Sekmadienio Evangelijoje matome gana neįprastą Jėzaus reakciją: jis užsirūstino. Šią sceną popiežius Pranciškus komentavo savo kalboje prieš „Viešpaties angelo“ maldą.
Pasak Pranciškaus, labiausiai stebina tai, kad Jėzaus užsirūstinimą sukėlė ne fariziejai, kurie jį provokuoja klausimais apie skyrybų teisėtumą, bet mokiniai, kurie neprileidžia prie jo vaikų. Popiežius priminė, kad vaiko, mažutėlio įvaizdį aptinkame ir kitose Evangelijos vietose. Apie tai kalbama ir prieš dvi savaites buvusio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Kas ieško Dievo, randa jį mažutėliuose, tuose, kuriems reikia pagalbos ir paguodos. Štai kodėl Jėzus užsirūstina: kiekvieną kartą, kai įžeidžiamas mažutėlis, – įžeidžiamas Jėzus.
Šį sekmadienį Viešpats tęsia šį mokymą ir jį papildo, pridurdamas, kad „kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“ (Mk 10, 15). Čia yra naujovė: mokinys turi ne tik tarnauti mažutėliams, bet ir pats save pripažinti mažutėliu. Norint priimti Viešpatį, būtina pripažinti, kad esame maži, kad mums reikia pagalbos. Tai pirmas žingsnis. Tačiau mes dažnai tai pamirštame. Klestėjimo ir gerovės laikais gyvename iliuzija, kad esame savarankiški, sau pakankami, kad mums nereikia Dievo. Tai apgaulė, nes visi esame maži ir visiems reikia pagalbos, sakė Pranciškus.
Gyvenime pripažinti save mažu – tai atsparos taškas, nuo kurio pradėję galime siekti būti dideli. Žmogų ugdo ne sėkmė ir ne sukaupti daiktai, bet kovos ir silpnumo akimirkos. Suvokdami, kad mums reikia pagalbos, mes bręstame, atveriame širdis Dievui, kitiems žmonėms ir gyvenimo prasmei. Nenusiminkime, kai jaučiamės silpni, kai susiduriame su problemomis, kryžiumi, liga, kai patiriame nuovargį ir vienatvę. Kai nukrenta paviršutiniškumo kaukė ir išryškėja mūsų kraštutinis trapumas, tuomet suvokiame, kas yra mūsų tikrasis turtas. Dievo akivaizdoje suvokiamas trapumas yra ne kliūtis, o galimybė.
Gyvenime pripažinti save mažu – tai atsparos taškas, nuo kurio pradėję galime siekti būti dideli.
Iš tikrųjų būtent per savo trapumą mes atrandame, kaip labai Dievas mumis rūpinasi. Šio sekmadienio Evangelijoje sakoma, kad Jėzus švelniausiai elgiasi su mažutėliais. Prieštaravimai, situacijos, atskleidžiančios mūsų trapumą, yra ypatinga proga pajusti jo meilę. Tie, kurie ištvermingai meldžiasi, tai gerai žino. Tamsos ar vienatvės akimirkomis dar labiau jaučiame Dievo švelnumą ir artumą. Tai suteikia mums ramybę, padeda augti. Maldoje Viešpats mus glaudžia prie savęs kaip tėvas savo vaiką. Taip mes tampame didūs: ne kliaudamiesi savipakankamumo iliuzija, bet sudėję visas viltis į Tėvą, kuris yra mūsų stiprybė. Būtent taip elgiasi mažutėliai.
Trumpą katechezę popiežius užbaigė raginimu: „Prašykime Mergelę Mariją didžiosios malonės – mažumo malonės, kad būtume kaip vaikai, kurie pasitiki Tėvu ir yra tikri, kad jis visada jais rūpinasi“.
Po kartu su romiečiai ir piligrimais kalbėtos „Viešpaties angelo“ maldos popiežius paminėjo tragiškus įvykius Gvajakilio miesto Ekvadore kalėjime, kur pastarosiomis dienomis vykusiose riaušėse žuvo daug kalinių. Popiežius prašė užtikrinti kalėjimuose žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Popiežius taip pat paminėjo padėtį Mianmare, prašė melstis už tos šalies gyventojus, trokštančius taikos ir teisingumo.
Po vidudienio maldos Šventasis Tėvas paminėjo ir Italijoje sekmadienį po pietų skelbiamas dvi naujas palaimintąsias bei Pompėjos šventovėje prasidėjusias Rožinio Marijos iškilmes.
