„Pasaulis tiesiog gena mus – lėkti! Tai šių dienų pagunda“, – sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas vakar, rugsėjo 14 d., Šiluvoje ir drąsino tiesiog kautis už laiką Viešpačiui. Tik tada įmanu nešti ramybę, Dievo patirtį, artumą kitiems.
Sielovados ir pasišventimo Dievui dieną ganytojas sveikino koncelebruojančius brolius vyskupus ir kunigus, susirinkusius į Šiluvą iš įvairių vyskupijų, taip pat ir tuos kunigus, kurie per visas dienas tarnavo ar tarnauja piligrimams prie altoriaus ar klausyklose, taip pat diakonus, seminaristus.
Arkivyskupas sveikino brolius vienuolius – jėzuitus, pranciškonus, dominikonus, kapucinus, benediktinus, Tiberiados brolius bei kitus, taip pat ir brolius bazilijonus.
„Kokia didžiulė ir brangi mūsų šeimyna“, – sakė ganytojas, džiugiai pasveikindamas ir gausiai atvykusias seseris vienuoles, o kai ėmėsi nelengvo uždavinio išvardyti kongregacijas, susidarė bemaž trisdešimties Lietuvoje veikiančių moterų vienuolijų sąrašas!
„Kryžius – tai Dievo malonė, kurią Viešpats pasirinko prakalbinti žmones. Tai galia, daug didesnė nei žvangantys ginklai ar įsižeidimai, piktumai“, – sakė arkivyskupas Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo iškilmėje.
Homilijoje-pasidalijime su broliais ir seserimis labiausiai akcentuota malda, kuri uždega tikėjimo ir liudijimo entuziazmą.
„Didelė malonė jaustis šeima, kad galime vieni kitus palaikydami eiti į Tėvo glėbį“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas, padėkodamas už tarnystę iki pačios, atrodytų, mažiausios mūsų bažnyčiose, pakvietė melstis už naujus pašaukimus.
Labai taikliai įvardinta – lėkimas. Ne kartą pagalvoju , kas sugeba taip apkrauti darbu kunigus, kad tie neturi laiko normaliam gyvenimui?
Gerai kad gaspadinė su ratais, vieni nespėtume, vaikus suvežioti, maistas, ūkis, nebūtų kada nė verslo sukti, namų nepristatyčiau, kaip tyčia dabar geras laikas statyti parduoti, dar tie parapijiečiai vis užsimano kažko, tenka iŕ į parapiją lėkti. Lekiam lėkte skriste varom, mes ne vyskupai, tik dideli klebonai, sunku su dideliais ūkiais ir šeimoms.
nejaugi tai tiesa. negali būti.
nepasimauti ant šito kabliuko. Tokių nedaug.
Pilna Žemaitė, tokia realybė, ne vienas ir ne du, dėja. Todėl nemeluok!
minime, jog „Pasaulis tiesiog gena mus – lėkti”. Kur gena? Niekur negena. Padorūs žmonės niekur nelaksto, o būna namuose, rūpinasi šeima, vaikais ar darbo vietoje. Kiekvienas žmogus turi savo darbo vietą ir turi paprastą kasdienybės buitį. Ir niekas niekur nelekia (nebent tai darbo specifika reikalauja). Kodėl kunigai kalba apie lėkimą, kaip pagundą? Pvz., pandemija, ypač karantinas iš dalies pasitarnavo (nors dalis žmonių ir palūžo), daugiau buvo namuose žmones, daugiau bendravo, daugiau buvo dvasininkai parapijose ir namuose (visada gali rasti, o ne išlėkusį), galbūt daugiau buvo maldos. . . Kiek man žinoma, nemažai žmonių įsiliejo į maldas ir kūrėsi maldos grupelės nuotoliniu būdu. Net iki šiol išlikę. Ačiū, Viešpačiui, kad tai vyksta ir tik karantino dėka. Net katalikiškos knygos labiau buvo perkamos karantino metu. Tai reiškia žmonėms reikia viso šito, ypač dvasinių pokalbių. Normalų gyvenimą turi visi tiek pasauliečiai, tiek ir dvasininkai.