Kristaus Prisikėlimo Gerąją Naujieną ką tik paskelbusi Kauno arkikatedra bazilika velykinę savaitę sulaukė šeimų.
Arkivyskupo kvietimu balandžio 20 d. trečiadienį šeimos, šeimų sielovadoje besidarbuojantys ar savanoriaujantys žmonės rinkosi prie šventiškai papuošto didžiojo altoriaus, prie čia išstatyto Švenčiausiojo Sakramento, kad kartu su Petrašiūnų parapijos jaunaisiais džiaugsmingais šlovintojais dėkotų Dievui už Prisikėlimo, naujos vilties ir naujos pradžios laiką savo šeimų gyvenime.
„Nors jau ketvirtoji Velykų diena, bet tai viena didelė šventė, kuri mums neša žinią apie Prisikėlimą, kiekvienam iš mūsų dovanojamą dangų.
Meldžiamės už šeimas, kad jos būtų dangaus prieangiai. Kad asmenų susitikimas šeimoje būtų tarsi pasirengimas susitikimui su Viešpačiui“, – sakė Eucharistijos liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Jis pasveikino kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ, Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą Ramūną Norkų, „Marijos radijo“ programų direktorių kunigą Saulių Bužauską, diakonus Beną Ulevičių, Darių Venčkauską ir ypač – su ramybės ir vilties palinkėjimu brolį diakoną Darių Chmieliauską, kurio šeima tomis dienomis atsisveikino su iškeliavusiu į dangiškojo Tėvo namus Dariaus tėčiu, šeimos vaikų seneliu.
Tądien po ypač įstabios Evangelijos apie kelionę į Emausą homiliją pasakęs diakonas Darius Chmieliauskas atkreipė dėmesį, jog šiame kelyje buvo sutuoktinių pora, ir pakvietė pažvelgti į šį susitikimą su Jėzumi šeimos aspektu. Juk ir šeimoje, santuokiniame gyvenime, kaip minėtame Evangelijos pasakojime, pasiginčijama, o kartais ateina ir nusivylimas: o aš tikėjausi, kaip viskas bus nuostabu…
„Jėzus jiems atskleidė Raštų prasmę, jiems nušvito akys“, – atkreipė dėmesį diakonas į šias Evangelijos eilutes sakydamas, jog čia kalbama apie šeimos gyvenime svarbų kalbėjimąsi, problemų sprendimą įsiklausant į Dievo žodį, įsižiūrint į tėvų, protėvių patirtį bei išmintį – tai, kas yra iš žmonių ir iš Dievo.
Evangelija kalba apie stalą bei duonos laužymą – tada mokinių širdys užsidega. „Stalas yra mūsų altorius, tiksliau, mūsų altorius yra gimęs iš stalo“, – sakė diakonas apie susėdimo, kalbėjimosi, pažinimo ir susitikimo džiaugsmo „liturgiją“ prie bendro stalo, ypač būtiną šeimose, tačiau nelengvai įgyvendinamą.
Diakonas pasidalijo labai asmeniška ir jautria vaikystės patirtimi iš namų, kai dar vaikui teko išgirsti stiprų tėvų ginčą ir baisią frazę: „Tai gal skirkimės?“ Žemė tada vaikui vėrėsi po kojomis. To, ačiū Dievui, neįvyko tada ir neįvyko niekada… Kas išlaikė šiuodu žmones kartu visą gyvenimą? Čia buvo prisiminta ne vieno sovietmečiu patirta tikrovė: slapta priimtas Santuokos sakramentas, kurio pažadai iš tiesų šių jau amžinybėje dabar susitinkančių sutuoktinių buvo priimti labai rimtai.
Visuotinius maldavimus tą vakarą skelbusi Palemono parapijos šeima, be kita, kvietė melstis už sužadėtinius ir jų pažadus Santuokai, už šeimas, jų tarpusavio meilės liudijimą, už kūdikių netekusias moteris, už Šeimos centrų savanorius.
