Svarbus ne tik darbas, bet ir asmenybė. Gyvename tokiu periodu, kai istorinės, Lietuvos istoriją ar meną formavusios asmenybės, yra tapusios nemenko susiskaldymo objektu visuomenėje. A. Vivulskis visiška priešingybė – tai vienijantis asmuo, po kurio giliu katalikų tikėjimu puikiai sutelpa  lietuviška ir lenkiška tapatybė, bei skulptoriaus ir architekto talentas. Galiausiai, iš šono rodytųsi tragiška šio žmogaus mirtis – 1919 metais sausio 10 d.tarnaudamas nuo bolševikų gintis skirtoje suformuotoje savanorių rinktinėje Vilniuje, pats jau sirgdamas plaučių uždegimu, atiduoda savo šiltą apsiaustą tarnybos draugui, ir po savaitės miršta. Tad tėvynės gynyba jam buvę svarbiau už kūrybinį potencialą ir nebaigtas statybas tiek minimams Šiluvos koplyčios, tiek ir didesnio mastelio Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Lietuva netenka genijaus, potencialiai kursiančio šedevrus atsikūrusioje nepriklausomoje valstybėje,tačiau šis gilaus tikėjimo ir patriotizmo persmelktas pasiaukojimas mums dovanoja sektiną asmenybę apimančią daug platesnius žmogaus veiklos barus nei vien tik kūryba.

Taigi, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia, kurios projektas labai ankstyvas – 1903 metai, tampa ir savotiška menininko kūrybos viršūne. Tai tiek vienintelis išlikęs jo projektuotas pastatas, tiek ir vienintelis išlikęs tikrai beveik autentiškas jo sukurtas objektas apskritai. Viskas prasideda sulig tuometinio Šiluvos klebono kun. Marcijono Jurgaičio iniciatyva 1908 metais Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 300 metų jubiliejui, apsireiškimo vietoje, vietoj buvusios medinės koplyčios, pastatyti didingą ir įvykio mastui priderantį rūmą.

Gerai žinodamas Šiluvos įvykių istoriją, tuo metu antro kurso architektūros studentas, uoliai imasi darbo ir palyginti greitai sukuria pastato koncepciją bei, kaip skulptoriui ir dera, paruošia būsimos šventovės maketą iš molio. Pats maketo rengimas tuo metu nebuvo įprastas reiškinys nei Lietuvos teritorijoje, nei carinės Rusijos projektavimo praktikoje. Vis dėlto, pastato statyba dėl įvairių rusų valdžios apribojimų prasideda tik 1912 metais, vyksta su pertraukomis, o pats objektas užbaigiamas 1924 metais, architektui jau mirus.

Pastato architektūra žavi tiek savo konceptualumu – lietuvišką tapatybę ir dvasią perteikti giliai archetipinėmis, bendrakultūrinėmis formomis.

Pastato architektūra žavi tiek savo konceptualumu – lietuvišką tapatybę ir dvasią perteikti giliai archetipinėmis, bendrakultūrinėmis formomis. Čia atrasime ir senovės Egipto, ir viduramžių gotikos – rodos visiškai skirtingų stilistinių krypčių, bet gebėjimas derinti tokias netgi prieštaringas architektūrinės išraiškos formas stebina. Jei Vilniaus Švč. Jėzaus širdies projekte matome stiprią viduramžių architektūros įtaką, bei neabejotinas citatas paimtas iš garsiosios Paryžiaus Švč. Jėzaus širdies bažnyčios, tai šiluviškis variantas, nors ankstesnis laike, yra neriboto A. Vivulskio kūrybinio potencialo įrodymas. Apsireiškimo koplyčia jau yra tas darbas, kuris nėra saugiai paremtas kokiu nors tradicinės architektūros kanonu, o visiškai naujos, autentiškos formos išieškojimo rezultatas. Kitaip sakant, pastato architektūra yra ir virš laikmečio kultūrinių apribojimų, tiek virš bet kokių stiliaus normų.

Tačiau nauja A. Vivulskis kuria ne kaip ano meto modernistams būdinga – laužant, atmetant ar net panaikinant ilgametę pasaulio architektūros istoriją. Vivulskio nauja yra įauginta pačios tradicijos skvarboje, ir tokiu būdu, pastatas, būdamas visiška savo laikmečio inovacija – iš tiesų rodo į lietuviškos tapatybės istoriją ir tikrovę ir ją atspindėjusią architektūros tradiciją. Ir šita Lietuviška tikrovė yra giliai įausta į nutolusių istorijoje pasaulio civilizacijų rūbą, tarsi sakytų: „štai mes irgi esame sena tauta, archetipinė tauta“.

Dar vienas aspektas, kurį norisi paminėti, tai yra A. Vivulskio gebėjimas derinti smulkias detales ir stambias aklinas plokštumas – tai yra architektūrinės kalbos elementų kontrastas labai netikėtai veikia kaip pagrindinis raktas į harmoniją. Reikia pabrėžti, jog A. Vivulskio projektuoti ir įgyvendinti keturi portikai nebuvo tokie, kokius matome dabar. Portikai buvo mediniai, pats autorius jiems skyręs labai daug dėmesio, daug eskizavęs, daręs atskirus lipdinius. Medžio ir mūro architektūros derinimas yra itin sudėtingas ir, galima sakyti, labai pavojingas architektūrinis veiksmas, dažnai besibaigiantis nesėkme. Išlikusiose nuotraukose matome, kaip visas šitas, rodos, disonuoti tarpusavyje turinčių detalių šokis, kuria tobulą architektūrinę harmoniją, kuri leidžia suvokėjui tikrąja to žodžio prasme, kontempliuoti pastatą ir, matyt, geriau suprasti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje prasmę.

Taigi, šalia begalės krikščioniškų ir, išžiūrimų, nacionalinių simbolių, gausaus pasaulinio architektūrinio konteksto sutalpinimo visame šitame darbe pasiekiant tobulą vienovę, mes nujaučiame architekto ir skulptoriaus A. Vivulskio siekį kalbėti apie Dangaus karalystę – perduoti visiškai realios Naujosios Jeruzalės vaizdinį, visiems matoma ir aiškiai suvokiama forma. A. Vivulskis buvo didelis novatorius, žvelgęs į ateitį, bet puikiai suprato, jog tikroji ateitis ne atmeta seną, bet jį įtraukia į „čia ir dabar“ kuriamą realybę. Toks be apribojimų skvarbus žvilgsnis į realybę, ypač juntamas Šiluvos koplyčios kompozicijoje, mums ir dabar yra pavyzdys, kaip kurti ne tik naują, kokybišką architektūrą, bet ir visą valstybę.

Siekiant kiek įmanoma plačiau skleisti žinią apie A. Vivulskio gyvenimą, kūrybą ir nuo jos neatsiejamą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje ant akmens, ant kurio ir stovi šios šventovės altorius, rengiama IV tarptautinė mokslinė konferencija Šiluvoje Antanui Vivulskiui atminti. Ateitis,tradicija ir tikėjimas. Konferencija vyks 2024 metų rugsėjo 26 d. Šiluvos piligrimų centre. Konferencijos pradžia 10 val. 30 min. Daugiau informacijos www.siluva.lt

Rengiant tekstą buvo naudotasiprofesorės, architektūros istorikės dr. Nijolės Lukšionytės – Tolvaišienės monografija: „Antanas Vivulskis (1977-1919). Tradicijų ir modernumo dermė“

The post Antano Vivulskio architektūros šedevrui Šiluvoje – 100 metų appeared first on LAIKMETIS.

Šiais metais rugsėjo 7 d. – pirmąją Atlaidų dieną, kuri buvo dedikuota visuomenės atstovams, įvyko koncepcijos, kuria inicijuojama 2024 m. paskelbti architekto, Apsireiškimo koplyčios autoriaus Antano Vivulskio metais. Tai būdas atskleisti, kad Šiluva yra unikali šventovė, kurios neabejotinai svarbią dvasinę esatį papildo aukštos kultūrinės vertės inkliuzai. Tai vieta, kurioje niekada nebuvo einama į kompromisus kokybės atžvilgiu – mažame miestelyje, tačiau didelėje Šventovėje, XVIII a. pabaigoje iškilo Vėlyvojo baroko bazilika, kurios interjeras puoštas jėzuitų Tomo Podgaiskio skulptūrinėmis kompozicijomis.

O, kuomet gimė mintis, kad Apsireiškimo vieta turi būti įprasminta taip pat aukštos architektūrinės vertės pastatu – Šiluvoje iškilo ankstyvojo modernizmo Antano Vivulskio kūrinys – Apsireiškimo koplyčia.

Kviečiame apie šio sakralaus objekto ir svarbaus kultūrinio artefakto reikšmę išgirsti KTU doc. dr. Vaido Petrulio pranešime „Antanas Vivulskis: modernizmo vizionierius Lietuvoje“ bei Šiluvos parapijos klebono apibendrinime, kuriame atskleidžiama dermė tarp tikėjimo bei kūrybinio genialumo.

The post Apsireiškimo koplyčios autorius A. Vivulskis - modernizmo vizionierius Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Kūrinių ant popieriaus restauravimas yra itin delikatus, nes tai labiausiai pažeidžiama medžiaga, todėl siekiant atnaujinti Šiluvos piligrimų centro muziejinę ekspoziciją, jos rinkinyje buvo suteikta pirmenybė būtent šiems trapiems kūriniams.

Be abejo, šių kūrinių restauravimas yra ir pirmieji žingsniai ruošiantis Apsireiškimo koplyčios 100 metų jubiliejui, kuris įvyks 2024 m. liepos 2 d.

Šiluvos šventovė įgyvendina restauravimo projektus, kurie būtų susiję su svarbiausiais Šiluvos šventovės istoriniais įvykiais ir su žymiausių autorių kūrybos šedevrais Šiluvos šventovėje. Tuo pačiu, siekiama suaktualinti kultūros paveldo vertybes, kurios kuria bei atskleidžia vietos identitetą. Vienas pirmųjų įgyvendintų restauracijos projektų nūdienos metu – Šiluvos XVIII a. II p. ,,Nukryžiuotojo“ tyrimų ir restauravimo darbai.

Šis kūrinys lydėjo Šiluvos šventovę po Apsireiškimo, paminėjo katalikų ir kalvinų susišaudymą prie Nukryžiuotojo atvaizdo, ir įkūnijo Dievo Motinos krikščionis kreipiantį žvilgsnį į Kristų (daugiau apie projektą).

Kitas projektas, susijęs su vieno talentingiausio XX a. pradžios architekto kūryba ne tik pažymėjo Apsireiškimo unikalumą, bet šį procesą pratęsė siekdamas iškelti Šiluvos šventovės svarbą pasauliniu mastu. Šiluvoje įvykęs vienas pirmųjų Dievo Motinos Apsireiškimų Europoje, turintis krikščionių vienybės bruožų, Lietuvoje ypatingai įvertintas po Dievo Motinos Apsireiškimo Lurde ir siekiant Lietuvos Nepriklausomybės XX a. pradžioje.

Jau 1903 m. Šiluvos klebonas Marcijonas Jurgaitis kreipiasi į Paryžiaus Nacionalinėje dailės akademijoje skulptūros besimokantį architektą Antaną Vivulskį (1877-1919), kuris 1904-1905 m. sukuria pirmo savo architektūros statinio projektą (planas, pjūvis, du fasadai, įvairios detalės). Šio, kaip ir kitų neįgyvendintų statinių projektai, yra saugomi Lietuvos valstybiniame istorijos archyve ir Kultūros paveldo centro archyve.

Vis dėlto, simboliškai, keli Apsireiškimo koplyčios projektai, rasti Šiluvos parapijoje, depozito teisėmis saugomi Šiluvos piligrimų centro muziejinėje ekspozicijoje. Todėl šiais metais Lietuvos kultūros tarybos dėka Šiluvos piligrimų centras inicijavo trijų skirtingų pobūdžių apie 70 cm aukščio ir 60 cm pločio projektų: vienas iš jų Albino Degučio 1979 m. interjero fragmento projektas, kiti du Antano Vivulskio 1906 m. Šiluvos koplyčios brėžinys ir Šiluvos koplyčios projekto konstrukcijų ir interjero dekoravimo brėžinio šviesoraštinė kopija, restauravimo darbus.

Be architekto, sienų tapytojo ir vitražisto Albino Degučio kūrybos neįsivaizduotume nė Šiluvos Apsireiškimo koplyčios nė bazilikos. Būtent jis, iš nedaugelio tuo metu išdrįsusių ir turinčių sąlygas sovietmečio 7 - 8 dešimtmetyje atsiliepė į klebono mons.

Vaclovo Grauslio kvietimą dekoruoti Apsireiškimo koplyčios galerijos ir bokšto interjero sienas bei vitražus ir restauruoti bei sukurti naujus vitražus Šiluvos bazilikoje. Tokių kūrinių projektai sovietmečiu buvo naikinami, slepiami arba kuriama be jų, todėl Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro aukščiausios meno kūrinių ant popieriaus restauratorės Janitos Petrauskienės atliktas darbas yra itin svarbus išsaugojant to laikmečio kūrybinį procesą.

A. Degučio projekte matome Apsireiškimo koplyčios pirmosios tik įėjus galerijos kompozicijos rėmo fragmentą su angelais, atliktas al secco technika rėmo fragmentas gaubia iš kairės pusės kompoziciją „Skrynios suradimas“. Rėmuose pavaizduoti angelai tarsi neša Šiluvos šventovės istorijos fragmentus.

Kaip teigia pats autorius – tai vienintelis projektas, kuris buvo atliktas pačioje Apsireiškimo koplyčios interjero tapybos darbų pradžioje, vėliau kūrė iš karto al secco technika ant sienos. Restauruojant projektą apatinis kampas nebuvo atkurtas, siekiant išlaikyti estetiką ir istoriškumą.

Kiti projekto restauravimo darbai atlikti įprastai: išvalyti paviršiaus nešvarumai, atliktas restauracinis lakšto plovimas, nurūgštintas popierius, suklijuoti įplyšimai, ištiesinti lūžiai.

Prieš 115 metų 1905-1906 m. Antanas Vivulskis nubraižė Apsireiškimo koplyčios planą, kuris yra neįkainojamas šio autoriaus unikalumo ženklas. Tik turint šiuos vienintelio įgyvendinto statinio projektus galime palyginti projektą su įgyvendintu statiniu ir įvertinti šio autoriaus kūrybos genialumą. Šiluvos piligrimų centro muziejinėje ekspozicijoje jau buvo galima pamatyti vieną restauruotą 1906 m. Antano Vivulskio Apsireiškimo koplyčios projektą, kuriame atsispindėjo koplyčios pjūvis galerijos dalyje ir altorius.

Būtent šio projekto dėka galime įsivaizduoti kokį interjerą įsivaizdavo koplyčios architektas su raudonomis kolonomis, spalvingomis ir ornamentuotomis sienomis su Gediminaičių stulpais bei grakščiu, kylančiu į viršų altoriumi ir besimeldžiančiais tikinčiais viduje.

Taip pat matyti architektūrinės bazės konstrukciją ir medinius prieangius su angelais, kurie buvo pašalinti apie 1960 m. Būtent šio projekto šviesoraštinė kopija šiais metais buvo Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro eksperto meno kūrinių ant popieriaus restauratorės Rytės Šimaitės ištirta ir restauruota. Restauratorė atliko mikrocheminius ir pH tyrimus, sausą valymą, cheminius dėmių valymus, plovimą, įplyšimų, lūžių suklijavimą bei pažeisto paviršiaus atkūrimą, dubliavimą, tiesinimą, apdailą, retušą.

Taip pat Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro I k.k. meno kūrinių ant popieriaus restauratorė Jurgita Blažytė-Denapienė restauravo Antano Vivulskio „Šiluvos Apsireiškimo koplyčios brėžinį“ atliktą mišria technika ant popieriaus ir kartono.

Restauratorė atliko mikrocheminius ir popieriaus pluošto vandenilio (H+) jonų rodiklio pH tyrimus, sausą ir drėgną popieriaus paviršiaus nešvarumų valymą, įplyšimų, kartono lūžių, sluoksnių suklijavimas bei kūrinio netekčių atstatymą, žalsvų juostelių atkūrimą, tiesinimą, apdailą, retušą.

Projekte galime matyti bokšto pjūvį, bokštų tapybos fragmentus, bokšto bazės ir frontonų konstrukcijas. Būtent šis bokšto ir galerijos koplyčios projektas padeda pilnai suprasti kokį interjerą įsivaizdavo A. Vivulskis bei koks jis buvo realizuotas tarpukariu ir sovietmečiu.

Visi šie trys restauruoti Apsireiškimo koplyčios architektūros ir sienų tapybos projektai piešti pieštuku ant popieriaus XX a. pradžioje ir pabaigoje padeda įsivaizduoti visą koplyčios kūrybinę genezę, kuri yra svarbi analizuojant koplyčios įgyvendinimą bei svarstant koplyčios ateities projektus, kurie galėtų pratęsti Antano Vivulskio idėjų įgyvendinimą.

Neabejotina jog šie projektai sudaro Apsireiškimo koplyčios reprezentacijos Šiluvos šventovėje šerdį, kurią toliau formuojant būtų galima išplėsti iki atskiros ekspozicijos salės ar net muziejaus, skirtos vien Apsireiškimo koplyčiai ir Antano Vivulskio kūrybai.

Šiuo metu muziejinė ekspozicija siekia reprezentuoti visą Šiluvos šventovę, jos pagrindą sudaro Šiluvos bazilikos eksponatai. Ateityje bus siekiama restauruoti knygnešio, dievdirbio šiluviškio Kazimiero Roseno 1925 metais išdrožtus penkiolika  dvisparnių angelų, kurie buvo sukurti pagal Antano Vivulskio projektą ir puošė neišlikusių Apsireiškimo koplyčios medinius prieangius, kuriuos sovietmečiu pakeitė mūriniai.

Tolimesnis tikslas - kiek įmanoma atkurti ir rekonstruoti koplyčios medinius prieangius ir jų rekonstrukciją eksponuoti.

The post Šiluvos šventovė: džiaugiamės įvykdytu dar vienu projektu appeared first on LAIKMETIS.

„Apsireiškimo stebuklo simbolis, unikalus architekto Antano Vivulskio modernizmo architektūros kūrinys – Apsireiškimo koplyčia Šiluvoje, nuo vasario 12 d. 20 val. taps ne tik dvasiniu, bet ir regimuoju šviesos simboliu. Apšvietimo darbai, prie kurių finansavimo prisidėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Šiluvos parapija, simboliškai baigti tęsiantis pandeminiam laikotarpiui. Nuo vasario mėnesio pastate esantys vitražai bei unikali pastato išorė taps nušviečiančiu kelrodžiu vietos gyventojams, piligrimams, visiems kelio ieškantiems žmonėms“, – rašoma Šiluvos šventovės pranešime.

Pranešime taip pat prisimenama, kaip vilties šviesa sklido iš Šiluvos ir prasidėjus pandemijai – „Šviesos žemėlapis“ buvo atsvara COVID-19 žemėlapio tamsai. Tuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žmonės būrėsi Rožinio maldai bei Lietuvos Carito akcijai, siekdami praskaidrinti tamsą bei padėti labiausiai pandemijos paliestiems. Tęsiantis pandemijai, taip pat ir šviesos poreikiui, akcija virto nebe virtualiu žemėlapiu, o fiziškai esančia Šviesos koplytėle, kurią galima rasti už Apsireiškimo koplyčios, o joje kiekvieno trokštančiojo intencija ir šiandien yra palydima malda bei žvakės liepsna.

The post Apsireiškimo koplyčia Šiluvoje taps vilties švyturiu appeared first on LAIKMETIS.