REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

T. Elijas Leyds. Neapykantos kalba ir neapykanta sau

Puikiai prisimenu dienas, kai griuvo „Berlyno siena“, ir žlugimą totalitarinės paradigmos apie daugiatautį socializmą (multinacionalsocializmą). Daugiatautis socializmas iš tikrųjų yra tinkamas sunykusios Sovietų Sąjungos ir jos šalių palydovių ideologinio stuburo įvardijmas. Jį išgalvojo Josifas Džiugašvilis, numatęs tarptautinio socializmo (internacionalsocializmo), pasiūlyto intelektualų, kurių jis labai nekentė, nesėkmę ir nepraktiškumą. Jis parašė savo lemiamą ideologinį dokumentą 1912 m., kai gyveno kaip ištremtas komunistų aktyvistas Vienoje. Jis šventė šio dokumento autorystę pasirašydamas nauja pavarde – Stalinas. Praėjus penkeriems metams bolševikinis pučas sukėlė ilgą Azijos pasinėrimą į pragaištingą košmarą. Tarpulaikyje šio bolševikų pučo ir po jo kilusio pilietinio karo daugeliui beviltiškų sielų Stalino paradigma atrodė vienintelis būdas pabusti iš košmaro ir susigrąžinti tam tikrą normalumo pavidalą.

Stalinas jaunystėje. Šaltinis: Vikipedija

Stalino institucionalizuotas siaubas gali drąsiai varžytis su teroristiniu Timuro – kurio vardas iš tikrųjų reiškia „geležis“ – karaliavimu. Stalinizmo iškilimas tapo įmanomas po revoliucijos sukelto chaoso ir buvo išvystytas naudojant terorą bei visuotinį nepasitikėjimą kaip viešpatavimo priemonę ir, galiausiai, atrodė, kad visa tai pateisina karas – tuo atveju, jei kas pamirštų paties Stalino atsakomybę dėl karo sukėlimo ir jo padarinių apsunkinimo. Kai visuomeninis ir asmeninis atsakomybės jausmas tapo pakankamai palaužtas, ir priminimai apie transcendenciją buvo išguiti iš viešojo gyvenimo, ši paradigma pagaliau neišvengė nekintamų gamtos dėsnių. Po Stalino mirties jo režimas tesėsi per tris dešimtmečius trukusį sąstingį, o paskui tiesiog suiro. Tiems, kurie turi bent intuityvų gamtos jausmą, tai buvo tiesiog neišvengiama. Tai turėjo atsitikti, be kokių nors išorinių veiksnių būtinybės. Tačiau yra toks vienas, stebėtinas, netgi paslaptingas Sovietų Sąjungos žlugimo aspektas, būtent Vakarų politikų, intelektualų ir masinės žiniasklaidos visiškas pasimetimas nesuprantant, kaip tai galėjo atsitikti. Sovietų piliečiams pabudus sugriautoje realybėje, vadinamieji laisvieji Vakarai spoksojojo ir aikčiojo suglumę.

Posovietinės visuomenės pirmiausia buvo laikomos naujomis rinkomis, kuriose galima parduoti daugiau produktų ir buvo galima nusipirkti pigesnių žaliavų. Tik krikščionių, ypač katalikų, būreliuose vis dar buvo keliamas klausimas: ką mes galime pasiūlyti?

Tomis dienomis su savo vienuolinės bendruomenės broliais daug diskutuodavome apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Kur šios paradigmos galutinė nesėkmė atves jos valdžioje gyvenusias tautas? Vienas mano brolis pastebėjo: „Tai baisu, mes neturime ką pasiūlyti.“ Ir iš tikrųjų taip ir buvo: Vakarai neturėjo ką pasiūlyti. Vakarų galingieji buvo per daug susipainioję. Ir tada, neturėdami ką pasiūlyti, jie pradėjo ieškoti, ką galėtų gauti. Be kai kurių dekoratyvinių humanitarinių reveransų, pagrindinis tikslas tapo jų pačių laisvosios rinkos ekonomikos plėtra. Posovietinės visuomenės pirmiausia buvo laikomos naujomis rinkomis, kuriose galima parduoti daugiau produktų ir buvo galima nusipirkti pigesnių žaliavų. Tik krikščionių, ypač katalikų, būreliuose vis dar buvo keliamas klausimas: ką mes galime pasiūlyti? Atsižvelgiant į dvasinę Bažnyčios krizę Vakarų Europoje, nebuvo iš ko daug rinktis.

Vakarinėje Berlyno sienos pusėje buvo ir iki šiol yra sunku įsivaizduoti, ką iš tikrųjų reiškė gyvenimas daugiataučio socializmo visuomenėje. Šis nežinojimas neatsirado spontaniškai.

Adolfas Hitleris. Šaltinis: Vikimedija

Įvairioms marksistinės ideologijos atšakoms prijaučiantiems žmonėms pavyko nutylėti bet kokį realybės minėjimą už sienos. Be to, plačiajai visuomenei buvo ramiau laikyti 1945 metų paliaubas kaip visišką pergalę prieš vienintelį žmonijos priešą Adolfą Hitlerį ir jo išskirtinio blogio įsitikinimų sistemą – nacizmą. Šiam pervadinimui buvo teikiama pirmenybė, originalus pavadinimas „nacionalsocializmas“ pernelyg lengvai siejosi su kitomis socializmo formomis, paplitusiomis madingose tendencijose bei Vakarų valdžioje. Šitoks supaprastintas požiūris į karą ir ydingą taiką nuo 1945 m. padarė didžiulę įtaką švietimui ir suformavo kelių kartų požiūrį vakarinėje sienos pusėje.

Unsplash nuotrauka

Kitoje sienos pusėje, Sovietų Sąjungoje arba šalyse, užvaldytose sovietų valdžios, reikalai vyko visai kitaip. Akivaizdu, kad ten nebuvo nežinojimo apie realybę. Nepaisant totalitarinio brutalumo, kilo tam tikras pasipriešinimas. Katalikų Bažnyčia tapo viena iš žymių vietų, kur buvo galima rasti antgamtinio įkvėpimo, reikalingo pasipriešinti ir išsilaikyti. Gaila, tačiau dėl to, kad iš tiesų Rusijoje trūko ideologinės tradicijos kultūroje, kaip ir ortodoksų Bažnyčioje trūko teologinės tradicijos, šioje šalyje neatsirado reikšmingo ideologinio ar intelektualinio pasipriešinimo. Pagrindinis pasipriešinimas buvo praktinis ir pragmatinis. Šešėlinė ekonomika, dažnai neatsiejama nuo organizuoto nusikalstamumo, leido asmenims susigrąžinti bent šiek tiek orumo ir atsakomybės už savo gyvenimą, be jokių pasisakymų, galinčių įžeisti stabmeldišką socialistinę paradigmą. Juodasis humoras užpildydavo likusią tylą. Absoliučiai įklampinančioje visuomenėje, kur valstybė pavogė absoliučiai viską, skirtumas tarp disidento ir bandito išgaravo. Neliko nė vieno, galinčio teisti vagį. Po utopinio spektaklio uždanga žmonija grįžo prie visiškos barbarybės.

Nenuostabu, kad tokioje situacijoje niekas į rytus nuo sienos nepajėgė suvokti istorinės evoliucijos vakaruose, kitoje sienos pusėje. Nes kol sovietinė sistema nesustabdomai gedo, kultūros raida Vakaruose vystėsi vis toliau ir toliau viršydama žmogaus vaizduotės ribas. Ir iš tikrųjų ji vis dar tęsiasi – niekas nežino, kuo tai baigsis. Vakarai dabar peržengė net juodajam humorui nepasiekiamus horizontus.

Pirmiausia, prieš sienos griūtį revoliucinis mąstymas persikėlė iš darbo ir turto paskirstymo srities į seksualumo sritį. Darbo klasių nebereikėjo išlaisvinti, matyt, jos nebebuvo engiamos ir tapo vis turtingesnės. Nuo septintojo dešimtmečio intelektualiniai revoliucionieriai atkreipė dėmesį į seksualines aistras, vis dar varžomas prokreacijos rizikos ir šeimyninio gyvenimo pareigų.

Frankfurto mokyklos atstovai. Šaltinis: Vikipedija

Vakarų mąstymo nuosmukis tapo reiškiniu, jau anksčiau matytu žmonijos istorijoje, bet jis niekada nebuvo toks groteskiškas ir kartu tuo pat metu toks romus. Ypač Prancūzijoje, kurios kultūra nepasižymėjo ypatinga saviironija, filosofai ir toliau save vertino rimtai, dar ilgai po to, kai jų saulė nusileido už sveiko proto horizonto. Kai kurie žavėjosi savo intelektualiniais nušvitimais, kuriais grindė „dekonstravimo“ kelią, kur viskas, net ir ieškojimas, yra „dekonstravimo“ kelias, prasmės ieškojimą paverčiant beprasmiu. Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose kairieji intelektualai, bėgdami nuo Stalino ir Hitlerio, sukūrė „kritinės teorijos“ mokyklą, dar vadinamą Frankfurto mokykla (Frankfurter Schule). Kairysis liberalizmas tapo mąstymo būdu, pagal kurį bet kokie žmogiškieji santykiai apibrėžiami kaip galios santykiai. Prieštaros turi būti nuolat naudojamos siekiant išlaisvinti individą nuo, koks tai bebūtu, priešo. Seksualinės revoliucijos potvynio nunešta nuolatinė revoliucija perėjo nuo ekonominės ir politinės visuomenės į prigimtinės šeimos ir lytiškumo sritį. Jos kulminacija tapo dar vienas utopinis pseudomokslo formulavimas, šį kartą susijęs su žmogaus kūnu – genderizmo ideologija.

Priėmimas natūraliai būti vyru ar moterimi dabar tapo laikomas atgyvena ir užleido vietą destruktyviam maištui prieš save ir savo negimusį vaiką laisvės vardan.

Kas nutiks, jei seksualinėje srityje, kur aistros yra kraštutinės, erotika bus suvedama į galios santykį? Akivaizdu, kad neišvengiamai meilė taps neįmanoma, o malonumas susipins su smurtu ir prievarta. Nenuostabu, kad kurį laiką tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų politikai palankiai vertino įvairiausius seksualinius polinkius ir net pedofiliją. Tie politikai nebuvo atmesti, o kai kurie iš jų vis dar yra valdžioje, nors ir gerokai pamiršę savo buvusią poziciją. Galiausiai santykis su savimi taip pat tapo politinės galios santykiu ir revoliucinis mąstymas transformavosi į neapykantą sau.

Michael Foucault. Šaltinis: Vikipedija

Filosofinė dekonstrukcija tam sudarė palankias sąlygas, nes ardė prasmingo gyvenimo jausmą ir savivaizdį. Priėmimas natūraliai būti vyru ar moterimi dabar tapo laikomas atgyvena ir užleido vietą destruktyviam maištui prieš save ir savo negimusį vaiką laisvės vardan. Pavyzdinis viso to atstovas – įtakingas prancūzų filosofas Michelis Foucault, kurio raštai yra liguistas intelektualinis jo pražūtingo seksualinio gyvenimo būdo aidas. Jo asmeninio gyvenimo chaosas parodė galutinę revoliucinio mąstymo stadiją, kai savo paties kūnas tampa galutiniu diktatoriumi, kurį reikia pašalinti.

Kaip Vakaruose daugybė revoliucinių idėjų susiliejo į bendrą seksualinės tapatybės maniją – tai jau savaime yra paslaptis. Labai tikėtina, kad iš tikrųjų visa tai pasąmoninio substrato, iš kurio pirmiausia tos idėjos kilo, iškilimas. Tačiau, net ir tai nepaaiškina, kaip genderizmas tapo dominuojančia ideologija, reikalaujančia susitelkti žūtbūtinėje kovoje už laisvę. Ši ideologija yra visuotinai pripažinta. Ištisos tėvų kartos atsisakė atsakomybės už savo vaikų lytinį auklėjimą. Jie mano, kad visiškai normalu, jog jų vaikai mokykloje ir žiniasklaidoje indoktrinuojami didžiausiai revoliucijai prieš savo pačių kūnus. Žmonių kalbose nėra termino, kuris įvardytų tokią nekaltųjų išdavystę. Ar tai iškrypimas? Ar tai nuosmukis?
O gal tai mirtina neviltis?

Tokie pokyčiai Vakaruose, prasidėję gerokai prieš sovietų valdžios pabaigą, vis dar gilėja ir plinta, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip jie pasieks savo viršūnę bei neišvengiamą baigtį.

Tokie pokyčiai Vakaruose, prasidėję gerokai prieš sovietų valdžios pabaigą, vis dar gilėja ir plinta, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip jie pasieks savo viršūnę bei neišvengiamą baigtį. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad revoliucinės paradigmos persikraustymas iš darbo ir produktyvumo srities į erotiškumą ir nevaisingumą nėra vienintelis svarbus pokytis Vakaruose, kurio į rytus nuo sienos gyvenančios tautos nepastebėjo, kuomet toji griuvo. Pasikeitė ir laisvosios rinkos paradigma, susijusi su paskirstymu ir vartojimu, nors ir mažiau įtartinai. Gamybos priemonės jau nebebuvo tiesioginis gerovės ir praturtėjimo matmuo. Pramonininkai neteko atsakomybės prieš akcininkus, kurie vis dažniau slėpėsi ir draudėsi holdinguose ir rizikos draudimo fonduose. Šiose turto ir galios struktūrose ir darbuotojai, ir jų produkcija darėsi vis mažiau svarbūs. Tai, kuo dalijosi akcininkai, vis mažiau siejosi su tikrove.

Tradiciniai pinigai, kaip atskaitos taškas, prarado savo vertę dėl tokio finansinio turto kaip obligacijos ir išvestinės finansinės priemonės, kurių tikroji prigimtis visuomenei liko nesuprantama, o dažnai nepasiekiama ir teisės aktams. Faktinį gerovės paskirstymą nulėmė galingi magai, traukdami auksinius triušius iš savo skrybėlių, kad milijardieriai būtų linksminami. Iš tikrųjų laisvosios rinkos ekonomikoje šiandien prekiaujama nebe daiktais, o virtualiais pinigais. Pinigai gaminami išradinėjant naujus pinigų spausdinimo būdus, jau nebeatsižvelgiant į pačius pinigus kaip tokius. Taigi, atsakomybė ekonomikos srityje buvo panaikinta. „Masės“, kurias senieji marksistai kadaise tikėjosi išlaisvinti, nebėra klasė, pavergta pramonininkų, bet kolektyviai pavergta tyliai artėjančio skolų cunamio.

Prekyvietė. Unsplash nuotrauka.

Žinoma, daiktų rinka tebeegzistuoja, bet galima klausti, ar ji vis dar yra laisva rinka, kurioje naudingi, sveiki ir gražūs daiktai siūlomi laisviems žmonėms? Mažmeninės prekybos pramonė vis daugiau lėšų turi skirti komercinei reklamai. Akivaizdu, kad toji neužtikrina objektyvios, racionalios informacijos pirkėjui, kuris būtų gerbiamas kaip savarankiškas ir atsakingas už savo pasirinkimus. Juo paprasčiausiai manipuliuojama, jis yra tarytum rinkodaros strategijų „patrankų mėsa“. Pasitelkus psichoanalizę, šiuolaikinėje kultūroje potencialus kliento savivaizdis iškreipiamas, jei ne sunaikinamas, kad jis galėtų išsipirkti iš saviniekos pirkdamas tai, ko jam nereikia. Taigi, piktnaudžiaujant psichoanalize dėl komercinės reklamos, mažmeninė prekyba tapo tarsi šiuolaikine indulgencijos prekybos versija. Nors prekyba indulgencija žlugo dėl Renesanso tuštybės pertekliaus, komercinė reklama tampa net dar labiau reikalinga, kad kompensuotų prarastą savivaizdį ir stumtų aukštyn byrančią vartojimo ekonomiką.

Rašytoja ir filosofė Ayn Rand. Šaltinis: Vikimedija

Kokia reforma mus išlaisvins šį kartą? Taigi šiuolaikinėje kultūroje žmogaus savivaizdis puolamas iš dviejų pusių, kurios anksčiau buvo viena kitai aršios priešingybės, tačiau dabar jos persimaino ir susilieja. Įvardijus Michelį Foucault kaip atlikusį raktinį revoliucinės kairės persikraustymo į į seksualinę sferą vaidmenį, teisinga būtų taip pat paminėti ir laisvos rinkos prasmės sumenkimo epiteminę mąstytoją. Čia labai tinka Ayn Rand vardas. Jos klaidingas Aristotelio supratimas, kuriuo, kaip ji teigia, grindžia savo „objektyvizmo“ teoriją, tikriausiai šimtmečiais nebus pranoktas ir jo galės drovėtis ateities filosofai. Tačiau kol kas turime spręsti dabartinę situaciją. Socializmas ir laisvosios rinkos liberalizmas susiliejo į vieną politinį korektiškumą, kad galėtų valdyti mus visus. Terminas „pabudimas“ (angl. „woke“) šiai beveidei priespaudai įvardyti neturėtų būti laikomas liberalios dešinės išradimu kaltinti liberalią kairę. Liberalioji dešinė pasidavė manipuliuojančios rinkos stabui ir yra pati kalta dėl „pabudimo“ atsiradimo.

Planeta privalo būti išgelbėta, tačiau paties žmogaus kūnas tėra žaliava, kurią reikia išnaudoti ir pertvarkyti savo nuožiūra, o prireikus – nubausti. Slampinėdamos po apleistą prekyvietę, nepasiūlančią jokios reikšmingos naudos, ir puolamos savo pačių kūne išsikvėpusių revoliucijų, sielos ieškodamos priežasčių, dėl kurių galėtų dirbti ir kovoti, neturi kur eiti. Be galo liūdna matyti jaunąsias kartas, indoktrinuojamas genderizmo ideologijos ir sekinamas įkyrėjusios komercinės reklamos, nerandančias nieko vertingo ir vaisingo. Kaip gali individualių žmonių minia, ieškanti prarastos tapatybės, kada nors susivienyti į visuomenę? Kaip jie gali susitarti dėl bendros pažangos ir ko nors pasiekti? Kur yra natūralios šeimos? Kur yra gyvenimo mokyklos, kuriose mokoma neapskaičiuojamo savęs dovanojimo, o tikroji laisvė atrandama dalijantis su kitais ir garbinant Visagalį?

Negalime palikti jaunųjų kartų saviniekai, savęs žalojimui ir savigriovai. Dar niekada anksčiau tiesos ir gailestingumo poreikis taip aiškiai nesusivienijo

Atėjo akimirka, kai tokie žodžiai kaip „nuopuolis“ ir „iškrypimas“ per daug skaudina, ypač tuos, kurie įsipainioję į pasaulinį „pabudimo“ tinklą. Vien objektyvios tiesos ar natūralaus vaisingumo ir seksualumo paminėjimas tampa nepakeliamas „pabudimo“ aukoms. Taip, jie yra aukos, nors ir visai dėl kitų priežasčių, nei patys numano. Jie galvoja, kad yra įkalinti savo kūnuose, kurių jiems prisakyta nekęsti.

„Pabudimo“ šalininkai labai gerai žino, kad neapykantos sau žaizdos yra tinkamiausia priežastis neapykantai sau kurstyti. Jie turi išlaikyti tai protui neprieinamoje vietoje, antraip jis gali visai netyčia sukelti prasmės troškimą, tikrą meilę sau bei tikrą laisvę. Todėl bet kokia racionali ar netgi gailestinga „pabudimo“ ir genderizmo kritika yra iškart vadinama „neapykantos kalba“. Neapykantos kalbos pasmerkimas yra išimtinai emocinis, panaikina pareigą atsakyti į kaltinimą ir paneigia teisę į gynybą. Susidūrę su tokiu absurdu, mes patenkame anapus nuopuolio ir iškrypimo valdų. Esame galutinės nevilties simptomų akistatoje. Kaip turėtume reaguoti? Kokius ledus reikia pralaužti ir kokia šviesa turi nušvisti šioje tamsoje?

Tam tikra prasme komunistų valdymą išgyvenę žmonės yra mažiau patiklūs nei gyvenantys į vakarus nuo sienos. Jie jau pripratę prie ideologinės propagandos ir mirtinai nusibodusių kaltinimų kad yra kontrrevoliucionieriai, diversantai, buožės, revizionistai, banditai, rasistai, fašistai, homofobai ar transfobai. Ideologinis kaltinimų neapykantos kalba skambesys jų tiesiog nepaveikia. Tačiau Vidurio Europos šalys, pvz., Lietuva save padarė priklausomomis nuo Vakarų jėgos struktūrų. Tai visiškai suprantama, turint omenyje, jų kultūros istoriją ir ideologinę priespaudą, kurią patyrė. Tačiau jos turi skubiai suprasti, kaip revoliucinė ideologija atsirado ir vystėsi Vakaruose, kol jie patys buvo daugiataučio socializmo valdžioje.

Lygiai taip pat reikia skubiai įžvelgti ekonominės paradigmos, su kuria jie dabar suvienijo jėgas, persikeitimą. Tai nebus lengva. Tačiau negalime palikti jaunųjų kartų saviniekai, savęs žalojimui ir savigriovai. Dar niekada anksčiau tiesos ir gailestingumo poreikis taip aiškiai nesusivienijo. Tai yra kone pašaukimas, tai – didžiulis iššūkis. Krikščionys turės į jį atsakyti su džiugia drąsa.

Berlyno sienos fragmentas. Fickr nuotrauka.

Staipsnį originalo kalba galite skaityti čia.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte