Esminė problema, su kuria dabar susiduriame, yra tikėjimo stygius, abejonė savo amžina dvasine prigimtimi, abejonė Dievu. Jeigu mūsų požiūris būtų teisingas, nebūtų daugybės apmaudžių žemiškų problemų. Mums tik reikia tikėti kito pasaulio buvimu ir gyventi tikroje tikėjimo šviesoje.
Jeigu mūsų tikėjimas būtų pakankamai tvirtas, nebūtų COVID-19 viruso. Koronavirusai nebūtų sukurti Kinijos Uhano laboratorijoje, nes tokie darbai tiesiog nebūtų turėję prasmės. Nebūtų LGBT problemų, nes pažinęs savo amžiną dvasinę prigimtį žmogus rastų sielos ramybę ir matytų savyje didelį gėrį, nesvarbu, koks būtų jo fizinis kūnas. Nebūtų CO2 ideologijos, kuri darosi vis agresyvesnė. Visiems būtų aišku, kad gamtoje viskas sutvarkyta pagal Dievo dėsnius: augalai sugeria anglies dvideginį ir teikia mums taip reikalingą deguonį.
Nebūtų godžių sąjungų ir nepasotinamų vietinių valdžių. Nes žmonės žinotų, kad turtingas yra ne tas, kuris apgaule daug gauna ir turi, o tas, kuris su tikra meile daug gero kitiems žmonės duoda. Nebūtų pinigų palaido spausdinimo ir skaitmenizavimo. Nes būtų suprantama, kad visa ekonomika yra aktyvus judėjimas, kuris remiasi suvereniu žmonių gyvenimu ir darbu, sąžiningu uždarbiu ir taip augančia viso pasaulio fizine, dvasine šviesa ir meile. Nebūtų politinio melo, nes visiems būtų aišku, kad jokio blogio negalima paslėpti. Galbūt kažkas liks nepastebėta šiame pasaulyje, bet tikrai viskas bus apskaičiuota ir tiksliai įvertinta kitame.
Politika remtųsi Dievo tikėjimu. Konstitucija prasidėtų padėka Dievui, kad galime gyventi, turime vieni kitus, savo šalį ir pasaulį. Teisė būtų nuolanki Dievui. Nes tik Jis vienas yra Didysis visų dėsnių Kūrėjas. Kalbėtume ne apie Europos teismų viršenybę, o apie Dievo dėsnius, kurie yra visa ko pagrindas.
Dabar liberalai tapo labai agresyvūs kalbėdami apie laisvę, bet jie nemato didžiausios laisvės, kurią davė Dievas. Tai yra laisvė kurti, kartais klysti, visada taisytis, amžinai tobulėti ir augti. Tai yra laisvė atsakingai ir nuoširdžiai mylėti taip, kaip myli Dievas. Tai yra laisvė auginti savo išmintį, kad ji apimtų ne tik šį, bet ir kitą pasaulį. Tai yra laisvė daryti gera ir tuo vis labiau džiaugtis. Ar gi šios laisvės mums negana?
Dievo mokymai nesensta. Jo dėsniai visada yra kur kas aukščiau ir kilniau už viską, ką žmonės yra sukūrę. Niekada ir niekas neaplenks Kūrėjo, kuris, būdamas viskuo, yra ir laikas, kuriame gyvename.
Tikime tuo ar ne, kitas pasaulis tikrai egzistuoja. Jame tikrai yra dangus ir atšiauri tamsos erdvė. Ir žmonės, kurie elgiasi nedorai, paklius į labai nemalonią padėtį. Tai ne pasaka, ne mitai ir ne senovė, kaip dabar linkstama manyti. Tokia yra apmaudi ir skaudi, bet teisinga, amžinoji tiesa. Nei vienas geras ar blogas darbas nepražus ir neliks nepamatytas. Todėl labai verta stengtis daryti ką nors gera. Ir labai neverta daryti ką nors bloga. Jeigu mums negaila kitų, pasigailėkime bent savęs. Bent dėl savęs padarykime kitiems žmonėms ką nors gero.
Didieji pasaulio dvasininkai ir mūsų tautos šviesieji kūrėjai vis primena, kad pragaro pasaulį kuriame patys, savo mintyse, savo žodžiais ir darbais. Taip patys kuriame dideles problemas žemėje ir kitame pasaulyje. Jeigu nedarytume blogų darbų, žemėje nebūtų blogio ir kitame pasaulyje nebūtų piktųjų dvasių. Tokia didelė mums yra duota laisvė, galia ir atsakomybė.
Nebūkime godūs. Godumas mus pražudys. Parduosime savo šalies teisę, ekonomiką, politiką, kultūrą. Parduosime savo šeimą, tautą ir sielą. Ir to mums nebus gana. Būkime dosnūs gerumo ir gerų darbų, tada fiziniai ir dvasiniai turtai tikrai seks paskui. Nebūkime pikti. Nesiimkime keršto. Nenaikinkime šeimų, įmonių, verslų ir visuomenės darnos. Padėkime vieni kitiems augti ir tobulėti.
Nebūkime tamsūs. Mūsų mokslai dažnai neigia dvasinius dalykus. Moko tik daiktų pažinimo. O juk mokslas turėtų siekti tikrosios tiesos, visada judėti link amžino gėrio, darnos ir grožio. Mokslininkai nėra vieninteliai žmonės, kurie atsakys už savo neteisingą ideologiją. Atsakomybę turės prisiimti rašytojai, menininkai, žurnalistai, redaktoriai, laikraščių, televizijos, radijo laidų autoriai, filmų ir kiti kūrėjai. Dirbantys šiose srityse žmonės gali lengvai tapti ideologiniais nusikaltėliais. Kuo didesnė yra jų įtaka, tuo didesnę žalą jie gali padaryti kitiems ir sau.
Didelė atsakomybė laukia visų, kurie daro blogus darbus. Neišvengs to gydytojai, kurie žaloja žmonių sveikatą. Neapeis to politikai, teisininkai ar ekonomistai, kurie griauna žmonių, šeimų ir valstybių gyvenimus. Jų laukia labai sunki akistata su atsakomybe.
Dabar populiaru mąstyti per daug žemiškai, kad gyvenimas fizinėje erdvėje yra viskas, ką turime. Manome, kad turime skubėti tapti turtingais, galingais, gražiais, populiariais, užimti aukštas pareigas. Bet jeigu visa tai gauname pasiremdami blogais darbais, kitame pasaulyje mūsų lauks sunkus atpildas.
Geras autoriaus tekstas. Tragiška, kad visos tiesos konstatuojamos tik tariamąja nuosaika. Bet tokia realybė. Verta pasiklausyti kun. Narbekovo:
A.NARBEKOVAS: Lietuva pūva ne iš išorės, o iš vidaus. Nyksta Lietuvos visuomenės moralinis, dvasinis ir estetinis charakteris bei įpročiai – tai, ką senovės graikai vadino visuomenės etosu. Vis labiau nykstančios Lietuvos priežastis – tingumo arba vangumo nuodėmė. Senovės žmonės ją vadino acedia.
Ji reiškia ne tinginystę, bet dvasinių dalykų nenorą ir jų neigimą. Acedia atsiskleidžia kaip perdėtas rūpinimasis išoriniais reikalais ir žemiškais dalykais, tačiau uolumo dieviškiems dalykams stoka. Iš to kyla nuobodulys, aplaidumas ir abejingumas. Beje, Bažnyčia šią nuodėmę pavadino šeštąja mirtina nuodėme.
tariamoji nuosaka (ne nuosaika!)
Įžvalga. Geras komentaras.
Ačiū Laikmečiui. Nuostabus straipsnis. Parašyta labai objektyviai ir su gilia mintimi. Trečia straipsnio pastraipa tiesiog tobula. Straipsnis tikrai vertas dėmesio. Pagarba autoriui, kuris pasakė tai, ką kiti bijo pasakyti.
Ačiū už straipsni. Tik norėčiau papildyti minti, kad žemėje nebūtų blogio, jei jo nedarytume. Manau tik nedaryti blogio neužtenka. Manau, kad nepakanka būti pasyviu nieko blogo nedarančiu žmogumi. Neturime būti abejingi. Su blogiu, su visomis jo apraiškomis turėtime nesutikti aktyviai ir karštai, daryti gera aktyviai. Kaip sakoma žemėje neliktų blogio, jei visi geri žmonės nebūtų abejingi, bet būtų karšti.
Būtina kovoti su blogio apraiškomis. Bet pažvelkime į parapijas. Klebonų elgesys turi keistis. Dabar tik politika. Dabar matoma tik merai, valdžios atstovai, įtakingi asmenys svarbūs. Kur paprastas parapijetis? Kur jo balsas parapijose, kuris visą gyvenimą ėjo į bažnyčią ir buvo ir yra tikėjimo pavyzdys, kur jo balsas? Kiek žmonės paaukojo savo asmeninių lėšų bažnyčios reikmėms. Kas pasakė ačiū? O valdžios žmonėms lenkiamasi. Tai parodo medijos ir vietinės spaudos žiniasklaida. Būtina bažnyčiai vertinti paprastus žmones, nes ji pati juos praranda… Nieko asmeniško, bet žmonės nusivylė politika, o dar pati bažnyčia stokoja bažnyčios mokymų plėlotės.
Keisti pagraudenimai…. Visuose kraštuose, visais laikais žmonės elgėsi, kaip autorius nenorėtų, kad būtų, bet, deja, buvo, yra ir bus – ar iki Kristaus, ar po Kristaus, ar pas musulmonus, ar pas hinduistus ar Europoje, ar Azijoje…
Ekleziastas 1, 9
Kur jūs čia išgirdot pagraudenimus? Tai ne pagraudenimai, o šviesaus proto kvietimas gyventi pagal Dievo žodį ir kurti Dangaus karalystę gyvenant dar čia žemėje.
Palaikau Raimundą. Koheleto 1,9 „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.”
O autorius man pasirodė teisingas, bet smulkus grafomanas. Tęskite, mielas autoriau savo graudenimus toliau – Jūs turite auditoriją. Jūs turite perspektyvą pasireikšti plačiau, nei „literatūrologas” !
Matyt, užlipo ant žaizdos, juk galingųjų negalima kritikuoti. Straipsnis geras. Tik reikėtų pridurti, jog atsakomybę turės prisiimti ir kunigai. Nes kaip matosi pati bažnyčia negyvena pagal Dievą. Daug bažnyčiose politikos jaučiasi.