Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Dabar jau rengiamas spalio mėnesį Vatikane vyksiančios pačios Vyskupų sinodo asamblėjos darbo dokumentas.

Per ketvirtadienio spaudos konferenciją kalbėjusi Vyskupų sinodo pasekretoriaus pavaduotoja sesuo Nathalie Becquart (Natali Bekar) pranešė, kad būsimos Vyskupų sinodo asamblėjos Instrumentum laboris bus paskelbtas gegužės pabaigoje.

Iki šiol vykusius Sinodo proceso žemyninius etapus apibendrino spaudos konferencijoje kalbėjęs Australijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivysk. Timothy Costelloe'is (Timotis Kostelis).

Kiekviena kontinentinė asamblėja skyrėsi tiek turiniu, tiek stiliumi, sakė jis. To ir reikėjo tikėtis, atsižvelgiant į labai skirtingus bažnytinius ir socialinius kontekstus, kuriuose gyvena ir veikia vietinės Bažnyčios kiekviename žemyne. Tai rodo labai svarbų sinodiškumo aspektą –  yra daugiau nei vienas būdas būti Bažnyčia.

Bažnyčios sinodiškumas ir reiškia, kad pripažįstame didžiulę įvairovę, bet drauge ir jaučiamės įpareigoti išlaikyti gilią tarpusavio vienybę, kuri ne tik nesiremia vienodumu, bet iš tikrųjų netgi reikalauja atsisakyti visų vienodinimo siekių. Pasak australo vyskupo, visuotiniai principai turi būti ne griežtai taikomi, bet įkūnijami vietos kultūros ir gyvenimo kontekste. 

The post Apibendrinant Sinodą: yra daugiau nei vienas būdas būti Bažnyčia appeared first on LAIKMETIS.

23 puslapių dokumente apibendrinamos diskusijos, vykusios per dvejus metus trukusio visuotinio proceso - vyskupijų etapo, skirto 2023 m. Romoje vyksiančiam sinodui dėl sinodiškumo.

Šiame dokumente sakoma: „Sinodas parodė mūsų lūkesčius, kad Bažnyčioje įvyks permainos, susijusios su jos veikimu, o ne su doktrina ar struktūra."

Apytikriai apskaičiuota, kad vietinėse konsultacijose šalyje dalyvavo 100 tūkst. žmonių iš 32,5 mln. Lenkijos katalikų - tai yra mažiau nei 1 proc. dalyvių.

Spaudos konferencijoje kalbėjęs Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanisławas Gądeckis (Stanislavas Gadeckis) pripažino, kad „sinodas nesukėlė masinio susidomėjimo".

Pasak sinodo sintezės, pasauliečiai klausymosi sesijose daugiausia dėmesio skyrė tam, kad „išsakytų, kas juos skaudina bažnytinėje bendruomenėje" tiek visuotiniu, tiek vietiniu lygmeniu.

Tarp priekaištų buvo ir nuomonė, kad Bažnyčia yra „sena, nedrąsi ir pavargusi", „valstybės sugulovė", „tinkanti vyresniajai kartai" ir „atitrūkusi nuo gyvenimo".

Buvo „griežtai kritikuojami" kunigai. Visgi buvo giriami dvasininkai, rodantys „gilų tikėjimą" ir „tikrą pamaldumą".

„Sinodo konsultacijos išryškino giliai įsišaknijusį ir plačiai paplitusį klerikalizmą, už kurį atsakingi ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai, stiprinantys tokias kunigų nuostatas", - sakoma dokumente.

Arkivyskupas S. Gądeckis išsakė mintį, kad kritika buvo motyvuota meile Bažnyčiai.

„Ten taip pat esama kritikos Bažnyčios atžvilgiu, tik ji kitokia nei laikraščiuose. Tai yra, tai kritika, kuri kyla ne iš neapykantos Bažnyčiai, bet iš meilės Bažnyčiai", - sakė jis žurnalistams.

Nacionalinėje sintezėje vyskupijų ataskaitose išryškėjo keli „konkretūs pastoraciniai reikalavimai".

Dokumente sakoma: „Bažnyčios, kurios buvo išrinktos į vyskupijas, yra labai svarbios. Reikalavimuose buvo bendras suaugusiųjų katechezės poreikis, autentiškus tikinčiųjų poreikius atitinkančios pastoracijos plėtra, vaikų, jaunimo, šeimų ir pagyvenusių žmonių, kaip neišnaudoto parapijos gyvenimo potencialo, pastoracijos stiprinimas (arba kūrimas iš naujo), taip pat pastoracija tų, kurie įvairiu mastu lieka Bažnyčios periferijoje (ypač gyvenančių nesakramentiniuose santykiuose, neįgaliųjų ir - rečiau - LGBT+)."

Šie reikalavimai daugiausia susiveda į gebėjimą skaityti parapijiečių dvasinius poreikius.

Dokumente buvo pateikta diagrama, rodanti, kad pusėje vyskupijų ataskaitų minimas terminas „LGBT+", o daugiau nei 90 proc. - „nesakramentiniai santykiai" (kartu gyvenančios poros).

2021 m. tyrimo „Bažnyčia Lenkijoje" duomenimis, 91,9 proc. lenkų save apibūdina kaip Bažnyčios narius, o 36,9 proc. katalikų reguliariai dalyvauja Mišiose.

Pastaraisiais metais Lenkijos vyskupai ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl sekuliarizacijos.

2021 m. ataskaitoje daroma išvada, kad per beveik 30 metų religinė praktika tarp jaunimo sumažėjo perpus. Joje taip pat pažymima, kad sumažėjo lenkų, išreiškiančių pritarimą katalikų moraliniam mokymui, ypač seksualinės etikos srityje. Joje teigiama, kad tik 20 proc. katalikų ikivedybinį sugyvenimą laiko morališkai blogu.

Lenkijos Bažnyčia šiuo metu pirmauja pastangose remti ukrainiečių pabėgėlius. Jungtinių Tautų duomenimis, nuo vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos invazija, į Lenkiją iš Ukrainos atvyko daugiau kaip 5,6 mln. žmonių.

Nacionalinė sintezė teigia, kad pabėgėlių, kurių dauguma yra Rytų ortodoksai, antplūdis išryškino būtinybę parapijoms gilinti ekumeninius ryšius.

The post Lenkijos katalikai nori pokyčių Bažnyčios veikloje, o ne doktrinoje, rodo Sinodinio kelio išvados appeared first on LAIKMETIS.

Įvadas

Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias tapo proga susitikimams ir pokalbiams, kuriuose dalyvavo tiek aktyvūs parapijų nariai, tiek ir paribiuose esantys žmonės, pašvęstojo gyvenimo institutai bei katalikiškos organizacijos. Sinodinio kelio eigą kiek trikdė dėl pandemijos įvesti apribojimai bei karas Ukrainoje, tačiau tai nesutrukdė judėti pirmyn.

Dažniausiai sinodinio kelio susitikimai vykdavo parapijų salėse, tačiau buvo bandoma juos organizuoti ir „neutralioje“ erdvėje – kultūros namuose, mokyklose, bendruomenės namuose ir kt. Buvo bandymų į susitikimus sukviesti profesinių grupių atstovus, pvz., medikus, žurnalistus, menininkus, policininkus, teologus ir kt. Lietuvos episkopatas taip pat skyrė dvi dienas Sinodinio kelio diskusijoms, kurios padėjo atpažinti kai kurias tendencijas ir skatina atnaujinti sielovadinės veiklos prioritetus. Sinodinėse diskusijose siekta ne tik pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, bet ir ypač atverti širdį Šventosios Dvasios dvelksmui.

1. Dievo kvietimas į santykį

„Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą.“ Ši sinodinė įžvalga taikliai apibūdina Sinodinės kelionės Lietuvoje metu ne vieno jos dalyvio suvoktą seną tiesą – tikėjimas yra toks, koks yra mūsų santykis su Dievu. Svarstydami apie įvairias mūsų Bažnyčios gyvenimo detales, dažnai pamirštame pagrindinę sąlygą – būtinybę nuolat puoselėti savo communio, ryšį su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tai Jis – Dievas – Šventosios Dvasios galia kuria tikinčiųjų bendruomenę ir įgalina, daro vaisinga kiekvieną Sinodinę kelionę.

Svarbu permąstyti pastoracinius modelius užduodant sau pagrindinį klausimą: kaip padėti sukurti asmeninį santykį su Kristumi?

Svarbu permąstyti pastoracinius modelius užduodant sau pagrindinį klausimą: kaip padėti sukurti asmeninį santykį su Kristumi? Nuogąstauta, kad dažnai pirmenybė teikiama darbui, studijoms, veikloms, rūpinamasi savo ateitimi, bet trūksta kristocentriškumo. Tikėjimas daugiau paprotinis, kultūrinis. „Kristų dažnai užgožia jausmai, emocijos, nesuprantame ženklų ir neatpažįstame Kristaus vedimo. Dažniau kreipiamasi tiesiog į Dievą.“

2. Bažnyčia kaip bendruomenė

Bendruomeniškumas (Communio) reiškiasi per įvairias tikinčiųjų maldos grupes bei sambūrius, vienoje Dvasioje siekiant bendro tikslo. Svarbu į Bažnyčios gyvenimą įtraukti ir artimuosius, rūpintis vienišais, apleistais, ligoniais bei priklausomais asmenimis. Siektina rasti naujų, charizmatiškų, gabių, iniciatyvių žmonių įvairioms bažnytinės veiklos sferoms.

Nuvilia bendruomeniškumo stoka Bažnyčioje. Tikėjimo kelionėje keliaujame labiau asmeniškai negu bendruomeniškai, praeidami pro „gulinčius pakelėse“. Bendruomeniškumo trūksta ir švenčiant sakramentus, ypač Krikštą ir Santuoką, jie dažniausiai yra tapę privačiais sakramentais, teikiamais ne Mišių metu ir ne savo parapijoje. Taip šiuos sakramentus priimantys asmenys lieka neįtraukti į tikėjimo bendruomenę. Kiekvienam bendruomenės nariui turėtų kilti klausimas, ką aš padariau, kad būtų kitaip, kad būtų geriau.

Bendrystę ardo plačiai paplitęs bendruomenėse egoizmas.

Bendrystę ardo plačiai paplitęs bendruomenėse egoizmas. Dvasinio gyvenimo centre daugumai žmonių yra Dievas, bet plačiau padiskutavus tampa aišku, jog centre dažniau esame mes patys, mūsų ego, o ne Kristus. Susirūpinimą kelia suvokimas, kad gebame įvardyti problemas ir sunkumus, tačiau nejaučiame troškimo bandyti keisti parapijos veidą.

Vengiame susidurti su problemomis, todėl praeiname pro šalį, nes mumyse daug individualizmo, egoizmo ir savojo „aš“ sureikšminimo. Su nerimu stebime nenorą įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę, bet vyrauja polinkis kaltinti kitus. Juk lengviau diskutuoti apie tai, ką turėtų daryti kiti, negu aptarti savo indėlį į bendruomenės gyvenimą. Turime atsisakyti savojo egoizmo, kad galėtume girdėti kitus ir prisiimtume atsakomybę už parapiją, nepalikdami visų reikalų tik dvasininkams. 

Kiekvienas parapijietis galėtų ne tik pasiūlyti įvairių veiklų, kad parapija taptų gyvybinga, įdomi ir patraukli, bet ir prisidėti prie Bažnyčios veiklos bei išlaikymo. „Mažiau kritikuoti ir labiau rodyti gailestingąją meilę!“

Pasauliečiai turi didelių lūkesčių Bažnyčios atžvilgiu. Jie tikisi nešališkumo, padrąsinimo, moralinės lyderystės, aktyvaus buvimo gėrio pusėje, veikimo, taip pat ir diplomatiniu lygmeniu, psichologinio palaikymo, buvimo „karo lauko ligonine“. Bažnyčia, kurios ilgimės, yra ta, kurioje mažiau formalumo, ji – gyva, atvira visiems, kurioje svarbus kiekvienas žmogus be išankstinės nuostatos, be statuso; tai – bendruomenė, besimeldžianti ir palaikanti savo narius.

A. Sinodinis keliavimas

Sinodas sukūrė sąlygas visiems išreikšti savo nuomonę, būti išgirstiems. Suvokta, kad pagarbiai išsakoma mintis bei pagarbus kitų Sinodo dalyvių išklausymas atveria naujas galimybes Bažnyčios augimui. Prisiminta pagonių kiemo metafora, neretai apibūdinanti Bažnyčios misiją ir veikimą šiuolaikiniame pasaulyje. Konstatuota, kad bendravime su visuomene būtina išlaikyti atvirumą nesistengiant patiems patraukti ir pakeisti kitą, bet siekiant, kad tame pokalbyje patrauktų tikroji Tiesa – Jėzus Kristus.

B. Tarnaujanti kunigystė

Kunigystė yra dovana Bažnyčiai. Džiugina savo pašaukimui atsidavusių ir tikėjimu gyvenančių kunigų tarnystė. Svarbu, kad išorė derėtų su vidumi ir kad nebūtų veidmainystės. Karas Ukrainoje atskleidė poreikį, kad kunigas būtų arčiau tikinčiųjų, kuriems dvasininkas tampa išskirtiniu Dievo artumo ženklu. Kunigui svarbu gilinti asmeninį santykį su Kristumi. Tikintieji iš kunigo tikisi dvasinės tėvystės. Malonu sutikti laukiantį kunigą, ypač klausykloje. Kad būtų atgaivintos parapijų bendruomenės, pirmas atsinaujinimo ir atsivertimo keliu turi eiti pats kunigas.

Kad būtų atgaivintos parapijų bendruomenės, pirmas atsinaujinimo ir atsivertimo keliu turi eiti pats kunigas.

Pastebima kunigų rengimo spraga – nemokėjimas dirbti komandoje tiek su pasauliečiais, tiek ir su kunigais. Seminarijoje svarbu išmokti palaikyti iniciatyvas, išmokti būti pozityviu vadovu, gebančiu įkvėpti kitus komandos narius. Kunigų formacija negali pasibaigti su seminarijos baigimu, bet turi tęstis.

Svarbu spręsti kunigų vienišumo problemą, nes tai atsiliepia visai bendruomenei.

Kunigų atžvilgiu turima didelių lūkesčių. Iš jų tikimasi įsiklausymo, supratimo, nesmerkimo, asmeninio dvasinio palydėjimo. Jų vadovaujamose bažnyčiose neturi būti „elitinių grupelių, kurios viską žino, kaip turi būti“. Tikintieji ne visada kuniguose atpažįsta Gerojo Ganytojo veidą ir širdį. Trokštama santykio su kunigu bendraujant neformaliai bendruomenės veiklose ar asmeniniuose pokalbiuose.

C. Pasauliečiai Bažnyčioje

Dažnai pakrikštytieji nelaiko savęs tikrais Bažnyčios nariais, o be dvasininkų jaučiasi silpni ir neįgalūs veikti. Kai kur su nuostaba buvo padarytas atradimas – mes visi esame Bažnyčia! Netgi tie, kurie nutolę nuo tikėjimo!

Aktyvių parapijiečių yra nedaug, tad kiekvienas turime pradėti nuo savęs. „Įgaukime drąsos siūlyti idėjas ir veiklas pritraukdami naujų narių. Svarbu išsivaduoti iš savo „burbulo“ ir eiti į paribius.“

Juntamas atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių, trūksta supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybę bei rūpesčius. Reikalinga nuolatinė pasauliečių formacija ir ugdymas, kuris apimtų ne tik pavienius asmenis, bet ir visą bendruomenę. Dėl suaugusiems pritaikytų katechezių stokos tikėjimo gyvenimas gali virsti neaiškia ezoterika. Dažnai gyvename pagal programą minimum, nors žmogus ilgisi ir trokšta sąmoningo tikėjimo praktikavimo.

Juntamas atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių, trūksta supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybę bei rūpesčius.

Labai svarbu, kad kunigai įsiklausytų į parapijiečių iniciatyvas, kad būtų skatinamas komandinis darbas ir dėl bendro tikslo būtų telkiami skirtingi žmonės. Reikia pripažinti, jog dalis pasauliečių nenori aktyviai įsitraukti į parapijos veiklą, bet ir toliau lieka „vartotojais“. Vykdant apklausas parapijose būtų galima geriau atpažinti parapijiečių poreikius ir lūkesčius.

Vienose parapijose ir organizacijose klesti kunigo vienvaldystė. Niekas nieko nežino ir nėra kalbama apie tai, kas tikrai svarbu. Kitose pastebima, kad pasauliečiai nenori padėti klebonui ir didžiausia atsakomybė bei pareiga viskuo rūpintis tenka vien tik jam. Dar kitur gražiai bendradarbiaujama su pastoracinėmis tarybomis ir mokomasi dirbti komandoje. Tarnaujančios ir visuotinės kunigystės bendradarbiavimo požymiai yra atsakingumas, abipusis papildomumas, atvirumas bei artumas. Juk visi darbuojamės tos pačios Dievo karalystės labui!

D. Parapija

Parapija – tai svarbi tikėjimo, maldos ir artimo meilės mokykla. Parapijos dėka tikintieji patiria dalyvavimą visuotinės Bažnyčios gyvenime. Daugelyje parapijų yra tikinčiųjų, bet nėra bendruomenės. Parapijose veikiančios grupės funkcionuoja individualiai bei uždarai, todėl nėra vienybės tarpusavyje ir sudėtinga siekti bendro parapijos gėrio. Labai trūksta veiklų prie parapijos jauniems žmonėms.

Parapijose turėtų efektyviai veikti pastoracinės ir ekonominės tarybos – kaip patariamasis, bet kartu ir bendrai misijai įsipareigojęs balsas. Ypatingą vietą parapijoje užima tikybos mokytojai ir katechetai, kurie turėtų būti gyvais tikėjimo liudytojais, rodančiais krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Reiktų skatinti brandų vyrų ir moterų įsitraukimą į aktyvią parapijos veiklą.

Sėkmingam bendruomenės ugdymui reikia tinkamų (žiemą šildomų) patalpų, kuriomis galėtų naudotis visos parapijoje veikiančios bendruomenės ar grupės. Svarbu parapijose ugdyti karitatyvinę savimonę ir rūpintis žmogumi ne tik teikiant materialią paramą, bet pirmiausia rodant jam dėmesį kaip asmeniui – jį išgirsti ir išklausyti. Prie to galėtų prisidėti vienišų ir nuošaliau gyvenančių žmonių pavežimo į Mišias tarnystė. Apie ją būtų galima skelbti socialiniuose tinkluose.

Parapijose užsimezgė vienybės bei noro veikti kartu jausmas.

Sinodinio kelio metu parapijiečiai galėjo pasikalbėti plačiau apie tai, kuo jie gyvena, kuo gyvena bendruomenė, koks jų vaidmuo Bažnyčioje. Parapijose užsimezgė vienybės bei noro veikti kartu jausmas. Kai kam tai buvo pirmas kartas, kai dalijosi apie savo tikėjimą, apie ryšį su Dievu, galėjo išsakyti ilgus metus širdyje laikytą nuoskaudą ar priešingai – dėkingumą ir džiaugsmą. Svarbu, kad ir ateityje būtų galima kalbėtis Bažnyčiai ir bendruomenei aktualiais klausimais į sinodinį procesą įtraukiant ne tik parapijiečius, bet ir nutolusius nuo Bažnyčios. Sinodalumas turi tęstis!

Rekomenduojama ugdyti dvasinius palydėtojus pasinaudojant vienuolių, diakonų bei pasauliečių pašaukimu. Dalį liturginių, katechetinių ar evangelizacinių atsakomybių teks perleisti pasauliečiams. Nesant pakankamam dvasinių pašaukimų skaičiui pasauliečiai išgyvena nerimą dėl Bažnyčios ateities.

3. BAŽNYČIOS MISIJA

Bažnyčios misija kyla iš Jėzaus Kristaus asmens ir jo išganomojo veikimo, todėl dvasininkai ir pasauliečiai misijos nekuria ir nekeičia, bet ją vykdo atsižvelgdami į kintančias laiko ir gyvenimo sąlygas. Viešpats, kuris davė misiją Bažnyčiai, duoda ir jėgų tą misiją atlikti.

Tinkamiausiai Bažnyčios misijoje dalyvaujame atpažindami ir atsiliepdami į savo pašaukimą: kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą, santuoką arba gyvendami vieni, pašventę savo gyvenimą Bažnyčiai ir visuomenei. Prie pašaukimo atpažinimo ir padrąsinimo atsiliepti prisideda kiti bendruomenės nariai.

Jaučiamas gana abstraktus kalbėjimas apie Bažnyčios misiją, netikėtai daug saviplakos ir asmeninės kaltės jausmo dėl per mažo įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą.

Jaučiamas gana abstraktus kalbėjimas apie Bažnyčios misiją, netikėtai daug saviplakos ir asmeninės kaltės jausmo dėl per mažo įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą, karitatyvines, pastoracines, bendruomenės veiklas. Pageidaujama, kad bažnytinė vadovybė dažniau informuotų tikinčiuosius apie savo pastoracinę viziją, papasakotų, kaip sekasi ją įgyvendinti. Įsitraukti į aktyvią Bažnyčios veiklą nėra lengva, nes tam reikalingas palaikymas ir palydėjimas.

Būti aktyviais Bažnyčios misijoje trukdo egoizmas (savi rūpesčiai svarbesni!), asmeninės savybės (uždarumas), nedrąsa prisidėti prie Bažnyčios veiklos, menka savivertė, nusistovėjęs tų pačių parapijos aktyvistų ratas, perdegimas, iniciatyvos stoka. Didžiulis pavojus misijai yra įsipatoginimas, stagnacija, užsisklendimas savyje ir aklumas laiko ženklams. Kiek primiršta lieka maldos misija.

Visi parapijiečiai turi jausti atsakomybę ir įsipareigojimą išlaikyti savo parapiją, kunigus, rūpintis derama bendruomenės turto priežiūra ir panaudojimu; taip pat įsisąmoninti savo priedermę prisidėti prie Bažnyčios misijos išlaikymo.

A. Dievo Žodžio skelbimas ir liturgija

Viena svarbiausių Bažnyčios pareigų – Dievo žodžio skelbimas. Skelbdama Žodį Bažnyčia Jį pristato kaip tiesą, o ne kaip nuomonę. Dažniausia Evangelijos skelbėjo klaida – pretenduoti į tiesos monopolį ir paskelbti jau iš anksto paruoštus skambius atsakymus. Žmones reikia lydėti link tiesos kantriai ir aiškinant, kaip tai darė Viešpats Jėzus su Emauso mokiniais (plg. Lk 24, 13–35). 

Kunigo homilija turi būti orientuota į realią situaciją, nes šiandienis žmogus daug dalykų Bažnyčios gyvenime nesupranta. Žodžio skelbėjai tekalba aiškiai ir paprastai, gyvenimiškai ir nesudėtingai. Žmonės nori gyvo žodžio, kuris patrauktų ir sudomintų. Netinkamas bažnyčios įgarsinimas ar nepasiruošę skaitovai trukdo Dievui prabilti į žmones.

Dievo tauta turi teisę klausytis paruoštų homilijų, pritaikytų konkrečiai auditorijai. Dvasininkams nederėtų kalbėti tikintiesiems „kaip žemesnio intelekto“, moralizuoti ar „suvedinėti sąskaitų“, nes po grasinimų Žodžio liturgijos metu tikintiesiems sunku džiaugsmingai švęsti Aukos liturgiją. Taip pat trukdo ilgi pamokslai ir sausi postringavimai. 

Kunigo homilija turi būti orientuota į realią situaciją, nes šiandienis žmogus daug dalykų Bažnyčios gyvenime nesupranta.

Kai homilija „kalba“ ją sakančiajam, tuomet ji pasiekia ir klausančiųjų širdis. Svarbu, kad per homiliją be jokių išankstinių nuostatų leistume veikti Šventajai Dvasiai.

Pastebėta, kad sakramentai – labai svarbi tikėjimo kelionės dalis, kuri yra tarsi „paslėpta“ nuo pasaulio, bet dovanojama tikintiesiems. Sakramentai priimami kaip pagalba krikščioniškam gyvenimui, o ne kaip tikslas, nes tikslas – gilesnis santykis su Kristumi ir Jo tauta – Bažnyčia.

Kartais pasitenkinama minimaliai išpildant formaliuosius kriterijus, reikalaujamus priimti sakramentus, taip ir nesukuriant gyvojo santykio su Dievu. Iškyla poreikis ugdyti Krikšto tėvų ir Sutvirtinimo globėjų sąmoningumą.

Bažnyčia turi siekti, kad dalyvavimas liturgijoje neštų dvasinių vaisių. Nors besikartojantys liturginiai metai yra ugdomo pobūdžio, tačiau reikia saugotis, kad rutina netaptų pati liturgija. Nuo šio pavojaus saugo gilesnis liturginių veiksmų pažinimas. Su rutina padeda kovoti prisiminimas, jog liturgijos centre – Jėzus Kristus, kurio dėka sudabartinami dieviškieji slėpiniai!

Tam reikalinga liturginė katechezė, aiškinanti apeigų prasmę, liturginius ženklus bei simbolius. Liturginį šventimą sustiprina išankstinis susipažinimas su Žodžio liturgijos skaitiniais. Prie sąmoningo dalyvavimo liturgijoje prisideda ir trumpi įvadai, komentarai,  Mišių lapeliai, ekranai... Rečiau besilankantys žmonės nežino liturginių laikysenų, todėl kai kada susilaukia pastabų iš nuolatinių bažnyčios lankytojų.

Išreikštas lūkestis, kad dvasininkai aptartų su tikinčiaisiais pasauliečių įtraukimo į liturgijos šventimą būdus: Šv. Rašto skaitymas, patarnavimai, bendruomeninis giedojimas, įvairių pamaldų organizavimas ir t. t. Bažnyčiose pasigendama bendruomeninio giedojimo ir gaila, kad taikstomasi su skubota, netvarkinga liturgija ir jos šventimo aplinka – bažnyčios erdve, muzika, giesmėmis...

Liturgija turi būti paprasta, bet ne prasta ir be dirbtinės pompastikos.

Liturgija turi būti paprasta, bet ne prasta ir be dirbtinės pompastikos. Kartais susidaro įspūdis, jog Bažnyčia liturgijoje blaškosi tarp iškilmingų pietų prie šventinio stalo ir „greito maisto“ pasiūlos. Liturgija negali būti švenčiama atmestinai, pernelyg buitiškai ar prasčiokiškai. Vieni liturgijoje nori naujovių, kiti – išsaugoti tradicijas ir grąžinti senąsias apeigas; vieniems norisi iškilmingumo ir puošnumo, kitiems – paprastumo.

Liturgijos pilnatvę, džiaugsmą, saugumą padeda išgyventi visos šeimos įsitraukimas. Džiaugsmo suteikia mokėjimas švęsti kartu su bendruomene, o trukdo noras būti tik klausytoju, o ne dalyviu. Apie altorių buriasi ir bendruomenė, kurios nariai vienas kitą palaiko ir stiprina. Krikščioniškas tikėjimas yra ne tik išgyvenamas, bet ir švenčiamas, nes tam visada yra priežastis – Bažnyčioje išganingai esantis ir veikiantis Dievas – Jėzus Kristus. Eucharistijos šventimas yra mūsų krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis – „Variklis bendrystei“.

B. Evangelizacija ir komunikacija

Bažnyčia turi atpažinti, kad komunikacija yra evangelizacijos forma. Ji turi naudoti naujausias komunikacijos priemones savo žiniai skleisti.

Krikščionių bendruomenė nepailstamai teieško naujų sielovados ir priėjimo prie žmonių būdų. Kaip ypatingai paveikūs būdai sielovadai buvo įvardytos piligriminės kelionės, dienos išvykos, stovyklos, šeimų ir jaunimo savaitgaliai, rekolekcijos, susitikimai, krikščioniškų filmų peržiūros ir diskusijos. Iškilo poreikis dvasiškai lydėti ir palaikyti tuos narius, kurie leidžiasi į aktyvią evangelizaciją.

C. Ekumenizmas

Šiandien krikščionybei kyla nemaža pavojų, ir jie dažniausiai yra ne atskiroms konfesijoms, o visai krikščionybei, todėl krikščionių vienybės siekis nepaprastai svarbus. Krikščioniui tiek vienybę, tiek Bažnyčią pirmiausia reikia surasti savyje. Mažiau „aš“, daugiau „mes“. 

Ekumenizmui dažniausiai skiriamas tik formalus dėmesys; nesuprantama, kaip jis turėtų vykti, todėl apsiribojama „pagarba vieni kitiems“.

Karas Ukrainoje parodė, kad politikos priešpriešos nesunkiai nustelbia krikščionišką bendrystę ir apsunkina bendravimą. Krikščionių vienybės klausimas turi būti sprendžiamas malda ir sąžininga istorinių bei politinių įvykių analize. „Kristus nenorėjo pavienių individualistų.“

4. TRŪKUMAI IR LŪKESČIAI

A. Atsivertimo būtinybė

Sinodinės kelionės metu ne kartą buvo naujai atrasta asmeninio atsivertimo būtinybė. Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti nuolankumą, būti atlaidesni, mažiau susireikšminę, labiau vieni į kitus žvelgiantys ir atsižvelgiantys. Keliauti kartu – reiškia žingsniuoti vedamiems Jėzaus ir mokytis gyventi dėl savo bendrakeleivių. Šio gebėjimo mūsų bendruomenėse dar stinga.

Kad iš akių neišleistume pagrindinių dalykų, reikia atsivertimo, t. y. atsisakyti to, kas sena, ir priimti naują tikrovę. Tai nėra lengva. Reikia vidinės kultūros tam, kad suprastume kitokią nuomonę ir pateiktume savo argumentus neįžeisdami žmogaus ir tokia forma, kad jis suprastų. Reikia įveikti norą vadovauti ir nedemonstruoti savo pranašumo ar teisuoliškumo.

ad iš akių neišleistume pagrindinių dalykų, reikia atsivertimo, t. y. atsisakyti to, kas sena, ir priimti naują tikrovę.

Atsivertimas suprantamas kaip požiūrio pakeitimas ir žvelgimas į kitą pasiruošus išklausyti, o ne teisti. Atgaila ir atvirumas ugdo nuolankumą ir pašalina baimę kalbėti apie Bažnyčios kaltes bei nuodėmes. Paraleliai tam turime melstis už Bažnyčią, už evangelizaciją, paremti Bažnyčios veiklą savo auka. Viską telydi malda, be kurios sužlunga geriausios sielovadinės programos.

B. Jaunimas Bažnyčioje

Nors tarp mūsų bendruomenių narių nemažai jaunų veidų, bet ne visose parapijose sudaromos sąlygos jaunimui tinkamai reikštis Bažnyčioje. Kartais sužadėtinius bei katekizuojamų vaikų tėvus trikdo pasiruošimo sakramentams administraciniai reikalavimai – užsiėmimo lankomumo registravimas ir pan. Jiems Bažnyčia atrodo kaip reikalavimus kelianti institucija, o ne kaip bendruomenė, kuriai svarbus santykis.

Jaunimas sunkiai tapatinasi su Bažnyčia. Dalis jaunimo nepriskiria savęs praktikuojantiems katalikams, bet jaučiasi bendruomenės dalimi, o kiti – dalyvauja Bažnyčioje šventinėmis progomis, tačiau nesijaučia bendrakeleiviais Bažnyčioje. Liturginių apeigų nesupratimas kelia nuobodulį. Patartina ieškoti tokių metodų, kurie paskatintų jaunimą atrasti liturgijos grožį, dvasinę sakramentų gelmę ir kviestų jį gilintis į tikėjimo slėpinius.

Vyresnio amžiaus žmonėms Bažnyčioje atsirandančios naujovės sunkiai suprantamos.

Vyresnio amžiaus žmonėms Bažnyčioje atsirandančios naujovės sunkiai suprantamos, nes jie nori stabilumo, o jaunimas linksta prie eksperimentavimo ir naujų evangelizavimo priemonių ieškojimo. Iš Bažnyčios laukiama daugiau aktyvios, įtraukiančios veiklos, susitikimų jaunimui aktualiomis temomis, piligrimysčių.

Aplink gyvą ir sveiką nedidelę jaunų žmonių grupelę pradeda spiestis kiti – jų draugai ir pažįstami, pakviečiantys dar kitus. Tad Bažnyčia jaunimo sielovadai turėtų skirti kvalifikuotus ir išsilavinusius žmones, nes pastebima, kad patarnautojai ar jaunimo choro dalyviai nesulaukia sielovadinio palydėjimo ir ilgainiui palieka Bažnyčią. Jaunimas svajoja apie Bažnyčią, kuri nebūtų teisianti ar smerkianti, o rūpimus klausimus spręstų neatgrasančiais nuo Bažnyčios būdais.

Tėvų ir visos šeimos pavyzdys nepaprastai svarbus vaikams ir jaunimui. Tėvai terodo krikščioniško gyvenimo pavyzdį, tačiau tevengia priverstinio vaikų ir jaunimo vedimo, nes tai sukelia priešingą reakciją. Parapijos bendruomenė galėtų siūlyti tėvams krikščioniško vaikų auklėjimo ir patirties perdavimo metodų bei palydėjimo.

Sinodo susitikimuose dalyvavę vaikai, kalbėdami apie tai, ko norėtų Bažnyčioje, dažniausiai mini įvairias aktyvias veiklas, žaidimus, žygius po Mišių. Vaikams patinka aktyvi veikla, jiems nuobodūs ilgi pamokslai ir pamaldos, jie džiaugiasi, kai yra užkalbinami, kai jiems parodomas dėmesys.

Vaikų „įbendruomeninimo“ klausimą kiekvienoje bendruomenėje reikia spręsti kūrybiškai, pasirinkti tinkamas formas, kad vaikai nebūtų atbaidomi, bet kartu supažindinami su tikėjimu, turėtų specialių veiklų, bet nebūtų „ištraukiami“ iš visos bendruomenės. Pamaldos su vaikais turi būti švenčiamos jiems pritaikyta liturgija, nes tikėjimas ir Bažnyčia vaikams turi būti šventė.

Neretai Bažnyčiai trūksta džiaugsmingo šventimo, „Evangelijos džiaugsmo“, ji per daug susitelkusi į save pačią ir į savo poreikius. Dažnai aptarinėjama mirtis, išėjimas į dangų, o norisi labiau aptarinėti gyvenimą, jo prasmę, ieškoti teigiamų šio gyvenimo aspektų. Džiugesnė laikysena galbūt taptų paskata jaunimui dažniau įsitraukti į parapinių bendruomenių gyvenimą.

C. Paveiki sielovada

Didžioji dalis tikėjimo brolių ir sesių vieningai pritaria, jog tikėjimo augimui ypatingą vaidmenį turi šeima. Itin didelė šventė – dalyvavimas liturgijoje su šeimos nariais. „Einant į Mišias kartais visai nebūna džiaugsmo, slegia rūpesčiai, bet po Mišių viskas pasikeičia. Liūdna, jei ne visi namiškiai eina į Mišias, kad nėra su kuo pasidalinti tuo, ką išgyvenai bažnyčioje. Tačiau net jei šeimos nariai nutolę nuo tikėjimo, dalyvavimas liturgijoje, šventimas sustiprina ir padeda juos mylėt, priimt.“

Pripažįstama, kad esame apleidę visos šeimos įtraukimą į bendruomenę. Bažnyčios kvietimas skaisčiai gyventi iki Santuokos, kaip ir sutuoktinių lytinis gyvenimas, tinkamai neišaiškinamas, todėl dažniausiai jis atrodo visiškai nesuprantamas ir nerealus. Iškilus problemoms dėl intymumo, sutuoktiniai jau nebegali išsiskirti – čia būtų labai svarbi šeimos centrų pagalba. Dalis tikinčiųjų nepritaria Bažnyčios nuostatai dėl kontracepcijos. Reikia pripažinti, kad kalbėdama šablonais Bažnyčia neatliks savo misijos. Derėtų vis daugiau leistis į diskusiją, ieškant sprendimų, pvz., ką daryti netikėtai pastojus arba kaip padėti nevaisingoms poroms.

Sunkiai priimame naujai ateinančius žmones. Norėtųsi, kad į vaikų rengimą sakramentams įsitrauktų visa šeima, nes pirmiausiai tėvai yra atsakingi už savo vaikų ugdymą. Kai kuriose parapijose šeimos dažnai jaučiasi paribyje, nes nesulaukia kunigo palaikymo. Juk turime džiaugtis kiekvienu žmogumi, džiaugtis pačiu jo asmeniu!

D. Atvirumas ir skaidrumas

Sekuliarizacijos procesui nelėtėjant, Bažnyčia turėtų skirti dar daugiau dėmesio žmonių sielovadai. Ji turi rodyti kuo daugiau dėmesio tiems katalikams, kurie dėl įvairių priežasčių negali priimti šv. Komunijos. Galvojant apie tai, jog Dievas priima visus, skaudu, kad mūsų Bažnyčia dažnai atrodo per griežta ir kelianti per daug sąlygų. „Galėtume mažinti griežtumą ir formuoti teigiamą požiūrį į „kitaip“ manančius žmones, parodydami, jog galvojantys kitaip yra laukiami.“ Ypatingą atsiskyrimą nuo Bažnyčios jaučia antrą kartą susituokę ir be Santuokos sakramento gyvenantys asmenys. Jų pasisakymuose keliamas Eucharistijos priėmimo klausimas. Negalėjimas priimti šv. Komunijos nereiškia, kad jie nebėra bendruomenės nariai. Dvasininkai ir visa krikščionių bendruomenė kviečiama jautriai priimti šiuos asmenis atsižvelgdami į Gailestingojo Dievo meilę. 

Katalikų Bažnyčioje norėtume matyti daugiau šviesos ir džiaugsmo.

Katalikų Bažnyčioje norėtume matyti daugiau šviesos ir džiaugsmo – mokančių džiaugtis tikinčiųjų ir kunigų, priimančių visus žmones, kurių širdys būtų pagal Gerojo Ganytojo širdį. Juk visiems reikalinga užtarimo malda prašant atsivertimo malonės, pagydymo nuo priklausomybių, baimių, nepasitikėjimo ir viso, kas atskiria nuo Dievo bei artimo. „Svajojame apie Bažnyčią, į kurią daugiau žmonių norėtų ateiti, o ne jos bijotų; svajojame, kad Bažnyčioje jaustųsi Tėvo namų svetingumas, kur kiekvienas būtų pakviestas ir lauktas.“

Skaidrumas Bažnyčioje apima daug sričių, tačiau Sinodinio kelio dalyviai daugiau koncentravosi į skaidrumą aukų naudojimo ir atskaitomybės srityje. Informacija apie pinigų naudojimą Bažnyčioje veda prie geresnio bendradarbiavimo, paskatina parapijos žmones atsakingiau aukoti Bažnyčiai, prisidėti finansiškai prie didesnių projektų. Parapijose finansai turi būti tvarkomi skaidriai, pasitelkiant parapijos Ekonominę tarybą. Atsakingus sprendimus priimantis asmuo turėtų konsultuotis su teisėje numatytais patariamaisiais organais.

E. Bažnyčios autoritetas

Vartotojiška visuomenė priima Bažnyčią kaip vieną iš socialinės rūpybos, ritualines ar religines paslaugas teikiančių institucijų. Dalis katalikų save laiko vartotojais, o ne bažnytinės bendruomenės nariais. Pasitaiko, jog vartojantys tikintieji „prisiriša“ prie populiaraus kunigo  ar nuotraukose gražiai atrodančio bažnyčios pastato. Taip prasilenkiama su asmeniniu Kristaus susitikimu, autentiškai išgyvento tikėjimo dėka.

Labai skaudina skandalai Bažnyčioje dėl mažamečių tvirkinimo – tai lemia nepasitikėjimą dvasininkais ir pačia Bažnyčia. Jos autoritetą žaloja kai kurių kunigų veidmainiškas ir amoralus gyvenimas, celibato nesilaikymas, slaptas „nelegalių“ vaikų auginimas. Šių nusikaltimų bei nuodėmių dangstymas Bažnyčiai daro kur kas didesnę žalą nei jų atskleidimas. Pedofilija ir panašūs dalykai turėtų būti neįmanomi bažnytinėje aplinkoje.

Sinodinio kelio dalyviai nėra abejingi Bažnyčiai ir kviečia ją žengti atsinaujinimo keliu. Bažnyčioje svarbu atpažinti pataikavimą ir meilikavimą, tiesos nesakymą ir nešluoti šiukšlių „po kilimu“ slepiant nepatogius klausimus bei vengiant tabu temų. Dėl skandalų Bažnyčioje labai kenčia katechetai bei tikybos mokytojai, kurie turi atsakyti į karštus klausimus, „sugerti“ nepasitenkinimą ir kritiką.

Bažnyčioje svarbu atpažinti pataikavimą ir meilikavimą, tiesos nesakymą ir nešluoti šiukšlių „po kilimu“ slepiant nepatogius klausimus bei vengiant tabu temų.

Didžiausias autoritetas yra Viešpats Jėzus Kristus ir viskas turi būti statoma ant Jo, kaip pamato. Jei Bažnyčios vadovai ves tiesos keliu prie Kristaus, sustiprės ir jų autoritetas. Savo autoriteto iškėlimo Bažnyčia neturėtų siekti pataikaudama pasaulio dvasiai ar baimindamasi kritikos. Siekdama trumpalaikio populiarumo Bažnyčia praranda autoritetą. Jai reikia išeiti iš komforto zonos, eiti į žmones, gyventi tiesoje ir atvirai visais klausimais kalbėti su meile.

„Kad ir ką kalbėtų žiniasklaida ir politikai, aš ir daugelis mano aplinkos žmonių žavisi Bažnyčia, kai Ji gina gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kai stoja ginti žmogaus prigimtines teises, šeimą, kai nesiruošia perrašyti ir keisti nė vieno brūkšnelio iš Šventojo Rašto, atsisakyti kokio nors nepatogaus įsakymo.“

„Labai trūksta Bažnyčios požiūrio aiškumo: iš vienos pusės nuodėmė įvardijama kaip aiškus blogis, kurį reikia nugalėti; iš kitos pusės – dvasininko nuodėmės yra nutylimos, užglaistomos. Vardan Bažnyčios autoriteto saugojimo paaukojama Tiesa ir Bažnyčios mokymas.“

F. Svetingumas

Pastaruoju metu Bažnyčioje dažnai akcentuojamas svetingumas. Dalyvavimą Eucharistijoje turime skatinti sukuriant šiltą, svetingą, įvairovę gerbiančią aplinką, priimant ir nutolusius nuo Bažnyčios gyvenimo. Dėmesys žmogui yra viena iš pirmųjų ir svarbiausių sąlygų užmezgant bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius.

Naujiems ar grįžtantiems į bendruomenę nariams reikalingas vedimas bei palydėjimas, t. y. ne tik draugiškas santykis, bet ir pagalba pažinti Kristų, Bažnyčios mokymą bei liturginį šventimą. Dažnai nauji žmonės sunkiai priimami į jau esančias parapijoje grupes.

Bažnyčios svetingumą pabrėžtų ilgiau atviros bažnyčios, į kurias būtų galima užeiti pasimelsti, būtų rengiamos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, sudaryta galimybė susitikti su kunigu dvasinio pokalbio. Bažnytinis menas taip pat gali būti tinkamai panaudotas evangelizacijai. Vertėtų pagalvoti apie galimybę po Mišių atgaivinti pirmaisiais amžiais gyvavusią bendruomeninę agapę: pokalbiai agapės metu suteiktų jėgų visai savaitei ir sužadintų liturgijos ilgesį.

Išvados

Sinodinis kelias pakvietė parapijas ir bendruomenes vėl iš naujo atrasti Bažnyčios sinodinę prigimtį, suvokti, kad Bažnyčia ne individualus, bet bendruomeninis reiškinys. Tai suteikė galimybę bažnytinėms bendruomenėms ir paskiriems nariams pažvelgti į save Evangelijos šviesoje. Terpė tikėjimo plėtrai yra palanki, tik labai dažnai nerandame laiko ir noro tuos tikėjimo daigus sodinti ir auginti.

„Sinodiniai susitikimai buvo įsiklausymo pratybos. Toks įsiklausymas turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Jis turėtų nuolat tęstis.“

„Kiekvienas susitikimas padovanodavo vis kažką naujo ir tai – Šventosios Dvasios vaisiai.“

Pamatyta, kad bendruomenės yra susiskaldžiusios.

„Atėjo suvokimas, kad už religinės bendruomenės gyvavimą atsakingas kiekvienas asmeniškai, o ne kažkas iš šalies.“

Būtina įvertinti ir piktosios dvasios veikimą, ir sekuliarizacijos poveikį bei iš to kylančius trukdžius Bažnyčios kelionės bendrakeleiviams. Svarbu turėti galimybę dalintis tikėjimo patirtimis, klausimais ir įžvalgomis su konkrečiais bendruomenės nariais ir vadovais. „Sinodinė kelionė užaugino sparnus.“

Kai kur dalyviai drąsiai kalbėjo priekaištaudami kitiems, įvardindami jų trūkumus, tačiau labai teigiamai kalbėjo apie save, sunkiai suvokdami asmeninio kasdienio atsivertimo būtinybę. Pamatyta, kad bendruomenės yra susiskaldžiusios, nes dalis tikinčiųjų pasižymi perdėtu pasitikėjimu savimi ir įsitikinimu, jog teisingai supranta tikrąją krikščioniškumo prasmę.

Neramina tai, kad, matant įvairius iššūkius, proporcingai pastebimas nenoras įsitraukti ir spręsti sunkumus. Džiugina pamatytas gebėjimas įvardyti bėdas, baiminamasi Bažnyčios misijos susilpnėjimo. Pastebėta, kad pagrindinis mūsų sunkumas – ryšio su Kristumi trūkumas, kuris, kaip manoma, išspręstų visus su bendruomeniškumu susijusius iššūkius. Pastebėta, kad sustabarėjęs požiūris užkerta kelią atjautai, geranoriškumui ir kad šis Sinodinis kelias yra tik labai ilgo kelio link vienas kito artumo pradžia. Būtina išgirsti vieniems kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus.

Reziumuodami Sinodinį kelią Lietuvoje, įžvelgiame šias Bažnyčios pastoracinio veikimo užduotis:

- Puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. Menkinančiam teisuoliškumui Bažnyčioje neturi būti vietos. Dvasininkų ir pasauliečių bendravimas neturi apsiriboti šMišiomis, homilija, sakramentų teikimu ar kitais patarnavimais Bažnyčioje.

- Būti atvira ir atsakinga bendruomene. Suprasti, kad Bažnyčia ne pastatas ir ne kunigai, o keliaujanti Dievo tauta – bendruomenė. Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, atnaujinti parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje. Nebijoti (tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams) mokytis ir diegti naujus vadybos, žmogiškųjų išteklių, krizių, finansų valdymo metodus. Naujus narius (vaikus ar suaugusiuosius) ne tik atvesti į bendruomenę, bet ir juos palydėti. Rūpintis esamais aktyviais nariais – saugoti nuo perdegimo, dalintis atsakomybėmis, padėti vieni kitiems.

- Augti ir ugdyti Bažnyčioje. Atliepti į tikinčiųjų bei atitolusiųjų poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. Ugdymas, augimas, kaip ir keliavimas drauge, – tai nuolatinis procesas; nereikia bijoti priminti paprastų dalykų, būtina parinkti tinkamas katechezės formas, kalbą, metodus pagal žmonių grupes. Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir per dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus).

- Neatstumti žmonių. Vengti nuo Bažnyčios atbaidančio teisuoliškumo, kaip artimą mylėti ne tik „bendrakeleivį“, bet ir „paliktą pakelėje“. Per pritaikytas pastoracines programas, pasiūlymus padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar atstumti, ir priimti tuos žmones su tiesa ir meile. „Kalbėti su žmonėmis, ne apie žmones.“

- Nesustoti pusiaukelėje ir tęsti įžvelgimo procesą. Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, vyskupijų institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus.

The post Sinodinis kelias Lietuvoje apibendrintas nacionaliniu lygmeniu appeared first on LAIKMETIS.