Popiežiaus vizito Kanadoje proga „The New York Times” straipsnyje analizuoja JT ataskaitą „Pasaulio gyventojų skaičiaus prognozės 2022″.
Nevengdamas apokaliptinių vaizdelių: „Italijoje jau uždaromi gimdymo skyriai. Šiaurės rytų Kinijoje atsiranda miestų vaiduoklių. Pietų Korėjos universitetai neranda pakankamai studentų, o Vokietijoje šimtai tūkstančių nekilnojamojo turto objektų buvo nugriauti, o žemė paversta parkais.”
JT ataskaitoje prognozuojama, kad iki 2050 m. 60 metų ir vyresnių žmonių skaičius pasaulyje viršys jaunesnių nei 15 metų žmonių skaičių. Žinant, kad senoliui išlaikyti reikia maždaug dviejų dirbančiųjų, kyla labai rimtas klausimas dėl socialinės apsaugos sistemos, kuri yra viena iš gerovės valstybės dedamųjų, tvarumo.
„Niekada jų nebus tiek daug, kiek dabar, niekada nebus tokios rizikos būti išmestiems”, – Kanadoje sakė popiežius Pranciškus, kuris tiek šiai kelionei, tiek mėnesio maldos intencijai, kviečia melstis už senus žmones – tautos šaknis ir atmintį.
Mes labai ilgai gyvenome ant mūsų senelių demografinio palikimo. Senelių, kurie neturėdami tokių socialinių ir ekonominių galimybių, užaugino ne vieną, ne du, ir ne tris vaikus. Mūsų gerovės visuomenėje trijų vaikų turėjimas jau yra iššūkis. Ir ne be visuomenės pagalbos, kurioje klesti ir net yra sąmoningai skatinama individualizmo ir hedonizmo kultūra. Jos nariai, net jei ir nėra priešiški gyvybei, tikrai sąmoningai ją stumia iš prioritetų sąrašo.
Kol kas Europai, išnaudojusiai savo palikimą (gerovės valstybę leidusį kurti demografinį galimybių langą), išeikvojusiai su eurointegracija gautą kreditą (sugėrus darbuotojus iš Rytų Europos), nieko gero nenusimato. Europos (ir mūsų valdžios) pasirinkimas šiuo metu yra imti naują paskolą, t. y. atverti savo sienas ir globaliai konkuruoti dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių.
Štai nuo rugpjūčio 1 d. įsigalioja įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai, kuriais siekiant į Lietuvos darbo rinką pritraukti naujų darbuotojų yra suprastinamos migracijos taisyklės ir sudaromos sąlygos paprasčiau gauti Mėlynąją kortelę (kitaip – Europinę darbo vizą). Tai naujos ES direktyvos, brėžiančios naują ES emigracijos politiką, įgyvendinimas.
Tai trumpalaikė politika, nes darbuotojų trūksta visame pasaulyje. O žmonių donorės – Afrikos – Azijos šalys – lėtai, bet užtikrintai eina dar praeitame amžiuje JT išgrįstu populiacijos augimo stabilizavimo keliu, kuris, kaip paaiškėjo tik dabar, yra kelias į pragarą, t. y. reiškia populiacijos demografinę stagnaciją jau dabar, o netolimoje ateityje – ir demografinę dezintegraciją. Ir nenuostabu: iš neetiškų pasiūlymų (parama mainais į kontracepciją) nieko gero ir nebuvo galima tikėtis. JT ataskaita sako, kad amžiaus antroje pusėje, o galbūt ir anksčiau, pasaulio gyventojų skaičius pirmą kartą pradės nuosekliai mažėti.
Kol kas pasaulio gyventojų skaičius auga, bet svarbus faktorius yra ne didėjantis gimstamumas, bet ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė. 2019 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pasaulyje siekė 72,8 metų, t. y. ji nuo 1990 m. pailgėjo beveik 9 metais. Prognozuojama, kad dėl tolesnio mirtingumo mažėjimo 2050 m. vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje sieks apie 77,2 metų. Ji, išliekant aukštam gimstamumo lygiui, ir lems laikinai didėjantį gyventojų skaičių. Kai gimstamumas pradės mažėti (Vakaruose tai jau faktas), pradės mažėti ir metinis augimo tempas. Tada ir įvyks demografinis kolapsas.
Prognozuojama, kad dėl tolesnio mirtingumo mažėjimo 2050 m. vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje sieks apie 77,2 metų.
2021 m. vidutinis pasaulio gyventojų gimstamumas buvo 2,3 gimdymai vienai moteriai per per visą gyvenimą. Šis rodiklis nuo 1950 m., kai buvo registruojama maždaug 5 gimimai vienai moteriai, sumažėjo daugiau kaip per pusę. Prognozuojama, kad gimstamumo lygis pasaulyje iki 2050 m. sumažės iki 2,1 gimimų vienai moteriai.
Tiek gimstamumo skatinimas, tiek vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas (mirtingumo mažinimas) turi savo elastingumo ribas. Fertiliškumo, apriboto reprodukciniu amžiumi, elastingumą labiau lemia asmens laikysena (kontraceptinis mentalitetas ar nenorėjimas turėti vaikų). Bet su nenoru turėti vaikų galima dirbti, o su mirtimi – nepakovosi. Be to, šie du rodikliai savo įnašu į demografinę kreivę nepalyginami: galima kažkiek pratęsti vieno asmens gyvybę, tačiau jis neatstos kelių vaikų, kurie gali gimti šeimoje.
Popiežiaus maldos intencija, kad senų žmonių patirtis ir išmintis padėtų jauniems žmonėms viltingai ir atsakingai žvelgti į ateitį, neabejotinai apima ir padrąsinimą turėti vaikų. Arba bent jau persidėlioti prioritetus. Pastebėtina, kad Vakarai labiau ir sėkmingiau plėtoja gerontologinę nei šeimos politiką.
Vienintelis būdas išsaugoti tautą ir valstybę yra gimstamumą skatinanti valstybės demografinė politika. Bet tai yra politinės vizijos klausimas. Liūdna konstatuoti, kad kai kurie katalikai dėl politinių preferencijų sąlygoto trumparegiškumo, palaiko dabartinės vyriausybės puoselėjamą individualistinę kultūrą ir daugiakultūrės Lietuvos idėją, kuri, deja, neduos vaisių. Apie tai aiškiai kalba globali demografinė situacija.
