Galimas Amerikos pasitraukimas iš Europos sukėlė nerimą NATO palankioms vyriausybėms visoje Europoje. Nerimas dėl būsimų pokyčių Baltuosiuose rūmuose dabar verčia Vokietijos vyriausybę kurti planus, kaip įsigyti branduolinių ginklų. Centro dešiniosios CDU ir valdančiosios SPD nariai ragina sukurti bendrą Europos branduolinio atgrasymo priemonę, kad nebebūtų priklausoma tik nuo JAV.

Vokietijos elitas vis dar išgyvena dėl šį mėnesį D. Trumpo rinkimų kampanijos metu išsakytų komentarų, kad jis nesilaikys 5 straipsnio įsipareigojimų ginti užpultą NATO narę, jei ši šalis neįvykdys savo finansinių įsipareigojimų aljansui, o tai dar labiau sustiprino raginimus sukurti savarankiškesnį europinį NATO ramstį.

Šiuo metu Vokietiją valdo kanclerio M. Scholzo vadovaujama kairiųjų liberalų vyriausybė, o po Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietija artėja prie remilitarizacijos. Rinkimų spaudimas, kurį sukėlė populistinės AfD iškilimas, remiasi priešiškumu Ukrainos politikai, kurį dar labiau sustiprino sankcijų poveikis Vokietijos ekonomikai ir geopolitinei padėčiai.

Nors Scholzas ir kiti aukšti Vokietijos ministrai (įskaitant gynybos ministrą Borisą Pistoriusą) kol kas vetavo branduolinį ginklavimąsi, kiti politikai ragina Berlyną persvarstyti savo priklausomybę nuo amerikietiškų branduolinių ginklų. Liberalų finansų ministras Christianas Lindneris (Christian Lindner) praėjusį mėnesį paskelbtame straipsnyje aptarė bendrą Europos branduolinį skydą.

"Neapgaudinėkime savęs: kol pasaulyje bus branduolinių ginklų, Europa taip pat turės laikytis branduolinio atgrasymo sistemos, kad neliktų bejėgė autoritarinių valstybių šantažo malonėje", - pareiškė K. Lindneris, teigiamai vertindamas neseniai Lietuvoje dislokuotus Vokietijos karinius dalinius ir skatindamas kurti bendrą ES gynybos politiką.

Vakarų Vokietija ilgą laiką buvo Amerikos karinis bastionas. Skaičiuojama, kad Vokietijoje esančioje Büchelio oro pajėgų bazėje dislokuota apie 20 branduolinių ginklų

Vakarų Vokietija ilgą laiką buvo Amerikos karinis bastionas. Skaičiuojama, kad Vokietijoje esančioje Büchelio oro pajėgų bazėje dislokuota apie 20 branduolinių ginklų. Branduolinių ginklų Vokietijos teritorijoje klausimas istoriškai buvo pagrindinis prieš NATO nusistačiusių kairiųjų ir dešiniųjų susitelkimo taškas, nepaisant to, kad Žaliųjų partija atsisakė savo pasipriešinimo militarizacijai.

Galimas posūkis branduolinių ginklų link vyksta nepaisant to, kad Vokietija yra prisijungusi prie branduolinių ginklų neplatinimo sutarčių. Ekspertai mano, kad dėl šalies pramonės ir mokslo pasiekimų, jei prireiktų, per palyginti trumpą laiką šalis galėtų susikurti branduolinių ginklų.

Ironiška, kad praėjusiais metais Vokietija uždarė savo paskutinę atominę elektrinę ir taip užbaigė laipsnišką branduolinės technologijos naudojimą taikos metu.

Apklausos rodo, kad dėl karo Ukrainoje Vokietijoje padidėjo palankumas branduoliniams ginklams - dauguma Vokietijos piliečių dabar pritaria jų naudojimui.

Nors Vokietija užima pirmąją vietą siekiant bendros ES gynybos politikos, koncepcija, kad eurokratai galėtų naudotis branduoliniais ginklais, kai kuriems Vokietijos parlamento nariams pasirodė per didelė - Bundestago gynybos komiteto posėdyje šį mėnesį jie šią idėją atmetė.

The post Vokietija sieks kurti nepriklausomą branduolinį skydą, jei D. Trumpas laimės rinkimus Amerikoje appeared first on LAIKMETIS.

Šiandienos žmogui pats šis ginčas ir jo turinys atrodo beprasmis. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad XVI amžiaus intelektualinis kontekstas buvo kitas. Tryliktajame amžiuje iš naujo susidomėjus Aristoteliu, dalis intelektualų priėmė jo nuostatą, jog kai kurie žmonės nesugeba savęs valdyti, naudotis savo laisve ir todėl, dėl jų pačių ir dėl jų civilizavimo, juos turi valdyti kiti. Kai 1492 metais europiečių laivai pasiekė Amerikos salų ir, šiek tiek vėliau, kontinento krantus, ši „natūralios vergovės“ doktrina buvo patogiai pritaikyta užkariavimui pateisinti. Tokiam argumentui padėjo ir tai, kad kai kuriose indėnų visuomenėse greta rafinuotų papročių gyvavo žiaurios žmonių aukojimo ar kanibalizmo tradicijos.

Tačiau kiti intelektualai, ypač iš dominikonų tarpo, aiškiai matė „natūralios vergovės“ doktrinos konfliktą su tradiciniu krikščionišku visų žmonių lygybės ir laisvės supratimu. Apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiais tariant, „nebėra nei vergo, nei laisvojo (...): visi jūs esate viena Kristuje“ (žr. Gal 3).  

Be to, amžininkams, tokiems kaip dominikonui Antón’ui Montesinos, buvo akivaizdu, kad daugumai užkariautojų intelektualinis ginčas buvo aktualus tiek, kiek pateisino tai, dėl ko ir XXI amžiuje milijonai žmonių buvo priversti gyventi vergovei prilygstančiomis sąlygomis, – praturtėjimą kitų sąskaita, pamynus bet kokį teisingumą. 

Br. Antón’as Montesinos buvo vienas iš keliolikos dominikonų, kurie 1510 metais atvyko į Kolumbo sūnaus Diego valdytą Santo Domingo salą, dabartinę Dominikos respubliką. Čia jie savo akimis pamatė nežmonišką tikrovę – žiaurų ispanų užkariautojų elgesį su vietiniais gyventojais, žudomais vien dėl įgeidžio, jų beatodairišką ir vergišką išnaudojimą laukuose, plantacijose, kasyklose, kuris baigdavosi greita mirtimi. Po kelių mėnesių br. Antón III advento sekmadienį, visos dominikonų bendruomenės vardu, nuo sakyklos tokiais žodžiais kreipėsi į tokios tikrovės autorius:

„Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis. Pasakykite – kokia teise, kokiu teisingumu remdamiesi taip baisiai pavergėte šiuos indėnus? Kokio autoriteto vardu pradėjote bjaurius karus prieš šiuos žmones, kurie romiai ir taikiai gyveno savo žemėse, kurių tiek daug sunaikinote nematytomis skerdynėmis ir žudynėmis? Juos išnaudojate ir nuvarginate, neduodami maisto, negydydami ligų, kuriomis jie suserga ir nuo kurių miršta, nes reikalaujate per daug darbo. Tiksliau sakant, ar ne kiekvieną dieną juos žudote, kad išgautumėte ir turėtumėte aukso? Ar rūpinatės, kad kas nors juos pamokytų ir jie galėtų pažinti savo Dievą ir Kūrėją, būtų pakrikštyti, klausytų Mišių, švęstų šventes ir sekmadienius? Argi jie ne žmonės? Ar nesate įpareigoti juos mylėti kaip save pačius? Nesuprantate? Negirdite? Kaip galite toliau taip giliai snausti savo letargo miegu?“, – kalbėjo dominikonas. 

Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis.

Išgirdę tokius žodžius „kai kurie (iš pamaldų) išėjo sutrikę, kiti dar labiau užkietėję. Niekas neišėjo atsivertęs“, – konstatavo vienas iš girdėjusių šią homiliją – jaunas kunigas Bartolomėjus de las Kasas, po keliolikos metų pats tapęs dominikonu. Vis dėlto jo žodžiai nebuvo visai tikslūs – pamokslas paskatino jo paties atsivertimą.

Bartolomėjus į Ameriką atvyko 1502 metais, tuo metu 18 metų amžiaus. Jo tėvas buvo pirklys, kuris taip pat įgijo turtus pavergdamas indėnus, pasisavinęs jų žemes, ne kartą į savo ekspedicijas pasiimdamas ir sūnų, savo įpėdinį ir paveldėtoją. 1510 metais Bartolomėjus gavo kunigystės šventimus, netrukus išgirdo br. Antón’o Montesinos pamokslą, toliau studijavo ir tyrė indėnų klausimą. 1513 metais jis jau buvo tvirtai įsitikinęs – ispanų užkariautojų elgesys ir jų diegiama santvarka neturi jokio pateisinimo. Likusius keliasdešimt gyvenimo metų jis skyrė kovai – raštais ir veiksmais – už indėnų teisių pripažinimą, taip pat Ispanijos karaliaus dvare. Ne veltui Bartolomėjus pripažįstamas vienu iš šiuolaikinės visuotinių žmogaus teisių doktrinos pradininkų. Jo kova nebuvo lengva, daug galingų žmonių nenorėjo girdėti jo žodžių ir jiems priešinosi. Jis ir kiti bendraminčiai prisidėjo, kad Ispanijos valdovai priimtų indėnų orumą ir teises ginančius įstatymus, kad būtų galutinai atmestos doktrinos, teisinančios jų pavaldumą užkariautojams, kartais esą vien todėl, kad jie nekrikščionys ar bent kol dar nėra krikščionys.

Šiame kontekste pasirodė ir Pauliaus III bulė, kurioje jis nurodė, jog ir tuo atveju, jei indėnai „neturi tikėjimo į Kristų, iš jų negali būti atimtos laisvės ir daiktų nuosavybė. Šiomis laisvėmis ir nuosavybe jie gali naudotis, jas turėti ir jomis džiaugtis laisvai ir teisėtai ir neturi būti pavergti. Priešinga nuostata tebūnie negaliojanti ir niekinė“.  „Minėti indėnai ir kitos tautos tikėti Kristumi turi būti kviečiamos Dievo žodžio skelbimu ir geru gyvenimo pavyzdžiu“, – pridūrė Paulius III.

The post Prieš 484 metus paskelbtoje bulėje patvirtintos indėnų teisės appeared first on LAIKMETIS.