Elena gimė 1849 metų kovo 18-ąją Gonavilos vietovėje. Kadangi ji buvo iš labai paprastos ir neturtingos šeimos, gimtinės vardas vėliau tapo jos vardo dalimi.

Elena iš Gonavilos nugyveno ilgą ir šventą gyvenimą, ji mirė sulaukusi 88 metų amžiaus, 1931 metų vasario 8-ąją, visų vadinama „seserimi Elena“, nors nebuvo jokio vienuolinio ordino ar kongregacijos narė, bet Dievui pasišventusi pasaulietė, beje, niekada taip ir neišmokusi rašyti. Todėl nėra jos pačios raštų, tik kitų atsiminimai ir pasakojimai. Vis tik liudijimų netrūksta, mat 1870 metų spalio 12 dieną Elena gavo stigmas – Viešpaties žaizdas ir gyveno su jomis iki gyvenimo pabaigos, tuo pat metu liudydama didelę, džiugią, šviesią meilę artimui ir Dievui, kaip pažymėjo vyskupas Wimalis Siri Jayasuriya Mišiose, aukotose beatifikacijos bylos etapo vyskupijoje užbaigimo proga.

Greitos ir geros beatifikacijos bylos eigos Romoje tikisi ir Cicily Kanthi Perera, vėžiniu susirgimu sirgusi moteris, kuri stebuklingai ir visiškai pagijo melsdama sesers Elenos užtarimo. Kaip žinia, nepaprastų išgijimų dokumentacija taip pat yra perduodama į Romą, kur specialistų komisija, sudaryta iš medikų ir teologų, vertina, ar pagijimas iš tiesų gali būti pavadintas stebuklingu, o ne retu ar išimtiniu. Kartais, norint tuo įsitikinti, yra laukiama keliolika ar keliasdešimt metų.

The post Užbaigtas Elenos iš Gonavilos (Šri Lanka) beatifikacijos bylos tyrimo vyskupijoje etapas appeared first on LAIKMETIS.

Atminimo lenteles pašventino į Kretingoje šiomis dienomis vykusią Pranciškonų brolijos kapitulą atvykęs provincijos ministras Evaldas Darulis, dalyvavo gausus būrys suvažiavusių brolių pranciškonų, Kretingos rajono vicemerė Vaida Jakumienė, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos labdaros ir paramos fondo atstovai ir Lietuvos pranciškonų provincijos J. A. Pabrėžos darbo grupės, besirūpinančios šios asmenybė beatifikacijos procesu, koordinatorė Nijolė Raudytė.

Nekanonizuotas Žemaitijos šventasis

N. Raudytė glaustai apibūdino J. A. Pabrėžos asmenybės svarbą Kretingai ir visai Lietuvai: „Ši diena – ypatinga, nes gimė nekanonizuotas Žemaitijos šventasis Jurgis Pabrėža. Jis gimė 1771 m. Večiuose, prie Lenkimų. Įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną, tapo pranciškonu tretininku ir gavo Ambraziejuas vardą. Šioje celėje jis praleido 33-jus metus, čia atsiskleidė jo turtinga veikla“, – kalbėjo N. Raudytė.

Visų pirma, jis buvo liaudies daktaras. Ligi įstodamas į vienuolyną, jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Vilniaus universitete buvo baigęs tris medicinos kursus, todėl pagal Bažnyčios kanonų teisę gavo leidimą gydyti žmones.

„Lietuvoje XIX a. medicina jau buvo licencijuota, buvo oficialiai skelbiami gydytojų ir vaistininkų sąrašai. Taip stengtasi kovoti su šarlatanais, kurie apgaudinėdavo žmonės ir pelnydavosi iš jų. Jurgis Pabrėža taip pat pasisakydavo prieš visokius apsimetėlius. Vienuolyno sode jis, padedant daržininkams, augino įvairių vaistažolių, sudarydavo receptus, darė tepalus, tinktūras. Žmones jis priimdavo ir savo celėje, ir nemokamai lankė ligonius jų namuose. Paprastiems žmonėms tai buvo išsigelbėjimas, nes daktarų paslaugos buvo labai brangios“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo N. Raudytė, J. Pabrėžos biografijos žinovė.

Herojišku J. Pabrėžos poelgiu laikomas faktas, kad 1831 m. Kretingoje įsisiautėjus choleros epidemijai, su specialia kauke ir dezinfekuojančiomis žolėmis burnoje jis eidavo pas žmones į epidemijos židinius, grįždavo išsekęs, tačiau pats nėsyk neužsikrėtė.

Kaukšėjo batsiuvio plaktukas ir skambėjo himnas

Kretingos parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas papildė, kad žmonės pas J. A. Pabrėžą eidavo gydytis ne tik kūno, bet ir dvasios ligų. Greta jo celės buvo laukiamasis, o įėjimas – iš lauko, laiptinėje vienuolis laikė ir savo žoles. Laukiantiems vyrams, kaip rašė Vaižgantas, J. A. Pabrėža pasiūlydavo ir pypkę, taip leisdamas atsipalaiduoti – mat, pats augino ir tabaką. Moteris jis priimdavo laukiamajame apačioje.

„Ši celė yra sakrali vieta, nes joje paskutines savo gyvenimo valandas praleido J. A. Pabrėža: dieną dar priėmė ligonius, o vakare suklupo maldai po kryžiumi ir taip ramiai iškeliavo pas Viešpatį“, – akcentavo N. Raudytė. – Netgi sovietmečiu, kai vienuolyne veikė Kretingos muziejus, šviesaus atminimo muziejininkas Donatas Butkus šioje celėje buvo įrengęs J. A. Pabrėžai skirtą muziejų. Ši vieta buvo atitverta, saugoma, beje, už tai D. Butkus nukentėjo nuo valdžios.“

Broliams atgavus vienuolyną, šioje celėje gyveno brolis Paulius Koryzna, batsiuvys, žmonių švelniai Pauliuku vadintas, o vėliau – brolis Raimundas Lozonas (Lauzon) – abu taip pat iškeliavę amžinybėn. Brolis Astijus Kungys, kaip visada nuotaikingai, prisiminė, kaip 6 val. ryto brolis Raimundas iš šios celės garsiai paleisdavo Lietuvos himną, nors jauniems broliams rytinis miegas – kaip medus, juolab kad keltis privalu tik 7 val.

Dabar J. Pabrėžos celę sutvarkyti ėmėsi Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Andrius Dobrovolskas – joje įrengė viešnagėn atvykstančio provincijolo rezidenciją.

Lituanistinės mokyklos kolekcija – UNESCO paveldas

Šioje celėje buvo parašytas ir svarbiausias J. Pabrėžos botanikos veikalas „Taislius augyminis“, kurio autentiškas rankraštis saugomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Pas J. Pabrėžą lankydavosi istorijos profesorius, rašytojas Simonas Daukantas, vežė jam peržiūrėti savo rašomos „Istorijos žemaitiškos“ rankraščius, jie čia buvo saugomi.

Pabrėžos laikais Kretingos vienuolynas tapo svarbiu lietuvių ir žemaičių kultūros ir mokslo centru: po 1831 m. sukilimo į Kretingos vienuolyną neva perauklėti buvo siunčiami caro valdžiai prasižengę kunigai, dauguma jų – šviesuoliai, jie susibūrė į unikalią XIX a. neformalią lituanistinę mokyklą. J. A. Pabrėžos ir jo mokinių pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektas, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, išlikę tik rankraštiniai tekstai. Šie tekstai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos vienuolyne kolekciją, kurią sudaro 134 dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Paties J. A. Pabrėžos rankraščiai į Neformalios lituanistinės mokyklos kolekciją neįtraukti, tik – jo mokinių ir sekėjų Ši kolekcija 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Dėl beatifikacijos perdavė Šventajam Sostui

Apie J. Pabrėžą, jo veiklą liudija ir J. A. Pabrėžos muziejus, prieš pusantrų metų įrengtas Kretingos bažnyčios bokšto aikštelėje J. A. Pabrėžos labdaros ir paramos fondo iniciatyva. Jame, pasak klebono S. P. Bytauto, kabo ir autentiškas J. Pabrėžos abitas, kurių jis turėjęs du: su vienu jų palaidotas, o kitą nešiojo brolis Pauliukas – šis dabar ir kabo muziejuje.

Tvarkomas Jurgio Pabrėžos kapas ir koplyčia senosiose parapinėse kapinėse. Kretingos rajono vicemerė V. Jakumienė patikino, kad Savivaldybė pagal išgales taip pat prisideda puoselėjant J. Pabrėžos atminimą, sakė, kad yra parengtas šios koplyčios freskos restauravimo projektas ir Savivaldybė darbams šiemet skirs 80 tūkst. Eur.

Vyksta procesas ir dėl J. Pabrėžos beatifikacijos – pripažinimo palaimintuoju. Pasak N. Raudytės, pernai rugsėjį Lietuvos Vyskupų konferencija priėmė sprendimą ir pateikė Šventajam Sostui pritarimą dėl J. Pabrėžos teikimo beatifikacijai. „Buvo suburta darbo grupė tam, kad atliktume namų darbus: reikia surinkti ir išaiškinti dokumentus, liudijimus“, – teigė ji.

The post Kretingoje ir toliau įamžinamas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atminimas appeared first on LAIKMETIS.

M. Niemczakas sukūrė paprastą „Google" formą, kurioje bet kas ir bet kur galėjo pateikti maldos intenciją, kurią galėtų pasiimti su savimi į Lenkiją. Galiausiai jis gavo jų daugiau, nei tikėjosi. Iš dalies dėl to, kad prieš kelionę apie dvasininką paskelbė CNA, kunigas gavo 1137 maldos intencijas, kurias atsiuntė katalikai iš viso pasaulio.

Naujosios Meksikos Santa Fė arkivyskupijos kunigas, kuris yra Oregono Mount Andželo seminarijos propedeutinio ugdymo koordinatorius, yra Ulmų giminaitis; jo senelis Janas Niemczakas (Janas Niemčakas) buvo Ulmų giminės motinos Viktorijos Ulmos pusbrolis.

1944 m. naciai žiauriai sušaudė pamaldžią katalikišką Viktorijos, jos vyro Juzefo ir septynių jų vaikų šeimą už tai, kad savo namuose už Markovos kaimo Lenkijos pietryčiuose slėpė aštuonis žydus. Šeimos beatifikacijos Mišiose Markovos kaime pietryčių Lenkijoje dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. Beatifikacija Katalikų Bažnyčioje yra vienas iš žingsnių prieš kanonizaciją, kai asmuo, pripažintas ypatingu šventumu, oficialiai paskelbiamas šventuoju.

Kunigas sakė, kad buvo aiškiai matyti, jog visa Lenkija jaudinasi. Dar prieš atvykdamas į Markovą, jis matė didelius beatifikaciją reklamuojančius ženklus tokiuose dideliuose miestuose kaip Krokuva.

Atrodė, kad visa šalis švenčia, sakė jis, „ir visa tai dėl to, kad viena šeima pasirinko gyventi krikščioniškai, nors esu tikras, kad jiems tai atrodė įprasta".

Kunigas pasakojo, kad nerimavo, jog neturės laiko pasimelsti kiekviena gauta intencija atskirai. Tačiau Dievas pateikė išeitį.

Ankstyvą beatifikacijos Mišių rytą - apie 5 val. ryto - M. Niemczakas su kitais piligrimais autobusu nuvyko į Mišių vietą. Pasirinkęs ankstyvą autobusą, kunigas gavo kelias valandas, kad galėtų „kiekvieną intenciją paaukoti prieš altorių".

Pasak šio dvasininko, daugelis maldų intencijų buvo susijusios su katalikais, kurie prašė, kad jų artimieji grįžtų prie tikėjimo praktikos. jis sakė, kad taip pat karštai meldėsi už seminaristus, kuriuos moko namuose.

M. Niemczakas sakė, kad jį sujaudino tai, jog šeimos šventės diena, liepos 7-oji, buvo Juozapo ir Viktorijos vestuvių metinių diena, „šeimos gimtadienis". Ulmų beatifikacija yra „didis šeimos vienybės liudijimas…, kad šeima yra daugiau nei jos dalių suma".

Anksčiau M. Niemczakas CNA teigė, kad jaunystėje, kai svarstė apie kunigystę, išgirsti pasakojimai apie Ulmus „davė toną" tikėjimui, kuriuo jis norėjo gyventi, ir jis troško išgyventi savo kunigiškąjį pašaukimą „taip pat didvyriškai, kaip jie išgyveno" savo, kaip tėvų, pašaukimą.

„Lengva skaityti šias istorijas ir galvoti, kad jų veikėjai yra labai nutolę laike ir erdvėje… Galvoti, o, žmogau, jie turėjo būti tarsi kokie antžmogiški žmonės. Aš negalėčiau to padaryti. Bet kai išgirsti, kad tai tavo šeimos nariai, tai kažkas stulbinančio", - sakė M. Niemczakas.

Daugiau.

The post JAV kunigas į Ulmų šeimos beatifikaciją atvyko su daugiau nei 1 tūkst. maldos intencijų appeared first on LAIKMETIS.

Nužudyta via šeima

Paminėjęs Ulmų šeimos – Juozapo, Viktorijos ir jų septynių vaikų – beatifikaciją sekmadienį Lenkijoje, Pranciškus palinkėjo, kad per Antrąjį pasaulinį karą nacių už persekiojamų žydų gelbėjimą nužudyta Ulmų šeima visiems taptų pavyzdžiu, kaip siekti gėrio ir tarnauti stokojantiems.

„Būtų klaidinga, jei Ulmų šeimos beatifikacijos diena tarnautų tik tam, kad būtų primintas žiaurumas, kurį įvykdė jų egzekutoriai. Jiems, beje, istorijos nuosprendis jau yra sunkus", - sakė kardinolas Marcello Semeraro (Marčelo Semeraro), Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas, rugsėjo 10 d. per beatifikacijos Mišias Markovos kaime pietryčių Lenkijoje. Jose dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių.

„Vietoj to, - tęsė kardinolas, - norime, kad ši diena būtų džiaugsmo diena, nes popieriuje užrašytas Evangelijos puslapis mums tapo gyva tikrove, kuri ryškiai šviečia Ulmų poros krikščioniškame liudijime ir naujųjų palaimintųjų kankinystėje."

„Ulmų šeima evangeline meile priešinosi tiems laikams būdingai neapykantai ir smurtui. Ši lenkų šeima, kuri buvo tarsi šviesos spindulys Antrojo pasaulinio karo tamsoje, visiems mums tebūna sektinas pavyzdys, kaip siekti gėrio ir tarnauti stokojantiems. Paplokime šiai palaimintųjų šeimai! – kvietė popiežius ir tęsė: – Pagal jų pavyzdį jauskimės pašaukti priešintis ginklų jėgai meilės jėga, smurto retorikai – atkaklia malda. Tai darykime ypač už daugelį kraštų, kurie kenčia dėl karo. Ypatingai menu ir prašau suintensyvinti maldą už kenčiančią Ukrainą“, sakė popiežius, atkreipęs dėmesį ir į Ukrainos vėliavas Šv. Petro aikštės minioje  – „...vėliavos Ukrainos, kuri labai, labai kenčia“, – sekmadienį pažymėjo Pranciškus. 

Slėpė žydus

Naciai į darbo ir naikinimo stovyklą deportavo apie 120 Markovos apylinkėse gyvenusių žydų. Apie 54 pasislėpę žydai buvo surasti ir sušaudyti 1942 m. gruodžio 14 d. Dar 29 žydai toliau slapstėsi Markovoje, įskaitant aštuonis, kurie rado prieglobstį pas Ulmų šeimą.

1944 m. kovo 24 d. anksti ryte nacių patrulis apsupo Juozapo ir Viktorijos Ulmų namus Markovos pakraštyje. Jie aptiko šeimos ūkyje paslėptus žydus ir šeimai įvykdė mirties bausmę. Nacių policija prie namų nužudė 31 metų nėščią Viktoriją ir 44 metų Juzefą.

Papildomas įsakymas nulėmė likusių šeimos narių likimą: „Nužudykite ir vaikus".

7 metų Stanislava, 6 metų Barbara, 5 metų Vadislavas, beveik 4 metų Pranciškus, 2 metų Antonis ir 1 metų Marija buvo nužudyti.

Beatifikacijos ceremonijoje sekmadienį dalyvavo ir Lenkijos vyriausiasis rabinas Michaelis Schudrichas.

Beatifikacija Katalikų Bažnyčioje yra vienas iš žingsnių prieš kanonizaciją, kai asmuo, pripažintas ypatingu šventumu, oficialiai paskelbiamas šventuoju. Beatifikuotieji gauna titulą „palaimintasis" ir gali būti viešai garbinami vietos ar regiono lygmeniu, paprastai tik tose vyskupijose ar religiniuose institutuose, kurie glaudžiai susiję su asmens gyvenimu.

The post Lenkijoje pirmą kartą iš karto beatifikuota visa šeima appeared first on LAIKMETIS.

Beatifikacijos iškilmei vadovaus Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro, koncelebruos 60 vyskupų ir 700 kunigų iš Lenkijos ir kitų šalių. Dalyvaus apie 20 tūkst. žmonių. Tarp iškilmės dalyvių bus ir Lenkijos vyriausiasis rabinas.

Antrojo pasaulinio karo metais Ulmų šeima savo ūkyje slėpė aštuonis žydus – Goldmanų, Grünfeldų ir Didnerių šeimų narius. Józefą ir Wiktorią Ulmas, jų septynis vaikus bei visus jų slepiamus žydų tautybės žmones nužudė naciai, apsupę Ulmų sodybą 1944 m. sausio 24 d. Iš pradžių visi nužudytieji buvo palaidoti šalia sodybos. Po karo Ulmų šeimos narių palaikai buvo perkelti į parapijos kapines, nužudytųjų žydų palaikai – į už keliasdešimties kilometrų įrengtas nacistinio režimo aukų kapines. Šiose kapinėse rugsėjo 10 d. vyks ir kartu su Ulmų šeima nužudytųjų žydų atminimo pagerbimas. Gedulingoms apeigoms vadovaus  Lenkijos vyriausiais rabinas Michaelas Schudrichas, dalyvaus Peremislio arkivyskupas Adamas Szalis.

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro lenkų katalikų žinių agentūrai duotame interviu sakė, kad kraupi ir kartu herojiška Ulmų šeimos istorija buvo pirmoji byla, su kuria jis susipažino prieš keletą metų pradėjęs vadovauti dikasterijai. Kardinolas sakė, kad jį ypatingai sujaudino tai, kad žudikai nepagailėjo vaikų, netgi tą pačią dieną gimusio kūdikio. Motina dar neišnešiotą kūdikį iš išgąsčio pagimdė prieš pat mirtį.

Kitas dalykas Ulmų istorijoje, kuris kardinolui giliai įstrigo į širdį,  yra tai, kad bus skelbiami palaimintaisiais visi šeimos nariai. „Malonę gauname ne tik per Krikšto sakramentą, bet ir per Santuokos sakramentą, – sakė kardinolas. – Ulmų šeimos atveju tikrai galima kalbėti apie Santuokos sakramento malonę. Būtent ji buvo tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis, kurio dėka ši šeima galėjo herojiškai, net iki gyvybės aukos, liudyti gailestingumą persekiojamiesiems žydams.“

Kardinolas kalbėjo, kad Markovos miestelio muziejuje, puoselėjančiame Ulmų šeimos atminimą, galima pamatyti šiai šeimai priklaususią Šventojo Rašto knygą. Prie Evangelijos ištraukos apie gerąjį samarietį puslapio paraštėje Józefas Ulma pieštuku užrašė žodį „Taip“. Akivaizdu, kad šiam vyrui darė įspūdį palyginimas apie gerąjį samarietį. Tai patvirtina, kad šis žmogus kartu su žmona būtent sekdami Kristaus palyginimu ryžosi suteikti pagalbą persekiojamiesiems. Tai labai reikšminga šios šeimos kankinystės kontekste. Žinome, kad Kristaus palyginime pakelėje paliktas sužeistas žmogaus nebuvo samariečio tautietis ar draugas. Samarietis ir jo išgelbėtas žmogus buvo laikomi vienas kitam svetimais žmonėmis.

Pasak kardinolo, Ulmų šeimos istorija kalba ne tik apie herojišką gailestingumą, bet taip pat moko atvirumo, priėmimo, svetingumo vertybių, apie kurias mums kalba dieviškasis apreiškimas. Senajame Testamente pasakojama apie Abraomą, svetingai priėmusį tris paslaptingas pakeleivius. Naujajame Testamente pasakojama apie du mokinius, kelyje į Emausą besikalbančius su jų neatpažintu Jėzumi ir galiausiai jam pasiūlančius nakvynę. Priimti kitą žmogų – tai svarbi krikščioniška dorybė.

„Paskutiniame teisme niekas mūsų neapdovanos medaliais už tai, kad buvome didvyriai, tačiau Jėzus mums sakys: buvau išalkęs, buvau ištroškęs, buvau pabėgėlis... Ulmų šeima yra pavyzdys mums visiems“, – sakė kardinolas Marcello Semeraro. 

The post Lenkijoje vyks žydus gelbėjusios šeimos beatifikacija appeared first on LAIKMETIS.

„Motina visada dėmesinga savo vaikams, o mano motina galėjo užtarti", - sakė kunigas per spaudos konferenciją, surengtą dėl jo paskyrimo.

J. M. Avendaño yra kilęs iš Villanueva de Alcardete Ispanijos Toledo provincijoje ir dirbo generaliniu vikaru bei vikaru dvasininkams Getafės vyskupijoje, kuriai priklauso nuo pat jos įkūrimo 1991 m. Į Madrido arkivyskupijos kunigus jis buvo įšventintas 1987 m. Nuo vyskupijos, kurioje tarnaus kaip pagalbinis vyskupas, įkūrimo didelę dalį savo pastoracinio darbo atliko Leganés mieste, kur buvo arkivyskupas.

Nuo 2018 m. jis yra Ispanijos Caritas generalinės tarybos vyskupų patarėjas.

Liepos 21 d. Toledo arkivyskupijoje buvo pradėtas vyskupijos etapas jo motinos beatifikacijos byloje. Pasak sūnaus, motina „nemokėjo skaityti, bet žinojo Evangeliją".

Bažnyčia tiria galimą jo motinos užtarimą kai kuriais nepaaiškinamų ligų išgydymo atvejais. Ji gimė 1928 m. ir anksti liko našlaitė, o būdama 25-erių ištekėjo, susilaukė penkių vaikų.

Getafės vyskupijos išplatintoje šventojoje kortelėje privačiam pamaldumui pažymėta, kad „paprastumas ir nuolankumas - tai ženklai, kuriuos Šventoji Dvasia paliko jos sieloje" ir kad „ligoniai, vargšai ir neturtingieji jos širdyje visada rasdavo užuojautą ir gailestingumą".

Galbūt dėl šios priežasties, o taip pat ir dėl palaimintojo Jono Pauliaus I popiežiaus įkvėpto šūkio, Avendanjos pasirinktas vyskupystės šūkis buvo „Caritas et humilitas" (Meilė ir nuolankumas).

Planuojama, kad vyskupo konsekracija įvyks lapkričio 26 d. Cerro de los Ángeles Švenčiausiosios Širdies bazilikoje.

The post Popiežius vyskupu paskyrė ispanų kunigą, kurio motinai yra pradėtas beatifikacijos procesas appeared first on LAIKMETIS.

Beatifikacijos apeigos vyko Mišių pradžioje. Su prašymu įrašyti Joną Paulių I į Bažnyčios gerbiamų palaimintųjų sąrašą į popiežių kreipėsi vyskupijos, iš kurios buvo kilęs naujas palaimintasis, vyskupas. Popiežius Pranciškus atsakė lotynų kalba perskaityta iškilminga beatifikacijos formule:

„Patenkindami mūsų brolio Renato Marangoni, Belluno ir Feltre vyskupo, daugelio kitų brolių vyskupų ir tikinčiųjų prašymą, gavę Šventųjų skelbimo dikasterijos pritarimą, savo apaštališkąja galia leidžiame, kad garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius I, popiežius, nuo šiol būtų vadinamas palaimintuoju ir kad jo minėjimas būtų švenčiamas kiekvienais metais rugpjūčio 26 d. įstatymo nustatytose vietose ir pagal nustatytas taisykles. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“

Po paskelbimo palaimintuoju apeigų sekė Mišių Žodžio liturgija. Homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šio sekmadienio Evangeliją, kurioje kalbama apie Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę. Evangelistas pastebi, kad „kartu su Jėzumi ėjo gausios minios“ (Lk 14, 25). Tačiau į šiuos žmones Jėzus kreipiasi ne itin maloniais, reikliais žodžiais: negali būti jo mokiniu tas, kuris nemyli jo labiau už savo artimuosius, kuris neneša kryžiaus, kuris neatsiriboja nuo žemiškų gėrybių. Kokia yra šių jo įspėjimų prasmė?

Mėgindamas atsakyti į šį klausimą popiežius Pranciškus visų pirma atkreipė dėmesį į paskui Jėzų einančių žmonių gausybę. „Įdomu, ką būtų daręs kitas to meto mokytojas arba ką darytų mūsų laikais gyvenantis lyderis, matydamas, kad jo žodžiai ir charizma pritraukia minias, kad vis didėja pritarimas tam, ką jis kalba?“

Pasak popiežiaus, mūsų laikais turime daug tokių pavyzdžių: „Ypač asmeninių ar socialinių krizių metu, kai esame ant ko nors supykę ar išsigandę ko nors, kas kelia grėsmę mūsų ateičiai, tampame labiau pažeidžiami. Pasidavę emocijoms imame kliautis tais, kurie gudriai pasinaudoja visuomenės baimėmis, kurie mums prisistato gelbėtojais, žinančiais, kaip išspręsti mūsų problemas, nors iš tikrųjų jie nori tik valdyti.“

Pasidavę emocijoms imame kliautis tais, kurie gudriai pasinaudoja visuomenės baimėmis, kurie mums prisistato gelbėtojais, žinančiais, kaip išspręsti mūsų problemas, nors iš tikrųjų jie nori tik valdyti.“

„Jėzus to nedaro, – kalbėjo popiežius, – nes Dievo stilius yra kitoks. Jis nepiktnaudžiauja žmonių poreikiais, nesinaudoja jų silpnybėmis, kad sureikšmintų save. Jam nesvarbūs skaičiai, jis nesiekia pritarimo, aklai nesirūpina savo sėkme. Priešingai, jam kelia nerimą minia, kuri seka paskui jį su euforija ir nerimtu entuziazmu. Todėl jis nesiekia didinti tarp žmonių savo populiarumo, bet prašo kiekvieno atidžiai peržvelgti motyvus, dėl kurių jis seka paskui jį.“

Iš tiesų, sakė Pranciškus, žmonės eina paskui Viešpatį dėl įvairių priežasčių, ir, kaip matome, kai kurios jų yra labai jau žemiškos. „Po tobulai pamaldžia išvaizda gali slėptis paprasčiausias savo poreikių tenkinimas, asmeninio prestižo siekimas, noras būti svarbiam, kontroliuoti padėtį, troškimas užimti vietą ir gauti privilegijų. Tačiau tai nėra Jėzaus stilius. Ir tai negali būti mokinio ir Bažnyčios stilius.“

Viešpats reikalauja kitokio požiūrio. Sekti juo nereiškia tapti dvariškiu ar dalyvauti triumfo eisenoje, taip pat nereiškia apsidrausti gyvybės draudimu. Sekti – tai „nešti kryžių“ (Lk 14, 27), nešti, kaip nešė Viešpats, savo ir kitų naštą, dovanoti gyvenimą, gyventi stengiantis mylėti tokia dosnia ir gailestinga meile, kokia jis mus myli. Tačiau, kad sugebėtume taip gyventi, turime žiūrėti į jį, o nei į save, mokytis mylėti, semtis meilės iš Nukryžiuotojo. Mylėti, net jei tai reiškia aukos kryžių, tylą, nesupratimą, vienatvę, kliūtis ir persekiojimą. Jėzus mūsų prašo: gyvenkite pagal Evangeliją be jokių kompromisų.

„Broliai ir seserys, – tęsė Pranciškus, – toks buvo naujas palaimintasis. Jis gyveno kupinas Evangelijos džiaugsmo, be kompromisų. Jis įkūnijo mokinio neturtą, kuris reiškia ne tik atsiriboti nuo materialinių gėrybių, bet visų pirma nugalėti pagundą statyti save į centrą ir siekti savo šlovės.“

Sekti Viešpačiu nereiškia tapti dvariškiu ar dalyvauti triumfo eisenoje, taip pat nereiškia apsidrausti gyvybės draudimu.

„Popiežius Jonas Paulius I su šypsena sugebėjo perteikti Viešpaties gerumą. Graži yra Bažnyčia, kurios veidas linksmas, giedras ir besišypsantis, kuri niekada neuždaro durų, kuri neslegia širdžių, kuri nesiskundžia ir neturi nuoskaudų, kuri nėra pikta ir nepakanti, kuri nėra suniurusi, kuri negyvena praeities nostalgija“, – sakė Pranciškus ir ragino prašyti šį mūsų tėvą ir brolį, kad jis mums išmelstų „sielos šypseną“. Prašykime to, ko jis pats prašydavo: „Viešpatie, priimk mane tokį, koks esu, su mano ydomis, su mano trūkumais, bet padaryk mane tokį, kokio tu nori“.

Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius vadovavo tradicinei sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldai. Šia proga jis pasveikino į Jono Pauliaus I skelbimo palaimintuoju iškilmę atvykusias oficialias delegacijas, tarp jų – Italijos prezidentą ir Monako kunigaikštystės premjerą, taip pat gausius tikinčiuosius iš naujo palaimintojo gimtosios vyskupijos ir iš vyskupijų, kuriose jis tarnavo.

Galiausiai popiežius paragino visus malda kreiptis į Mergelę Mariją, kad ji išmelstų taikos dovaną visam pasauliui, ypač kenčiančiai Ukrainai. Ji, pirmoji ir tobula Viešpaties mokinė, tepadeda mums sekti Jono Pauliaus I gyvenimo pavyzdžiu ir šventumu. 

The post Popiežius: kai kas gudriai pasinaudoja visuomenės baimėmis, nors nori tik mus valdyti appeared first on LAIKMETIS.

22 metų Candela Giarda (Kandela Džiarda) vaizdo įraše, įrašytame iš Argentinos, paaiškino, kad ji susilaužė koją ir negali vykti į Italiją.

„Deja, mes negalime atvykti, nes mano koja yra lūžusi, bet tikrai kada nors nuvyksime prie Jono Pauliaus I kapo", - sakė C. Giarda vaizdo įraše.

2011 m. liepą C. Giarda buvo arti mirties, kai jos motina ir vietos katalikų kunigas tėvas José Dabusti (Chosė Dabusti) meldėsi už jos išgydymą Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus I užtarimu.

Netrukus po to 11-metė Candela pradėjo rodyti pagerėjimo požymius ir maždaug po šešių savaičių buvo išrašyta iš ligoninės Buenos Airėse, Argentinoje.

Vatikanui baigus Candelos išgydymo tyrimą, 2021 m. spalio 13 d. popiežius Pranciškus pripažino šį įvykį stebuklu, įvykusiu per Jono Pauliaus I užtarimą, taip atverdamas kelią jo beatifikacijai.

C. Giarda padėkojo „popiežiui Jonui Pauliui I už šią antrąją gyvenimo galimybę, kurią jis suteikė; taip pat popiežiui Pranciškui už tai, kad pakvietė į jo beatifikaciją".

Popiežius Pranciškus beatifikavo Joną Paulių I per šv. Mišias Šventojo Petro aikštėje sekmadienį, rugsėjo 4 d.

Kartais vadinamas „besišypsančiu popiežiumi", Jonas Paulius I juo buvo tik 33 dienas - nuo 1978 m. rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 28 d.

Roksana Sosa, Candelos Giarda motina, vaizdo įraše sakė, kad šeima „labai džiaugiasi, nes jai labai svarbu", kad Jonas Paulius I beatifikuojamas Candelai nutikusio stebuklo dėka".

„Tai, kas atsitiko su Cande, gali padėti kitiems žmonėms suteikti šiek tiek daugiau tikėjimo, vilties sunkiais laikais, kokius išgyvename dabar, - sakė ji. - Vertiname aukotas maldas ir patikime save popiežiaus Pranciškaus maldoms, ketiname ir toliau už jį melstis."

Kunigas, kuris meldėsi kartu su Roksana Sosa tą naktį, kai gydytojai pasakė, kad daugiau nieko negali padaryti dėl Candelos, taip pat dalyvavo Jono Pauliaus I beatifikacijos iškilmėse.

The post Jono Pauliaus I užtarimu stebuklingai išgijusi moteris neatvyko į jo beatifikaciją appeared first on LAIKMETIS.

Pavasarį Vatikano leidyklos išleistame popiežiaus A. Luciani mokymo tome – (Il Magistero. Testi e documenti di un pontificato, 2022, 472 p.) – pristatomas kur kas pilnesnis popiežiaus profilis. Anot beatifikacijos bylos vicepostulatorės S. Falasca'os, jis liudija apie daugialypę asmenybę, kuri yra kur kas sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Vatikano Jono Pauliaus I fondo vicepirmininkė, ne vieno veikalo apie Joną Paulių I – Albino Luciani autorė, ragino neapsiriboti vien tik „besišypsančio popiežiaus“ kliše. Jonas Paulius I, žaibiškai trumpai pabuvęs popiežiaus soste – iš viso tik 34 dienas! – buvo bene pirmasis naujųjų laikų popiežius, gebėjęs kalbėti ir kalbėjęs be trafaretų. Pasak S. Falasca'os, jis popiežiškojoje Petro tarnystėje „įdiegė meną bendrauti be įmantrybių, atskleisti Evangelijos tiesą, kuria pats gyveno“.

Jonas Paulius I, žaibiškai trumpai pabuvęs popiežiaus soste – iš viso tik 34 dienas! – buvo bene pirmasis naujųjų laikų popiežius, gebėjęs kalbėti ir kalbėjęs be trafaretų.

Minėtame veikale apie popiežiaus Jono Pauliaus I mokymą skelbiami ne tik oficialūs dokumentai ir kalbų tekstai, bet ir asmeniniai popiežiaus užrašai – pontifikato dienoraštis, kuriame Papa Luciani užrašydavo dienos įspūdžius ir mintis.

Jonas Paulius I iš karto nepaleido konklavos dalyvių, o sukvietė visus kardinolus, kad su jais pasidalytų savo išrinkimo įspūdžiais ir paprašytų jų pagalbos vadovaujant Bažnyčiai. Tiesia kalba, be parengto teksto, neslėpdamas vidinių emocijų, naujas popiežius save pavadino „pasigailėjimo vertu žmogumi, nepasirengusiu tokiam uždaviniui“.

Jis nuoširdžiai atviravo, kad tam tikra prasme apgailestauja negalįs sugrįžti į „mažojo apaštalavimo kelią, kuris man taip patikdavo. Visada turėjau mažas vyskupijas – Vittorio Veneto – maža, taip pat Venecija – didinga savo istorija, bet maža. Mano darbas buvo vaikai, darbininkai, ligoniai, pastoraciniai vizitai. Aš nebegalėsiu atlikti šito darbo, bet jūs galite tai padaryti. Neturite galvoti vien tik apie savo vyskupijas“.

„Pasigailėkite vargšo naujo popiežiaus, kuris tikrai nelaukė būti pašauktas į šią vietą. Stenkitės jam padėti, stenkimės kartu paliudyti pasauliui vienybę, kartais net kai ką paaukodami. Mes juk galime viską prarasti, jei tik pasaulis nematys mūsų tvirtai vieningų.“

Kreipdamasis į jį išrinkusius ir į konklavoje nedalyvavusius kardinolus popiežius Jonas Paulius I sakė puikiai suprantąs Bažnyčiai pamatinį komunikavimo uždavinį. Apie tai jis kalbėjo pasakęs kardinolams tokį anekdotą: „Kardinolas D. Mercier kartą pasakė: ,Jei mums dabar prisistatytų šv. Paulius, jis be abejonės būtų žurnalistas'“.

Į tai atsiliepdamas, Paryžiaus laikraščio „La Croix" bendradarbis Pierre l’Ermite atsakė: „Na, ne, eminencija! Jei ateitų šv. Paulius, jis būtų ne tik žurnalistas, bet ir Reuterio agentūros direktorius“. O aš jums šiandien štai ką norėčiau pridurti, – tęsė naujas popiežius kardinolams – ne tik Reuterio direktorius! Šv. Paulius šiandien nueitų gal būt pas Italijos, ar pas amerikiečių NBC televizijos generalinį direktorių ir paprašytų suteikti jam kiek nors vietos transliacijose.“

Jei būčiau žinojęs, kad tapsiu popiežiumi, būčiau daugiau mokęsis.

1978 m. rugsėjo mėnesį popiežius Jonas Paulius I per keletą bendrųjų audiencijų ir maldos susitikimų liudijo tokį pat tiesioginį ir nuolankų bendravimo stilių, kuris to meto Bažnyčioje buvo absoliuti naujiena. Vienoje kalboje, sveikinamas moksleivius mokslų metų pradžios proga, su ironija pasakė: „Jei būčiau žinojęs, kad tapsiu popiežiumi, būčiau daugiau mokęsis“. Kitą kartą patikino, jog  „priešais Dievą turime jaustis kaip maži. Kai sakau „Viešpatie, tikiu!“, nesigėdiju jaustis taip, tarsi mažas vaikas priešais savo motiną. Vaikas tiki motina. Aš tikiu į Viešpatį ir į tai, ką jis apreiškė“.

Visose Vatikano II Susirinkimo sesijose dalyvavęs, bet kalbų jose nepasakęs popiežius patikino, kad „Susirinkimas yra šuolis į priekį, tačiau jo doktrina tikra ir nekintanti“. Atsisakęs monarchinio vadovavimo ir kalbėjimo būdo, kaip ir triaukštės karūnos, rugsėjo 28 d., Papa Luciani nelauktai mirė nuo širdies priepuolio naktį savo lovoje Vatikane.

Popiežius Pranciškus, kuris rugsėjo 4 d., vadovaus Jono Pauliaus I beatifikacijos apeigoms Romoje, aukščiau minėto veikalo pratarmėje parašė apie savo pirmtaką, kad jis turėjo „krikščionių tautos, kuriai priklausė, tikėjimą ir tai leido jam pranašiškai žvelgti į pasaulio žaizdas ir blogybes“. Pasak kardinolo P. Parolino, Vatikano Jono Pauliaus I fondo pirmininko, išleistas naujas veikalas „yra tarsi kasykla, kurioje galima pradėti kasti aukso klodus, galinčius praturtinti mūsų laiką“. 

The post Rugsėjo pradžioje Jonas Paulius I bus paskelbtas palaimintuoju appeared first on LAIKMETIS.

Pirmadienį Vatikanas paskelbė, kad popiežius Pranciškus aukos Mišias Šv. Petro aikštėje, kurių metu jo pirmtakas Jonas Paulius I-asis bus paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos apeigoms vadovaus Belluno-Feltre vyskupas Renato Marangoni (Renatas Marangonis) iš šiaurės Italijos, Jono Pauliaus I-ojo gimtosios vyskupijos.

Taip pat prisijungs kardinolas Beniamino Stella (Benjamino Stela) ir dr. Stefania Falasca (Stefanija Falaska), Jono Pauliaus I-ojo bylos postulatorė. Popiežius Pranciškus praėjusių metų spalį pripažino jo užtarimui priskiriamą stebuklą, susijusį su argentiniečių mergaitės pasveikimu nuo gyvybei pavojingų smegenų priepuolių 2011 m. po to, kai jos šeima meldėsi mirusiam popiežiui.

Jonas Paulius I-asis, žinomas kaip „besišypsantis popiežius" dėl savo linksmo būdo, nes kontrastavo su iki tol buvusiu niūriu popiežystės veidu, nuo 1978 m. rugpjūčio 26 d. valdė vos 33 dienas, kai staiga mirė nuo įtariamo širdies smūgio. Jis buvo paskutinis iš nenutrūkstamos italų popiežių eilės nuo XVI-ojo amžiaus.

Nepaisant trumpo tarnystės Šventajame Soste laiko, Jonui Pauliui I-ajam priskiriama didelė įtaka.

Jis gimė Albinu Lučianiu 1912 m. Forno di Kanalė miestelyje, neturtingomis sąlygomis, o netikėtai išrinktas popiežiumi savo šūkiu pasirinko „Humilitas" (liet. nuolankumas).

Jis buvo pirmasis popiežius, pasirinkęs dvigubą vardą - Jono Pauliaus vardą savo pirmtakų Jono XXIII ir Pauliaus VI atminimui bei atsisakė būti vainikuojamas popiežiaus tiara, o vietoj jos dėvėjo vyskupo palijų - šiuo pavyzdžiu pasekė ir jo įpėdiniai.

Skirtingai nuo daugumos popiežių, šio popiežiaus, kaip kunigo ir vyskupo, patirtis daugiausia buvo susijusi su pastoracine veikla, pasižymėjusia žymiomis kampanijomis vargšų ir neįgaliųjų labui, kai jis dar buvo Venecijos arkivyskupas. Jis rašė apie Bažnyčios mokymą mažiau išsilavinusiems klausytojams, taip pat buvo linkęs į kūrybą: 1976 m. išleido laiškų, adresuotų istorinėms ir literatūrinėms asmenybėms, tarp jų ir Č. Dikenso personažams, rinkinį „Illustrimi" („Šviesuoliams").

Šventoji Teresė iš Kalkutos pavadino Joną Paulių I-ąjį „didžiausia Dievo dovana, Dievo meilės spinduliu, šviečiančiu pasaulio tamsoje". Jo įpėdinis Karolis Vojtyla, atiduodamas jam pagarbą, priėmė Jono Pauliaus II vardą, o 2003 m. paskelbė jį Dievo tarnu - tai buvo pirmas žingsnis kanonizacijos link.

The post Popiežius nustatė Jono Pauliaus I beatifikacijos datą appeared first on LAIKMETIS.