Maskvos patriarchas Kirilas apie tai rašė savo naujoje knygoje „Už šventąją Rusią: patriotizmas ir tikėjimas“.

„Tai amžinasis gyvenimas - ir tu eini į žygdarbį, atiduodi savo fizinę gyvybę, bet atmink: tu nepražūsi, tu nemirsi, tu gyvensi“, - sakė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, remdamasis Jono evangelija (Jn 17, 3).

Jis paragino Bažnyčią „mobilizuotis“ kartu su Rusijos karinėmis ir politinėmis pajėgomis, o rusus - melstis už Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir Ukrainoje kovojančius karius.

Kartu patriarchas apibūdino Rusiją kaip taikingą šalį, pabrėždamas, kad rusų tauta nesiekia pradėti karų su kitomis šalimis. Tačiau, pasak jo, žmonija nepajėgi gyventi be karų.

„Tokia nuodėminga žmogaus prigimtis, tačiau mes galime ir privalome sumažinti karinių veiksmų humanitarinę žalą, jei šie veiksmai prasidėjo“, - pažymi patriarchas.

Per karinius veiksmus, pasak ROB vadovo, būtina pašalinti „velniškas mintis“ galvose žmonių, kurie nesiekia „Šventosios Rusios dvasinės vienybės“.

Kartu patriarchas pabrėžė, kad Rusija nepripažįsta tokių dvasinių vertybių, kurios „pretenduoja į pasaulinę valdžią“ ir tampa „laisvės sala“ nuo „velniavos“. Jis taip pat apibrėžė „rusų pasaulio“ sąvoką, kuri yra „šventovių bendruomenė“, jungianti įvairių tautybių, tikėjimų ir kultūrinių tradicijų žmones.

Be to, patriarchas citavo V. Putiną, kuris sakė, kad „rusų pasaulis - tai visos mūsų protėvių kartos ir palikuonys, kurie gyvens po mūsų“.

The post Patriarchas Kirilas savo knygoje rusų kariams žada amžinąjį gyvenimą, jei žūtų Ukrainoje appeared first on LAIKMETIS.

Pirmasis kankinamas brolis kalbėjo: „Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“ (2 Mak 7, 2).

Antrasis brolis žiaurios mirties akivaizdoje kalbėjo: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui“ (2 Mak 7, 9).

Karalius vertė motiną, kad įkalbėtų jauniausiąjį sūnų paklusti jo įsakymui aukoti stabams, tačiau motina drąsino sūnų: „Nebijok šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau“ (2 Mak 7, 29).

Klausantis šios septynių brolių ir motinos kankinystės istorijos, galima tiesiog gerėtis jų tvirtumu pakeliant žiauriausius kankinimus. Svarbu susiorientuoti, kas padėjo šiems broliams ir jų motinai būti tokiems tvirtiems. Atsakymas akivaizdus: tai tikėjimas į amžinąjį gyvenimą. Kankiniai sutinka prarasti žemiškąjį gyvenimą, kad laimėtų amžinąjį.

Žmonės vieni nuo kitų skiriasi amžiumi, tautybe, odos spalva, religija, bet pats didžiausias skirtumas, nulemiantis žmonių gyvenimo būdą ir pasirenkamas vertybes, yra tikėjimas į amžinąjį gyvenimą ar netikėjimas.

Neturėdamas tikėjimo į amžinąjį gyvenimą, žmogus praranda patį tvirčiausią gyvenimo pamatą.

Jeigu žmogus netiki Dievo ir po mirties jo laukiančio amžinojo gyvenimo, jei mąsto, kad visas jo gyvenimas tik trumpa atkarpa tarp gimimo ir mirties, o po to laukia tik kapo duobė, tuomet jis bus gundomas šiame žemiškajame gyvenime įsikurti kuo geriau, kad nestokotų turto, pinigų, garbės, pramogų bei malonumų. Ir jei šito nepasiekia, jis jaučiasi nelaimingas.

O jei prislegia didelės bėdos, o šalia nėra mylinčių asmenų, tuomet net gali aplankyti mintis, kam kentėti ir ar ne geriau pasitraukti iš šio gyvenimo. Dabartinė statistika yra negailestinga: savižudybių skaičiumi mes, lietuviai, Europoje pirmaujame.

Neturėdamas tikėjimo į amžinąjį gyvenimą, žmogus praranda patį tvirčiausią gyvenimo pamatą. Todėl nereikia stebėtis, kad, siekdamas pabėgti nuo ištikusių bėdų, dažnas griebiasi alkoholio ar narkotikų ir tokiu būdu patenka į dar didesnę bėdą – priklausomybę, iš kurios sunku išsivaduoti.

Tikėjimas yra brangiausia Dievo dovana, ir šią dovaną reikia ne tik branginti, bet ir ugdyti, nes tikėjimas mumyse gali augti, bet gali pamažu ir sunykti.

Jei mūsų šeimos nariai yra tikintys, jei bendraujame su tikinčiais žmonėmis, laikomės Dievo įsakymų, klausome sąžinės balso, skaitome tikėjimą ugdančias knygas, tuomet mūsų tikėjimas auga ir gilėja.

Tačiau jei mus supa tikėjimo nepaisantys žmonės ir, neduok Dieve, jei mes nepaisome Dievo įsakymų ir mūsų gyvenime yra daug nuodėmių, tuomet mūsų tikėjimas gali visiškai sunykti.

Įsidėmėtini Jėzaus žodžiai, kuriuos jis pasakė mirusiųjų prisikėlimą neigiantiems sadukiejams: „Kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, <...> nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jame gyvena“ (Lk 20, 35–36.38).

Dėkokime Dievui, kad jis pašaukė mus būti prisikėlimo vaikais, ir budėkime, kad jais ir būtume.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Mes - prisikėlimo vaikai - XXXII eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Teologai nuo seno apmąsto Marijos paėmimo į dangų slėpinio santykį su mirtimi, kuris pačioje tikėjimo dogmoje nėra apibrėžtas. Popiežius priminė, kad tą patį slėpinį, kurį Vakarų krikščionys vadina Švč. M. Marijos paėmimu į dangaus šlovę, rytų krikščionys vadina jos užmigimu. Tačiau kiekvienu atveju tikime, jog Marija ne, paprasčiausiai, išvengė mirtingojo kūno sugedimo, bet iš karto pradėjo gyvenimą su prikeltu kūnu Dievo artumoje. Marijos atveju buvo paankstintas visiems skirtas prisikėlimas, nes, kaip tikime, Prisikėlusysis yra pirmagimis tarp daugybės brolių ir seserų.

Galima sakyti, tęsė popiežius, kad gyvenimo po mirties pradžia – tai tarsi antrasis gimimas. Jei pirmasis gimimas buvo gimimas žemėje, tai antrasis yra gimimas dangui. Apaštalas Paulius neatsitiktinai kalba apie gimdymo skausmus (plg. Rom 8, 22). Kaip išėję iš motinos įsčių esame žmogus su savo konkrečia tapatybe, taip ir po mirties gimę dangui, Dievo erdvėje, esame tas pats žmogus, kuris vaikščiojo žemėje.

Panašiai buvo ir su Jėzumi. Prisikėlusysis yra tas pats Jėzus: jis neprarado savo žmogiškumo, savo kūniškumo, savo patirties. Kitaip jis nebūtų jis. Apie tai mums liudija mokinių, su kuriais Jėzus bendravo keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, patirtis. Viešpats parodė jiems savo žaizdas – kančios žymes. Tačiau jos jau nebėra skausmingai išgyventos nevilties ir subjauroto kūno ženklai, bet yra jo ištikimos meilės iki galo neišdildomas įrodymas. Prisikėlęs Jėzus su savo kūnu gyvena Dievo Trejybėje. Joje jis nepraranda savo atminties, neatsisako savo istorijos, nenutraukia santykių, kuriuos užmezgė žemėje. Jis atsimena, kad savo draugams pažadėjo nuėjęs į tėvo namus paruošti jiems vietą.

Mūsų gyvenimas yra kaip sėkla, kurią reikia užkasti žemėje, kad iš jos išaugęs augalas sužydėtų ir duotų vaisių.

Prisikėlusysis gyvena Dievo pasaulyje, kuriame yra vietos visiems, kur kuriama nauja žemė ir statomas dangiškasis miestas, galutinė žmogaus buveinė. Mes negalime įsivaizduoti savo mirtingojo kūno perkeitimo, sakė popiežius, bet esame tikri, kad Dievo danguje išliksime tais pačiais žmonėmis, turėsime tuos pačius veidus.

„Brangieji bičiuliai, mano bendraamžiai, seni žmonės, – kreipėsi popiežius, – artėjant atsisveikinimui paaiškėja, kas yra gyvenime brangiausia. Čia ir glūdi senatvės išmintis, kuri gali suteikti šviesos vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų ir visos bendruomenės gyvenimui. Mūsų gyvenimas yra kaip sėkla, kurią reikia užkasti žemėje, kad iš jos išaugęs augalas sužydėtų ir duotų vaisių, – kalbėjo popiežius. - Naujo amžinojo gyvenimo sulauksime ne be gimdymo skausmų, bet jo sulauksime. Mūsų gyvenimas prisikėlusiame kūne bus šimtą ir tūkstantį kartų gyvesnis, nei šioje žemėje.“

„Tegul Viešpaties Motina ir mūsų Motina, kuri pirma mūsų nukeliavo į dangų, sugrąžina mums laukimo nerimą, kad tai nebūtų nuskausmintas laukimas, kad nebūtų nuobodus laukimas. ,Kada ateis mano Viešpats? Kada galėsiu pas jį nukeliauti?' Truputį bijau, nes nežinau, ką reiškia tas perėjimas, bijau žengti pro tas duris, bet Viešpats man tiesia ranką, veda mane pirmyn, o žengus pro duris prasideda šventė.“ 

The post Danguje išliksime tais pačiais žmonėmis - popiežius appeared first on LAIKMETIS.