Prancūzijos vyskupas Marc Aillet (Markas Ajė) laišku, kurio tema yra COVID-19 epidemija kreipėsi į Bajonės, Leskaro ir Olorono vyskupijos tikinčiuosius. Šiame liepos 23 d. paskelbtame laiške yra išreikštos mintys, kurios, manome, aktualios ir Lietuvos žmonėms. Iš prancūzų kalbos vertė Rūta Kisielytė.
Brangūs broliai ir seserys,
Sergančių bei emocinę kančią išgyvenančių žmonių akivaizdoje Bažnyčia negali likti abejinga problematikai, su kuria šiuo metu susiduriame dėl užsikrėtimo COVID-19 virusu pasauliniu mastu.
Situacijos sudėtingumas ir gilus nesmagumo jausmas
Kaip vyskupas, t. y. kaip ganytojas, pašauktas rūpintis man Viešpaties patikėta kaimene, nerimauju kartu su augančiu būriu tikinčiųjų, kurie sutrikę stebi dabartinę paniką dėl sveikatos priežiūros. Nepaisant to, jog vyriausybės rekomenduojami sprendimai epidemijos stabdymui, pasitelkiant žiniasklaidos bei teisėkūros priemonių jėgą, kyla iš pagirtino siekio užtikrinti visuomenės saugumą, daugeliui jie sukelia psichologinę bei emocinę kančią.
Net jei politinė valdžia ir sveikatos institucijų vadovai pateikia vakcinaciją kaip vienintelį būdą epidemijai sustabdyti, nutarimais, ar dar svarstymo stadijoje Parlamente, įvesti suvaržymai – kaip kad privalomas skiepijimas tam tikroms profesijoms, sanitarinio paso (Galimybių paso atitikmuo Prancūzijoje, red. past.) reikalavimas kasdieniniame gyvenime norint patekti į tam tikras vietas ar vykdyti tam tikras veiklas – kelia klausimų svariam skaičiui žmonių, kurie baiminasi dėl jų laisvių išsaugojimo.
Nors ir daug žmonių paklausė vyriausybės bei itin gausių geros valios medikų raginimų, kiti skiepijosi dėl suvaržymų ir prievartos – kad neprarastų darbo, nekeltų pavojaus šeimai arba, kad galėtų nevaržomai eiti į restoraną, kiną ar keliauti… Sanitarinio paso prievolė daugeliui, taip pat ir visuomenės išrinktiesiems atstovams įvairiose srityse, kelia klausimų, dėl tokiu būdu įsigalinčių diskriminacinės tvarkos, abipusio įtarumo ir kontrolės. Apie tai liudija ir ugningos diskusijos Nacionalinėje Asamblėjoje. Vienas parlamento daugumai atstovaujantis parlamentaras, prieštaraudamas sanitarinio paso įvedimui, pasmerkė „visuomenės suskaldymo” riziką.
Kasdienis žiniasklaidos transliuojamas spaudimas, veikiantis kaip skiepijimuisi skatinantis raginimas, viešojo kalbėjimo netikslumai ir prieštaringumas, daugelį piliečių paskatino suabejoti, nuteikė skeptiškai, ar net užkietinti laikyseną ir neraminančiai reaguoti. „Diskriminavimo” padėties tarp skiepytų ir neskiepytų įtvirtinimas darytų žalą visuomenės taikai ir sanglaudai, skatintų vieniems kitus kaltinti, atstumti, nustumti į paraštes ir net pasmerkti juos socialiniam merdėjimui. Ir vienai, ir kitai pusei nutinka, kad spaudžiama baimės „gaida” ir nukrypstama į neracionalumą.
Nebūna nė dienos, kad nejausčiau šio gilaus nesmagumo jausmo, šios įtemptos, beveik apmaudo persunktos, atmosferos – jos poveikį jaučia gausus būrys mano sutinkamų žmonių.
Nebūna nė dienos, kad nejausčiau šio gilaus nesmagumo jausmo, šios įtemptos, beveik apmaudo persunktos, atmosferos – jos poveikį jaučia gausus būrys mano sutinkamų žmonių. Neslėpsiu nuo jūsų savo nerimo matant susiskaldymo daigus šeimose, bendruomenėse, grupėse, kur skiepijimosi klausimas po truputį tampa tabu – štai kokiu pyktį iššaukiančiu klausimu tai, regis, tapo.
Sąžinės laisvei tarnaujanti informacija
Jums jau tapo aišku, jog neturiu ketinimo kam nors nurodyti, kaip turėtų elgtis, ar dogmiškai laikytis vienos pozicijos – už ar prieš skiepus. Tačiau mano, ganytojo, pareiga kviesti jus rimčiai, giliai gerbiant kiekvieną, koks bebūtų jūsų pasirinkimas, atsisakant stigmatizuoti tuos, kurie renkasi kitaip. Tokia yra Bažnyčios misija – pažvelgti į dalykus iš aukščiau, pakviesti ramiai diskusijai, dar geriau – apšviesti sąžinę taip parengiant palankią dirvą „laisvam ir informuotam sutikimui”, kurio reikalauja įstatymai.
Grįždamas prie gerai žinomos Bažnyčios socialinio mokymo trijulės – pamatyti, nuspręsti, veikti – savo užduotį, pasitelkus vyskupijos Gyvybės akademijos narių pagalbą, matau taip: imtis plataus tyrimų darbo, renkantis remtis tik nurodytų šaltinių informacija, gaunama iš oficialių Prancūzijos, kitų valstybių bei tarptautinių institucijų tarnybų.
Tuo tarpu nestinga ir žymių mokslininkų, medikų, kitų sveikatos priežiūros profesionalų bei teisininkų, ramiai ir konstruktyviai atkreipiančių valdžios ir gyventojų dėmesį į esamas alternatyvas skiepams ir sanitariniam pasui, stabdant epidemijos plitimą ir siekiant koletyvinio imuniteto, nepažeidžiant visuomenės laisvių.
Jokiu būdu neneigiu, jog sveikatos apsauga yra vienas iš pamatinių bendrojo gėrio dėmenų, kuriuo valstybė visomis išgalėmis turi rūpintis, tačiau nė vienas negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Nes būtent sąžinės laisvė čia yra pagrindinis klausimas.
nė vienas negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę.
Žinoma, reikia, kad sąžinė būtų apšviesta ir informuota. Ir štai vyskupijos Gyvybės akademijos atliktas tyrimas man leido susipažinti su plačia informacija apie pasaulinę epidemiją, kurios poveikį gyventojai jaučia jau beveik porą metų, bei siūlomomis priemonėmis ją išnaikinti, apie kurias pagrindinės žiniasklaidos priemonės visuomenės neinformuoja.
Yra blogų, kaip į juos bežiūrėsi, veiksmų ar pasirinkimų, kurių joks įstatymas negali pateisinti. Turime tiesiog įvertinti, kiek yra pamatuotos priemonės, kurių imamasi nusibrėžtam tikslui, koks jis bebūtų geras, pasiekti.
Klausianti laikysena
Čia pasitenkinsiu klausimų kėlimu – laikysena, kurios Respublikos Prezidentas 2018 m. balandžio 9 d. Bernardinų kolegijoje pasakytoje kalboje teigė laukiantis iš Bažnyčios. Klausimus, kurie kyla man, gal ir neteisingus, reguliariai girdžiu užduodant ir kitus, esančius aplink mane.
Mums yra sakoma, kad esamoje situacijoje vakcinacija yra vienintelis būdas stabdyti epidemijai ir pasiekti koletyviniam imunitetui. Tačiau kaip dėl turimo veiksmingo gydymo ar dėl kitų siūlomų prevencijos priemonių, stiprinančių mūsų prigimtines imunines jėgas? Ar tikrai hidroksichlorokinas, kurio vartojimas Prancūzijoje buvo dektretu uždraustas, buvo leidžiamas kitose Europos šalyse? Kaip dėl ivermektino, kurio veiksmingumas, regis, yra įrodytas? Kaip dėl medikų laisvės skirti gydymą nuo COVID-19?
Žodis „skiepai” kolektyvinėje pasąmonėje siejami su nepaneigiama pažanga, atnešusia žmonijai daug gėrio. Čia galime prisiminti skiepus nuo stabligės, kuriai iki šiol nėra rastas gydymas, kad neištiktų neišvengiama mirtis. Ar COVID-19 epidemija yra panaši, ar rizika mirti nuo šios ligos yra lygintina? Ar mirtingumo procentas kelia ypatingą nerimą? Ar užsikrėtimų skaičius eksponentiškai didina mirčių skaičių? Ar vakcinos apsaugo nuo „atmainų”?
Ar šiuo metu Prancūzijos rinkoje prieinami skiepai yra skiepai tikrąją šio žodžio prasme, ar novatoriškos „genų terapijos”? Kodėl Europos vaistų agentūra, o jai iš paskos ir Prancūzijos nacionalinė vaistų saugos agentūra, suteikė tik „sąlyginį” rinkodaros leidimą, ir kodėl šios farmacijos įmonės yra atleistos nuo kompensacijos vakcinų neigiamo poveikio atveju? Jei trečioji tyrimų stadija, kalbant apie, pavyzdžiui, „Pfizer“ vakciną, baigsis tik 2023 m. spalį, ar tai reiškia, kad reikia baimintis dėl medikamento saugumo vidutinėje ar ilgalaikėje perspektyvoje? Ar nepageidaujamo poveikio, ar net mirties, atvejai buvo registruojami ėmus naudoti šią vakciną? Ar gydantys gydytojai buvo raginami informuoti tokius savo pacientus apie šias rizikas? Kodėl nėra kalbama apie „atsargumo principą”, taip dažnai minimą viešosiose kalbose, skirtose aplinkosaugai?
Kitas klausimas yra susijęs su įrodytu išvestų iš abortuotų vaisių ląstelių naudojimu – kalbant apie „AstraZeneca“ skiepą, nes nėra jokio informacinio lapelio apie kitų trijų skiepų sudėtį, o tai bent jau kelia nuostabą. Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 m. gruodžio 20 d. paskelbė „Notą dėl kai kurių vakcinų nuo COVID-19 naudojimo moralumo”.
Klausimas nėra naujas, nes kiti, jau nuo 1960 m. naudojami, skiepai (nuo raudonukės, vėjaraupių, hepatito A ir juostinės pūslelinės) praeityje teikė Bažnyčiai progą pasisakyti. Kol kas paskutinis dokumentas, cituojamas 2020 m. Notoje – 2008 m. gruodžio 8 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija Dignitas personae. Nors Bažnyčia dėl išvestų iš abortuotų vaisių ląstelių naudojimo vakcinų bandymams ir gamybai pasisako, be abejo, neigiamai, kaip dėl skiepus naudojančiųjų bendradarbiavimo su blogiu? Nuo šio etinio klausimo neišsisuksime.
Pabaigai – sanitarinis pasas dažnai pateikiamas altruistinėje šviesoje, kaip būtinybė, norint apsaugoti, kad nepaskiepytieji neužkrėstų kitų, pavyzdžiui, restorano klientų ar dažnai mūsų sutinkamų pažeidžiamųjų asmenų. Tačiau, jei jie paskiepyti, kuogi jie rizikuoja? Beje, ar vakcina prieš COVID-19 apsaugo nuo viruso perdavimo? Viešas kalbėjimas nėra aiškus : antai sveikatos ministras 2021 m. kovo 28 d. raštiškame pranešime Valstybės tarybai, pasitelkdamas argumentus teigia, jog ir paskiepytiems rizika užsikrėsti išlieka, tuo tarpu Ministras pirmininkas š. m. liepos 21 d. kreipęsis TF1 kanalu (didžiausią TV rinkos dalį turintis privatus kanalas) užtikrintai tvirtina, jog esame apsaugoti. Kuo tikėti? O jei skiepas neapsaugo, kodėl paskiepytieji turi daugiau teisių eiti ten, kur nepaskiepytieji neleidžiami? Ar buvo įvertinti kasdieniniame gyvenime sanitarinio paso prievolės piliečiams sąlygoti suvaržymai? Ar galiausiai sanitarinis pasas netarnauja priedanga privalomam skiepijimui?
Kaip sutaikyti teisinius tekstus, pradedant Niurenbergo kodeksu, draudžiančiu bet kokią skiepų prievolę? Nors 2021 m. balandžio 8 d. EŽTT (Europos žmogaus teisių teismas) leido, tam tikromis sąlygomis, privalomą skiepijimą, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucija, visų Bendrijos šalių, taip pat ir Prancūzijos, balsavimu patvirtinta 2021 m. sausio 27 d., reikalauja „įsitikinti, kad piliečiai ir pilietės yra informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas, ir kad niekas nepatirtų politinio, socialinio ar kitokio spaudimo skiepytis, jei jis ar ji asmeniškai nenori to daryti” (7.3.1) ir „stebėti, kad niekas netaptų diskriminavimo auka dėl to, kad nepasiskiepijo, įvertindamas potencialią riziką sveikatai arba nenorėdamas skiepytis” (7.3.2). Ką apie tai manyti?
Tai yra klausimai, kuriuos girdžiu ir kuriuos pats mielai keliu. Kaip ir kiekvienas pilietis, negalėsime priimti sprendimo šiais klausimais, jei nemąstysime, lygiai kaip negalėsime pakankamai pasitikėti valdžia ir sveikatos kompetentingų institucijų vadovais negaudami pakankamos informacijos ir neturėdami galimybės sverti už ir prieš. Pasirinkimai, kuriuos mums pateikia, kaip lemiamos reikšmės turinčius visuomenės saugumui, gali būti padaryti tik vadovaujantis sąžine.
Ragindamas jus nepasiduoti mūsų skaldymui, vengti bet kokio vienas kito teisimo ir nuolat ieškoti tiesos meilėje, meldžiu Viešpatį, kad mus apšviestų dėl tinkamos laikysenos, siekiant bendrojo gėrio ir esminių laisvių, kurios yra pastarojo pamatas, apsaugos.
Melskime už valdžios institucijų atstovus, kad priimtų gerus ir teisingus sprendimus ir prašykime Viešpatį, Mergelei Marijai užtariant, kad ši epidemija baigtųsi.
