Globalizacija yra patogus dalykas. Kelionėse užtenka turėti VISA ir nereikia sukti galvos, kur artimiausia valiutos keitykla, kada ji dirba ir ką daryti grįžus su smulkiomis užsienio šalių monetomis.
Tai tik vienas pavyzdys iš daugybės kasdieninių, paprastų ir patogių dalykų, kuriuos turime ir vartojame būtent globalizacijos dėka: nuo anglų kalbos iki aspirino, nuo suprantamų kelių eismo taisyklių iki tokios pat įtampos elektros lizde kraunant mobilųjį telefoną beveik bet kuriame pasaulio taške.
Globalaus pasaulio vizija yra panaši į Ikaro skrydį – žmogus nori pakilti aukščiau, matyti plačiau, bet svarbiausia – jausti laisvę. Keliauti, bendrauti, dirbti ten, kur nori, kur įdomu, saugu ar naudinga.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo pradėtos kurti šiuolaikinės globalios struktūros (Romos imperija, Didieji geografiniai atradimai buvo pirmieji Vakarų civilizacijos žingsniai toliau už savo ribų, tačiau tik technologinė pažanga leido tas ribas išplėsti iki pat kosmoso): Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio sveikatos organizacija, Europos sąjunga ir kt.
O technologijos pagaliau leido pagaminti patvarius ir efektyvius Ikaro sparnus visose srityse – nuo transporto iki komunikacijos.
Žmogaus svajonė – pasiekti dangų tapo realybe beveik visomis prasmėmis.
Kai kurios šalys (iš esmės – Vakarai) jau pasiekė tokią istorijoje nematytą gerovę, kur net bedarbiai ir benamiai gauna geresnę sveikatos priežiūrą nei kadaise Viduramžių aristokratai, kur vartojimas (ir perteklius), kelionės, išsilavinimas, saugumas yra norma. Kuo ne rojus?
Tačiau žmogus nesitenkina svaiginančiu skrydžiu ir rojaus sodo vėsa. Pasiekęs dangų jis jau nesižavi stulbinančia žemės panorama, kur matomi iš laiko erdvės visi civilizacijos pasiekimai, jis nori pasimatuoti paties Dievo sostą. Tereikia pasistatyti dangų siekiantį bokštą – Babelio bokštą.
Man patinka mintis, kad Biblijos pasakojimai iš esmės duodami iš naujo patirti kiekvienai kartai – nuo gundymo rojaus sode iki Apokalipsės. Tai leidžia suprasti ir bent jau sau paaiškinti vykstančius procesu – visa tai jau buvo – ir nuspėti ateitį – nebus nieko, ko nebuvo.
Ko Vakarams šiandien trūksta iki rojaus? Nebent asmeninių problemų sprendimo valstybės pagalba. Na, dar sustabdyti klimato kaitą. Ir dar. Demokratizuoti likusį pasaulį. Taškas. Pabaiga. Rojus bus.
Man patinka mintis, kad Biblijos pasakojimai iš esmės duodami iš naujo patirti kiekvienai kartai – nuo gundymo rojaus sode iki Apokalipsės.
Viešas gėris pas mus jau funkcionuoja, imkimės visų minėtų reikalų! Ne bet kaip, o tam sukurdami visas globalias struktūras!
Jei veikia VISA ir McDonald‘s, tai veiks ir Stambulo konvencija. Ir klimato kaita sustos. Ir Afganistane įsigalės demokratija ir moterų teisės. Reikia globalių susitarimų!
Ir čia yra tas lūžio taškas. Stop! Babelio bokšto statyba baigta, kalbos sumaišytos, artėja neišvengiama griūtis.
Kuo panaši Babelio bokšto statyba ir griūtis su šių laikų globalių struktūrų aižėjimu? Ir kokias amžinąsias tiesas ignoruodami žmonės stato tai, kas pasmerkta sugriūti dar nepastačius?
Utopinis tikslas visada pasmerktas žlugti. Fizikos dėsniai ir matematiniai skaičiavimai sako, kad ledo iškepti nepavyks, kaip ir pastatyti bokšto iki dangaus (mes net nežinome, kur tas dangus prasideda, ir kur yra, ir ar yra Visatos kraštas).
Tikslieji mokslai, nepaisant jų nustekenimo mokyklose, šiandien gali pateikti įvairius skaičiavimus nesibaimindami, kad koks nors tironas, sumanęs pastatyti bokštą iki dangaus, lieps perskaičiuoti lygtis ir parengti tokio statinio projektą.
Kas paprasta fizikui, šiandien tampa neįmanoma medikui, psichologui, antropologui ir daugeliui socialinių mokslų atstovų.
Vakarų pasaulio universitetai iš esmės tapo marksizmo tvirtovėmis, kur vis daugiau ideologijos, o ne mokslo. Tik vienas pavyzdys, nuo 2029 metų translytiškumas nebus traktuojamas kaip psichikos sutrikimas. Ne mokslas, o biurokratai „įrodė“ naują tiesą.
Tokių naujųjų „tiesų“ yra daug. Pavyzdžiui, žmogaus gemalas, nepaisant biologijos ir genetikos žinių, vis dar „moters kūno dalis“. Arba tautos, rasės – tik socialiniai konstruktai. Arba, klimato kaitą galima sustabdyti įdiegus žaliąją energetiką. Galima vardinti iki begalybės.
Jų įrodymai įtvirtinami paprastai – už jų neigimą, kvestionavimą taikomos sankcijos, kaip už neapykantos nusikaltimą.
Na, bet nieko nauja po saule. Kadaise panašiai buvo persekiojama už „žemė yra apvali“ teiginį. Nepaisant intensyvios kovos su „erezija“, žemė nesuplokštėjo, daugėjo mokslo įrodymų, kad ji apvali. Ir šiandien tai žinodami leidžiame palydovus į kosmosą, kurių dėka patogiai naudojamės internetu etc.
Visi naujieji pseudomoksliniai teiginiai irgi bus paneigti elementarių realybės apraiškų. Tiesa, iki tol bus paaukota nemažai aukų ant naujosios inkvizicijos laužų. Bet istorija apie tai irgi perspėja.
Pasakojime apie Babelio bokštą sakoma, kad Dievas sumaišo žmonių kalbas ir jie nebegali vienas kito suprasti, o dėl to ir užbaigti bokšto statybos.
Čia įdomi lingvistinė detalė. Šalia gyvenančios, bet kariaujančios tautos kartais vartoja tuos pačius žodžius, bet priešinga reikšme.
Vokiškas das Gift (nuodai) ir angliškas gift (dovana), lenkiškas uroda (grožis) yra rusų урод (išsigimęs, bjaurus), lietuviškas drąsus yra bendrašaknis ir tos pat kimės kaip rusų трус (bailus).
Taigi, kas vienai tautai grožis, kitai – bjaurastis, vienai drąsą – kitai bailumas.
Tai reiškia, kad tas žodis kadaise abiejų tautų vartotas ta pačia reikšme, bet laikui bėgant, keičiantis kultūrai, dėl karų, religinių, vertybinių antagonizmų įgijo priešingą reikšmę.
Kas yra Pilėnai? Drąsa ar bailumas? O gražu ar bjauru priklijuotos blakstienos, nagai bei silikono pripumpuotos lūpos?
Apie tų pačių sąvokų iškraipymus jau esu rašiusi čia:
Įdomu, kad šiandien gerovė ir pažanga kuriama verslo ir politikos metodais. Bet juk žmogus daugiau nei fizinis padaras ir trascendentinis dėmuo egzistuoja kiekvienoje civilizacijoje, „žmogus gyvas ne vien duona“.
Šiandien istorijos ir archoeologijos mokslas vis labiau įtikinama laiko hipotezę, jog būtent religinis jausmas pagimdė civilizaciją, o ne civilizacija sukūrė religiją. Gebekli Tepės tyrimai rodo būtent tokią žmonijos raidą.
Paieškos į prasmės klausimą nemažiau svarbios nei inžineriniai atradimai.
Be prasmės gerovė tėra dar vienas kalėjimas, tegul ir ypatingai pagerintomis sąlygomis.
Kai naujieji pranašai, tokie kaip F. Fukuyama Y.N. Harari paskelbė istorijos pabaigą – tereikia šiokių tokių reformų, pasaulinio susitelkimo, daugiau globalizacijos – ir rojus žemėje arba vadinamosios gerovės valstybės taps realybe, jie ignoravo du svarbius dalykus.
Pirma. Jų prielaida absoliučiai klaidinga. Istorija nesibaigė, nes žmogaus prigimtis nepasikeitė nepaisant pilnutėlių prekybos centrų ir šilto vandens daugiabutyje. Karas Ukrainoje tai skausmingai parodė (karai vyko ir kitur, bet juos ideologai nurašydavo, kaip dar nepakankamai pažangių visuomenių, atsilikusį būdą spręsti konfliktus. Kai bus gerovė – žmonės to nenorės, jie tik pramogaus, mėgausis menu, mokslu, gerove, bet jokiu būdu nekariaus, nes gi o kam? (pagal Harari), kartojo šie globalizacijos apaštalai. Mūsų laikų realybė parodė, kad jie klydo ir klaidino.
Be prasmės gerovė tėra dar vienas kalėjimas, tegul ir ypatingai pagerintomis sąlygomis.
Antra. Gerovės siekis neįmanomas be nuolatinių klausimų, o kokia viso to prasmė? Pasiekti Dangų ir tapti Dievu? Dievas iš to tik juokasi. Babelio bokšto statytojams jis sumaišė kalbas. Pažangiam DI turinčiam žmogui jis primena, kad ir bokšto statymą žmonės mato skirtingai. Nes jie yra skirtingi. Tokius jis juos sukūrė.
Ir nesvarbu, kad dabar įvairovės politika yra virtusiu tam tikru įrankiu unifikuoti mąstymą ir vertybes, o vaivorykštė – viso šio reiškinio simboliu.
Įvairovė yra ir bus. Jūs kalbėsite skirtingomis kalbomis ir Babelio bokšto nepastatysite. Nes tai yra utopija ir beprasmybė.
Tačiau žmogaus būtis nuostabi tuo, kad net ir labai klydus ir žemai puolus yra viltis.
Krikščionys per Sekmines gauna Šventąją Dvasią ir ima suprasti vieni kitus. To supratimo DI neduoda. Nes ne lingvistinės bėdos čia.
Babelio bokšto statytojai kalba ir rėkia, o susirinkę per Sekmines – tyli ir klauso. Ir todėl išgirsta. Pirmiau Dievo, o paskui ir vienas kito balsą. Ir išsiskirsto statyti savo namų, kol sukūrę juose gerovę ir vėl susigundys Babeliu.
P.S. Amerikoje vyksta tik Babelio bokšto griūtis. Neišvengiamas procesas. Ir nediskutuokime apie tai, kokia spalva dažyti jo fasadą. Tam nėra nei laiko, nei prasmės. Verčiau saugokimės, kad nuolaužos neprispaustų ir mūsų.
Daugiau autorės tekstų rasite Patreon čia ir Contribee čia platformose.
