Šalies vadovo teigimu, apdovanoti asmenys „su didžiuliu užsidegimu kiekvieną dieną puoselėja amžinai žaliuojančią Lietuvos valstybę“.

„Kurie nenuilstamai darbuojasi mokslo, kultūros, švietimo, sporto ar kitose srityse, rūpinasi dvasiškai tvirtos visuomenės augimu, užtikrina šalies gynybą ir saugumą, nepailsdami kuria tarptautinės bendrystės tiltus, stiprina ne tik savo bendruomenės, šalies, bet ir viso pasaulio architektūrą. Rizikuodami savo pačių gyvybe, didvyriškai aukojasi gelbėdami kitus“, – apdovanojimų įteikimo ceremonijoje pasakytoje kalboje sakė G. Nausėda.

Aukščiausias apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius – skirtas kardinolui Sigitui Tamkevičiui.

Jis įvertintas „už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi“.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi už ypatingą indėlį į Lietuvos fotografijos meną, humanistinių idėjų puoselėjimą ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanotas fotomenininkas Antanas Sutkus.

Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius skirtas šiemet kadenciją baigsiančiam Valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui.

Jis apdovanotas „už profesionalumą, asmeninį indėlį ir ypatingus nuopelnus vystant Lietuvos žvalgybą bei kritinėse situacijose laiku priimtus ir įgyvendintus sprendimus, sustiprinusius Lietuvos Respublikos saugumą“.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi įvertintas fizikas, chemikas Arūnas Ramanavičius – už reikšmingus nuopelnus Lietuvos mokslui ir visuomenei bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Tarp apdovanotųjų – ir du vokiečių generolai bei Vokietijos gynybos ministerijos darbuotojas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius skirtas Vokietijos kariuomenės Sausumos pajėgų vadui generolui leitenantui Alfonsui Maisui (Alfonsui Maizui), Vokietijos gynybos ministerijos strategijos ir operacijų direktoriui generolui leitenantui Gunteriui Schneideriui (Giunteriui Šnaideriui) ir Vokietijos gynybos ministerijos saugumo ir gynybos politikos direktoriui Jasperiui Wieckui (Jasperui Vikui).

Jie pagerbti už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Vokietijos valstybių santykius, Lietuvos saugumo stiprinimą, už indėlį į dvišalį strateginį gynybinį bendradarbiavimą.

Skirtingus valstybės apdovanojimus taip pat gavo dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius, sociologas, kriminologas Aleksandras Dobryninas, chemikas Vytautas Getautis, architektūros istorikas Vaidas Petrulis, šachmatininkas Jonas Sidabras, gydytojas psichiatras Emilis Subata, filosofas Alvydas Jokubaitis, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Andrius Kaniava, pianistė Rita Bieliauskienė, dirigentas Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė, egzistencinės krypties terapeutė Dalia Puidokienė, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai skirti Krašto apsaugos savanorių pajėgų vyriausiajai specialistei Julijai Ašmenienei, pernai spalį išgelbėjusiai smarkiai susižalojusį karį savanorį, Šiaulių apskrities Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus specialistui Andriui Karpui, liepą Sujainių tvenkinyje išgelbėjusiam skendusį žmogų.

Po mirties apdovanotas Rolandas Gelčys, tragiškai žuvęs 2024 metų birželio 2 dieną gelbėdamas dvi Baltijos jūroje skendusias nepilnametes mergaites.

Sekmadienį Lietuvoje minimos 107-osios valstybės atkūrimo metinės. 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prezidento teigimu, tuomet pasirašytas Nepriklausomybės Aktas buvo drąsus ir vizionieriškas dokumentas, tapęs valstybės pamatu.

„Ištisoms Lietuvos žmonių kartoms Vasario 16-oji buvo amžinas įkvėpimo šaltinis. Nei vėlesnės tremtys, nei barbariškos žudynės, nei penkiems dešimtmečiams užslinkusi sovietizacijos tamsa nenumarino tautos balso. Neužčiaupė istorinio teisingumo troškimo ir noro eiti tiesiu laisvės keliu“, – savo kalboje akcentavo G. Nausėda.

The post Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanotas kardinolas Sigitas Tamkevičius appeared first on LAIKMETIS.

The post Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie istorizmą appeared first on LAIKMETIS.

Prasidedant savaitgaliui buvo trumpai prisiminta Šiluvos deklaracija, kuri yra svarbi ne tik krikščioniui, primindama fundamentalius žmogaus prigimties principus, bet ir kiekvienam doram visuomenės piliečiui, norinčiam likti tvirtam šio meto audrose. „Žmonijos patirtis rodo, kad vien tik įstatymų nepakanka sukurti geresnei visuomenei, jeigu jos nariai nepuoselėja dorybių ir vidinių moralinių nuostatų“.

Ši deklaracija primena būtinybę gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius – žmogaus gyvybę nuo jo prasidėjimo iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; prigimtinę šeimą ir tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti savo vaikus; sąžinės, religijos ir žodžio laisvę. „Tik išsaugodami šias prigimtinio gėrius galime išlikti ir klestėti.“ Valstybės įstatymai turėtų atitikti tiesą apie žmogaus prigimtį, ją saugoti, o ne keisti. O mes visi turime pareigą saugoti prigimtines žmogaus teises, puoselėti dorovę ir bendrąjį̨ gėrį̨ dėl asmens laimės, visuomenės laisvės ir Tautos ateities.

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis (VU TSPMI) kalbėdamas apie tai, „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“, kvietė į viską pažvelgti ne fragmentuotai, lyg iš atskirų istorinių momentų, o filosofiniu žvilgsniu – pamatyti visumą, kiek tai yra įmanoma. Istorija yra praeitis. Jos nepakeisi. Tačiau galima kurti ateitį. Profesorius kalbėjo apie inteligentiją kaip visuomenės sluoksnį, gyvenimo tikslą bei misiją. Žmogaus ugdymas yra kompleksinis vyksmas, apimantis ne tik protinį išsilavinimą, bet ir dvasinį augimą.

Inteligento niekada nepakeis guglas ar koks nors dirbtinis intelektas, jam pasaulio pažinimas nesusiveda tik į techniką ar metodus, kultūra nėra tik mokslas, formacija, informacijos sukaupimas ir jos perdavimas. Inteligentas supranta, kad davimas yra svarbiau negu gavimas ir pinigų uždirbimas, o noras bet kokia kaina išlikti, veikiau sunaikina negu gelbėja. Kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Šiandien tokių inteligentų, krikščionių inteligentų maža, visuomenei jie tampa nepatrauklūs.

Lietuvą sugriauti visai nesudėtinga, bet, kita vertus, ir labai sudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, jausmuose. Šiandien patriotizmas paverčiamas pajuokos objektu vien todėl, kad ištikimybė suvokiama kaip atgyvenęs dalykas.

Lietuvą sugriauti visai nesudėtinga, bet, kita vertus, ir labai sudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, jausmuose.

Mokytojai, gydytojai, inžinieriai, ūkininkai iš viešosios nuomonės, portalų, televizijos, girdi madingas moralines ir politines idėjas, pradeda jomis patys gyventi, galiausiai atsiduria ten, kur net nenorėjo būti.

Jeigu seniau, tautinio atgimimo laikais, inteligentai būdavo priekyje, dabar juos keičia viešoji nuomonė, kuri veikia kaip ekonominė ir politinė institucija. Dabar ji bando formuoti tam tikras moralės normas. Inteligento misija buvo nugalėti gyvulišką egoizmą. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai ir pasirinkimai, racionalus egoizmas (nors dabar jau neaišku, ar jis kartais netapo iracionaliu).

Jeigu leistumėme krikščioniškoms bendruomenėms ramiai veikti, pamatytumėm gražių to vaisių.

Niekas neturi geresnio recepto Lietuvai išsaugoti kaip krikščionys inteligentai. Inteligentas supranta, koks pažeidžiamas ir silpnas yra, o tai suprantant galima kovoti su visu tuo.

Taip pat profesorius kalbėjo ir apie modernybės iššūkius Lietuvos valstybei.

Savaitgalio metu lektorius dr. Vincentas Vobolevičius (ISM) kalbėdamas tema „Lietuva po rinkimų: kodėl ir vėl bus taip pat?“, supažindino seminaro dalyvius su Condorcet paradokso ir Arrow teoremos implikacija, teigiančia jog rinkėjų valios išraiška balsavimo keliu dažnai yra matematiškai neįmanoma, o demokratija visuomet yra "valdoma". Toliau dalyviai su pranešėju pritaikė Selektorato teoriją, siekdami išsiaiškinti kelius link geresnio rinkėjų interesų atstovavimo Lietuvos politikoje.

Apžvelgus modelius kalbėta ir apie kiekvieno iš mūsų veikimą savo aplinkoje, visuomenėje, profesinėje srityje ir kt. Kaip svarbu savo profesinį pašaukimą vykdyti tinkamai, atsakingai. Dr. V. Vobolevičius taip pat pristatė ir du tyrimus apie tikėjimą šeimoje ir iš kartos į kartą perduodamas krikščioniškas vertybes, kurie be kita ko atskleidė ir jaunosios kartos dorybių ir vidinių moralinių nuostatų formavimui svarbius kertinius momentus. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus. 

Apie nūdienos Lietuvos katalikų aktualijas ir kontraversijas kalbėjo dr. Lina Šulcienė (VDU KTF). Kalbėdama apie žmogų kaip Imago Dei, ji kėlė klausimą, ką tai reiškia būti Dievo paveikslu? Kurti žmogų pagal Dievo paveikslą reiškia kurti jį laisvą. Tačiau, ką reiškia būti kūriniu? Kas yra laisvė, tikroji laisvė? Dr. L. Šulcienė atkreipė jaunimo dėmesį į tai, kaip svarbu žvelgti giliau, ieškoti atsakymų apmąstant dalykus iš esmės: kas yra materija, o kas – forma, kas yra prigimtinės didžiadvasiškumo ir nuolankumo dorybės ir koks jų santykis su antgamtine Vilties dorybe.

Taip pat jaunimas susitikimo su Kauno vyskupu Sauliumi Bužausku, kuris trumpos ekskursijos Kauno arkivyskupijoje metu papasakojo šio pastato, žymių žmonių istorijas, priminė apie šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II bei popiežiaus Pranciškaus apsilankymus Lietuvoje, Kaune ir pačioje kurijoje, taip pat papasakojo, kaip atrodo vyskupo darbotvarkė.

Laisvalaikiu jaunimas ne tik šnekučiavosi, bet ir žaidė įvairius telkiančius, intelektualinį bei kūrybinį mąstymą skatinančius žaidimus, prisiminė bei dainavo lietuvių liaudies dainas, šoko tautinius šokius.

Pasisėmę išminties bei vienas kito palaikymo, įkvėpti ir degančiomis širdimis jaunuoliai leidžiasi eiti ir veikti savo aplinkoje, bendruomenėse, organizacijoje, studijose ir t.t.

Jaunimo rudens akademinio savaitgalio globėjas J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, bendraorganizatoriai Ateitininkų federacija, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Laisvos visuomenės institutas.

The post Kaune įvyko jaunimo akademinis rudens studijų savaitgalis „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“ appeared first on LAIKMETIS.

The post Kam reikalinga valžia? Pokalbis su Alvydu Jokubaičiu appeared first on LAIKMETIS.

Paskutinius keturis metus Lietuva sprendė scholastinį socialinės lyties ginčą. Vienas 1872 metais parašyto Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai” herojus prieš šimtą penkiasdešimt metų mus visus aplenkė ir skelbė „socialinės žmonos” idėją.  Jis uždavė paprastą klausimą: „Iš kur atsirado šeimos prietaras? Iš kur galėjo atsirasti šeima?”. Visi protu bandę įrodyti šeimos būtinybę mąstytojai paskęsdavo nesutarimuose. Vieni jautėsi įrodę, kad šeima būtina, kiti manė galintys be jos apsieiti. Panašu, Martinas Liuteris šiuo atveju būtų teisus, protą pavadindamas „velnio kekše“. Jeigu viską palikti protui, greitai neaiški tampa ne tik šeima, bet ir meilė, motina bei tėvynė. Tam tikrus dalykus žmonės žino be diskusijų, kurios tik iškreipia tikrąjį vaizdą. Mūsų dabartinių diskusijų apie lytį dalyviai užmiršta, kad protas negali kai kurių dalykų įrodyti. Kodėl mes suvokiame grožį? Ieškodami atsakymo į šį klausimą jau turime grožio suvokimą. Neturintiems grožio suvokimo nėra prasmės skaityti paskaitų apie šio dalyko svarbą.

Viską prilyginus abstrakcijoms, pirmadienį galima įrodinėti šeimos būtinumą, o penktadienį tai neigti, antradienį galima būti kosmopolitu, o ketvirtadienį nacionalistu. Gyvename didelio protą sureikšminančio lengvabūdiškumo laikais, lyg antikinėse Aristofano komedijose. „Įrodysiu bematant tau, kad reikia mušti motiną!”, - sako tėvo mušimą prieš tai pateisinęs Aristofano „Debesų“ veikėjas, pridurdamas -  „O kaip smagu susipažint su išmintimi naująja, ir net su panieka žiūrėt į tai, kas miestui šventa!”. Lietuviai šiandien taip pat jaučia pareigą išniekinti kokį nors šventą dalyką. Jie garbina protą, bet sunkiu momentu griebiasi tikėjimo. Per pandemiją mokslas netikėtai tapo tikėjimu, nors dėl savo prigimties toks negali būti. Pandemija parodė, kad ne tik krikščioniškas Dievo pažinimas, bet ir mokslas laikosi tikėjimu.

Sunku kalbėti apie moralę ten, kur viskas privalo būti nauja, ekscentriška ir madinga. Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, apie moralę sunku pasakyti ką nors naujo. Ji savo prigimtimi yra prietaras, kurį verta branginti vien todėl, kad ji yra svarbiausias žmogaus gyvenimo prietaras. Moralė nukreipia protą išminties keliu, nes pats lengvai pasiklysta ir pasimeta. Žmogaus minčiai būtina laisvė, tačiau be moralės ji virsta intelektualiniais eksperimentais. Net jeigu moralė yra laisvę varžantis jungas, tai vienintelis pateisinamas jungas. Tėvai ir mokytojai manipuliuoja vaikais, tačiau žino, kad moralė nėra tik manipuliacijos. Kadangi žmonės tik dėl kūno mirties nustoja būti moralės subjektais, pagrįstai galima kalbėti apie sielos nemirtingumą. Tai tinka ir politikai. Kai buvo sunaikintas tarpukario Lietuvos valstybės kūnas, tautą nuo politinio išnykimo išgelbėjo piliečių moraliniai įsipareigojimai.

Lietuva vis labiau pergyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais. Matant šį perdėtą susižavėjimą nesutarimais, neišvengiamai iškyla klausimas, ar dabartinėms Vakarų pasaulio visuomenėms vis dar galioja Kristaus žodžiai: „...jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti“ (Mk 3:25). Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? Kiek dar turi skilti dabartinės Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės visuomenės be pavojaus gyvybei?

Žmogaus minčiai būtina laisvė, tačiau be moralės ji virsta intelektualiniais eksperimentais.

Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams. Jų dažnai nepaisoma, tačiau jų suvokimas turi išlikti. Mūsų politikai pasidarė panašūs į savo magiška galia patikėjusius cirko iliuzionistus. Jie pradėjo leisti statistikos suvestinėmis grindžiamus įstatymus. Žmonės visada nuleisdavo normalumo kartelę, tačiau dabar ją kažkas pavogė. Piliečiai nesutaria dėl dar prieš kelis dešimtmečius savaime suprantamais atrodžiusių dalykų – šeimos, tautos, vyro, moters, karo ir taikos. Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos nuo skilimo nebegelbėja net demokratiniai rinkimai.

Kai pasakėčios herojai gulbė, lydeka ir vėžys tempia vežimą į savo pusę, tai mirties nuosprendis vežimui. Moralinio sutarimo ištampymas į skirtingas puses anksčiau ar vėliau virsta galutiniu nesutarimu. Lietuvių kultūros tiesiogiai nepalietė graikų ir romėnų etika, o pagoniška etika lieka tyrinėtojų vaizduotei. Pirmoji mūsų kraštą pasiekusi ir visų atpažįstama etika buvo krikščioniška. Daugiau negu šešis šimtus metų Lietuvos moralinio sutarimo pagrindu yra krikščionybė. Net ateistai dažniausiai naudojasi jiems svetimais krikščionybės resursais.

Tikėjimą Dievu šiandien keičia ideologijomis vadinamos politinės religijos, tačiau jos negali suteikti to, ką suteikė krikščionybė. Kartais surogatiniai gaminiai yra pakankamai neblogi, kaip tirpios kavos atveju, tačiau to nepasakysime apie ideologijas, kurios šiandien mažai ką įtikina. Kiekvienas pažįstame krikščionybei abejingų ir prieš ją nusistačiusių, bet kartu padorių žmonių. Viskas keičiasi tik pradėjus galvoti apie didesnius žmonių kolektyvus ir net žmoniją. Jeigu žmogus iš prigimties būtų geras, jis toks turėtų būti visada. Tačiau pikta žmonių valia nuolatos reiškiasi kartu su gera valia, ir pirmajai suvaldyti neužtenka politinių priemonių. Palyginus su krikščionybe, visos ideologijos yra tik nevykęs vaikiškų pasakų surogatas.

Žmogui būdingas skilimas tarp pirminės ir realiai sutinkamos prigimties, ir būtent apie tai kalba krikščionybė. Ateistų nuomone, viskas gali būti efektyviai sutvarkyta, tačiau iš teologų pasigirsta griežtas „ne“. Kadangi darome tai, ko nenorime, turime pripažinti už mus daug didesnių jėgų veikimą. Katalikai dalykus pripažįsta ne todėl, kad juos protingais padaro filosofai, bet suvokdami jiems apreikštą Dievo valią. Rimtai į Apreiškimą nežiūrintys oponentai iš ateistų stovyklos šiuo atžvilgiu nesupranta krikščionių. Tarp dabartinių katalikų taip pat vis daugiau atsiranda Dievo valios vykdymą nesibaigiančia proto sofistika keičiančių žmonių.

Tikėjimą Dievu šiandien keičia ideologijomis vadinamos politinės religijos, tačiau jos negali suteikti to, ką suteikė krikščionybė.

Mokslo požiūriu moralės žodžiai neturi prasmės, nes apibūdina empiriškai neįrodomus faktus. Friedrichas Nietzsche sakė, kad „Moralinis sprendinys panašus į religinį tuo, kad jis paremtas tikėjimu tokiomis realybėmis, kurių nėra“. Moralės filosofo vaidmenyje netikėtai pasirodęs Lietuvos banko pirmininkas irgi buvo teisus, sakydamas, kad  „Etika, moralė – tai ne šio pasaulio dimensijos“. Tik užmiršo pridurti apie savo visišką priklausomybę nuo šios dimensijos. Po religijos išstūmimo į pakraštį dabar tai daroma su morale. Tik skirtingai negu daug triukšmo keliančio religijos išstūmimo atveju moralė šalinama tyliai, veidmainiškai ir pamažu.

Dorybės yra finansinių investicijų nereikalaujanti bet kurios visuomenės gyvenimo sritis. Be to, jos yra primityvus dalykas. Kai tarp dviejų šalia vienas kito sėdinčių žmonių atsiranda pagarba, jie jau nėra tik du šalia vienas kito esantys kūnai, bet tampa kažkuo  daugiau. Kai tarp jų atsiranda draugystė, meilė ir ištikimybė, jiems tai daug svarbiau negu šalies BVP augimas. Dorybės yra daug svarbesnis veiksnys, negu parlamento rinkimai, revoliucijos ir užsienio investicijų laukimas. Valstybė neįsivaizduojama be ištikimybės, atsidavimo, ištvermės ir nuolankumo. Galima pastatyti fabriką, bet jis negali išsilaikyti be sąžinės, savitvardos ir klusnumo. Galima pastatyti moderniausią ligoninę, bet ji neatliks savo misijos be gailestingumo. Galima įkurti naują universitetą, tačiau jis nieko vertas be tiesos sakymo dorybės.

Visuomenei, kuri viską, net sportinius žaidimus, muziką ir vaikų auginimą vertina pinigais, dorybės atrodo kaip nevertos pagarbos vien dėl savo mažos kainos. Manoma, kad žmogiškumas turi laikytis ant daug sunkiau pasiekiamų prabangos prekių, negu nieko vertos dorybės. Lietuviams nuolatos ko nors trūksta, tačiau jie retai kalba apie dorybių trūkumą. Lietuvių gyvenimas pilnas įvairiausių dalykų stygiaus, tačiau moralė yra trūkumų sąrašo pabaigoje. Gana lengva prarasti mąstymą dorybėmis, tačiau reikia neužmiršti, kad ant jų laikosi žmogiškumas. Keturios pagrindinės dorybės vadinamos kardinalinėmis. Jos yra žmogiškumą palaikantys vyriai. Be jų visuomenė tampa nesaugi, panašiai kaip namas su išlaužtomis durimis.

Lietuviai kol kas dar prisimena dorybių vardus, tačiau politikus domina tik išlaisvinimas. Jie nori išlaisvinti, bet negali pasakyti, kaip turi atrodyti laisvas žmogus. Lietuvos vyriausybė be pabaigos reformuoja švietimą, nes nežino kokį žmogų nori išugdyti. Ilgą laiką skatinusi nesutarimus ji tapo nesutarimų įkaite. Piliečiai buvo mokomi jaustis laisvais nuo bet kokios pripažintos moralės, ir todėl dabar tėvai mokytojams apie moralę sako tą patį, ką anksčiau sakydavo tikintieji – „nesikiškite“. Kalbama apie moralinį ugdymą, tačiau neliko tai daryti galinčios institucijos. Valstybė tapo neutrali piliečių moralinių ir religinių įsitikinimų atžvilgiu.

Jėzus Kristus krikščionims nėra vien tik filosofinė abstrakcija. Tai Dievo sūnus ir aiškus žmogiškumo etalonas. Taip turi atrodyti žmogus. Būtent tokio etalono neturi dabartinė valstybė. Doro žmogaus supratimas šiandien išvedinėjimas iš pirmo po ranka pasitaikiusio įspūdžio. Vieni jį apmąsto pagal paskutinę perskaitytą knygą, kiti – pagal filmą, dar kiti remiasi ideologijomis. Moralinis mąstymas grindžiamas iš ekonomikos paimta idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip bulvių ir elektros kainos. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas, savaime susiklostantis dalykas nuvertėja moralinio ugdymosi reikšmė.

Šiandien visi mėgsta kalbėti apie įvairiausias krizes, nuo ekologinių iki pasitikėjimo institucijomis, tačiau vengiama kalbėti apie moralinę krizę, kuri dabar prilygsta nepagrįstoms spekuliacijoms. Visi diskusijos apie pažangą ar nuosmukį dalyviai turi skirtingus atskaitos taškus ir todėl negali sutarti. Vieni kaltina sovietmetį, kiti – modernybę, o dar kiti džiaugiasi pažanga. Krikščionys du tūkstančius metų laikosi to paties požiūrio į žmogaus nuopuolį. Jų nuomone, tikroji krizė prasidėjo nuo Senajame Testamente aprašyto Adomo ir Ievos nuopuolio rojaus sode. Po šio istorikų nepatvirtinto įvykio žmogus tapo trapia, pažeidžiama ir pavojinga būtybe. Žmogus sukurtas gėriui ir nuolatos jaučia norą atgauti savo pradinį įgymį, tačiau tai pavyksta tik atskiriems asmenims. Bendra žmonijos ydų šaknis išlieka, ir politikai jos negali išrauti.

Vienas garsiausių praeito amžiaus filosofų ir Europos Sąjungos kūrėjų Alexandre Kojeve (Aleksandras Koževas) nupiešė mažai įkvepiantį sunkios žmonijos kovos už kultūros pažangą vaizdą. Jo nuomone, galutiniame gamtos užkariavimo ir politinio išlaisvinimo taške žmogus tampa gyvuliu. Kojeve‘o žodžiais, nebelieka įprastos meilės ir dvasinę prasmę turinčio meno. Meno kūriniai kuriami panašiai, kaip paukščiai suka lizdus ir bebrai stato užtvankas. Koncertai pasidaro panašūs į cikadų čirškimą per karštį ir varlių kvarkimą apleistoje kūdroje. Nebelieka filosofijos ir literatūros, kurias pakeičia bičių dūzgimą primenantys plepalai interneto erdvėse. Kojeve‘o nuomone, meilei jauni žmonės atsiduoda kaip suaugę gyvuliai ir jos nelieka. Kitais žodžiais, modernioji civilizacija baigiasi tuo, nuo ko modernieji filosofai pradėjo - natūralia būkle.

Dorybės neabejotinai yra vienas valstybės saugumo garantų. Lietuvos valstybė nebūtų atsiradusi be meilės, ištikimybės ir pasiaukojimo. Ji priklauso nuo tos pačios ištikimybės dorybės, kaip ir draugystė, šeima, giminystė, santuoka ar mėgstamas sporto klubas. Lietuvos kareiviai turi būti pasirengę aukoti savo gyvybę net už apie skrydžio bilietą į užsienį karo akivaizdoje galvojančius piliečius. Individualizmas šiuo atveju pasiekia galiojimo ribą. Valstybei būtinai reikia bendrojo gėrio, savanoriško tapatinimosi su juo ir pasiaukojimo. Patriotai sunkaus išbandymo dieną turi mokėti nusivilkti tai, kas mirštama, ir apsilkti amžinybe. Apie tai kalbėjo pirmieji krikščionys ir be šito neįsivaizduojamas rimtas politinis darinys.

Užmiršus Dievą, dorybių etika praranda nukreipiantį žmogaus supratimą. Kai kiekvienas pilietis jaučiasi moralės pasaulio kūrėju – visuomenė paskęsta nesutarimuose. Jos gyvenimas virsta etikos komitetų steigimais, viešosiomis rietenomis, skandalais ir niekur nevedančiomis diskusijomis. Pažangieji būtinai nori įrodyti kokios nors dorybės buvimą yda, o atžagareiviai turi priešingą įsitikinimą. Lietuvos visuomenė darosi panaši į vieną paskutiniųjų Bruegelio paveikslų „Aklieji“. Liberalu pasivadinęs neregys veda socialistu vadinamą neregį į šviesų rytojų. Politinių ideologijų vardus galima pakeisti, tačiau nuo to liūdna paveikslo prasmė nesikeičia.

XIX a. lietuvių sąjūdis reikalavo mokyklų kaimo vaikams. Jų palikuonys dabar vis sunkiau randa ryšį su Lietuva. Šv. Paulius tokiais atvejais sakydavo „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1: 22). Panašu, tarp tikėjimo Dievu ir tikėjimo tauta yra ryšys. Pradėjus nesuprasti tikėjimo Dievu vis trapesnis darosi tikėjimas valstybe. Likus vien  tik liaudžiai, įsiplieskia ginčai ir nesutarimai. Po Antrojo pasaulinio karo, stovėdamas ant Miunsterio katedros griuvėsių, vyskupas Klemensas Augustas von Galenas sakė: „...kažkada liaudis užrašė konstitucijoje, kad visa valdžia iš liaudies. Dabar patiriame iš liaudies kilusios valdžios padarinius“. Ten, kur lieka tik liaudis, griuvėsiai tampa kasdienybe. Visuomenei reikia tvirtesnio pagrindo. „Kas tas galingas Valdovas?, - klausia psalmininkas, ir akis nukreipia į Dievą. Tautos valia yra demokratijos pagrindas, tačiau jos išlikimui reikia dvasinio gyvenimo ugdymo.             

The post Prof. Alvydas Jokubaitis. Naujoji Lietuva ir senos dorybės appeared first on LAIKMETIS.

Jas aptarti ir, juolab, taikyti gyvenime nėra lengva. Tačiau pažvelgti, įsivertinti, suvokti dorybių svarbą kalbant apie neramius laikus — pats metas. Dauguma pranešėjų ir diskutantų sutarė dėl vieno: kai vertybės kreivos, o dorybių ugdymas šlubuoja — nebus kam ginti šalies, Lietuva vadinamos.

Dėl aiškumo paminėtina, kad Platonas veikale „Valstybė“ mini keturias pagrindines dorybes:

• Išmintis arba protingumas (sen. gr. Φρόνησις, phronēsis, lot. prudentia)
• Teisingumas (sen. gr. Δικαιοσύνη, dikaiosynē, lot. iustitia)
• Saikas arba susivaldymas (sen. gr. Σωφροσύνη, sōphrosynē, lot. temperantia)
• Drąsa arba tvirtumas (sen. gr. ἀνδρεία, andreia, lot. fortitudo)

Dieviškosios dorybės — tikėjimas, viltis ir meilė (1 Kor 13, 13) — yra įkvėptos Šventosios Dvasios ir vienija žmones su Dievu. Viską sudėjus, gauname septynias dorybes dėl kurių svarbos neverta ginčytis.

Kivirčus palikime „vertybių“ skleidėjams.

Gender kaip nacionalinis nesaugumas

Įdėmesni pastebėjo, kad pašonėje vykstant karui, regis, didesnių pamąstymų apie valios gintis, nacionalinio saugumo ir pamatinių įsitikinimų beigi dorybių santykį kaip ir nebuvo. Kliaunamasi devalvuotomis ir savo naudai nuolat tampomomis vertybėmis. Skaitydamas pranešimą ir džiaugdamasis konferencija jos globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas minėjo, kad „organizatoriai drąsiai pristato temas, kurios gal kažkam net nepatogios, iššaukiančios“.

Arkivyskupas savo pranešime kalbėjo apie gender ideologiją ir nacionalinį saugumą remdamasis  posinodiniu dokumentu Amoris Laetitia. Kalbant apie gender išryškėja trys svarbūs aspektai:

• Lytis suprantama kaip socialinis konstruktas, t.y. šis supratimas yra savaime klaidingas įsitikinimas;
• Šis įsitikinimas indoktrinuojamas per švietimo sistemą;
• Klaidingas įsitikinimas pristatomas kaip neginčytina tiesa.

Pranešėjas teigė, kad šios ideologijos plėtra yra neabejotina grėsmė nacionaliniam saugumui pirmiausiai dėl to, kad pavojaus akivaizdoje visuomenė yra supriešinama. Valstybės įstatymai, institucijos ir net švietimo sistema gali tapti nepasitikėjimo objektais, o tai mažina vienybę pavojaus akivaizdoje, galimi teisiniai ginčai, mažėja vaikų psichinis stabilumas.

Meilė kaip nuomojamas paspirtukas

Dažnai sau užduodu klausimą apie meilę, Meilę ir jos devalvaciją viešajame diskurse. Meilė, kaip ir vertybės, tapo miesto paspirtuku, kurį jodo kas netingi. Doc. dr. Lina Šulcienė savo pranešime „Mylėk ir daryk ką nori“ meilės reabilitacijai pasitelkia Šv. Augustiną su jo žymiuoju posakiu „Dievas yra Meilė“. Jos teigimu, reikalingas visas kontekstas, kad suvokti tai, ką norėjo pasakyti Šv. Augustinas. Vienareikšmis meilės suvokimas būdingas tiems, kurie ją „prisitaiko“ sau priklausomai nuo situacijos.

Šv. Augustinas skiriai dvi meilės rūšis: caritas ir cupiditas. Meilė žmogui yra dieviška tik tuomet, kai ji yra meilė Dievui, Kūrėjui (caritas). Tokia meilė negali eliminuoti dorybių etikos. Ją pradangina emotyvizmas arba požiūrio ir jausmo sampyna grįsta meilė (cupiditas), kai mylėti gali ką nori ir kaip nori. Kai viskas grįsta emocijomis, patinka-nepatinka dichotomija ir tu pats turi nuspręsti meilės reikaliukus. Ir jei kam nepatinka „kaip myliu“ — vėl galima pasiteisinti ta pačia meile.

„Dorybė yra priemonė save išbaigti. Ji įgyvendina prigimties potencialą“, — teigė doc. dr. L. Šulcienė.

Ideologija kaip tirpi kava

Pradėjęs nuo Fiodoro Dostojevskio kažkada pasiūlytos „socialinės žmonos“ koncepto prof. dr. Alvydas Jokubaitis svarstymus tęsė teiginiu apie proto reikšmės pervertinimą: „Jei viską palikti protui, tai gali iškrypti meilės, tėvynės, šeimos ir kitų svarbių dalykų supratimas“. Stabiliu laikotarpiu garbinamas protas, tačiau krizių metu griebiamasi tikėjimo. Šiame kontekste moralė tampa svarbiausiu prietaru, kurio laikytis yra neabejotinai verta.

Teigdamas, kad nesutarimai privalo turėti ribas prof. dr. A. Jokubaitis ideologijas palygino su tirpia kava — nesant tikros iš tokio birzgalo pagamintas gėrimas kartais pakeičia pupelių kavą, tačiau išmanantis renkasi ne pakaitalą, bet tikrą daiktą.

Kalbėdamas apie valstybę pranešėjas atkreipė dėmesį, kad joje neliko doro žmogaus supratimo. Kad valstybė egzistuotų būtinas bendrojo gėrio supratimas, tam tikras piliečių tapatinimasis su politiniu dariniu. Kitu atveju pats politinis darinys praranda prasmę, nebeturi pamatų, sueižėja tarsi avarinės būklės namas.

Tikėjimas kaip dorybių ramstis

Būta ir daugiau pranešėjų, tačiau po pranešimų sekusi diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas Žukas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis, VDU Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas, o moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, tam tikra prasme apibendrino anksčiau pasakytas mintis.

Gen. ltn. V. J. Žukas deklaravo tam tikrą visuomenės dezorientaciją ir pasimetimą: „Kokia yra valstybės ambicija? Kokios mes jos norime?“, — klausė generolas. Dr. V. Malinauskas kalbėdamas apie dorybes uždavė esminį klausimą, kuris, ko gero, vienaip ar kitaip skambėjo įvairiuose pranešimuose: kokie yra dalykai, dėl kurių tu esi pasiryžęs mirti?

Prof. dr. Š. Liekio teigimu, Antikos piliečiai buvo ir kariai, nešiojo ginklą, todėl jiems negalėjo nerūpėti bendras reikalas. Kai savo bendrapiliečius vedi į mūšį ir pirmas stovi rikiuotėje klausimas apie elitiškumą nekyla, nes viskas įrodoma realiu pavyzdžiu. „Kita vertus, kiek dabartinis mūsų elitas yra intelektualiai savarankiškas?“, — klausė diskutantas.

Diskusijai įsisiūbuojant ranką klausimui užduoti pakėlė Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. „Visos dorybės turi į kažką remtis. Anuometinių, prieš sovietizmą kovojusių patriotų dorybės rėmėsi į tikėjimą...“, — pradėjo Kardinolas.

Ir, iš esmės, užbaigė. Vertybės be tikėjimo įsivaizduojamos, dorybės — nelabai.

The post Valdas Kilpys. Konferenciją apmąstant: dorybės ir vertybės, caritas ir cupiditas arba kas kėsinasi į mūsų nacionalinį saugumą? appeared first on LAIKMETIS.

The post Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie darbą ir laisvalaikį appeared first on LAIKMETIS.

The post Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie demokratiją appeared first on LAIKMETIS.

The post Pokalbis apie Vakarų civilizaciją su profesoriumi Alvydu Jokubaičiu appeared first on LAIKMETIS.

Ar gali išnykti ar būti sunaikinta krikščionybė ir jos vertybės, jei būtent ant jos pamato stovi visa Europos ir Lietuvos kultūra?

Ar įmanoma, kad žmogus prarastų laisvę?

Ar įmanoma, kad pasaulis prarastų savo istoriją, kuri iš esmės yra religijos istorija?

Ar turime vilties, kad visa tai išliks ir netgi klestės?

Kviečiame dalyvauti pokalbyje ir mąstyti bei ieškoti atsakymų drauge su profesoriumi A. Jokubaičiu. „Viltis stipresnė. Gyvoji miesto kronika“ – susitikimų su žinomais Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos menininkais, mokslininkais, tyrėjais, visuomenės veikėjais ciklas. Mūsų misija – rašyti gyvąją miesto, krašto kroniką, įtraukiančią kiekvieną mūsų visuomenės narį į viltį ir auginančią joje.

The post Pokalbis su profesoriumi Alvydu Jokubaičiu appeared first on LAIKMETIS.