Piligrimystė – tai ne tik kelionė su dvasiniu atspalviu. Tai visiškai kitokia kelionės forma. Vietos, kurias lankome, svarbios ne šiaip sau – jos yra dalis didesnės istorijos. Mes vykstame ne bet kur, o ten, kur ištisoms kartoms tikintieji jau yra keliavę. Kodėl? Nes ten kažkas įvyko – kažkas šventa, gydančio, ar tiesiog žmogiško, bet tokio stipraus, kad aidi per laiką.
Šios vietos nėra parinktos atsitiktinai. Daugelis jų gimė iš gyvo tikėjimo: Lurdas, kur Bernadetai apsireiškė paslaptingoji Ponia; Fatima, kur trims vaikams pasirodė regėjimai; ar Roma ir Santjagas, iškilę ant apaštalų kapų.
Bažnyčia pripažįsta jų reikšmę, bet tikroji jų galia slypi tame, kaip jos ir toliau kalba šiuolaikiniam žmogui.
Katekizmas piligrimystę vadina „gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.“ (KBK 2691). Tai – daugiau nei svetimos vietos aplankymas. Tai – išėjimas ieškoti malonės. Ir būtent šiais metais Bažnyčia ypač kviečia leistis į šį kelią – 2025-ieji yra Jubiliejiniai metai.
Maždaug kas 25 metus švenčiamas Jubiliejus kviečia tikinčiuosius ieškoti gailestingumo, pradėti iš naujo ir išgyventi artumą Dievui labai konkrečiu būdu. Roma – be abejonės, svarbiausias centras, bet piligrimų durys atviros visame pasaulyje.
Ir vis dėlto, norint tapti piligrimu, nebūtina leistis į Europą. Kartais kelias prasideda visai netoli. Daugybė kraštų turi savų šventovių, vienuolynų ar žygių maršrutų, pripildytų istorijos ir širdies. Europoje vis daugiau dėmesio sulaukia ir mažiau žinomi „camino“ keliai, tokie kaip Šiaurinis kelias Ispanijos pakrante arba Via di Francesco Italijoje, vedantis šv. Pranciškaus pėdomis. Lietuvoje taip pat turime savo „camino Lituano“, sąrašą vyskupų paskelbtų jubiliejinių šventovių.
Kaip išsirinkti, kur keliauti?
Pirmiausia paklauskite savęs – ko trokšta jūsų siela? Ar jums reikia išgydymo? Tylos? Atleidimo? Norite žygiuoti kelias dienas ar ramiai melstis vienuolyno koplyčioje? „Tinkama“ vieta – tai ta, kuri atsiliepia jūsų ilgesiui ir veda arčiau Dievo.
Vieniems tai gali būti didingoji Roma Jubiliejaus metais. Kitiems – tylus vietinis Marijos šventovės kampelis. Dar kitiems – miško takas, uždegta žvakė šoniniame altoriuje ar savaitgalis vienuolyne už kelių valandų kelio nuo namų.
Piligrimystės esmė – ne tai, kiek kilometrų nukeliaujate. Svarbu, kad žengtumėte su intencija, leisdami kiekvienam žingsniui virsti malda. Šventa žemė nebūtinai garsiai minima. Kartais ji – paslėpta. Kartais – labai arti jūsų pačių kiemo.
Svarbiausia, kad leistumėtės į kelią – ne tobulai, bet ištikimai. Nes pakeliui kažkas keičiasi. Jūs keičiatės. Ir nesvarbu, ar grįšite su atsakymais, ar tik su geresniais klausimais – jūs sugrįšite po kelionės, kuri vedė į šventumą… ir kurioje, galbūt, pats Šventumas ėjo kartu su jumis.
