Homilijoje Telšių vyskupas komentavo pirmąjį skaitinį iš Pirmojo Jono laiško: „apaštalas mus įspėja apie melą, kuris siekia mus nukreipti nuo išganymo kelio. „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Kristų esant Mesiją? Tas yra ir antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų“. Evangelistas kalba apie paskutiniuosius laikus, kuriuose pasirodys daug antikristų: „iš to mes sprendžiame, jog atėjo valanda paskutinė“.

Antikristas – paslaptinga Šventojo Rašto figūra: kartais ji siejama su konkrečiu žmogumi, kartais su žmonių grupe – organizacija ar net su politine sistema... Tačiau viena labai akivaizdu, kad už to slypi piktosios dvasios veikla.

Mes palydėdami senuosius metus ir sutikdami Naujuosius linkėjome, kad ateinantys metai būtų geresni. Gal kiek jus nuliūdinsiu, bet Biblija to mums nežada. Ji sako, kad kuo toliau, tuo krikščionims pasaulyje bus sunkiau, nes prieš pasaulio pabaigą suaktyvės antikristo veikla.

Pagrindinis antikristo tikslas – griauti Dievo tvarką. Tai vyksta per šeimos griovimą, per įvairias dorovinio gyvenimo „laisves“, vietoj tikrojo tikėjimo siekiama įbrukti kokį nors pigų pakaitalą – tikėjimą likimu, amuletais, talismanais, zodiakais ir t.t.

Kristus – Dievo pateptasis. Apaštalas Jonas primena apie patepimą: „Jūs esate gavę Šventojo patepimą“, o tai reiškia, kad antikristas nutaikys savo veiklą ir prieš krikščionis, nes krikščionys yra patepami šventaisiais aliejais Krikšto bei Sutvirtinimo metu.

Prieš keletą dienų Vatikanas paskelbė statistiką apie per 2023 metus pasaulyje žuvusius Evangelijos skelbėjus, kurie tarnavo Bažnyčios pasiuntinybėje kaip misionieriai: 1 vyskupas, 8 kunigai, 7 pasauliečiai, 4 vienuoliai ir vienuolės. Iš viso – 20 misionierių paaukojo savo gyvybę tik dėl to, kad skelbė Kristų.

Matome, jog antikristas veikia ne tik misijų kraštuose, bet jo veikimo ženklų pilna ir mūsų artima aplinka. Štai pastarosiomis dienomis visur daug kalbama apie drakoną, apie jam pašvęstus metus... Kai kurios žiniasklaidos priemonės daugiau dėmesio skyrė drakono metams, negu Kalėdų slėpiniui nušviesti.

Pastarosiomis dienomis viešoje erdvėje išgirdau keisčiausių paraginimų. Štai vienas iš jų: „Užsitikrink drakono paramą, ir tau garantuota sėkmė bei aukšta padėtis visuomenėje“. Užsitikrinti drakono paramą? - O tai kas tas drakonas?

Atsiverskime Apreiškimo knygą: 12,3 „Štai pasirodė danguje milžiniškas ugniaspalvis slibinas (drakon – gr.)“. Drakonas „tykodamas sustojo priešais Moterį, kad, jai pagimdžius prarytų kūdikį“. Skaitydami toliau suprantame, jog tas slibinas – drakonas yra velnias, šėtonas, piktoji dvasia. Arkangelas Mykolas kovojo danguje su drakonu ir kovą laimėjo. Tą eschatologinę kovą aprašo Apreiškimo knyga.

Tikintiesiems čia nieko naujo, nes mes jau pažįstame tą drakoną., kasdien jaučiame jo atakas. Daugelyje religijų ir kultūrų drakonas simbolizuoja Dievui priešiškas jėgas. O kad pas mus iš to bandoma padaryti kažkokį kultą, vos ne religiją, raginama drakonu pasitikėti, nešioti jo ženklus, talismanus – tai ir yra konkreti antikristo veikla.

Ne vien tik arkangelas Mykolas nugalėjo tą senąjį drakoną. Kiekvienas krikščionis raginamas pasitikėti Viešpačiu ir nepasiduoti piktojo suvedžiojimams. Štai mūsų tautoje nuo seno buvo gerbiamas šv. Jurgis, vaizduojamas ant arklio ir nusmeigiantis piktąjį drakoną. – Tai paveikslas, kuris padrąsina kiekvieną, abejojantį savo tikėjimu.

Matome, jog turime daug padrąsinimo ir pavyzdžių, kurie neleis mums pasiduoti antikristo vilionėms, nes su padėka Dievui palydėjome praėjusius metus ir su pasitikėjimu priėmėme 2024-uosius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus metus. O norėčiau visiems palinkėti to, ko negalima nusipirkti už jokius pinigus: sveikatos, ramybės, taikos ir Aukščiausiojo palaimos. O Mergelė Marija, kuri sutraiško drakoną, teužtaria ir tegina mus nuo įvairių antikristų ir kitų neprietelių.“

Po Eucharistijos šventimo bazilikoje buvo einami ir giedami Kalvarijos kalnai. Pamokslus sakė kunigai Klemensas bei Paulius Jaraminai. Pabaigoje vyskupas padėkojo piligrimams iš Plungės dekanato ir pasidžiaugė, kad Kalnus ėjo giedojo ir nemažas jaunimo būrys. Besimeldžiantis jaunimas liudija, kad Bažnyčia ir tauta turi ateitį.

The post Žemaičių Kalvarijoje melsta apsaugos nuo drakono appeared first on LAIKMETIS.

„Manau, kad Ortodoksų Bažnyčia oficialiai turėtų paskelbti Zelenskį antikristu. Nes religiniu požiūriu jis yra antikristas", - pareiškė Rusijos Araikas Stepanianas valstybinės televizijos eteryje.

Jis sakė, kad visi turi pamiršti Zelenskio vardą, nes šis „sudarė sutartį su velniu ir įgyvendina tai, ką padarė". Jo nuomone, stačiatikybė yra naikinama.

Be to, propagandistas taip pat paminėjo beprotišką kiekį pralieto ukrainiečių kraujo, kuris, anot jo, yra antikristo Zelenskio veiksmų rezultatas. Stepanianas pabrėžė, kad „jis turi būti pribaigtas".

The post Rusijoje norima Zelenskį paskelbti antikristu appeared first on LAIKMETIS.

„Kalbama apie gėrį ir blogį apskritai ir apie kiekvieno žmogaus pasirinkimą: ar tu esi su Dievu, ar su velniu? Kirilas Gundiajevas jau pasirinko Antikristo darbus. Kreipiuosi į tuos, kurie vis dar laiko jį savo ganytoju, - atsimerkite, pažvelkite į nuodingus jo mokymo vaisius, atsiribokite nuo neteisybės, nebendradarbiaukite su juo!" - sakė Epifanijus.

Jis pabrėžė, kad „rusiško pasaulio" ideologija yra tapati nacizmo ideologijai, nes ji pateisina smurtą, žudymą, karą ir genocidą, todėl turi būti atmesta ir pasmerkta, kaip buvo pasmerktas nacizmas.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas Kirilas sekmadienį Rusijos ginkluotųjų pajėgų šventovėje pasakė kalbą, kurioje gyrė į kariuomenę stojančius jaunus rusus.

„Dauguma pasaulio šalių patiria didžiulę vienos jėgos įtaką, kuri šiandien, deja, tapo priešinga mūsų tautos jėgai. <...> Ir mes turime būti labai stiprūs. Sakydamas „mes", pirmiausia turiu omenyje ginkluotąsias pajėgas, tačiau ne tik jas.

Šiandien visa mūsų tauta turi pabusti, atsikelti ir suvokti, kad atėjo ypatingas metas, nuo kurio gali priklausyti mūsų tautos istorinis likimas. Todėl šioje bažnyčioje švenčiau Dieviškąją liturgiją, kad pirmiausia galėčiau susitikti su mūsų ginkluotųjų pajėgų atstovais, per juos kreiptis į mūsų kariuomenę ir laivyną, į visus Tėvynės gynėjus, kad jie suprastų dabartinės akimirkos istorinę svarbą", - sakė patriarchas Kirilas.

Pasak jo, Rusija yra taiki šalis, o jos žmonės – „daug iškentusi taikinga tauta", kuri nukentėjo nuo karų kaip reta Europos tauta. Rusijos Bažnyčios lyderis įsitikinęs, kad rusai netrokšta kariauti ar daryti ką nors, kas galėtų pakenkti kitiems.

Vertėtų prisiminti, kad pasaulio krikščionys atsiriboja nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ir patriarcho Kirilo dėl karinės invazijos į Ukrainą palaikymo, o pačioje Rusijoje kai kurie kunigai yra nusiteikę priešiškai savo vadovo atžvilgiu.

The post Kijevo metropolitas Epifanijus teigia, kad patriarchas Kirilas pasirinko Antikristo darbus appeared first on LAIKMETIS.

1925 m. popiežius Pijus XI, reaguodamas į ateistinių ir totalitarinių režimų pastangas paneigti Dievo ir Bažnyčios teises, įsteigė Kristaus Karaliaus šventę. Po Vatikano II Susirinkimo popiežius Paulius VI šiai šventei suteikė daugiau dvasinės, o ne politinės prasmės, nes Kristus viešpatauja kitaip, nei šio pasaulio valdovai.

Ši Kristaus Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmė užbaigia liturginius metus ir kviečia mus pamąstyti, ar Visatos Valdovas yra mūsų širdžių Karalius.

Ji ypač aktuali dabar, kai bandoma išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo ir net kėsinamasi į gyvybės slėpinį ir žmogaus prigimtį. Mes dar nesame iki galo suvokę šių antikristinių pastangų užimti paties Dievo Kūrėjo vietos.

Evangelistas Jonas yra užrašęs reikšmingą dialogą tarp pagonio Piloto ir Jėzaus. Pilotas klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ (Jn 18, 33). Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37).

Romos vietininkas Pilotas žinojo tik tokią tiesą, kurią nešė jo legionai, todėl matydamas bejėgį Jėzų klausė: „O kas yra tiesa?“ Jėzus nepasakė Pilotui to, ką jis buvo aiškiai kalbėjęs savo mokiniams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ką nors paaiškinti galima tik tam, kuris pasiruošęs priimti tiesos žodį.

bandoma išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo ir net kėsinamasi į gyvybės slėpinį ir žmogaus prigimtį.

Apie kokią karalystę ir apie kokios tiesos liudijimą kalbėjo suimtas Jėzus? Trejus metus jis vaikščiojo po Galilėją ir skelbė Evangeliją apie dangaus Tėvą, be galo mylintį žmones ir trokštantį juos išgelbėti. Dėl to Dievas atsiuntė savo Sūnų, nes tik per jį galime būti išgelbėti. Šią tiesą žydų teismo taryboje labai tiksliai įvardijo apaštalas Petras: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12).

Evangelijoje skaitome, kad prie Jėzaus kryžiaus Pilotas paliepė prisegti užrašą: „Jėzus Nazarietis Žydų Karalius.“ Šitaip parašė ne todėl, kad būtų įtikėjęs Jėzaus karališkumu, bet tik norėjo nekenčiamiems žydams įgelti. Raginamas pakeisti užrašą, Pilotas tvirtai laikėsi savo: „Ką parašiau, parašiau“ (Jn 19, 22). Tokiu būdu Romos imperatoriaus vietininkas paskelbė pasauliui: „Jėzus yra Karalius!“

Po nukryžiavimo Jėzaus priešai provokavo, kad jis nužengtų nuo kryžiaus ir tuo būdu įrodytų savo dieviškumą. Jėzus nenužengė nuo kryžiaus, bet pasirūpino ne tik savo motina, patikėdamas ją apaštalo Jono globai, bet ir šalia jo nukryžiuotu piktadariu, kuris maldavo Dievo gailestingumo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (plg. Lk 23, 42–43).

Reikia gerai įsidėmėti šią Evangelijos žinią: Kristus Karalius viešpatauja nuo kryžiaus ir jo gailestingąją meilę galima laimėti tik tuomet, kai išpažįstame savo nuodėmingumą ir pasakome: „Viešpatie, pasigailėk manęs.“

Kristus Visatos Valdovas nėra tolimas Dievas. Kai švenčiame Mišias ar adoruojame eucharistinį Kristų, mes realiai esame šalia savo Viešpaties ir kviečiame jį būti mūsų širdžių Karaliumi.

Dėkokime Dievui už Evangelijos šviesą, saugančią mus nuo visų klystkelių, kuriais vaikščiodamas žmogus neranda nei tiesos, nei laimės. Dėkokime Jėzui, kuris savo krauju užmokėjo už mūsų nuodėmes, kad galėtume per jį nueiti pas dangaus Tėvą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Žmogaus Sūnus - Kristaus Visatos Valdovo iškilmė appeared first on LAIKMETIS.

Žinoma, krikščioniškas tikėjimas pats savyje reikalauja neužmiršti, kad esame laikinos būtybės, keleiviai šioje Žemėje, ir laukiame savo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Sunkūs laikai priverčia mąstyti apie pabaigos dalykus. Juk žodis „eschatologija“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „mokymą apie paskutinius dalykus“.  

Suprantama, kad pokalbiuose kartojantis eschatologinėmis temomis reikia grįžti prie šaltinio. Tad atsiverčiu Evangelijoje pagal Luką Jėzaus kalbas apie paskutinius laikus. Jose galime rasti šiuos žodžius: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus (...) Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Lk 21, 9-11; 25-26).

Ko gero, ne vienas iš mūsų šioje ištraukoje atpažinsime savo laikmečio aktualijas. Įtampos tarpvalstybiniuose santykiuose, gamtos kataklizmai, ligos, baisus nerimas, persekiojantis šiuolaikinį žmogų, ir baimė, nuo kurios, kaip Jėzus sakė, džiūstama – visus šiuos požymius aptinkame Jėzaus kalboje.

Tad gal jau viskas? Tačiau išvardinęs visus ženklus, kuriems dėmesingas turėtų būti Jo sekėjas, Kristus prideda: „O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Dievo Žodis drąsina nebijoti ir nepasiduoti mesianistinėms iliuzijoms.

Todėl pasitelkiu dar du tekstus, kurie kalba apie paskutinius dalykus itin savitu, bet labai aktualiu būdu. Tai XIX amžiaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo priešmirtinis veikalas „Trumpa apysaka apie antikristą“ ir mūsų tautos vieno iškiliausio teologo Antano Maceinos šio kūrinio komentaras „Niekšybės paslaptis“.

Solovjovas savo darbą parašė 1900 metais, žvelgdamas į naują amžių. Ten jis pranašiškai numatė daugybę dalykų, kuriuos aptinkame XX amžiaus istorijoje. Savo futuristiniame veikale jis aprašo pasaulį prieš jo pabaigą, kai iškyla antikristo asmenybė.

A. Maceina taip perpasakoja antikristo asmenybės aprašymą: „Antikristas yra religijos mokslų specialistas - teologas, parašęs didelį veikalą apie biblinę kritiką, net teologijos garbės daktaras: Tuebingeno universitetui teko „laimė" šį titulą antikristui suteikti. Jis yra taip pat labai doras žmogus, gailestingas ne tik žmonėms, bet net ir gyvuliams: jis yra vegetaras ir vivisekcijos priešas; jis paima griežton priežiūron skerdyklas ir ugdo gyvulių globos draugijas. Nebylė kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8, 22), gali laikyti jį savo išvaduotoju, vedančiu ją „iš pragaišties vergovės į Dievo vaikų garbės laisvę" (8, 21). Jau ir anksčiau dirbęs didelį labdaros darbą bei rodęs didelį nesavanaudiškumą, antikristas įveda savo karalystėje „sotumo lygybę“: visi čia tampa broliais tuo, kad visi yra vienodai sotūs“.

Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje.

Šioje ištraukoje nesunkiai atpažinsime šių laikų politinius lyderius ir jų darbotvarkę. Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje. A. Maceina taip perteikia Solovjovo kūrinio pagrindinio personažo veikimą:

„Tapęs Romos imperatorium, antikristas jau pačiais pirmaisiais savo viešpatavimo metais išleido atsišaukimą į visas pasaulio tautas. Atsišaukimas prasidėjo žodžiais: „Žemės tautos! Aš duodu jums savo ramybę“, ir baigėsi šios ramybės laidavimu: „Pasaulio taika yra užtikrinta. Kiekvienas bandymas ją sudrumsti tučtuojau susidurs su nepergalimu pasipriešinimu, nes nuo šios dienos pasaulyje yra tik viena centrinė valdžia. Ji yra stipresnė negu kitos valdžios kiekviena skyrium ir visos drauge. Ir ši nepergalima bei nepašalinama valdžia priklauso man, Europos pilnateisiam išrinktajam, visų jos jėgų imperatoriui. Tarptautinė teisė pagaliau turi sankciją, kurios ligi šiol jai stigo. Nuo dabar jokia galybė nedrįs tarti „karas", jeigu aš sakysiu „taika“. Žemės tautos, ramybė jums!“

„Atsišaukimas, kaip pastebi Solovjovas, padarė pasauliui didelio įspūdžio. Visur pridygo pasaulio vienybės partijų, kurios vertė savo valstybių vyriausybes prisidėti prie Europos Jungtinių Valstybių ir pasiduoti aukščiausiajai Romos imperatoriaus valdžiai. (...) Taikos siekusios organizacijos susirinko paskutinio posėdžio padėkoti šios taikos kūrėjui: „jos pačios buvo nebereikalingos". Imperatoriaus pažadas buvo įvykdytas. Žmonija lengviau atsiduso, nes amžina taikos ir vienybės svajonė tapo įkūnyta nelauktai galingu pavidalu“ (A. Maceina)

Tad laikų pabaigoje, anot pranašingų mąstytojų tekstų, pasaulyje turi būti ne chaosas, kurį mes matome dabartyje, o klestėti taika ir gerovė, savotiškas pax romana simuliakras. Žinoma, šių autorių mintys nėra šventoji doktrina, kuria turėtume besąlygiškai pasikliauti, tačiau jų įžvalgos suteikia šviesos apie nelengvai atpažįstamą tikrovę. Įžvalgumas, su kuriuo Solovjovas žvelgė į ateinantį pasaulį, skatina suklusti ir būti dėmesingu kitiems jo pamąstymams.

Kiekviena karta gyvena savo apokalipsę. Joje veikia savi pranašai, savi antikristai, gėrio ir blogio citadelės. Pasaulis, kuriame šiuo metu gyvename, žlunga. Kuriasi nauja tikrovė, kuri ne vienam kelia baimę, įtampą, nežinią. Patiriame apokalipsę, kurioje jaučiame galios dantračius, prievartą, spaudimą tapti beveide mase. Tai - išbandymas mūsų kartai. Tačiau kiekviena apokalipsė turi savo herojus ir baigiasi gėrio triumfu.

Tad jo laukime. Dėl jo kovokime. O pasaulio pabaiga - dar negreitai.

The post Tomas Viluckas. Pasaulio pabaiga dar neateis appeared first on LAIKMETIS.