Ortodoksų vyskupas Amvrosijus: grįžę prie kunigystės pašalinti kunigai darys nuodėmę

ŠaltinisBNS

Visuotiniam (Konstantinopolio) patriarchatui paskelbus, kad Maskvos patriarchato iš kunigų luomo pašalintiems penkiems Lietuvos kunigams grąžinamos bažnytinės pareigos, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija sako nesutinkanti su šiuo sprendimu ir tvirtina, kad patriarchas Baltramiejus sprendimą priėmė turėdamas klaidingą informaciją.  

 „Panašu, kad patriarchas Baltramiejus buvo klaidingai informuotas, neturėjo pilnos informacijos dėl kunigų veiksmų Lietuvoje ir, matyt, nežinojo ir nežino, apie tai, ką jie darė čia, Lietuvoje, ir kokius kanoninius nusikaltimus prieš savo bažnyčią padarė (…) ir bandydami pateisinti tai, apkaltino mūsų bažnyčią, kad palaikome karą, jie buvo visiškai neteisūs“, – šeštadienį surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė Trakų vyskupas vikaras Amvrosijus. 

„Nesutinkame su šiuo sprendimu ir buvusių kunigų pašalinimas iš kunigystės luomo yra galutinis“, – pridūrė jis.  

Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos poziciją pristačiusio Amvrosijaus teigimu, jeigu reikės, Konstantinopolio patriarchatui bus pateikta papildoma medžiaga. 

„Galime pateikti patriarchui Baltramiejus informaciją, ką čia darė kunigai, jeigu to reikės“, – pabrėžė jis.  

Trakų vyskupas vikaras patikino, kad bažnyčios pozicija dėl karo Ukrainoje sutampa su kunigų, kuriems grąžinamos bažnytinės pareigos: „Kiekvieną dieną meldžiamės ir už Lietuvą, už jos kariuomenę ir už visus žmones, taip pat kiekvieną dieną meldžiamės, kad kuo greičiau baigtųsi karas Ukrainoje būtų taika, ir, neduok Dieve, tas karas neprasidėtų mūsų žemėje“. 

Pasak jo, jeigu prie kunigystės pašalinti kunigai grįš, jie padarys nuodėmę.  

„Jų bandymas ir kažkokie veiksmai… jeigu jie grįš tarnauti kaip kunigai, bus nuodėmė ir jiems, ir į nuodėmę įtrauks ir tuos žmones, kurie ateis pas juos“, – pabrėžė Ambrosijus. 

Konstantinopolio patriarchatas šią savaitę grąžino į kunigų luomą penkis lietuvių dvasininkus, kuriuos Maskvos patriarchatas buvo pašalinęs už kritiką Maskvos patriarchui Kirilui: Vladimirą Seliavko, Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Gintarą Sungailą ir Georgijų Ananjevą. 

G. Sungailą, V. Mockų, V. Dauparą, G. Ananjevą ir V. Seliavko Maskvos patriarchatui pavaldus Lietuvos ortodoksų bažnyčios metropolitas Inokentijus savo dekretais pašalino iš kunigystės luomo pernai vasarą, bet dvasininkai tokį sprendimą apskundė Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui.

Konstantinopolio patriarchato sekretoriatas vasario 17 d. paskelbė pranešimą, kad patriarchato globon priimami penki Lietuvos ortodoksų kunigai, kuriems už Rusijos karo Ukrainoje kritiką Maskvos patriarchatas uždraudė eiti kunigų pareigas, pranešė „Vatican News”.

Pranešama, kad nubaustieji kunigai kreipėsi į visuotinį patriarchą Baltramiejų pasinaudodami jiems priklausančia apeliacijos teise, rašoma oficialiame komunikate. Patriarchas, vadovaudamasis Bažnyčios kanonais ir praktika, priėmė kunigų prašymus ir nuodugniai ištyręs visas aplinkybes, rekomendavo Bažnyčios sinodui panaikinti kunigams skirtas bausmes ir grąžinti jiems bažnytinį kunigystės statusą. Sinodas vienbalsiai tam pritarė. Visuotinis patriarchas taip pat nusprendė priimti šiuos dvasininkus po savo omoforionu (paimti juos savo globon). 

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

14 KOMENTARAI

  1. Vis dėlto Amvrosijus Maskvai tarnauja siela ir kūnu. Amvrosijus arba pats nežino istorijos, arba mano, kad istorijos nežinno kiti. Maskovs Ortodoksų bažnyčia iki 1448 metų buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui, tačiau kuomet 1448 metais Kosntantinopolį užgropė Osmanų imperija ir žlugo Bizantijos imperija, Maskvos patriachatas pats save pasiskelbė nepriklausomu nuo Konstantinopolio Patriarcho. Maskvos patriarchatas – apsišaukėliai, kitaip nepasakysi. Išeitų, kad Maskvos patriarchatas yra svavališka organizacija, neturinti netgi oficialaus Konstantinopolio patriarcho autokefalijos suteikimo. Taigi Konstantinopolio patriarchato sprendimui nei Inokentijus, nei Amvrosijus prieštarauti negali, juolab kad Vilniaus kunigai grąžinti į stačitikių dvasininkų luomą vienbalsiu Konstantinopolio patriarchato Sinodo balsavimu ir Konstantinopolio patriarchato sprendimu. Suprantama, kad tolesnis žingsnis būųt į dvasininkų luomą sugrąžintiems Vilniaus stačiatikių kunigams prašyti Konstantinopolio patriarcho leidimo įsteigti Lietuvos stačiatikių bažnytinę provinciją, pavaldžią Konstantinopolio patriarchui.

    • Papildymas: 1589 m, taigi praėjus daugiau nei 100 metų po Maskvos patriarchato savavališko apsiskelbimo, Maskvos patriarchas Jobas tapo pirmuoju Maskvos metropolitu, kuris buvo patvirtintas Konsntantinopolio patriarcho, ir tai tik tuometinio faktinio Rusijos vadovo Boriso Godunovo prašymu – formaliai Rusiją valdė Ivano Rūsčiojo sūnus Fiodoras I. O pačią Maskvos metropoliją Konstantinopolio patriarchatas nustatė penktos reikšmingumo eilės patriarchatu – po Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Amvrosijau ir Inokentijau, skaitykite istoriją ir žinokite, kad yra žinoma ir apie Florencijos bažnytinį susirinkimą ir apie graiką Izidorių, kuris 1441 metais buvo įkalintas Maskvoje iškart po savo sugrįžimo iš Florencijos bažnytinio susirinkimo. Izidorių į kalėjimą pasodino tometinis Maskvos kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis už tai, kad Izidorius Maskvoje viešai paskelbė Florencijos bažnytinio susirinkimo dekretus.

    • Visų pirma, dar klausimas, ar šioje situacijoje apskritai gali būti vartojamas žodis ,,pašalinimas”, nes Lietuvoje stačiatikių bažnytinė provincija yra įsteigta dar tada, kuomet nebuvo jokio Maskvos patriarchato ir Maskvos stačiatikių vadovai buvo pavaldūs Konstantinopolio patriarchui. O tai gali reikšti, kad Inokentijus ir Amvrosijus patys pažeidė stačiatikių kanonų teisę ir jų sprendimas yra viso labo pareiškimas, neturintis kanoninės galios, taigi ir negalintis būti traktuojamas kaip galiojantis. Turint omenyje aukščiau išdėstytu istorinius faktus, yra pagrindo teigti, kad Lietuvos stačiatikių kunigai iš stačitikių bačnyčios NEBUVO IR NĖRA PAŠALINTI – žodį ,,PAŠALINTI” viešai išsakė Inokentijus ir Amvrosijus, tačiau tai dar nereiškia, kad jų pavartotas žodis, kurį jie bando pateikti kaip sprendimą, yra galiojantis pagal stačiatikių bažnyčios kanonų teisę.

  2. Jokios nuodėmės nedarys, nes kunigystė atstatyta ir šie kunigai jau nebepavaldūs Maskvos patriarchatui, taigi “maskoliai” jau nebegali šių kunigų dar kartą nušalinti. Vyskupas tiesiog stengiasi įbauginti tikinčiuosius kiek įmanoma kliudyti Konstantinopolio pavaldumo parapijų susikūrimui.

  3. Gaila, kad mums teko išsiskirti, tačiau džiaugiuosi, kad radote būdą tęsti kunigišką tarnystę nors ir atsiskyrę nuo mūsų. Džiaugiuosi, kad Lietuvos stačiatikiai, kuriems nelemtas karas užtvėrė kelią į Maskvos patriarchato bažnyčią, dabar vėl galės švęsti Eucharistiją. Meldžiuosi už jus ir prašau melstis už mane.

  4. Kadangi visos cerkvės, pastatytos iki carinės okupacijos priklausė Konstantinopolio jurisdikcijai ,ir buvo okupacinės valdžios neteisėtai prijungtos prie Maskolijos, naujai atkurta Konstantinopoliui pavaldi bažnyčia teisminiu keliu galėtų susigrąžinti maldos namus – o tai didžioji dalis Vilniaus senamiesčio cerkvių, įskaitant šv. Dvasios cerkvę bei stačiatikių katedrą.

    • -> Alius

      Vilniaus Švč. Marijos į Dangų Ėmimo soboras pastatytas 1348 – tada Maskvos stačuiatikiai buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Dėl Šv. Dvasios soboro netoli Aušros Vartų kiek sudėtingiau: jis atidarytas 1597 metais, taigi praėjus 9 metams po to, kai Konstantinopolio patriarchas patvirtino pirmąjį Maskvos stačiatikių patriarchatą. Jeigu visi šio soboro statybos formalumai buvo sutvarkyti iki 1589 imtinai, tuomet jūs teisus.
      Vilniaus Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė yra pastatyta 1514 metais. Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvė atidaryta 1345 metais. Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė atidaryta 1913 metais. Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, nors ir atidaryta 1906 metais, bet sentikiai visada pripažino tik Konstantinopolio patriarchą – apie Maskvos patriarcho Nikono reformas XVII amžiuje būtų atskirai ir ilga kalba. Vilniaus Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė atidaryta 1838 metais. Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė atidaryta 1898 metais – keista, kad rusų istorikai visiškai neasvelgia į tai, kad Aleksandras Neviškis pats negailestingai rinkdavo iš rusų duoklę ir pats gabendavo ją mongolų-totorių chanams. Vilniaus Šv. kankinės Kotrynos cerkvė atidaryta 1872 metais. Šv. Vladimiro cerkvė Vilniuje pastatyta 1905 metais. Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė pastatyta 1903 metais.

    • -> Sigitas

      Ne viskas taip paprasta. Maldos namai yra tikinčiųjų vadovybės ir parapijų nuosavybė, ir šie klausimai – galimo dialogo tarp Konstantinopolio patriarcho ir Maskvos patriarcho objektas. Kiek toks dialogas tikėtinas – kitas klausimas, bet net jeigu jis ir įvyktų netrukus, aišku, kad sprendžiama bus ilgai. Net ir tuo atveju, jeigu Konstantinopolio patriarchas pateiktų atskirą kreipimąsi pasaulietinei Lietuvos valdžiai, šių klausimų sprendimas užimtų nemažai laiko.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte