Lietuva tituluojama ne tik, kaip Marijos žemė, tačiau ir dainų šalimi. Čia nuo seno rengiamos dainų šventės. Tačiau ar tikrai esame dainuojanti tauta, ar tiktai pasiduodanti masinei kultūrai?
Pasak pašnekovės, vokalo profesionalės ir buvusios nacionalinės Eurovizijos dalyvės, o dabar giliai tikinčios bei šlovinančios Dievą Rugilės Daujotaitės, nors ir Šventajame Rašte net keliose vietose yra raginama giedoti, bet bažnyčiose dažniausiai liekame lyg pelės po šluota. Kaip išdrįsti šlovinti Dievą giesme visa širdimi ir kas yra šlovinimas iš širdies kalbamės su Marijos festivalio viena iš sielų Rugile Daujotaite.
Rugile, su muzika esate seniai: giedate, mokate vokalo, dalyvavote Eurovizijoje, o kaip muzika atsirado jūsų gyvenime, nuo ko viskas prasidėjo?
-Mama sakė, kad dainuoti pradėjau pirmiau nei kalbėti. Pamenu, mama vaikystėje mokė pirmas daineles, kaip kad „Mažos mašinėlės man labai patinka”, groti pianinu šuniukų valsą, paskui prasidėjo privačios paukščiuko (molinio paukščiuko, kuris turi kelias skylutes), dūdelės, fleitos, pianino pamokos, daug metų lankiau Danguolės Aukselienės vadovaujamą vaikų ansamblį „Kivi”, Artūro Noviko paauglių ir suaugusiųjų acapella grupę „Jazz Island”, ten dainuojant užsidirbau pirmuosius pinigus. Mokyklos statomose muzikinėse operose atlikau pagrindinius vaidmenis, ėjau ir į privačias džiazinio dainavimo pamokas pas Artūrą Noviką, Vaidą Urmiliavičių, paauglystėje dalyvavau džiazo dainavimo konkursuose, tapau „Dainų dainelės” laureate.
Galiausiai visai neturėdama muzikos teorijos pagrindų, nes vaikystėje atsisakiau eiti į muzikos mokyklą arba stoti į Čiurlionio menų gimnaziją, kurią baigė mama, įstojau į Hagos konservatoriją mokytis džiazo vokalo bakalauro.
Nors teorijos egzaminų neišlaikiau, bet mokytojai buvo sužavėti dainavimo talentu ir fleitos grojimu, jiems pažadėjau per metus pasivyti teorijoje kitus studentus, taip ir padariau. Vėliau įstojau į prestižinę Amsterdamo konservatoriją džiazinio dainavimo magistro studijoms, iš savo specialybės paskutiniojo egzamino – surengto koncerto – gavau 10. Tai retas įvykis, savo specialybėje vienintelė per penkiolika, dabar gal jau ir per dvidešimt metų gavau tokį įvertinimą. Iš įvairių šalių rašė kolegos muzikantai, ar tikrai tai tiesa. Šio koncerto ištraukas galima rasti Youtube į paiešką įvedus „Rugilė – Live Concert in Blue Note Amsterdam – I Live in Heaven I Walk on Earth”.
Tačiau nei vaikystėje, nei baigdama mokyklą, nesvajojau tapti profesionalia muzikante – baigusi Jėzuitų gimnaziją stojau studijuoti psichologijos Vilniaus Universitete. Baigusi dvejus metus studijų, gavusi stipendiją, „netyčia” atsidūriau Olandijoje, išties tai tiesiog norėdama būti šalia savo vaikino, džiazo saksofono studento.
„Dėl linksmumo ir trumpam” stojau į konservatoriją, visiškai įsimylėjau džiazą ir bent penkis metus taip į jį susikoncentravau, įsigilinau, kad tai tapo man lyg religija. Nustojau žiūrėti ir filmus, beveik nebeskaičiau knygų, visas gyvenimas man buvo džiazo muzika, koncertai, dainavimas jam – csession’uose beveik kas vakarą – ten išmokau improvizuoti, bendrauti su publika ir susikalbėti muzikine kalba su kolegomis.
Radau savo vietą ir prasmę scenoje – ką isivaizdavau sieksianti daryti psichologijos srityje – padėti žmonėms rasti gyvenimo džiaugsmą, viltį, stiprybę, gilesnes vertybes – tą dabar jau dariau nuo scenos. Parašiau daug naujų tekstų dainoms, kur vis kalbėjau apie žmogaus atsigręžimą į Dievą, nors tada dar nebuvau krikščionė, dar Viešpats Jėzus manęs nebuvo išlaisvinęs iš New Age ideologijos, šamanizmo, okultizmo, paleistuvystės, narkotikų. Tačiau širdies veržimasis link Dievo buvo aiškus nuo pat vaikystės, ir Jėzus mane išgirdo ir išlaisvino, bet tai jau kita istorija.
Kaip manote, ko šiandien trūksta, kad tikrai būtume dainuojanti ir giedanti tauta?
-Pagarsinti decibelus. Daug žmonių dainuoja, per šlovinimus gieda, niūniuoja, tačiau taip tyliai . . . Kartais taip tyliai, kad, pasirodo, tik savo vaizduotėje. Vis tas lietuviškas, gal šiaurietiškas, drovumas, tylus temperamentas, žinoma, ir sovietinis palikimas… Kalbėsiu apie giedančią Dievo tautą, o ne apskritai dainuojančią tautą. Su populiariosios muzikos tendencijomis, tai jau geriau tauta tokios muzikos neklausytų, ir tuo labiau, nedainuotų, kad savo pačių burna netartų prakeiksmo sau ir aplinkiniams. Mane stebina net ir krikščionių abejingumas dainų tekstų turiniui – koks kvailas turi būti žmogus, kad savo liežuviu, kuris turi galią žudyti ir gydyti – tartų siaubingus dalykus, dargi juos išdainuotų?
Kalbant apie giedančią tautą, vienas dalykas yra ramybė ir santūrumas, tačiau kitas – jau visiška baimė praverti burnas, išleisti garsus, parodyti džiaugsmo, laisvės ženklus ir judesius. Dovydas psalmėse nesako: „Giedokite, tačiau tik tiek, kurie turite tam ypatingą talentą, ypatingą balsą ar bent jau muzikinį išsilavinimą”, ne! Viešpats Dovydui priskirtose psalmėse mums visiems nurodo, ragina, ar įsako: „Giedokite!”. Giedokite – tai mums nurodo daug vietų Šventajame Rašte, ir su šauktuku! Ir Švenčiausioji Mergelė Marija giedojo Viešpaties šlovei giesmę, vadinamą Magnificat, Zacharijas giedojo, sūnui Jonui Krikštytojui gimus, giedojo ir gieda Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškų protėvių žydų tauta, šlovindami visatos Kūrėją… Giedokite – tai žodžiai visai Dievo tautai.
„Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė” (2 Kor 3, 17). Visiems, kurie nori giedoti, tačiau dėl įvairių priežasčių nedrįsta (o tokių sutinku labai daug), patariu melstis Viešpaties išlaisvinimo šiai visiems numatytai Dievo dovanai išsiskleisti. Melskitės ir prašykite Dievo vienumoje, savo kambarėlyje, ir užtarimo maldoje per išgydymo pamaldas, melskitės to drauge su savo dvasios tėvu ar motina, prašykite draugų maldos.
Dešimt metų praleidau užsienyje – muzikos studijose Olandijoje (taip sakant, Europos Amerikoje), metus gyvenau Meksikoje, du su puse metų iš vis keliavau kaip klajoklė po įvairius kraštus ir žemynus, šitiek pamačiau žmonių, gyvenimų, margumynų, įvairenybių, ir visgi, grįžusi į Lietuvą prieš jau beveik tris metus, gavau „kultūrinį šoką”, nors tai ir mano gimtoji šalis. Net ir nieko nedarančia dažnai mane apima jausmas, kad „kažką darau ne taip”.
Tik atsivertusi atėjau giedoti į bažnyčią – giedojau džiaugsmingai, drąsiai, na, taip, kaip ir gieda Viešpaties iš didelės tamsos, mirties nagų ištrauktas žmogus, kuris dabar jau yra laisvėje! Šios ir kitų katalikiškų bendruomenių buvo bandyta manimi atsikratyti… per aukštai iškeltos rankos, per aukštas muzikinis lygis – kitus verčia pasijausti menkesniais, per laisvi ir per daug judesių, ir taip toliau ir panašiai; beveik niekada nebuvo tai pasakyta man tiesiai, bet tik per aplinkui, apkalbų nuogirdos.
Nesakau to su nuoskauda, nes su visomis tomis bendruomenėmis, kuriose buvo šitaip elgiamasi, likau geruose santykiuose, tiltai nebuvo sudeginti, ir nemažai iš tų žmonių, pirma burbėjusių, atėjo pas mane mokytis dainavimo technikos ir improvizacijos laisvės privačiai. Tačiau ko tik žmogus neprisigalvoja iš pavydo… nemokėdamas pasidžiaugti kito laime, grožiu, talentu, Dievo dovanomis.
Taigi, perspėjimas visiems, kurie apsispręs visgi imti ir pradėti giedoti – drąsiau, laisviau, taip, kaip ir svajoja! Ne tik savo džiaugsmui, bet visų pirmiausia – Viešpaties šlovei! Tai sakau ir visiems savo studentams… Kuo gražiau, laisviau giedosite, tuo daugiau susilauksite pavydo, piktų žvilgsnių ir apkalbų, jus bandys išstumti iš chorų, nuolat girdėsite ataidinčias apkalbas, dažniausiai per aplinkui, ką Jūs ir kur ir kaip ne taip darote. Išsilaikykite! Apsispręskite, ar giedate, nes išties norite šlovinti Viešpatį visa siela, širdimi, protu, kūnu – balsu, ar norite tiesiog patikti žmonėms. Pirmuoju atveju Jūsų jokie trukdymai nesustabdys, antruoju, tuoj pat ir vėl giedosite tik duše.
Prieš kelias savaites šlovindama vakarinėse šv. Mišiose eilinę savaitės dieną išdrįsau dar ir akomponuoti sau pianinu. Groju tikrai ne puikiai, ir pati turėjau įveikti save kaip perfekcionistė. Išdrįsau. Bažnyčia buvo beveik tuščia, tik pirmoje eilėje visai prieš mane atsisėdo močiutė ir užsikimšo ausis, taip ir prasėdėjo kokias dešimt minučių, kol aš šlovinau Viešpatį… Supratau, kas čia vyksta, ir kaip bei kieno esu „pasveikinama” už naują išdrįsimą.
Tačiau net ir suprantant, kai taip nutinka norisi gūžtis, pasidaro šiek tiek ar net labai liūdna, nedrąsu, įkvėpimas muzikos grožiui gali dingti. Šlovinimas – nuolatinė kova. Velnias neapkenčia šlovintojų, o šlovintojai savo ruožtu – stovi pirmose Dievo kovotojų gretose, savo balsu keliantys brolių ir sesių širdis ir sielas link Viešpaties, žinoma, tik iš Jo malonės.
Niekur kitur pasaulyje nesijaučiau kalta, kad turiu talentą ir jį reiškiu. Šitokį fenomeną pati patiriu tik Lietuvoje, dėl to ir sakau: turėjau ir vis dar turiu „kultūrinį šoką”. O giedojimas – tai ne tik mano talentas, o visiems žmonėms duota Dievo dovana. Taigi, tokia yra drąsaus, laisvo, gražaus dainavimo kaina Lietuvoje. Nepamirškime, kad mūsų priešas yra ne žmonės – kūnas ir kraujas – o velnias, piktoji dvasia, kuri tik ir nori apvogti žmones nuo jiems skirtų Dievo dovanų, o savus būdus trukdymams ji suranda; atpažinkime, su Dievo pagalba išsilaikykime!
Dar noriu prisipažinti, kad turiu asmeninę dilemą dėl muzikos grožio išreiškimo bažnyčioje ir dar nesu jos išsprendusi. Mokslai, kuriuos baigiau, ilgametis, nuo vaikystės dėtas darbas, gludinant muzikinius gebėjimus, mane įgalina vaizduotėje „išgirsti” ir realybėje atlikti labai sudėtingus muzikinius dalykus, kuriuos retas kuris galėtų atkartoti. Aš dažnai šlovinant vaizduotėje girdžiu išsiskleidžiant melodijų ir dinamikos grožį, tačiau ar tai atlieku? Dažniausiai ne. Vietoj to dainuoju kokią ilga, paprastą, visiems suprantamą natą, ir šitaip jaučiuosi apiplėšianti save ir pasaulį nuo grožio, net ir patį Dievą – negrąžinu Jam to, kas ateina iš Jo.
Įsivaizduokite, tai panašu į situaciją, kad tapytojas tapytų gerokai negražiau, nesubtiliau, nei sugeba ar „mato” vaizduotėje. Juk ir sakome, ir norime: Dievui – visa, kas gražiausia. Tačiau aš pati pilnai nedarau to, ką visiems patarčiau daryti. Atskleidžiu tai su tikslu, kad negalvotumėte, jog tai paprasta kova. Neva, supratai kovos esmę, štai ir giedi sau laimingas… Dar, daugumą žmonių riboja jų techninių gebėjimų neišvystymas ir natūraliai iš to kylantis nepasitikėjimas, klausimas – ar pavyks ta aukšta nata, ar tas greitas pasažas, kurį vaizduotėje kuo puikiausiai girdžiu? Tačiau aš esu laisva ir nuo šio ribotumo, taigi…prisipažįstu. Ir prašau Jūsų maldos, kad atiduočiau Dievui, kas ateina iš Jo, ir kas yra visų gražiausia.
Sakoma, kad dainuoti gali visi, bet ar tikrai?
-Tikrai tikrai. Tai sakau iš patirties. Ypatingai esu pašaukta mokyti didelius kompleksus, susijusius su giedojimu ir saviraiška, turinčius žmones. Beveik visi mano mokiniai – suaugę žmonės, tačiau yra ir kelis vaikai, paaugliai. Per pamokas meldžiamės kartu, prašome Viešpaties laisvinimo ir jei reikia, priežasčių, dėl ko susidarė kompleksai, atskleidimo, pasekmių išgydymo.
Per pamokas susiduriu su didžiule jau minėta kova, tuomet esu stebėtoja ir patarėja kitame žmoguje vykstančioje kovoje. Labai daug žmonių, turinčių nuostabų balsą – o nuostabų balsą turi absoliučiai visi – ir aš neperdedu – dar vaikystėje buvo sutraumuoti psichologiškai tėvų ar mokytojų.
Kaip rodo praktika, užtenka vaikui išgirsti vieną nedraugišką, neatidų komentarą iš mamos ar tėčio, iš muzikos mokytojos ar draugės, ir dainavimo stebuklų skrynelė užsiveria net ir visam gyvenimui… Ir tokie esame beveik visi. Nedaug žmonių yra išsilaisvinę giedojime, kaip prisipažinau, ir aš pati dar nepilnai, tačiau to siekiu.
Noriu papasakoti labai įdomų įvykį, kai mano mama – profesionali chorvedė, kompozitorė – pernai metais atėjo į pirmąją dainavimo pamoką pas mane. Ji visą gyvenimą turėjo scenos fobiją, ir dėl to nesiekė muzikos atlikėjos karjeros.
Pamokos pradžioje mes meldėmės, ir ji netikėjo, kad gali paaiškėti, kaip gi jai susiformavo tas kompleksas. Ir Dievo šlovei liudijimas – pamokos gale ji jau su detalėmis atsiminė ankstyvoje vaikystėje – kai jai buvo penkeri ar šešeri – įvykusį įvykį, su savo mama lankant tolimus gimines ir matant, kaip vienam berniukui nepasisekė atlikti kūrinio pianinu visų svečių akivaizdoje.
Maldos galia milžiniška, Viešpačiui nėra nežinomų dalykų ir kompleksų, iš kurių Jis mūsų negalėtų išlaisvinti… Esu išmokiusi giedoti žmones, kartais ir juodai dirbant kas savaitę metus ar ilgiau, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė jau visai beviltiški atvejai. Ir kol Dievas padės, tol tęsiu šį darbą, jį matau esant daug vertesnį, nei pačiai vienai sau spindėti scenoje. Jau kurį laiką esu beveik visiškai sustabdžiusi koncertinę veiklą ir užsiimu tik mokinių mokymu ir šlovinimu bažnyčioje, ypatingai mėgstu giedoti per išgydymo pamaldas. Ir čia veduosi savo mokinius.
Maldos galia milžiniška, Viešpačiui nėra nežinomų dalykų ir kompleksų, iš kurių Jis mūsų negalėtų išlaisvinti.
Neseniai į Jėzuitišką šeimų stovyklą Šiauliuose, kur buvau pakviesta šlovinti išgydymo pamaldose, vežiausi šešis paauglius iš Plungės ir Telšių, tai buvo nuostabu. Tyri jų balsai, neapdirbtas, bet nuoširdus muzikavimas, jie labai greitai mokosi, bet svarbiausia man, kad pamatė žmonių, liečiamų Viešpaties per išgydymo pamaldas, ašaras, atsidavimą, tikėjimą, sugrudimą ir suklupimą prie Viešpaties kojų.
Kitą rytą du paaugliai vaikinai atsikėlė pirmi, išėjo, nusipirko kryžių, užrašė savo maldą, prašymą Dievui ant jo ir paliko Kryžių kalne. Tai nuostabu, tai yra vaisiai, už kuriuos dėkojame Dievui. Šiuo metu dirbu Plungės parapijoje kaip dvasinių veiklų koordinatorė, ir ypatingai mano širdyje yra jaunimas, noriu prisidėti, kad Bažnyčia Lietuvoje, Žemaitijoje, turėtų daugiau ką pasiūlyti jauniems žmonėms, išvystytų naujus būdus juos patraukti, paskelbti Evangeliją, ir matau, kad vienas iš būdų tai daryti yra suvienyti juos muzika, šlovinimu, bendrais renginiais.
Tačiau tai yra didelė misija, kurios viena pati negalėsiu įvykdyti, ir jei tai Viešpaties valia, idėjas ir planus atėjus laikui derinsiu su Telšių vyskupijos vyresnybe. Dėl to taip pat prašau maldos.
Jūs aktyviai dirbate su žmonėmis, kaip nugalėti savo baimes ir, pavyzdžiui, pradėti giedoti bažnyčiose?
-Nėra kito būdo pradėti giedoti kaip tiesiog pradėti giedoti. Galima su savimi susitarti: žinau, kad bus netobula (taip, kaip ką tik papasakojau, kad man buvo prieš kelias savaites grojant pianinu), žinau, kad į mane žiūrės – ar nusidainuosiu, ar nenusidainuosiu, vis tiek piktai žiūrės. Žinau, kad greičiausiai apkalbės, gal net pasijuoks. Žinau, kad noriu giedoti, o dėl ko? Ar noriu patikti žmonėms ir gauti dėmesio? Tada galiu eiti į dainavimo būrelį ar kokį realybės šou, bet ar verta, ar jaučiu tam Viešpaties šaukimą ir laiminimą? O gal iš tiesų noriu šlovinti Viešpatį? Gal jau atrodo, kad giesmė prasiverš baisiu klyksmu, jei ir toliau bandysiu užgniaužti ją savyje?
O gal jaučiuosi kaip miręs, kai šitaip noriu giedoti, o save stabdau, leidžiu šitaip priešui mane laikyti lyg grandinėmis surakintam? Patariu melstis išlaisvinimo, jei nepavyksta pradėti giedoti ir po šių pamąstymų. O kai pradėsite, galite pradėti giedoti tyliai, ir po truputi garsėti.
Galite eiti į dainavimo pamokas, nes techninis pasirengimas duos pasitikėjimo. Turiu perspėti, kad daug net ir suaugusių žmonių yra sutraumuojami nuėję pas dainavimo mokytojus, tenka girdėti daug baisių pasakojimų, kaip jie moko, ką kalba, sovietinis palikimas… Ieškokite tuomet kito mokytojo, kol rasite, kas tikrai Jums padeda ir jaučiate rezultatus. Psichologinį laisvėjimą, dainavimo lengvėjimą ir gražėjimą… Svarbiausia, kad būtų skatinamas Jūsų troškimas giedoti, o ne smukdomas! Nuo rugsėjo ir aš priimu mokinius, tik dabar jų turiu per daug ir daug naujų negalėsiu priimti. Galiausiai, susiraskite Youtube dainavimo pratimų, ten jų pilna, ir darykite kartu su internetiniu mokytoju. Balso stygos yra raumenys, juos reikia stiprinti, kaip ir bet kokius kitus raumenis.
Tačiau visas dainavimo aparatas yra daug daugiau, nei tik balso stygos, aš išaiškinu žmonėms visą sistemą – kvėpavimą, laikyseną, skirtingus kūno raumenis, kurie dalyvauja dainavime, jų tonusą, taip pat turiu ir dvasinių, savo mėgstamiausių temų, kurias išeiname pamokų metu, kaip kad „Aukštyn širdis” ar „Dorybės”…
Už kelių dienų prasidėsiančiame pirmajame Lietuvoje Marijos Festivalyje aš koordinuoju šlovinimus. Pažiūrėkime, kas čia gausis – nes kviečiame šlovintojus – muzikantus ir giedotojus – iš visos Lietuvos – prieš tai nesusitikus niekur repetuoti – stoti ant scenos prie mikrofonų dideliu būriu ir… šlovinti! Pasitikiu Viešpačiu ir žmonių balsais, Jo dovanotais, ir kad Jis išlies daug grožio, nes grožis išsiskleidžia bendrystėje ir meilęje.
Visi turi klausą!!! Tik kurti neturi, logiška. Visi turi nuostabiausią balsą! Nėra negražių balsų. Tai, kad ne visi gali giedoti, yra mitas, o tiesa yra ta, kad visi gali gražiai giedoti. Telaimina ir telaisvina mus visus Gerasis Dievas!
