Paminėjimas prasidėjo parodos „Kunigas legenda monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-2014) atidarymu Laisvės gynėjų galerijoje. Parodą pristatė LR Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė. Žodį tarė LR Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas.

Seimo posėdžių salėje, pirmininkaujant LR Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui, pagerbti LR pirmosios vyriausybės nariai, po to pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas – AT deputato 100-ųjų gimimo metinių proga. Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo...“ Konferenciją vedė LR Seimo narys Vytautas Sinica ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Konferencijos vaizdo įrašas.

The post Monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Seime appeared first on LAIKMETIS.

Monikute! (Atsiprašau visų, kad taip kreipiuosi į laidojamą ses. Moniką, bet juk visi ją taip vadino, nors didis laisvės kovotojas monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė, kad ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys.) Prisipažinsiu, man šiandien liūdna, labai liūdna, Monikute. Ne dėl Tavo mirties. Tu, tiek kovojusi, vargusi, nusipelnei tokios ramios mirties – tokio ramaus išėjimo iš šios ašarų pakalnės į Dievo prieglobstį. Dar daugiau, Tu nusipelnei, kad Tavo laidotuvių pamaldos vyktų Bazilikoje – šventoje vietoje, kur įvyko daugybė stebuklų. Viso to – ir gražios mirties, ir gražių laidotuvių – Tu nusipelnei.

Man liūdna, kad nebelieka ir, galima sakyt, nebeliko tų, kas matė, kaip laisvą Lietuvą griovė okupacijos, matė partizanų kraują ir visas kovas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę. Pamažu, pamažu išeina senoji karta, kovojusi už žmogaus teises ir tikėjimą, karta, kuri ištvėrė prievartą ir tikėjimo persekiojimą.

Ir Tu, Monikute, esi iš tos kartos, kuri kartu su šventuoju apaštalu Pauliumi vis šaukė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar kalavijas?“ (Rom 8, 35). Ne, nebuvo jėgos, kuri įveiktų Jus. Nes Jūs tvirtai ištarėte su šventuoju Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).

O vargo visada buvo. Ir eiti reikėjo ne ten, kur norėjosi, bet ten, kur Dievas šaukia. Mes visi įpratome sakyti, kad Monikutė – šeimininkė, nors ji pati iš to truputį šaipėsi. Ji prisimena, kaip kunigas Petras Našlėnas, sužinojęs ją tapus šeimininke, gerokai nusistebėjo. Atseit, Monikutė mokanti tik arbatą išvirti. Ir ji pati atsiliepia, kad teisingai kunigas sakęs: „Šeimininkauti nemokėjau ir labai nemėgau. Na, bet visko išmokstama. Labiausiai reikia eiti ten, kur, kaip man atrodė, yra sunkiausia. Tad ir nežinodama ir nemokėdama ryžtingai ėjau. Nors kažkada, dar jaunystėje, kai mane prašė eiti šeimininkauti pas kunigą negražiai atkirtau: „nemėgstu kunigų“. O kai generalinė vyresnioji 1976 metais išsiuntė mane dirbti pas Svarinską – net pusgarsiai bambėdavau, kad nuėjus ten dirbti šviesių dienų nematysiu. Na, bet Dievo malonei veikiant praėjo toks bambėjimas.“

O pats monsinjoras Alfonsas patvirtina: „Nuo 1976 metų Viduklėje ji (Monikutė) man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais. Mane aplankyti į lagerį važiavo net du kartus.“

Vieno dalyko negalima pamiršti, privalu tai atsiminti. Monikutė kartu su kitais rašė komunistiniam saugumui: „Mes, žemiau pasirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską“. O Svarinskui tada Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet nieko negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“.

Monikutė nuolat meldėsi už kalinius. Ne tik meldėsi, bet ir važiavo jų lankyti. Daug metų rašė sąžinės kaliniams padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus, siuntė jiems maistą, drabužius. Jie net vadino ją „Kalinių Motina“. O kai iš kalėjimo buvo paleistas Petras Paulaitis, nuvykusi į Kretingą ilgai ilgai jį slaugė.

Ko gero, visiems šių laidotuvių dalyviams teko lankytis Vilniuje, monsinjoro Alfonso Svarinsko bute (Odminių g. 10-2). Juk Monikutė, esant jam gyvam, visus vis kvietė ten apsilankyti. Ji, kaip ir pats Svarinskas, garsiai svajojo, kad tas butas visiems laikams būtų jaunimo ir visų Lietuvą mylinčių susibūrimo vieta. Ir liūdėjo, labai liūdėjo, kad taip neįvyko... (Mons. A. Svarinsko atsiminimai. Nepataisomasis II dalis, p. 251–256)

Na, bet pranašas Izaijas šiandien mus guodžia: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Ir tarsi girdžiu Monikutės pritarimą to paties pranašo Izaijo žodžiais: Toks yra mūsų Viešpats! „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! [...] Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9). Ir pats Jėzus meldėsi pakėlęs akis į dangų: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę“ (Jn 17, 24). Amen.

The post Vyskupas Jonas Kauneckas. Monikute! appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vysk. S. Bužauskas pamaldų įžangoje ne tik parapijiečiams, bet ir iš įvairių Lietuvos vietų susirinkusiems svečiams bei per „Marijos radiją“ transliaciją sekusiems klausytojams sakė, kad šį Dievo Žodžio sekmadienį, tą dieną, kai jis prieš 42 metus buvo areštuotas, minime mons. A. Svarinsko 100 metų jubiliejų ir tikriausiai jis iš dangaus džiaugiasi tokiu gausiu būriu žmonių, tarp kurių yra daug jaunimo, nes jo didžiausias troškimas buvo, kad jaunimas lankytų bažnyčią, melstųsi į Dievą, kad Jis padėtų įveikti visas negandas.

„Pradėdami šias šv. Mišias dėkokime Dievui už monsinjorą Alfonsą. Jis dažnai sovietmetyje pradėdamas pamokslus, žinodamas, kad jo atėję klausytis ne tik tikintys žmonės, pasiilgę tiesos, bet ir norintieji jį sumenkinti, tie, kuriuos atsiųsdavo tam tikros tarnybos, pirmiausiai liepdavo įsijungti magnetofonus, ir sakydavo: „Galite įrašinėti!“ Per tą laiką, kai jis čia dirbo 1976–1983 metais, kunigas buvo karštas ir uolus Evangelijos skelbėjas, mylėjo Dievą ir Bažnyčią, norėjo, kad žmonės lankytų bažnyčią ir būtų sąmoningi katalikai. Jis žodžiais ir savo pavyzdžiu sekė Viešpatį“. Šv. Mišių homilijoje vysk. S. Bužauskas kalbėjo apie Dievo Žodžio svarbą. Tikriausiai retas katalikas neturi Šventojo Rašto. Bet ar tie, kurie jį turime, skaitome?

Pasak vyskupo, gaila, kad dažnai Šventąjį Raštą skaitome kaip bet kurią kitą knygą ir vertiname pagal tuos pačius kriterijus. Šventąjį Raštą skaitome be maldos ir atvirumo Dievo asmeniui, iš tiesų turėtume skaityti ne širdimi ar tikėjimu, o protu. Norime tą knygą tuoj pat suprasti, o jei kažko nesuprantame ar kas nors nepatinka, numetame į šalį. Į Dievo asmenį turime žiūrėti su didele pagarba, meile, nuolankumu, atvirumu, supratimu, kad tos knygos tekstai skirtingose situacijose gali padėti labai įvairiai. Ta knyga parašyta tam, kad Bažnyčios nariai būtų tikėjimo bendruomenė, o šių laikų žmogus galėtų tinkamai pasirinkti, nes Viešpats per savo žodį mus stiprina. Pasak vysk. S. Bužausko, Šventasis Raštas parašytas tam, kad būtų įgyvendinti 4 tikslai.

Pirmasis – kad būtų atskleista tiesa apie Dievą ir žmogų. Per Šventąjį Raštą suprantame, koks yra Dievas ir koks yra žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą. Antrasis tikslas – Šventasis Raštas parašytas tam, kad stiprintų žmogų gyvenimo kelionėje. Mes suprantame amžinojo žodžio, kuris stiprina, paguodžia, suteikia ramybę, svarbą. Juk dažnai skaitydami Šventąjį Raštą jame visa tai randame. Juk ir monsinjoras Alfonsas bei jo lagerio bendražygiai sakė, kad ten per visokias užtvaras atėjęs Dievo žodis buvo kaip vaistas ir maistas, teikė dvasinę stiprybę.

Trečiasis Šventojo Rašto tikslas – amžinojo gyvenimo viltis. Tai maistas, duodamas čia ir dabar, kad prisimintume, jog esame kelionėje, o jos tikslas – amžinas gyvenimas, kad gyvendami žemėje ruoštumėmės gyvenimui dangaus karalystėje. Vyskupas sakė, kad ketvirtasis Šventojo Rašto tikslas – džiaugsmas, kad nesu vienas šiame pasaulyje, kad priklausau bendruomenei, kuri skaito Dievo žodį, keliauja į tiesą ir žino, kad Viešpats yra su mumis.

Taigi Dievo Žodį svarbu skaityti, o ne tik laikyti knygų lentynoje. Vyskupas ragino Šventąjį Raštą skaityti po truputį, bet kiekvieną dieną. Nereikia perskaityti visą iškart ir padėti, o verčiau kaip valgant kasdienį maistą nepersivalgyti. Ir skaitymo būdą galime pasirinkti įvairų.

„Turėkime kantrybės ir išminties, stenkimės, kad Dievo Žodžio skaitymą visada lydėtų malda, atvirumas Dievo asmeniui, kuris tą knygą parašyti įkvėpė ir kurio malone ta knyga – Šventasis Raštas – buvo išversta į lietuvių kalbą, pasiekė mūsų Tėvynę Lietuvą ir per ją mes galime pagilinti savo tikėjimą“, –  ragino vysk. S. Bužauskas. Vyskupas sakė, kad monsinjoras Alfonsas ir čia, Viduklėje, esant įvairioms aplinkybėms, aiškino Dievo žodį, kad žmonės jį suprastų ir atpažintų tiesą. Tiesa ir laisvė buvo bene svarbiausi dalykai, kuriuos savo pamoksluose pabrėždavo monsinjoras Alfonsas. Pasak vyskupo, kalbant apie monsinjorą Alfonsą bene svarbiausias jį apibūdinantis žodi būtų kovoti. Jis dažnai šį žodį sakydavo kviesdamas į kovą, nors daug kas tam žodžiui nepritardavo, klausdamas: „Apie kokią kovą, kunige, kalbi? Kodėl kvieti kovoti, kai reikia kviesti mylėti ir tarnauti?“ „Daug kam šis kunigas buvo per kietas riešutas, per griežtas, per sunkus, per didelis, todėl daug kas jo nesugebėjo suprasti. Bet visiems jis išliko nepatogus kaip pranašas, kaip šauklys, kaip ženklas ar priekaištas, – homilijoje sakė vysk. S. Bužauskas. – Priekaištas Bažnyčiai, kunigams, vyskupams, tikintiesiems, jaunimui, sovietų valdžiai, kagėbistams ir laisvai Lietuvai, kad mes pamirštame kovoti. Juk yra įvairių kovos būdų. Šventajame Rašte irgi yra žodis kovoti. Čia raginama kovoti pirmiausiai su nuodėme“. „Jei Lietuvoje būtų laikomasi Dešimties Dievo įsakymų, patirtume dangaus karalystę“, – sakydavo monsinjoras.

Vyskupas ragino pasvarstyti apie tai, su kokiomis kovomis mes susiduriame. Juk priešiškos jėgos skatina nepaisyti Dievo Žodžio, negyventi kaip moko Kristus, nebūti Jam ištikimiems, vilioja įvairiomis pagundomis, patogumais, noru visiems įtikti ir atrodyti maloniems, bet tokiu būdu nutolstant nuo Kristaus. Kaip sakydavo monsinjoras Alfonsas, turime kovoti už teisingumą ten, kur esu, kad nebūtų skriaudžiamas silpnasis, paniekinami Dievo įsakymai. Jei kam nepatinka žodis kovoti, tai tebūnie kitas žodis, pavyzdžiui, atsispirti vilionėms, kurias siūlo šių dienų pasaulis. Branginkime laisvę, ginkime ją nuo pavojų, darykime teisingus pasirinkimus, galvokime, kokios bus jų pasekmės. Mylėkime gimtąjį kraštą ir Dievo mums duotą žemę. Tai Šventojo Rašto mintis, kurią mėgdavo kartoti mons. A. Svarinskas.

Pasak vysk. S. Bužausko, monsinjoras Alfonsas buvo pasaulyje labiausiai žinomas Lietuvos mylėtojas, būtent dėl jo išlaisvinimo iš lagerio kalbėjosi aukščiausieji valstybių pareigūnai. Jis buvo labiausiai minimas ir gerbiamas kaip tiek daug kentėjęs ir aukojęsis dėl Lietuvos ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II. „Šiandien atrodytų keista, kad jis buvo kaltintas dėl to, kad myli Lietuvą, kad platina „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, priklauso Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, – sakė vysk. S. Bužauskas, – Monsinjoras žinojo, ką reiškia gyventi vergystėje, būti nelaisvam. Jis kviečia mus stiprintis Viešpačiu bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir tikėjimo žinią perduoti kitiems.

Tegul monsinjoro Svarinsko gyvenimo pamokos, radikalus pavyzdys kviečia mus atsikratyti abejingumo Dievui, Tėvynei Lietuvai, kad mūsų valstybėje būtų daugiau laisvės ir teisingumo. Viešpatie, ačiū Tau už monsinjorą Alfonsą ir jo bendražygius, kurie mums yra ne tik istorinės asmenybės, bet ir priminimas, kad ir mes pagal savo pašaukimą kažką paliktume Tėvynei Lietuvai, kad pasaulyje būtų daugiau tiesos, šviesos, laisvės ir meilės“, – baigė homiliją vyskupas. Šv. Mišių pabaigoje jis visus kvietė sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ prašant pašaukimų, kad ir šiais laikais nepristigtume kunigų.

Šv. Mišiose giedojo parapijos choras (vadovas Rolandas Žakys), vargonais grojo Jurgita Urbutytė-Underienė. Šv. Mišių pabaigoje visi sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir „Marija, Marija“.

Po šv. Mišių visiems susirinkusiems paminėti mons. A. Svarinską dėkojo klebonas kun. V. Paukštis, o už renginio organizavimą atskirai pareiškė dėkingumą Pastoracinei tarybai ir Redai Sopranaitei.

Išėję iš bažnyčios susirinkusieji stabtelėjo prie šventoriaus vartų, kur uždegė žvakelių ir pasimeldė šalia mons. A.Svarinsko biusto ir atminimo lentos.

Paskui renginys tęsėsi Parapijos namuose. Čia ekrane visi matė nuotraukas iš mons. A. Svarinsko gyvenimo, atėjusiuosius sutikusieji parapijiečiai pasitiko savo atsineštais šiltais ir saldžiais patiekalais, kava, arbata, o maistą palaimino vysk. J. Kauneckas. Pasistiprinus prasidėjo atsiminimų apie mons. A. Svarinską popietė. Renginį vedusi Reda Sopranaitė sakė, kad jokių išankstinių kalbėtojų nenumatyta, nėra kviestinių svečių, taigi visi šios popietės dalyviai yra lygiaverčiai. Reda priminė, kad monsinjoras Alfonsas, grįžęs iš kokio nors renginio, jį įvertindavo pagal tai, ar jame būdavo dainuojama. Jei kada koks nors renginys geras būdavęs, su dainomis, monsinjoras jį pagirdavo, bet jei kuriame nebuvę dainuojama, sakydavo, kad būtų gerai, bet trūko dainos.

„Taigi ar šis renginys monsinjoro akimis bus geras, priklausys nuo visų mūsų“, – sakė R. Sopranaitė ir prisiminė, kaip monsinjoras, iš kokio nors renginio vis parsivesdavo svečių. Jo šeimininkė Monikutė, stengdamasi visus pavaišinti, turėdavo daryti stebuklus, nes būdavo paruošusi pietus dviems-trims asmenis, o monsinjoras parsivesdavo 15-20 svečių. Vidukliškiai turbūt prisimena, kad klebonijoje kartu su kunigu Alfonsu prie pietų stalo sėsdavo visi: remontus darę meistrai, Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai, svečiai profesoriai iš Vilniaus, kunigai ir šv. Mišių atėjusios užsisakyti močiutės.

R. Sopranaitė sakė, kad pamaldumas buvo vienas svarbiausių monsinjoro bruožų, malda jį lydėjo visur ir kasdien, klebonaujant, kalint lageryje, gyvenant užsienyje. Nesvarbu, kada begrįždavo namo, vis sakydavo, kad jo brevijorius dar nesušnekėtas. Tai buvo jo šventa pareiga. „Adoracija, Kryžiaus kelias, Rožinis gal mums vaikams kai kada būdavę nuobodu, – prisiminė savo vaikystę Reda. – Įsėdame į klebono automobilį ir iškart turime kalbėti Rožinį. Dabar suprantame, kad kelionėje tai svarbiausia malda“.

Vysk. J. Kauneckas priminė, kad sausio 26 dieną suėmus kunigą Alfonsą kiekvieno mėnesio 26 dieną melstis už jį susirinkdavo daugybė žmonių ir jie būdavę nuoširdesni, negu dabar. Nebūdavo jokių vaišių ir papildomų rūpesčių. Jo suėmimo dieną melstis atvykdavo iš įvairių vietų, ir vyresnių, ir jaunimo, buvo renkami parašai už jo išlaisvinimą. „Viešpatie, dėkojame Tau, kad uždegei meile Tau monsinjorą Alfonsą, kuris ir tada, ir dabar sugeba patraukti daugybę žmonių. Prašome, kad visi pakiltume į dabartinės Lietuvos atgimimą!“ –  sakė vysk. J. Kauneckas. Jis nusivylęs, kad šiandien Lietuva nyksta, šeimos išyra, daugelis gyvena susidėję, be Santuokos sakramento, net gyvendami kartu nutaria neturėti vaikų.

Vyskupas sakė girdintis netgi eucharistijos bičiulių skundų, kad jų vaikai dar susituokę, o vaikaičiai 10 metų gyvena kartu, bet neturi vaikų, užtat augina šunis… „Viešpatie, laimink Lietuvą, kad ji neitų į tokią baisią pražūtį!“, – prašė vysk. J. Kauneckas. Jis prisiminė, kad monsinjoras labai troško, jog visur dalyvautų jaunimas, Lietuvos ateitis. Vyskupas prisiminė 1977 metus, kai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose iš kunigo Alfonso išgirdo paraginimą juose atgaivinti jaunimo procesiją. Jis pats iš anksto atsiuntė šiai procesijai kryžių su dviem vėliavomis. Ir iš tiesų, 1978 metais buvo surinkta po šimtą mergaičių ir berniukų procesija. Žemaičių Kalvarija tokios dar nebuvo mačiusi.

Vysk. E. Bartulis džiaugėsi pažintimi su monsinjoru Alfonsu, nuolat drąsindavusiu eiti tikėjimo keliu, drąsiai juo vesti jaunimą. „Kai monsinjoras iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, gyvenome viename name. Iš jo patyriau daug nuoširdumo ir meilės – esu už tai jam dėkingas“, – sakė vyskupas Eugenijus.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Adolfas Teresius sakė esąs vienas pirmųjų eucharistijos bičiulių, o kunigo Svarinsko pamokslus suprasdavęs kaip vidinį padrąsinimą, kaip ir kur eiti tautai. Jam daug kartų tekę patarnauti jo aukojamose šv. Mišiose, yra matęs, kaip net kunigai, matyt, išsigandę  jo drąsių žodžių, yra atėmę mikrofoną… A. Teresius prisimena, kad apie 1982 metus, kai buvo ką tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, atvyko į Viduklę švęsti Užgavėnių. „Linksminomės, daug dainavome, ir staiga įsiveržia „daržovininkai“ su raudonais raisčiais, – sakė A. Teresius. – Aš jiems pasakiau, išgėrėt, vyrai, jauskit vietą, kur atėjote. Sugėdinau juos, bet neprisimenu, ką jiems pasakiau. Bet po kelių savaičių mane surado Josvainiuose ir iškart nuvežė į teismą Raseiniuose. Taigi esu teistas už valdžios pareigūnų įžeidimą ir jų išvadinimą bedieviais ir mėlynanosiais“.

Susirinkusiesiems nusikvatojus R.  Sopranaitė priminė, kaip vienoje kaltinamoje byloje buvo atrinktas 21 kun. A. Svarinsko pamokslas, o dar aštuonių įrašai esą išsimagnetino. Tada kunigas papriekaištavęs, kad sumenkino jo veiklą, nes jis per metus įvairiose Lietuvos bažnyčiose pasako apie 200 pamokslų, tą darė keliolika metų, o į bylą įtraukė vos 21-ą… Renginio vedėja sakė, kad tada pagrindinė dvasinė pagalba kunigams buvo eucharistijos bičiuliai, o Lietuvos laisvei ir jie paliko savo indėlį.

Toliau kalbėjo kitas eucharistijos bičiulis Vidas Abraitis. Jis sakė esąs dėkingas monsinjorui Alfonsui už daug ką, bet labiausiai – už žmoną. Mat prieš atvykdamas į Viduklę kun. A. Svarinskas dirbo Kudirkos Naumiestyje, kur prieš jį dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dėl savo aktyvumo jiems nepasisekė ten ilgiau užsibūti, bet per tuos ten praleistus devynis mėnesius jis pasėjo tokią sėklą, kad vaikai iš Kudirkos Naumiesčio jo pamokslų pasiklausyti atvykdavo į Viduklę. V. Abraitis priminė savo apsilankymą Kavarske, kur kurį laiką klebonavo mons. A. Svarinskas. Ten zakristijonas guodėsi, kad parapija neišgyvens, nes monsinjoras nemokamai laidoja…

Keliautojas, gydytojas, fotografas  Valentinas Kabašinskas pasidalijo viena dar niekur neskelbta istorija, kaip jis kartu su mons. A. Svarinsku 1990 metais su automobiliais iš Vokietijos keliavo į Lietuvą. Tuo metu jam teko lankytis Vokietijoje, Bad Viorishofene, kur kunigas Alfonsas gyveno. Šiame mieste pokaryje įsikūrė vysk. Antanas Deksnys, prel. Paulius Jatulis, kun. Kazimieras Vaišvila. Jie leido čia apsistoti ir iš sovietų lagerio į tremtį išleistam kun. A. Svarinskui, kuris dažniau gyveno ne Bad Viorishofene, o važinėjo po pasaulį. Lietuva buvo ką tik paskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, bet jau patyrė sovietų blokadą. Vieną dieną kunigas Alfonsas išgirdo skambutį iš Lietuvos. Jam skambinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius kvietė grįžti į Lietuvą, nes čia esąs reikalingas. V. Kabašinskas padėjo kunigui Alfonsui pasiruošti kelionei. Nusprendė į Lietuvą vykti kartu dviem automobiliais, kunigas – su „Fordu“, Valentinas – su „Fiatu“. Manė sugrūsią visus daiktus į automobilius. Bet kunigas Alfonsas dar nusipirko priekabą. Jos prireikė, nes kunigas rūpinosi ateitimi – nusipirko dauginimo aparatą, kad Lietuvoje galėtų dauginti knygas.

Tada nebuvo jokių navigacijų, tik žemėlapiai. Maršrutą numatė, žadamus pravažiuoti miestus susirašė. Išvykus ir įsukus į autobaną vienas paskui kitą važiuojančius 100 km/val. greičiu visi automobiliai juodu lenkė. Sustojus vienoje degalinėje kunigas Alfonsas Valentinui pasakė, kad reikia užsukti į Prahą ir aplankyti Aleksandrą Dubčeką. Esą tik jie du įvertinti kažkokiu tuo pačiu JAV prezidento Ronaldo Reigano apdovanojimu. Valentinui tai buvusi staigmena, nes apie tai kunigas iš anksto neužsiminė. Teko vykti į Prahą, pagal telefonų knygas ieškoti šio žmogaus adreso. Adresą rasti pavyko, tačiau į telefono skambutį niekas neatsakė ir į vidų neįsileido. Todėl teko vykti toliau. Įdomiausia buvę, kai turėjo įvažiuoti į greitkelį. Į kairę pusę įsukti niekas nepraleido.

Tada kunigas įvažiavęs į greitkelį sustabdė eismą, ir abudu galėję įsukti į kairę. Atvažiavę į Lenkiją pernakvojo pas kunigui pažįstamą vyskupą. Kitą dieną toliau tęsė kelionę į Lietuvą. Per blokadą įvažiuoti per Lazdijus nebuvo galima, sovietų pasieniečiai nieko nepraleisdavo, todėl reikdavę vykti per Baltarusiją. Kunigas Alfonsas sugebėjo su kažkuo Vilniuje susiskambinti. Iš ten kažkam atvykus juos abu praleido pro Lazdijų muitinę. Tada užsuko pas Lazdijų kleboną, o paskui laimingai atvyko į Kauną ir Valentinas „perdavė“ kunigą Alfonsą kun. E. Bartuliui. „Kai nežinome, ką daryti, ką kalbėti, turbūt monsinjoras Alfonsas mums patartų, – sakė V. Kabašinskas. – Įdomu, ką jis pasakytų Laisvės premiją gavusiam kunigui, teigiančiam, kad jam svarbiausia yra partnerystės įstatymas? Arba ką pasakytų kunigui bendražygiui, kuris kviečia į kažkokį susitaikymą su Putinu? Ir dar daug klausimų jam galėtume užduoti. Jo atsakymai mums patartų, kaip mes turėtume gyventi, kad mažiau klaidų padarytume“.

R. Sopranaitė susirinkusiesiems dar priminė, kad mons. A. Svarinskas mėgdavo pasakoti apie lagerį ne kaip apie kokią nors skausmingą vietą, bet apie vietą, kurioje buvo daug bendražygių, kur turėjęs galimybę su daug kuo pabendrauti, mokytis kalbų, filosofijos. Su juo kalėjo tokie garsūs žmonės kaip generolas Jonas Juodišius, jį kunigu įšventinęs vysk. Pranciškus Ramanauskas, kardinolas Josifas Slypijus, prof. Levas Karsavinas. Pasak jo, lageris buvęs jo aukščiausia karjeros vieta, nes jis buvęs kardinolo nuodėmklausiu. Monsinjoras ne tik aukojosi, bet mokėjo ir kitus įtikinti apie aukos prasmę. Kai kas mėnesį lankydavo ligonius, jų prašydavo, kad jie aukotų savo kančią už Bažnyčią ir Lietuvą, jos dvasinį atgimimą. Galbūt tada žmonės nelabai suprasdavo šio prašymo prasmės, dabar ji jau aiški.

Kun. A. Svarinsko Viduklėje klebonavimo laikais uoliai dirbusi su Petrašiūnų jaunimu ir dažnai su juo čia atvykdavusi seselė vienuolė Aldona Raižytė sakė girdėjusi, kaip vienas jaunuolis, dirbęs milicijoje, skundėsi labai blogai jaučiasi, kad kaip koks šuo turi vaikyti į atlaidus susirinkusius maldininkus.

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė sakė, kad mons. A. Svarinskas buvo svarbus ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiams. Abi tautas vienija bendra istorija ir kova už Nepriklausomybę. Kai į Ukrainą atėjo tarybų valdžia, Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčia buvo uždrausta, daugiau kaip 3000 bažnyčių atiduota Stačiatikių Bažnyčiai, nesutikusieji į stačiatikybę pereiti kunigai buvo žiauriai nužudomi, kankinami, atsidurdavo lageriuose. Tarp jų buvo ir kardinolas J. Slypijus, su kuriuo kartu kalėjo mons. A. Svarinskas. Monsinjoras Alfonsas daug prisidėjo Vilniuje rytų (graikų) apeigų katalikams grąžinant Švč. Trejybės bažnyčią. „Jis, o ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, dažnai dalyvaudavo mūsų bendrijos renginiuose, mėgdavo pasidalinti prisiminimais, o kartais imdavo verkti. Man yra sakęs, kad mes turime veikti, blogiausia, kai niekas nieko nedaro. Manau, kai šiandien Ukrainai labai sunku, kai mūsų kunigai tapo karo kapelionais, monsinjoras Alfonsas yra jiems pavyzdys“, – baigė savo pasakojimą N. Šertvytienė.

Save įvardijęs jau į atsargą išėjusiu politiku Povilas Urbšys sakė, kad sutikęs mons. A. Svarinską jausdavo jo milžinišką dvasią, kad reikia aukotis dėl Tėvynės. Ta jo auka kiekvienam iš mūsų pasėjo sėklą, kad ir tu turi žinoti, dėl ko reikia aukotis. Toks jo liudijimas įpareigoja ir vėlesnes kartas imtis atsakomybės aukotis.

Turbūt žinome, kad vietoje suimto Viduklės klebono į kalėjimą siūlėsi parapijietis Ignas Paulauskas. Jo vaikaitė Romena Antanavičienė, dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos socialinė pedagogė, prisimindama kunigo Svarinsko klebonavimo laiką, labiausiai įsiminė tuometinių vaikų norą dalyvauti procesijose. Tuomet daugybei vaikų nebuvę jokios baimės, kiekvienas turėjo savo rūbelius. Gal tas jausmas persidavė ir tuometinių vaikų vaikams, dabar irgi noriai dalyvaujantiems šv. Mišiose, procesijose, nebijantiems ateiti į šermenis ar bendraklasių artimųjų laidotuves.

Parapijietis Pranas Laurinavičius pirmąjį įspūdį apie kunigą Svarinską patyrė tuomet, kai šis mažame kambarėlyje suteikė Ligonio sakramentą jo mamai. Pranas buvo elektrikas, dažnai rašinėdavo į rajono laikraštį „Raseiniečių žodis“, vėliau pervadintą „Nauju rytu“, lankydavosi bažnyčioje. Bet vienąkart pasibaigus profsąjungos susirinkimui, rajono komunistų partijos sekretorė ideologiniam darbui paprašė jį pasilikti. Sakė, žinanti, kad Pranas rašinėja rajono laikraščiui ir vaikšto į bažnyčią, paprašė parašyti apie kunigo Svarinsko pamokslus. „Man jie labai patinka“, – atsakęs jis.

Nepaisant to, vis tiek prašė parašyti, o jis sakė jokio teksto apie kleboną nerašęs. Bet vėliau jokių priekaištų dėl to nesulaukęs, tik tas vėliau, matyt, atsiliepė darbe, nes buvo ignoruojamas jį vertinant, niekada negaudavęs premijų. P. Laurinavičius sakė dėl to jaučiasi ramios sąžinės. Pasak jo, kai kurie parapijiečiai, matyt, ne tik rašė, bet ir talkino įrašinėdami kun. A. Svarinsko pamokslus. P. Laurinavičius teigė, kad kiekviena epocha turi savo herojus. Jei XIX amžiuje toks buvo kun. Antanas Mackevičius, tai XX amžiaus herojus buvo mons. A. Svarinskas.

Viduklės parapijietis Adolfas Kumpikevičius prisiminė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską kaip labai uoliai besirūpinusį bažnyčios remontu. Kadangi Adolfas tada dirbo Skaudvilėje, jis padėdavo gauti lentų iš lentpjūvės, o kad jos patektų bažnyčiai remontuoti, prisidėdavo ir aplinkiniais keliais talkinę vietinės valdžios žmonės. Beje, tais laikais atliktas remontas buvo paskutinis. Matyt, klebonas gerai prižiūrėjo darbus, kad jie buvo atlikti kokybiškai.

Keliomis mintimis apie bendravimą su mons. A. Svarinsku dar pasidalijo buvęs Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos narė Alė Jurgaitienė.

Kadangi mons. A. Svarinskas įvairių renginių grožį vertindavo pagal tai, ar jose būdavę ir dainų, to norėdavo ir jo šventėse, tai ir šįkart tarp kalbėjusiųjų skambėjo dainos, kurių žodžių tekstus kiekvienas galėjo pamatyti ekrane ir pritarti savo balsais. Dainuoti kvietė parapijietė, choristė Jolita Piatkienė.

Beje, mons. A. Svarinskas buvo dažnas svečias „XXI amžiaus“ redakcijoje. Jis rūpinosi, kad katalikai skaitytų „XXI amžių“, o vaikai – „Kregždutę“. Kol ėjo šis laikraštėlis, nuolat paimdavo po kelis šimtus jo egzempliorių ir išplatindavo sutiktiems vaikams. Kai atvyko klebonauti į Kavarską, rado tik vieną „XXI amžiaus“ prenumeratorių, o išvykdamas tokių paliko 40. Dabar ten „XXI amžiaus“ neskaito niekas… Vis atsinešdavo parodyti ir padovanoti kokį nors savo išleistą žymaus žmogaus portretą. Kai išleido mons. Zenono Ignatavičiaus-Ignonio portretą, ketino pasirūpinti ir jo knygos „Praeitis kalba“ leidimu. Šis kunigas Antrojo pasaulinio karo metais rūpinęsis karių sielovada Baltarusijoje bei šioje knygoje pasakojantis savo išgyvenimus itin sunkiu laiku parodė savo misijos svarbą, todėl monsinjoras Alfonsas tą knygą norėjo padovanoti kariams. Bet ta knyga jau buvo ką tik išleista, todėl monsinjorui tik nurodėme, į kurį knygyną nueiti.

O renginyje dalyvavęs kun. A. Vaitkevičius „XXI amžiui“ sakė jaunystėje gimtosios Skaudvilės parapijos bažnyčioje dažnai klausydavęs kunigo Svarinsko pamokslų, o kartais atvykdavęs jų pasiklausyti ir į Viduklę.

Žvelgdamas svečio įspūdžiu, galiu pasakyti, kad vidukliškiai puikiai paminėjo savo buvusį kleboną. Didelis būrys parapijiečių ruošdamiesi renginiui prisiėmė konkrečias atsakomybes ir puikiai jas įvykdė. Nemažai ruošos turėjo zakristijonas Jonas Kačiušis, katechetas Tomas Branauskas, Audronė Tamulevičienė, Roma Janulevičienė, procesijos organizatorės Edita Baltrušaitienė ir Inga Molotokienė. Choro vadovas Rolandas Žakys ne kartą sukvietė choristus į repeticiją. Renginiui ruošėsi ir šauliukai (vadovė mokytoja Lina Radžienė) bei kitas Viduklės jaunimas. Be karšto maisto, kurį paruošė Loreta Laurinaitienė, pyragus kepė, sumuštinius tepė ir dalino: Valdonė Kuzerienė, Aušra Vaitkevičiūtė, Edita Majevskaja, Odeta Jokimčienė, Giedrė Peldūnienė, Ilona Daunienė. Norinčius pasižvalgyti po parapijiečių įkurtą mons. A. Svarinsko atminimo kambarį lydėjo mokytoja Eugenija Verygienė, maltiečių vadovė Gerda Visockienė. Parapijiečių iniciatyvai paminėti mons. A. Svarinską nuoširdžiai pritarė klebonas kun. V. Paukštis.

The post Viduklėje iškilmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės appeared first on LAIKMETIS.

Tuo metu lageryje buvo įvairių pakraipų krikščionių, kuriuos tradicinių religijų išpažinėjai vadino sektantais. Jie burdavosi į savo tikėjimo grupes, tartum bendruomenes. Ypač išsiskyrė jehovistai: savo principingumu, aktyvumu, Biblijos studijavimu ir savos literatūros platinimu. Sovietų valdžia jų ypač nemėgo dėl gilaus priešiškumo šėtoniškai bedievių valdžiai: būdami laisvėje jie nedalyvaudavo rinkimuose, netarnaudavo kariuomenėje, nesimokydavo sovietinėse mokyklose. Už tokį nepaklusnumą jie buvo teisiami ir tremiami. Lageriuose vergų darbą dirbdavo kantriai. Po darbo, jei buvo sąlygos, lauke visi susėsdavo ratu, melsdavosi ir vaišindavosi. Pagrindinė jų laisvalaikio veikla buvo ant lapukų perrašinėti Bibliją ir tuos tekstus mokytis mintinai. Galima sakyti, tai buvo jų dvasinė duona, kuri palaikė jų gyvybingumą pagal Kristaus pažadą: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)[1].

Reikia pasakyti, kad į lagerį aš patekau pats silpnai tikėdamas į Dievą. Religinius veiksmus atlikti (žegnotis, poterius kalbėti) buvau mamos išmokytas gal nuo penkerių metų, o apie tai, kad Dievas egzistuoja, sužinojau vėliau iš vyresnio brolio. Tačiau poterius kalbėdavau mechaniškai, nes jų mintis ir reikšmė liko nesuprantama, todėl nesisiejo su gyvuoju Dievu. Tik kai mokykloje perskaičiau katekizmą, tarp poterių ir tikėjimo atsirado ryšys, nors dar nelabai aiškus ir todėl nelabai gyvas. „Privaloma“ pirmoji išpažintis ir Komunija iš esmės nieko nepakeitė, nes visą dėmesį sugėrė išorinių formalumų atlikimas. Kita vertus, pradėjo kauptis krikščioniškos meilės, nuolankumo, atlaidumo ir kitokie kasdienio gyvenimo, religijos ir prigimties derinimo sunkumai. Vidinis tikėjimas katekizmą priėmė kaip tiesą, o kasdienis gyvenimas rodė, kad jo reikalavimai „per daug šventi“. Vienas sau svarsčiau, kad katekizmo reikalavimų laikysiuosi kada nors ateityje, kai būsiu suaugęs.

Mokantis ateistinėje sovietų mokykloje atsirado abejonių dėl žmogaus kilmės, žmonijos amžiaus ir pan. Išsigandau, kad pradeda svyruoti šeimoje įdiegta gyvenimo atrama, todėl pradėjau kas dieną melstis, kad Dievas duotų išminties pažinti Tiesą. Tai tęsėsi septynerius metus. Po to, jau lageriuose, atėjo staigus nušvitimas ir gyvas tikėjimas.

Lietuviai lageryje daugiausia buvo katalikai, formaliai švęsdavo didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas, t. y. kartu susirinkę pavalgydavo. Kai kurie prieš tai sukalbėdavo maldą. Kalbantis su lietuviais kaliniais kartais būdavo paliečiami ir religijos klausimai. Nustebino tai, kad daug pašnekovų sakydavo pripažįstą Dievą, bet kunigais ir Bažnyčia netikį ir nepraktikuoją. Paprastai nurodydavo priežastį – blogą, nekrikščionišką kai kurių kunigų elgesį sunkiomis lagerių sąlygomis.

Kunigai

1958 metais 7 lageryje radau kanauninką Petrą Raudą, kunigus Algirdą Mocių, Alfonsą Svarinską ir Antaną Bunkų. Pirmieji trys kaip dvasininkai reiškėsi aktyviausiai. Sekmadieniais kan. P. Rauda[2] kartais lauke, ant pievelės, suburdavo apie save būrelį tikinčiųjų ir, visiems sėdint ratu, laikydavo Šv. Mišias. Pasakydavo pamokslą, o po Mišių dar kurį laiką bendraudavo įvairiomis temomis, kartu visiems vaišinantis arbata ir džiūvėsiais.

Kun. A. Svarinskas[3] mėgo iškilmingesnes vaišes pačiame barake. Esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo atsiųstais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi triukšmingai vaišindavosi. Prižiūrėtojai prie tokių viešų sambūrių nelabai kibdavo, nes nesuprato, apie ką tie pribaltai[4] nesislapstydami kalba. Barake kunigų A. Mociaus ir A. Svarinsko geležiniai gultai buvo greta, todėl tautiečiai juos juokais vadindavo „mūsų šventenybėmis“. Kun. Alfonsas mėgo sambūrius, nuolat stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Šiaip visada vaikščiojo iš laisvės atsiųstais juodais rūbais. Labai išgyveno, kai 1959 m. rudenį iš Lietuvos gavo laišką su žinia, kad Telšiuose mirė vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kuris sovietų lageriuose buvo iškalėjęs 10 metų, o 1954 m. spalio 3 d. viename iš Komijos lagerių Alfonsą įšventino į kunigus. Gyvenant lageryje tai retas atvejis, nes sąlygų nuoseklioms teologijos studijoms lageriuose nebuvo. Tačiau dar prieš areštą A. Svarinskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios dėl persekiojimo turėjo pasitraukti 1946 metais. Taigi mokslus užbaigė lageriuose, o tada iš vyskupo kalinio rankų gavo kunigystės šventimus.

Atvirai kalbėdamas apie savo ir kitų kunigų silpnybes, jis pabrėždavo dievišką kunigystės šventimų svarbą, kurių negali panaikinti jokios žmogiškos nuodėmės. Tačiau daugelis paviršutiniškai tikinčiųjų galvojo atvirkščiai – kad kunigo nuodėmės panaikina jo šventimų dieviškumą. Galbūt kai kam tai yra tik formalus pretekstas pasitraukti nuo Bažnyčios. Buvo matyti, kad kai kurie lietuviai ir subrendę teturėjo vaikišką tikėjimo suvokimą. Matyt, nebuvo noro ar sąlygų tą tikėjimą ugdyti iki evangelinio lygmens. Jiems labai aktuali buvo neteisybės ir kančios problema: kodėl Dievas pakenčia tokią neteisybę – leidžia bedieviams niokoti ir žudyti ištisas tautas. Vienas tautietis ta tema visai rimtai svarstė: jeigu Dievas ir yra, tai Jis bus labai nusenęs, nebegali visko pamatyti ir suvaldyti... Tokių katalikų tikėjimą silpnino ne sovietų ateistinė propaganda, kurią jie niekino, bet sunki gyvenimo tikrovė, kurios ramiai priimti jie nebuvo dvasiškai pasirengę.

Pirmieji metai, praleisti tarp senų politinių kalinių, buvusių partizanų, kunigų ir sektantų, buvo gana įdomūs, naudingi ir daug kuo netikėti. Tačiau lageryje pirmąją dvasinę pagalbą gavau būtent iš kunigo Algirdo Mociaus[5]. Jis Šv. Mišias laikydavo naktį, ant šalia lovos esančios spintelės. Stengėsi bendrauti su visais, kurie nors kiek domėjosi religija, dalijo religinius tekstus, mokėjo užmegzti pokalbius, mėgo diskutuoti religinėmis temomis. Svarbiausia, kad jis buvo gana kritiškas savo paties, o kartais ir nepavyzdingų kunigų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo apsisprendimą eiti į kunigus, jis pabrėždavo blogą kunigų elgesį, kurį jis matydavęs vaikystėje, kai patarnaudavo bažnyčioje. Būtent todėl jis apsisprendė stoti į seminariją ir tapti geru kunigu. Buvo matyti, kad savo ketinimą jis įgyvendino – juk ne veltui antrą kartą pateko į lagerius. Atrodo, kad buvę parapijiečiai jį mylėjo, nes nuolat siųsdavo jam maisto siuntinius. Ir čia jis pasirodė kaip geras Kristaus mokinys: atsiųstus produktus išdalydavo kaliniams, o pats eidavo į lagerio valgyklą srėbti liesos sriubos, kuri buvo verdama pagal receptą: H2O plius sorų grūdai minus riebalai lygu klipatos palaikai...

Kun. Mocius turėjo vieną savybę, nebūdingą katalikų kunigams: labai vertino ir platino visokius Dangaus apsireiškimus, ypač susietus su įspėjimais žmonėms – raginimais keisti savo nuodėmingą gyvenimą. Kartą jis man atnešė kelis ranka prirašytus sąsiuvinius, kuriuose buvo į lietuvių kalbą išversta Gonzagos da Fonsekos (Luís Gonzaga da Fonseca) knyga „Marija kalba pasauliui“ – Fatimos apsireiškimų ir stebuklo aprašymas. Toji knyga padarė didžiulį įspūdį ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems Dievo buvimu abejojusiems lietuviams. Netikėti stebuklu, kurį Fatimoje matė apie 70 000 žmonių, būtų tiesiog kvaila. Tai paskatino kasdien kalbėti maldas, nors to dar neužteko tapti sąmoningu ir praktikuojančiu kataliku. Tik vėliau sužinojau, kad tą knygą į lietuvių kalbą išvertė ir Bostone išleido kunigas Mykolas J. Vembrė, kuris 1939 m. per Velykas mane pakrikštijo Suvainiškio bažnyčioje! Galima sakyti, jo išleistoji knyga man buvo lyg protinis krikštas...

Valdiškoji ateizacija

Po Stalino mirties dauguma už religiją nuteistų kalinių kartu su milijonais kitų nekaltų žmonių buvo paleisti. Tačiau netrukus valdžios viršūnėje įsitvirtinęs Nikita Chruščiovas[6] ėmė rodyti atvirą priešiškumą religijai. Jis buvo užsimojęs per 20 metų Sovietų Sąjungoje visiškai sunaikinti religiją. Jo „viešpatavimo“ metu buvo uždaryta arba sugriauta keliolika tūkstančių cerkvių ir bažnyčių. Buvo sudaromos įvairios kliūtys mokytis kunigų seminarijose. Į lagerius pradėjo grįžti vėl nuteisti aktyvūs kunigai ir kiti tikintieji.

Kiekviename lageryje buvo žmonių, nuteistų už religinę veiklą: kunigų, vienuolių, įvairių denominacijų krikščionių („sektantų“). Po II pasaulinio karo trečdalis Lietuvos kunigų buvo įkalinti, Lietuvoje liko tik vienas vyskupas. Kunigai kalėjo dėl įvairių priežasčių: už atsisakymą bendradarbiauti su

[1] Čia ir toliau Biblija cituojama iš leidinio: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. Prieiga per internetą: biblija.lt. 

[2] Petras Rauda (1894–1974) – kunigas, garbės kanauninkas. 1944 m. paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, 1945 – rektoriumi, suimtas. Dukart kalėjo lageriuose. 1962 m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą, gyveno Svėdasuose. 2003 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.               

[3] Alfonsas Svarinskas (1925–2014) – kunigas, monsinjoras, Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. 1947–1956 m. už ryšius su partizanais kalėjo Abezės lageryje, čia slapta įšventintas į kunigus. 1958 m. vėl suimtas, kalėjo Mordovijos lageryje, į Lietuvą grįžo 1964 metais. Nuo 1972-ųjų aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. 1978 m. su kitais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Už antisovietinę veiklą 1983 m. sovietų saugumo vėl suimtas; iki 1988 m. kalėjo lageriuose. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.       

[4] Rus. pabaltijiečiai.               

[5] Algirdas Mocius (1917–1999) – kunigas, partizanų kapelionas, Dievo tarnas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Dukart po 10 metų kalėjo Komijos ir Mordovijos lageriuose. 1967 m. grįžo į Lietuvą, kunigavo. Kaip pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo plačiai žinomos jo akcijos, kai procesijose basomis į Kryžių kalną nešdavo kryžių. 1999 m. po mirties apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.               

[6] Nikita Chruščiovas (Nikita Chruščiov; 1894–1971) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas, valdęs šalį nuo Stalino mirties 1953 m. iki 1964 metų.             

The post Petras Plumpa. Dvasingumo paieškos appeared first on LAIKMETIS.

Šventimus kun. Alfonsas Svarinskas gavo iš vyskupo Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės lageryje, kuriame abu kalėjo. Monsinjoras yra vienintelis Lietuvos kunigas slapta gavęs kunigystės šventimus Rusijos kalėjime. Apie šiuos šventimus mons. Alfonsas savo atsiminimuose yra rašęs: „Nepataisomasis“ I dalis, p. 133–137.

Teklė Kačiukaitė savo atsiminimų knygoje „Atleiskim savo priešams“ (Vilnius, Mintis, 1992; p. 120–123 p.) aprašė pagalbą vyskupui P. Ramanauskui, jam rengiantis įšventinti A. Svarinską kunigu. Žemiau pateikiame T. Kačiukaitės ir mons A. Svarinsko atsiminimų tekstus.

Teklė Kačiukaitė (iš autorės atsiminimų knygos)

Po pusantrų metų vyskupas Ramanauskas iš Intos buvo perkeltas į Abezės invalidų lagerį. Gydytojų komisija pripažino jį nedarbingu.

Šiame kaliniams invalidams skirtame lageryje leido dienas ir kitas mano pažįstamas – fizikas profesorius Žvironas, taip pat generolo Ladygos našlė. Čia sąlygos buvo geresnės. Po Stalino mirties kaliniams davė čiužinius, pagalves, paklodes ir net rankšluoščius. Išbaltino barakus. Anksčiau prižiūrėtojai į kalinius dažniausiai kreipdavosi „svoloč, izmenik rodiny“, dabar rusų papročiu pradėjo vadinti juos vardais ir tėvavardžiais.

Vyskupas rašė, kad po šešerių metų „auklėjimo“ jie pirmasyk tapo žmonėmis, kad ir maistas kiek geresnis. Profesorius Žvironas ir vyskupas Ramanauskas labai gyrė Ladygienę, kuri lageryje tapo visų silpnųjų globėja. Jei kuris susirgdavo, ji visuomet surasdavo daktarą, girdydavo ligonius žolelių arbatėlėm, parūpindavo spirito ir vaistų. Be to, ji vienodai padėdavo visų tautybių kaliniams. Už tai Ladygienę labai gerbė lagerio gydytojas ir vaistininkas, visi kaliniai. Ir lagerio viršininkas čia buvo neblogas žmogus. Jis nelaikė kalinių galvijais, elgėsi su jais kaip su nelaimingais žmonėmis.

1951 metais į Vilnių atvyko kunigas profesorius Kazimieras Prelgauskas. Parodė man Stefanijos Ladygienės laišką iš lagerio. Ji rašė: „Jūsų prieteliui labai reikia razinų ir indo tam reikalui“. Viskas užuominomis, užuominomis, bet mes supratome – vyskupui Ramanauskui reikia kieliko, razinų ir paplotėlių Mišioms laikyti. Pasikalbėjome, padejavome, ir jis išvyko.

Po kurio laiko atvažiavo vėl. Atvežė mažą sidabrinį kieliką paauksuotu vidumi.

– Kaip jį siųsti – tavo reikalas, – tarė Prelgauskas. – Manome, kad Dievas duos tau išminties, be to, mudu su Tryškių dekanu tau maldomis padėsime.

Nupirkau razinų, medaus, iškepiau paplotėlių. Medų sudėjau į kunigo daktaro Prelgausko atgabentą sidabrinį kieliką. Paskui jį rūpestingai suvyniojau ir įdėjau į siuntinį su kitais produktais. Siuntinį apdraudžiau ir išsiunčiau, o pati visą laiką meldžiausi ir maldavau Dievą, kad prižiūrėtojai nesuprastų, kam visa tai reikalinga.

Praslinko pora savaičių. Ir štai gaunu vyskupo Ramanausko laišką: „Dėkoju už siuntinį, o labiausiai – už medaus taurelę. Enkavedistai labai stebėjosi tuo indu: tavo giminaitė turbūt labai turtinga, jei tokiuose brangiuose induose medų siunčia... Į razinas ir paplotėlius niekas nekreipė dėmesio“.

*

1956 m. kovo mėn., parėjusi iš darbo, radau manęs laukiančią moterį. Ji atvyko iš Baltarusijos. Ir pati buvo baltarusė. Davė suprasti, jog nori su manimi pasikalbėti be liudytojų.

Išsiunčiau savo giminaitę į parduotuvę parnešti mums ko nors prie kavos. Tada viešnia pasisakė neseniai buvusi pas savo brolį dvasininką Abezės lageryje. Jis kali kartu su vyskupu Ramanausku. Jie ir įkalbėjo moterį vykti pas mane ir perduoti prašymą organizuoti apeigyno siuntimą į lagerį. Moteris vis aiškino, kad to apeigyno ten labai reikia: mat arkivyskupas Reinys Vladimiro kalėjime sunkiai sergąs, vyskupas Teofillis Matulionis – dar už Reinį vyresnis, o iš mano laiško jie sužinoję, kad vyskupas Kazimieras Paltarokas visai silpnas... Paties vyskupo Ramanausko sveikata taip pat prasta, todėl jis norįs į kunigus įšventinti ten kalintį klieriką. Be literatūros to padaryti negalįs, nes atmintinai neatsimenąs...

Paprašiusi, kad apie jos vizitą niekam neprasitarčiau, nes yra sekama, moteriškė atsisveikino ir išvyko.

**

Nuo 1953 m. jau dirbau valdiškame darbe, tad negalėjau kaip anksčiau kada panorėjusi važinėti į lagerius. Mano direktorė buvo tarybinių pažiūrų, todėl aš buvau sekama ir negalėjau nė tikėtis gauti nemokamų atostogų – eilines buvau išnaudojusi.

Ilgai svarsčiusi, nutariau mėgnti siųsti tokiu pat būdu kaip kieliką. Tačiau kur gauti tą apeigyną. Visi, kuriais aš pasitikėjau, jau seniai už grotų, vyskupas Paltarokas sunkiai sirgo...

Nuėjau pas kunigą Vaičiūną, tačiau jis apeigyno neturėjo. Patarė kreiptis į Šventosios Dvasios bažnyčios kleboną kunigą prelatą Elertą.

Prelatas Elertas mane priėmė labai maloniai. Nieko neklausinėjęs atnešė ir padavė apeigyną. Tik patarė – jeigu kas paklaustų, iš kur aš turinti šią knygą, – sakyti, jog radau ją atėjusi čia gyventi, o jos turinio nežinau, nes nemoku lotyniškai.

Pamačiusi tą knygą, supratau, kad jos nusiųsti man nepavyks. Reikia ieškoti kito būdo – pavyzdžiui, išrašyti reikiamas vietas ir mėginti siųsti taip pat kaip anksčiau. Gavau gero plono popieriaus. Tačiau kas išrašys? Vietinių kunigų nenorėjau painioti į šį reikalą. Taigi kur rasti žmogų, kuris mokėtų lotyniškai ir žinotų, kurios vietos reikalingos kunigo įšventinimui?

Ilgai svarsčiusi, nuėjau pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis, sužinojęs mano rūpestį, mielai sutiko padėti. Be to, priminė man, ko dar reikia toms apeigoms, – tai Švento aliejaus.

Švento aliejaus gavau pas Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą Alfonsą Lapę, kurį pažinojau dar būdama vaikas, – tada jis vikaravo Tytuvėnuose. Kai aš vadovavau Šiluvos pavasarininkams, jis buvo Tytuvėnų pavasarininkų pirmininkas, tad tekdavo susitikti organizacijų reikalais.

Siuntinį išsiunčiau. Netrukus vyskupas Ramanauskas pranešė, kad viską gavo.

1956 metais, jau grįžęs iš lagerio, vyskupas papasakojo, kad klieriką Alfonsą Svarinską jis įšventino į kunigus, o baltarusis kunigas tos laimingos dienos nesulaukė – mirė.

(Teklė Kačiukaitė. Atleiskim savo priešams. Vilnius, Mintis, 1992; 120–123.)

Kunigystės šventimai (Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų)

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.

Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.

Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.

Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.

Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10000, skubios operacijos nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.

Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.

Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.

Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.

Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.

Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.

– Doktor, my prišli pokurit. (Rus. – Daktare, atėjome parūkyti)

Girdime:

– Chorošo. Ja vam dam!(Rus. – Gerai. Duosiu).

Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.

Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.

Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.

Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:

„1954. X. 3. [...] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena. Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja. Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“. (V. Šimkūno fondas. F151-19, 137 laiškas. Vilniaus universitetas, Rankraščių skyrius).

Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys. Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.

Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.

Tada kagiebistai man sakė:

– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.

Sakiau:

– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.

Manęs klausė:

– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?

– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.

The post Sukanka 70 metų kai kalėjime buvo įšventintas kunigu Alfonsas Svarinskas appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.

Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.

Formacija (1892–1922 m.)

Slipyj išgyveno ilgą formacijos laikotarpį, trukusį daugiau nei 30 metų. Jis gimė gilaus tikėjimo valstiečių šeimoje, kuri įskiepijo jam meilę Kristui. Pajutęs Dievo kvietimą, po vidurinės mokyklos baigimo jis įstojo į dvasinę seminariją, ir 1917 m. rugsėjo 30 d. metropolitas Andrejus Šeptickis suteikė Slipyj kunigystės šventimus. Gavęs metropolito palaiminimą jis tęsė studijas Insbruko universitete ir apgynė pirmąją daktaro disertaciją bei gana greitai, maždaug per vienerius metus, parengė habilitacinį darbą.  

Dėl Austrijos imperijos žlugimo ir Ukrainos–Lenkijos karo grįžti į namus nebuvo įmanoma, todėl Slipyj dar dvejus metus tęsė studijas Insbruke, o po to dvejiems metams išvyko į Romą, kur Grigaliaus universitete parašė ir apgynė antrąją daktaro disertaciją. 

Akademinis laikotarpis (1922–1945 m.)

1922 m. vasarą grįžęs į tėvynę, jis ėmė dėstyti dogmatiką Lvovo dvasinėje seminarijoje, o po dviejų metų tapo jos rektoriumi (1924–1929 m.). Slipyj uoliai darbavosi ruošiant dvasios darbininkus Ukrainos graikų apeigų bažnyčiai (UGAB) ir kūrė Teologijos akademiją, svajodamas paversti ją universitetu. Prisimindamas tą laikotarpį jis sakė: „Kaip žmogus, savanoriškai tapęs Kristaus kaliniu, tarnavau kadaise tokiam ryškiam Ukrainos teologijos mokslui, stengiausi prikelti jį iš griuvėsių ir atgaivinti suvokdamas, kad mokslas yra vienas kertinių tautos atgimimo ir stiprybės akmenų, o teologijos mokslas įgyvendina Kristaus evangelijos įsakymą: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19).“ Ši Slipyj tarnystė nebuvo lengva, netrūko rūpesčių ir kliūčių.

Tačiau nepaprastas jo darbštumas ir organizaciniai gebėjimai davė vaisių: po penkerių metų, 1929 m., buvo įkurta Lvovo teologijos akademija, kurios rektoriumi buvo paskirtas Slipyj. Jis dėjo visas pastangas, kad Akademija taptų mokslo centru, o ilgainiui – universitetu, turinčiu teisę teikti daktaro laipsnius. Per 10 metų akademija tapo autoritetinga švietimo įstaiga.

Tačiau Slipyj planams sutrukdė karas ir 1939 m. sovietų okupacija. Atėjus bolševikams, prasidėjo represijos, seminariją užėmė sovietų kariuomenė. Metropolitas Šeptickis baimindamasis, kad gali būti nužudytas, pasirūpino įpėdinio paskyrimu ir pasirinko Josyfą Slipyj.

1939 m. gruodžio 22 d. jis buvo slapta įšventintas vyskupu. Kai 1944 m. lapkričio 1 d. metropolitas Šeptickis mirė, jo vietą užėmė Slipyj. Tačiau jam nebuvo lemta vykdyti savo pareigų. Po penkių mėnesių, 1945 m. balandžio 11 d., jis buvo suimtas kartu su kitais UGAB vyskupais, ir jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. 

Įkalinimo laikotarpis (1945–1963 m.)

Prasidėjo metropolito kryžiaus kelias – 18 prievartos, kalinimo, lagerių, etapų ir tremties metų. Štai kaip jis pats apibūdina šį savo gyvenimo laikotarpį:

„Naktinis kalinimas, slapti teismai, nesibaigiantys tardymai ir šnipinėjimas, moralinė ir fizinė prievarta, žeminimas, kankinimai, badas; nedori tyrėjai ir teisėjai, prieš kuriuos aš, kalinys katorgininkas, „tulysis Bažnyčios liudytojas“, išsekęs, fiziškai ir psichiškai, liudiju nebylią ir mirčiai pasmerktą gimtąją savo Bažnyčią... [...]

Šiame kryžiaus kelyje dėl kalinio Kristaus mane stiprino suvokimas, kad kartu su manimi eina ir mano dvasinė kaimenė, gimtoji ukrainiečių tauta, visi vyskupai, kunigai, tikintieji, tėvai ir motinos, maži vaikai, pasiaukojantis jaunimas ir bejėgiai seneliai. Aš nesu vienas!

Slipyj buvo teisiamas keturis kartus, ne kartą įkalbinėtas atsisakyti vyskupo pareigų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri jam siūlė Kijevo metropoliją ir kitų privilegijų su sąlyga, kad pereis į stačiatikybę. Tačiau vilionėms jis nepasidavė ir liko ištikimas Dievui ir kenčiančiai savo Bažnyčiai.

Pirmą kartą už „priešišką veiklą“ jis buvo nuteistas 1946 metais 8 metams kalėjimo. Bausmės pabaigos sulaukė 1953 m. Ji sutapo su Josyfo Stalino mirtimi ir politinės vadovybės pasikeitimais. Tuo metu SSRS puoselėjo viltis pagerinti santykius su Vatikanu ir norėjo tam panaudoti Slipyj. Metropolitas buvo atgabentas į Maskvą, ir KGB bandė su juo derėtis bei pavedė parašyti UGAB istoriją. Jam net buvo leista dirbti didžiausioje SSRS Lenino vardo bibliotekoje. Slipyj pradėjo darbą, bet iš derybų nieko neišėjo. Po Berijos nužudymo jos baigėsi, ir Slipyj buvo ištremtas penkeriems metams į Maklakovą (netoli Jenisiejaus, Krasnojarsko kraštas). Būdamas tremtyje jis toliau rašė UGAB istoriją ir per 5 metus parašė 5 tomus. Be to, slapta vykdė sielovadą ir stengėsi palaikyti ryšį su savo Bažnyčia, stiprindamas savo kaimenę ir dvasininkus laiškais bei sielovadiniais pranešimais.

1958 m. birželį Slipyj vėl buvo suimtas ir 1959 m. birželio 17 d. nuteistas naujai 7 metų laisvės atėmimo bausmei. Per šį kalinimo laikotarpį sovietinė vyriausybė bandė įtikinti Slipyj kalbėti prieš popiežių mainais į jo paleidimą. Tam 1960 m. pabaigoje jis buvo atgabentas į Kijevą, tačiau ir dabar KGB patyrė nesėkmę. Slipyj drąsiai gynė savo Bažnyčią ir neketino išsižadėti popiežiaus. 1961 m. rudenį jis vėl buvo išsiųstas į lagerį Mordovijoje. Nenuolaidumas jam brangiai kainavo. Metropolito byla buvo peržiūrėta, ir 1961 m. rugsėjo 27 d. jis buvo nuteistas už akių kaip ypač pavojingas nusikaltėlis recidyvistas atlikti bausmę griežtojo režimo lageryje.

Kaip prisimena Slipyj, šiame kalėjime buvo susirinkę didžiausi nusikaltėliai. Prižiūrėtojai buvo žiaurūs, brutalūs. Dėl sunkių kalinimo sąlygų ir alinančio darbo, susirašinėjimo ir artimųjų siuntinių apribojimo, taip pat sistemingo marinimo badu kaliniai iš esmės buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir bado. Praleidęs ten keletą mėnesių metropolitas labai nusilpo ir veikiausiai būtų miręs, jei netikėtai nebūtų paleistas.

1963 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono XXIII ir JAV prezidento Džono F. Kenedžio prašymu Josyf Slipyj buvo paleistas ir išvyko į Romą. Venas bendražygis kalinys prisimena: 

Mūsų būryje buvo Romos kardinolas, ukrainietis Slipyj [...]. Šis kuklus, tylus žmogus lageriuose kentėjo jau antrą dešimtmetį, buvo labai ligotas, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi nebūti našta savo bendražygiams, o jiems padėti. Supratome, kad tokio tautos lyderio, kaip Slipyj, sovietų valdžia nepaleis: ukrainiečiams jis buvo tarsi dvasinis vėliavnešys.

Tačiau įvyko stebuklas: iš Maskvos atvyko keli čekistai ir taip skubiai jį išvežė, kad jis vos spėjo atsisveikinti su draugais. Nežinojome, kur jį išvežė. Tik po dešimties dienų [...] vienas vaikinas pranešė girdėjęs, kad kardinolas Slipyj yra Romoje.

Visi buvome sukrėsti: iš begalinių tolių į mus padvelkė laisvė.

Romos laikotarpis (1963–1984 m.)

Išleisdama sunkiai sergantį 71 metų senolį, sovietų valdžia tikėjosi, kad likusią gyvenimo dalį jis praleis kur nors poilsiaudamas ir netrukus mirs. Tačiau metropolitas neketino ilsėtis. Jis ne kartą skundėsi Dievui, kad produktyviausius ir vaisingiausius gyvenimo metus pražudė lageriuose ir tremtyje nieko negalėdamas nuveikti. Taigi Dievas suteikė jam kompensaciją – 21 metus. Ir šį laiką Slipyj išnaudojo maksimaliai, pradėdamas daugybę epochinio masto projektų.

Visą romėniškąjį jo gyvenimo laikotarpį žymėjo aktyvi veikla kuriant UGAB, plėtojant mokslą ir švietimą bei vienijant visame pasaulyje gyvenančius ukrainiečius. Belieka tik stebėtis, iš kur lagerių sugniuždytas senolis sėmėsi jėgų ir įkvėpimo nenuilstamam titaniškam darbui, kai aplinkiniai šaipėsi iš jo idėjų, laikė svajotoju, fantazuotoju, o didžiuosius jo sumanymus – seniokiškais kliedesiais. Tačiau dauguma jo svajonių ir iniciatyvų jau išsipildė arba mūsų akyse tampa tikrove.

Kalinimo metai nebuvo tokie bevaisiai, kaip atrodė Slipyj. Tuo metu jis išgyveno ypatingą vidinę transformaciją. Tomistinės mokyklos suformuotas scholastas virto brandžiu ir išmintingu ganytoju, suvokiančiu savo rytų krikščionio tapatybę ir turinčiu didingą savosios Bažnyčios viziją. Kalinimo metai buvo daugybės apmąstymų, idėjų generavimo, supratimo ir planų kūrimo laikotarpis. Dabar atsirado galimybė visa tai įgyvendinti.

Atvykęs į Romą Slipyj dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur 1963 m. spalio 11 d., dalyvaujant 2500 delegatų iš viso pasaulio, pasakė kalbą prašydamas suteikti UGAB patriarchato statusą. Nors Paulius VI metropolitą Josyfą Slipyj pakėlė kardinolu, tačiau atsisakė pripažinti UGAB patriarchatą. Slipyj tai nesustabdė.

Jam labai rūpėjo sutelkti įvairiuose pasaulio kraštuose pasklidusius ukrainiečius ir sukurti regimą jų vienybės simbolį. 1963 m. lapkričio 25 d. jis įkūrė popiežiaus Klemenso vardu pavadintą katalikišką ukrainiečių universitetą ir pradėjo statyti šv. Sofijos soborą – mažąją Kijevo Sofijos kopiją. 1969 m. rugsėjo 27 d. pašventintą soborą Slipyj laikė „sugriautų ir išniekintų Ukrainos bažnyčių ženklu ir simboliu“, „atgimimo ir naujų bažnyčių statybos Tėvynėje ženklu“, „Gyvųjų Ukrainiečių Sielų Soboro liudijimu, šventa maldos ir liturginės aukos už mirusius, gyvuosius ir negimusius vieta“. Iki šiol ši šventovė traukia ir vienija ukrainiečius visame pasaulyje ir yra didingas paminklas paties Josyfo Slipyj nuveiktam darbui.

Tačiau gyvenimo Romoje laikotarpis toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Kaip ir kalinimo metais, taip ir dabar Slipyj patyrė apsčiai sielvartų. Dėl XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusios Vatikano „Ostpolitik“ Romos kurija dažnai nepaisydavo UGAB ir išduodavo jos interesus vardan gerų santykių su Maskvos patriarchatu. Slipyj dėl to labai išgyveno, o vienybės stoka ir tai, kad jo idėjų nesuprato savi vyskupai, kėlė dar daugiau skausmo. Tačiau to nepaisydamas jis dirbo toliau ir kiek įmanoma gynė savo nebylią Kankinių Bažnyčią. Pats būdamas gyvas jos kančios liudijimas, jis apeliavo į pasaulio sąžinę, prašydamas, kad nebūtų leista, jog „virš nebyliosios Bažnyčios tvyrotų mirtina galinčių kalbėti tyla“. 1980 m. jis taip kreipėsi į kongreso „Stokojanti Bažnyčia“ dalyvius:

Mūsų Bažnyčia nėra mirusi, kaip kai kurie laisvojo pasaulio žmonės mano, o gal net nori, kad taip būtų, nes ji trukdo pernelyg žmogiškiems jų planams. Mūsų Ukrainos Bažnyčia gyva. Geriausiai tai įrodo jos kankinystė. [...] Negalima būti abejingais Ukrainos Bažnyčiai. Netekusi visų institucinių, organizacinių ir materialinių išteklių, kartu su beginkliu Kristumi ji visoms savo sesėms Bažnyčioms yra vidinės stiprybės ir tikrojo atgimimo šaltinis. Būtent todėl ji yra brangi Visuotinės Bažnyčios lobyno dalis... Moderniesiems ekumeninio judėjimo atstovams derėtų neišleisti to iš akių.

1984 m. rugsėjo 7 d. Slipyj mirė. „Testamente“ savąjį gyvenimą jis apibūdino taip:

„Meilė Kristui, meilė Šventajai Bažnyčiai, Jo slėpiningajam Kūnui, meilė gimtajai Ukrainos Bažnyčiai, kuri yra visavertė visuotinės krikščionių šeimos dalis, meilė gimtajai ukrainiečių tautai su jos dvasiniais ir materialiniais pasaulinę reikšmę turinčiais turtais nusako mano gyvenimo pastangas, mąstymą ir darbus laisvės ir nelaisvės metu. Visą savo gyvenimą buvau ir palieku šį pasaulį – Kristaus kalinys!

„Testamente“ Josyfas Slipyj prašė palaidoti jį Sofijos soboro kriptoje, o kai Ukraina taps laisva, parvežti jo kūną į gimtąjį kraštą. Tokia galimybė atsirado žlugus SSRS. Ir 1992 m. rugpjūčio 24–27 d. patriarcho palaikai buvo perkelti į Lvovą ir palaidoti Šv. Jurgio katedros kriptoje. Į šį perlaidojimą mirusio patriarcho pagerbti atvyko apie 2 mln. žmonių. Iš Lietuvos atvyko ir katalikų kunigas, disidentas, ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas.

Josyfo Slipyj ir Alfonso Svarinsko bendrystė

Slipyj ir Svarinsko, dviejų didžių vyrų ir tikėjimo išpažinėjų, keliai susikirto 1959 m. (1960 m.) Mordovijos Dubravlago lagerio skyriuje Nr. 7/1, Sosnovkos kaime. Tai buvo vadinamasis „tikinčiųjų lageris“. 1960 m. rudenį čia buvo atvežta apie 450 įvairių konfesijų kalinių, nuteistų už religinius įsitikinimus arba kontrrevoliucinę veiklą pagal religinius įsitikinimus, o taip pat aktyvių ukrainiečių tautininkų. Lageris buvo skirtas perauklėti tikinčiuosius. Jis buvo ypatingas tuo, kad kaliniai čia nesikeikė, nevogė, meldėsi valgio metu ir rengdavo religines diskusijas per vakarinius pasivaikščiojimus lagerio alėja. Šie pasivaikščiojimai ir diskusijos buvo puiki galimybė paskaitoms ir naujų dvasininkų rengimui. Lageryje susiformavo tarsi pogrindinė UGAB kunigų seminarija. Mokoma buvo užsienio kalba (lenkų, vokiečių ar lotynų). Pirmiausia todėl, kad nesuprastų prižiūrėtojai. Vieną iš tos pogrindinės lagerio seminarijos auklėtinių Slipyj net įšventino kunigu.

Šiame tikinčiųjų lageryje kalėjo ir lietuvių katalikų kunigai. Tarp jų buvo kun. Rauda, kun. Svarinskas, kun. Balčiūnas, kun. Račiūnas ir jėzuitas kun. Markevičius.

Šiame lageryje ir susipažino Slipyj su Svarinsku. Tarp jų užsimezgė tvirta, dešimtmečius trukusi draugystė. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Svarinskas (32 metais jaunesnis už metropolitą) tapo Slipyj nuodėmklausiu ir savo atsiminimuose šią patirtį šiltai aprašė kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą.

Kartą Slipyj peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kadangi lagerio gydytojas nenorėjo jo gydyti, metropolitas liko gulėti barake. Svarinskas dirbo felčeriu sanitariniame padalinyje ir gavęs iš kun. Račiūno penicilino (jam iš Amerikos jo atsiuntė mama) atnešė jį metropolitui ir taip jį išgydė.

Tačiau tikinčiųjų perauklėjimo atskirame lageryje eksperimentas žlugo, nes užuot persiauklėję komunistine dvasia kaliniai gerokai sėkmingiau ugdėsi religine dvasia. Todėl 1961 m. rudenį lagerį imta likdviduoti, o kaliniai buvo skirstomi po skirtingo lygio lagerių punktus. Pirmiausia kun. Svarinską ir kitus perkėlė į griežto režimo lagerį. Netrukus ten pat buvo perkeltas ir Slipyj, ir kelis mėnesius praleido vienoje kameroje su Svarinsku. Kai 1963 m. pradžioje atėjo žinia apie jo išlaisvinimą, Slipyj norėjo pasiimti Svarinską kartu į Romą kaip savo asmeninį sekretorių, tačiau tai buvo neįmanoma. Svarinskas atliko šiame kalėjime likusią bausmės dalį ir 1964 m. grįžo į Lietuvą.

Nors jiedu kartu praleido ne tiek daug laiko ir vėliau niekada gyvai nesusitiko, jų dvasinis ryšys buvo gyvas visą gyvenimą. Kai Slipyj išgirdo apie Svarinsko suėmimą 1983 m., tuoj pat parašė solidarumo laišką Broliams Lietuviams, pavadindamas Svarinską „Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautos garbe“, o jo pagalbą metropolitui kalėjime palygindamas su Tito tarnyste apaštalui Pauliui. Kai 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Svarinskas buvo paleistas į laisvę ir ištremtas iš SSRS, praėjus trims mėnesiams po išlaisvinimo jis aplankė patriarcho Josyfo Slipyj karstą Romoje ir jo sekretoriui vyskupui Ivanui Chomai pateikė papildomą liudijimą apie kalinimo laiką, praleistą kartu su metropolitu Josyfu. Jis sakė:

Labai džiaugiuosi, kad sutikau [Mordovijoje] šį didį Ukrainos žmogų. Ukrainiečių tauta man artima, nes mes kartu kentėjome ir meldėmės; daugelį metų ukrainiečiai buvo mano nelaimės draugai […], svarbiausia, susipažinau su Arkivyskupu (Josyfu). […] Gyvenome šalia, kartu tarnavome Šventojoje Liturgijoje. Pirmiausia jį gerbiu kaip dvasininką, kuris, nepaisydamas įvairių išbandymų, liko ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Antra, jis buvo išsilavinęs žmogus. Daug mums kalbėjo, skaitė konferencijas […]. Mačiau, kaip jis kentėjo. Prieš jam išeinant į laisvę ir išvykstant į Romą, gyvenome kartu. Jis nepamiršo manęs, stengėsi padėti, nors suprantu, kad jo galimybės buvo ribotos. [...] Labai džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti jo palaikus ukrainiečių Šv. Sofijos šventovėje Romoje ir pabučiuoti jo kojas.

Vietoj pabaigos

Šių dviejų didžių vyrų gyvenimo keliai buvo erškėčiuoti ir sunkūs, bet juos lydėjo Dievo palaiminimas. Abu nugyveno gana ilgą gyvenimą: Slipyj – 92, Svarinskas – 89–eris metus.  

Dievas neliko Slipyj skolingas ir už 18 kalinimo metų atlygino 21–eriais aktyvios ir vaisingos veiklos metais. Svarinskas tvirtino, kad sulauks sovietų režimo žlugimo, nors kalinimo metu tai atrodė neįmanoma, ir Dievas leido jam sulaukti tos dienos. Išgyvenęs ilgiau negu daugybė jį kankinusių ir teisusių KGB–istų, kunigas Alfonsas sulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos atgimimo, grįžo į gimtąjį kraštą, tapo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1991–1995 m.), pelnė tautiečių meilę ir pripažinimą ir iki gyvenimo pabaigos spinduliavo šviesą stengdamasis tarnauti Tiesai. 

Netrukus po kun. Alfonso mirties, 2014 m. rugsėjį, buvo paskelbti daugiau nei 50 metų archyve saugoti Slipyj „Atsiminimai“. Metropolitas čia labai šiltai atsiliepia apie Svarinską. Nors apie jų santykį jis rašo nedaug, keliose lakoniškose pastraipose jaučiamas du Kristaus tarnus siejęs abipusis palankumas ir šiluma. Jie praleido kartu ne tiek daug laiko, tačiau gimusi bendrystė paliko gilų pėdsaką jųdviejų sielose.

Tikinčiųjų lagerio stovykloje ir griežto režimo kalėjime kartu praleistas laikas susiejo ukrainiečių ir lietuvių dvasininkus tvirtais draugystės ir abipusės pagarbos saitais ir paskatino dviejų persekiojamų bažnyčių – LKB ir UGAB – abipusę paramą, sustiprino ukrainiečių ir lietuvių tautų ryšį. Šito bendradarbiavimo, draugystės ir abipusio palaikymo vaisius yra šiandieninė parama, kurią Ukraina gauna iš lietuvių tautos kovodama su blogio imperija, didingas kryžius Slipyj garbei šiame parke ir nuolatinis lietuvių solidarumas per visą mūsų kovą už laisvę.

Slipyj ukrainiečių tautai ir Svarinskas lietuviams yra laisvės, tvirtumo ir pergalės prieš blogį simboliai. Abu dvasios milžinai šiandien kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8). Kad ir mes savo gyvenimo pabaigoje galėtume taip pasakyti, kunigas Alfonsas Svarinskas paliko tokias gaires:

Norinčiam būti kataliku nepakanka turėti maldaknygę, rožinį ir retomis progomis nueiti į bažnyčią. Būtina, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo kertinis akmuo. Visa, kas prieštarauja Dievo įsakymams, turi būti mums svetima. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Gyvenimas nėra teatras; už kiekvieną minutę turėsime atsiskaityti, todėl sakau, kad visi turime tapti kariais, kovojančiais su dabarties blogybėmis. 

Dviejų tikėjimo išpažinėjų – Slipyj ir Svarinsko – priesakai ir pavyzdys įkvepia mus šiandien sekti Kristumi ir bet kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis mylėti savo tautą.

The post Dr. Mariya Horyacha. Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji, Raseinių rajono vadovybė sukvietė mus prisiminti, paminėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir politinius kalinius. Kvietime šventės pavadinimas – „Laiko ženklai. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Džiugu, kad taip gausiai susirinkote, kad su mumis Stulgių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje kartu meldžiasi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Raseinių rajono meras, savivaldybės atstovai, svečiai iš Ukrainos.

Argi šiandienos įvykis Raseinių krašte nerodo, kad ši žemė yra Dangumi pažymėta? Pirmiausia, žinoma, dėl Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo 1608 metais stebuklo. Ją Dangumi pažymėjo ir žemiškieji Tiesos nešėjai, kurie kentėjo ar žuvo už Tėvynės laisvę. Čia, Kryžkalnyje, įamžinti jų vardai. Čia pagerbti Lietuvos kankiniai, partizanai, visi, žuvę už jos Laisvę.

Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Sadūnaitė, taip pat politinė kalinė, liudijo: „Kai šv. Tėvas Jonas Paulius II dar buvo vyskupu Lenkijoje, sovietinė valdžia jam leido kelis kartus nuskristi į Italiją, pas tuo metu labai garsų San Giovanni Rotondo kunigą kapuciną Tėvą Pijų, kaip pas dvasios vadą. Jis turėjo stigmas, pranašystės dovaną, be galo daug ypatingų Dievo malonių. Tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju 2002 m. Jis yra pasakęs tokius žodžius apie savo regėjimus Jonui Pauliui II: „Kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“. Nijolė Sadūnaitė vis kartojo, kad sovietmečiu mūsų kunigai kas trečias ėjo į kalėjimus, beveik visi vyskupai buvo areštuoti, kankinti, dalis jų buvo sušaudyta, tūkstančiai eilinių žmonių ištremta į Sibirą – netekome virš milijono lietuvių. Seselė Nijolė vis kartodavo, kad mes „turime prašyti kasdieną, kreiptis: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai, melskitės už mus, už brangią Tėvynę Lietuvą“. Ji taip sakydavo – „o aš dar pridedu: ir visą pasaulį“. Tėvas Pijus tęsė: „Bus pasaulyje kažkokie neramumai, kai kurios tautos bus nusiaubtos ar sunaikintos, bet jeigu lietuviai kasdieną prašys savo šventųjų kankinių užtarimo, globos – Lietuva išliks“. Tokį perduodu liudijimą, kurį kartodavo seselė Nijolė – šv. Tėvo Pijaus žodžius, mus pasiekusius per šv. Joną Paulių II.

Šiandien susirinkome melstis, prašyti jų užtarimo...

Kai Tauta kenčia dusinama okupacijos, kai tikėjimas Kristumi raunamas iš žmonių širdžių, vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – priešinimasis ir kova, vienintelis kelias – gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine, Tiesos žodžio tarnystėje išsaugant gerokai svarbesnę – vidinę – laisvę. Tokį karį mes matėme ir kun. Alfonso Svarinsko asmenyje. Šis bebaimis kunigas, KGB pramintas „Nepataisomuoju“, ėjo savo pareigas ir netoli nuo čia, Viduklėje, nuo 1976 metų iki trečiojo arešto 1983 metais. Žemaičiai jį gerai pažinojo: kaip ir miško broliai, jis niekada nesusvyravo savo apsisprendime gyvenimą paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Ir partizanų kovą, ir kun. Alfonso Svarinsko, 22 metus praleidusio Rusijos kalėjimuose, gyvenimą nusako poeto žodžiai:

Einu į laisvę, didelę ir plačią,

Kuri priims mane kaip lauktą svečią.

Pro pilkus sutemų rūkus

Einu pas brolius ir draugus.

Šie žodžiai parašyti prieš 80 metų. Jie skamba Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“, kuri sovietiniais laikais buvo uždrausta, bet plito nuorašais. Ji plačiai išplito ir Sibiro lageriuose. Kaliniai ją persirašydavo, platindavo ir mokėjo atmintinai. Šios poemos žodžiai skambės ir šiandien Algirdo Martinaičio oratorijoje „Tikėjimo ir Vilties invokacijos“ prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje.

1988 metais JAV prezidento Reigano prašymu kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvažiuos į užsienį. Išvykdamas į tremtį per pamokslą Viduklės bažnyčioje jis kalbėjo:

„Būdamas lageryje visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais... Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai tai matydami sakė: „Jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.“ Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta. Nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. O mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.

Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus. Nežinau, kur aš atsidursiu... Norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. [...]

Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kitus, pasistiprinome, atsigaivinome ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje, neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. [...] Už viską svarbiau, kad visi susitiktume Danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reagano linkėjimais: „Tegul jus visus laimina Dievas“.“

Šiandien su mumis yra ir Ukrainos kunigai bei tikintieji.... Kaip čia neprisiminus Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarcho Josip Slypij, su kuriuo kun. Svarinskas eilę metų kalėjo Rusijos kalėjimuose. Monsinjoras Svarinskas savo atsiminimuose rašė:

„Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta“.

Po trečiojo kunigo Alfonso Svarinsko arešto, jau būdamas kardinolu Romoje 1983 metais, J. Slypij rašė Laiške Lietuviams:

„Brangūs broliai Kristuje! Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas Alfonsas Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis, – uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad Evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.“

Tikėjimas ir Viltis yra jungtys, kurios daro mus neatskiriamus nuo mūsų Praeities–Dabarties–Ateities. Jos mus jungia kurdamos tvirtybę, kurią patiria kiekvienas žmogus kaip Meilę iš Dievo...

Ačiū visiems, atvykusiems čia pasimelsti, paminėti mūsų didvyrius.... Melskimės už Raseinių rajono merą ir kitus šios šventės organizatorius. Dieve, laimink jų darbus. Ačiū dalyvaujantiems vyskupui Jonui Kauneckui, broliams kunigams, Bazilijonų ordino vienuoliui tėvui Josafat Popovič, atvykusiam su būriu brolių ir seserų ukrainiečių.

O širdyje džiugiai skamba Lietuvos Atgimimo dainiaus, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žodžiai:

Vykdykime Dievo Valią

Nepraraskime galvos,

Nepamirškime Birželio,

Nepamirškim Laisvės kelio,

Neišduokim Lietuvos.

The post Vyskupas Eugenijus Bartulis. Gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine appeared first on LAIKMETIS.

Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.

Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.

Programa

12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)

13.30 val. Iškilmingas minėjimas

14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”

Atlikėjai:

Skaitovas aktorius Dainius Svobonas

Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas

Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas

Dirigentas Artūras Dambrauskas

Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”

Visus nuoširdžiai kviečiame dalyvauti. Pakvieskime atvykti ir savo bičiulius

The post Monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtųjų mirties metinių minėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo atsiminimuose rašė: „Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau: – Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti – pirma tegul mirtis aplanko mane.

Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti ses. Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10–2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu, tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai. Visą gyvenimą vadovavausi nuostata – niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti. Taigi mano sprendimas – palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią. Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes ses. Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėję kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią. 2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi”.

Šiemet, vasario mėnesį, apsilankiusi Monsinjoro Alfonso Svarinsko bute negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Butas ištuštėjęs, visos jo relikvijos dedamos į dėžes, daiktai ir knygos išdalijami. Sužinojau, kad dar spalio mėnesį butas buvo parduotas verslininkui, kuris supirko visus to namo butus. Net ir paveikslus nuo sienų vienuolės jam parduoda...

Po Monsinjoro mirties jo butas tapo vienuolyno turtu. Ses. Monikutės dėka jame gyveno tikra vienuolyno dvasia. Be to, ji uoliai rūpinosi Laisvės gynėjo, triskart politino kalinio paskutinės valios pildymu. Daug kartų žodžiu ir raštu ji beldėsi į Kauno ir Vilniaus vyskupų širdis ir duris, skundėsi, kad jos vienuolyno seserys nejaučia ir nesupranta pareigos vykdyti paskutinę mirusiojo valią, tačiau niekas į jos prašymus nekreipė dėmesio. Tiesiog buvo pasakyta, kad vienuolynų turtu ir testamentų vykdymu rūpintis pavesta Panevėžio vyskupui L. Vodopjanovui.

Supratau, kad vienuolyno slenkstį peržengė ir į seserų širdis įsismelkė šlykštus godumas. Anksčiau galiojo sprendimas, kad butas bus neliečiamas, kol ses. Monikutė bus gyva. Vienuolės veikė gudriai. Nedrįso butą parduoti, kol Monikutė buvo energinga. Bet kai sulaukusi 96 metų ji ne viską pradėjo suvokti, susilpnėjo jos atmintis, vienuolės pradėjo veikti. Ne dėl istorinės atminties išsaugojimo, dėl pinigų...

Praėjo dešimtmetis, kai į Dievo namus iškeliavo didis Lietuvos ganytojas kunigas Alfonsas Svarinskas, laisvės karys, visą save atidavęs Dievui ir Tėvynei. Jo lūpomis kalbėjo Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Mums ir ateities kartoms jis paliko neišmatuojamą turtą – kovą prieš sovietinę okupaciją ir beveik 23 metus, praleistus lagerių kalėjimuose. Todėl labai išgyvenu, kai šitaip nesiskaitoma su paskutine Monsinjoro valia. Labiausiai stebina, kad tai padarė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės, kuriomis Monsinjoras pasitikėjo. Jos priėmė sunkiai protu suvokiamą sprendimą – parduoti butą, kurį Monsinjoras vadino paminklu Nepriklausomai Lietuvai. Jis norėjo, kad šiuose namuose rinktųsi patriotai, katalikiškų organizacijų nariai, tie, kurie darbuotųsi ir esant reikalui tęstų jo kovą už Lietuvą ir Bažnyčią! Dar daugiau – seserys nusprendė parduoti ir nesaugoti nei Monsinjoro knygų kolekcijos, nei jo surinktų vertybių!

Kodėl taip švaistomas kruopščiai Monsinjoro kurtas palikimas? Kodėl nepaisoma jo vizijos ateities kartoms? Argi mirusiojo paskutinės valios nevykdymas nėra nuodėmė? Pasirodo, nemokame saugoti Lietuvos Bažnyčios istorijos, rašytos partizanų krauju...

Gruodžio mėnesį man buvo pasakyta, kad ses. Monikutė važiuos į Kauną. Šiandien žinios jau kitos: bus išvežta į Šiluvą. Ne dėl jos gerovės, bet dėl vienuolyno, kaip atrodo, savanaudiškų sprendimų.

Šiais laikais tarsi turėtų nestebinti, kai „stumdoma" vyresnioji karta, ypač tokio garbaus amžiaus žmonės, kaip mano teta. Bet ses. Monikutė nuo ankstyvos jaunystės buvo pasiaukojusi vienuolė, kaip pati sakydavo, visą gyvenimą stengėsi būti vienuole pagal vienuolyno steigėjo, šventos atminties kunigo Pranciškus Masilionio, nustatytą regulą. Senatvėje skaudžiai prasitardavo, kad vienuolyne nebeliko jo steigėjo dvasios. Taip, ses. Monikutė pasirinko vienuolės kelią, ir mes, pasauliečiai, neturėtume kištis į vienuolyno tvarką. Vis dėlto norisi paklausti – kodėl taip pasielgta? Kodėl dabar, kai žmogui galbūt nedaug liko gyventi, skubiai priimami tokie sprendimai?

Galima tik nuspėti, kaip apsukriai „susisuko" verslininkas, kuris jokių Lietuvos vizijų net nesapnavo. Tebūnie. Tik gaila neišpildytos Monsinjoro valios, gaila garbaus amžiaus sesers Monikos, o ypač gaila, kad net vienuolyne stokojama sąžinės ir atjautos...

Belieka melstis už seseris, kurios buvo įpareigotos saugoti ir branginti mūsų tautos atmintį ateities kartoms, bet nuprendė to nedaryti.

Išdrįsau prabilti ne tik dėl to, kad esu sesers Monikos Gavėnaitės giminaitė, bet ir dėl to, kad esu partizano anūkė.

Ernesta, partizano Juozo Astrausko-Žaibo anūkė

2024 m. kovo 1 d. (diena, kai ses. Moniką išvežė į Šiluvą)

The post Skaitytojų paštas - Monsinjoro Alfonso Svarinsko paskutinė valia neįvykdyta appeared first on LAIKMETIS.

Mielas ir brangus Monsinjore Alfonsai Svarinskai,

Mieli ir brangūs čia palaidoti partizanai, Lietuvos laisvės gynėjai.

Atvažiavome šiandien Jūsų aplankyti, prisiminti mums brangią Lietuvos istoriją, iš jos pasisemti išminties ir stiprybės. Stovėdami prie Jūsų kapų aiškiau suprantame, kad Lietuva – didvyrių žemė.

Gal nelabai įprasta kreiptis į mirusius. Paprastai kalbamės su gyvaisiais. Kaip sako lotyniška patarlė, Vivos voco, mortuos plango (lot. gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu). Bet pasaulis taip mainosi, kad norisi pakeisti ir šią patarlę ir sakyti: mirusius šaukiu, gyvuosius apraudu.

Taip, šiandien šaukiame Jus, mūsų mirusieji, kurie garbingai gyvenę žemėje, dabar gyvenate Amžinybėje. Ir apraudame gyvuosius, kurie nesupranta gyvenimo prasmės, nemato jo tikslo. Atleiskite, jei sutrukdėme ramų Jūsų poilsį, bet krikščionių tikėjimas ir šventųjų bendravimo tiesa leidžia mums Jus patrukdyti ir priminti, kad patys būdami ramūs dėl savo laimės nepamirštumėte mūsų – šios žemės keleivių.

Šiandien, nusistojus sočiam gyvenimui, mūsų tauta rašo ne pačius gražiausius savo istorijos puslapius. Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto išsižadama ne tik aukštų idealų, bet ir paprasčiausio žmogiškumo. Šiandien valdžia kaip užkerėta tik ir ieško progų priimti įstatymus, prieštaraujančius moralei ir prigimčiai. Kai kurie mūsų tautiečiai, broliai ir sesutės, gal dėl nesupratimo, paklydo, išdavė vertybes, dėl kurių gyvenote Jūs, ir stojo tarnauti pinigui, pilvui, trejopam geismui. Keista, kaip gali žmogus gyventi ir netgi kovoti dėl dalykų, kurių nepavadinsi nei vertybėmis, nei idealais.

Tikrai norisi apraudoti gyvuosius, kurie nebežino, nesupranta buvimo prasmės, kurie jungiasi į pamėkliškas procesijas galvodami, jog žengia gyvenimo eisenoje su laisvės, lygybės ir seserybės šūkiais, su vėliavomis, tviskančiomis visomis vaivorykštės spalvomis.

Sovietiniais laikais buvo toks juokas: buržuazinė Lietuva stovėjo ant bedugnės krašto, o tarybinė Lietuva žengė didelį žingsnį pirmyn. Šiandien Lietuva stovi ant bedugnės krašto – moralinės bedugnės. Ir norima priimti įstatymus, kurie bus tas lemtingas žingsnis „pirmyn“. Tad šiandien ir šaukiame Jus, mirusiuosius. Ir apraudame gyvuosius.

Prieš devyniasdešimt metų filosofas Stasys Šalkauskis rašė: „Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkūrį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė [...] parodė mums, prie kokių katastrofų ji vedė vadinamą kultūringą pasaulį. [...] Pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimėjimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo nelygstamų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingasis pasaulis didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos keliu pasauliui gresia visiško sunaikinimo ir subarbarėjimo pavojus.

Pasižiūrėkime tik į [...] dorovinį sumenkėjimą, įsivyravusius naujus įpročius, pastebėkime tą gyvenimo smaginimosi geidulį, kuris apėmė mases, atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme, pasilinksminimuose. Mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą ir žlugimą. [...] Barbarai eina į mus [...], bet [...] ne iš šalies, [...] iš vidaus, iš dechristianizuoto žmogaus instinktų“ (Stasys Šalkauskis. Ateitininkų ideologija, 1933).

Pranašiški filosofo žodžiai, užrašyti 1933-iaisiais, dar nemačius koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, gulagų, masinio žmonių naikinimo. Pasaulis nebe pirmą kartą istorijoje pasirenka susinaikinimo kryptį. Moralinis susinaikinimas visada eina pirma materialinio.

Todėl ir patrukdėme Jus, mielieji mūsų mirusieji, mūsų tautos didvyriai. Jūs kovoje už tautos laisvę ir jos dvasinį atgimimą nepagailėjote savo pačių laisvės, sveikatos, nekalbant jau apie gerovę ir ramybę. Jūs, mirusieji, gyviausieji mūsų tautos sūnūs, gyvenantys Viešpatyje, savo malda iš Amžinybės ir visais Dievo Jums duotais būdais padėkite mums, mirtingiesiems, apsisaugoti nuo amžinosios mirties, nuo pražuvimo.

Jūs kovojote ne savo kovą, ne savo ugnimi žėrėjote. Kovėtės  už Dievo Karalystę, ir Jumyse spindėjo Jo šviesa. Jau nuo pat pradžios buvote nugalėtojai, nes gėris visada nugali, nes gėrio pergalė jau yra amžiams laimėta Kristuje.

Kokie vargšai yra tie, kurie stoja į blogio pusę. Jie nuo pat pradžių yra pralaimėtojai, nes blogis jau yra pralaimėjęs ir pasmerktas.

Sustoję prie Jūsų kapų, mieli ir rinktiniai mūsų tautos sūnūs, mes taip pat norime pasirinkti gėrį, pasirinkti Dievo Karalystę, nelikti pasyvūs stebėtojai augančio blogio akivaizdoje. Ir jei pasaulį į pražūtį stumia nukrikščionėjimas, tai mes norime vėl iš naujo sukrikščioninti pasaulį. Jei nukrikščionėjimas sunaikina net gražiausią kultūrą, tai mes norime pasaulį padaryti pažangiausią per Kristų.

Šiandien Kristui uždaromos durys. Šiandien Kristus ir Jo meilės mokslas išstumiami iš pasaulio ir visuomenės. Dėl to pasaulis ir visuomenė pasmerkia save nyksmui, o gal net bjauriam puvimui ir žlugimui, kaip sako Šalkauskis.

Mes norime tęsti daugybės savo tautiečių vykdytą misiją iš naujo sukrikščioninti pasaulį, tautą, visuomenę. Vienintelis būdas išgelbėti juos nuo supuvimo, anot ateitininkų šūkio, – visa atnaujinti Kristuje.

„Norime būti žmonėm mes ne iškamšom

plauko visokio velnių prikimštom.“

Norime

„Visa atnaujinti Kristuje, naujajame žmoguje.

Žemėje saulė nušvis skaisčiau,

linksmiau užgiedos angelai danguje. “ (Petras Venckus)

Šviesios Jums Amžinybės, vyresnieji mūsų broliai, praaugę laiką ir Lietuvos istorijoje palikę gražiausio žmogiškumo pavyzdį. Jūsų užtarimu tesuklesti Lietuva, teatgimsta mūsų tauta.

Melskitės už mus, kad atsilaikytume prieš bedievybės tvaną, prieš didžiąją žmogaus puikybės nuodėmę. Tebūna Lietuva Marijos žemė. Ir tegyvuoja Kristus Karalius!

The post Kun. Mindaugas Martinaitis. Mūsų tauta rašo ne pačius gražiausius savo istorijos puslapius appeared first on LAIKMETIS.