Turime kūrybingai kurti taiką ir ieškoti sprendimų, kurie padėtų megzti vis glaudesnį dialogą; turime galvoti apie kartas, kurios gyvens po mūsų, sakė popiežius Pranciškus interviu Neapolio dienraščiui „Il Mattino“, duotame jo 130 metų sukakties proga.
Gana ilgame pokalbyje buvo aptartos įvairios temos: nuo specifinių Neapolio miesto ir pietų Italijos problemų, migracijos iš pasaulio pietų į šiaurę, atsigavimo po pandemijos iki karo Ukrainoje.
„Savo akimis mačiau migrantų akis. Mačiau baimę ir viltį, ašaras ir šypsenas, kupinas lūkesčių, kurie pernelyg dažnai buvo išduoti. Niekada negalėsiu pamiršti žodžių, kuriuos 2016 m. Lesbo saloje jiems pasakė mano draugas ir brolis, ekumeninis patriarchas Baltramiejus: tas, kuris tavęs bijo, nepažvelgs tau į akis, jis nėra matę jūsų veidų. Tas, kuris tavęs bijo, nematė tavo vaikų”, – kalbėjo popiežius.
„Neturime pamiršti, kad visų ateitis bus taiki tik tada, jei bus susitaikyta su silpniausiais. Juk kai vargšai atmetami, atmetamas Dievas, kuris yra juose, ir atmetama taika. Todėl visada perspėju tuos, kurie nori kurti baimės, nepasitikėjimo, sienų ir karų pasaulį, o ne pasitikėjimo, jo tiltų ir taikos”, – tęsė jis.
„Tikrosios taikos ramsčiai yra teisingumas ir atleidimas – ypatinga meilės forma. Tai yra kelias. Viskam yra savas laikas. Prieš atleidimą ateina blogio pasmerkimas. Tačiau svarbu ne kariauti, o sėti taiką. Nesusitaikyti su mintimi, kad norint įveikti blogį reikia naudoti jo paties ginklus. Kaip pakartojau per susitikimą su religiniais lyderiais Kazachstane, tik dialogas yra būtinas kelias į priekį. Būtina palaikyti dialogą su visais”, – interviu sakė popiežius.
Tikrosios taikos ramsčiai yra teisingumas ir atleidimas – ypatinga meilės forma.
„Čia glūdi mūsų problemų šaknys: mūsų nesugebėjimas galvoti apie bendrąjį gėrį. Tačiau jei pažvelgsime į laikus, kuriais gyvename, pamatysime, kad turime galimybę pakeisti kryptį. Kai galvoju apie Neapolį, jo istoriją, išgyventus sunkumus, taip pat galvoju apie nepaprastus neapoliečių kūrybinius gebėjimus. Ir galvoju, kaip jie gali būti panaudoti, kad iš blogio išryškėtų gėris, iš sunkumų – gyvenimo džiaugsmas, viltis net ir ten, kur, atrodo, yra tik tuštuma ir atskirtis”, – teigė Šventasis Tėvas.
„Turime atsiminti, kad kiekvieno iš mūsų ateitis bus taiki tik tada, jei gyvensime taikoje su silpniausiais žmonėmis. Kas atstumia vargstančiuosius, tas atstumia Dievą, kuris yra juose, o kartu atstumia ir taiką, sakė Pranciškus. Jis pabrėžė, kad labai lengva įbauginti žmones, sukeliant kito, svetimo, nepažįstamo baimę”, – pridūrė jis.
Šiandien vienas didžiausių iššūkių yra karas – karas Ukrainoje ir daugybė kitų dabartinių konfliktų. Pranciškus pacitavo Jono Pauliaus II žinią Pasaulinės taikos dienos proga, paskelbtą netrukus po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių Niujorke.
Anot popiežiaus, mes, krikščionys, esame pašaukti vadovautis taikos, o ne karo, meilės, o ne neapykantos principais net ir tuomet, kai aplink mus tamsa.
Viskam yra savas laikas.
Pranciškus interviu pabrėžė, kad tai yra vienintelis kelias. Viskam yra savas laikas. Prieš atleidžiant reikia pasmerkti blogį. Tačiau svarbiausia yra ne kurstyti karą, bet kurti taiką. Negalima susitaikyti su mintimi, kad blogiui nugalėti reikia naudoti blogio ginklus.
Reikia nutraukti beprotišką karą Ukrainoje ir visus kitus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Taikos stiprinimo srityje reikia daugiau kūrybiškumo, o ne užmaskuotų ideologinių vizijų, sakė Pranciškus. Reikia padėti naujus pagrindus visuotiniam dialogui, reikia sugrįžti prie tarptautinių taikos konferencijų, kuriose nusiginklavimas užimtų svarbiausią vietą.
Anot popiežiaus, lėšos, kurios šiandien yra skiriamos ginkluotei, turėtų būti skiriamos vystymuisi, sveikatos apsaugai ir maistui, švietimui ir ekologinei pertvarkai.
