Konservatyvios vertybės veikia

Gegužę Lietuvos šeimų sąjūdis organizavo tarptautinę konferenciją: „Ginant prigimtines teises: Išsaugokime Europą kartu!“ Tarp jos pranešėjųbuvo ir Anna Lakó, Pamatinių teisių centro veikiančio Vengrijoje vyresnioji patarėja ir koordinatorė tarptautiniams reikalamas.

Šio centro tikslas – apsauga nuo žalos, kurią daro visą Europą užvaldžiusi kenksminga ideologija. Pamatinių teisių centras yra didžiausias konservatyvios minties „smegenų centras“ (angl. think tank) Vengrijoje, kuris priešinasi kraštutinei liberalų woke, LGBT propagandai, puolančiai tikrąsias europietiškąsias vertybes.

Centro steigėjai suprato, kad vien tik praktinių priemonių taikymas aplinkoje, kurioje smegenys išplautos cancel culture (liet. „atšaukimo kultūros“) ir LGBT, nebus veiksmingas. Visos priemonės ir paskatos „už šeimą“ (angl. pro family), nesvarbu, kokios jos bebūtų dosnios, niekada neveiks, jeigu jaunoji kartai bus iš anksto tikslingai emociškai nuteikta prieš tokias sąvokas, kaip „šeima“ ir „tradicinės vertybės“.

Pamatinių teisių centras siekia neutralizuoti bandymus griauti Europos tautas ir destabilizuoti mūsų visuomenes. Jų skleidžiama žinia pateikia paprastus sveiko proto argumentus, kad konservatyvios vertybės veikia.

Toliau pateikiami faktai yra Annos Lakó pranešimo santrauka, kuri gali būti vertinga kiekvienam besidominčiam šeimos politika.

Parama šeimai - 5 proc. BVP

Prieš dešimt metų Vengrijoje bendrasis gyventojų vaisingumo rodiklis (vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdytų per savo gyvenimą) buvo 1,23, o dabar – 1,59.

Iš vienos pusės, tai puikus rezultatas – 30 proc. augimas, pasiektas per 10 metų sunkaus Vengrijos vyriausybės darbo. Iš kitos pusės, tam, kad bendruomenė galėtų pati save atnaujinti, vidutinis vaikų skaičius turi būti 2,00.

Vengrija – vidutinio dydžio valstybė su 10 mln. gyventojų centrinėje Europoje, neturinti jokių gausių gamtinių išteklių, ekonomikos srityje turinti daug kur pasivyti Vakarų Europos šalis po dešimtmečius trukusio komunizmo ideologijos siautėjimo.

Stengdamasi sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą, Vengrija sukūrė finansinės ir teisinės paramos jaunoms šeimoms modelį. Vengrijos vyriausybė paramos šeimai priemonėms skiria 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Tai vidutiniškai 2 kartus daugiau nei kitos ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Tai įrodo, kad šis planas ambicingas.

Vengrijos modelis išskirtinis, nes, kaip atsaką į katastrofišką demografinę padėtį Europoje, ES remia ir aktyviai skatina imigraciją. Į Europą importuojamos masės žmonių, nieko nežinančių apie europietiškas vertybes ir net joms neprijaučiančių. Vengrija pasirinko kitą kelią.

Ten manoma, kad teisingas atsakas į demografinius iššūkius yra ne imigracija, o parama šeimoms, kad jos galėtų susilaukti tiek vaikų, kiek pačios panorės.

Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vystomas požiūris, kad demografinės problemos turi būti išspręstos pasitelkiant vietinius išteklius ir per vengrų tautos dvasinį atsinaujinimą. Centrinę šeimos politikos vietą parodo, kad vyriausybėje yra šeimos ministro portfelis. Beje, šią sritį kuravusi Katalin Novak šiuo metu yra Vengrijos prezidentė.

Vengrijos šeimos politikos esmė yra įvairios nuolaidos, parama ir tokios sąlygos jaunoms šeimoms, kad jų noras turėti savo vaikų nepriklausytų nuo turimų finansinių išteklių. Panašu, kad tokia šeimos politika pasiekė savo tikslą. Nuo 2010-ųjų, kai esama vyriausybė pradėjo savo darbą, santuokų skaičius padvigubėjo, o abortų skaičius dvigubai sumažėjo.

Ši daugiaapimanti paramos šeimai sistema siekia pagerinti ilgalaikes finansines sąlygas šeimoms tuo metu, kai jos augina vaikus. Parama pradedama teikti nuo tada, kai sukuriama santuoka. Kiekviena susituokusi šeima gauna 300 eurų mokesčių kreditą nuo grynųjų pajamų pirmiems dvejiems santuokos metams.

Vadinamosios „vaiko obligacijos“ yra pačios populiariausios ir pelningiausios vyriausybės obligacijos, kurių turėtojai gauna palūkanas, 3 proc. didesnes už infliacijos lygį, todėl yra apsaugotas nuo infliacijos.

Kita svarbi finansinė pagalba yra vaiko gimimą skatinanti paskola jaunoms susituokusioms poroms. Pagal šią priemonę jie gali prašyti iki beveik 25 tūkst. eurų paskolos be palūkanų, jei gimsta pirmas vaikas – paskolos grąžinimo įmokos atidedamos 3 metams, jei gimsta antras vaikas – nurašoma 30 proc. paskolos, jei trečias – nurašoma visa paskola. Paprastai šnekant, jei šeimoje gimsta trys vaikai – paskolos nebereikia grąžinti.

Paprastai šnekant, jei šeimoje gimsta trys vaikai – paskolos nebereikia grąžinti.

Dar viena priemonė yra namų pirkėjų išmoka – negrąžinama parama būsto įsigijimui arba statyboms. Tam, kad ją gautų, tėvams reikia turėti vieną vaiką arba įsipareigoti jį turėti. Greta šios išmokos tėvai gali prašyti namo pirkėjo paskolos, kurios palūkanas apmoka valstybė. Šeima su dviem vaikais turi teisę gauti 25 tūkst. eurų paskolą, su trimis vaikais – 36 tūkst.

Grąžinama suma mažinama su kiekvieno vaiko gimimu beveik 14 tūkst. eurų. Geriau suprasime šios valstybės paramos mastą, pasitelkę faktą, kad iš vaiko gimimą skatinančios paskolos, namų pirkėjo paskolos ir namų pirkėjo išmokos kartu sudėjus šeima, planuojanti susilaukti trijų vaikų, kai kuriose Vengrijos vietose gali sau nusipirkti atskirą namą. Ir jeigu šeima iš tikrųjų susilaukia trijų vaikų, jie turi grąžinti tik apie 30 proc. visos sumos, ir su daug mažesnėmis už rinkos palūkanomis.

Tačiau Vengrijos šeimos politika tuo nesustoja. Šalia to, kad finansinė parama teikiama visą ilgą vaikų auginimo laikotarpį, Vengrija skiria papildomą dėmesį šeimoms su mažais vaikais.

Keletas paramos būdų tampa prieinami praėjus trims metams po vaiko gimimo. Išskirtinai tik Vengrijoje per pirmus 6 mėnesius po gimdymo, moteris gauna kūdikio priežiūros išmokas, didesnes už jos pajamos iki gimdymo. Specialus kūdikio priežiūros naudų rinkinys siūlo padidintą finansinę paramą mamoms, auginančioms mažus vaikus ir pasirinkusioms grįžti į darbą. Kai moteris pagimdo ketvirtą vaiką, ji daugiau niekada nebemoka pajamų mokesčio.

Kai moteris pagimdo ketvirtą vaiką, ji daugiau niekada nebemoka pajamų mokesčio.

Vienas žymiausių konservatyvios vyriausybės šeimos politikos ramsčių – šeimos mokesčių kreditas, kurio pagrindinė idėja, kad šeimų, gaunančių tokias pačias pajamas, gyvenimo lygis neturėtų skirtis, kiek vaikų jie besusilauktų. Didelės šeimos už tas pačias pajamas moka mažiau mokesčių nei šeimos be vaikų arba turinčios mažiau vaikų. Dar vienas pavyzdys – vyriausybė skiria reikšmingą paramą automobilio įsigijimui didelėms šeimoms.

Vengrijos šeimos politiką geriausia apibendrina V. Orbano žodžiai, pasakyti ketvirtajame Budapešto Demografijos viršūnių susitikime 2022-aisiais: „Visa šalis turi būti draugiška šeimai“.

Konstitucinė apsauga

Tuo tarpu Briuselis ėmėsi priešiškų politinių priemonių: sulaikė Vengrijai skirtos ES paramos išmokėjimą, nepagrįstai apkaltino Vengriją neva ji turi teisinės viršenybės problemų, pradėjo įvairias teisines procedūras prieš Vengriją įvairiomis dingstimis.

Vengrijos liberali opozicija aktyviai padeda tarptautiniam liberalių organizacijų tinklui, kuris kovoja prieš Vengrijos vyriausybės sprendimus „už šeimą“. Juk šeimos politika neatsiejamai susijusi su kitomis šiandien garsiomis politinėmis temomis: imigracija, „atšaukimo kultūra“, LGBT propaganda ir „woke progresyvumas“. Jos visos yra „mikštoji galia“, naudojama spausti tautas, šeimas ir žmonių tarpusavio santykius, kuriuos laikome normaliais.

Po jų, bet kokia priemonė „už šeimą“ sulaukia ideologiškai motyvuotų politinių puolimų ir sukelia naują propagandos bangą menstryminėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, ypač nutaikytą į jaunimą.

Todėl Vengrijos 2021-ais metais priimtas Vaikų apsaugos įstatymas iššaukė didelės apimties tarptautinę kampaniją keliant bylas dėl homofobijos ir netolerancijos. Vengriją apkaltino apribojus žodžio laisvę, nes ši šalis, siekdama apsaugoti lengvai pažeidžiamus nepilnamečius, paprieštaravo lyties keitimo operacijų ir alternatyvaus seksualinio gyvenimo mokyklose propagandai.

Šis Vengrijos teisės aktas draudžia bet kokį turinį, skatinantį homoseksualumą arba lytinės orientacijos keitimą, nepilnamečiams, nes toks turinys kenkia vaiko vystymuisi.

Todėl Vengrijos įstatymas nustato, kad fizinė ir psichinė vaikų sveikata yra svarbiau, o vaikų seksualinis auklėjimas yra jų tėvų išimtinė teisė. Svarbu pastebėti, kad Vengrijoje alternatyvus seksualinis gyvenimas tarp suaugusiųjų nediskriminuojamas. Bet išplitus „gender“ (liet. lytinės tapatybės) teisei, Vengrija nusprendė esant būtina tradicinės šeimos ir vaikų apsaugą įtraukti į pagrindinį įstatymą, suteikiant konstitucijos lygio apsaugą.

Vengrijos Pagrindinis įstatymas teigia, kad „Santuoka sudaroma tarp vyro ir moters“. Be to, matant ideologijų vystymąsi Vakarų Europos šalyse, tame pačiame pagrindiniame įstatyme nustatyta, kad „Mama yra moteris, o tėtis yra vyras“. Dėl šių teisinių nuostatų gausios kritikos Vengrijos vyriausybė turėjo surengti referendumą vaikų apsaugos klausimais, ir jame 95 proc. dalyvių pritarė vyriausybės sprendimams ir nuostatoms.

Lieka tikėtis, kad Lietuvos prezidento ambicijos sulauks atgarsio šalies politiniame elite. Tik Vengrijos pavyzdys Lietuvos politiniame kontekste atrodo utopija.

The post Tomas Viluckas. Vengriškos šeimos politikos fenomenas appeared first on LAIKMETIS.

Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu – kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo.

pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Šie įvykiai tarsi patvirtina – naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Nauja nacionalinio transliuotojo funkcija – cenzūra?

Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo skandalas, kuomet Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis, informuodama apie mobingo situaciją ir nepagrįstą persekiojimą, taikomą LŽS narės, žurnalistės ir šio universiteto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės atžvilgiu, kurį vykdė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė dėl J. Mažylės dalyvavimo vienoje „netinkamoje“ laidoje.

Maža to, LRT etikos kontrolierė apkaltino žurnalistą, laidų vedėją Virginijų Savukyną pažeidus tris etikos kodekso straipsnius, o LRT administracija pasiūlė skirti jam nuobaudą už tai, kad jis savo feisbuko paskyroje paskelbė įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrowolską dėl veiksmų advokato Igno Vėgėlės atžvilgiu.

LŽS vadovas Dainius Radzevičius dėl pastarosios situacijos negalėjo sulaikyti nuostabos: „Aš negalėjau įsivaizduot, kad yra taip blogai, nes Visuomenės informavimo įstatyme yra pakartota konstitucinė nuostata apie galimybę kritikuoti valdžią, tik dar patikslinta, kad žmogų draudžiama persekioti už kritiką.“

Situaciją LRT gerai apibendrino Laisvos visuomenė instituto (LVI) valdybos narė ir teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė: „LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus.“

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje.

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Prisiminkime kelis plačiau nuskambėjusius atvejus, kurie gerai iliustruoja atšaukimo kultūros Lietuvoje mastą ir pobūdį.

Akademinės erdvės valymas nuo klasikinio mąstymo

Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis – prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI).

Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų.

Tačiau 2017 m. 9 studentai kreipėsi į TSPMI administraciją su skundu, kuriame nurodė, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“ ir reikalavo kursą iš privalomo paversti pasirenkamu.

Akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida.

Administracijos nepaveikė net tai, kad 20 kursą baigusių TSPMI alumnų pasirašė kreipimąsi palikti kursą privalomu (apie šio kreipimosi svarstymą jie net nebuvo informuoti ir negavo atsakymo). Studentus skundui suagitavo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbusi kurso seniūnė, tai dariusi semestrui, kuriame dėstytas kursas, dar net neprasidėjus. Ji iš anksto „žinojo“ kurso trūkumus.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams. Kadangi pats baigiau šį institutą, puikiai žinau, kad prof. Radžvilo paskaitos buvo pačios populiariausios, joms lankomumu net iš tolo neprilygo joks kitas kursas. Jos studentams darydavo tokią įtaką, kad kai kurie kiti TSPMI dėstytojai ir administracija net ir neslėpdavo, jog po to labai sunku „studentus pakreipti į kitokias (suprask – progresyvias) pažiūras“.

Radžvilas buvo didžiulė kliūtis, kurią galiausiai pavyko pašalinti. Kadangi skundą pasirašę studentai net neslėpė, kad jiems užkliuvo profesoriaus „neteisingos“ pažiūros, o administracijai toks pagrindas pasirodė pakankamas, to neišeina vadinti niekaip kitaip, kaip itin iliustratyviu Lietuvoje vešinčios atšaukimo kultūros pavyzdžiu ir nuosekliu administracijos pastangų pašalinti neįtikusį dėstytoją rezultatu.

Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo. Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dirbti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais translyčiais. Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 (ne 9!) studentų kreipėsi į TSPMI administraciją, ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos.

Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie (kaip ironiška) dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“. Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų. Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai – tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos. Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro.

Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes. Dažniausiai dėstytojų ir tyrėjų atleidinėjimai dangstomi formaliai teisėtais būdais, bet kaip tyčia, atsisakoma klasikinį mąstymą atspindinčių kursų, ir visada randama vietos visokiems „progresyviems“, nišiniams kursams.

Be to, vieša paslaptis, kad jauniems asmenims apskritai darosi sunku pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę, jeigu pasirenkama „pažangaus“ požiūrio neatitinkanti tyrinėjimų sritis ir mokslinio darbo tema.

Spaudimas tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja. Taip pat tapo akivaizdu, kad tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei, stengiantis prastumti vienos lyties sąjungas šeimai prilyginančius įstatymus.

Taip pat tapo tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei.

Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis.

Tuo tarpu buvęs mokinys į jos privatų telefono numerį ėmė siuntinėti privačias žinutes, siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius vaizdo įrašus, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt.

Šis atvejis gal ir nebūtų vertas plataus aptarimo, nes yra gana buitinis, bet tai, kaip skubiai puolama nuteisti krikščionę, net nepaklausiant jos versijos ir nesutinkant publikuoti jos atsakymo, ir tai, kad aklai tikima LGBT versija be jokių įrodymų, rodo tendencingą spaudimą tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą, pamokų metu vengti „kontroversiškų“ temų, nes kitaip teks viešai „atgailauti“ prieš visą Lietuvą viešojoje erdvėje, o dėl žurnalistų spaudimo - ir prieš mokyklos vadovybę.

Tokia baimės atmosfera kuriama, pavyzdžiui, ir anoniminėmis publikacijomis, kaip visai neseniai vienoje svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: „Sunkiai galvoje tilpo“. Joje, neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų, piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą. Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Prisiminkime ir kitą labai plačiai pagarsėjusį atvejį, kuomet Kretingos katalikiškoje (!) Pranciškonų gimnazijoje jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių (!) metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą.

Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija tuomet užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius buvo atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų.

Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, katalikiškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui. Baimės atmosfera veikia. Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Dar vienas, kiek senesnis, bet irgi iškalbingas pavyzdys – Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualumas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius.

Mano manymu, mokytoja čia peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją. Apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Ji buvo užsipulta dėl to, kad neva pristatė klaidingą informaciją, žeidžiančią ir šmeižiančią LGBT bendruomenę.

Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo klaidai neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas.

Nenorėta girdėti apie tai, kad nustačius, jog mokytoja Loreta padarė kokį nors nusižengimą, jai neturėtų būti taikomos didesnės sankcijos nei už analogiškus veiksmus (netikslios, šokiruojančios, perteklinės, vienpusiškos informacijos pateikimą), už kuriuos būtų taikomos kitų dalykų mokytojams. Ji juk a priori kalta vien dėl to, kad moko „neprogresyvios“ tikybos.

Žinoma, ir čia buvo siekiama visuomenėje kurti laisvą mąstymą ir žodį stingdantį efektą. Ir nors gimnazijos vadovybė tam nepasidavė mokytojai skyrusi tik papeikimą, tačiau jos neatleidusi, pati mokytoja Loreta viešojoje erdvėje pasakė per tikybos pamokas greičiausiai išvis nebekalbėsianti homoseksualumo tema.

Dar vienas priminimas

Visų atvejų viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, bet verta priminti dar vieną, parodantį atšaukimo kultūros paplitimą ir efektyvumą.

Štai dar 2016 m. 15 min dienraščio žurnalistai parašė publikaciją apie tai, kad ilgametis tautininkas Julius Panka dirba salės darbuotoju LIDL prekybos tinklo parduotuvėje. Lyg tautininkas ar kandidatas į kažkokią politinę poziciją turi būti bedarbis, o tai, kad žmogus dirba, būtų kažkas nuostabaus.

Tai būtų viso labo prastas elgesys žeminant žmogų dėl to, kad dirba sąžiningą darbą ir išlaiko šeimą, todėl aptarinėti to čia lyg ir nebūtų verta. Tačiau žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas, pasinaudodamas žurnalistiniu žinomu ir įtaka, viešai kreipėsi į „LIDL Lietuva“ oficialų feisbuko profilį, provokatyviai bandydamas J. Panko politines pažiūras priskirti visam prekybos tinklui, ir klausdamas, ar tokių politinių pažiūrų asmenys gali dirbti jų tinkle.

„Lidl Lietuva“ tada sureagavo adekvačiai – atsakė, kad jų darbuotojai nedarbo metu gali viešai reikšti savo pažiūras ir neleistina tik veikla, prasilenkianti su Lietuvos įstatymais.

D. Pancerovas ir kiti tuomet pasipiktinę sąžiningu žmogaus darbu, matyt, pasijautė esantys aukščiau įstatymo.

Vėliau, praėjus keliems metams, žiniasklaida vėl nusistebėjo, kad J. Panka įsidarbino Kupiškio ligoninės direktoriumi, o žurnalistas Skirmantas Malinauskas, perėmęs estafetę iš D. Pancerovo, vėl viešai ėmė piktintis jo įdarbinimu.

Tada pats J. Panka labai taikliai pakomentavo Lietuvoje pagreitį įgyjantį reiškinį: „Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo”, kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. [...]  Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi ,homofobas' aptarnaus pirkėjus.“

Baimė ir drąsa

Tad matome, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pažiūras. Kartais tai nueina taip toli, kad dorojamasi su asmeniu ne tik jo profesinėje srityje (pavyzdžiui, skelbiant, kad „tokia mokytoja“ negalinti mokyti vaikų), bet ir siekiama, kad žmogus apskritai negalėtų dirbti jokio darbo (net salės darbuotojo prekybos centre).

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą.

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo.

Ši sistema veikia labai efektyviai – kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti! Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. t.

Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Kaip dažnai mums tenka stebėti tokį apgailėtiną savęs atsisakymą, atsiprašinėjimą už tiesą, tvirtinimą, kad vieno ar kito teiginio nenorėjau pasakyti, buvau ne taip suprastas...

Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10-12)

Vis dėlto Apreiškimo knygoje skaitome, kas laukia bailių: „Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21, 8) Iškalbinga, kad bailiai čia įvardinami pirmoje vietoje.

Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Tad turėkime drąsos. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų.

Tai nuspėdama, Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos šviečiant, informuojant ir apjungiant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, kurie susidurs su persekiojimu dėl savo įsitikinimų. Tai bus daroma teikiant jiems teisinę ir finansinę pagalbą.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

The post Marius Parčiauskas. Apie baimės atmosferą ir atšaukimo kultūrą Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Tai pirmas kartas, kai buvo pakeistas rašytojos A. Kristi romanų turinys, kad būtų „politiškai korektiškas" šiuolaikiniams skaitytojams.

A. Kristi romanų pakeitimai atlikti po to, kai iš Roaldo Dahlo ir Iano Flemingo knygų taip pat buvo pašalintos įžeidžiančios užuominos apie lytį ir rasę, siekiant išsaugoti aktualumą šiuolaikiniams skaitytojams.

Pašalinti galimi įžeidinėjimai ir etninės kilmės užuominos, praneša „The Guardian".

Viena populiariausių detektyvinės literatūros kūrėjų A. Kristi 1920–1975 metais parašė 79 detektyvus, 4 meilės romanus, apie 150 apsakymų, 19 pjesių, taip pat autobiografiją, kuri buvo išleista 1977 m.

Daugelyje romanų veikia ekscentriškas belgas seklys Erkiulis Puaro, kituose – senyva ponia Džeinė Marpl.

Žymių romanų siužetų pagrindas – žmogžudysčių mįslės, kurias uždaroje aplinkoje narplioja nedidelis žmonių ratas. 

„HarperCollins" naujausius leidinius „Puaras" ir „Ponia Marpl" redagavo vadinamieji „jautrūs skaitytojai". 1920-1976 m. parašytose Puaro ir ponios Marpl mįslėse, kurias išleido buvo pakeistos arba išbrauktos tam tikros galimai skaitytojus įžeidžiančios ištraukos.

Iš jų buvo pašalintos kalbos ir aprašymai, kurie šiuolaikinei auditorijai jau atrodo įžeidžiantys.

Ypatingo dėmesio sulaukė tie veikėjai, su kuriais herojai susiduria už Jungtinės Karalystės ribų.

„Jautrūs skaitytojai" atliko redagavimus, kurie matomi skaitmeninėse naujų leidimų versijose, įskaitant visą „Mis Marpl" seriją ir atrinktus Puaro romanus, kuriuos ketinama išleisti arba kurie buvo išleisti nuo 2020 m., teigiama „Telegraph".

Redaguojant knygas buvo išbrauktos nuorodos į etninę priklausomybę, pavyzdžiui, veikėjų apibūdinimai, tokie kaip „juodaodis", „žydas" ar čigonas", moters liemens apibūdinimas „kaip iš juodo marmuro", o teisėjo, kaip turinčio „indišką temperamentą", taip pat išbraukti tokie žodžiai kaip „rytietiškas" ir „juodaodis". Žodis „čiabuvis" taip pat buvo pakeistas žodžiu „vietinis".

Tarp „Telegraph" minimų pakeitimų pavyzdžių yra 1937 m. Puaro romanas „Mirtis ant Nilo", kurio veikėja ponia Alerton skundžiasi, kad grupė vaikų ją vargina, sakydama, kad „jie grįžta ir žiūri, ir žiūri, ir žiūri, ir jų akys tiesiog bjaurios, kaip ir nosys, ir aš netikiu, kad man tikrai patinka vaikai".

Naujajame leidime sakinys buvo sutrumpinta: „Jie grįžta ir žiūri, ir žiūri. Ir aš netikiu, kad man tikrai patinka vaikai".

Naujausiame 1964 m. ponios Marpl romano „Karibų paslaptis" leidime išbraukta detektyvės mėgėjos mintis, kad jai besišypsantis viešbučio darbuotojas turi „tokius gražius baltus dantis".

„Jautrūs skaitytojai" yra palyginti naujas leidybinis reiškinys, kuris per pastaruosius dvejus metus sulaukė didelio dėmesio.

Specialiai nusamdyti skaitytojai tikrina tiek naujus leidinius, tiek senesnius kūrinius, ieškodami galimai įžeidžiančios kalbos ir aprašymų. Taip siekiama didinti leidybos pramonės įvairovę, nors, kaip teigiama, kai kuriems iš jų mokami itin maži atlyginimai.

1939 m. A. Kristi romanas „Ir tada nebeliko nei vieno" anksčiau buvo išleistas kitu pavadinimu, kuriame buvo esą rasistinis terminas, paskutinį kartą pavartotas 1977 m.

„Agatha Christie Limited", bendrovė, kuriai vadovauja rašytojos anūkas Jamesas Prichardas (Džeimsas Pričardas), rūpinasi rašytojos literatūrinių ir kino teisių licencijavimu. Kol kas nėra žinoma, ką jos atstovai mano apie rašytojos kūrinių redagavimą.

The post Redaguoti Agatos Kristi romanai, siekiant pašalinti skaitytojus galimai įžeidžiančius žodžius appeared first on LAIKMETIS.