Dr. Jonas Basanavičius ir 1918 m. vasario 16 d. aktas žadino ir kėlė Lietuvių tautą savarankiškam gyvenimui savo valstybėje J. Basanvičius straipsnyje Priedėlis prie lietuviško klausimo (Apšvieta1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją. Jis 1883 m. pradėjo leisti “Aušrą”, garsino lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. gruodžio 04–05 dienomis iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.

Daug nuveikė gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo.Buvo Lietuvių konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje pirmininkas. Joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. J. Basanavičius tapo Tarybos nariu, pirmininkavo jos 1918 m. vasario 16 d. posėdžiui, priėmusiam Vasario 16 Aktą. Vasario 16 d. Lietuva iš vargano valstiečių krašto pradėjo augti į europietišką valstybę, kurios istoriją sutrikdė sovietinė ir vokiškoji okupacijos. Vasario 16 dienos Lietuva gyvavo 22 metus ir 4 mėnesius.

Dr. J. Basanavičius buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, kuri vėliau tapo Lietuvos mokslų akademija, iniciatorius, steigėjas ir pirmininkas iki mirties.

Basanavičius rašė: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliška ranka gesinta šiandien didei sunykus! Vislab, kas buvo lietuviška, per ilgus metus, buvo rūpinama išnaikinti, iš šaknų išrauti! Jei dar nepasisekė mūsų mylimą ir puikią kalbą drauge mums su liežuviu išplėšti, tai pasisekė piktžolių sėklas visuose Lietuvos kampuose išbarstyti, o tai nenaudėlės, žiūrėk, kaip išbujojo!..“ (Merkys Vytautas Jonas Basanavičius – Aušros kūrėjas)

Plk. Kazys Škirpa ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimas skelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. 1918 m. K. Škirpa tapo pirmu Lietuvos kariuomenės savanoriu, o 1919 m.sausio 1 d. vadovavo būriui savanorių iškeliant lietuvišką trispalvę Vilniuje Gedimino pilies bokšte. 1919 m. kovą jam  buvo įsakyta suformuoti atskirą Lietuvos kariuomenės batalioną, kuris išaugo į 5-tą pėstininkų pulka.

Su šiuo pulku K. Škirpa kovėsi visuose nepriklausomybės frontuose - su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920–21 buvo Steigiamojo Seimo narys,o 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją ir tapo Generalinio štabo Antrojo skyriaus viršininkas, 1926 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, Tautų Sąjungoje ir Lenkijoje. K. Škirpa pirmasis iš Lietuvos diplomatų įteikė protesto notą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai prieš Sovietų Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne kartu su kitais 25 asmenimis pasirašė Lietuvių aktyvistų fronto Steigiamąjį aktą, buvo išrinktas organizacijos vadu. Kartu su Vilniaus LAF ir Kauno LAF siekė sutelkti lietuvių tautos jėgas kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, rengė sukilimą. Birželio sukilėliams užėmus Kauną K. Škirpa buvo išrinktas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, bet vokiečių sulaikytas Berlyne šių pareigų eiti negalėjo.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymas buvo iššūkis mestas vokiečiams. Okupacinė vokiečių valdžia ribojo Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Laikinoji Vyriausybė konstatavo, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Tokiu savo nusistatymo formulavimu Laikinoji Vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota nei likvidavusis, sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu. Birželio 23 dienos Lietuva gyvavo šešias savaites.

Karui einant į pabaigą K. Škirpa parengė memorandumą, kuriuo Vokietijai siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. Atsakant į tai, 1944 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir nusiųstas į SS koncentracijos stovyklą Godesberge. K. Škirpa Lietuvos aktyvistų fronto programiniame dokumente rašė:

„Tikslas, kurį, netekus valstybinės nepriklausomybės, visi lietuviai, ištikimi Tėvynei Lietuvai, turi savo galvose ir nešioja savo širdyse, yra savaime aiškus: laisvos nepriklausomos valstybės atstatymas. <…> Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą.“ (Škirpa Kazys. Platformos metmenys. Sukilimas. Vilnius: Žara, 2020, psl. 145-150.)

Prof. Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis atvedė Lietuvą į Kovo 11. 1989 metų rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias vedė į dainuojančią revoliuciją. Vytautas Landsbergis - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas – Lietuvos aukščiausias pareigūnas. Jis pirmininkavo Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui, priėmusiam Kovo 11 Aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Po to didžąja dalimi jo valia buvo atlaikyta 1990 metų ekonominė blokada ir 1991 metų ginkluota agresija, pasiektas susitarimas, kad iš Lietuvos būtų išvesti Rusijos kariniai daliniai. 1991 m. liepos 7 d. V. Landsbergis su Rusijos Federacijos prezidentu B. Jelcinu pasirašė Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 3 d. aktus. V. Landsbergis dirbo Seime, Europos parlamente, rašė ir leido knygas, minėjo Lietuvai svarbias datas ir žmones.

Be nepriklausomybės siekių ir darbų V. Landsbergis daug nuveikė kaip meno, muzikos ir kultūros istorikas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas ir garsintojas, pripažintas Lojolos universiteto Čikagoje teisės garbės daktaru, nominuotas Jeilio universiteto teisės daktaru, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru, Ogdeno Weberio universiteto JAV humanitarinių mokslų daktaru.

V. Landsbergio žodžiai: „Kai skaitom apie Sąjūdį, kad ėjom, atėjom į Kovą, tai ir supraskim, kad Birželis buvo pradžia neįtikėtinai ilgo ir baisaus kelio į kovo 11-ąją. Čia mūsų atgimimas ir susipratimas. Tik senasis okupantas, nenorėjęs taikos ir nuodėmių prisipažinimo, tebegrūmoja. Jo ginklas – melas. Šviesus protas ir ištikima širdis tebūnie mūsų ginklas. Neapykantos apaštalai, kurie išduoda laisvės kovą, teputoja putinijoje. Lietuva gyvens.“ (Landsbergis Vytautas. Teisė sukilti, valia sukilti. Birželis kvietė į Kovą. Vilnius: Žara, 2021, psl. 22.) 

Ar neteks skaičiuoti kiek metų ir mėnesių gyvavo Kovo 11-os respublika?

Tai priklausys nuo to kiek bus:

- basanavičių, kurie švies visuomenę, saugos kalbą, gaivins istoriją, ugdys patriotizmą;

- škirpų, kurie tarnaus kaip pirmieji savanoriai, kovos kaip birželio sukilėliai, priešinsis kaip pokario partizanai, stovės tvirtai kaip sausio 13-osios gynėjai;

-landsbergių, kurie ves per kylančią audrą.

Su Vasario 16!

The post Skaitytojų paštas. Mūsų laisvės šaknys appeared first on LAIKMETIS.

Pirma, ji yra grįsta pamatiniu savivaldumo principu. Jau senovės graikai, tikrieji politikos atradėjai, puikiai žinojo, kad politika gali rastis tik pripažinus, jog žmonės yra protingos būtybės ir sugeba save valdyti – organizuoti bendrąjį viešąjį gyvenimą. Antra, Nacionalinio susuvienijimo siūloma politika grindžiama pamatine nuostata, jog svarbiausias politikos tikslas – valstybės ir jos titulinės tautos interesų atstovavimas ir gynimas.

Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol Lietuvos žmonėms, daugelį metų regėjusiems tik grupelės išrinktųjų siauriems interesams tenkinti skirtą politiką, minėti šūkiai tampa suvokiami. Dar geriau jie bus suprantami po ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės pasisakymo apie tris svarbiausius jos Vyriausybės nuveiktus darbus. Anot I. Šimonytės, tokį trejetą sudaro lenkų interesus atitinkanti asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės, žydų interesus atitinkantis kompensavimas už nusavintą jų turtą ir stačiatikiams (taigi daugiausiai rusams) aktualus Konstantinopolio patriarchato sugrąžinimas į Lietuvą. Nesunku pastebėti, kad visi šie „svarbiausi darbai“ susiję tik su mūsų šalies tautinių bendrijų, bet ne titulinės lietuvių tautos interesais. Apie lietuvius – tiesiog kapų tyla. Pasirodo, jų reikalai niekada ir nebuvo prioritetas.

Dar daugiau, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, asmenvardžių rašymo tvarka buvo pakeista būtent pataikaujant mažai lenkų mažumos daliai (savotiškai mažumos mažumai), kuri niekada neplanavo ir niekaip nesistengė organizuoti savojo gyvenimo pagal Lietuvos tvarką, tokiu būdu akivaizdžiai neigdama Lietuvą, kaip suverenią ir pagarbos vertą valstybę.

Maža to, tai buvo atlikta prieštaraujant Konstitucijai ir paties Konstitucinio Teismo dvidešimties metų doktrinai lietuvių kaip valstybinės kalbos statuso klausimu. Vadinasi, lietuvių tautos interesų sąskaita. Įvardindama šiuos tris svarbiausius darbus I. Šimonytė kaip niekada atvirai atskleidė savo tikrąjį požiūrį į lietuvius. Lietuviai jos mąstymo perspektyvoje paprasčiausiai neegzistuoja – arba, geriausiu atveju, egzistuoja tik kaip „lietuviakalbių“ masė, kuri nesugeba formuluoti savo bendrųjų interesų. Todėl apie jokį atstovavimą šiai masei I. Šimonytė nemato reikalo net užsiminti.

Jos išvardyti svarbiausi darbai patys savaime nėra dideli ir gali atrodyti kaip keistas ar net kvailokas nusišnekėjimas. Iš tikrųjų jie politiškai yra be galo svarbūs, nes yra ne tik premjerės, bet ir visos valdančiosios koalicijos tikrojo požiūrio į lietuvių tautą atspindys ir simbolinė išraiška. Iškėlusi tris minėtas tautines grupes (jų interesus) virš visų šalies gyventojų, kaip pagrindinį Lietuvos valstybės rūpesčio objektą bei aukščiausią prioritetą, ir nė žodeliu nepaminėjusi lietuvių tautos, I. Šimonytė pademonstravo, kad ji mąsto 19 a. realijomis.

Šimonytės Jos išvardyti svarbiausi darbai patys savaime nėra dideli ir gali atrodyti kaip keistas ar net kvailokas nusišnekėjimas.

Tiesą sakant, šitaip mąstė ir suvokė Lietuvą carinės Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto administratoriai. Sprendžiant pagal šį pasisakymą, premjerės idealas yra laikai, kai Lietuvoje iš tiesų buvo matomi tik lenkai, rusai, žydai ir kitos tautinės grupės. Visi, išskyrus lietuvius, kurie buvo suvokiami kaip turinti išnykti nepakeldama galvos ir nesipainioti po kitų tautų kojomis čiabuvių tautelė.

I. Šimonytės sąmonėje ir vaizduotėje lietuviai egzistuoja tarytum kokie indėnai ar havajiečiai JAV arba nutautintos ir pasmerktos asimiliacijai Rusijos tautelės. Apie tai, kad lietuviai yra visiškai nesvarbūs (o dar tiksliau – galiausiai tiesiog turėtų sunykti ir išnykti), aiškiai liudija ne tik pastarasis I. Šimonytės pasisakymas. Jis tik išryškina šį mąstymą. Daug lemtingiau jį liudija šalies valdžios ruošiami ir skelbiami oficialūs Lietuvos raidos planai. Tobuli pavyzdžiai – Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ar Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Jose – kaip ir I. Šimonytės nurodytų „svarbiausiųjų“ darbų sąraše – lietuvių tautai nėra numatyta vietos ir ji net nėra paminima.

Šia lietuvių tautos naikinimo kryptimi (pirmiausia likviduojant lietuvių politinį sąmoningumą ir jų savivaldumo jausmą) sparčiai judama. Tą aiškiausiai liudija esamos valdžios leidžiamas ar kai kada netgi pačios vykdomas atviras tyčiojimasis iš lietuvių tautos savastį apibrėžiančių dalykų. Šalia jau minėto lietuvių kalbos darkymo pavyzdžio, galima paminėti ir nuožmų siekį iš lietuviškosios istorinės atminties trinti Lietuvos simbolius (Lukiškių aikštėje niekaip nepastatomas Vytis), Lietuvos laisvės kovų didvyrius (juodinant ir įvairiai kitaip siekiant iš viešos atminties ištrinti Kazį Škirpą, Joną Noreiką, Juozą Krikštaponį ir kt.) ar diskredituojant tam tikrus didžiausios pagarbos vertus Lietuvos istorijos įvykius (Birželio sukilimas, 1918-1920 Nepriklausomybės kovos kaip „pilietinis karas“).

Taip pat užmačias tradiciškai tėvų vykdytą vaikų vertybinį auklėjimą kuo sparčiau keisti daugumai lietuvių nepriimtina, bet per prievartą mokyklose vis intensyviau brukama neomarksistine seksualinių mažumų įtraukties ideologine dresūra. Tai verta paminėjimo ne be reikalo. Kad ši ne tautinė, bet dar viena politizuota mažuma yra aukščiau likusios tautos daugumos dabartinės valdžios akyse geriausiai rodo prieš kiekvieną Seimo sesiją vykstančios diskusijos apie tariamą būtinybę ir dedamas pastangas priimti vos ketvirčio visuomenės palaikomą vienalytės partnerystės įstatymą.

premjerės idealas yra laikai, kai Lietuvoje iš tiesų buvo matomi tik lenkai, rusai, žydai ir kitos tautinės grupės.

Visi šie faktai nepaneigiamai rodo, kad save valdančios (savo valstybėje šeimininkaujančios) lietuvių tautos valdžia netoleruos. Ištrūkus iš sovietmečio niekada nebuvo gerų sąlygų tokiai tautai bręsti. Tačiau kiek jai subręsti visgi pavyko, dabar intensyviai mėginama grąžinti į baudžiavos būklę. Šis politiškai laisvos tautos naikinimo darbas yra kryptingai vykdomas ir savaime tikrai nesustos. Jis gali būti tik valingai sustabdytas, jeigu lietuvių tautos nariai vieningai pasakys, kad gali rūpintis ne vien savimi kaip individais, bet mato ir supranta, kas daroma su jais kaip tauta.

Lietuviai išliks, jeigu sugebės suvokti aukštesnį bendrą interesą išlikti pasaulio politiniame žemėlapyje kaip tautai ir bus pasiryžę jį apginti. Ne tik nuo karo, bet ir nuo „minkštųjų“ ištautinimo ir nupolitinimo grėsmių. Kaip dar visai neseniai apgynė analogiškais metodais (per kalbą, istoriją ir gyvenimo būdą) naikinusiame sovietiniame tautų kalėjime. Arba tiesiog susigrąžins iš jų beveik atimtą valstybę.

Šis valstybės susigrąžinimas yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos suvereniteto atkūrimas. Lietuviai privalo atkurti tikros politinės tautos būklę ir statusą, kurie kadaise buvo prarasti dėl pasidavusių ir bevalių Maskvos parankinių, o dabar dėl aklai Berlynui ir Briuseliui keliaklūpsčiaujančių padlaižūnų nuolankumo. Valstybės susigrąžinimas iš tikrųjų turi reikšti tai, kad į šalies politinį gyvenimą privalo būti sugrąžintas pamatinis organizacinis principas. Jis skelbia: lietuviai yra pajėgūs suvokti savo egzistencinius interesus ir savarankiškai spręsti savo likimą, todėl visi svarbiausi šalies valdžios darbai privalo būti skirti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės gynimui ir puoselėjimui bei vykdomi su jos pritarimu.

Būtent šis politinis (ir kartu tikrasis demokratinis) principas privalo tapti pokyčių Lietuvoje ašimi ir tuo pačiu esminiu visų į politinę valdžią pretenduojančių jėgų vertinimo kriterijumi.

The post Dr. Marius Markuckas. Svarbiausi Šimonytės darbai, arba dar kartą apie valstybės susigrąžinimą appeared first on LAIKMETIS.

Nors sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, jie suformavo Laikinąją Vyriausybę ir per radiją paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Tokiu būdu buvo pademonstruota, kad lietuvių tauta savanoriškai neprisijungė prie Sovietų valstybės, nesusitaikė su pavergimu ir nepasirinko bolševikinio vystymosi kelio.

Birželio sukilimas nuplovė 1940-ųjų kapituliacijos gėdą ir sau bei pasauliui parodė tautos valią priešintis. Sukilimas grąžino Lietuvos visuomenei viltį, kad ateityje bus įmanoma atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos diplomatai užsienyje, besiremdami sukilėlių vyriausybės paskelbtu nepriklausomybės atkūrimu ėmė aktyviau kelti Lietuvos politinio savarankiškumo klausimą.

Birželio sukilimas nuplovė 1940-ųjų kapituliacijos gėdą ir sau bei pasauliui parodė tautos valią priešintis

Birželio sukilimo įvykiai sugriovė sovietų piešiamą paveikslą apie savanorišką Lietuvos nepriklausomybės kelio atsisakymą. Sovietmečiu sukilimo atmintis buvo sistemingai persekiojama ir trinama. Po Sovietų valstybės žlugimo, Rusija tęsia sukilimo atminties puolimo politiką, siekdama ją pavaizduoti kaip nacių kolaborantų ir žydšaudžių maištą prieš „teisėtą“ SSRS valdžią.

Dergdama Birželio sukilimo atminimą, Rusija mėgina diskredituoti Lietuvos valstybingumo pamatus. Apmaudu, bet šiuo metu pastebimos ir dalies lietuvių pastangos diskredituoti sukilimą, tapatinant jį su nacių Vokietija, Holokaustu, taip iškreipiant Lietuvos istorinę atmintį.

Šiandien prisiminkime savo pareigą saugoti sukilimo atminimą, pagerbiant sukilimo aukas ir didvyrius. Kadaise Birželio sukilimas įkvėpė rezistentus – partizanus ir disidentus – imtis kovos už Lietuvos laisvę. Lygiai taip pat jis galėtų įkvėpti mūsų jaunimą ir ateities kartas branginti Lietuvą ir jos laisvę, kaip ją brangino sukilėliai, o, iškilus reikalui, tęsti laisvės kovas ir ateityje.

The post Valdas Rakutis: pareiga saugoti Birželio sukilimo atminimą appeared first on LAIKMETIS.

Netrukus po bolševikų įsiveržimo į Lietuvą parašytas jauno Amerikos lietuvio laiškas, išsiųstas iš Vokietijos ir sovietų cenzūros nesučiuptas. Jis buvo parašytas anglų kalba ir paskelbtas Bostone leistame savaitraštyje „Keleivis" 1940 m. spalio 23 d. numeryje. Taigi, praėjus vos 4 mėnesiams po Lietuvos okupacjios.

Žemiau pateiktas laiško vertimas į lietuvių kalbą.

Amerikos lietuvio laiškas apie Lietuvos okupantus

Čia paduodu Amerikos lietuvių visuomenei ištrauką iš laiško, kuris atėjo oro paštu iš Vokietijos per dvi savaites ir rašytas vieno mano gero pažįstamo jauno Amerikos lietuvio. lšleisdamas asmeniškas laiško dalis, paduodu ištisai žodis žodin jo pasakojimą apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Palieku laiško ištrauką anglų kalba, taip kaip jis buvo parašytas, tikėdamas, kad jis bus lengvai ir įdomiai skaitomas Amerikos lietuvių jaunimo.

Laiško gavėjas.

„Brangus X.,

Dabar, kai didžioji skuba pasibaigė, turiu šiek tiek laiko ir noriu parašyti jums keletą žodžių. Pradėsiu nuo svarbiausių dalykų ir vėliau, jei laikas leis, pabandysiu pateikti paskutinio mėnesio Lietuvos istorijos vaizdą...

Dabar kelios eilutės apie mūsų paskutines dienas Kaune. Kaip tikriausiai žinote iš laikraščių, raudonieji į Lietuvą įėjo birželio 15 d., tikslu „apsaugoti jos nepriklausomybę“. Tai buvo šeštadienio vakaras ir man pasitaikė būti liudininku atvykimo pirmųjų tankų, kuriuos apibūdinčiau kaip „sardinių skardines“. Jie pasibaisėtinai barškėjo ir čia pat gedo. Bet tankų buvo labai daug ir visi žmonės buvo nusiminę. Na, kai kiaulė patenka į namus, ji nedelsiant lipa ant stalo. Taip atsitiko ir su raudonaisiais.

Pirmas dalykas, kurį jie padarė – iš geresnių butų, kurie turėjo centrinį šildymą ar buvo miesto centre, išvarė visas šeimas. Visas gražumas buvo tas, kad jie davė 24 valandas susikrauti daiktus ir išsinešdinti.

Antras jų garsus pasižymėjimas buvo tas, kad jie supirko visą šlamštą, kuriuo žydai negalėjo atsikratyti per pastaruosius 10 ar 15 metų. Jie atėjo kaip elgetos, suplyšę ir nuskurę, tačiau jau po kelių savaičių dauguma karininkų dėvėjo naujas uniformas iš lietuviško audinio. Jie įvedė griežtus apribojimus vietiniams žmonėms pirkti drabužius, batus, galanteriją ir panašius daiktus, tačiau patys griebė viską, kiek tik pasiekė jų rankos. Per kelias dienas iš parduotuvių dingo visi rankiniai ir kišeniniai laikrodžiai, ir kai aš jau turėjau išvykti, girdėjau gandų, kad už paprasto metalo rankinį laikrodį raudonieji moka iki 1000 litų. Ir jie visą laiką gyrėsi, kad Rusijoje turi visko daug.

Vienas iš raudonųjų karininkų, kuris norėjo išvaryti mane iš buto (ir kuris pats buvo išmestas), bandė paveikti mane propaganda ir pateikė pavyzdį, kaip Rusijoje viskas pigu. Jis sakė, kad degtukai ten tik 3 kapeikos už dėžutę, o Lietuvoje – 10 centų. Ir kiek daug visko jie turi, kad net pasiuntė maisto į „badaujančią“ Lietuvą (tokius plakatus jie pritvirtina prie geležinkelio vagonų, gabenančių jų eksportą, ir pašalina tai tik pasienyje). Ir kai aš jo paklausiau, kodėl jie vienu metu importavo iš Lietuvos 53 vagonus sviesto (kurių vertė viršijo 5 milijonus litų, tą informaciją gavau iš Finansų ministerijos), tas nevykėlis nutilo ir net nebandė tai neigti.

Antras pavyzdys, ir tai tikra istorija. Vienas raudonasis užėjo į parduotuvę (tą istoriją man pasakojo geras draugas, įvyko liudininkas) ir, parodęs į apelsiną, paklausė: kas tai yra ir kokia jo kaina. Vieną nusipirkęs, čia pat, parduotuvėje, nusilupo ir ėmė valgyti. Kažkas iš žmonių parduotuvėje paklausė: ar Rusijoje jie turi apelsinų? Tas atšovė: „O taip! Turime jų daug. Mūsų fabrikai dirba trimis pamainomis, apelsinus gamina dieną ir naktį!“

Na, neverta leistis į smulkmenas, iš to, ką pats mačiau, atrodo, kad jiems pavyko sugriauti Lietuvos ekonominę sistemą (jei galite gauti tenykščių lietuviškų laikraščių, pažvelkite į ekonomikos skyrių – ten tik dekretai, perspėjimai ir baudos). Ir jau artimiausiu metu, mano nuomone, jie prives Lietuvą iki tų „aukštų“ standartų, kurie yra Rusijoje. Tada jie, žinoma, galės atverti sienas su Rusija, nebijodami nuvilti žmonių dėl „rojaus“, kuris ten jau sukurtas.

Negaliu įsivaizduoti kaip žmonės visa tai atlaikys, per naktį iš Europos atsidūrę Azijoje.

Negaliu įsivaizduoti kaip žmonės visa tai atlaikys, per naktį iš Europos atsidūrę Azijoje. Žinoma, tai tikras rojus tiems, kurie per savo gyvenimą nematė muilo ir kurie deda tris kryželius vietoj parašo. Dabar jie yra dideli viršininkai. Dar blogiau, kai iškyla dar ir žydų klausimas. Kaip prisimenate, jie pirmieji dėjo savo įnašą, perkant Smetonai dvarą ir kitas dovanas. Be to, jie buvo gudrūs papirkti Sofiją. Mironas ir kiti slidūs padarai gabeno pinigus iš šalies. Pagaliau jie buvo kapitalistai, kurie turėjo savo rankose daugiau kaip 80 procentų Lietuvos turto.

Ir kai tik raudonieji įsiveržė į Lietuvą, jie pirmieji išskleidė raudonas vėliavas ir paradavo gatvėmis, rėkaudami šūkius prieš „buržujus“. Buvo atsitikimų, kai žydai bandė perimti pramonės šakų, gamyklų kontrolę ir pan. Jie sudarė vadinamuosius „darbininkų komitetus“ ir ėmė administruoti visus darbus. Geras raudonojo „rojaus“ pavyzdys yra faktas, kad įsiveržus raudoniesiems į Lietuvą, pirmasis jų žingsnis buvo paskirti žydus ministrais ir kitais aukštais pareigūnais. Jie organizavo Pramonės ministeriją, kurioje 90 procentų tarnautojų buvo žydai ir ten nebuvo galima susikalbėti lietuviškai. Tokia vieta – „dykaduonių rojus“, ačiū raudoniesiems.

Jungtinių Amerikos Valstijų konsulatui buvo įsakyta palikti šalį iki rugpjūčio 25 d. Tačiau išsyk tapo aišku, kad jie labiau domisi baldais, nei siekia likviduoti konsulatą. Po tam tikrų mandagių „derybų“ Vašingtone ir Maskvoje jie pratęsė terminą likviduoti konsulatui iki rugsėjo 5 d. Tačiau prieita riba, kai konsulato darbuotojai kreipėsi dėl išvykimo vizų. Jie buvo labai „mandagūs“ ir pasakė darbuotojams, kad rūpintis išvykimo vizomis yra ne jų reikalas ir kad vizos nebus išduodamos tol, kol negaus nurodymų iš Maskvos. Galite lengvai įsivaizduoti padėtį: jiems davė laiko uždaryti įstaigą, bet praktiškai atsisakė išduoti vizas.

Aš pats turėjau daug rūpesčių, kai jie atsisakė išduoti vizą mano žmonai. Po 3 dienų nuolatinio skambinimo telefonu į skirtingas vietas ir likus tik 8 valandoms iki paskutinio traukinio išvykimo, vizą jai išdavė. Atvirai kalbant, buvo akimirkų, kai visiškai pamiršau, kas yra mandagumas, ir turėjau keiktis ir šaukti ant raudonųjų ar jų paskirtų marionečių (vidaus reikalų viceministras, „saugumo“ policija – išskirtinis mišinys raudonųjų iš GPU ir vietinių žydų, kurie vieninteliai dėvi šią aprangą).

Kol mes, amerikiečiai, buvome mandagūs, jie šaipėsi iš mūsų ir darė tokias bjaurias pastabas, kad pagaliau mūsų kantrybė baigėsi ir mes kreipėmės jiems suprantama kalba: išvadindami juos mazgotėmis, idiotais ir dar geresniais vardais. Ir tai padėjo. Vienas iš raudonųjų nuėjo netgi taip toli, kad pasakė, jog kvaila „bėgti“ į Ameriką, nes jie ateis ten maždaug po metų, tai kam visi tie rūpesčiai. Nebegalėjau pakęsti tokio grubumo ir pasakiau jam, kad turime daug kulkų kiekvienam raudonajam, kuris bandys ten patekti. Po šios pastabos maniau sau patekęs į bėdą, bet raudonasis tikriausiai suprato, kad jis irgi nuėjo per toli ir iškart pakeitė temą.

Y. vis dar gyvena Lietuvos banko rūmų bute. Jam buvo pagrasinta, kad bus išmestas (visoms 46 ten gyvenančioms šeimoms buvo suteikta 24 valandos laiko išsikraustyti, tačiau tai sukėlė tokį skandalą, kad įsakymas buvo laikinai pristabdytas). Pats bankas dabar yra virtęs beprotnamiu. Tvirtinama, kad žmonės savo akcijas, paskolos obligacijas, kitus vertybinius popierius, auksą ir vertybes deponuos banke, o vargšai darbuotojai dirba nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro kasdien, taip pat ir sekmadieniais, bet užduočių atlikti nespėja. Už viršvalandžius niekas nemoka, atsistatydinimų bankas nepriima. Jei žmogus nesusitvarko su darbu, jis vadinamas „diversantu“. Vienas iš banko kasininkų nusižudė, o banko valdyba buvo tokia „dosni“, kad sumokėjo laidojimo išlaidas, žmonai pažadėjo darbą. Jis 3 kartus buvo įteikęs atsistatydinimo pareiškimą, bet jo nepriėmė. Vėliau jis paprašė šiek tiek atostogų, tačiau visi prašymai buvo atmesti.

Tikiuosi, kad susigaudysite kiek čia visko paskubomis prirašiau. Pagaliau po to, ką neseniai išgyvenau, neįstengiau susikaupti ir nuosekliai laikytis temos.

Na, ką gi, dar kartą linkiu geros kloties ir tikiuosi netrukus pasimatyti.

Tavo bičiulis Z.“

The post Liudijimas iš praeities: jauno Amerikos lietuvio laiškas draugui apie okupuotą Lietuvą appeared first on LAIKMETIS.