Romas Dambrauskas. Keltis ar miegoti?

ŠaltinisDIDMIESTIS

Man jau šešiasdešimt. Ar aš senas, ar mano gyvenimas jau prie pabaigos, ar spėsiu dar ką nors padaryti šiame gyvenime įsimintino ir išliekančio, ar turėsiu dar galimybės išgirsti save ir sukurti nors vieną širdžiai mielą dainą? Štai klausimai, kurie pradėjo mane persekioti jau keletą pastarųjų metų. Jie taip įkyriai skverbėsi į mano galvą, sukeldami didelį norą pabandyti visgi į juos atsakyti bent jau pačiam sau.

Dainų sukurta daug, nebespėju jų visų išdainuoti per savo koncertus. Klaidų gyvenime padaryta irgi nemažai. Atvira sąžine, kviečiu jų nekartoti, atidžiau žiūrėti po savo kojomis ir nelipti ant pamestų savų grėblių.

Išliekamoji vertė, – tai turbūt nuolat besikeičiantis procesas, kuriame daug kas negrįžtamai sudega, o kai kas ir pakyla iš pelenų. Kas vertas tapti amžinu, turi spręsti žmones, klausytojai, melomanai ir gerbėjai.

Štai prieš kelias dienas, tik pasirodęs, vieno labai žymaus mūsų atlikėjo kūrinys, dar neišdžiūvus rašalui, jau pavadintas „hitu“. Kaip paprastai, gražiai ir neraudonuojant daromas „dievas“. Taip, jis puikus muzikantas ir kūrėjas, bet daina tampa hitu, tik praėjusi klausytojų išbandymą, populiarumo testą ir patyrusi meilę tautoje. Po tokių išbandymų ji dainuojama prie stalo, duše ir gatvėje. Ji girdima visur ir ją be galo sunku išmesti iš atminties. Linkiu, kad ši jo daina praeitų visa tai iškeltomis burėmis ir taptų mūsų širdyse tikru hitu. Laikas parodys.

Prieš daug metų aš išgirdau dainą „Juoda orchidėja“. Tai buvo turbūt pirmieji nedrąsūs jos žingsniai scenoje. Pagalvojau, kad tuoj tuoj įvyks pelnytas stebuklas ir mes turėsime naują karališką šlagerį. Laukti teko daug metų, kol šis kūrinys užėmė auksinį sostą tvirtai ir visiems laikams. Ilgai jis sėlino link jo, link garbės ir pripažinimo, skverbdamasis pro daugelį konkurentų, tuo pačiu mėtydamas į šoną ir mano geriausias daineles. Štai jis – hito kelias.

Aš ne kompozitorius, nes sunkiai įskaitau net paprasčiausią partitūrą. Nesu poetas, nes gyvenime neparašiau nė vieno eilėraščio. Rašau tik tekstus natoms, kad balsas suteiktų joms egzistenciją, o protas kažką pajaustų. Neturiu didelio dainininko talento. Dainose savo balso dažnai tiesiog nekenčiu. Tikrai nesu Romo Dambrausko fanas, nors jo dainos kartais atrodo mielos, paprastos ir širdingos.

Tad, kas aš esu? Kodėl aš scenoje jau trisdešimt penkeri metai ir dar nežadu jos palikti? Jaučiuosi paprastu darbininku, dirbančiu muzikinėje smėlio dėžėje, statančiu melodines ir harmonines pilis, kurios labai dažnai tiesiog subyra, tam, kad atsirastų naujos.

Gaunu ir „antausių“ nuo klausytojų, o kartais mane apdovanoja pagyrimu…

Aš esu Jūsų vergas ir labai džiaugiuosi, kad esu Jums reikalingas ir liūdesy, ir džiaugsme. Nors muzikos nerašau traukinių stoty, bet mano dainos ir sujungia, ir išskiria žmones.

Jau seniai įpratau atlaikyti Jūsų smūgius ir kritiką, tyliai savyje murkiu, lyg katinas, kai Jūs mane giriate, ir garsiai savyje rėkiu, kai mane plakate.

Visa tai turbūt ir yra mano gyvenimas. Keisti jo nežadu, tad laikykitės, mano draugai ir priešai, – bendrausime ir matysimės dar labai labai ilgai, nes, jūsų pagalba, savyje jaučiu ne saulėlydį, ne vakarą, o tik gražią saulėtą popietę.

Prieš gerą dešimtmetį aš nebetikėjau Lietuva. Ieškojau kelių svetur, įsivaizduodamas juos rasti ir laimingai keliauti jais visą likusį gyvenimą. Turbūt iki galo dar nepažinau savęs, neįvertinau savo jėgų ir galimybių, todėl pasitraukimas iš Lietuvos taip ir neįvyko. Ir labai gerai, nes esu be galo sėslus žmogus ir beveik nepritampantis prie kitos kultūros, šalies ar aplinkos.

Todėl dabar ir gyvenu savo mieloje gimtoje provincijoje, stebėdamas savo krašte vykstantį cirką: turtuolių ašaras, klastingas vagystes iš mūsų bendros kišenės, tylų ir slaptą užkulisinį valdančiųjų ir opozicijos kikenimą iš savo tautos…

Mes labai ilgai miegojome letargo miegu. Per trisdešimt metų miego mes nugulėjome savo sprandus, nutirpo mūsų galvos nuo minkštos abejingumo pagalvės. Kada kraujas nebepasiekia smegenų, jos nebedirba, atrofuojasi ir galiausia miršta.

Per trisdešimt metų miego mes nugulėjome savo sprandus, nutirpo mūsų galvos nuo minkštos abejingumo pagalvės.

Kiekvienas miegas baigiasi pabudimu arba mirtimi. Ką renkatės, ponai lietuviai?!

Bet kartais toks miegas baigiasi garsiu šūviu šalia ausies. Tada žmogus pašoka, baisingai išsigąsta, nesiorientuodamas kas vyksta, bando atsimerkti ir pamatyti, kas jį taip stipriai išgąsdino. Vieni neįžiūri nieko, nes aplink vis dar gundanti tamsa, provokuojanti juos toliau saldžiai miegoti. Kiti pašokę ima nuo kažko gintis, ir didelė tikimybė, kad jie nebeužmigs jau daug daug metų. Jie budės ir brangins savo ramybę, pasiektą didele kaina ir skaudžia pamoka. Persimiegojimas, kaip ir nemiga kenkia turbūt vienodai. Tik toliau miegodami mes galim prarasti viską ką turime, netgi tai, ant ko miegame.

Tad, ką renkatės, ponai, lietuviai?! Toliau miegoti, ar keltis ir budėti?

Dainininkas Romas Dambrauskas / BNS nuotr.

Aš renkuosi budėjimą, ir ne tik jį. Renkuosi budinimą tų, kurie sapnuoja rojų mūsų žemėje, tikėdami amžinu išganymu ir palaima, nieko vertingo ir naudingo nenuveikdami joje dėl savęs ir kitų.

O reikia labai nedaug, – kruopščiai apčiupinėti savo galvą ir rasti tą mygtuką, kuris įjungs jūsų smegenis mąstymui, tai yra darbui. Jeigu jūs dar jų nepraradote, turėtumėte suprasti kas vyksta, kur jūs, kas jūs, su kuo ir prieš ką jūs. Svarbiausia suvokti, kodėl įvyko tas klaikus lemtingas šūvis prie ausies jums miegant, kuris nutraukė jūsų rojų žemėje.

Bendraudamas šiandien su žmonėmis aš supratau, kad turbūt didžiausia grėsmė dabar slypi baimėje. Tiksliai nežinau, bet manau, kad baimė pirmiausia paralyžiuoja tuos, kurie ilgai ir kietai miega. Šiandien ji įsisukusi į pasaulio tautas ir valstybes, ji nepaiso rasių ir  sienų, bet, mano nuostabai, šiandien labiausiai ji pamėgo turbūt mus, lietuvius.

Gal todėl, kad mes devyniasdešimtaisiais kartą buvom pabudę ir nugalėjom ją. Nugalėjom baimę ryžtingai ir rodėsi visiems laikams.

Mes ne tik nugalėjom, mes pakilom ir pažadinom savo kaimynus. Deja,  po saldžios pergalės mes vėl užsinorėjome miego.

Pučiame į dūdą ne tik mes, girdisi ir latvių, ir estų, ir kitų tautų gilus alsavimas, kažkas net knarkia šiltoje Europoje. Retkarčiais jie pasisuka ant kito šono, bet suprasdami, kad visi aplinkui vis dar miega, toliau lepinasi sapnais. Tarp miegalių atsiranda ir tokių, kurie kartais pakelia ranką prieš jiems bandančią įkąsti musę, bet šie judesiai tik trumpam išgąsdina ir nubaido įkyrų bei šarvuotą priešą.

Ką dabar daryti nežino niekas. Ar mums miegoti iki gyvenimo pabaigos, ar keltis dabar?

Mano pasiūlymas vienas – keltis! Keltis greitai, nedelsiant ir ryžtingai. Reikia tuoj pat atrasti priemonių, kurios nupraustų mus, nuplautų nuo mūsų kūno per tokį ilgą miegą susidariusias apnašas. Atidžiau save pasižiūrėjus turbūt rastume ir erkių, ir visokių per daug metų miego prilipusių siurbėlių ir pelėsių.

Pastebėtume, kad ne visos mūsų kūno dalys tinkamai funkcionuoja ir veikia, tiesiog neklauso mūsų ir verkšlendamos prisipažįsta, kad nebeturi valios. Kur tada jas dėti? Atsakau, – amputuoti. Tik taip mes dar galim išvengti savo mirties. Kraujas mumyse turi tekėti skaidrus ir tyras, nekeldamas niekam abejonių dėl mūsų švarios ateities.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

7 KOMENTARAI

  1. tundrele, nereikia taip grieztai 🙂 Zmogus kuria kaip jam Dievas dave galimybe. Jei Jums atrodo, kad dave per mazai, nebutina apie tai garsiai sukauti 🙂 Man irgi tos dainos per saldzios ir primityvokos… As tik norejau atkreipti demesi i butent sio teksto nuvingiavima i lankas, nekvescionuodamas autoriaus garbingumo. Dievas mus visus myli be islygu!

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis