Ligita Juknevičiūtė. Didžioji paslaptis, arba ko bijojo Antigonė?

Kol esam gąsdinami, kad neskiepyti jau greit greit negaus medicininės pagalbos, sėdim sau tyliai ir spėliojam, o kas, jeigu kas, ar padės man medikai, ar ne, tam „jeigu kas” ištikus? Taip bespėliojant ir mane ištiko tam tikri sveikatos sutrikimai, kurių čia neminėsiu dėl visiems suprantamų asmens sveikatos duomenų neviešinimo niuansų, pasakysiu tik tiek, kad surietė mane baisūs skausmai, na, tokie, kad net du kartus teko važiuoti į Vilniaus greitąsias: kartą į Lazdynus, o kitą kartą į Santariškes ir maldauti pagalbos.

Ir žinote ką? Nepamačiau aš ten jokių cerberių, kamantinėjančių apie kovido testus, gpasus, skiepus ar kitokias segregacines baisybes. Prie įėjimo paskambinau, pasakiau, kad labai skauda, kokia maždaug liga, ir kad prašau padėti. Įleido, priėmė, nieko apie kovidą ir gpasą neklausė, testų nedarė. Ir mane, ir pijokus be orientacijos, rastus gal kokiose pakelėse, ir jauną vaikiną, nukritusį iš didelio aukščio, laimei, sąmoningą, tik sulaužytom kojom, ir močiutę, akivaizdžiai sugyventinio kumščiu sugurinta nosim, ir narkomaną su apsvaigusia drauge, kuris bandė persipjauti gerklę ir šlitinėjo po greitosios priimamąjį.

Taigi, visko ten prisižiūrėjau, kaip kokiam seriale, per tą laukimo valandą, bet nemačiau nei medikų abejingumo, nei rūšiavimo, nei nuovargio, nors jų darbas, patys suprantat, tikrai labai atsakingas ir psichologiškai sunkus. Visus malonios sesutės  išklausė, sužymėjo , nukreipė pas specialistus ir, suteikę pagalbą, paskyrę gydymą, pagal situaciją, paleido namo ar nusiuntė į operacinę.

Tai dabar, kai jau skausmai praėjo, kai jau galiu vėl dirbti, rašyti ir džiaugtis gyvenimu, mąstau. Kodėl mes leidžiamės bauginami, pradedant tuo, kad be skiepo neturim šansų išgyventi šiais laikais, net tie, kas yra santykinai jauni ir sveiki, baigiant tuo, kad nepasiskiepiję būsim apleisti ir gulėsim griovyje, be šansų gauti medicininę pagalbą? Kada tapom tokie bailūs, pažeidžiami ir valdomi, vien iš TV ekrano kokiam nors propagandistui pasakius buuuuu?

Manau, jau senokai, gal net iškart, kai dvidešimtam amžiuje pamiršom karus, marus, sibirus ir revoliucijas, ir iš to komfortiško gyvenimo patikėjom, kad esam nemirtingi. Ne tik nemirtingi, bet ir menki. Bedvasiai. Šiaudadūšiai. Bailiai.

Vyrai su senoviniais rūbais miške / Asociatyvi Unsplash nuotr.

Kada paskutinį kartą apie kokį nors žmogų kalbėjot su pagarba, akcentuodami ne jo socialinius nuopelnus, turtus, titulus, bet jo drąsą? Nepamenat? Tai va… Drąsa tapo nebemadinga, dabar madinga drebėt dėl viruso ir girtis, kad tapai saugus, nes susivarei tris dozes, nors esi jaunas ir sveikas, kai tuo tarpu kažkur pasaulyje senoliai negauna to skiepo, nors ir labai jo trokšta.

Drąsa tapo nebemadinga, dabar madinga drebėt dėl viruso ir girtis, kad tapai saugus, nes susivarei tris dozes, nors esi jaunas ir sveikas.

Antikinėje Graikijoje buvo mokoma, kad ne taip baisu yra mirti, kaip baisu yra mirti baimėje, negarbingai, ne oriai. Sofoklio tragedijoje „Antigonė” jos herojė ryžtasi palaidoti žuvusį brolį, nors tai jai draudžiama. Antigonė padaro tai žinodama, kad mirs. Už tokią drąsą karaliaus Kreonto įsakymu Antigonė yra užmūrijama oloje, bet nesigaili to, ką padarė. Ji žino, kad už mirtį daug svarbiau yra išsaugoti žmogiškumą, pakilti virš tos mirties baimės ir išlikti oria.

Tokie buvo Antikos graikai. Tokie buvo pirmieji krikščionys, žuvę su Kristaus vardu lūpose, bet neišdavę savo tikėjimo. Tokie buvo mūsų partizanai, paaukoję gyvybes vardan aukštesnio, Tėvynės laisvės tikslo ir tikėjimo, kad su jais yra Dievas.

O mes, šiuolaikiniai inkubatorių viščiukai, kuo mes tapom savo komforto zonose, iš kurių taip madingai buvom raginami išeiti, kol neužklupo pandemija? Drebam kaip zuikiai įbauginti viruso, bijodami apkabinti artimuosius, teisiam tuos, kurie nesutinka leistis vakcinas ir pasitiki savo sveikata ir Dievo valia. Kas mums pasidarė, žmonės? Ne mano tai mintys apie Antigonę, išgirdau šias įžvalgas viename interviu su rusų šventiku, ir jis dar pasakė labai svarbų dalyką: kad virusas yra labai paslaptingas ir nenuspėjamas, tad panašu, kad šis laikmetis yra mums išbandymas. Mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, mūsų žmogiškumo ir sugebėjimo pakilti virš žemiausių instinktų ir baimių. Arba mes išlaikysim šį egzaminą, arba ne.

Tad kaskart, kai imate dėl kažko dvejoti, bijoti ar bandyti stoti į valdžios ar teisiųjų pateptųjų iš biudžeto mintančiųjų pusę, paklauskit savęs štai ko. Ar baimė pasirodyti marginaliu, neprogresyviu ar keistu yra didesnė už baimę neišlaikyti žmogiškumo ir pasitikėjimo Dievu egzamino? Ir, patikėkit, labai greit išgirsit atsakymą. Jis ten, giliai širdyje, tik leiskit tai širdžiai kalbėti.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis