Ligita Juknevičiūtė. Dar turime laiko

Galbūt dėl šios patirties man reikėjo atskristi į Graikiją, kas žino, nes jaučiu, kad ir jūs būtinai turite išgirsti šią istoriją.

Palaimingai prabuvusi Graikijoje porą mėnesių be Ukrainos vėliavėlių ant kiekvieno namo, raginimų aukoti ir be sąžinės graužimo, kodėl kasryt neraudu ir nesiraunu plaukų, skaitydama pranešimus apie karą, su Ukrainos karu visgi susidūriau, ir gan tiesmukai.

Supraskit mane teisingai – aš savo ašaras dėl Ukrainos išliejau dar Maidano laikais, ir pinigų priaukojau, ir visas Anastasijos Dmitruk dainas, tokio tipo kaip „Nikogda mi ne budem bratjami” atklausiau dar pačioje konflikto pradžioje 2015 m., tad dabar, kai esu išmintingesnė ir beveik nušvitusi, nebenoriu savo nervų ir sveikatos aukoti tam, ko pakeisti negaliu, todėl renkuosi maldą ir vidinę ramybę, taip tikėdamasi daugiau prisidėti prie taikos pasaulyje ir karinio konflikto sustabdymo.

Visgi ir čia, Graikijoje, kur iki šiol dar nemačiau nė vienos Ukrainos vėliavos, ir, kiek žinau, nors ir žadėjo, graikai iki šiol nenusiuntė ukrainiečiams nė vieno ginklo, Ukrainos karo skausmas ir beprotybė mane pasivijo, bet buvo verta tai išgyventi, ir tuoj suprasit, kodėl.  

renkuosi maldą ir vidinę ramybę, taip tikėdamasi daugiau prisidėti prie taikos pasaulyje ir karinio konflikto sustabdymo.

Vieną dieną ateiname į pliažą, maudomės, o netoliese bėgioja šuniukas. Toks mielas Ši Cu, tik nukirptas, laksto prie visų, lenda į vandenį. To šuns šeimininkė pamačiusi, kad šuo jau kone lipa ant galvos vandeny medituojančiam Artūrui, ima jį šaukti rusiškai „Riči, Riči, zaraza, kur lendi, ateik”, na ir palydi savo barimąsi keletu riebių rusiškų keiksmažodžių.

Mes čia jau pažįstam keletą ukrainiečių, rusų, šeimą iš Kazachstano, tad nenustembam išgirdę rusų kalbą. Taigi, žodis po žodžio, pasakome, kad ir mes suprantame rusiškai, susipažįstame, ir pirmas sakinys, kurį ta moteris paskelbia išgirdusi, kad mes iš Lietuvos, yra toks „Galite mane užmušti, bet aš už Putiną. Rusija bus galinga deržava ir valdys visą pasaulį.”

Tas pareiškimas toks tiesmukas ir tragikomiškas, kad aš pradedu nervingai juoktis, bet tvardausi ir ramiai sakau: „Mes nieko nesiruošiam užmušinėti, mylėkit savo Putiną, Lietuvoje tokių kaip jūs, mylinčių politikus labiau nei artimuosius, irgi pilna, bet mes atskridom čia, kad tiesiog ramiai gyventume gyvenimą ir išsaugotume sveiką protą šiuo visiems nelengvu metu”.

Moteris atsipalaiduoja, supranta, kad jos niekas bent jau artimiausiu metu už meilę Putinui neužmušinės, netgi tie fašistai lietuviai, ir ima pasakoti apie save. Ji vardu Tania, yra tikra ukrainietė, jau dvidešimt metų gyvena čia, Graikijoje, nes antras vyras graikas. Jiedu keliasi penktą ryto, tada plaukia į jūrą, žvejoja, o pagautas jūrų gėrybes parduoda uoste. Ukrainoje liko Tanios dukra, anūkė Alina dabar čia, pas ją, vieši su šuniuku.

Mačiau tą mergaitę, vaikštinėjančią su vaikinuku – irgi iš Ukrainos. Ženia, tas berniukas irgi čia atvyko pas mamą, meilės emigrantę, pavasaroti, daug kalba ir pergyvena dėl karo Ukrainoje, o mergaitė – nuostabaus grožio angelas, tik nekalba angliškai.

Tania labai pergyvena, nes jos dukra yra Ukrainos patriotė, už Zelenskį, anūkė irgi, dukra žada ją irgi aplankyti, bet rugpjūčio gale abi su anūke grįš į Ukrainą, Dnepropetrovską, kur galimai vyks karas, bet joms nesvarbu, jos pasiryžę kariauti ir žūti, o ne, pavyzdžiui, gyventi Graikijoje, kur Tania su vyru turi namą, žvejoja kasryt žuvis, jas parduoda ir iš to gyvena.

Vėliau supratau, kad Tania buvo išgėrusi. Ji pavaišino mus savo sugautomis ir išvirtomis krevetėmis ir paprašė, kad mes supažindintume jos anūkę su mano dukra, beveik bendraamže, nes anūkė Alina čia nuobodžiauja, gal mergaitėms bus smagiau kartu. Deja, draugystė neįvyko, nors mes dar kartą buvome susitikę pliaže, pažaidėme kortomis, bet kadangi Alina išvis nekalba angliškai, o mano dukra – rusiškai, mergaitės taip ir nesusidraugavo.

Po kelių savaičių vėl sutikau Tanią, ji ėjo palei pliažą, o pamačiusi mus, sustojo, vėl pradėjome kalbėti. Pasiguodė, kad atvyko jos dukra, bet jos nesusikalba, dukra už Ukrainą, ji už Putiną, dialogas neįmanomas. Pastebėjusi, kad Artūro sutvarstyta ranka, pasiūlė paskolinti tokį specialų diržą su spygliais, ant kurio atsigulus praeina visokie skausmai ir negandos, ji tą diržą atsisiuntė net iš Ukrainos. Naudoja jį žiemą, kai būna drėgna ir skauda nugarą, tada Tania paguli ant tų spyglių ir skausmai praeina. Jis namie, netoliese.

Einame, sako Tania, pas mane, čia minutė kelio, duosiu tą diržą, pamatysi, kaip padės spygliukų masažas. Mes panašų diržą palikome Vilniuje, tikrai geras dalykas. Tad aš einu pas vatnikę Tanią, kuri yra už Putiną ir nori, kad Rusija būtų galinga deržava, pasiimti diržo su spygliais, kad pagydyčiau artimą savo.

Ateiname į jos namą. Čia gražu, tvarkinga, kiemas dekoruotas didžiulėmis kriauklėmis, kurias Tania pati sužvejojo, bei akmenukais iš jūros. Tania suranda diržą. Jis tikrai nepaprastas, spygliukai metaliniai, kaip jogų, neparduoda tokių Lietuvoje. Tania atsiprašo, kad vėl yra išgėrusi, sako, kad matomės trečią kartą, o ji – vėl įkalusi. Pasiguodžia, kad su vyru nesutaria, o su dukra – visiška tragedija. Ji stovi išgėrusi, liūdna, nutįsusia pigia medvilnine paplūdimio suknele – dar graži, daug jauniau atrodanti moteris nei yra, bet tokia nelaiminga. Vėl įduoda man savo krevečių. Sako, jei norėsi, ateik, aš turiu gražių suknelių, atiduosiu jas tau, man jos nebereikalingos. Man nieko nebereikia.

Pasirodo, vakar Tania vėl susiginčijo su dukra dėl politikos, Tania pareiškė dukrai, kad Zelenskis yra narkomanas, toji stvėrė peilį ir pagrasino, kad persipjaus venas, jeigu Tania dar taip kalbės. Ir štai jos nebesikalba, dukra ruošiasi grįžti į Ukrainą su anūke, o Tania nieko nebegali padaryti. „Supranti, aš praradau gyvenimo prasmę”, sako ji man tyliai. Ir aš jaučiu, kaip man jos gaila, tiesiog fiziškai pajuntu tą neviltį ir motinos skausmą, suvokus, kad jokios meilės putinams ar idėjos apie velikaja deržava negali paguosti dėl to, kad mama praranda dukrą ir anūkę.

Jaučiu, kaip kaupiasi ašaros, turiu kažką pasakyti, nors mes tik vos pažįstamos, bet ji net iš manęs, „fašistės lietuvės”, tikisi kažko paguodžiančio, ir todėl sakau tai, ką jaučiu. „Tania, vienintelis dalykas, kas jus ir mus dar gali išgelbėti, yra tikėjimas. Kai man sunku, aš tiesiog meldžiuosi ir prašau Dievo, kad padėtų, kad atneštų ramybę, taikų susikalbėjimą”. „Ir tai tau padeda? – klausia Tania nepatikliai. – Nes aš irgi meldžiuosi, bet…”. „Tikrai padeda, tik melstis ir norėti ramybės reikia nuoširdžiai. Štai Mergelės Marijos kalnas, – mosteliu į horizontą. – Ten vienuolynas, atsisuk į jį ir melskis, prašyk taikos širdyje, sutarimo su dukra. O svarbiausia, nuo šiandien, kai grįš iš paplūdimio dukra su anūke, nė žodžio nebekalbėkite apie politiką. Tai yra beprotybė, supranti? Ir tu, ir ji, daugybė žmonių yra išplautomis smegenis, o kažkas iš to pelnosi. Kol pjaustysitės venas dėl prezidentų, žinokit, kad esat valdomos beprotybės”.  

Kol pjaustysitės venas dėl prezidentų, žinokit, kad esat valdomos beprotybės.

Kažkaip taip aš jai sukalbu, apkabinu, palinkiu sėkmės, padėkoju už spygliukus ir krevetes ir išeinu. Mes naudojame tą jos diržą su spygliukais, o aš slapta spėlioju, kaip Taniai sekasi su dukra. Buvau tą dukrą sutikusi gatvėje su mano jau pažįstama jos dukra Alina, pasilabinome, susipažinome,  tokia jauna rami moteris, sako, mes grįšime į Ukrainą, nes „tam dom” (liet. ten namai), o aš jos klausydama tik palinksiu galva ir palinkiu joms stiprybės.

Ir žinote ką? Praėjo gal savaitė. Vakar mačiau tokį vaizdą. Išvedžiau šunį, ėjome jūros pakrante, kai Zorba ėmė loti ant kito šuniuko. Kitoje gatvės pusėje ėjo Tania. Su dukra ir Ričiu, tuo linksmuoliu Ši Cu. Tania buvo pasipuošusi žalia gėlėta suknele. Dukra irgi pasipuošus, pasileidusi ilgus gražius šviesius plaukus. Jos ėjo dviese, labai lėtai, matėsi, kad nori kuo ilgiau pasivaikščioti, ramiai kabėdamos ir vedžiodamos šuniuką.

Pamačiusi mane, Tania nesureagavo, gal buvo per daug įsigilinus į pokalbį. Mes su Zorba palaukėme, kol jos nutolo, nes Zorba nemoka elgtis su šunimis, jis tik loja ir tampo mane, vaidindamas, kad yra labai aršus šuo, nors iš tikro tėra nesocializuotas bailiukas.

Taigi, mes su Zorba nusekėme Taniai ir jos dukrai iš paskos. Jos pavaikščiojo pakrante, tada pasuko į dykynę kitoje kelio pusėje, paskui lėtai pasuko link namų, neskubėdamos ir sustodamas prie kiekvieno graikų namo, kol Ričis uostinėjo ir žymėjo teritoriją. Tai buvo gražiausias vaizdas pasaulyje, alsuojantis ramybe ir jaukumu.

Prisiminiau romaną „Tik su dukra”. Jis ne visai, tiksliau, visai ne apie tą vaizdą, kurį mačiau, bet iš esmės visgi apie tą patį. Kad meilė galingesnė už visas ideologijas, už Putiną, už Zelenskį ir už patį galingiausią  smegenų plovimą. Dievo meilė mums ir mūsų meilė artimiesiems. Kai kančia tampa nebepakeliama, lieka esmė. Suvokimas, kad neapykanta niekur neveda, tik į susinaikinimą, ir tuomet belieka pripažinti savo bejėgiškumą ir pasitikėti ta meile, kuriai nereikia kruvinų įrodymų.

Niekada to nepamirškite, labai prašau, nes mes dar turime laiko vėl pamilti vieni kitus ir pradėti pasitikėti Tuo, dėl kurio nereikia pjaustyti venų, nes viskas jau padaryta. Laistykime žemę mūsų meile, o ne krauju.      

8 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version