Desfarges SJ, arkivyskupą emeritą. Naujasis arkivyskupas netrukus tarp savo krašto šventųjų galės įrašyti dar vieną – Karolį de Fuko. 

Alžyro katalikų bendruomenė yra nedidelė: ją sudaro keli tūkstančiai tikinčiųjų, kurių sielovada rūpinasi apie šešiasdešimt kunigų ir vienuolių vyrų. Alžyre taip pat gyvena apie penkiasdešimt vienuolių moterų. Alžyro Katalikų Bažnyčia, tam tikra prasme, yra pakraščio, arba pasienio, Bažnyčia, kuri kiekvieną dieną susitinka su islamiškuoju pasauliu.

Alžyro katalikų bendruomenė yra nedidelė: ją sudaro keli tūkstančiai tikinčiųjų.

Krikščionys Alžyro teritorijoje gyvena nuo seniausių laikų, nuo II amžiaus, dalydamiesi šios žemės sunkumais ir džiaugsmais, kaip liudija 19 Alžyro kankinių beatifikacija 2018 – aisiais metais.

Jie – kunigai, vienuoliai ir vienuolės, beveik visi prancūzai, buvo nužudyti per Alžyro pilietinį karą, 1994–1996 – aisiais metais. Tarp jų ir J.-P. Vesco pirmtakas, dominikonas ir Orano vyskupas Pierre Lucien Claverie (Pjeras Lucienis Klaveris). Tarp kitų gerai žinomų kankinių – Tibhirino trapistų bendruomenė. Beatifikacijos apeigos vyko būtent Orano katedroje.

Po kelių mėnesių, 2022–aisiais gegužės 15-ąją, bus kanonizuotas dar vienas su Alžyru susijęs prancūzas – palaimintasis Karolis de Fuko, romusis atsiskyrėlis, visų tikinčiųjų ir netikinčiųjų brolybės šauklys, vienas iš Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti apie žmonių brolybę ir socialinę draugystę įkvėpėjų.

palaimintasis Karolis de Fuko - romusis atsiskyrėlis, visų tikinčiųjų ir netikinčiųjų brolybės šauklys.

2021–aisiais vasario 4-ąją, minint 1-ąją Žmonių brolybės dieną, J.-P. Vesco paskelbė ilgą sielovadinį laišką, kuriame aptaria enciklikos principus krikščionių gyvenimo musulmonų daugumos visuomenėje kontekste, svarsto, kaip liudyti Evangeliją be prozelitizmo. 

Kitu popiežiaus Pranciškaus potvarkiu tapo vyskupas Peteris Michiaki Nakamura, iki šiol ėjęs Nagasakio augziliaro pareigas, paskirtas Nagasakio arkivyskupu ir šiose pareigose pakeis Juozapą Mitsuaki Takami PSS. 

Nagasakio arkivyskupija yra ypatingos istorinės atminties, ją įpareigojančios kalbėti apie taiką, paveldėtoja ir saugotoja. Tai branduolinio bombardavimo patirtis II Pasaulinio karo metais. Nagasakis yra istorinis katalikybės centras Japonijoje, kurioje krikščionys taip pat yra palikę neįtikėtinų tikėjimo liudijimų.

Nagasakio arkivyskupija yra ypatingos istorinės atminties, ją įpareigojančios kalbėti apie taiką, paveldėtoja ir saugotoja.

JAV bombonešio numesta atominė bomba smogė ne vien kareiviams, ne vien dešimtims tūkstančių miesto gyventojų civilių, bet ir didžiausiai japonų katalikų bendruomenei. Iš 12 000 miesto katalikų akimirksniu žuvo 8500. 

Šią mirtiną, sukrečiančią trauminę patirtį Nagasakio arkivyskupija pavertė misija nuolatos priminti masinių naikinimo ginklų amoralumą ir skelbti, jog tikrasis saugumas, tikroji taika bus pasiekti ne branduolinių arsenalų didinimu, o jų atsisakymu. 

Arkivyskupas Juozapas Mitsuaki Takami PSS buvo karštas, tvirtas ir įtaigus taikos balsas, o dabar šią misiją jis perduoda Peteriui Michiaki Nakamura, kuris Nagasakio vyskupijoje gimė, užaugo, baigė kunigų seminariją, gavęs kunigystės šventimus darbavosi įvairiose parapijose, o dabar tapo vyskupijos galva. Oficiali ceremonija, po kurios naujasis ganytojas perims visas galias, įvyks 2022–aisiais vasario 23 dieną.  

The post Alžyro ir Nagasakio arkivyskupijose – nauji ganytojai appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus pirmiausia primena, kad prieš 10 metų, popiežiaus Benedikto XVI sprendimu, Šventasis Sostas tapo tarptautinės migracijos organizacijos valstybe nare. Pagrindinės priežastys, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas, tebėra labai svarbios šiandien.

visi žmonės yra tos pačios žmonijos šeimos nariai, apdovanoti vienodu prigimtiniu orumu.

Savo dalyvavimu Organizacijos veikloje Šventasis Sostas nori atkreipti dėmesį į žmonių migracijos etinius aspektus. Pasitelkdamas savo patirtį ir gerai išplėtotą šios srities asociacijų tinklą visame pasaulyje nori bendradarbiauti su visomis tarptautinėmis tarnybomis, besirūpinančiomis migrantais. Per vietines bažnytines organizacijas nori teikti visapusišką pagalbą migruojantiems žmonėms, nedarant jokių skirtumų, remiantis įsitikinimu, kad visi žmonės yra tos pačios žmonijos šeimos nariai, apdovanoti vienodu prigimtiniu orumu.

Pasak popiežiaus, diskusijos dėl migracijos iš tikrųjų nesiriboja vien migrantais, bet apima ir mus visus, mūsų visuomenės praeitį, dabartį ir ateitį. Atsakui į migracijos iššūkį reikia daug žmogiško jautrumo, teisingumo ir broliškumo. Turime vengti šiais laikais labai paplitusios pagundos – atmesti viską, kas gali mums kelti rūpesčių.

Turime vengti šiais laikais labai paplitusios pagundos – atmesti viską, kas gali mums kelti rūpesčių.

Dauguma religinių tradicijų, tarp jų ir krikščionybė, ragina savo tikinčiuosius elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad kiti elgtųsi su mumis, ir mylėti savo artimą kaip save patį. Kiti religiniai priesakai pabrėžia, kad turime nepamiršti svetingumo svetimšaliui. Šiomis visuotinai pripažintomis vertybėmis turėtume vadovautis elgdamiesi su migrantais, kurie šiais laikais pasiekia mūsų šalis ir mūsų vietines bendruomenes.

Popiežius prašo visada atsiminti, kad sprendimas migruoti, palikti gimtąją šalį ar kilmės teritoriją, neabejotinai yra vienas sunkiausių žmogaus gyvenime.

Deja, šitų žmonių kančia ir neviltis labai dažnai išnaudojama politiniams tikslams. Elementarios žmogiškosios pagarbos stoka, kurią matome stebėdami, kaip su migrantais elgiamasi prie valstybių sienų, menkina mūsų visų žmogiškumą. Nesvarbu kokios būtų politinės aplinkybės ir koks migrantų teisinis statusas, niekada neturime pamiršti svarbiausio žmogiškojo migracijos aspekto – to, kad, nepaisant geografinių sienų, visi esame vienos žmonių šeimos nariai.

Elementarios žmogiškosios pagarbos stoka, kurią matome stebėdami, kaip su migrantais elgiamasi prie valstybių sienų, menkina mūsų visų žmogiškumą.

Popiežius ragina skubiai ieškoti orumo nežeminančių išeičių iš neteisėtumo situacijų, kuriose šiuo metu yra tūkstančiai migrantų. Kuo daugiau bus teisėtų migracijos kelių, tuo mažesnė tikimybė, kad migrantai bus įtraukiami į nusikalstamus prekiautojų žmonėmis tinklus.

Popiežiaus laiške taip pat pabrėžta integracijos svarba. Integracija reiškia abipusį procesą, abipusį susipažinimą, abipusį atvirumą, pagarbą atvykstančiųjų tapatybei ir priimančiųjų šalių įstatymams ir kultūrai.

Sėkmingos integracijos rezultatas yra abipusis praturtėjimas. Popiežius taip pat prašo sprendžiant migracijos problemas atsiminti šeimos teises. Galiausiai Pranciškus ragina tarptautinę bendruomenę šalinti priežastis, kurios šiandien žmones verčia migruoti, ragina siekti, kad migracija taptų rimtai apgalvotu žmogaus pasirinkimu, o ne beviltiška būtinybe.

The post Popiežius apie migrantus: visi esame vienos žmonių šeimos nariai appeared first on LAIKMETIS.

„Malda už taiką, už vienybę ir brolybę yra aktuali visur ir visada, bet, regis, šiuo metu ypatingai svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui“, – teigė šalies vadovo atstovas. Maldos pusryčiuose dalyvaus Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.

malda už taiką, už vienybę ir brolybę yra aktuali visur ir visada, bet, regis, šiuo metu ypatingai svarbi ne tik lietuvai, bet ir visam pasauliui.

Į susirinkusiuosius kreipsis ir maldai pakvies Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas Stanislavas Matiukevičius, liudijimais pasidalys sesuo Fausta Palaimaitė ir Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos karys viršila Dalius Čižeika.

Muzikinius kūrinius atliks Merūnas Vitulskis. Maldos pusryčių tradicija, kai skirtingų religinių konfesijų, partijų atstovai susirenka dvasiškai bendrauti, atsirado XX amžiuje JAV. Nacionalinių maldos pusryčių tradiciją Lietuvoje pradėjo prezidentas Valdas Adamkus 2001 metais.

The post Prezidentūroje - Nacionaliniai maldos pusryčiai appeared first on LAIKMETIS.

Ir maža Jordanijos Bažnyčia pradėjo savo sinodinį kelią. Artimųjų Rytų šalyje, kur krikščionys yra mažuma, sudaranti apie 6% gyventojų, iškilmingomis Mišiomis pradėtas įsiklausymo ir įsižiūrėjimo kelias.

Išties įspūdingas atidarymas, nes Eucharistijoje dalyvavo įvairių šalyje gyvuojančių ritų krikščionys. Apie iškilmingą renginį pasakoja kunigas Hani Polus Hal Jameel. Pasak jo, Mišiose buvo jaučiama ypatinga bendrystės dvasia.

būtent tuo momentu akivaizdu, kad bažnyčia vis labiau trokšta dalyvavimo ir brolybės.

Nors vietos vyskupai dar nepaskelbė konkrečių gairių sinodiniam keliui, kunigas Hal Jameel yra įsitikinęs, kad tai suteiks puikią progą būti patikimais Evangelijos ir artimo meilės liudytojais. „Tiesa, kad esame mažuma, tačiau galime transformuotis į liudijančią Bažnyčią, padėdami pažinti Kristų tiems, kurie apie jį negirdėjo.“

Kunigas sako, jog sinodinis kelias gali atverti galimybes bendradarbiavimui tarp skirtingų ritų krikščionių ir paskatinti juos kartu darbuotis įveikiant sunkumus, su kuriais susiduria šalis. Didžiausi pastarojo laikotarpio iššūkiai – naujos skurdo formos ir tūkstančiai migrantų, bėgančių iš savo tėvynės dėl karo ir neramumų, - apibendrina kun. Hani Polus Hal Jameel.

The post Kunigas iš Jordanijos: Bažnyčia vis labiau trokšta brolybės appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus pasidžiaugė, kad ši sporto šaka – kurią, kaip yra žinoma, jis pats šiek tiek praktikavo studijų metu jaunystėje – Italijoje švenčia tokį apvalų jubiliejų. Savo kalboje Italijos krepšinio pasaulio atstovams jis kalbėjo apie platesnį kontekstą: apie ryšį tarp Bažnyčios ir sporto. Nors ir skirtingais būdais, jie abu tarnauja visapusiškam asmens vystymuisi ir prisideda prie visuomenės gėrio.   

Popiežius kalbėjo apie du svarbius tokios sporto šakos, kaip krepšinis, aspektus: buvimą komandos dalimi ir discipliną.  

Sportas padeda užmegzti ryšius tarp asmenų. Žmonės iš skirtingų aplinkų, vienas kito nepažinoję, susivienija ir stengiasi dėl bendro tikslo. Štai du labai svarbūs dalykai: vienybė ir bendras tikslas. Šia prasme sportas yra tarsi vaistas tokiam mūsų visuomenių individualizmui, kuris gimdo izoliuotą ir liūdną savastį, nepajėgią įsitraukti į komandinį darbą, aistringai kovoti dėl kokio nors bendro ir gero idealo.  

„Savo sportiniu įsipareigojimu primenate brolybės vertę, kuri yra ir Evangelijos šerdyje“, – sakė popiežius.

Kitas sportininko bruožas yra disciplina. Daug didelių ir mažų, nors ir myli sportą, serga už savo komandas, neretai neįsivaizduoja, kiek daug darbo ir pastangų įdedama rengiantis varžyboms. Šis darbas reikalauja disciplinos – ne vien fizinės, bet ir vidinės, nuolatinio fizinio lavinimosi, ištvermės, dienotvarkės ir mitybos, poilsio ir treniruočių ritmo.  

Ši disciplina yra tikra formacijos ir ugdymo mokykla jaunuoliams ir vaikams, padedanti suprasti, šv. Ignaco Lojolos žodžiais tariant, kaip svarbu „įvesti tvarką savo gyvenime“.

Šios disciplinos tikslas, anot popiežiaus, yra ne mus padaryti nelanksčiais, o  atsakingais už save pačius, už mums patikėtus dalykus, už kitus, už savo gyvenimą. Tokia disciplina padeda ir dvasiniam gyvenimui, kuris negali būti paliktas vien emocijoms, bangavimui, įgeidžių ir patogumo kriterijams.

„Ir dvasiniam gyvenimui reikia vidinės disciplinos, nuolatinės ir ištikimos, kasdienio įsipareigojimo maldai. Be nuolatinio vidinio lavinimosi tikėjimas rizikuoja užgesti“, – sakė popiežius.  

„Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką, galvodamas būtent apie krepšinį. Jūsų sportas kelia link dangaus, nes, kaip yra pasakęs vienas buvęs garsus žaidėjas, tai sportas, kuris kreipia žvilgsnį aukštyn, link lanko, ir todėl yra tikras iššūkis tiems, kurie pripratę gyventi visada įbedę žvilgsnį į žemę.

KREPŠINIS kelia link dangaus, nes, kaip yra pasakęs vienas buvęs garsus žaidėjas, tai sportas, kurIs kreipia žvilgsnį aukštyn, link lanko

Norėčiau, kad tai taptų jūsų tauriu uždaviniu: mokyti vaikus ir jaunuolius sveiko žaidimo, padėti jaunuoliams žvelgti aukštyn, niekada nepasiduoti, atskleisti, jog gyvenimas yra kelias, sudarytas iš pergalių ir pralaimėjimų, taip pat kad svarbu neprarasti troškimo sužaisti dar kartą“, – sakė Pranciškus ir pridūrė: „Svarbu padėti suprasti, kad, jei nepataikei į krepšį, nepralaimėjai visam laikui. Gali vėl išbėgti į aikštelę, sudaryti komandą su kitais ir mėginti mesti dar kartą“.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad reikia išmokti priimti pralaimėjimą. Neretai taip norima laimėti, jog ir antra vieta ant pakylos atrodo tarsi pralaimėjimas, veidas liūdnas, nosis nukabinta, medalį, rodos, galima išmesti.  

Tačiau galime laimėti ir pralaimėdami. Brandus pralaimėjimo priėmimas augina, padeda suprasti, kad gyvenimas nėra vien saldus ir kad nesusideda vien iš pergalių. Kartais patiriama ir pralaimėjimų. Kai sportininkas ar sportininkė moka pralaimėti oriai, žmogiškai, didele širdimi – tai žmogiška pergalė ir apdovanojimas.  

The post Popiežius Pranciškus: krepšinis kelia link dangaus appeared first on LAIKMETIS.

Panašiai kaip pernai, Didžiojo penktadienio pavakare popiežiaus Pranciškaus Šv. Petro bazilikoje vadovautose Viešpaties kančios pamaldose galėjo dalyvauti tik kelios dešimtys Dievo tautai atstovavusių žmonių. Didžiojo penktadienio pamaldų visuotinė malda buvo papildyta specialia intencija už pandemijos prislėgtą žmoniją, už mirusius ir jų artimuosius, už sergančiuosius ir juos slaugančius medikus bei savanorius.

Kaip primena „Vatican News", šių metų meditacijos tema: brolybė – visuotinė žmonių brolybė ir kristologinė tikinčiųjų brolybė, kurios pagrindas yra šiomis dienomis liturgijoje mūsų švenčiami slėpiniai.

Pradėdamas homiliją pamokslininkas priminė pernai spalio 3 d. popiežiaus Pranciškaus pasirašytą encikliką „Fratelli tutti“. Pamokslininkas pastebėjo, kad „per trumpą laiką ji pasiekė daugybę žmonių širdžių ir sužadino troškimą siekti visuotinės brolybės, išryškino daugybę dalykų, kurie šiandieniniame pasaulyje brolybės vertybę žeidžia, taip pat nurodė keletą būdų kaip siekti tikros ir teisingos brolybės ir paragino visus – žmones ir institucijas – dėl to darbuotis". Popiežiaus enciklika skirta labai plačiam žmonių ratui Bažnyčioje ir už jos ribų, praktiškai visai žmonijai. Ji apima daugelį gyvenimo sričių. Enciklikos pabaigoje yra ir dalis, kurioje kalbama apie evangelinį brolybės pamatą.

„Mes, krikščionys, tikime", rašo popiežius, „kad žmogaus orumo ir brolybės šaltinis slypi Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Didieji mūsų tikėjimo slėpiniai, kuriuos švenčiame šiomis svarbiausiomis liturginių metų dienomis, mus skatina sutelkti dėmesį į kristologinį brolybės pagrindą, kalbėjo kardinolas". 

„Žodžiai „brolis“ ir „sesuo“ visų pirma reiškia tų pačių tėvų vaikus", tęsė pamokslininkas. „Kiek platesne prasme broliais ir seserims taip pat vadinami žmonės, priklausantys tai pačiai tautai. Plėsdami akiratį, broliais ir seserims vadiname visus žmones. „Brolis“ reiškia tą patį, ką ir kitas Biblijoje dažnai vartojamas žodis – „artimas“. Kai Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), jis galvoja apie kiekvieną žmogų, kuriam reikia pagalbos.

Tačiau greta visų šių senų ir visiems žinomų reikšmių, pamokslo metu buvo sakoma, kad Naujajame Testamente žodis „brolis“ įgauna ir kitą reikšmę. Broliai ir seserys yra Jėzaus mokiniai. „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 48–50). Tokiam brolybės suvokimui lemtingas įvykis yra Velykos. Kristus tampa „pirmagimiu tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29), o jo mokiniai tampa broliais ir seserimis nauja ir labai gilia prasme: jie dalijasi ne tik Jėzaus mokymu, bet ir jo Dvasia, naujuoju Prisikėlusiojo gyvenimu. Po Velykų broliai ir seserys – tai visų pirma tikėjimo broliai ir seserys, krikščionių bendruomenės nariai. Ir juos galime vadinti kraujo broliais, tik šiuo atveju – Kristaus kraujo.

Žiūrėdami ir pasaulio ir Bažnyčios istoriją ir dabartinį gyvenimą konstatuojame, kad žmonių brolybė taip ir lieka neįgyvendintas idealas

„Žiūrėdami į pasaulio ir Bažnyčios istoriją ir dabartinį gyvenimą konstatuojame, kad žmonių brolybė taip ir lieka neįgyvendintas idealas. Žiūrėdami į Kristaus mokinių bendruomenę irgi su liūdesiu matome, kad jų brolybė sužeista. Kristaus tunika yra suplėšyta į gabalus", sakė kardinolas R. Cantalamessa.

„Krikščionys ne tik pasidalinę į atskiras Bažnyčias, bet nėra vienybės ir tarp tos pačios konfesijos narių. Kokios yra dažniausios katalikų nesantaikos priežastys? Katalikus tarpusavy skaldo ne skirtingi požiūriai į dogmas, sakramentus ar tarnystes, bet politiniai nesutarimai", - pamokslavo kardinolas R. Cantalamessa. Be kita ko, jis taip pat sakė: „Kai tikintieji politinius įsitikinimus kelia aukščiau savo religinės ir bažnytinės tapatybės, tuomet jų religija tampa ideologija. Tai yra nuodėmė, griežčiausia šio žodžio prasme. Tai reiškia, kad žmogaus širdyje „šio pasaulio karalystė“ yra tapusi svarbesnė nei Dievo karalystė. Tai yra didžiojo mūsų priešo velnio darbas. „Diabolos“ ir reiškia skaldytoją, tą, kuris sėja nesantaiką".

Ką mums daryti, kad išsivaduotume iš tokio susipriešinimo? Pasak pamokslininko, turime mokytis iš Evangelijos ir Jėzaus pavyzdžio. Tarp žmonių, kuriems Jėzus skelbė Gerąją naujieną, irgi buvo labai dideli skirtumai, labai stipri politinė poliarizacija – fariziejai, sadukiejai, Erodo šalininkai, zelotai. Jėzus nesitapatino su nė viena šių grupių ir energingai priešinosi bandymams patraukti jį į vieną ar kitą pusę.

Ankstyvoji krikščionių bendruomenė ištikimai sekė Jėzaus politiniu nešališkumu. Tai pavyzdys ir mums, ypač Bažnyčios ganytojams, kurie turi būti visos kaimenės, o ne tik vienos jos dalies ganytojai. Todėl jie pirmieji turi rimtai ištirti savo sąžinę ir paklausti savęs, kur veda savo kaimenę: paskui Jėzų ar paskui savęs. Vatikano II Susirinkimas pasauliečiams, o ne dvasininkams, suteikė pareigą diegti Evangelijos vertybes socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime, tačiau visada taikiai ir gerbiant kitus.

Į tą, kuris mirė ant kryžiaus, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), šiandien nusižeminę ir gailesčio kupinomis širdimis kreipiamės malda, kurią Bažnyčia kartoja per kiekvienas Mišias prieš Komuniją:  „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“. Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo, ir suteik jai žadėtą ramybę ir vienybę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“„

The post Kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap.: katalikus tarpusavy skaldo ne skirtingi požiūriai į dogmas, sakramentus ar tarnystes, bet politiniai nesutarimai appeared first on LAIKMETIS.

Tu esi ir nesi. Nuo šiol, diena po dienos, petys į petį su broliais, tu pradėsi tapti tuo, kas esi Dievo Širdy, tikruoju savo veidu.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Tapk savimi appeared first on LAIKMETIS.