Rugpjūčio 16 d. mirė amerikiečių sociologas Rodney Starkas.
88 metų amžiaus sulaukęs tyrinėtojas išleido keliasdešimt knygų, parašė daugybę straipsnių, ypač – religijos sociologijos, istorijos ir religinės minties temomis.
Liuteronų šeimoje gimęs mokslininkas daug dėmesio skyrė sociologinei ir istorinei krikščionybės analizei, ypač katalikybei. Paradoksas, kad vienas iš šio dešimtis metų trukusio darbo vaisių yra krikščionybės kritikų kritika: pasak mokslininko, didžiulė šios kritikos dalis yra ideologiškai ar politiškai patogūs stereotipai, perduodami iš vieno amžiaus į kitą ir toliau plėtojami. Šių stereotipų kritikai jis skyrė vieną iš savo knygų.
Kalbėdamas apie savo asmeninius įsitikinimus, R. Starkas yra pasakojęs, kad krikščionišką tikėjimą prarado jaunystėje, bet sulaukęs maždaug šešiasdešimties vėl pradėjo prie jo artėti.
Paradoksas, kad vienas iš šio dešimtis metų trukusio darbo vaisių yra krikščionybės kritikų kritika.
„Visada buvau kultūrinis krikščionis, tvirtai įsipareigojęs Vakarų civilizacijai. Tačiau didžiąją savo karjeros dalį, taip pat ir rašydamas „Krikščionybės iškilimą“, buvau jos gerbėjas, bet ne tikintysis. Niekada nebuvau ateistas, tikriausiai geriausiai mane būtų galima apibūdinti kaip agnostiką. Toliau rašydamas apie religiją ir daugiau dėmesio skirdamas krikščionybės istorijai, vieną dieną prieš kelerius metus supratau, kad esu krikščionis. […] Manau, kad „nepriklausomas krikščionis“ yra geriausias mano dabartinių įsitikinimų apibūdinimas“, – viename 2007 m. interviu sakė amerikiečių sociologas.
Šį interviu paskelbęs ir R. Starką gerai asmeniškai pažinojęs italų religijų sociologas Massimo Introvigne interneto svetainei „Aleteia“ po žinios apie jo mirtį komentavo šio mokslininko indėlį – racionalaus pasirinkimo teorijos pritaikymą religijos analizei.
„R. Starkas sukūrė naują būdą vertinti religinį pliuralizmą, kurį pavadino religinės ekonomikos teorija. Ši teorija numato, kad egzistuoja religinė rinka, kurioje įvairios religijos konkuruoja tarpusavyje, siekdamos laimėti religijos vartotojus, susidomėjusius jų produktu“, – sakė M. Introvigne ir tuoj pat perspėjo, kad R. Starkas, šiaip malonus ir humorą mėgstantis žmogus, prarasdavo savitvardą, kai jo teorija buvo interpretuojama paviršutiniškai.
Ši teorija visiškai neskelbia, kad religijos ieško pasekėjų dėl ekonominių priežasčių, o jų teologija tėra antraeilis dalykas – ekonominė teorija yra tik metodas ir metafora, mokslininkų naudojama iš išorės studijuojant religinį pliuralizmą. Priešingai, R. Starkas mėgo sakyti, kad nagrinėti religiją ir neatsižvelgti į jos teologiją yra tas pats, kas vertinti automobilį neatsižvelgiant į jo variklį. Būtent teologija yra esminė religijos pasiūlos dalis. Niekas neperka automobilio nepasidomėjęs jo varikliu, niekas nepriima religijos nepasidomėjęs jos teologija.
R. Starkas, priduria italų sociologas, paskelbė tiek populiarių, gerai skaitomų, tiek labai techniškų tekstų, iki šiol naudojamų sociologijos praktikų.
Kita vertus, R. Starkas buvo stiprių emocijų ir stiprios nuomonės žmogus, o kitiems, įskaitant ir patį kalbinamąjį, neretai tekdavo maldyti jo aštrius pasisakymus, pripažino M. Introvigne, komentuodamas klausimą apie kelis R. Starko šiandieninės krikščionybės ir katalikybės gyvenimo klausimų komentarus.
