Nors formaliai vis dar vadinuosi žurnaliste, vis dažniau pagaunu save nebenorinčia tapatintis su šia profesija, nes norint kažkuo būti, reikia tikėti tuo, ką darai. O aš nebetikiu daugybe savo profesijos kolegų, vadinasi, nebetikiu tuo, ką matau viešojoje erdvėje. Nors ir nebetikiu žiniasklaida, vis tiek turiu kažkuo tikėti. Pavyzdžiui, savo artimais žmonėmis, draugais ar šeima. Ir tikiu.
Nuvažiuoju praėjusią savaitę į gimtuosius Šiaulius. Užeinu pas šimtą metų nematytą draugę, dirbančią su medicina susijusioje srityje. Paslaptinga, tiesa? Na, šiais laikais truputis konspiracijos dar niekam nepakenkė. Apsikabinimai, džiaugsmas, ką tu? Kaip laikaisi? Žodis po žodžio, vis tiek kalba pasisuka apie laikmetį, apie tai, kas aktualu.
„Ar skiepijais, ne, kodėl, ar skiepysies…“ Draugė sako, aš tai pirma vakcina pasiskiepijau, nes reikia mums, dabar antrosios laukiu. Bet labai bijau. Sako, va, Šiaulių vienoj poliklinikoj, mūsų bendraamžė sesutė gavo pirmą skiepą ir numirė iškart. Be jokių šalutinių ligų… pasakoja taip ramiai, nes šiaip ji ramus ir racionalus žmogus, ne tokia kaip aš, juokingų knygų nerašo ir į viešumą nelenda. Aš apstulbus… kaip, kodėl nieko negirdėjau? Sako, o ką čia girdėsi, juk viskas slepiama…
Išeinu be žado, nežinau, kaip reaguoti, nerašau į jokius feisbukus, nenoriu žmonių gąsdinti, mąstau, kaip čia taip. Juk miestas mažas, netoli ir vietinio laikraščio redakcija, negi niekam neįdomu?
Negi niekas taip ir neišdrįs paviešinti faktų, pavardžių, istorijų apie mūsų šio laikmečio kankinius, kritusius nelygioj kovoj su valstybės idiotiška politika, kai žmonės skiepijami kaip gyvuliai, nepatikrinus, ar reikia, ar turi antikūnų, o jei ir turi, vis tiek skiepija, nepasidomėjus, o kaip ten su šalutinėmis ligomis? Neatsižvelgant į ekspertų rekomendacijas skiepyti tik tuos, kuriuos reikia, o ne dėl skaičiaus?
Grįžtu į Vilnių, einu kalbėti į LNK televizijos pokalbių laidą. Jei kviečia, reikia eiti, sako, niekas nenori, bijo, juk patyčios, antivakseriais vadina tokius. Užkratnešiais net patriarchas jau pakrikštijo tuos, kas nenori skiepytis dėl skaičiaus. Grimerinėje sutinku Seimo narį Liną Slušnį. Tą patį psichiatrą, kuris žinojo apie vaikų namuose vykdomus nusikaltimus prieš vaikus, bet tylėjo.
Dabar jis Seimo narys, eina į tokias laidas, kur reikia už skiepus paagituoti, daugiau niekas, matyt nenori, o jis kalba, įtikinėja. Vyksta diskusija. Ir kai aš pasakau, ką girdėjau Šiauliuose, išgirstu kone riksmą per visą studiją „Melagė, jūs meluojate”. Man taip sako žmogus, kuris slėpė nusikaltimus prieš vaikus. Ir dar papriekaištauja: „Žinote, mano tėvai pasiskiepijo, ir dabar jaučiasi kvailio vietoje, sako, kodėl mes skiepijomės, o kiti nenori?”
Seimo nario tėvai skiepijosi ne todėl, kad buvo rizikos grupėje ir norėjo apsisaugoti nuo komplikacijų, o dėl to, kad partija liepė? Ir tokia argumentacija turėtų įtikinti mane skiepytis? Ir toks žmogus jaučiasi turintis moralinę teisę mane išvadinti melage, kai net arkliui aišku, kad istorijos kankinių, kritusių po skiepo, yra kruopščiai slepiamos. Nežinau, bet gal tų žmonių artimiesiems išmokamos kažkokios kompensacijos, ir tuomet jie pasirašo sutikimą tylėti?
Nes juk kitu atveju, patikėkite, žurnalistai tokias blogas žinias kaip mat „kaltų“ į pirmuosius puslapius, nes tokios naujienos ypač gerai generuoja skaitytojų srautus. Bet kam tie srautai, jei milijonai eurų skiriami koronos problematikai viešinti ir tiems, kas ją eskaluoja, šie eurai liejasi laisvai. Ir skamba nuo ryto iki vakaro eteris šia tema, ir sukasi statistikos skaitliukai, ir gąsdinami žmonės iki nudurnėjimo, mažai trūksta, kad pradėtų vieni kitus laiptinėje sutikę skiepyti, jei tik gautų tokias galimybes.
Liūdnas mano tekstas, o juk laikau save linksmu žmogumi, na, bent jau tokiu, kuris moka juokauti. Kaip paversti šį netikėjimo ir nusivylimo laikmetį šviesesniu? Juk aš tikiu. Tikiu Dievu, tikiu tuo, kad mums tai yra išbandymas, ir kad mano buvę draugai ir pažįstami, išmetę mane iš feisbuko draugų, padarė tai kažkaip nepiktai. Jie gal nenori, kad kolegos valdiškuose darbuose užmestų: ką, tavo drauguose ta maršininkė, anitivakserė ir plokščiažemininkė?!
Tikiu, kad net patys aršiausi propagandistai ir neapykantos kurstytojai vieną naktį atsibus išpilti šalto prakaito ir sušnibždės: „Viešpatie, ką aš darau”.
Tikiu, kad net patys aršiausi propagandistai ir neapykantos kurstytojai vieną naktį atsibus išpilti šalto prakaito ir sušnibždės: „Viešpatie, ką aš darau, juk už viską turėsiu atsakyti. Už kiekvieną melą, už kiekvieną tulžingą žodį, pašaipą, panieką ir puikybės užnuodytą tekstą, kurį paleidau į viešumą savo valstybės žmonių kiršinimui ir menkinimui”. O jūs tikite tuo? Jeigu ne, tuomet pasvajokim, kaip tai galėtų atsitikti.
Vieną gražią dieną šis košmaras pasibaigs. Gal jį sustabdys žmonių laisva valia, visi tie mitingai ir maldos, siunčiamos Viešpačiui kaip ženklas, kad esame žmonės, ir kad jokie virusai negali mūsų paversti kiaulėmis, bėgančiomis į jūrą. Mes atsibusime iš šio laikmečio sapno geresni, šviesesni ir švaresni, aišku, tie, kuriems bus leista sulaukti tos šviesios valandos.
Jei galvojat, kad patys galim sureguliuoti, ar bus lemta, galvokite iš naujo. Galite nebent tik tuo tikėti ir melsti, kad mūsų likimo knygos puslapiai dar verstųsi, bet tokią malonę gausim ne visi. Ir tada, kai mes vėl stosim vieni prieš kitus laisvi ir gražūs, pasakykim tyliai vienas kitam „Atsiprašau”. Už tai, kad buvom patikėję, kad gyvenimas pagal instrukcijas yra teisingesnis už gyvenimą pagal sąžinę, atsiprašykim už tai, kad jau buvom beprarandą viltį, bet kažkas vis tiek vedė ir šnibždėjo, kad viskas bus gerai, kad abejojom pasaulio tvarka ir Dievo gailestingumu.
Tikiu, kad ši pandemija užaugins ne tik nusivylusių ir depresijos užvaldytų, bet ir iš naujo Dievą atradusių žmonių armiją. Ir tikiu, kad tokių bus dauguma, nes juk kančia yra geriausias mokytojas ir gidas pas Tą, kuris žvelgia į mus ir stebi. Įdėmiai, daug įdėmiau, negu faktų tikrintojai ar feisbuko draugai troliai, ieškantys, kaip įgelti.
Tad užuot virę tuose beprasmiuose debatuose, verčiau dažniau pakelkim akis į dangų ir pasakykim: „Ačiū, Viešpatie, kad esu, kad leidi man būti čia, leidi išmokti tas pamokas, kurias turiu išmokti.“ O jei būsiu geras mokinys, pažvelgęs į veidrodį matysiu žmogų, ne kiaulę.
Ar reikia ko nors daugiau dar šiais laikais?
