Lietuvoje vardas „Aušra“ siejamas su dviem skirtingais, tačiau reikšmingais leidiniais. Pirmoji, dr. Jono Basanavičiaus Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. leista „Auszra“, laikoma tautinio atgimimo simboliu ir pirmuoju lietuvišku politiniu bei literatūriniu žurnalu. Antroji „Aušra“ – pogrindinis leidinys leistas sovietmečiu (1975–1988 m.). Nors abi „Aušras“ skiria laikmetis ir aplinkybės, abu leidiniai, pasivadinę „Aušra“, simbolizuoja lietuvių tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą.

Antrosios „Aušros“ gimimas

1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, kuri būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.

Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų pradėdavo kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu. Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui.

„Aušros“ vaidmuo neginkluotame pasipriešinime

Konferencijos globėjas, pogrindinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ilgametis leidėjas ir pirmųjų „Aušros“ numerių redaktorius  J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ sveikindamas konferencijos dalyvius sakė, kad susirinkome prisiminti tuos drąsius žmones, kurie, nepaisydami sunkumų, nešė ant savo pečių tautos viltis ir svajones.

„Dėkoju Dievui už šį laikotarpį, kai mūsų širdyse brendo noras gyventi ne tik sau, bet ir dėl Lietuvos, dėl mūsų Bažnyčios. Šiandien, kaip ir anuomet, mums reikia žmonių, kurie mylėtų savo Tėvynę ir būtų pasiruošę atsakyti į šių dienų iššūkius,“ – sakė kard. S. Tamkevičius.

Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE, kuri buvo ne tik viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, bet ir pogrindinio leidinio „Aušra“ bendražygė teigė, kad „Aušros“ egzistavimas, kaip atsvara sovietinei propagandai, buvo gyvybiškai svarbus.

„Man dar studijuojant, dėstytojas pasakodamas apie Lenkijos ir Lietuvos padalijimą, vakarinę dalį priskyrė Vokietijai, o Lietuvą pavadino „prisijungusia“ prie Rusijos. Aš iškart paprieštaravau, kad tai buvo padalijimas, o ne prisijungimas! Auditorijoje kažkas paleido repliką: „tokius žodžius gali tarti tik Tarybų Sąjungos priešas!“ Dėstytojas atvirai klastojo istoriją, todėl toks leidinys, kaip „Aušra“ buvo gyvybiškai svarbus,” – prisiminimais dalinosi s. G. Šuliauskaitė.

Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ valdybos pirmininkas vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėdamas apie atgimusios „Aušros“ svarbą sovietmečiu, akcentavo, kad šis pogrindinis leidinys rūpinosi ne tik tikinčiųjų teisėmis, bet ir visos tautos tapatybe, neiškraipyta istorija, dorove bei kultūros išsaugojimu.

Kiekvienai kartai reikalinga sava „Aušra“

Pranešimą „Pogrindžio „Aušra“ (1975–1988)“ konferencijoje  skaitęs Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro vadovas Arūnas Bubnys sakė, kad jo pranešimo pagrindinis tikslas yra pabandyti apibrėžti šio pogrindinio leidinio vietą Lietuvos neginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui istorijoje.

„Labai svarbi neginkluotojo pasipriešinimo atsiradimo priežastis – rusų kalbos vartojimo Lietuvoje skatinimo politika. „Rusinimo” politika Lietuvoje buvo svarbi „Aušros“ laikraščio tema. Pavyzdžiui, Karolis Garuckas^[1] - ją, šalia ateizmo diegimo, žmogaus teisių varžymo, laikė viena didžiausių grėsmių^[2].  „Ginkime savo kalbos teises” – ragina straipsnis „Aušroje”.^[3] <…> Šis pogrindinis leidinys taip pat išspausdina tekstą skambiu pavadinimu „Gana lietuvį rusinti,” - istoriniais faktais dalinosi A. Bubnys. 

Dėl netikėtai iškilusių sveikatos problemų, doc. dr. Dariaus Aleknos pranešimą perskaitė LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys. D. Alekna savo pranešime atkreipė dėmesį į tai, jog  „Aušra“ išskyrė pranašumu prieš oficialiąją to meto spaudą kalbos taisyklingumu, intelektualiniu lygiu ir ryškiomis redakcinėmis nuostatomis.

„Čia neturėtume labai stebėtis – pats leidėjas kun. L. Kunevičius buvo poetas, ir jo talkininkas „kalbos redaktorius“ Kazimieras Ambrasas patys buvo puikūs filologai.

„Aušros“ publikacijos turi vieną ir šiandienos skaitytojams, ypač jauniems, labai svarbų bruožą: jos parašytos šiandien visiškai suprantama kalba. Ką turiu omenyje? Tai, kad okupacijos laikais negyvenę žmonės nemoka skaityti oficialiosios ano meto spaudos. Esu daugybę kartų matęs, kaip studentai, skaitydami kokią nors „Komjaunimo tiesą“ ten parašytus žodžius naiviai priima už gryną pinigą. Jie neturi mūsų anais laikais išsiugdytų gebėjimų skaityti tarp eilučių, nebeišmano ano laiko realijų, nebejunta jo nuotaikų. Tačiau skaitant Aušrą visi mano minėti nelaisvės išugdyti gebėjimai nereikalingi: jos tekstai kalba tiesia ir tiesiogine kalba, vertinimai aiškūs, akivaizdūs ir suprantami. Norint šių dienų jaunimą supažindinti su Lietuvos gyvenimu okupacijos laikais geriausias patarimas – duoti skaityti Aušrą,“ – pranešimą paraginimu baigia doc. dr. Darius Alekna.

Tapatybės išsaugojimo kelias - istorinės pamokos

Istorikė ir publicistė Regina Statkuvienė konferencijoje kalbėjo apie tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvės, kaip tapatybės pamato, svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių tauta, nepaisant carinės ir sovietinės okupacijų, išsaugojo savo tapatybę knygnešių, disidentų ir pogrindinės spaudos leidėjų dėka.

„Juk kai pažvelgiame į savo praeitį, regime ne tik neginkluotą pasipriešinimą, bet ir didžiules pastangas išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius bei tradicijas. Ir kiekvienas laikotarpis paženklintas skirtingais iššūkiais. Carinės priespaudos metais, kai buvo vykdoma rusifikacija, svarbiausia buvo išsaugoti lietuvybę. Sovietmečiu, kai komunistinė ideologija užsimojo sunaikinti katalikybę ir įdiegti ateizmą – reikėjo išlaikyti tikėjimą. Šiandienos pasaulis irgi nėra be išbandymų. Įsigalint nutildymo arba dar vadinamajai cancel kultūrai paprastas tiesos sakymas apie žmogų tampa drąsos reikalaujančiu veiksmu,“ -  įspėdama apie šiandieninius iššūkius R. Statkuvienė atkreipė dėmesį į socialinės inžinerijos pavojus, siekiant dirbtinai perkurti žmogaus mąstyseną ir vertybes.

Tęsdama savo pranešimą R. Statkuvienė sakė, kad kiekvienai kartai reikalinga „Aušra“  – šviesa, kuri padeda matyti tiesą apie kalbą, tikėjimą ir žmogų. „Kalbos draudimas buvo bandymas nutildyti tautą. Tikėjimo persekiojimas – siekis atimti jos sielą. Tačiau neįmanoma išsaugoti kalbos ir tikėjimo be tiesos apie žmogų. Nes tautą ir valstybę kuria žmonės, žinantys, kas jie yra, kas juos jungia ir kas skiria nuo kitų,“ – pabrėžė R. Statkuvienė.

Pirmosios konferencijos dalies pabaigoje Markas Dolgovas, kuris organizuoja visuomenei atvirus kultūrinius, istorinius ir intelektinius renginius, tokius kaip „Ryterna Modul Mototourism Rally“ bei „Mototourism Sprint“, papasakojo apie ralio dalyvių maršrutus pogrindinės veiklos vietomis. Pasak M. Dolgovo, jo veikla, tai padėka tiems, kurie kūrė šią istoriją – tiek ginkluoto, tiek neginkluoto pasipriešinimo dalyviams. M. Dolgovas pabrėžė, kad nors kartais ginkluotas pasipriešinimas atrodo reikšmingesnis, abiejų formų pasipriešinimo atsakomybė buvo vienoda –  suėmimai, lageriai ir mirtis. Jis dėkojo visiems, kurie kūrė šią istoriją, ir tiems, kurie stengiasi ją išsaugoti.

„Aušros“ jubiliejaus proga – istorinio archyvo sugrįžimas

Dalia Labukienė, kun. L. Kunevičiaus dukterėčia, pasidalijo savo prisiminimais apie ilgametį pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių ir leidėją kunigą Lionginą Kunevičių. Nuo pat vaikystės svajojęs apie kunigystę, jis susidūrė su daugybe išbandymų – persekiojimais, grasinimais ir tremtimi – tačiau nepalūžo ir tęsė savo pašaukimą.

Kun. L. Kunevičiaus dukterėčia pasakojo, kad pas savo dėdę kun. Lionginą ji ne tik ruošėsi Pirmajai Komunijai, dalyvaudavo Šv. Mišiose, bet ir pramogaudavo.

„Su dėde (kun. L. Kunevičium-red. past.) kartu eidavome žvejoti, maudytis, žaisdavome futbolą. Ypač verždavomės į klebono raštinę, kurioje buvo labai įdomus albumas apie Šv. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje su tikrų regėtojų nuotraukomis. Ir vis prašydavome klebono papasakoti šią nuostabią istoriją. Matydavome, jog kartais atvažiuoja kun. P. Račiūnas, kurio pasakojimai apie tremtį ilgam prikaustydavo mūsų dėmesį. Retkarčiais užklysdavo vienas kitas nepažįstamasis, su kuriuo kun. Lionginas ilgai vakarodavo. Ryte mums buvo smalsu sužinoti kokiu reikalu jis užsukdavo. Kun. Lionginas sakydavo, kad tai netikintis žmogus atėjo man įrodyti, kad Dievo nėra. Ir mes vaikiškai klausdavom: „O koks jis išėjo, ar pavyko jam įrodyti Dievo buvimą?“ Kun. Lionginas tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad „išėjo susimąstęs ir jau ne toks piktas, koks atėjo“, - savo prisiminimais dalinosi D. Labukienė.

Konferencijai artėjant į pabaigą, įtampa augo, nes Elena Budreckytė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, pusmečiui buvo tapusi detektyve, ieškojo, kur pradingo net 25 „Aušros“ numeriai. Po ilgo, bet įdomaus, jos „detektyvo“ pasakojimo, ji pateikė jau „pilnai atšlifuotas“ ir aiškias tyrimo išvadas.

„Neabejoju, kad ieškoti, bet nesurasti numeriai yra kažkur saugomi – privačiai kažkieno namų stalčiuose ar lentynose, o gal Lietuvos ar užsienio kultūrinėse, mokslinėse ar kitose atminimo įstaigose, kurios taip ir neatsiliepė atgal, ar kurioms aš pati neparašiau. Galbūt, dar syki viešai kreipiantis internetu ar kitos žiniasklaidos būdu ieškomų numerių savininkai atsilieptų? Tikiu, kad šį tyrimą ar detektyvą dar tikrai galima pratęsti,“ – sakė E. Budreckytė.

Ar surasti dingę „Aušros“ numeriai?

E. Budreckytės tikėjimas, kad šį tyrimą ar detektyvą dar galima pratęsti, pasiteisino dar tą pačią dieną. Konferencijos pabaigoje paaiškėjo, kad dingę „Aušros“ numeriai buvo saugomi kun. L. Kunevičiaus dukterėčios Dalios Labukienės namuose, kuri juos perdavė kardinolui S. Tamkevičiui.

Šis atradimas – didžiulė pergalė Lietuvos istorijos ir kultūros išsaugojimui. „Aušros“ archyvas – neįkainojamas šaltinis, liudijantis apie tautos pasipriešinimą sovietiniam režimui, tautinio atgimimo dvasią ir kovą už laisvę. Atrasti pogrindinio leidinio numeriai bus suskaitmeninti, sukelti į puslapį lkbkronika.lt ir prieinami visiems skaitantiems lietuviškai.

[1] Karolio Garucko pareiškimas “Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, Lietuvos TSR prokurorui, “Tiesos vyriausiajam redaktoriui”, 1978 11 16, Aušra, 3, p. 141 – 153;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 58-69.

[2] Atviras Laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui”, 1979 03 15, Aušra, 4, p. 14 – 26,  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p.  p. 106-117.

[3] “Ginkime savo kalbos teises”, Aušra, 5, p. 294 - 298; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 294 - 298.

The post Dingusio pogrindinio leidinio „Aušra“ pėdsakais: detektyvas su netikėta pabaiga appeared first on LAIKMETIS.

Kaip reakcija į tokius valdančiųjų siekius Lietuvoje įgyvendinti šį socialinį eksperimentą, per visą Lietuvą nuvilnijo įvairių pilietinių protestų banga: maldos akcija ir skydas „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“, daugiau kaip 50 tūkst. palaikymo parašų surinkusi peticija prieš partnerystę, didžiųjų Lietuvos krikščioniškų religinių bendrijų ir įvairių nevyriausybinių organizacijų įvairaus formato kreipimaisi, protesto akcijos ir konferencijos, didysis Šeimų maršas per visą Lietuvą su daugiatūkstantiniu protesto mitingu Vingio parke, Šiluvos atlaidų metu Kauno arkivyskupo metropolito JE Kęstučio Kėvalo paskelbta Šiluvos deklaracija ir t.t. Visus keturis praėjusios Seimo ir Vyriausybės kadencijos metus vyko išties nuožmi pilietinės visuomenės pasipriešinimo kova, kuria siekta mūsų teisinėje sistemoje išlaikyti prigimtinės šeimos sampratą.

Kovos dėl partnerystės ir civilinės sąjungos

To meto valdančiųjų bandymas per pirmąsias šimtą dienų priimti Partnerystės įstatymą žlugo: trijų balsų persvara įstatymo projektas buvo atmestas dar pirmoje pateikimo stadijoje. Per kitą šimtą dienų iniciatoriai persigrupavo ir partnerystės įstatymo projektą modifikavo: pakeitė pavadinimą, šiek tiek pakoregavo turinį ir, visuomenei pristatę naujus įstatymo projekto teikėjus, paskelbė „naują“ teisinę inciatyvą – Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Šis įstatymo projektas, vykdant aktyvią „dūmų uždangos“ viešųjų ryšių kampaniją, visuomenei buvo pristatomas kaip kompromisinis, nors iš tikrųjų, kaip kažkas teisingai pakomentavo iš to meto opozicijos, tebuvo „ta pati panelė, tik kita suknelė“. Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kaip ir prieš tai buvęs Partnerystės įstatymo projektas, didžiąja dalimi yra pažodinis daugelio Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių šeimos teisinius santykius perkėlimas į Civilinės sąjungos įstatymą, žodį „santuoka” pakeičiant žodžiais „civilinė sąjunga”, žodžius „sutuoktinis”, „sutuoktiniai” – žodžiais „partneris”, „partneriai”, žodžiai „šeimos interesai” – žodžiais „abiejų partnerių interesai”, o sąvoką „šeimos turtas” keičiant sąvoka „partnerių bendram gyvenimui naudojamas turtas”. Civilinės sąjungos įstatymo projekte taip pat yra visa eilė straipsnių, kurie nors ir nėra tiesiogiai perrašyti iš Civilinio kodekso, bet pagal esmę ir prasmę yra identiški jame esančioms ir šeimos teisiniams santykiams taikomoms normoms. Akivaizdu, kad pagrindinis Civilinės sąjungos įstatymo tikslas yra mūsų teisinėje sistemoje pakeisti prigimtinės šeimos sampratą, įteisinant lyčiai neutralų santuoką dubliuojantį teisinį institutą ir, apeinant LR Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad santuoka galima tik tarp vieno vyro ir vienos moters, sukurti LR Konstitucijoje nenumatytą teisinį pagrindą vienos lyties poroms kurti šeimos teisinius santykius.

Civilinės sąjungos įstatymas buvo stumiamas palaikymo balsus telkiant įvairiais būdais. Spaudimas Seimo nariams buvo daromas net pažeidžiant LR Konstitucijos 59 str. įtvirtintą nuostatą, kad pareigas einantys Seimo nariai sprendimus priima vadovaudamiesi savo sąžine, o ši jų teisė negali būti niekaip varžoma. Įstatymo svarstymo metu, trūkstant palaikymo balsų, persvara pasiekta manipuliuojant procedūromis. Nutaikę dieną, kai keli prieš įstatymo projektą anksčiau balsavę Seimo nariai išvyko į užsienio komandiruotę, CS įstatymo projekto teikėjai įrašė jį į kitos dienos Seimo darbotvarkę, bet, gavę informacijos, kad išvykusieji seimūnai planuoja skubiai grįžti, jau tos pačios dienos vakare išbraukė klausimą iš darbotvarkės ir apie tai viešai paskelbė žiniasklaidoje. Tačiau kitos dienos ryte Vytautas Mitalas, Seimo pirmininkės pavaduotojas iš Laisvės partijos, svarstymą vėl gražino į darbotvarkę. Tokiomis manipuliacijomis buvo siekiama suklaidinti į užsienio komandiruotę išvykusius Seimo narius, kad jie nespėtų laiku sugrįžti ir neturėtų galimybės išreikšti savo nuomonės balsavime šiuo Lietuvos visuomenei ir valstybei svarbiu klausimu. Civilinės sąjungos stūmėjams pavyko nueiti toli, bet ne iki galo – pritrūko paskutinės įstatymo priėmimo stadijos.

Teisinga taika

Šiuo metu „teisinio karo“ dėl šeimos sampratos mūšiai laikinai aprimo, nes praėjusių metų Seimo rinkimuose krito šias kovas pradėję pagrindiniai Partnerystės ir Civilinės sąjungos karių vadai. Šiuo metu abi konflikto pusės supranta, kad tai tik laikinos paliaubos, bet jokiu būdu ne taika. Ilgainiui kritusius kovos lauke „didvyrius“ pakeis nauji šio „karo vadai“.

Ar įmanoma šiame kare prieš prigimtinės šeimos sampratą pasiekti ne trumpalaikes paliaubas, bet teisingą taiką? 1978 m. JAV prezidentui Džimiui Karteriui tarpininkaujant Izraelio ir Egipto taikos derybose, tuometinis katalikų Bažnyčios popiežius Jonas Paulius I suformulavo „teisingos taikos“ apibrėžimą: „teisinga taika tenkina visas šalis ir nepalieka neišspręstų klausimų“. Ar vadovaujantis šia Jono Pauliaus I suformuluota teisingos taikos samprata įmanoma teisinga taika Lietuvoje vykstančiame kare dėl šeimos esmės supratimo ir prigimtinės šeimos sampratos išlaikymo mūsų teisinėje sistemoje?

Drįstu teigti, kad įmanoma, ir tam yra realus pagrindas. Tereikia, kad sprendimus priimantys Tautos atstovai rastų teisingą, tvarų ir orų teisinį sprendimą, tenkinantį visas šio konflikto šalis. Ir toks teisinis sprendimas, mano nuomone, jau yra pateiktas LR Seime!

Nors didžioji dalis Lietuvos Respublikos piliečių renkasi savo gyvenimą sieti su šeima, bet akivaizdu, kad laisvoje visuomenėje gali būti, – ir iš tikrųjų yra, – ir kitokių nei šeima pasirinkimų bendram gyvenimui. Kiekvieno žmogaus prigimtyje glūdi įgimtas bendrystės poreikis būti su kitu žmogumi ir turėti su juo artimą ryšį. Toks ryšys laisvoje visuomenėje gali būti praktiškai realizuojamas ne tik kuriant šeimos teisinius santykius, kylančius iš santuokos, tėvystės - motinystės ir kraujo ryšių (tokie yra esminiai šeimos kūrimo pagrindai, įtvirtinti mūsų Konstitucijoje, 38 str.), bet ir privačių teisinių santykių pagrindu, kurie kyla iš privačių artimų ilgalaikių socialinių ryšių.

Artimo ryšio santykiai

LR Seime kaip reali alternatyva Civilinės sąjungos įstatymui yra pateikti ir pateikimo stadiją praėję du, vienas kitą papildantys Artimo ryšio ir Bendro gyvenimo susitarimo įstatymo projektai. Šiais įstatymo projektais yra siūloma teisiškai sureguliuoti bendrą gyvenimą asmenims, kuriuos sieja glaudūs ilgalaikiai asmeniniai ryšiai. Tokie asmenys galėtų būti vienos lyties poros, vyrai ir moterys, dėl įvairių priežasčių gyvenantys bendrą gyvenimą, bet nenorintys susilaukti ar įsivaikinti vaikų (sugyventiniai), asmenys, norintys susieti savo gyvenimą su kitu asmeniu netekus sutuoktinio vyresniame amžiuje (našliai) arba vieniši vyresnio amžiaus asmenys – visi tie, kas dėl įvairių priežasčių gyvendami bendrą gyvenimą negali ar nenori įteisinti šeimos teisinių santykių.

2021 m. liepos 13 d. byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją (Fedotova and Others v. Russia [GC].pdf) Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, jog šalys turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinį reguliavimą, kuris leistų sureguliuoti vienos lyties porų teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, kad šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų. Šis EŽTT sprendimas neprimeta šalims pareigos savo teisinėje sistemoje reguliuoti vienos lyties porų santykius išskirtinai tik kaip šeimos teisinius santykius. Dabartinis Lietuvos Civilinio kodekso reguliavimas neišskiria ir nereguliuoja tokių santykių, nors socialinė realybė reikalauja juos pripažinti – jie yra mūsų visuomenėje. Artimo ryšio ir Bendro gyvenimo susitarimo įstatymo projektai puikiai atitinka minėtą EŽTT reikalavimą. Artimo ryšio, kylančio iš artimų socialinių ryšių, teisinio pripažinimo ir reguliavimo Lietuvos teisinėje sistemoje atsiradimas galėtų padėti spręsti tokių asmenų praktines jų bendro gyvenimo problemas, prisidėtų prie socialinės atskirties visuomenėje mažinimo bei kultūrinės įvairovės pripažinimo. Šis artimųjų statuso tarp dviejų asmenų atsiradimas nebūtų siejamas su šeimos ar giminystės teisiniais santykiais, bet apimtų faktinius tų asmenų santykius, grindžiamus ilgalaikiais tvariais socialiniais ryšiais bei giliu tarpusavio pasitikėjimu. Priėmus LR Seime pateikimo stadiją praėjusius Bendro gyvenimo susitarimo ir Artimo ryšio įstatymų projektus, teisę į artimo ryšio pripažinimąįgytų asmenys, kurių tarpusavyje nesieja iš šeimos teisinių santykių kylantys ir teisines pasekmes automatiškai sukuriantys ryšiai, tokie kaip santuoka, tėvystė – motinystė, įvaikinimas, kurie LR Konstitucijos 38 str. nurodomi kaip šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindas.

Artimas ryšys būtų pripažįstamas: asmenims, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo; asmenims, kuriuos sieja faktiniai globos ar rūpybos santykiai arba kurie yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo; kiti asmenys galėtų įgyti teisę į artimo ryšio pripažinimą papildomai įstatymų nustatytais atvejais.

Artimas asmuo (artimasis) nebūtų tapatus LR Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintai šeimos nario sąvokai. Šeimos narius sieja šeimos prigimtiniai teisiniai santykiai, o teisės į artimą ryšį pripažinimo pagrindas būtų jį su kitu asmeniu siejantis artimas asmeninis socialinis ryšys, reguliuojamas kaip privatūs teisiniai santykiai. Artimas asmuo (artimasis) nėra tapatus LR Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje įtvirtintai artimo giminaičio sąvokai. Artimus giminaičius sieja kraujo ryšys, o asmens teisės į artimą ryšį pripažinimo pagrindas būtų jį su kitu asmeniu siejantis asmeninis socialinis ryšys.

Šis teisinis institutas leistų asmenims, sudariusiems bendro gyvenimo susitarimą ir susietiems tvariais tarpusavio pasitikėjimo ryšiais, apsaugoti savo interesus, kurie galėtų būti informacijos gavimas gydymo įstaigose, lankymas įkalinimo įstaigose, teisminės procesinės teisės, laidojimo galimybės ir pan. Taip būtų ginami ne vien tik turtiniai, bet ir asmeniniai šių asmenų interesai.

Privatus ar šeimos gyvenimas?

Kaip sako Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., privatus ir šeimos gyvenimas yra atskiros, nors tarpusavyje susijusios, tačiau ne tapataus turinio teisės, kurios tarpusavyje organiškai sąveikauja. Tai leidžia atskirti šeimos ryšius nuo kitų ryšių, kuriems taip pat galioja teisės į privatumą apsaugos reikalavimai.

LR Konstitucija aiškiai skiria privataus gyvenimo apsaugos (22 str.) ir šeimos teisinių santykių institutus (38 str.). Teisės į privatumą apsaugą įtvirtina Civilinio kodekso II knyga, šeimos teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso III knyga. Teisinių institutų hierarchijos požiūriu, asmens teisė į artimą asmenį būtų asmens teisės į privatumą plėtinys.

Artimo ryšio ir susitarimo dėl bendro gyvenimo įteisinimas nepažeidžia ir neiškreipia prigimtinės šeimos sampratos. Tik taip suprantama šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, ja remiasi pamatiniai žmogaus teisių dokumentai ir LR Konstitucija.

Asmenys, turintys artimą socialinį ryšį ir įteisinę savo santykius bendro gyvenimo susitarimu neimituoja santuokos instituto, kaip tą daro civilinės sąjungos institutas. Kadangi Artimas ryšys bei Susitarimas dėl bendro gyvenimo nesukuria šeimos teisinių santykių, juo gali pasinaudoti daug didesnis žmonių skaičius – visi, kas negali ar nenori kurti šeimos teisinių santykių. Jis padėtų išspręsti daug platesnio mūsų visuomenės narių rato nei siūloma Civilinės sąjungos įstatymu, praktines bendro gyvenimo problemas, pavyzdžiui, bendro namų ūkio vedimo ir naudojimosi bendru turtu, vienas kito atstovavimo gydymo ar kitose įstaigose, atleidimo nuo paveldimo turto mokesčių, vienas kito išlaikymo senatvėje ir t.t.

Toks teisinis reguliavimas jokiu būdu nėra diskriminacija ir nežemina artimą ryšį įregistravusių asmenų orumo, nes visuomenėje jie būtų laikomi ne santuokos imitaciją sudariusiais partneriais kaip numato civilinė sąjunga (iš verslo atėjusi ir bendro verslo santykius reiškianti sąvoka), bet artimaisiais (giminaičiams analogiška sąvoka). Artimą ryšį įteisinus susitarimu dėl bendro gyvenimo nebūtų pažeidžiami monogamijos ar kiti šeimos teisės principai, nes šis teisinis institutas būtų lyčiai neutralus, kaip lyčiai neutralūs yra giminaičiai (pav. broliai ar seserys) ir jis nesukuria šeimos teisinių santykių, kaip negali būti kuriami šeimos teisiniai santykiai tarp artimų giminaičių.

Civilinė sąjunga – visuomenės orumą ir teisingumo supratimą žalojantis sprendimas

Lietuvos gyventojų reprezentatyvios nuomonės apklausos rodo, kad Civilinės sąjungos įstatymu siūlomam teisiniam reguliavimui, kuris įteisintų homoseksualių porų šeimas, nepritaria 71,2% visuomenės (pritaria 15,2 % ir neturi nuomonės 13,6 %); kad mokyklose būtų ugdoma nuostata, jog homoseksualūs santykiai yra lygiaverčiai vyro ir moters santykiams, nepritaria 76,6% visuomenės (pritaria 11,9%, neturi nuomonės 11,5%) ir nuostatai, kad būtų teisinga taikyti sankcijas asmenims, kurie atsisako homoseksualių asmenų porą laikyti šeima, nepritaria 78,3% visuomenės (pritaria 7,4%, neturi nuomonės 14,3 %) ( 2024.09.13-21 d. Vilmorus atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų Visuomenės nuomonės apklausa šeimos sampratos, homoseksualių porų santykių teisinio reguliavimo klausimais - Laisvos Visuomenės Institutas).

Akivaizdu, kad jeigu LR Seimas priimtų ir LR Prezidentas pasirašytų Civilinės sąjungos įstatymą, būtų šiurkščiai pažeistas didžiosios Lietuvos piliečių dalies orumas – jie būtų teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis verčiami šeima laikyti tokias bendro gyvenimo formas, kurias laikyti šeima neleidžia jų sąžinė, sveikas protas, dorovinės ir moralinės nuostatos, o tėvams ir globėjams būtų ribojama jų Konstitucijos 26 str. numatyta teisė nevaržomai rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Asmens orumas visuomet yra pažeidžiamas kai jis, pasitelkiant teisinės prievartos instrumentus, verčiamas priimti ideologijas, sampratas ar nuostatas, kurios prieštarauja jo sąžinei, religiniams ar moraliniams įsitikinimams.

Taip pat būtų griaunamas vienas iš pagrindinių teisingumo principų: iš esmės skirtingos bendro gyvenimo formos būtų teisiškai reguliuojamos vienodai ir sukurtų tas pačias teisines pasekmes. Būtų ignoruojamas Lietuvos Respublikos piliečių susitarimas dėl šeimos sampratos esmės, kurį jie patvirtino balsuodami referendume už LR Konstituciją kaip visuomenės sutartį.

Į situaciją žvelgiant valstybės saugumo žvilgsniu, toks politinis žingsnis, kai, ignoruojant didžiosios visuomenės dalies nuostatas, santuoką imituojančiai Civilinei sąjunga būtų suteikta teisinė galia reguliuoti vienos lyties poros santykius kaip šeimos teisinius santykius, taptų ir grėsme nacionaliniam saugumui, nes didintų neteisingumo jausmą visuomenėje, augintų nepasitikėjimą valdžios institucijomis, vestų į didėjantį visuomenės susipriešinimą ir radikalėjimą. Visa tai įtemptoje geopolitinėje situacijoje suteiktų įrankius Lietuvos valstybės priešams išnaudoti šią situaciją savo tikslams.

Išmintinga taika – Artimo ryšio įstatymas

Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad, esant pasirinkimo galimybei, daugiau kaip tris kartus didesnė visuomenės dalis (29,4 %) pritaria Artimo ryšio ir Bendro gyvenimo susitarimo įstatymo projektams, kai Civilinės sąjungos įstatymo projektui pritaria tik 8,9% visuomenės (2024.09.13-21 d. Vilmorus atlikta representatyvi Lietuvos gyventojų Visuomenės nuomonės apklausa šeimos sampratos, homoseksualių porų santykių teisinio reguliavimo klausimais - Laisvos Visuomenės Institutas).

Nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir pritarimą Artimo ryšio įstatymo projektui yra viešai išsakiusi Lietuvos vyskupų konferencija (Lietuvos vyskupų ganytojiškasis laiškas„Bažnyčios mokymas apie šeimą nesikeičia“ | Lietuvos Vyskupų Konferencija) bei visos kitos didžiosios Lietuvoje veikiančios krikščioniškos religinės bendrijos (Krikščioniškos religinės bendrijos reiškia nepritarimą Stambulo konvencijai, partnerystei - Delfi.).

Karalius Saliamonas, kad galėtų tinkamai valdyti jam patikėtą tautą, Dievo prašė išminties ir pažinimo. Dievui toks Saliamono prašymas labai patiko. Suteikdamas jam tai ko jis prašė, išmintį ir pažinimą, Dievas Saliamonui pridėjo ir tai ko jis neprašė – turtų ir garbę, kokių neturėjo joks karalius iki jo ir neturėjo po jo (1 Kar 3, 13).

Artimiausi keleri metai parodys ar mūsų naujai išrinkti Tautos atstovai turės saliamoniškos išminties ir pažinimo, ir ar sugebės šiais neramiais laikais sudaryti teisingą taiką mūsų valstybę niokojančiame kare dėl šeimos – visuomenės ir valstybės pagrindo.

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

The post Audrius Globys. Teisinga taika kare dėl šeimos: artimas ryšys oriau ir teisingiau nei civilinė sąjunga appeared first on LAIKMETIS.

Jau ketvirtus metus veikianti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – Krikščionių profsąjunga) džiaugiasi augančiu organizacijos narių skaičiumi ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį jai skiriančių rėmėjų bendruomene.   

Profsąjungos pirmininkas Audrius Globys sako, kad tai rodo, jog Lietuvoje įvairių denominacijų krikščionys jaučia poreikį būti atstovaujamais ir ginamais nuo žodžio, sąžinės ir religijos laisvės suvaržymų.

Nuolatinė įtampa ir sėjama baimė, kad tavo įsitikinimai, žodis ar veiksmas gali susilaukti įtarimų ar net kaltinimų neapykantos kalba, diskriminacija skatina žmones burtis ir ginti savo pilietines teises bei laisves.

Laikmečio iššūkius krikščioniams supranta ir pirmasis „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, už savo veiklą Sibiro lageriuose kalėjęs J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

Steigiant Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą, jis tapo jos dvasiniu vadovu.

„Klausimai, kuriuos keliame, ir problemos, apie kurias informuojame visuomenę, yra svarbūs. Matome konkrečius atvejus, kai krikščionišką poziciją ar tiesiog kritiką valdžiai išsakantys asmenys jau susiduria su cancel kultūros realybe – bandymais marginalizuoti, eliminuoti iš viešos erdvės ar net darbo vietų,“ – nerimą keliančias tendencijas įvardija profsąjungos pirmininkas A. Globys.

Visuomenėje didžiulio atgarsio sulaukę tokie atvejai, kaip Krikščionių profsąjungos narių žurnalisto Virginijaus Savukyno ir LRT bylinėjimasis, tyrėjo bei žurnalisto Vidmanto Valiušaičio atleidimas iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, VDU profesorės Birutės Obelenienės istorijos, kurios buvo plačiai išviešintos ir užkardytos, nes Krikščionių profsąjunga ėmėsi itin aktyvių veiksmų: nuo pilietinių palaikymo akcijų ir komunikacinių kampanijų organizavimo iki kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo.

Institucijos jaučiasi visagalės ir nebaudžiamos

„Visi atvejai, su kuriais jau susidūrėme praktikoje, buvo itin grėsmingi darbuotojui. Nes didžiulės, dosniai iš biudžeto finansuojamos įstaigos turi ne tik ten dirbančius teisininkus, bet ir valdo didžiulius biudžetus, gali papildomai samdytis advokatų kontoras. Jos turi finansinį ir institucinį pranašumą prieš darbuotoją“, – konstatuoja A. Globys.

Pasak jo, natūralu, kad nelygios darbdavio ir darbuotojo galimybės teisinės kovos perspektyvoje kelia žmonėms baimę.

„Todėl mūsų solidarumas ir parama tampa labai reikšmingi visomis prasmėmis – finansine, moraline, dvasine“, – teigia Krikščionių profsąjungos vadovas.

Jis sako, kad įsigalint cancel kultūrai tampa svarbu prisiminti tuos tikslus, dėl kurių profsąjungos apskritai kūrėsi: kad susitelkę darbuotojai galėtų apsiginti nuo darbdavio ar institucijų savivalės, kad abi pusės butų lygiaverčiai derybų partneriai.

„Tik dabar vis dažniau tenka ginti žmones ne tik reikalaujant tinkamų darbo sąlygų ar priklausančių išmokų, bet ir ginant jų sąžinės, religijos ir žodžio laisvę“, – pastebi A. Globys.

Diegiant cancel kultūrą ne tik atskiri žmonės patiria spaudimą, bet neretai ir net patys darbdaviai. Jie verčiami aiškintis ir teisintis, kaip pas juos gali dirbti vienokių ar kitokių pažiūrų žmonės, kodėl jie vis dar nėra atleisti ar pažeminti pareigose.

Būtent taip nutiko Krikščionių profsąjungos tarybos narei, VDU prof. B. Obelenienei, kai dėl išsakytos krikščioniškos pozicijos mokymuose apie lytiškumą ji susilaukė nepagrįstos kritikos viešojoje erdvėje ir netgi kaltinimų diskriminacija. Reagavo ir savo nuomonę viešai dėstė įvairios žiniasklaidos priemonės, politikai, visuomenės veikėjai. Klausimynus profesorei bei jos darbdaviui siuntė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė tiek darbdavys, tiek darbuotojas, jei pati profesorė viešajame kreipimesi įvairių institucijų bei visuomenės prašė „stabdyti <...> valstybinės galios piktnaudžiavimo atvejus, užtikrinant žodžio ir akademinę laisvę.“

„Tik nedelsiant Krikščionių profsąjungai pradėjus viešinti situaciją nacionaliniu mastu, organizuojant profesorės palaikymo akciją socialiniuose tinkluose, kreipiantis į įvairias institucijas, situacija nurimo, profesorė toliau tęsia savo įprastą akademinę veiklą bei darbus, o  bylinėjimosi teismuose šiuo atveju buvo išvengta.“ - apie daug skaudžių išgyvenimų mokslininkei, tiek jos darbdaviui pasakoja A. Globys.

Jis sako, kad ši situacija tik dar kartą parodė, kad jei darbuotojas yra vienas, neturi stipraus palaikymo visuomenėje ir finansinio resurso gintis bylinėjantis teismuose, darbdavys, tikėtina jį pažemintų pareigose ar net atleistų, net jei ir neturėjo tokio ketinimo anksčiau. Jis tiesiog gali trokšti ramybės nei tolimesnio situacijos eskalavimo viešojoje erdvėje.

„Krikščionių profsąjunga buvo (ir yra) pasirengusi aktyviai išnaudoti visas įmanomas informacines, komunikacines ir teisines gynybos priemones, kad apgintume savo organizacijos narius, susiduriančius su sąžinės, religijos ir žodžio laisvės suvaržymais, tam skiriamos ir reikiamos lėšos“, – teigia A. Globys.

Kaip Krikščionių profsąjunga gali padėti?

Krikščionių profsąjungos pirmininkas pasakoja, jog esant reikalui, organizuojama ir apmokama teisinė jos narių gynybą. Samdomi  kvalifikuoti teisininkai ar advokatų kontoros. Priklausomai nuo konkretaus atvejo ginamiesiems suteikiamos teisinės konsultacijos arba jie atstovaujami teismuose.

Šiam tikslui tenka skirti nemažą lėšų dalį.

„Tačiau mums svarbu, kad visuomenė žinotų, kas vyksta ir neliktų abejinga matydama neteisingumą. Norime, kad žmonės palaikytų vieni kitus. Todėl visuomet aktyviai vykdome įvairias informacines akcijas“, –  pasakoja A. Globys.  

Profsąjunga apie kiekvieną atvejį informuoja ne tik savo bendruomenę, bet ir visą visuomenę per įvairias žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus, bendruomenes. Gali būti rašomi kreipimaisi į įvairias institucijas, Seimo nariams, straipsniai.

„Ne tik viešiname tokius atvejus, bet ir organizuojam įvairias palaikymo akcijas. Viena tokių akcijų buvo surengta solidarizuojantis su Krikščionių profsąjungos nariu žurnalistu V. Savukynu.“ – prisimena Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Su cenzūra ar kitokiu persekiojimu susidūrę profsąjungos nariai visuomet lydimi ir malda. Krikščionių profsąjungos dvasinis palydėtojas kun. A. Toliatas paskelbia maldos devyndienį už tą asmenį ir kviečia aktyviai įsijungti ne tik visą Krikščionių profsąjungos bendruomenę, bet ir solidarizuotis neabejingą visuomenės dalį.

„Tai būna ne tik teisinė ir komunikacinė, bet ir dvasinė kova, todėl rūpinamės ir dvasine pagalba“,  –  sako A. Globys.

Nebijok, tiesa padaro mus laisvus

A. Globys atkreipia dėmesį, kad krikščioniui profesija nėra tik savirealizacija, karjera ar būdas užsidirbti pragyvenimui. Profesija, nesvarbu kokia ji bebūtų – mediko, mokytojo, dėstytojo, teisininko, politiko, verslininko – pirmiausia yra pašaukimas.

Taip pat krikščioniui visuomet svarbus yra sąžinės balsas ir jis privalo juo vadovautis savo profesiniame gyvenime. Jei žmogus priverčiamas eiti į kompromisus su savo sąžine, ji ilgainiui tampa akla tiesai ir taip žmogus nutolsta nuo savojo tikėjimo.

„Tačiau krikščioniškas požiūris turi teisę egzistuoti ir medicinoje, ir žurnalistikoje, ir pedagogikoje, ir teisėje – visose mūsų gyvenimo sferose. Tai yra laisvos ir demokratinės valstybės bruožas“, – pastebi A. Globys.

Todėl šiemet Krikščionių profsąjunga kviečia nebijoti ir skelbia komunikacinę žinutę: „Nebijok, tiesa padaro mus laisvus“.

Nutildyta ir supriešinta visuomenė – grėsmė nacionaliniam saugumui

Tinkamas atkirtis cancel kultūrai, kurią bando įdiegti įvairios institucijos, Lietuvoje dar yra galimas. Teisinė sistema leidžia žmogui apsiginti. Tiesa, tai kainuoja daug laiko, sveikatos ir pinigų (to pavyzdys Suomijos parlemento narės Päivi Räsänen jau daugiau kaip 5 metus vykstanti byla).

Todėl jei žmogus neturi jį palaikančios stiprios organizacijos ir galimybės lygiaverčiai gintis, jis gali būti tiesiog nutildomas, palaužiamas, priverčiamas palikti darbą ir tai tampa bloguoju pavyzdžiu bei precedentu kitiems darbdaviams bei organizacijoms.

„Todėl savo veikloje mes matome daug didesnį iššūkį, nei tik apginti atskirų žmonių teises ir laisves“, – teigia A. Globys.

Pasak jo, tokia nutildymo kultūra ir institucijų diktatas silpnina pačią demokratiją, pasitikėjimą valstybe. Kai žmonės nutildomi, tampa bailūs, įsigali vadinamosios institucinės diktatūros.

„Lietuvai, turint omeny visą geopolitinę situaciją, tai būtų didžiulė tragedija“, – įsitikinęs krikščioniškos profsąjungos pirmininkas.

Trys pagrindinės veiklos kryptys

A. Globys sako, kad reaguojant į aktualijas, Krikščionių profsąjunga šiuo metu yra iškėlusi tris pagrindinius tikslus.

1. Bendruomenės telkimas ir solidarumas. Tikslas nėra telkti tik Krikščionių profsąjungai priklausančius narius. Bendruomenė suvokiama daug plačiau – tai visi tie žmonės, kuriems yra svarbi sąžinės, religijos ir žodžio laisvė.

„Į mūsų bendruomenę galima įsijungti skirtingais būdais. Tikrieji Krikščionių profsąjungos nariai moka nario mokestį, turi tam tikras teises ir pareigas. Juos gindami mes naudojame savo finansinius resursus“, – pasakoja A. Globys.

Jis pastebi, kad visais laikais buvo ir bus žmonių, kurie jokiomis aplinkybėmis neis į kompromisus su savo sąžine.

„Ne visi tokiais galime būti, tačiau mūsų, kaip krikščionių pareiga, su jais solidarizuotis ir jiems pagelbėti. Todėl labai svarbūs yra ir tie, kurie remia profsąjungą skirdami jai GPM dalį, stebi jos veiklas, domisi ir dalijasi informacija. Džiaugiamės, kad tokių sąmoningų žmonių vis daugėja. Nuoširdžiai dėkojame jiems ir už juos meldžiamės“, – sako A. Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Jo teigimu, labai svarbu, kad krikščionys neliktų pasyvūs matydami vykstančius procesus. Todėl Krikščionių profsąjunga nėra uždara, bendrauja ir bendradarbiauja su kitomis profesinėmis sąjungomis, įvairiomis NVO, bendruomenėmis. Praėjusiais metais buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas su didžiausia Lietuvos profesine sąjunga „Solidarumas“. 

2. Visuomenės informavimas, ugdymas ir švietimas. Profsąjunga organizuoja įvairius mokymus, konferencijas. Visa medžiaga yra viešai prieinama profsąjungos svetainėje https://krikscioniuprofsajunga.lt/ .

Kaip itin svarbų ir reikšmingą renginį A. Globys įvardija pernai Šiluvoje vykusią konferenciją „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniams saugumui“, kuri buvo peržiūrėta daugiau kaip 100 tūkst. kartų. Visi ten sakyti pranešimai patalpinti čia.

„Tuo renginiu norėjome akcentuoti, kad rūpindamiesi šalies saugumu, turime ne tik įsigyti ginkluotę, bet ir ugdyti dorybes savo visuomenėje. Be jų ji nebus nei atspari, nei tvirta“, –  įsitikinęs profsąjungos pirmininkas.

3. Gynyba. Krikščionių profsąjunga siekia padėti teisiškai apsiginti savo nariams, įvairių profesijų krikščionims, vis dažniau patiriantiems išstūmimą, patyčias, mobingą, psichologinį spaudimą darbo vietose ar atleidimą iš darbo. Todėl susidūrę su persekiojimu dėl tikėjimo ar pažiūrų, profsąjungos nariai gauna visokeriopą pagalbą.

A. Globys sako, kad šiuo metu profsąjungos atstovai stebi ir teisėkūros procesus, įstatymų leidėjams teikia savo siūlymus.

„Telkiame drąsių žmonių bendruomenę, nes norime, kad mūsų visuomenė būtų drąsi. Tai svarbu išorinių grėsmių akivaizdoje, o drąsa be tiesos yra neįmanoma“, –  neabejoja Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Prisidėti gali kiekvienas

Krikščionių profsąjunga veikia tik ketvirtus metus, tačiau jau turi vieną didžiausių skyrusių GPM paramą rėmėjų bendruomenę.

Tačiau dar nemažai žmonių nežino, kad kasmet jie gali paskirti iš viso net 2,4 proc. nuo GPM. Tai reiškia, kad žmogus gali skirti ir 1,2 procento norimai nevyriausybinei organizacijai, 0,6 proc. politinei partijai, ir 0,6 proc. išskirtinai profesinėms sąjungoms ar jų susivienijimams. Jei bent vienai iš galimybių nepaskiriama GPM dalis,– tos lėšos keliauja į valstybės biudžetą.

A. Globys pabrėžia, kad gyventojų skiriama GPM dalis Krikščionių profsąjungai yra labai svarbi, nes tai pagrindinis jos finansavimo šaltinis:

„Jau du metai, kai dalį gautos paramos atidėjome į Krikščionių profsąjungos solidarumo fondą, kuriame kaupiamos lėšos organizacijos narių gynybai.“

Pirmais organizacijos veiklos metais, kai prasidėjo karas Ukrainoje, visa tais metais surinkta GPM parama buvo skirta paremti nuo karo nukentėjusius ukrainiečius.

Šiuo metu Krikščionių profsąjunga yra užsibrėžusi strateginį tikslą pritraukti bent 10 tūkstančių rėmėjų bendruomenę, kuri profsąjungoms numatytą GPM dalį paskirtų Krikščionių profsąjungai.

Tokiu atveju per kelerius metus pavyktų sukaupti solidų organizacijos finansinį fondą, kuris taptų ir tam tikra atgrasymo priemone nuo persekiojimo dėl krikščioniškos pozicijos išsakymo.

„Organizacijos nariai būtų drąsesni, nes žinotų, kad nereikės gintis teismuose savo lėšomis, rinkti paramos socialiniuose tinkluose – tuo galės pasirūpinti Krikščionių profsąjunga“, – sako A. Globys.

Jis kviečia deklaruojančius paramą skirti 0,6 proc. GPM dalį Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai ir taip solidarizuotis su tais, kam svarbi sąžinės, religijos ir žodžio laisvė.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos veiklos ir finansines ataskaitas galima rasti čia.

The post Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga siunčia žinutę visuomenei - Nebijok appeared first on LAIKMETIS.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo parengtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane užsibrėžė tikslą stiprinti darbuotojų apsaugą nuo smurto ir priekabiavimo darbe, o kad šis tikslas būtų pasiektas, numatė pasiūlyti Seimui ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 190 „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“. Verta panagrinėti šio dokumento turinį išsamiau bei atkreipti visuomenės ir teisės aktus priimančių institucijų atstovų dėmesį į jo sąsajas su Stambulo konvencija bei Lietuvoje jau egzistuojančiomis teisės normomis.

TDO konvencijos pavadinimas skamba kaip iš tiesų teisingas ir siektinas tikslas. Ne per seniausiai Lietuvoje buvo svarstyta ir kita konvencija gražius idealus skelbiančiu pavadinimu – „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“, daugeliui žinoma tiesiog kaip Stambulo konvencija. Tiek TDO, tiek Stambulo konvencijos atveju – velnias slypi detalėse. Šios detalės abiejose konvencijos, sutapimas ar ne, turi daug panašumų.

Verta prisiminti, kad visi su Stambulo konvencija susiję ginčai sukosi apie šios konvencijos 3 straipsnio c dalyje įtvirtintą „socialinės lyties“ arba „lyties socialiniu aspektu“ (angl. gender) sąvoką, kuri, priešingai biologinei lyties sampratai, teigia, kad lytis yra ne nekintamas asmens prigimties bruožas, bet socialinis konstruktas: „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Kalbant paprasčiau, lytis yra ne biologinė duotybė, bet kiekvieno asmens pasirinkimas.

Stambulo konvencijos palaikytojai jau anksčiau yra mėginę nuginčyti šios konvencijos problematikos esmę, siūlydami pasiskaityti lietuvišką dokumento vertimą ir nematyti jame jokių „socialinių lyčių“. Tačiau verta priminti, kad pagal Vienos konvenciją, sutartys gali būti aiškinamos tik oficialia dokumento surašymo kalba. Tad aiškinant konvencijose esančius terminus „gender“, „gender-based violence“, „gender identity“, kurie naudojami šalia termino „sex“, reiškiančio biologinę lytį, turėsime juos suprasti taip, kaip jie suprantami oficialiomis dokumento surašymo kalbomis.

Stambulo konvencija nurodo, kad šiokias tokias išlygas galima daryti, tačiau tik straipsniams, susijusiems su žalos atlyginimo mechanizmu (30 str. 2 d.), jurisdikcijos klausimais (44 str.), baudžiamojo proceso vedimo aspektais (55 str.) ir nusikaltimų senaties terminu (58 str.). Jokių išlygų dėl „gender“ termino būti negali, todėl šią nuostatą turėtume aiškinti būtent pagal Stambulo konvenciją. Sukurtas visas priežiūros mechanizmas, kad konvencijos nuostatų būtų tinkamai laikomasi, tad tiems, kurie nesutinka vadovautis tokia ideologija, būtų atveriamas kelias taikyti sankcijas.

Praeitame Seime nepakako progresyvistinės politinės valios, kad tokia lyties samprata būtų perkelta į mūsų šalies teisės sistemą. Naujoji Vyriausybė taip pat neišreiškė drąsaus nusiteikimo ratifikuoti Stambulo konvenciją. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planuose atsiradusi TDO konvencija Nr. 190 kelia įtarimą, jog nepavykus socialinei lyčiai į mūsų įstatymus „užeiti pro duris“ ji gali netikėtai mėginti patekti „pro langą“. Gudrus manevras: kol nei Seimo nariai, nei NVO aktyvistai ar juo labiau visuomenė dar nesusigaudė, apie ką šiame dokumente kalbama, skubiai priimti tai, dėl ko šitiek metų buvo muštasi Seimo salėje ir diskusijų arenose. Nerkime gilyn, apie ką šis dokumentas iš esmės?

Konvencijos 1-ajame straipsnyje pateikiami apibrėžimai, tarp kurių nurodoma, kad sąvoka „smurtas ir priekabiavimas dėl lyties“ reiškia smurtą ir priekabiavimą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų biologinės lyties (angl. sex) ar socialinės lyties (angl. gender) arba neproporcingai paveikiantį tam tikros biologinės lyties ar socialinės lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą. Nors Konvencija tiksliau neapibrėžia socialinės lyties sąvokos, pateikiamas lyčių sampratos dualizmas suponuoja, jog šiuo atveju kalbama apie tą patį, apie ką kalba ir Stambulo konvencijos 3 straipsnio c dalis.

TDO konvencijos 4 straipsnis apibrėžia esminius šios sutarties įgyvendinimo principus. Nurodoma, kad kiekviena konvenciją ratifikavusi šalis, vadovaujantis nacionaliniu reguliavimu bei konsultuojantis su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, privalo patvirtinti „įtraukias, integruotas ir į socialinę lytį orientuotas priemones“ (angl. inclusive, integrated and gender-responsive approach), siekiant smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje prevencijos ir pašalinimo. Taigi, konvencija iš esmės įpareigoja valstybes–nares darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose aktuose numatyti priemones kovai su smurtu ir priekabiavimu ne tik biologinės, bet ir socialinės lyties pagrindu.

Jeigu atsiverstume LR Darbo kodeksą, pamatytume, kad smurtas ir priekabiavimas lyties pagrindu Lietuvoje jau seniausiai yra aiškiai ir nedviprasmiškai draudžiamas (30 str.), įpareigojant darbdavius užtikrinti smurto ir priekabiavimo prevenciją, teikti pagalbą darbuotojams, patyrusiems smurtą ir priekabiavimą, o didesnes įmones – parengti smurto ir priekabiavimo darbovietės lygmeniu politiką.

konvencija iš esmės įpareigoja valstybes–nares darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose aktuose numatyti priemones kovai su smurtu ir priekabiavimu ne tik biologinės, bet ir socialinės lyties pagrindu.

Kyla klausimas, ką naujo ši konvencija galėtų pasiūlyti smurto ir priekabiavimo prevencijos srityje, išskyrus sąvokos „socialinė lytis“ įvedimą į mūsų nacionalinę teisę. Prisiminkime, tas pats klausimas kilo ir svarstant Stambulo konvenciją, kurios visos esminės nuostatos dėl smurto prieš moteris ir šeimoje mūsų teisėje jau galioja. Išskyrus, žinoma, „socialinės lyties“ sąvoką.

Tiek Stambulo, tiek TDO konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politinę galią, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė. Abi konvencijos iš esmės siekia visuomenėje išnaikinti sampratą, kad yra tik dvi biologinės vyro ir moters lytys, bei požiūrį, kad kultūroje susiformavę socialiniai vyrų ir moterų vaidmenys gali būti nulemti objektyvių biologinių vyriškos ir moteriškos prigimties skirtumų. Iš dokumentų teksto matyti, kad juos priėmus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis neideologizuotu mokslu, „savo galva“, savo kultūra ir papročiais būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais„pažangiais žmonėmis“.

Nejaugi vėl bus mėginama, prisidengiant tariama kova su smurtu, tinkamai neinformuojant suinteresuotų šalių (darbdavių ir darbuotojų organizacijų) bei plačiosios visuomenės, šį progresyvistinį, pseudomokslinį konstruktą perkelti į Lietuvos teisę? Mūsų partneriai Vakaruose jau aiškiai skelbia, kad pripažįstą tik dvi lytis. Taigi, kiek lyčių turėsime Lietuvoje?

The post Audrius Globys. Lietuvoje vėl mėginama įteisinti „socialinę lytį“?! appeared first on LAIKMETIS.

Prašyme buvo nurodoma, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovybės nurodyta V. Valiušaičio darbo atleidimo priežastis (darbo organizavimo pakeitimai) yra fiktyvi, o tikrieji jo atleidimo motyvai - diskriminaciniai, t. y. susiję su V. Valiušaičio mokslinėje veikloje reiškiamais įsitikinimais ir pažiūromis, grindžiamais surinktais faktiniais duomenimis, dėl visuomenėje prieštaringai vertinamų 1941 m. Birželio sukilimo ir istorinių asmenybių, tokių kaip Kazys Škirpa, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša Daumantas, Juozas Brazaitis ir kt.

Ginčas išspręstas pasirašant taikos sutartį, kurią š. m. spalio 30 d., patvirtino Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija. Taikos sutarties sąlygos abipusiu šalių sutarimu yra konfidencialios ir neatskleidžiamos trečiosioms šalims.

„Visų pirma norėčiau nuoširdžiai padėkoti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai už visokeriopą paramą – moralinę ir praktinę. Jos pirmininkas Audrius Globys pats kreipėsi į mane išsyk, kai tik patyrė apie mano atleidimą. Tai pavyzdinis profesinio solidarumo ir veiksmingos pagalbos atvejis, kaip dera veikti ir praktiškai įgyvendinti profesinės sąjungos uždavinius, pagrįsti jos gyvavimo tikslus. Džiaugiuosi ir jaučiu moralinį pasitenkinimą esąs šios bendruomenės nariu.

Taip pat dėkoju advokatų kontorai „Čerka ir partneriai“, konkrečiai – advokatams Pauliui Čerkai ir Tomui Juodeikiui, skyrusiems laiko ir profesionaliai įsigilinusiems į bylos detales. Taika visuomet yra geriau už karą. Ir tai pozityvi viso šio reikalo išdava,“ – pasiektą taikos susitarimą su buvusiu darbdaviu pakomentavo Vidmantas Valiušaitis

„Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga džiaugiasi, kad jos advokatų pateikti teisiniai argumentai įtikino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovybę ieškoti teisingumą atitinkančio sprendimo ir ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo su mūsų profsąjungos nariu Vidmantu Valiušaičiu buvo išspręstas pasirašant taikos susitarimą abiem pusėm priimtinomis sąlygomis“ - sako Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys.

The post V. Valiušaičio ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ginčas dėl atleidimo iš darbo išspręstas taikos sutartimi appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Eminencija kardinole Sigitai Tamkevičiau SJ, Ekscelencija Arkivyskupe Kęstuti Kėvalai,  mieli kunigai, gerbiami LR Seimo ir Europos parlamento nariai, mieli bičiuliai,

džiaugiuosi galėdamas nacionalinės konferencijos „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ organizatorių vardu pasveikinti Jus visus susirinkusius  čia, Šiluvoje, bei visus, stebinčius mus kitapus ekrano konferencijos informacinių partnerių dėka.

Organizatorių vardu pirmiausia noriu padėkoti konferencijos globėjams: J.E. Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui ir J.E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui Gintarui Grušui už globą ir dvasinį palaikymą jau antrą kartą organizuojant konferenciją, kurioje kviečiame apmąstyti Šiluvos deklaraciją.

Visuomenės susidomėjimas pirmąja tokia praėjusių metų konferencija, kai jos transliacijų peržiūros viršijo 100 tūkst., patvirtina, jog Šiluvos deklaracijos paskelbimas buvo svarbus įvykis, o deklaracija tęsia savo gyvenimą, neprarasdama aktualumo.

Taip pat noriu padėkoti visiems konferencijos informaciniams partneriams, kurių dėka ši konferencija plačiai nušviečiama mūsų visuomenėje: Katalikų medijų centrui, internetiniams portalams DELFI, Laikmetis ir Bernardinai,  Marijos ir XFM radijui, regioninei žiniasklaidai: BM TV, Dzūkijos televizijai, Šiaulių televizijai, Ventos televizijai, Pūkas TV, TV Aidas.  

Noriu padėkoti ir visiems šios konferencijos prelegentams, kurie atsiliepė į organizatorių kvietimą skirti savo brangų laiką šiandien su mumis pasidalinant savo įžvalgomis.

2021 m. rugsėjo 12 d. čia, Šiluvoje, Didžiųjų Šilinių atlaidų metu buvo paskelbta Šiluvos deklaracija. Ja buvo mums siekta priminti, kad keturios kardinaliosios žmogiškosios dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas, kurias atpažino ir skelbė dar didieji Atėnų filosofai ir kurias perėmusi krikščionybė, papildydama jas trimis dieviškomis – tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, formavo krikščioniškos civilizacijos dvasinę, moralinę ir kultūrinę erdvę, kurioje geriausiai galėjo skleistis žmogaus, kaip Dievo atvaizdo nuodėmės pažeista prigimtis ir jo asmens orumas.

Daugiau kaip du tūkstančius metų kurta krikščioniškos civilizacijos erdvė, išgyvendama pakilimus ir nuopuolius, klestėjimo periodus ir krizes, plėtėsi bei palaipsniui įgavo dominuojančią padėtį pasaulyje. Panašu, kad šiuo metu vėl gyvename gilios krizės laikais, kai krikščioniškos civilizacijos erdvėje vyksta nauja revoliucija.  

Praėjusio amžiaus antroje pusėje pradėjo bręsti nauja samprata apie žmogų, kurios pasekmes popiežius Benediktas XVI 2012 m. metinėje kalboje Romos kurijai apibūdino kaip „antropologinę revoliuciją“. Ši samprata yra nauja filosofija apie žmogaus lytiškumą, arba seksualumą. Ji teigianti, kad asmens lytiškumas nebėra duotybė, kurią reikia priimti ir pripildyti prasmės, tačiau socialinis vaidmuo, kuris iki šiol buvo apibrėžiamas visuomenės, o nuo šiol jį turi apsibrėžti pats asmuo. Šioje sampratoje, pasak popiežiaus, asmuo yra „dvasia ir valia“, kuri neigia prigimtinę tvarką savo kūniškumu ir tvirtina, kad šią tvarką jis sukuria pats.

Benediktas XVI nurodė asmens formos dualumo neigimo pasekmes krikščioniškai antropologijai: „jei vyro ir moters dualumas neegzistuoja kaip  sukūrimo duotybė, tada ir šeima nebėra (Dievo) kūrime numatyta tikrovė“. Dar daugiau: anot popiežiaus, „ten, kur laisvė daryti tampa laisve pačiam save pasidaryti, neišvengiamai pradedamas neigti ir pats Kūrėjas, ir žmogus kaip Dievo kūrinys, taip galiausiai paplaunant ir paties asmens kaip Dievo atvaizdo orumo pagrindą“. Benedikto XVI dėmesio centre buvo minties srovės, kurios apibūdinamos gender ideologijos vardu.

Panašu, kad „antropologine revoliucija“ vėl siekiama sugriauti „senąjį pasaulį“ ir ant jo griuvėsių statydinti naują „teisingesnį“ pasaulį išsilaisvinus iš lyties, moralės, dorybių,  žmogaus kaip Dievo atvaizdo prigimties, neigiant nuodėmės tikrovę. Šv. Raštas moko, kad „medis yra pažįstamas iš vaisių“, o  „antropologinės revoliucijos“ vaisiai  jau pradeda sunokti – tai vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas ir sportas, didėja visuomenės susiskaldymas ir susipriešinimas, grasinantis rimtais vidiniais ir išoriniais kariniais konfliktais, demografinė krizė kelia grėsmę ištisų tautų, taip pat ir lietuvių tautos, išlikimui.  

Šių metų konferencijos organizatoriai, kviesdami apmąstyti Šiluvos deklaraciją, siekia inicijuoti mūsų visuomenėje diskusiją: Ar galime tikėtis tvarios ateities išsilaisvinę iš dorybių, t.y., nustoję ugdyti visuomenės narių gebėjimą būti protingais, teisingais, tvirtais ir susivaldančiais bei atmetę Dievo teikiamas mūsų laisvę sustiprinančias tikėjimo, vilties ir meilės dovanas ir vietoj dorybių, kaip mums siūlo „antropologiniai revoliucionieriai“, priėmę įvairių ideologinių interesų grupių vis naujai išgalvojamų teisių ir laisvių pagrindu konstruojamas modernias ideologizuotas reliatyvias vertybes?

Noriu palinkėti, kad ši konferencija ir šiandien prasidedantys didieji Šilinės atlaidai mums visiems taptų Šv. Dvasios persmelkto proto impulsu, vedančiu gilesnio Tiesos pažinimo ir drąsaus jos praktinio įgyvendinimo link.

Šiluvos Švenčiausioji Mergele Marija, melski už mus!

The post Audrius Globys. Šv. Dvasios persmelktas proto impulsas, vedantis gilesnio Tiesos pažinimo ir drąsaus jos praktinio įgyvendinimo link appeared first on LAIKMETIS.

Sovietmečiu irgi užteko universiteto dėstytojui ar studentui išsakyti poziciją, kuri nedera su oficialia, privaloma ideologija – ir atleidimo lapelis garantuotas.

Naivu būtų manyti, kad žlugus Sovietų sąjungai komunizmas liko tik Kinijoje. Vykstant Antrajam pasauliniam karui marksizmo ideologai persikėlę už Atlanto sėkmingai įsitvirtino kitai nuomonei atviruose JAV universitetuose. Jie pasinaudojo demokratijos teikiamomis galimybėmis, kad atėjus laikui užgniaužtų tai, kas jai ir padėjo įsigalėti – žodžio, sąžinės ir įsitikinimų raiškos laisvę.

Dabar su kitaminčiais jie nebesiginčija debatuose, nesirungia intelektualiniuose iššūkiuose, bet skundais, apkalbomis, patyčiomis ir apeliacija į minios emocijas bando juos išstumti iš viešosios erdvės.

Tiesa, kitas laikmetis, kiek kita veikimo forma. Žmogus iš pareigų dabar verčiamas ne kokio nors politruko raportu, bet dėl pasipiktinimo, dažnai pasitelkiami anonimai „iš apačios“.

Net ir anonimo užklausa fakulteto dekanui ar universiteto rektoriui „kaip žmogus su tokiomis pažiūromis gali pas jus dirbti?“, tampa pretekstu tampyti dėstytojus aiškinantis įvairioms kontoroms ir tarnyboms, kokios gi jo pažiūros. O juk dar vakar tokie skundai keliaudavo į šiukšlių dėžę. Juk laisvoje visuomenėje savo nuomonę gali išsakyti visi? O jei bijai atskleisti savo vardą ir pavardę, gal ne toks ir teisus esi? Bent jau taip visai neseniai buvo mąstoma demokratinėse, laisvose valstybėse.

Tačiau anonimus visuomet mielai išnaudoja totalitariniai režimai – taip patogu patraukti neparankiuosius.

Universitetus marksistinė ideologija puola pirmiausia ir siekia juose įvesti mąstymo diktatūrą neatsitiktinai.

Kaip žinia, universitetai, nėra amatų mokyklos. Jų pirminis tikslas – išsilavinusio, kritiškai mąstančio žmogaus ugdymas.

Tai Vakarų krikščioniškos civilizacijos indėlis į mokslą, minties laisvę bei demokratiją. Popiežiai savo bulėmis steigė universitetus. Taip, beje, ir buvo įkurtas ir pirmasis universitetas Lietuvoje – Vilniaus universitetas.

1569 m. Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą 1570 m. atvyksta jėzuitai ir įkuria Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579.04.01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikia privilegiją, o 1579.10.30 popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę, kuria patvirtina kolegijos reorganizavimą į Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą.

Tačiau anonimus visuomet mielai išnaudoja totalitariniai režimai – taip patogu patraukti neparankiuosius.

Tai tokia mūsų akademinės laisvės istorija. Nuomonių pliuralizmas yra sveikos, kuriančios, diskutuojančios ir ginčuose tiesos ieškančios visuomenės požymis, jos ribojimai visuomet reiškia ir laisvės pabaigą. Tą rodo istorija.

Šiandien ši marksistinė tendencija vėl sugrįžta į Lietuvą nauja forma. Ką tik plačiai nuskambėjo žurnalisto V. Savukyno byla, kai jam teko sėkmingai savo žodžio laisvę apginti teisme nuo LRT cenzūros.

Dabar panašioje situacijoje atsidūrė Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto profesorė, edukologė, socialinių mokslų daktarė Birutė Obelenienė.

Profesorė dar 2014 m. anuometinės Švietimo ir mokslo ministerijos kvietimu dalyvavo „Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ)“ programos rengimo darbo grupėje. Programa ministerijos buvo patvirtinta 2016 m.

2023 m. atnaujinus bendrojo ugdymo programas, pastarosios programos mokyklose nebeliko. Ją pakeitė nauja, „moderni“ „Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendroji programa“. Ją rengiant darbo grupėje dalyvavo tik vieną pasaulėžiūrą ir ideologiją atstovaujantys, kontraversiškai tėvų bendruomenės vertinami „Įvairovės ir edukacijos namų“ atstovai.

Kilus didžiuliam tėvų pasipiktinimui, kad naujoji programa yra paremta iš esmės gender ideologija -  joje vartojama lyčiai neutrali kalba, joje neliko prigimtine žmogaus ir lytiškumo samprata paremto  požiūrio į lytiškumą (net nevartojamos sąvokos vyras, moteris, mergaitė, berniukas). Kyla natūralus klausimas: „Ar tokia programa, kuri yra privaloma mokiniams, nėra pažeidžiamos konstitucinės tėvų teisės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus?“  

VDU organizuojamuose mokymuose, skirtuose mokytojams, kurie dėstys gyvenimo įgūdžių programą mokyklose, buvo pakviesta pateikti kelių valandų mokymo kursą ir prof. dr. B. Obelenienė. Jos buvo prašyta pateikti mokytojams krikščionišką, prigimtine žmogaus ir lytiškumo samprata paremtą mokslinį požiūrį apie lytiškumą, kad mokymo kursas mokytojams būtų nors kiek  objektyvesnis.

Būtent dėl šiuose mokymuose išsakytų teiginių profesorė susilaukė politinio puolimo ir institucinio persekiojimo.

„Atsitiktinių“ įvykių chronologija tokia:

Seimo narė Morgana Danielė savo feisbuko paskyroje parašo postą, kuriame teigia gavusi informaciją neva iš vienos susirūpinusios neįvardintos mokytojos – taigi anonimo -, kuri dalyvavo VDU organizuotose mokymuose ir jais pasipiktino. Seimo narė iš konteksto ištrauktais teiginiais selektyviai citavo mokymo medžiagą, skleidė tiesos neatitinkančią dezinformaciją, menkino ir žemino VDU dėstytoją, dėl jai nepriimtinos mokomosios medžiagos apie lytiškumo ugdymą.

Morganos Danielės postas asmeninėje Facebook paskyroje „atsitiktinai“ tapo pretekstu LRT pradėti žurnalistinį tyrimą bandant išsiaiškinti ar VDU vadovybė „teisingai“ mąsto temomis, kuriomis privalu „teisingai“ mąstyti. Pateikiami klasikiniai cancelinimo klausimai darbdaviui apie jo darbuotoją: kaip  universiteto administracija vertina mokymuose nuskambėjusias frazes, ar pritaria joms, ar nėra kitų ekspertų, kurie nusimano šiose temose, kas uždegė „žalią šviesą“ dėstytojos vedamoms paskaitoms tiek universitete, tiek paskaitose mokytojams, ar universiteto vadovybė patenkinta dėstytojos vedamais kursais ir mokymais mokytojams, ar dėstytoja toliau ves paskaitas mokytojams ir t.t. Atsakymus VDU turi pateikti skubiai, nes anot klausimus pateikusios LRT žurnalistės Domantės Platūkytės, straipsnis bus publikuojamas šiandien (tą pačia dieną kaip ir gauti klausimai).

Po LRT išpublikuoto straipsnio „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika“ naujas anoniminis skundas „atsitiktinai“ atkeliavo į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, pagal kurį ši institucija pradėjo savo tyrimą, esą profesorės B. Obelenienės mokomoji medžiaga „prieštarauja“ moksliniams tyrimams ir galimai diskriminuoja lyties ir lytinės orientacijos pagrindu.

Lygių galimybių kontrolierė su užsidegimu tęsia LRT pradėtą VDU vadovybės tardymą dėl prof. B. Obelenienės mokymo kurso. Tikėtina, kad jei VDU vadovybė atsakys „neteisingai“ ir nepaaukos „suklydusios“ profesorės, gali ateiti ir jų eilė aiškintis, kaip gali su tokiomis netinkamomis pažiūromis vadovauti universitetui.

Vis dar manote, kad Lietuvos universitetai yra kritinio mąstymo, nuomonių įvairovės ir diskusijų vietos? Ar dabar jiems, kaip ir sovietmečiu, vėl privalu turėti „teisingą“ supratimą ir nuomonę ideologiškai jautriais klausimais?  

Jei VDU dar turi iliuzijų apie savo autonomiją ir bando būti „artes liberales“ (liet. laisvųjų menų) universitetu – tepagalvoja rimtai. Politikai, LRT, Lygių galimybių kontrolierė padės susiprasti ir „moksliniais“ argumentais paaiškins kaip teisingai mąstyti!

Įdomu ir tai, kad LRT žurnalistė Domantė Platūkytė savo rašte, adresuotame VDU, klausinėja konkrečiai įvardindama profesorę Birutę Obelenienę, tačiau LRT publikacijoje ji „atsitiktinai“  virsta bevarde „Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja“.

Tai nėra joks neapsižiūrėjimas, mat neįrašius pavardės, nors iš kitų faktinių aplinkybių ir akivaizdu, jog kalbama būtent apie prof. B. Obelenienę – užkertamas kelias reikalauti publikuoti atsakomąjį straipsnį ir išdėstyti savo pozicija.

Iš mūsų visų kaip mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas LRT dar kartą pademonstravo savo „etikos“ standartus. Profesorės B. Obelenienės atsakymas į minėta publikaciją, kurį ji nusiuntė LRT, publikuotas nebuvo, motyvuojant tuo, kad „tekste nebuvo minimi jos vardas ir pavardė“, „ publikacijoje pateikti teiginiai yra nuomonės formato ir nėra žeminančio pobūdžio“ bei „publikacijoje atspindėta pareiškėjos pozicija buvo perduota Vytauto Didžiojo universiteto“ atsakant į vadovybei užduotus žurnalistės klausimus, todėl „sąlygų publikacijoje nurodytos nuomonės paneigimui bei atsakymo teisės vėlesniam pateikimui nėra“!

Kaip atrodo ideologiškai „teisingas“, „etiškas“ ir „objektyvias“ žinias transliuojanti medija – pamena tie, kas gyveno sovietmečiu: įsijungi transliuojamas žinias ir atsiduri Dž. Orvelo „gyvulių ūkyje“. Kaip atrodo universitetai, kai juose įsigali ideologinė cenzūra – galime matyti šiandien JAV, kai palapinių miesteliuose įsitaisę studentai atvirai remia terorizmą bei įvairūs ideologiniai aktyvistai nuolat terorizuoja ideologiškai nesusipratusius dėstytojus ir universitetų vadovybę.

Prof. B. Obelenienės istorija parodys, kiek akademinės laisvės tebeturi Lietuvos universitetai ir kiek valdančiosios daugumos politikai pasitelkę „objektyvią“ bei „etišką“ žiniasklaidą bei valdiškas institucijas gali juos terorizuoti ir spausti.

Tai ir testas institucijoms – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai bei LRT. Ar vis dar esame laisva, demokratiška visuomenė ar jau moderniu pavidalu judame į  „gyvulių ūkio“ šviesų rytojų ?  

The post Audrius Globys. „Gyvulių ūkio“ sugrįžimas: kaip prisidengiant anonimų skundais siekiama pašalinti VDU profesorę appeared first on LAIKMETIS.

Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, neseniai pats patyręs žodžio laisvės suvaržymus dėl to, kad atvirai išsakė kritiką teisingumo ministrės atžvilgiu, tačiau teisme šią savo laisvę apgynęs.

Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs.

Žurnalistas diskusiją pradėjo pastebėdamas, kad mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę pasirinkti savo tapatybę, net lytį, tačiau tuo pačiu metu daugėja biurokratinių institucijų, kurios ima atstovauti ir užtikrinti tik vienos ideologinės pozicijos įtvirtinimą. „Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs. Bet praėjo vos keliasdešimt metų ir atpažįstame visa tai, kas ten aprašyta“, - pastebėjo V. Savukynas. Iškeltas klausimas, kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokią ideologinę kolonizaciją – slėptis katakombose, viešai kovoti, o gal rasti kitas veikimo strategijas?

Kalbant apie laisvę, privalu kalbėti ir apie tiesą

J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad prieš pradedant kalbėti apie laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie tiesą ir tiesos sampratą. Be tiesos apie žmogų ir apie Dievą sampratos demokratija nesunkiai virsta totalitarizmu.

Krikščionio misija yra būti raugu ir tiesos sampratą dovanoti visiems žmonėms ir tokiu būdu užkirsti kelią Vakarų visuomenėse rastis totalitarizmui, o ne atsitraukti į katakombas ir kurti oazes tik sau patiems.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Kun. prof. habil. dr. Andrius Narbekovas priminė – toks veikimas krikščionims yra ne pasirinkimo dalykas, o pareiga. Pasak jo, visų krikščionių teisme po mirties bus paklausta: o ką tu padarei, pasakei? Kad toks veikimas ir gyvenimas yra prasmingas, paliudijo ses. Nijolės Sadūnaitės laidotuvės, kuomet net priešingose barikadų pusėse esantys asmenys viešai pripažino jos nuopelnus.

Nors teigiama, kad tiesos nėra, visiems primetama viena „tiesa“

Diskusijoje kalbėtasi apie sąžinės laisvę ir jos gynimą. Prof. Kun. A. Narbekovas atkreipė dėmesį, kad sąžinę turi visi, tačiau ji turi būti ugdoma, informuojama. Kadangi neįmanoma nepritarti, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, tai stengiamasi pakeisti, kas laikoma gėriu ir kas laikoma blogiu.

 Žmonės turi alkį ir nori gauti informaciją, bet jeigu jos gavimas ribojamas, tai žmogus nebepajėgus laisvai apsispręsti. Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė. Pasak kunigo, šiuo metu aplinkybės visuomenėje yra labai nepalankios ugdyti sąžinę ir sąžinės formuojamos taip, kad būtų suformuotos klaidingai – gėrį laikytų blogiu.

Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad kai manoma, kad tiesos nėra, tiesa yra konstruojama, tada žiniasklaida jau neatsiliepia į visuomenės poreikį gauti informaciją. Viešų diskusijų kultūra žiniasklaidoje patyrė didelį nuosmukį, nyksta argumentacija ir noras suprasti – dažnai viskas konstruojama taip, kad nugalėtų iš anksto apspręsta viena pusė, taip diskusija virsta tik jos imitacija.

Laisvos visuomenės instituto (LVI) valdybos  pirmininkas ir Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys pasidalijo patirtimi apie tai, su kokiais praktiniais varžymais susiduria organizacijos, siekiančios atliepti šį – informavimo ir ugdymo – poreikį. Priminta, kaip LVI eliminuotas iš valstybės finansavimo konkursų dėl savo pažiūrų, finansavimą skiriant išskirtinai tik toms organizacijoms, kurios pritaria arba yra neutralios Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos įstatymo klausimais, kurie šiuo metu dar net nėra teisiškai priimti.

Kovojant už tiesą ir laisvę, atsiveria naujos galimybės

Pasak A. Globio, nors organizacijos stengiasi remti asmenis, kurie susiduria su persekiojimais, tačiau pirmiausia pats asmuo turi kovoti už savo sąžinės laisvę. Kitaip nieko nebus – organizacijos neapgins, jei pats žmogus neatsilieps į savo sąžinės kvietimą apginti tiesą ir laisvę.

„Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies – tai mus palies per mokyklas, per mūsų vaikus, per darbą, vienoje ar kitoje situacijoje būsime verčiami išsižadėti tiesos. Todėl rinkdamiesi nutylėjimo, susitaikymo kelią mes tik sudarome sąlygas cenzūrai stiprėti“, – pastebėjo A. Globys.

Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies.

A. Globys taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus prigimtis nesikeičia ir kiekviena karta turi savus iššūkius, o Dievas leidžia šiuos procesus, kad mus formuotų, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip atsakysime.

Paivi Rasanen, Suomijos parlamentarė, ginanti savo sąžinės laisvę, liudijo, kad visas persekiojimo procesas suteikė jai galimybę kalbėti tiesą tūkstančius kartų platesniam žmonių ratui nei anksčiau. Pasak jos, tiesa buvo išgirsta žymiai didesnio žmonių skaičiaus nei būtų buvę tada, jeigu prieš ją nebūtų pradėtas teisminis procesas, todėl į tokius persekiojimus verta pažvelgti kaip į galimybę ir Dievo siunčiamą ženklą.

Teisės ir laisvės

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kaip praktiškai veikia Konstitucijos garantuojama nuostata, kad vaikų doroviniu auklėjimu rūpinasi tėvai pagal savo įsitikinimus. Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teisininkas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie šios teisės pagrindą – tėvai turi laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes tėvai yra pajėgūs pažinti objektyvią, realiai egzistuojančią tikrovę. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, orientuota į bendrąjį gėrį. Bet kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas įvardinta Konstitucijoje. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad atsirandančios „naujos teisės“, dirbtinai primetamos visuomenei, mažina mūsų laisvę.

kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai.

„Teisės ir laisvės viena kitą neigia – jeigu didėja teisė, tai didėja ir pareigos, pavyzdžiui, jeigu didėja teisė į atlyginimą, tai didėja darbdavio pareigos mokėti tą atlyginimą ir mažėja jo laisvė. Teisės ir laisvės yra viena kitai priešingos, daugėjant teisių, mažėja laisvės. Todėl nepagrįstos teisės yra grėsmė visuomenės laisvei. Stambulo konvencija siūlo naują teisę nebūti diskriminuojamam dėl lytinės tapatybės. Tada aplinkiniai nebeturi laisvės į tą asmenį kreiptis pagal jo biologinę lytį. Tai vadinama teisių infliacija“, - kalbėjo V. Malinauskas.

Teisininkas Vytis Turonis tęsė apie tai, kaip tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ribojama praktikoje – net Konstitucinio Teismo išaiškinime teigiama, jog ši teisė pasibaigia su mokykla, esą mokyklose mokant priešingai nei tėvų įsitikinimai, jų teisės vis tiek nėra pažeidžiamos, nes jie dar turi galimybę auklėti kitaip namuose.

Pastangos palenkti Konstituciją, žiniasklaidą prie norimos politikos

Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė pastebėjo, kad šis auklėjimo klausimas yra tik nedidelė dėlionės dalis, kuomet paprasti Konstitucijos žodžiai aiškinami ne paprastai pagal jų prasmę, o pritempiant prie norimos politikos.

Bene didžiausia tokios politikos problema, kad ji pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus teisių – teisę į privatumą. Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu. Pavyzdžiui, vienos grupės gali siūlyti šaudyti žmones ir jiems nieko už tai nebus, o kitos turi bijoti pasakyti net menkiausia žodį į šoną. Tie, kurie pasisako prieš Stambulo konvenciją ar gender sampratą, nebeturi lygių teisių į projektinį finansavimą ar viešą žodį.

Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu.

Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pastebėjo, kad žmogaus teisės neegzistuoja vakuume – tam būtina ir žiniasklaidos laisvė, ir kitos visuomeninės vertybės, tame tarpe subsidiarumas, reiškiantis, kad valstybė nesikiša į tėvų auklėjimo procesą. Priminta situacija kai kuriose JAV valstijose, kur nepilnamečiai be tėvų sutikimo gali pasikeisti lytį, o tėvai apie tai net neprivalo būti informuojami. Matydami tokius pavyzdžius, galime numanyti, kur veda invazija į šeimos gyvenimo privatumą.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje tokie dalykai kaip hormoninė terapija ar abortai reguliuojami tik poįstatyminiu aktu, nors tai akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.

Pabaigai

Šiuo metu su žmogaus prigimtimi daromas didžiulis eksperimentas, verčiant žmogų tik tam tikra biologine mase – nors tai skambus apibūdinimas, bet jeigu nebežinome, kas yra žmogus, jeigu atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada eksperimentams nebėra jokių ribų. Dar daugiau – žmonės verčiami silpnavaliais ir hedonistiškais, o tokie žmonės galiausiai negeba savęs valdyti ir tai lemia socialines krizes, sakė diskusijoje dalyvavęs teisininkas Vytis Turonis.

Kova už laisvę ir tiesą yra nuolatinis procesas, kiek nepabūgsime laisvai kalbėti, išlaisvinti tiesą, tiek laisvės ir turėsime. Nebijokime!

The post Šiluvoje vyko diskusija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ appeared first on LAIKMETIS.

Bene akivaizdžiausiai sąžinės ir žodžio laisvės pažeidimą stebėjome, kai LRT ėmėsi persekioti žurnalistą Virginijų Savukyną po to, kai jis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje feisbuko paskyroje paskelbė tokį teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos veiksmus vertinantį įrašą: „Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje.“

Būtent už šį įrašą LRT etikos kontrolierė paskelbė V. Savukyną pažeidusiu etiką ir įpareigojo jį pašalinti, o LRT administracijai rekomenduota skirti žurnalistui nuobaudą. V. Savukynas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti tokį kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę pasiryžo ginti teisme.

Daugelis žmonių – mokytojų, dėstytojų, medikų, žurnalistų taip pat atsiduria panašiose situacijose, tačiau negina savo teisių: dalis jų išsigąsta nesulaukti teisybės, o kai kurie nesiryžta ginti suprasdami, kad tokios bylos yra ne tik sudėtingos, ilgai trunkančios, bet ir labai brangios.

Pavyzdžiui,  V. Savukyną teisme atstovavo garsios advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas Kęstutis Švirinas. Advokato, ekspertizės, žyminiai mokesčiai ir kitos pirmos instancijos teisme išlaidos V. Savukynui brangiai kainavo. Laimėjus bylą, didžiąją jų dalį (6445,01 Eur) kaip patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismo sprendimu turės kompensuoti LRT (tai reiškia – mes visi, nes LRT išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų). Tačiau bylinėjantis tokias lėšas jau reikia turėti, nes norint laimėti tokią bylą yra svarbus kompetentingas bei profesionalus teisinis atstovavimas, kuris brangiai kainuoja.

Daugelis žmonių – mokytojų, dėstytojų, medikų, žurnalistų taip pat atsiduria panašiose situacijose, tačiau negina savo teisių: dalis jų išsigąsta nesulaukti teisybės, o kai kurie nesiryžta ginti suprasdami, kad tokios bylos yra ne tik sudėtingos, ilgai trunkančios, bet ir labai brangios.

Ne paslaptis, kad finansinės galimybės bylinėtis, kurias turi darbdavys, o ypač toks dosniai biudžeto lėšomis dotuojamas kaip LRT, ir kurias turi darbuotojas – yra labai skirtingos.

Todėl, bet kuriam žmogui, susidūrusiam su darbdavio persekiojimu dėl sąžinės, žodžio laisvės ar įsitikinimų, yra labai svarbus bendruomenės solidarumas palaikant jį morališkai, psichologiškai ir finansiškai. Institucinė atrama labai svarbi ne tik bylinėjantis, bet ir viešinant atvejį bei vykstantį procesą.  

V. Savukynui pagalbą suteikė dvi organizacijos, kurių narys jis yra. Tai - Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.

Kaip ir bet kokių patyčių atveju, taip ir susidūrus su persekiojimu dėl išsakytų įsitikinimų, nuomonės ar pažiūrų, labai svarbu, kad šalia esantys nebūtų tik pasyvūs stebėtojai, bet drąsiai palaikytų tiesos pusę.

Šioje situacijoje svarbiausia buvo paties V. Savukyno drąsa ir apsisprendimas eiti į konfrontaciją su darbdaviu, siekiant apginti savo, o kartu ir kiekvieno iš mūsų konstitucines teises ir laisves.

Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad LRT Etikos kontrolierė savo sprendimu įpareigodama V. Savukyną pašalinti įrašą iš savo paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ bei pasiūlydama LRT generalinei direktorei skirti jam adekvačią nuobaudą pažeidė ne tik LRT vidiniais dokumentais suteiktus etikos kontrolieriui įgaliojimus, bet ir įstatymuose numatytus įgaliojimus ir procedūras, t.y. pažeidė įstatymus.

Todėl LRT etikos kontrolierės ir tarybos sprendimai, kaip neatitinkantys įstatymų, teismo sprendimu buvo panaikinti.

Nepaisant žurnalisto žodžio laisvę apgynusio teismo sprendimo, V. Savukynui ši byla turėjo ir turi pasekmių. Po teismo sprendimo jis sakė: „neslėpsiu, šis procesas iš manęs pareikalavo daug jėgų, laiko, energijos, o svarbiausia – sveikatos“.

Reikia tikėtis, kad ši laimėta strateginė byla, kuria apginta LR Konstitucijoje numatytos Lietuvos piliečių sąžinės ir žodžio laisvės bei teisė kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamu, bus pamoka kitiems darbdaviams, kurie linkę vadovautis ne įstatymais, bet dalyvauti kultūriniuose karuose, versti tai daryti savo darbuotojus ir bausti atsisakančius paklusti ideologiniam diktatui.

Šiandien vis dar esame laisva visuomenė ir galime remdamiesi LR įstatymais bei Konstitucija apginti tiek savo garbę, tiek savo teises ir laisves, net tuomet, kai į jas kėsinasi įtakingos institucijos.

Kai Lietuva kentė sovietinės okupacijos jungą, kai buvo persekiojami tikintieji ir valdžią kritikuojantys, šventasis popiežius Jonas Paulius II ištarė bene garsiausią ir trumpiausią padrąsinimą totalitarizmo priespaudoje kenčiančioms tautoms – „Nebijokite!“ Ir mes nepabūgome nei okupantų tankų, nei KGB persekiojimo. Mes žinome, kad laisvė turi savo kainą.

Tokie tiesos liudytojai, kaip a.a. Nijolė Sadūnaitė ar kiti disidentai rizikavo savo gyvybe, laisve. Jie patyrė tremtis, kankinimus, prievartą.

Šiandien skelbiantiems tiesą tenka įveikti kitokią baimę – ne brutalios prievartos ir fizinio susidorojimo, bet cancelinimo: išstūmimo iš visuomenės ir darbo rinkos, atribojimo nuo mėgiamos profesinės veiklos, stigmatizavimo bei patyčių.

Simboliška ir prasminga, kad būtent V. Savukynas nepabūgo. Partizano ainis geriau už bet ką supranta, kas yra laisvė ir kaip svarbu ją ginti.

Būkime ir mes verti tų, kurie už laisvę kovojo – nebijokime!

The post Audrius Globys. V. Savukyno ir LRT byla: Lietuvoje tiesą galima apginti. Nebijokime! appeared first on LAIKMETIS.

Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių, balandžio 5 d. Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – Krikščionių profsąjunga) pirmininkas Audrius Globys ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” (toliau – LPS Solidarumas) pirmininkė Kristina Krupavičienė pasirašė bendradarbiavimo susitarimą.

Tarp sutarties punktų svarbus yra susitarimas stiprinti organizacijų narių kompetencijas darbuotojų teisių atstovavimo ir teisinio gynimo klausimais, t. y. „dalintis aktualia teisine informacija, susijusia su darbo santykiais, darbuotojų teisėmis“, bei galimybė dalyvauti „šalių organizuojamuose mokymuose, konferencijose ir kt. renginiuose“.

Vieni pagrindinių sveikos ir gyvybingos organizacijos bruožų – organizacijos narių ugdymas, solidarumo, sąmoningumo ir atsakomybės jausmo stiprinimas. Todėl šiais klausimas organizacijų bendradarbiavimas taip pat yra numatytas.

Praeityje organizacijos jau turėjo gražaus bendradarbiavimo pavyzdžių, kuomet LPS Solidarumas viešai išreiškė palaikymą Krikščionių profsąjungos nariui, žurnalistui Virginijui Savukynui byloje prieš darbdavį LRT.  Žurnalistas gynė ne tik savo, bet ir visų Lietuvos piliečių laisvę kritiškai vertinti valdžios atstovų darbą ir drąsiai viešai apie tai kalbėti. Įkvepianti V. Savukyno drąsa baigėsi pergale teisme – LRT etikos kontrolierės ir tarybos sprendimai, kaip neatitinkantys įstatymų, teismo sprendimu buvo panaikinti. Abi organizacijos susitarė ir ateityje solidarizuotis ir viešai palaikyti viena kitos iniciatyvas, kurioms pritaria.

Primename, kad Krikščionių profsąjunga įkurta 2021 m. liepos mėn. kaip atsakas į įvairialypį spaudimą (diskriminaciją, mobingą, psichologinį spaudimą, marginalizavimą, išstūmimą (angl. cancel), atleidimą iš darbo ir t. t.), su kuriuo savo darbe vis dažniau susiduria ir įvairių profesijų krikščionys.

Užsienio valstybėse vyravusios tendencijos ir vis dažniau matomas religijos, sąžinės ir žodžio laisvės varžymas jau įsigali ir Lietuvoje. Dėl sparčiai įsivyraujančių materialistinių ideologijų auga psichologinis spaudimas, neretai pereinantis į kitas perteklines ir nepagrįstas laisvės suvaržymo formas. Krikščionims tampa vis sudėtingiau dalyvauti viešajame gyvenime, laisvai vadovautis savo tikėjimu ir įsitikinimais bei pagal pašaukimą dirbti profesijose (pvz., gydytojų, mokytojų, dėstytojų ir kt.), kuriose teisinėmis ir psichologinio spaudimo priemonėmis reikalaujama veikti prieš jų įsitikinimus ir religines nuostatas.

Todėl vienas iš Krikščionių profsąjungos siekių yra sutelkti krikščionis darbuotojus į vieną juos atstovaujančią organizaciją, kuri gintų jų sąžinės, religijos ir įsitikinimų, saviraiškos laisvę bei saugotų nuo visų diskriminacijos formų darbe.

The post Krikščionių profsąjunga ir LPS Solidarumas vienija jėgas appeared first on LAIKMETIS.