Kardinolas Pietro Parolinas gimė 1955 m. Skjavone, Vičencos provincijoje ir vyskupijoje, Šiaurės Italijoje. Jo tėvas buvo techninės prekių parduotuvės vadovas, motina – pradinių klasių mokytoja; abu buvo praktikuojantys katalikai. Kai Pietro buvo vos dešimties, jo tėvas žuvo automobilio avarijoje, o ši tragedija ilgam sukrėtė berniuką.

Labai anksti pajutęs pašaukimą kunigystei, keturiolikos metų jis įstojo į Vičencos mažąją seminariją. 1980 m., būdamas 25 metų, jis buvo įšventintas kunigu. Po šventimų vyresnieji pasiuntė jį studijuoti kanonų teisės į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje. Studijų metu jis pradėjo rengtis darbui Vatikano diplomatinėje tarnyboje. 1986 m., apgynęs disertaciją apie Vyskupų sinodą, jis pradėjo oficialią diplomato karjerą.

Po trejų metų tarnybos Nigerijoje Parolinas dirbo nunciatūroje Meksikoje, kur padėjo atkurti diplomatinius ryšius tarp Meksikos ir Šventojo Sosto. 1992 m. jis buvo pakviestas atgal į Romą ir paskirtas dirbti Valstybės sekretoriato Antrojoje sekcijoje, vadovaujamoje kardinolo Angelo Sodano, tuometinio Vatikano valstybės sekretoriaus. Parolinui buvo pavesta kuruoti diplomatinius ryšius su Ispanija, Andora, Italija ir San Marinu. 2000 m. jis dirbo su tuometiniu vyskupu Attilio Nicora, sprendžiant Laterano sutarties (1984 m. pakeitimų) įgyvendinimo klausimus.

Laisvai kalbantis italų, prancūzų ir ispanų kalbomis, taip pat gerai mokantis anglų, Parolinas 2002–2009 m. ėjo Valstybės sekretoriaus pavaduotojo santykiams su valstybėmis pareigas – įtakingą, bet mažai žinomą postą, kuruodamas ryšius su Vietnamu, Šiaurės Korėja, Izraeliu ir Kinija. 2009 m. Benediktas XVI suteikė jam vyskupo šventimus ir paskyrė nuncijumi Karakase, Venesueloje.

Kai kurie analitikai šį sprendimą vertino kaip klasikinį atvejį „promoveatur ut amoveatur“ („paaukštintas tam, kad būtų patrauktas iš kelio“), kilus įtampai dėl sudėtingų santykių su neturėjusiu diplomatinės patirties kardinolu Tarcisio Bertone, tuometiniu Valstybės sekretoriumi.

Šiuo laikotarpiu arkivyskupas Parolinas turėjo atsargiai padėti vietinei Bažnyčiai per audringus paskutinius prezidento Hugo Chavezo valdymo metus, pasižymėjusius priešiškumu Bažnyčiai. Chavezas mirė netrukus prieš Parolino išvykimą į Romą 2014 metais, kai jis buvo paskirtas Valstybės sekretoriumi. Velionis Karakaso arkivyskupas emeritas kardinolas Jorge Urosa Savino teigė, kad Parolinas „vaidino svarbų vaidmenį skatinant suartėjimą tarp Bažnyčios ir vyriausybės, taip pat tarp skirtingų visuomenės sektorių ir valdžios institucijų.“

2013 m. popiežius Pranciškus paskyrė Paroliną Vatikano valstybės sekretoriumi ir 2014 m. įtraukė jį į artimiausią patarėjų ratą – Kardinolų tarybą, konsultuojančią dėl Bažnyčios reformų.

Pietro Parolinas jau seniai laikomas pasaulinių diplomatų patikimu Šventojo Sosto atstovu, neretai lyginamu su buvusiu diplomatu, popiežiumi šv. Pauliumi VI.

Būdamas velionio kardinolo Achille Silvestrini – popiežiaus nuncijaus ir pagrindinio Šv. Galeno grupės, siekusios sutrukdyti Benedikto XVI išrinkimui 2005 m., nario – globotinis, Parolinas 2002–2009 m. pasitelkė savo diplomatinius gebėjimus ir augantį kontaktų tinklą įvairiose srityse: branduolinio nusiginklavimo, ryšių su komunistinėmis šalimis užmezgimo bei tarpininkavimo veiklose. Jis ypač išmano Artimųjų Rytų reikalus ir Azijos geopolitinę situaciją. 2005 m. jis atliko itin svarbų vaidmenį atkuriant tiesioginius ryšius tarp Šventojo Sosto ir Pekino – tuo metu tai buvo labai palankiai įvertintas pasiekimas, tačiau ilgainiui ši iniciatyva gali tapti jo silpnąja vieta.

Jo atkakli orientacija į Kinijos–Vatikano santykius 2018 m. baigėsi kontroversišku, slaptu laikinuoju susitarimu dėl vyskupų skyrimo, kuris buvo pratęstas 2020, 2022 ir 2024 metais.

Šis susitarimas susilaukė plataus pasipriešinimo ne tik iš kardinolo Josepho Zeno, Honkongo emerito, ir paprastų kinų katalikų, ištikimų Romai, bet ir iš įtakingų katalikų Europoje ir Jungtinėse Valstijose, kurie kaltino Bažnyčią nuolaidžiavus komunistinei Kinijai netinkamu metu ir su skaudžiomis pasekmėmis. Tačiau Parolinas ragino laikytis kantriai ir vengė viešų ginčų šia tema.

Kardinolas Parolinas susilaukė panašios kritikos ir tada, kai aktyviai dalyvavo derybose su kairiąja Ispanijos vyriausybe dėl Francisco Franco memorialo „perkontekstualizavimo“. Nors kai kurie įvertino jo diplomatinį bandymą išsaugoti religinius elementus memoriale, kiti manė, kad jis nepakankamai priešinosi sekuliarizacijai.

2016–2017 m. Parolinui teko valdyti dar vieną krizę – Maltos ordino vidaus konfliktą ir Didžiojo magistro Fra' Matthew Festingo priverstinį atsistatydinimą.

Jo veikla Vatikano finansų srityje taip pat buvo kritikuojama: jis kaltintas trukdęs arba bent jau neskatinęs finansinių reformų ir miglotai dalyvavęs Londono nekilnojamojo turto skandale – nors formaliai apkaltintas nebuvo, tačiau kai kurie jo bendradarbiai sulaukė kalėjimo bausmių.

Kovido pandemijos metu kardinolas siekė užtikrinti, kad pasaulinė Vatikano reakcija būtų užjaučianti, bet kartu įtvirtino vieną griežčiausių vakcinacijos įpareigojimų pasaulyje.

Kritikų akyse kardinolas Parolinas yra modernus progresyvusis globalistas, pragmatiškai aukojantis krikščioniškas vertybes dėl diplomatinių sprendimų. Jie taip pat laiko jį senosios Ostpolitik diplomatijos, ypač Kinijos atžvilgiu, tęsėju.

Jo šalininkai mato jį kaip narsų idealistą, taikos gynėją, diskretišką ir apdairų derybininką, siekiantį Bažnyčiai sukurti naują ateitį XXI amžiuje.

Nors dar gana jaunas, 2014 m. jis patyrė rimtą sveikatos krizę, tačiau, kaip teigiama, visiškai pasveiko.

Parolinas – vienas iš nedaugelio aukštų kurijos pareigūnų, išsilaikiusių savo poste beveik visą Pranciškaus pontifikatą. Nors jų santykiai patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių, popiežius dažnai reiškė dėkingumą Parolinui, kuris nuo 2014 m. išliko patikimu Kardinolų tarybos nariu.

Pagrindinis jo trūkumas, kuris gali sutrukdyti jam atsisėsti į Šv. Petro sostą – menka pastoracinė patirtis, nes Parolinas niekada neadministravo vyskupijos. Nors jaunystėje jo tikėjimas formavosi parapijoje, o pats buvo patarnautoju, visa jo kunigiška tarnystė buvo skirta Vatikano diplomatijai ir administracijai, o ne pastoracijai ar sielovadai.

Jis nepasižymi iškalba ar tuo, kas vadinama charizma, kuri prikausto minių dėmesį.

Prieš jį yra ir istorija, mat paskutinis Vatikano valstybės sekretorius tapęs popiežiumi buvo Eugenio Pacelli, kuris 1939 metais buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pijaus XII vardą.

Kaip žmogus, siekiantis būti arti vargšų ir turintis bažnytinę bei politinę viziją artimą Pranciškui, Parolinas laikomas natūraliu kandidatu į popiežiaus sostą, jei kardinolai norėtų rinktis tęstinumo kelią – asmenį, kuris siektų pratęsti daugumą Pranciškaus pradėtų reformų, bet tyliau, subtiliau ir diplomatiškiau.

Lietuvoje kardinolas Parolinas viešėjo tris kartus - per Nacionalinį gailestingumo kongresą (2016), 2018 m. popiežiaus Pranciškaus delegacijoje ir 2021 m. kai vyskupo šventimus Vilniuje suteikė Visvaldui Kulbokui. Vyskupu 2023 m. jis įšventino ir kitą lietuvį - Rolandą Makricką.

The post Kardinolas Pietro Parolinas - konklavos favoritas appeared first on LAIKMETIS.

Kongregacija prasidėjo malda ir benediktino tėvo Donato Ogliari meditacija.

Gana ilgą kalbą abatas pradėjo pakartodamas esminį mūsų tikėjimo ir Bažnyčios pašaukimo dalyką – esame Kristaus Bažnyčios nariai. Jei centre nebūtų Kristaus, Bažnyčia būtų ne kas kita, kaip šalta institucija, neturinti šventos ugnies. Tai nėra abstraktus priminimas, pabrėžė pamokslininkas – šią akimirką reikia sutelkti visą dėmesį į Kristų.

Toliau savo meditacijoje tėvas Ogliari pavartojo „aukštutinio kambario“ metaforą. Tai vieta, kur Jėzus šventė Paskutinę vakarienę, kur prisikėlęs pasirodė mokiniams ir kur per Sekmines ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Pasak pamokslininko, savaime kyla palyginimas su Siksto koplyčia. Konklavos vieta – tai aukštutinis kambarys, kurio durys bus uždarytos, o susirinkusius kardinolus įkvėps Šventoji Dvasia.

Nors pats konklavos pavadinimas reiškia užrakintą kambarį, jis iš tiesų tomis dienomis bus atvertas pasauliui – jame viešpataus Dvasios laisvė. „Leiskite, kad Dvasios šviesa susitiktų su jūsų laisve, – ragino tėvas benediktinas kardinolus, būsimus popiežiaus rinkėjus. – Leiskite jai pradėti dialogą su jumis, su jūsų vidiniu pasauliu ir – per jus – su tuo įvairialypiu ir visuotiniu pasauliu, kurio atstovai ir išraiška jūs esate.

Leiskite, kad ji įsiskverbtų į jūsų pokalbių, diskusijų, susitikimų klostes; leiskite, kad ji įsipintų ir į tą dinamiką, ir kartais įtampą, kurios būdingos kiekvienai žmonių sueigai. Leiskite, kad iš tiesų Šventoji Dvasia būtų pagrindinė veikėja, kad formuotų jūsų širdis, uždegtų jūsų protus ir apšviestų akis, kad galėtumėte išgirsti, suprasti ir pamatyti stebuklus, kuriuos Viešpats rengiasi padaryti savo Bažnyčios ir viso pasaulio labui.“

Po to antradienio ryto posėdyje kalbėjo 20 kardinolų; buvo aptarti Bažnyčiai kylantys iššūkiai. Kardinolai pasidalijo įžvalgomis iš savo atstovaujamų žemynų perspektyvos. Kalbėta ir apie Vatikano finansų krizę.

Du kardinolai rinkėjai pranešė nedalyvausiantys konklavoje dėl sveikatos problemų.

Gegužės 7 d. 10 val. Šv. Petro bazilikoje bus aukojamos Mišios už renkamą popiežių (Pro Eligendo Romano Pontifice), o popiet prasidės konklava – 16.30 val. iš Vatikano rūmų popiežiaus Pauliaus koplyčios pajudės procesija link Siksto koplyčios.

The post Du kardinolai rinkėjai nedalyvaus konklavoje, kardinolai klausės meditacijos appeared first on LAIKMETIS.

Mišiose dalyvavo net apie 200 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo daug vaikinų bei merginų iš įvairių pasaulio šalių, nes, jei ne popiežiaus mirtis, šią dieną turėjo būti švenčiamas Paauglių jubiliejus ir vykti Karolio Akučio kanonizacija. Skelbimo šventuoju iškilmės įvyks vėliau; jų datą paskelbs naujasis popiežius.

Prisikėlęs Jėzus pasirodo išsigandusiems, užrakintame kambaryje pasislėpusiems mokiniams. Jie sukrėsti, jų širdis slegia liūdesys. Šio sekmadienio Evangelijos scena puikiai atspindi ir mūsų visų vidinę būseną. Ganytojas, kurį Viešpats buvo davęs savo tautai, popiežius Pranciškus, baigė savo žemiškąją kelionę ir mus paliko, sakė kardinolas Pietro Parolinas Mišių homilijoje.

Vis dėlto Evangelija mums sako, kad būtent tokiais tamsos momentais Viešpats atneša mūsų širdims prisikėlimo šviesą. Popiežius Pranciškus nuo pat savo išrinkimo akimirkos mums dažnai kartodavo, kad visko centre yra Evangelijos džiaugsmo žinia.

Pasak kardinolo, tą Velykų džiaugsmą, kuris palaiko išmėginimų ir liūdesio valandą, šią dieną galima beveik apčiuopti Šv. Petro aikštėje. Jį matome jaunuolių ir paauglių, kurie atvyko iš viso pasaulio švęsti Jubiliejaus, veiduose. „Jums noriu skirti ypatingą sveikinimą, – sakė jiems kardinolas. – Norėčiau, kad pajustumėte Bažnyčios apkabinimą ir popiežiaus Pranciškaus, kuris labai norėjo su jumis susitikti, meilę.“

Kardinolas ragino Mišiose dalyvavusius paauglius ir jaunuolius, kaip ir visus dabartinių laikų jaunus žmones, kuriems tenka susidurti su įvariais mūsų epochos iššūkiais, atsiminti, kad tikroji žmogaus gyvenimo viltis yra Jėzus Kristus.

Toliau homilijoje kardinolas priminė, kad šią dieną, antrąjį Velykų sekmadienį, Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo šventę. Būtent Tėvo gailestingumas, didesnis už mūsų ribotumą, už visus žmogiškuosius skaičiavimus, buvo pagrindinis popiežiaus Pranciškaus mokymo ir jo intensyvios apaštalinės veiklos bruožas.

Gailestingumas yra tikėjimo šerdis. Jis mums primena, kad neturime savo santykio su Dievu ir savo buvimo Bažnyčioje suvokti pagal žmogiškas ar pasaulio kategorijas, nes geroji Evangelijos žinia pirmiausia yra atradimas, kad mus myli Gailestingasis ir Gerasis Dievas.

Todėl esame pašaukti gyventi ne pagal naudos kriterijus, neturime leisti, kad mus apakintų egoizmas, bet turime atsiverti dialogui su kitais, priimti kiekvieną gyvenimo kelyje sutinkamą žmogų, sugebėti atleisti. Tik gailestingumas gydo, tik gailestingumas kuria naują pasaulį, sakė kardinolas Pietro Parolinas Gailestingumo sekmadienio Mišių homilijoje.

The post Kardinolas Pietro Parolinas: Gailestingumas yra tikėjimo šerdis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Viena iš svarbiausių žinių, kurias paliko Pranciškus, – krikščioniško džiaugsmo svarba šiandienos pasaulyje. Atsimename jo dažnai kartotą mintį: „Liūdnas krikščionis – blogas krikščionis.“ Neatsitiktinai net trys pagrindiniai jo dokumentai akcentuoja džiaugsmą. Pirmajame apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium (2013) – apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje –  popiežius kalba apie Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš gyvo susitikimo su Kristumi. Vėlesnės – Amoris Laetitia (2016) – apie meilės džiaugsmą šeimoje – ir Gaudete et Exsultate (2018) – apie šventumą šiandienos pasaulyje – dar kartą priminė: džiaugsmas – ne tik jausmas, bet ir pašaukimas bei apsisprendimas. Dovanoti džiaugsmą kitam – tai krikščionio misijos šerdis.

Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas. Matėme jį su šypsena sveikinantį piligrimus, kalbantį su žmonėmis bendrose ir privačiose audiencijose, spinduliuojantį šilumą per apaštalines keliones. Lietuva patyrė šį džiaugsmą 2018 metais, kai Šventasis Tėvas lankėsi mūsų Tėvynėje valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus proga.

Kitas išskirtinis jo pontifikato bruožas – paprastumas ir ypatingas dėmesys vargšams. Tai iškart bylojo ir pasirinktas vardas – Pranciškus, primenantis Asyžiaus šventąjį. Popiežius nuolat kartojo: vargšai negali būti užmiršti. Tai Kristaus priesakas mums, nuo pagalbos vargšams priklauso ir mūsų pačių tikėjimo autentiškumas. Šventasis Tėvas kukliai gyveno, nuoširdžiai bendravo, atskleisdamas tiesą: nepaprasti dalykai slypi paprastume. Vargšai gali daug ko išmokyti pasaulį, kur perteklius ir švaistymas dažnai sukliudo pažinti Kristų ir užveria žmogaus širdį.

Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas.

Jo enciklikos Fratelli tutti (2020) – apie visuotinę brolystę – ir Laudato Si’ (2015) – apie rūpinimąsi bendraisiais namais – kvietė matyti žmogų ir pasaulį kaip Kūrėjo dovaną. Dievas patiki žmogui puoselėti širdies ekologiją. Atsimename garsiąją Pranciškaus metaforą apie Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę. Vargas turi įvairias formas. Popiežius pabrėžė mintį, kad Bažnyčia turi būti pirmoji ir skubioji pagalba sužeistam žmogui, visiems atviri namai. Juk ji yra gavusi Kristaus misiją sutaikyti, gydyti ir atleisti.

Pranciškaus pontifikato šerdis – Dievo gailestingumo skelbimas. 2016-aisiais jis paskelbė neeilinius Gailestingumo metus, naujai atvėrusius Dievo Tėvo širdį šiuolaikiniam žmogui. Baigiantis Gailestingumo jubiliejui pasirodęs apaštališkasis laiškas Misericordia et Misera pabrėžė, jog gailestingumas turi būti kiekvienos bendruomenės, kiekvieno ganytojo šerdis. Pranciškus kvietė Bažnyčią eiti pas žmones, esančius sudėtingose situacijose, ir Kristaus pavyzdžiu nebijoti bendrauti su muitininkais bei nusidėjėliais, padėti žmonėms atrasti kelią į Dievą.

Šiam įgūdžiui – kalbėtis, įsiklausyti, keliauti kartu – ugdyti popiežius pabrėžė sinodiškumo svarbą. Sinodas tapo kvietimu Bažnyčiai leistis į kelionę: būti atvirai Šventosios Dvasios balsui, vieni kitų patirčiai ir taip atnaujinti savo misiją. Tai kelias, kuriuo Pranciškus kvietė mokytis įsiklausymo meno.

Tarnaudamas apaštalo Petro įpėdiniu, Pranciškus troško parodyti mums Tėvo Širdį. Jis – Šventasis Tėvas – norėjo perteikti Dangaus Tėvo meilę. Paskutinė jo enciklika Dilexit nos (2024) apie pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai tapo savotišku testamentu: per Jėzaus širdį – į Tėvo širdį. Kryžiaus slėpinyje atsivėrusi Tėvo meilė buvo atspindėta ir popiežiaus Pranciškaus silpstančios sveikatos akivaizdoje. Jis norėjo save dovanoti iki galo. Net paskutinėmis dienomis, Didįjį ketvirtadienį, dar troško nuplauti kaliniams kojas.

Apaštališkajame laiške apie šv. Juozapą (2020) paminėta Patris corde– Tėvo širdimi – tampa ir jo paties gyvenimo metafora. Popiežius, kuris sakė, jog ganytojas turi „kvepėti avimis“, šiandien keliauja pas Tėvą su savo kaimenės kvapu – mūsų maldomis, atmintimi, dėkingumu. Teprimena šis kvapas Viešpačiui ir mus, vilties piligrimus, kaip skelbia šis ypatingas Jubiliejaus laikas.

Te popiežiaus Pranciškaus gyvenimas ir tarnystė mums tampa priminimu: esame pašaukti Velykoms! Esame sukurti mylinčio Tėvo Širdžiai!

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Tėvo širdis – popiežiaus Pranciškaus žinia appeared first on LAIKMETIS.

Besirengiant Mišioms, dar Šv. Petro bazilikos viduje buvusius popiežiaus palaikus pagerbė oficialių delegacijų vadovai. Jiems užėmus vietas priešais baziliką, iš bazilikos į aikštę pajudėjo procesija su popiežiaus karstu. Jį padėjus priešais altorių, ant jo uždėjus atverstą Evangelijų knygą, prasidėjo Mišios, kurioms vadovavo kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re.

„Šioje didingoje Šv. Petro aikštėje, kurioje popiežius Pranciškus per pastaruosius 12 metų tiek kartų aukojo Eucharistiją ir vadovavo didiesiems susitikimams, šiandien susirinkome melstis prie jo mirtingųjų palaikų, su liūdna širdimi, bet stiprinami tikėjimo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia kape. Tėvo namuose niekada nesibaigs laimės kupinas gyvenimas“, – pradėjo laidotuvių Mišių homiliją kardinolas.

Jis sakė, kad išliko visų akyse ir širdyse praėjusio sekmadienio, Velykų iškilmės, atminimas, kai popiežius Pranciškus, nepaisydamas rimtų sveikatos problemų, pasirodė Šv. Petro bazilikos balkone ir suteikė palaiminimą, o paskui aikštėje iš papamobilio sveikino daugybę žmonių, dalyvavusių Velykų Mišiose. „Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“

Pasak pamokslininko, labai iškalbingai šią dieną skamba Evangelijoje girdėti Kristaus žodžiai, skirti apaštalui Petrui: „Ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 17) Ir Petro atsakymas, greitas ir nuoširdus: „Viešpatie, tu viską žinai; Tu žinai, kad tave myliu!“ Jėzus jam patikėjo didžiąją ganytojo misiją. Tai Petro ir jo įpėdinių misija – meilės tarnystė, sekant Mokytoju ir Viešpačiu Kristumi, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).

Nepaisydamas pastaraisiais mėnesiais akivaizdaus silpnumo ir kančios, popiežius Pranciškus pasirinko eiti šiuo pasiaukoji keliu iki paskutinės savo žemiško gyvenimo dienos. Jis sekė savo Viešpaties – Gerojo ganytojo – pėdomis, kuris taip mylėjo savo avis, kad atidavė už jas savo gyvybę. Popiežius tai darė su tvirtybe ir ramybe, būdamas artimas savo kaimenei – Dievo Bažnyčiai, prisimindamas Jėzaus žodžius, kuriuos mini apaštalas Paulius: „Daugiau laimės yra duoti negu imti“ (plg. Apd 20, 35).

„Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“

Kai kardinolas Bergoglio 2013 m. kovo 13 d. buvo išrinktas popiežiumi, jis jau turėjo ilgą pašvęstojo gyvenimo Jėzaus Draugijoje, o taip pat 21 metų pastoracinio darbo Buenos Airių arkivyskupijoje patirtį, priminė pamokslininkas. Tapęs popiežiumi, jis išlaikė savo temperamentą ir vadovavimo stilių, siekdamas tiesioginio ryšio su žmonėmis ir bendruomenėmis, norėdamas būti artimas visiems, ypač tiems, kurie patiria sunkumų, atstumtiesiems. Jis buvo popiežius tarp žmonių, atviros širdies visiems.

Savo būdingu žodynu ir kalba, kupina dėmesį patraukiančių vaizdų bei metaforų, jis visada stengėsi Evangelijos išminties šviesoje kalbėti apie mūsų laikų problemas, siūlydamas tikėjimo įkvėptus atsakymus ir skatindamas gyventi tikrai krikščionišką gyvenimą tarp dabartinio permainingo meto iššūkių ir prieštaravimų. Popiežius Pranciškus pasižymėjo dideliu spontaniškumu; jis kreipdavosi į visus, net į tuos, kurie yra toli nuo Bažnyčios. Jo misiją lydėjo įsitikinimas, kad Bažnyčia yra namai visiems – namai, kurių durys niekada neužsidaro.

Neapsakomai daug dėmesio popiežius Pranciškus skyrė pabėgėliams ir migrantams. Daugybe progų jis ragino rūpintis vargstančiaisiais. Popiežius Pranciškus visada į pirmą vietą kėlė gailestingumo Evangeliją, nuolat pabrėždamas, kad Dievas nepavargsta mums atleisti. Jis atleidžia visada, kad ir kokia būtų atleidimo prašančiojo padėtis; atleidžia visada, jei tik žmogus nori grįžti į teisingą kelią. Gailestingumas ir Evangelijos džiaugsmas – tai du popiežiaus Pranciškaus mokymo ir liudijimo raktažodžiai.

Kardinolas homilijoje priminė nesibaigiančius Pranciškaus raginimus nutraukti visus karus. Nežmoniškų baisumų, begalės mirčių akivaizdoje popiežius Pranciškus nuolat kėlė balsą, maldaudamas taikos ir kviesdamas susiprotėti, pradėti sąžiningas derybas, kad būtų rasti įmanomi sprendimai, nes karas – sakydavo jis – tėra žmonių mirtis, namų, ligoninių ir mokyklų griovimas. Karas visada palieka pasaulį blogesnį, nei jis buvo prieš tai. Karas visada yra skaudus ir tragiškas pralaimėjimas. „Statyti tiltus, o ne sienas“, – jis dažnai kartodavo šį raginimą.

Kardinolas Giovanni Battista Re, priminęs, kad popiežius Pranciškus susitikimus su tikinčiaisiais dažnai užbaigdavo prašymu už jį melstis, homilijos pabaigoje sakė: „Mielas popiežiau Pranciškau, dabar mes prašome Tavęs melstis už mus. Iš dangaus palaimink Bažnyčią, palaimink Romą, palaimink visą pasaulį, kaip tai padarei praėjusį sekmadienį iš šios bazilikos balkono, paskutinį kartą apkabindamas Dievo tautą, o simboliškai – visus žmones, kuri nuoširdžiai ieško tiesos ir sergi vilties šviesą.“

Pasibaigus Mišių liturgijai prie popiežiaus karsto prasidėjo atsisveikinimo liturgija. Lotynų apeigomis jai vadovavo popiežiaus vikaras Romos mieste kardinolas Baldassare Reina, graikų apeigomis – Antiochijos graikų melkitų katalikų patriarchas Youssefas Absi, atvykęs iš Damasko. Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių.

Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių. Pasiekus bazilikos aikštę, karstas buvo padėtas priešais Dievo Motinos – Salus Populi Romani – ikoną. Jau už uždarų karstas su Pranciškaus palaikais buvo nuleistas į kapą, įrengtą bazilikos kairiosios navos nišoje.

The post Įvyko popiežiaus Pranciškaus laidotuvės, dalyvavo 250 tūkst. žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę.

Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.

Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.

Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake.

Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.

Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.

Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.

Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai.

Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.

Brangūs broliai ir seserys!

Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu.

Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu  yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).

Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.

Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.

Brangūs broliai ir seserys!

Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.

Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“

Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino.  Amen.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai kunigai, diakonai, brangūs tikintieji, šiais ypatingais Bažnyčiai Jubiliejiniais metais popiežius Pranciškus pakvietė mus būti vilties piligrimais, kad vilties stiprybė pripildytų mūsų dabartį (plg. SPES NON CONFUNDIT, Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo, 25). Tai labai svarbus kvietimas šiandienos pasauliui, kuris yra blaškomas nerimo bangų.

Dėl karo Ukrainoje, Rytų Europoje ir Lietuvoje jaučiama nesaugumo bei ateities baimės atmosfera, neigiamai veikianti mūsų protus ir širdis. Bažnyčios misija – siųsti ramybės ir paguodos žinią, kurią ypač dovanoja vieninga malda. Dabar gera proga liudyti tikėjimo galią ir kviesti vieni kitus susitelkti į maldą, naujai atpažinti, kad Šventoji Eucharistija yra malonių versmė, iš kurios kyla Dievo artumo ir paguodos dovana.

Brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai kviečiame Jus šių metų gegužės ir birželio mėnesiais sustiprinti mums brangių Rožinio maldos bei gegužinių ir birželinių pamaldų praktikas. Jos gali tapti nauja proga atgaivinti mūsų tikėjimą ir viltį, dovanoti ramybę, apgaubti Lietuvą malda už taiką.

Pateikiame Jums gegužės ir birželio mėnesiais siūlomos maldos, kurios intencija – malda už taiką, tvarką. Tai mums įprastos ir gerai pažįstamos maldos praktikos, jų detalesnis pristatymas yra pridėtas žemiau. Nuoširdžiai kviečiame Jus atsiliepti į šią mūsų, Lietuvos ganytojų, iniciatyvą, kuri teišsiskleidžia taika ir ramybe mūsų širdyse ir pasaulyje.

„Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.“ (Ps 46, 2)

The post Lietuvos vyskupai: apgaubkime Lietuvą malda už taiką appeared first on LAIKMETIS.

„Matau, kad kartais reikia ir jėgos. Ir blogiui priešpastatyti jėgą nėra nekrikščioniška. Tai yra noras apsaugoti sveikąsias pasaulio jėgas nuo sunaikinimo“, – žurnalistams Romoje penktadienį sakė Lietuvos vadovas.

„Štai kodėl mes turime šiek tiek revizuoti krikščioniškąsias vertybes šiuo nelengvu laikotarpiu. Nes jis prasidėjo ne mūsų iniciatyva, šie baisumai, kurie pastaruoju metu yra, jie buvo pradėti, deja, tos valstybės, kuri yra į rytus nuo mūsų“, – pridūrė G. Nausėda.

Jis su pirmąją ponia Vatikane šeštadienį dalyvaus pontifiko laidotuvėse.

Pasak G. Nausėdos, Pranciškus vadovavo Bažnyčiai labai sudėtingu laikotarpiu.

„Pripažinkime, kad pastarieji metai yra paženklinti žiaurumo, agresijos, stipresnio noro pavergti silpnąjį. Ir Bažnyčia čia gali labai daug, tikėjimas gali labai daug“, – kalbėjo prezidentas.

G. Nausėda pažymėjo, kad popiežiaus pasisakymai karo klausimu sulaukdavo ir prieštaringų vertinimų, tačiau tai nepaneigia jį „labai norėjus taikos, kad visi žmonės gyventų santarvėje“.

„Ir šitoje vietoje mums reikia turbūt susimąstyti, kaip paveikti blogį moraliniais imperatyvais, jeigu blogis pats savaime stengiasi juos paneigti, sutrypti į žemę, ignoruoti“, – teigė G. Nausėda.

Kaip skelbė BNS, popiežiaus laidotuvėse dalyvaus įvairių pasaulio šalių lyderiai, įskaitant Jungtinių Valstijų, Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos, kitų šalių prezidentus, taip pat ministrus pirmininkus, karališkąsias poras.

88-erių popiežius Pranciškus nuo insulto mirė antrąją Velykų dieną, pirmadienį, praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai grįžo namo iš ligoninės, kur penkias savaites buvo gydomas nuo sunkaus plaučių uždegimo.

Pontifikas bus palaidotas Romos Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

The post Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo revizuoti krikščioniškąsias vertybes appeared first on LAIKMETIS.

Aktorius Antonio Banderas, žinomas dėl vaidmenų įvairiuose filmuose, pagerbė popiežių Pranciškų savo „Instagram“ įrašu.

„Popiežius Pranciškus mirė – žmogus, kuris, vadovaudamas Katalikų Bažnyčiai, rodė gerumą, meilę ir gailestingumą patiems vargingiausiems,“ – parašė jis.

Aktorė Whoopi Goldberg, kuri su popiežiumi susitiko du kartus, įskaitant pernai vykusį renginį su komikais Vatikane, „Instagram“ platformoje parašė, kad Pranciškus „atrodė prisimenantis, jog Kristaus meilė apgaubia tiek tikintįjį, tiek [netikintįjį]“.

Komikė palygino Pranciškų su šv. Jonu XXIII ir prisiminė jį dėl jo „meilės žmonijai ir juokui“.

Holivudo žvaigždė aktorius Leonardas DiCaprio prisiminė savo „giliai jaudinantį“ susitikimą su Šventuoju Tėvu 2016 metais.

„Popiežius Pranciškus buvo transformacinis lyderis – ne tik Katalikų Bažnyčiai, bet ir aplinkosaugos reformai bei aktyvizmui,“ – rašė DiCaprio.

DiCaprio, visą gyvenimą besirūpinantis aplinkosauga, teigė, kad popiežius „parodė gilų ir nepajudinamą atsidavimą aplinkos išsaugojimui, ypač per savo novatorišką 2015 metų encikliką Laudato Si’.“

Jis pavadino šią encikliką „galingu dokumentu“, kuris „tapo raginimu iš esmės keisti mūsų santykį su planeta“.

Per jų susitikimą 2016-aisiais, abu kalbėjosi apie klimato kaitą. DiCaprio tą patirtį pavadino „nušviečiančia, giliai jaudinančia ir skatinančia susimąstyti.“

„Popiežius Pranciškus buvo tikrai nepaprastas mūsų laikų dvasinis lyderis. Jo palikimas ir toliau įkvėps ištisas aplinkosaugininkų kartas visame pasaulyje. Tegul jis ilsisi ramybėje“, – užbaigė DiCaprio.

Katalikų kino režisierius Martinas Scorsese per pareiškimą, paskelbtą „ABC News“, pavadino Šventąjį Tėvą „nepaprastu žmogumi“.

„Jis pripažindavo savo trūkumus. Jis skleidė išmintį. Jis spinduliavo gerumą. Jo įsipareigojimas gėriui buvo tvirtas kaip plienas. Jis žinojo savo siela, kad nežinojimas yra siaubinga žmonijos rykštė. Todėl jis niekada nenustojo mokytis“, – sakė Scorsese.

Jis pridūrė: „Ši netektis man yra labai asmeniška – buvau pakankamai laimingas jį pažinti, ir man trūks jo buvimo, jo šilumos. Pasauliui tai milžiniška netektis. Tačiau jis paliko šviesą, kurios niekas negali užgesinti.“

The post Kino pasaulio žvaigždės pagerbia popiežiaus Pranciškaus atminimą appeared first on LAIKMETIS.