Kuo toliau, tuo baisiau. Dabartinė SADM ministrė Monika Navickienė (I. Šimonytės vyriausybė) įtvirtino dar ir prievartinį mechanizmą – automatinį įtraukimą į II - os pakopos pensijų kaupimą pensijų fonduose. Remiantis „Sodros“ informacija, pavydžiui, 2023 m. pirmą pusmetį į pensijų kaupimą automatiškai buvo įtraukta virš 67 tūkstančių žmonių, virš 41 tūkstančio jų atsisakė dalyvauti. Taigi, pensijų fonduose užsiliko virš 25 tūkstančių asmenų. Manau, kad nemaža dalis jų tiesiog nežinojo apie vykstančius procesus, nes 2023 m. I - ą pusmetį savanoriškai į II - ą pensijų pakopą įsijungė tik virš 500 asmenų. Skaičiai ir santykis išties iškalbingi, patvirtinantys taikomą prievartos mechanizmą.

Savanoriško ir automatinio įtraukimo į pensinius fondus santykis yra 1:135. Automatinis įtraukimas be sutikimo, tai jau yra prievartos mechanizmas. Ar tai toleruojama? LR Konstitucija teigia, kad ne, bet ši konservatorių (TS), Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos valdžia, atrodo, jau mano kitaip. Savanoriškai ir yra savanoriškai, tai jau paties žmogaus asmeninis reikalas ir atsakomybė. Koks dar gali būti automatinis įtraukimas, prievarta sugrūdant žmones į pensinius fondus, be jų pačių sutikimo? Tai kur žmogaus teisės ir laisvės? Kodėl dabar visi triukšmingieji teisių ir laisvių gynėjai tyli? Kas galėtų paneigti, kad tyli todėl, jog turi naudos?

Kuo skiriasi telefoniniai, internetiniai sukčiai nuo privačių pensinių fondų? Juk ir vienų, ir kitų pagrindinis tikslas yra išvilioti žmonių pinigus. Skirtumai - du. Telefoniniai, internetiniai sukčiai dar neįteisinti, o pensiniai fondai, kaip mėgdavo sakyti A. M. Brazauskas –„vsio zakonno“, nes 2003-07-04, kaip jau minėjau, buvo priimtas „Pensijų kaupimo įstatymas“. Be to, pensiniai fondai akivaizdžiai turi valdžios „stogą“.

Koks dar gali būti automatinis įtraukimas, prievarta sugrūdant žmones į pensinius fondus, be jų pačių sutikimo? Tai kur žmogaus teisės ir laisvės?

Jei „Sodra“ tiek metų nebūtų išbiudžetinama, nukreipiant piniginius srautus į privačius pensinius fondus, šiandien tikrai galėtume kalbėti apie garbingesnes pensijos. „Sodra“ užtikrina išmokas senatvėje. Jei ta pinigų suma, kuri dabar keliauja į privačius pensinius fondus patektų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, tai pensijai per metus žmogus papildomai sukauptų apie 400 eurų ir daugiau, priklausomai nuo darbo užmokesčio.

Taigi, ką garantuoja „Sodra“? Geriausiai į tai atsakys Seimo patvirtinto 2024 m. „Sodros” biudžeto skaičiai: pensijoms numatyta 5,503 mlrd. eurų, ligos draudimo išmokoms – 503,5 mln. eurų, motinystės draudimo išmokoms – 475 mln. eurų, nedarbo socialiniam draudimui – 404,1 mln. eurų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 43,3 mln. eurų. Tai planuojamos „Sodros“ išmokos, sudarančios apie 7 mlrd. eurų. Įplaukos 2024 m. planuojamos apie 7,639 mlrd. eurų. Taigi apie 577 mln. eurų dar keliaus į „Sodros“ rezervą, kuris 2024 m. turėtų perkopti 3 mlrd. eurų.

„Sodros“ garantas yra valstybė. Beje, tai jau ne kartą išbandyta ir patvirtinta praktikoje, kuomet „Sodra“ grimzdavo minusan. Tai įtvirtinta ir LR Konstitucijos 52 straipsnyje – „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. O rizikas keldavo neprognozuojami politiniai sprendimai, siekiant padėti komercinės naudos siekiančioms bendrovėms, valdančioms pensijų fondus ar tiesiog prieš rinkimus, valdžiai stengiantis įsiteikti daliai rinkėjų, būdavo taškomasi „Sodros“ pinigais.

Tai kam privatūs pensiniai fondai, kokia jų prasmė? Ar tik nuolatos maitinti žmones pažadais ir pasakomis apie sotų ir šviesų rytojų – rojų senatvėje, o realiai jų savininkams patiems lobti ir maitintis žmonių sąskaita? Kokia jų atsakomybė? Ogi, jokios! Kas jų garantas? Gal baltcapai, kazino ar stepukoniai?

Dar vienas įdomus ir svarbus palyginimas. Anot socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pensijų grupės vadovės Ingos Buškutės, visa pensijų fondų suma yra virš 6 mlrd. eurų. Aukščiau mano pateikti skaičiai rodo, kad vien 2024 m. „Sodros“ biudžetas disponuoja apie 10 mlrd. eurų. Tai kartu ir atsakymas, kodėl privatus verslas taip gašliai dairosi į „Sodrą“ ir stengiasi ją menkinti visuomenės akyse.

Tačiau būna ir stebuklų. Greičiausiai dar ilgai žmonės būtų mulkinami privačių pensinių fondų propaganda, bet pagaliau išlindo yla iš maišo ir antra pensijų pakopa atsiskleidė, kaip neatsakingai jie elgiasi su žmonių pinigais. Net nežinau kam dėkoti? Vilniaus miesto merui Valdui Benkunskui, įtraukiant „Baltcap“ į atnaujintas stadiono statybas ar Šarūnui Stepukoniui ir kazino, o gal visiems kartu?

Pagaliau ir Konstitucinis Teismas (KT) tarė savo žodį, patvirtindamas, kad galioja LR Konstitucijos 23 straipsnis, kuris teigia, jog „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Žmonių uždirbti pinigai yra jų nuosavybė ir jokie fondai, bankai ar pan. negali su jais elgtis, kaip panorėję.

Nenustebino, kuomet po KT sprendimo iš visų pakampių pradėjo lįsti privačių pensinių fondų gynėjai ir gelbėtojai. Išlindo ir LLRI – Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai su pačia Elena Leontjeva priešakyje. Aišku, su savo komentarais dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, vėl kartojamomis pasakomis apie antros pensijų pakopos kuriamą rojų senatvėje ir kritika „Sodrai“, nes kaipgi jos neužkabinsi, jei ten 10 mlrd. eurų!

Žmonių uždirbti pinigai yra jų nuosavybė ir jokie fondai, bankai ar pan. negali su jais elgtis, kaip panorėję.

Turint bizniauti mėgstančią SADM ministrę M. Navickienę, su ypatingai lojaliu naujuoju „Sodros“ vadovu ir žinant, kad ministrė sugebėjo išbuožinti net neįgaliuosius, supranti, jog „Sodra“ išties atsiduria politinių sprendimų rizikos zonoje. O aplink dar toks privačių pensinių fondų propagandistų choras su LLRI priešakyje.

Manau, kad vertėtų prisiminti, kas gi yra ta LLRI? Teigiama, kad laisvosios rinkos institutas – privati, pelno nesiekianti, nepolitinė ekonominė organizacija, įsteigta 1990 m. Jis siekia, kad laisvosios rinkos idėjos taptų Lietuvos visuomenės gyvenimo dalimi. LLRI yra ne mokslinių tyrimų institutas, o idėjų kalvė, surengė pirmuosius mokymus viešosios politikos institutams iš Europos, o 2008 m. pradžioje LLRI buvo pripažintas vienu geriausių Centrinės Europos ir Pasaulio viešosios politikos centru. Dar LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, kuria reformų koncepcijas, rengia įstatymų projektus ir ekspertizes, teikia siūlymus valdžios institucijoms. Prisistatyme pakankamai nemažai prieštaravimų, tai logiškas klausimas būtų ir dėl pelno nesiekimo. Bet tiek to. Manau, žymiai baisiau ir pavojingiau valstybei ir žmonėms buvo ir yra tai, kad virš 30 metų visos Lietuvos valdžios reformas vykdė vadovaudamosios LLRI dogmomis, siūlymais, nurodymais.

O nuolatos LLRI siūlomų šalies problemų sprendimo būdų esmė – valstybės išvalstybinimas. Spręskite patys, ką reiškia LLRI spaudimas be paliovos mažinti mokesčius, atsisakyti valstybės reguliavimo, privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan.), švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, ekonominę politiką grįsti tik kapitalistinėmis idėjomis, skurstantiems neskirti valstybinės paramos ir t. t. Kuomet virš 30 metų stebi nuolatinį LLRI spaudimą visoms valdžioms vykdyti laisvosios rinkos instituto nurodymus aukščiau paminėtais ir eile kitų klausimų, pradedi galvoti ar LLRI nėra antikonstitucinė organizacija? 52 LR Konstitucijos straipsnį jau paminėjau, akivaizdūs prieštaravimai ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 punktui, kuris teigia, kad „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Tų prieštaravimų yra ir daugiau. Ar valstybės išvalstybinimas nėra antivalstybinė veikla?

Beje, laisvosios rinkos institutas nesikuklina pasigirti, kad jų idėjos įgyvendinamos visų valdžioje būnančių politinių jėgų. Kaip antai, pvz., LLRI propaguojama mokesčių mažinimo programa Lietuvoje buvo įgyvendinta esant tiek socialdemokratinės, tiek konservatorių, tiek ir liberaliosios pakraipos Seime daugumai.

Dar prisiminkime LLRI švenčiamas laisvės nuo mokesčių dienas, kuomet Vilniuje, Gedimino prospektu net būdavo ridenamas butaforinis akmuo, simbolizuojant mokesčius, kaip blogį ir taps aišku, kodėl Lietuvoje šešėlinėje ekonomikoje plaukioja apie 10 mlrd. eurų ir vengiama mokėti mokesčius. Beje, įdomiausia tai, kad dabartinė vyriausybė, kaip ir Seimo pozicija bei opozicija, ieškodamos papildomų lėšų gynybai, net neužsimena apie gausiausią rezervą gynybos stiprinimui – 10 mlrd. eurų esančių „šešėlyje“.

Bet grįžkime prie tų nelemtų pensinių fondų. Jų gynėjai ir propaguotojai su LLRI propagandistais priešakyje kaltina žmones finansiniu neraštingumu, negebėjimu naudotis savo pinigais. Anot jų, raštingi esą tik saujelė apsukruolių, gebančių naudotis žmonių patiklumu ir aišku laisvosios rinkos institutas. Tuomet šių veikėjų norėtųsi paklausti, ar pasipelnymas kitų sąskaita gali būti vadintinas finansiniu raštingumu? Ar įviliojimas apgaulės būdu į visokius fondus gali būti priskirtinas finansiniam raštingumui? Ar kiekviena finansinė afera būtina gynimo?

Manau, žmonės patys patyrė pensinių fondų veiklos rezultatus ir nebereikia dar kažkokių veidmainiškų įrodinėjimų kitaip. Leiskime patiems žmonėms spręsti, kaip jiems elgtis su savo pinigais. Interpretuoti Konstitucinio Teismo sprendimą laisvosios rinkos institutui nesuteikta jokia teisė, nors jie ir turi ydingą madą sau patiems suteikinėti teises, kokių LLRI pageidauja.

Ir nereikia iškreipinėti faktų dėl Lenkijos, Estijos privačių pensinių fondų. Tiek lenkai, tiek estai žymiai griežčiau ir anksčiau ėmėsi konkrečių veiksmų prieš pensinių fondų saviveiklas. Ir gal Lietuvai pagaliau pakaks gyventi pagal LLRI dogmas, nurodymus ir propagandą. Daugiau kaip tris dešimtmečius su LLRI pamokslavimais riedėjome į bedugnę, netekome milijono gyventojų. Negi dar maža? Juk ir liaudies išmintis moko – neik su velniu obuoliauti!

The post Arvydas Akstinavičius. Šalin rankas nuo „Sodros“ appeared first on LAIKMETIS.

Ginčų komisija, atsižvelgdama į Sveikatos  apsaugos ministerijos (SAM) prašymą, pateikė institucinę nuomonę dėl SAM teikiamos iniciatyvos pakeisti dabar veikiančios Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos statusą, įsteigiant šią Komisiją kaip savarankišką juridinį asmenį  - biudžetinę įstaigą. SAM kaip pavyzdį tokiam reguliavimui pateikė būtent Ginčų komisiją prie SADM, kuri veikia kaip specializuota privalomo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucija, nagrinėjanti ginčus dėl negalios nustatymo tarp asmens, NDN Tarnybos ir išmoką mokančios institucijos. Šios SAM teisėkūros iniciatyvos procese priešingą poziciją išsakė Teisingumo ministerija, teigdama, kad specializuota savarankiška komisija nėra tikslinga, o Ginčų komisija prie SADM yra likviduojama nuo 2024-02-02 Vyriausybės nutarimu Nr. 147.

Nekomentuojant minėto Vyriausybės nutarimo, pažymėtina, kad Teisingumo ministerija dėl nesuprantamų priežasčių ignoruoja ikiteisminių ginčų nagrinėjimo sistemos reikšmę ir paskirtį šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, nors efektyvus įvairaus lygmens teisinių ginčų nagrinėjimas plačiąją prasme yra priskirtas (kaip ir teismų sistema, advokatūra) Teisingumo ministerijos valdymo sričiai. Svarbu ir tai, kad Europos teisinėse sistemose specializuotas ikiteisminis ginčų nagrinėjimas yra plėtojamas ir stiprinamas kaip pigesnė ir operatyvesnė ( o tai reiškia – ir efektyvesnė) teisių gynimo ir ginčų nagrinėjimo priemonė, kuri tampa dar svarbesnė, kai itin sudėtingėja ir plečiasi specializuota teisinė bazė, reglamentuojanti teisinius santykius tam tikrose konkrečiose visuomenės gyvenimo srityse. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau veikia specializuotos Ginčų komisijos, nagrinėjančios ginčus, kylančius iš mokesčių administravimo arba darbo teisinių santykių. Dėl tokių pačių priežasčių, įgyvendinant Lietuvoje ratifikuotą JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, 2005 metais buvo įsteigta ir specializuota Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Taip pat manome, kad Teisingumo ministerijos argumentas, jog ginčus dėl žalos pacientui atlyginimo gali nagrinėti ir savarankiško juridinio asmens statuso neturintis Sveikatos apsaugos ministerijos padalinys, yra visiškai nepagrįstas, nes tik institucionalizuotas ikiteisminio ginčo nagrinėjimas gali užtikrinti sąžiningą ginčo nagrinėjimą ir objektyvaus sprendimo priėmimą. Juolab, tai svarbu tokiose jautriose srityse kaip žmogaus sveikata ir socialinis saugumas. Kuomet tinkamai užtikrinamas piliečių sveikatos ir socialinis saugumas, piliečiai labiau pasitiki ir savo valstybe.

Be to, Komisijai tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos Seime yra įregistruota Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisa naujai, dar neįsigaliojusiai Įstatymo redakcijai, kuri numato specializuoto ginčų dėl negalios nustatymo nagrinėjimo išlaikymą. Taigi, dėl tolesnės specializuoto ginčų nagrinėjimo perspektyvos negalios nustatymo srityje dar turės apsispręsti Įstatymo leidėjas, dėl ko neišvengiamai gali būti koreguojamas ir minėtas Vyriausybės 2023-03-08 nutarimas Nr. 147.

Todėl Ginčų komisija laikosi pozicijos, kad Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai steigiant savarankišką specializuotą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją yra savalaikiai, adekvatūs ir atspindi šiuolaikinių demokratinių valstybių teisinių sistemų bendrąsias raidos tendencijas. Tačiau viešasis valdymas turi būti  darnus ir racionalus, paprastai tariant, kairė turėtų žinoti, ką veikia ar planuoja veikti dešinė.

Todėl Komisija mano, kad tokiu atveju yra tikslinga steigti ne naują biudžetinę įstaigą, o praplėsti veikiančios dabartinės Ginčų komisijos prie SADM funkcijas, pertvarkant Komisiją į Ginčų ir žalos atlyginimo komisiją, turint omeny ir sukauptą ilgametę dabartinės Ginčų komisijos institucinę dalykinę patirtį nuo 2005 metų, o Komisijos steigėjo funkcijas perduoti Vyriausybei ar Sveikatos apsaugos ministerijai.

The post Arvydas Akstinavičius. Valdžios kairė nežino, ką daro jos dešinė appeared first on LAIKMETIS.

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) teikia Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuris vadinamas neįgaliųjų gyvenimo reforma.

Pagal ją keisis ir darbingumo nustatymo tvarka, kurioje bus sumažintas medikų vaidmuo. Kaip šie pokyčiai atsilieps neįgalių žmonių gyvenimuose?

- Pirmiausia, būtina pastebėti, kad dabar veikiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, lyginant su teikiama reforma yra žymiai konkretesnis, tikslesnis ir teisingesnis neįgaliesiems. Tobulintinų dalykų, be abejo, yra, tačiau negalima iš esmės sugriauti to, kas jau yra padaryta ir sėkmingai funkcionuoja. Kaip galima vykdyti reformas, neįvertinus kas ir kaip yra dabar, kas blogai, neatlikus jokių analizių, skaičiavimų, prognozių?

Pasakyti, kad dabar yra viskas blogai, o po reformos neįgaliesiems bus rojus, tai reiškia nesuvokti nei kaip dabar funkcionuoja socialinė sistema, nei, juolab, kaip bus ateityje. Yra toks populiarus apibūdinimas – „eksperimentiniai triušiai”. Ši planuojama reforma, jos vykdytojai ir užsakovai neįgaliuosius greičiausiai ir pavers tokia kategorija. Žiauru. O nuvertinti medikų, socialinių darbuotojų dabar atliekamą darbą yra neteisinga ir nesąžininga. Juolab, kuomet ir atlygis už jį nėra adekvatus.

Reformos pateikėjos rodiklytėmis net sužymėjusios, kaip mažės medicininių kriterijų dalis: 90 →60 →50 →40. Kas tie 90 proc., kas tie bus 40 proc.? Jokių paaiškinimų, jokios argumentacijos. Kažkoks absurdas. Kas, jei ne medikas, gali objektyviai įvertinti žmogaus sveikatos būklę, jo galimybes dirbti? Tik medicininiais kriterijais įvertinus žmogaus susirgimų, traumų pasekmes, jo tolesnio gyvenimo perspektyvas, nustačius negalią, galima vertinti socialinės pagalbos, paramos poreikius, aplinkos pritaikymą ir t.t.

Dabar funkcionuojančią sistemą, sėkmingai veikiančio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo dėka, palyginčiau su stabiliu statiniu, kurios pamatas ir yra medicininė dalis. Kas su juo įvyks, kuomet bus ardomas statinio pamatas, tai yra minimalizuojama medicininė dalis ir kaip tokia griūtis atsilieps žmonių su negalia gyvenimuose? Manau prognozuoti nėra sudėtinga.

Jeigu tai galima pavadinti tvarkomis, tai keisis pavadinimai, sąvokos, keisis vertinimai, darbingumą keis dalyvumas ir t.t. Vertinimai keisis neįgaliųjų nenaudai, todėl vienai daliai žmonių su negalia sumažės dalis išmokų, kitiems gi teks pasirinkti vieną išmoką iš kelių. Taigi, kita išmoka su tam tikra pinigų suma elementariai atkris.

Be to, daliai neįgaliųjų, nors ir neseniai buvo atliktas sveikatos būklės vertinimas, teks iš naujo pildyti visus dokumentus, forminti siuntimus ir kreiptis į agentūrą, kad būtų naujai atliktas vertinimas. Žinant vadinamas praktikas ir metodus taupyti žmonių sąskaita, žmonių su negalia padėtis bus bloginama, išmokos po sveikatos būklės pervertinimo sumažės.

Reformos propaguotojai daug kalba apie neįgaliųjų diskriminaciją. Tačiau kuomet iš ministerijos vadovų daug kartų išgirsti, kad diskriminacija tėra sąvokos ir pavadinimai, atvirai pasakius, pakraupsti. Tai, kad dauguma žmonių su negalia vos suduria galą su galu arba net nesuduria, negalėdami pilnavertiškai maitintis, laiku gauti medicininių paslaugų, nusipirkti vaistų, įsigyti pagalbinių priemonių ar tiesiog tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme gyvenime turėti į ką atsiremti – mano įsitikinimu, tai yra tikroji diskriminacija.

Darbingumo nustatymą pakeitus naujadarui – dalyvumui, kas nuo to pagerės neįgaliajam? Ir kodėl ministerijos vadovės nutyli, kad nemažos dalies žmonių su negalia po reformos laukia dar papildoma negatyvioji diskriminacija - dėl sumažėsiančių išmokų, kartotinų sveikatos patikrinimų, sveikatos būklės naujų vertinimų ir t.t.

Patys neįgalieji dažnai pažymi, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje (NDNT) yra daug korupcinių apraiškų. Tad kažkokie pokyčiai kaip ir būtini.

 - 2021 m. pabaigoje išsamiai atliktame STT tyrime galime rasti išties šokiruojančius skaičius – iš atsakiusiųjų respondentų 85 proc. NDNT vertino kaip korumpuotą ir labai korumpuotą. Dabar galiojančio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnyje yra aiškiai įteisinta nuostata, kad Ginčų komisijos sprendimus NDNT privalo vykdyti, o jei su jais nesutinka, tai turi teisę apskųsti teismui. Tokių neįvykdytų sprendimų turime dešimtimis ir nė vieno apskųsto teismui. Tai - teisinio nihilizmo apraiškos, kuomet nevykdomi teismų sprendimai.

Poįstatyminiai teisės aktai nenuoseklūs, ydingi, juose pakankamai dviprasmybių ir net prieštaravimų pagrindiniam, jau mano minėtam, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui. Dar viena problema yra kriterijai, pagal kuriuos nustatomi darbingumo procentai, neįgalumo lygis, specialieji poreikiai. Kriterijai yra netobuli, anaiptol visapusiškai neapimantys sveikatos sutrikimų nulemtų organizmo funkcijų pažeidimo, neadekvatūs dalies žmonių su negalia problemoms, kai kuriose dalyse išvis net nelogiški. Būtent juos ir reikia tvarkyti, o ne keisti patį įstatymą. Ir tam nereikia Seimo,  kalbama apie ministerijų, pirmiausia SAM ir SADM, pareigą ir darbą.

Mano paminėtos problemos skaudžiai skriaudžia neįgaliuosius.

Daug kartų Ginčų komisija bandė įtikinti ministerijos vadovybę spręsti šias problemas, teikėme siūlymus teisės aktams, kriterijų tobulinimui, siūlėmės būti įtraukti į darbo grupes, bet galiausiai likome neišgirsti, dėl nesuprantamų priežasčių buvome ignoruojami ir net baudžiami.

Taigi, taisytinų ir tvarkytinų dalykų apstu. Tačiau, tai nereiškia, kad turi būti naikinamas dabar sėkmingai veikiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, atliekamos revoliucinės reformos ir pan. Dabartinėms problemoms sėkmingai spręsti pakaktų ministerijų kompetencijos, atsakomybės, politinės valios ir elementarių teisės aktų pataisų bei pataisymų.

Projektu siūloma įvesti atvejų vadybininkus, socialinių paslaugų teikimą sutelkti vienoje agentūroje. Ar tokie planai, priešingai, labiau neatitolins šių paslaugų nuo neįgaliųjų?

- Be abejo, tokie planai ne tik tolins socialines paslaugas nuo neįgaliųjų, bet ir išdarkys dabar veikiančią socialinę sistemą. Savivaldybėse pakankamai sėkmingai veikia Socialinės paramos centrai (spcentras.lt). Užuot stiprinus jų veiklą žmogiškaisiais ištekliais ir finansais, kuriama kažkokia agentūra, kuri bus pavaldi centrinei valdžiai.

Kalbama apie vieno langelio principą, o bus įkuriamas papildomas langelis, t.y. agentūra ir žmonėms su negalia teks klaidžioti nuo vienos įstaigos prie kitos. Agentūros įkūrimas ir išlaikymas kainuos milijonus ir šie pinigai bus paimti ne iš kur kitur, o iš neįgaliesiems skiriamų socialinių lėšų.

Kas tie atvejo vadybininkai? Tiesa, paskutiniu metu jie pervadinami į pagalbos koordinatorius, bet esmės tai nekeičia. Koks jų išsilavinimas, kompetencija? Kokia jų atsakomybė? Ar nepasikartos nesenos istorijos, kaip buvo su Vaiko teisių specialistais, kuomet jais tapdavo asmenys su kriminogeniniu šleifu.

Pilotinių projektų darbo rezultatai Kauno rajono, Elektrėnų ir kitose savivaldybėse apgailėtini. Tai tiesiog šoko terapijos, kurias tenka patirti neįgaliesiems ir savivaldybių socialiniams darbuotojams. Ne teoriniai pasamprotavimai, o praktiniai rezultatai jau parodė šios reformos pavojus ir neigiamas pasekmes neįgaliųjų likimams.

Pasakysiu atvirai, kad taip, buldozeriu, stumiama reforma, kuomet neatsižvelgiama į niekieno pastabas, sudaro įspūdį, kad ši agentūra kuriama tiesiog savų įdarbinimui. Dar nėra agentūros, o greičiausiai jau žinomas būsimas jos vadovas, kuriam bus sudarytos tik jam tinkančios konkurso sąlygos ir numatytas solidus atlygis.

Reforma naikina Ginčų komisiją prie SADM, užtikrinančią nepriklausomą ginčų dėl neįgalumo nustatymo nagrinėjimą. Ignoruojamas faktas, kad per vienuolika 2022 metų mėnesių Ginčų komisija prie SADM tenkino net 45 procentus neįgaliųjų skundų. Ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai instancijai?

- Taip, šia reforma naikinama Ginčų komisija (GK) prie SADM, tačiau pats naikinimas prasidėjo žymiai anksčiau, sakyčiau prieš kokius metus. Man laimėjus konkursą ir pradėjus vadovauti GK, buvo siekiama profesionalumo, kompetencijos, atsakomybės, objektyvaus, teisingo požiūrio neįgaliųjų problemoms ir t.t. Be to, daug metų GK buvo traktuojama kaip NDNT padalinys, nors teisės aktai įpareigoja GK pagal pareiškėjų skundus revizuoti NDNT priimtus sprendimus.

Taip pat nuolatos buvo susiduriama su prieš tai mano minėtomis problemomis, kurios trukdė normaliam darbui, sprendimų objektyvumui ir operatyvumui. Ministerijai buvo pateikta daug siūlymų problemoms spręsti, siūlyta nesitaikstyti su nusistovėjusia ydinga praktika. Aiškiai pasakyta, kad GK yra savarankiška institucija, nėra ir nebus NDNT nurodymus vykdančiu padaliniu.

GK sulaukdavo vis daugiau pareiškėjų, nepatenkintų NDNT sprendimais, skundų, didėjo ir GK tenkinamų skundų skaičius. Ir tuomet prasidėjo... Darbo inspekcijos tikrinimai, auditai, planiniai ir neplaniniai patikrinimai, baudimai ir pan. Vien tik mėnesį laiko darbo inspekcijos inspektoriai GK ieškojo COVID-19 židinio, nors susirgimo apraiškų nebūta. Dabar vėl nauji darbo inspekcijos priekabiavimai. Ir vėl neva pagal anoniminius pranešimus. Šie ir kiti išpuoliai prieš  GK ne kas kita, kaip tipiška tarpinstitucinio mobingo apraiška.

Nors gaunamų skundų skaičius per vienuolika 2022 m. mėnesių padidėjo ketvirtadaliu, lyginant su 2021 m., GK narių skaičius per daugiau kaip pusmetį buvo sumažintas dviem komisijos nariais. Tai ar tokie ministerijos veiksmai nėra GK naikinimas? Iš nevilties GK dažnai tenka išgirsti palyginimą, kad dirbame Ukrainos karo su Rusija fronto sąlygomis.

Taip, 2022 metais žmonių su negalia skundų GK tenkinama apie 45 procentus. Tai yra mūsų darbo kokybės rodiklis! Tačiau dėl tokio tenkintinų skundų skaičiaus iš ministerijos susilaukiame priekaištų, kad gadiname statistiką, švaistome lėšas. Visiškai tuomet nebeaišku, kam turėtų būti dirbama – statistikai ar, visgi, žmonėms? Čia galbūt būtų tokia įžanga į faktą, kad reforma naikinama GK prie SADM.

Ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai institucijai, t.y. Lietuvos administracinių ginčų komisijai (LAGK)? Pirmiausia, bet kokie kitų institucijų pareiškimai ar veiksmai, kuriais siekiama sumenkinti GK prie SADM vaidmenį nagrinėjant neįgaliųjų skundus yra nesuderinami su Lietuvos įsipareigojimais pagal Lietuvoje ratifikuotą Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. GK yra specializuota, privalomo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucija. Tokios paskirties ir funkcijų LAGK neatlieka.

dėl tenkintinų skundų skaičiaus iš ministerijos susilaukiame priekaištų, kad gadiname statistiką, švaistome lėšas.

Taigi, neturi nei kompetencijos, nei patirties. Jie, skirtingai nuo GK, neturi nei medikų, nei socialinės srities specialistų. Tai, kad LAGK turi penkis teritorinius skyrius didžiuosiuose miestuose, o GK bazuojasi Vilniuje nėra joks argumentas, nes absoliuti dauguma skundų gaunama paštu ar el. paštu, tai koks skirtumas žmogui su negalia kokiu adresu siųsti laišką. GK adresuojamas pareiškėjo skundas yra žymiai lengviau, paprasčiau užpildomas ir pateikiamas. Tuo tarpu norint skundą pateikti LAGK, be advokato, teisininko pagalbos yra sudėtinga.

Tai, kad reformos propaguotojai giriasi, jog LAGK naudosis medikų konsultantų paslaugomis yra dar vienas įrodymas, kad visiškai nesiorientuojama, nesuprantama, kaip yra nagrinėjami žmonių su negalia skundai GK. Ir GK turi teisę naudotis specialistų konsultacijomis, medikų konsiliumų išvadomis, tačiau esmė ta, kad svarbu ne tik gauti medikų konsultacijų išvadas, bet jas tinkamai įvertinti, pritaikyti, prasmingai ir adekvačiai pritaikyti darbingumo, neįgalumo, specialiųjų poreikių nustatymo kriterijams, kurie absoliučiai yra susieti su medicina. O dar tenka šifruoti medikų konsultacijų išvadose surašytą specifinę terminologiją, trumpinius. Ar įmanoma tai padaryti neturint medicininių žinių, patirties? Kokie tuomet bus priimtų sprendimų rezultatai?

Septyniolikos metų sukaupta patirtis, 45 proc. tenkintų žmonių su negalia skundų, augantis pasitikėjimas, didėjantis gaunamų skundų skaičius įrodo, kad GK tinkamai vykdo konstitucines ir įstatymais priskirtas jai funkcijas. Tai, manau, ir yra atsakymas – ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai institucijai.

Neįgaliųjų organizacijos renka parašus, kad ši reforma būtų stabdoma. Ar tikrai dabartinei neįgaliųjų socialinės integracijos sistemai nereikia jokių reformų?

- Tik nesusipažinę su reformos turiniu, piktavaliai ar turintys savanaudiškų interesų gali palaikyti tokią planuojamą pertvarką, kuri skurdins ir apsunkins žmonių su negalia gyvenimus. Pati SADM viceministrė šią reformą pavadino vizija, o ją pristatinėjant vis akivaizdžiau kyšo užsakovo ausys. Kaip kitaip paaiškinti faktą, jei Seime net pritarus reformai po svarstymo lieka neaiškus pagrindinio reformos siekio - kuriamos Agentūros statusas.

Tame pačiame Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) posėdyje lapkričio 23 d. SADM viceministrė maždaug per 15 minučių įsigudrina Agentūrą įvardinti ir viešo administravimo įstaiga, ir biudžetine įstaiga, nors realiai tokie statusai yra iš esmės skirtingi. O reformos architektai ir propaguotojai nesugeba atsakyti praktiškai nė į vieną konkretesnį klausimą apie neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos realų funkcionavimą po reformos.

Todėl akivaizdu, kad ne tiek veikiančiai neįgaliųjų socialinės integracijos sistemai reikia reformų, kiek jų reikės, o gal jau reikia dabar „buldozeriu“ stumiamai vadinamai reformai, jeigu klausimų apstu, o per tris mėnesius nuo jos pristatymo į klausimus atsakymų taip ir nesulaukta. Tiesa, Lietuvos politinėje praktikoje, tai nieko naujo. Reformuojamų reformuotų reformų turėjome ne vieną, ypač sveikatos apsaugos sistemoje.

Didžią dalį būtinų pokyčių ir pakeitimų žmonių su negalia labui jau aptarėme, paminėčiau dar vieną. Dvejus metus GK piktybiškai nesuteikiama galimybė prisijungti prie ESPBI informacinės sistemos, aiškiau sakant, prie e.sveikatos. Nesuteikiama todėl, kad GK nariai negalėtų matyti visų žmogaus su negalia, kurie skundu kreipėsi į komisiją, sveikatos problemų. Priežastis viena – turint visapusiškai išsamią informaciją apie žmogaus su negalia sveikatos problemas, GK tenkinamų skundų skaičius gal perkoptų ir 50 proc. Žiauriausia, kad taip vėlgi trikdomas GK darbas, o dėl tokių piktybiškumų kenčia jautriausia ir pažeidžiamiausia visuomenės dalis – neįgalieji.

Tai, kad dauguma, ypač regioninių, neįgaliųjų orgnizacijų priešinasi tokioms merkantilinėms kažkieno užmačioms yra sveikintina. Reiškia žmonėms rūpi jų pačių ateitis, o renkami parašai parodo šių neįgaliųjų organizacijų pilietišką požiūrį.

Reforma pasiektų apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ar neturėtume labiau apie ją diskutuoti?

- Išties tokios reformos reikalauja ilgalaikio pasiruošimo, išsamių diskusijų, pirmiausia, su pačiais neįgaliaisiais. Dabar gi problemos neįvardijamos, kaip jas spręsti – išvis nekalbama, o pagal reformos pateikimą tik siūloma viską sukelti po vienu stogu – agentūra, lyg joje problemos išsispręstų savaime.

Realiai su neįgaliųjų organizacijomis nediskutuota. Diskusijos vyko tik tarp Seimo sienų – komitetuose, frakcijose, komisijose.

Reformos propaguotojų pozicija paprasta – kam tuščiai gaišinti laiką, kam diskutuoti, juk pakanka biudžeto pinigais dosniai pamaitinti grupelę neįgaliųjų, piramidine struktūra susivienijusiųjų po Lietuvos negalios forumo vėliava ir gali paskelbti, kad reforma buvo aptariama ir derinama su neįgaliųjų organizacijomis, nors šis forumas vienija tik keliolika jų iš eilės šimtų. Visagaliame internete galima surasti už kokias šešiaženkles sumas „pateptos“ neįgaliųjų organizacijos palaiko pražūtingą neįgaliesiems socialinę reformą. Tiesiog veikiama modernizuota, sovietiniais laikais išbandyta politine metodika – „pasitarus su liaudimi, liaudžiai nusprendus“.

Diskusijos vyko tik tarp Seimo sienų – komitetuose, frakcijose, komisijose.

Stebėdamas visą šią, negalios socialine reforma pridengtą apgavystę, prisiminiau ir „Google“ paieškoje surinkau „raktinius“ žodžius – Andrius Jakučiūnas, Naujųjų laikų komjaunuoliai. Kas paskaitys, supras, kodėl necituoju pažodžiui. Esmė - revoliuciniai pokyčiai socialinėje srityje vykdomi neatsakingai. Apskritai revoliuciniai pokyčiai, lemsiantys kelių šimtų tūkstančių žmonių su negalia likimus, turėtų būti vengtini, o juolab prievarta.

Iš už gražbylysčių apie rojų ir šviesų rytojų, akivaizdžiai praslysta reformos stūmėjų prievarta grįstos mintys – daugumą neįgaliųjų tiesiog priversime būti dalyviais ir nesvarbu ar žmogaus sveikatos būklė ir galimybės leidžia jam dirbti ar ne. Tačiau XXI a. komjaunuoliai (anot rašytojo A. Jakučiūno) neįgaliųjų sąskaita tikrai gyvens neįgaliesiems ministrės žadėtame rojuje – vieni sočiai maitinsis biudžeto pinigais, kiti už gerą atlygį, prisidengdami neįgaliaisiais, darbuosis agentūroje.

Visgi, tiesa įprastai turi savo pusę. Ir Lietuvoje jautriai reaguojama į socialines apgavystes. Dar nė vienas socialiai neteisingas sprendimas partijoms ir politikams nepraėjo be neigiamų pasekmių. Akivaizdžiausias pastarojo laikotarpio pavyzdys, tai avantiūriškai liberalizuotas Darbo kodeksas, cunamiu nubloškęs ir patį buvusį premjerą, ir jo vadovaujamą partiją.

Įdomiausia, kad opozicija besiskelbianti prieš tai buvusio premjero partija labai aktyviai palaiko reformos stūmimą. Ypač energingai reformos idėjas propaguoja septynioliktosios vyriausybės buvęs SADM ministras, dabartinio SRDK komiteto pirmininko pavaduotojas. Ir kas galėtų paneigti, kad toks aktyvumas nėra atsitiktinis ir sietinas su šios, naujai susikūrusios, partijos siekiu gauti biudžetinį finansavimą.

Taigi, dėl Seimo viskas aišku. Skubama kuo greičiau įkurti neaiškaus statuso agentūrą ir įdarbinant joje partiečius pasirūpinti savaisiais, kurie nusipelnė gyventi geriau. Tūkstančių žmonių su negalia likimai atsidurs Prezidento rankose. Išgelbėti neįgaliuosius nuo reformos skriaudų galės tik Prezidentas stipriu savo instrumentu – veto galimybe. Ar tuo pasinaudos Gitanas Nausėda, ar būsimuose Prezidento rinkimuose tiesiog taip suteiks pranašumą Ignui Vėgėlei netrukus sužinosime.

The post Arvydas Akstinavičius: negalios socialinė reforma pridengia apgavystę appeared first on LAIKMETIS.